Tag: Alzheimerio liga

  • Šveicarų „Indivi“ įsigijo „Cogitat“ ir stiprina DI paremtą smegenų stebėseną su EEG

    Šveicarų „Indivi“ įsigijo „Cogitat“ ir stiprina DI paremtą smegenų stebėseną su EEG

    Šveicarijos neurotechnologijų bendrovė „Indivi“ įsigijo „Cogitat“ – Londono Imperatoriškojo koledžo „spin-out“ įmonę, kuriančią gilaus mokymosi modelius, galinčius iš EEG signalų „iššifruoti“ žmogaus kognityvines funkcijas.

    „Indivi“, įsikūrusi Bazelyje ir turinti biurus Ispanijos Kordoboje bei Bostone (JAV), kuria matavimais ir pažangia analitika paremtus sprendimus, skirtus padėti biofarmacijos užsakovams planuoti mažesnius ankstyvosios fazės klinikinius tyrimus ir patikimiau fiksuoti gydymo poveikį.

    Bendrovės platformoje jau naudojami išmaniuoju telefonu atliekami motorikos ir kognityvinių funkcijų vertinimai, o darbai apima Parkinsono ligą, neuromuskulines ligas (tarp jų – facioscapulohumeralinę raumenų distrofiją), išsėtinę sklerozę, Alzheimerio ligą ir susijusias demencijas.

    Įsigyjama „Cogitat“ kuria EEG „pagrindinį“ (angl. foundation) modelį „NeuroRVQ“, kuris, kaip teigiama, turėtų leisti smegenų bangų „dekoderiams“ veikti su bet kuriuo žmogumi ir įvairiais įrenginiais – panašiai kaip didieji kalbos modeliai veikia kalbos atpažinimo ir generavimo užduotyse.

    Kas yra „NeuroRVQ“ ir kuo jis išsiskiria

    „Indivi“ vadovas ir įkūrėjas Guilhemas Dupontas pabrėžia, kad smegenys yra sudėtingiausias žmogaus organas, todėl jas suprasti ir tiksliai išmatuoti – viena didžiausių medicinos ir mokslo užduočių.

    Pasak jo, „Cogitat“ sukurtas EEG modelis esą keičia situaciją, nes padeda „dekoduoti“ smegenų veiklą ir atskleisti signalus, kurie gali būti arčiau biologinių procesų nei iki šiol.

    „Cogitat“ vadovas ir įkūrėjas Allanas Ponniah teigia, kad kiekvienos smegenys yra unikalios, tačiau jų komanda sukūrė pažangų DI modelį, galintį veikti su skirtingais žmonėmis be individualaus „apmokymo“ ir aptikti subtilius smegenų aktyvumo pokyčius, kuriuos anksčiau būdavo sunku identifikuoti.

    Ko tikimasi klinikiniuose tyrimuose

    „Indivi“ planuoja dirbti kartu su „Cogitat“ DI ir moksline komanda, toliau vystydama modelį, kuris, bendrovės vertinimu, gali išlaikyti smulkias, greitai kintančias detales smegenų signaluose – tai, ką kiti modeliai neretai „atmeta“.

    Bendrovė sieja šį žingsnį su galimybe tiksliau aptikti eksperimentinių Alzheimerio gydymo metodų poveikį ir sustiprinti tyrimų bei plėtros procesus gyvybės mokslų srityje.

    Ilgesnėje perspektyvoje „NeuroRVQ“ galėtų tapti pagrindu naujoms sveikatos priežiūros ir vartotojams skirtoms programoms, kurios EEG duomenis paverstų praktiškai pritaikomomis įžvalgomis.

    „Indivi“ taip pat pabrėžia, kad EEG suteikia gana tiesioginį „langą“ į smegenų veiklą ir teoriškai gali padėti fiksuoti pokyčius dar iki tol, kai atminties ar mąstymo sutrikimai tampa aiškiai matomi klinikoje.

  • 4 ankstyvi Alzheimerio ligos požymiai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Alzheimerio liga dažnai vystosi tyliai, o pirmieji signalai gali pasirodyti dar gerokai iki diagnozės. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – pastebėti ne pavienį užmaršumą, o nuolatinį pokytį, kuris ima trukdyti kasdienybei.

    Kaip rašo „EatingWell“, vienas aiškiausių įspėjimų – atminties sutrikimai, dėl kurių žmogus ima pamiršti įprastus dalykus: vardus, susitikimus ar ką tik įvykusius pokalbius. Vis dėlto atminties pokyčiai nebūtinai reiškia demenciją, tačiau į juos verta reaguoti.

    Mokslų daktaras Jordanas Weissas atkreipia dėmesį, kad simptomai pradžioje gali būti labai subtilūs ir lengvai „nurašomi“ stresui, prastam miegui ar natūraliam senėjimui. Jo teigimu, daugiausia nerimo turėtų kelti nuoseklus nukrypimas nuo žmogui įprasto „bazinio“ lygio, kai pokyčiai dažnėja.

    Gydytojai pabrėžia ir praktinį aspektą: jei sutrikimai ima kelti riziką saugumui – pavyzdžiui, paliekama įjungta viryklė, pasimetama vairuojant ar sunku atlikti kasdienes užduotis – delsti nereikėtų ir vertėtų pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Atminties praradimas, trukdantis kasdienybei

    Užmiršti kartais normalu, tačiau problema atsiranda tada, kai atminties spragos pradeda kištis į kasdienį gyvenimą. Gydytoja Manisha Parulekar aiškina, kad dažnas pavyzdys – žmogus per trumpą laiką kelis kartus užduoda tą patį klausimą, nė nesuprasdamas, kad atsakymą jau gavo.

    Pasak specialistės, tai gali rodyti pokyčius hipokampe – smegenų dalyje, kuri svarbi naujoms trumpalaikėms atmintims apdoroti ir „įrašyti“.

    Gydytojas Paulas Schulzas pabrėžia, kad Alzheimerio liga dažniau paveikia būtent trumpalaikę atmintį. Dėl to žmogus gali puikiai prisiminti įvykius prieš dešimtmečius, bet sunkiai atkurti, apie ką kalbėjosi ryte ar kada suplanuotas vizitas pas gydytoją.

    Sunkumai atliekant įprastas užduotis

    Dar vienas ankstyvas signalas – kai tampa sudėtinga atlikti įprastus, gerai pažįstamus darbus. Tai gali pasireikšti įvairiai: pasiklystama važiuojant į seniai lankomą parduotuvę, sunku atlikti rutinines darbo užduotis ar net prisiminti mėgstamo žaidimo taisykles.

    M. Parulekar teigimu, toks sunkumas dažnai siejamas su vykdomųjų funkcijų silpnėjimu – tai yra smegenų gebėjimu planuoti, organizuoti ir nuosekliai atlikti kelių žingsnių veiksmus.

    Kai stringa kalba ir planavimas

    Įspėjamaisiais požymiais laikomi ir kalbos sutrikimai: sunku prisiminti įprasto daikto pavadinimą, nutrūksta mintis pokalbio metu, žmogui darosi sunku aiškiai išreikšti save taip, kad tai ima pastebėti aplinkiniai.

    J. Weissas atkreipia dėmesį, kad kalbos sunkumus gali sukelti ir kitos neurologinės ar medicininės būklės, tačiau užsitęsęs arba progresuojantis pokytis yra signalas, kurį verta aptarti su gydytoju.

    Be to, problemos gali išryškėti ir planuojant sudėtingesnes užduotis: pavyzdžiui, žmogus, anksčiau lengvai tvarkęs šeimos finansus, ima kartoti klaidas apmokėdamas sąskaitas, pasimeta gamindamas pagal seniai pažįstamą receptą ar nebesugeba susidėlioti darbų, kurie turi kelis žingsnius.

    Specialistai pabrėžia paprastą taisyklę: svarbiausia yra aiškiai pastebimas pokytis nuo to, kaip žmogus funkcionavo anksčiau. Jei toks pokytis išlieka ir ima trukdyti kasdienybei, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą, net jei kyla baimė ar gėda, kad „gal nieko rimto“.

  • Kiaušiniai pusryčiams gali būti siejami su mažesne demencijos rizika – ką rodo tyrimai

    Kiaušiniai – vienas dažniausių pusryčių produktų – gali būti siejami su mažesne demencijos, įskaitant Alzheimerio ligos demenciją, rizika. Apie tai kalbama apžvelgiant stebėjimo tyrimų duomenis, kuriuose vertintas žmonių įprotis kiaušinius valgyti reguliariai.

    Kaip rašoma „EatingWell“, mokslininkai galimą naudą sieja su kiaušiniuose esančiomis medžiagomis: cholinu, karotenoidais ir triptofanu. Tai junginiai, kurie siejami su smegenų veiklai svarbiais procesais – nuo neuromediatorių iki antioksidacinės apsaugos.

    Pačiame tekste pabrėžiama ir platesnė prevencijos kryptis: 2024 metais paskelbtoje demencijos prevencijos, intervencijų ir priežiūros apžvalgoje teigiama, kad iki pusės demencijos atvejų gali būti įmanoma išvengti koreguojant tam tikrus rizikos veiksnius.

    Tarp tokių veiksnių minimas fizinis aktyvumas, diabeto kontrolė, alkoholio ribojimas, o mityba įvardijama kaip vienas iš reikšmingų kasdienybės pasirinkimų, galinčių prisidėti prie pažintinių funkcijų išsaugojimo.

    Kodėl kiaušiniai siejami su smegenų sveikata?

    Viena pagrindinių minimų priežasčių – cholinas. Kiaušiniai laikomi vienu geriausių šio maistinio junginio šaltinių, o cholinas reikalingas acetilcholinui – neuromediatoriui, svarbiam dėmesiui, mokymuisi ir atminčiai.

    Tekste cituojama mitybos specialistė Maggie Moon teigia, kad acetilcholinas dalyvauja darbinėje atmintyje, ilgalaikės atminties formavime ir informacijos „atgaminime“. Taip pat nurodoma, kad didesnis cholino suvartojimas mityboje tyrimuose siejamas su geresne verbaline ir vizualine atmintimi.

    Be cholino, kiaušiniuose yra karotenoidų – antioksidantų grupės, kuri gali turėti reikšmės smegenų ląstelių apsaugai. Vis dėlto pažymima, kad mechanizmai dar nėra iki galo aiškūs ir reikalingi papildomi tyrimai.

    Karotenoidai daugiausia aptinkami trynyje – jie ir suteikia jam ryškią geltonai oranžinę spalvą. Praktinis patarimas, minimas tekste, – kiaušinius derinti su kitais karotenoidų turinčiais produktais, pavyzdžiui, špinatais, pomidorais ar paprikomis.

    Triptofanas, miegas ir galimi ryšiai su demencijos rizika

    Dar vienas kiaušinių komponentas – triptofanas, amino rūgštis, kurios daugiau yra kiaušinio baltyme. Ji siejama su nuotaikos reguliavimu ir pažintinių funkcijų veikla.

    Tekste taip pat akcentuojamas miego vaidmuo: triptofanas prisideda prie miego reguliavimo, o kokybiškas miegas laikomas svarbiu veiksniu demencijos prevencijoje. Minima, kad miego metu organizmas šalina įvairias medžiagas, tarp jų ir baltymus, siejamus su Alzheimerio liga, o miego trūkumas gali didinti demencijos riziką.

    Kiti produktai, kurie minimi MIND mitybos modelyje

    Kiaušiniai nėra vienintelis produktas, siejamas su galimai palankesniais smegenų sveikatos rodikliais. Straipsnyje primenama apie MIND mitybos modelį, kuris apjungia Viduržemio jūros ir DASH mitybos principus ir yra siejamas su mažesne demencijos bei Alzheimerio ligos rizika.

    Tarp šio modelio „stuburą“ sudarančių produktų įvardijamos lapinės daržovės, uogos (ypač mėlynės) ir graikiniai riešutai. Pavyzdžiui, lapinės daržovės minimos kaip folio rūgšties, liuteino ir vitamino E šaltinis, o graikiniai riešutai – kaip augalinių omega-3 riebalų rūgščių šaltinis.

    Svarbu nepamiršti, kad didelė dalis čia aptariamų rezultatų yra stebėjimo tyrimų duomenys – jie rodo sąsajas, bet neįrodo priežasties ir pasekmės ryšio. Vis dėlto bendra žinutė išlieka aiški: nuoseklūs kasdieniai įpročiai – nuo mitybos iki fizinio aktyvumo ir miego – gali būti reikšmingi ilgalaikei smegenų sveikatai.

  • „Superatmintis“ po 80-ies: mokslininkai aptiko išskirtinį šių senjorų smegenų bruožą

  • Alzheimerio ligą primenanti baltymų struktūra spermoje pasirodė turinti netikėtą funkciją

    Baltymų skaidulos, kurių struktūra siejama su Alzheimerio liga, spermoje gali atlikti visai kitą – ir netikėtai praktišką – vaidmenį. Tyrėjai nustatė, kad vadinamosios amiloidinės skaidulos gali prisijungti prie RNR spermoje ir padėti ją pernešti į spermatozoidą.

    Kaip rašo „ZME Science“, šis atradimas išaugo iš anksčiau atliktų tyrimų apie ŽIV: dar 2007 metais pastebėta, kad tam tikros natūraliai spermoje esančios baltymų skaidulos laboratoriniuose bandymuose gali palengvinti viruso prisitvirtinimą prie ląstelių.

    Naujojo darbo autoriai kėlė klausimą, ar organizmas tokias skaidulas gamina vien dėl „šalutinio“ efekto, ar jos turi biologinę paskirtį. Paaiškėjo, kad šios skaidulos gali veikti kaip RNR „pernešėjai“ – bent jau laboratorinėse sąlygose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tie patys beta-amiloido baltymai, kurie kaupiasi sergančiųjų Alzheimeriu smegenyse. Vis dėlto panaši yra pati skaidulų forma – amiloidas šiuo atveju reiškia specifinį baltymų susilankstymo ir susitelkimo į pluoštus būdą, kuris gali būti ir žalingas, ir funkcionalus.

    Pamokos iš ŽIV tyrimų

    Minėtos spermos skaidulos formuojasi iš prostatos išskiriamo baltymo fragmentų – prostatic acid phosphatase (PAP). Mokslininkai spėjo, kad jos galėtų pernešti ne tik viruso daleles, bet ir pačią RNR, nes RNR molekulės yra neigiamai įkrautos, o PAP skaidulos – teigiamai, tad chemiškai turėtų viena kitą traukti.

    Bandymuose su sintetiniais PAP fragmentais tyrėjai pamatė, kad RNR iš tiesų prisijungia prie skaidulų. Dar daugiau – RNR, sumaišyta su spermoje esančiais baltymų fragmentais, padėjo susidaryti lašeliams, kuriuose laikui bėgant baltymai virto tvirtomis amiloidinėmis skaidulomis su „prikabinta“ RNR.

    Komanda taip pat išskyrė iš žmogaus spermos amiloidų turtingą medžiagą ir aptiko, kad ji nešioja smulkiąsias RNR, ypač transfer RNR fragmentus (tRNR), kurie įprastai svarbūs baltymų gamybai ląstelėse.

    Kaip RNR patenka į spermatozoidą

    Norėdami patikrinti, ar skaidulos iš tiesų patenka į spermatozoidų vidų, o ne tik „prilimpa“ prie jų paviršiaus, mokslininkai prie skaidulų prijungė labai mažas aukso daleles ir jas stebėjo naudodami pažangią trimačio vaizdinimo elektroninę mikroskopiją. Vaizdai parodė skaidulas ląstelių viduje – už išorinės membranos.

    Fluorescenciniais dažais pažymėję skaidulas ir spermatozoidų membranas skirtingomis spalvomis, tyrėjai filmuodami gyvas ląsteles matė, kaip skaidulos kerta membraną ir kaupiasi viduje – kartais per kelias minutes. Panašūs bandymai parodė, kad skaidulas gali pasisavinti ir žmogaus bei pelės spermatozoidai.

    Kitas žingsnis buvo patikrinti, ar tokia pernešta RNR pasiekia embrioną. Laboratorijoje pelės spermatozoidus paveikus RNR „pakrautomis“ amiloidinėmis skaidulomis ir jais apvaisinus kiaušialąstes, ankstyvieji embrionai gavo RNR.

    Siekiant įvertinti, ar pristatyta RNR embrione gali būti panaudota, bandymams pasirinkta RNR, turinti instrukcijas žaliajam fluorescuojančiam baltymui. Tyrėjų teigimu, embrionai, sukurti naudojant amiloidais paveiktus spermatozoidus, pagamino bent 10 kartų daugiau fluorescuojančio baltymo, o tai rodo, kad pristatyta RNR buvo funkcionali.

    Ką tai gali reikšti toliau

    Mokslininkai jau žinojo, kad spermatozoidai bręsdami sėklidės prielipe gali gauti RNR iš mažų pūslelių. Naujasis darbas leidžia manyti, kad papildoma RNR spermatozoidus gali pasiekti ir tiesiogiai iš sėklinio skysčio ejakuliacijos metu.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai nerodo, jog amiloidais pernešama RNR lemia paveldimas savybes ar ligas. Eksperimentuose naudotos laboratorijoje paruoštos skaidulos, embrionai nebuvo stebimi iki gimimo, o aukščiausios raiškos vaizdinimo metodu gauta nedaug neabejotinų pavyzdžių, patvirtinančių skaidulas spermatozoidų viduje.

    Tyrėjai neatmeta, kad ateityje tokios „pernešimo“ sistemos galėtų būti pritaikytos RNR gabenimui biotechnologijose, įskaitant genų redagavimui naudojamas molekules. Tačiau kol kas tai – tik galimybė, nes dar neparodyta nei praktinė genų redagavimo taikymo nauda, nei tokio metodo saugumas.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Molecular Cell“.

  • Mirė Patrickas Stewartas: Ian McKellenas ir Hugh Jackmanas atsisveikina su legenda

    Holivudas neteko vienos ryškiausių scenos ir ekrano asmenybių: spalio 28 dieną Los Andžele mirė aktorius Patrickas Stewartas. Pranešama, kad jis išėjo namuose, šalia esant žmonai, dainininkei ir dainų autorei Sunny Ozell, po ilgos kovos su Alzheimerio liga ir Lewy kūnelių demencija.

    Šeimos išplatintame pareiškime teigiama, kad artimieji iki paskutinės akimirkos buvo šalia, o atsisveikinimo akimirka buvusi rami. Aktorius paliko du vaikus iš pirmosios santuokos su Sheila Falconer, tarp jų ir aktorių Danielį Stewartą.

    Netektį įprasmino bičiulių žodžiai

    Į Stewarto mirtį sureagavo jo ilgametis bičiulis, aktorius Ian McKellenas, su kuriuo jie susipažino dar dirbdami Royal Shakespeare Company. McKellenas priminė, kad Stewartas buvo žmogus, kuriuo galima pasitikėti, ir pabrėžė, jog jo gyvenime svarbią vietą užėmė šeima bei ištikimybė scenai.

    „Jis visada rodė širdį delne, todėl buvo žmogus, kuriuo gali pasikliauti, kurį gali gerbti ir, mano atveju, mylėti“, – sakė Ian McKellenas.

    Duoklę legendai atidavė ir Hugh Jackmanas, su kuriuo Stewartą siejo ne tik „X-Men“ filmų serija, bet ir vėlesnis, ypač stipriai įvertintas bendras darbas juostoje „Logan“. Jackmanas Stewartą vadino ne tik didžiu aktoriumi, bet ir artimu draugu, iš kurio daug išmoko.

    „Šiandien netekome vieno didžiųjų teatro ir kino žmonių. Man jis buvo ir nepaprastai artimas draugas, iš kurio mokiausi. Ilgėsiuosi jo visą gyvenimą“, – sakė Hugh Jackmanas.

    Karjera, pakeitusi popkultūrą

    Patrickas Stewartas per daugiau nei septynis dešimtmečius trukusią karjerą tapo viena iš nedaugelio figūrų, sugebėjusių vienodai tvirtai įsitvirtinti tiek klasikiniame teatre, tiek masinėje popkultūroje. Plačiajai auditorijai jis labiausiai įsiminė kaip kapitonas Jeanas-Lukas Picardas seriale „Star Trek: The Next Generation“ ir profesorius Charlesas Xavieras „X-Men“ filmuose.

    Jo pasirinkimas imtis „Star Trek“ vaidmens dažnai įvardijamas kaip lūžis, atvėręs kelią į Holivudą, tačiau pats Stewartas iki pat pabaigos išliko glaudžiai susijęs su teatru ir klasikine dramaturgija. Vėlesniais metais jis stebino vaidmenų amplitudę, nuo Ebenezerio Scrooge’o iki netikėtų, tamsesnių charakterių trileriuose.

    Paskutinis pasirodymas ekrane

    Studija „Marvel“ yra patvirtinusi, kad Stewartą žiūrovai dar turėtų išvysti viename būsimų filmų, kuris taps jo paskutiniu pasirodymu ekrane po mirties. Dėl to projektas, pasak kino industrijos apžvalgininkų, įgauna papildomą emocinį svorį ir gali tapti simbolišku atsisveikinimu su aktoriumi.

    Stewarto atminimą pagerbė ir kiti „Star Trek“ bendruomenės nariai, tarp jų Williamas Shatneris ir George Takei, priminę aktoriaus indėlį į serialo palikimą. Stewartas suvaidino per 170 „Star Trek: The Next Generation“ serijų, o jo personažas tapo vienu atpažįstamiausių franšizės veidų.

  • Mirė Patrickas Stewartas: „Star Trek“ kapitonas Pikardas ir „X-Men“ profesorius Xavieris

    Mirė Patrickas Stewartas: „Star Trek“ kapitonas Pikardas ir „X-Men“ profesorius Xavieris

    Mirė britų aktorius Patrickas Stewartas, išgarsėjęs vaidmenimis kino ir televizijos projektuose „Star Trek: The Next Generation“ bei „X-Men“. Aktoriui buvo 86-eri.

    Apie netektį pranešta oficialiuose aktoriaus socialinių tinklų įrašuose. Nurodoma, kad Stewartas mirė savo namuose Los Andžele, o šalia jo buvo žmona Sunny Ozell ir artimiausi žmonės.

    „Su dideliu liūdesiu pranešame, kad seras Patrickas Stewartas vakar mirė savo namuose Los Andžele, mylimos žmonos Sunny globoje, po trumpos ir jautrios kelionės su Alzheimerio liga ir Lewy kūnelių demencija“, – teigiama pranešime.

    Milijonams žiūrovų visame pasaulyje Stewartas labiausiai atpažįstamas kaip kapitonas Jeanas-Lucas Pikardas iš „Star Trek: The Next Generation“ ir jos tęsinių. Šis vaidmuo, kurį jis kūrė nuo 1987 iki 1994 metų, vėliau sugrįžo ir naujesniame seriale „Star Trek: Picard“, rodytame 2020–2023 metais.

    Kino gerbėjams jis tapo ir neatsiejamas nuo profesoriaus Charleso Xavierio, „X-Men“ superherojų visatos lyderio. Stewartas įtvirtino personažo įvaizdį keliuose filmuose, o jo sukurta interpretacija dažnai minėta kaip viena ryškiausių franšizės dalių.

    Karjera, prasidėjusi teatre

    Nors plačioji auditorija jį prisimins dėl Holivudo vaidmenų, Stewarto profesinės šaknys buvo teatre. Jis mokėsi aktorystės, vėliau prisijungė prie Royal Shakespeare Company, kur kūrė klasikinius vaidmenis, tarp jų ir Šekspyro pjesėse.

    Per kelis dešimtmečius Stewartas scenoje vaidino įvairiuose pastatymuose, o dalį repertuaro sudarė monodramos bei literatūrinės adaptacijos. Jis taip pat neretai pasirodydavo drauge su ilgamečiu bičiuliu Ianu McKellenu, su kuriuo siejo ne viena teatro ir kino patirtis.

    Aktoriaus nuopelnai įvertinti prestižiniais apdovanojimais ir nominacijomis, o 2010 metais jis buvo įšventintas į riterius. Stewartas taip pat įamžintas žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje.

    Reakcijos ir atsisveikinimas

    Po žinios apie Stewarto mirtį pasipylė kolegų ir gerbėjų užuojautos bei prisiminimai. Aktorius George’as Takei, taip pat siejamas su „Star Trek“ pasauliu, pabrėžė, kad Stewarto kuriamas kapitonas Pikardas įkvėpė ištisą žiūrovų kartą.

    Hugh Jackmanas, kartu dirbęs „X-Men“ filmuose, Stewartą apibūdino kaip išskirtinį scenos ir ekrano žmogų bei artimą bičiulį. Užjautą taip pat išreiškė ir „Marvel Studios“, akcentuodami aktoriaus indėlį kuriant profesoriaus Xavierio personažą.

    Stewartas viešai kalbėdavo ir apie socialines temas, ypač smurtą artimoje aplinkoje. Jis yra pasakojęs apie vaikystės patirtis ir rėmęs organizacijas, padedančias smurtą patyrusiems žmonėms.

    Skelbiama, kad aktorius paliko žmoną Sunny Ozell ir du suaugusius vaikus iš pirmosios santuokos. Stewarto kūrybinis palikimas apima beveik septynis dešimtmečius ir ne vienai kartai tapo atspirties tašku tiek teatro, tiek populiariosios kultūros pasaulyje.

  • Mirė Patrickas Stewartas: Holivudas atsisveikina su „Star Trek“ kapitonu ir X-Men žvaigžde

    Mirė Patrickas Stewartas: Holivudas atsisveikina su „Star Trek“ kapitonu ir X-Men žvaigžde

    Netektis, sukrėtusi kino bendruomenę

    86-erių mirė britų aktorius seras Patrickas Stewartas, išgarsėjęs kaip Jeanas-Lukas Picardas seriale „Star Trek: The Next Generation“ ir profesorius Charlesas Xavieris filmuose apie X-Men. Žinia apie netektį greitai pasklido kino ir teatro pasaulyje, o socialiniuose tinkluose pasipylė kolegų bei gerbėjų užuojautos.

    Aktoriaus artimieji nurodė, kad jis mirė po trumpos, bet sunkios ligos kelionės, susijusios su Alzheimerio liga ir Lewy kūnelių demencija. Šios neurodegeneracinės būklės dažnai progresuoja kartu su atminties, orientacijos ir judėjimo sutrikimais, o simptomai ilgainiui smarkiai paveikia kasdienį gyvenimą.

    Karjera nuo Šekspyro iki Picardo

    P. Stewartas buvo vertinamas dėl ilgametės klasikinio teatro patirties: jis garsėjo Šekspyro pjesių vaidmenimis ir ryškia scenine laikysena. Jo karjeroje derėjo tiek akademinis, tradicinis teatras, tiek masinės kultūros projektai, kurie atvėrė kelią pasaulinei auditorijai.

    Didžiausią populiarumą jam pelnė kapitono Picardo vaidmuo, tapęs vienu atpažįstamiausių televizijos mokslinės fantastikos simbolių. Kino žiūrovams jis įsimintas ir kaip profesorius X, kurio ramus autoritetas bei moralinis stuburas tapo svarbia X-Men istorijų ašimi.

    Žodžiai, kuriuos cituoja kolegos

    Oficiali „Star Trek“ paskyra padėkojo aktoriui už palikimą, pabrėždama jo balsą, buvimą ekrane ir įkvėpimą gerbėjams. Kūrėjai ir aktoriai akcentavo, kad P. Stewarto sukurtas herojus daugybei žmonių tapo ne tik personažu, bet ir vertybių etalonu.

    Užuojautas pareiškė ir kiti „Star Trek“ bei X-Men visatų kūrėjai, o prisiminimuose kartojosi mintis, kad P. Stewartas buvo principingas, reiklus sau ir kartu dosnus kolega. Dalis jo bendražygių viešai pabrėžė, kad aktorius aktyviai siekė, jog sugrįžimas prie Picardo istorijos būtų ne vien nostalgija, bet ir naujas kūrybinis žingsnis.

    „Jis į viską, ką darė, atnešdavo intelektą, eleganciją ir gilią žmogiškumo pajautą“, – sakė Williamas Shatneris.

    „Jis buvo žmogus, kuriuo galima pasikliauti, kurį galima gerbti ir, mano atveju, mylėti“, – sakė Ianas McKellenas.

    P. Stewarto darbai apėmė ir kitus ryškius kino vaidmenis, o jo autoritetas išliko tvirtas abiejose Atlanto pusėse. Pastaraisiais metais jis išliko aktyvus viešumoje, o jo indėlis į populiariosios kultūros ir teatro istoriją vertinamas kaip išskirtinai platus.

  • Mokslininkai įspėja: lūpų pūslelinės virusas gali keisti smegenų imunitetą ir sietis su Alzheimeriu

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Lūpų pūslelinę dažniausiai sukelia herpes simplex virusas HSV-1. Nors bėrimas dažnai praeina per kelias dienas, virusas iš organizmo neišnyksta ir gali išlikti visą gyvenimą nervų ląstelėse, periodiškai vėl suaktyvėdamas.

    Naujausiame tyrime Kolorado universiteto Anschutz mokslininkai analizavo, kaip HSV-1 infekcija veikia mikrogliją, tai yra smegenų imuninės sistemos ląsteles. Rezultatai publikuoti žurnale PLOS Pathogens.

    Tyrėjai nustatė, kad infekcijos metu mikroglija įjungia stiprią antivirusinę reakciją. Tačiau kartu silpnėja genų aktyvumas, susijęs su įprastomis mikroglijos apsauginėmis funkcijomis, kurios padeda palaikyti sveiką nervinį audinį.

    Kodėl svarbi mikroglija?

    Mikroglija atlieka kelias kritiškai svarbias užduotis: atpažįsta grėsmes, reaguoja į infekcijas, šalina pažeistus audinių elementus ir prisideda prie smegenų aplinkos stabilumo. Dėl to bet kokie ilgiau trunkantys jos veiklos pokyčiai gali turėti platesnių pasekmių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad mikroglijos atsakas buvo nevienodas skirtingose smegenų srityse. Tai reiškia, kad infekcijos poveikis gali būti lokalus ir priklausyti nuo to, kur tiksliai virusas aktyvuojasi.

    Analizėje taip pat išryškėjo su interferonais susiję keliai. Interferonai yra baltymai, kurie padeda ląstelėms atpažinti virusą ir aktyvuoti gynybinius mechanizmus, tačiau per stipri ar ilgai trunkanti reakcija gali pakeisti įprastą ląstelės elgseną.

    Ryšys su Alzheimeriu: ką galima teigti?

    Alzheimerio liga yra sudėtinga neurodegeneracinė būklė, kurios riziką lemia amžius, genetika ir įvairūs biologiniai procesai, įskaitant uždegiminius mechanizmus. Pastaraisiais metais vis dažniau tiriama, ar infekcijos ir lėtinis uždegimas gali prisidėti prie ligos vystymosi.

    Šiame darbe mokslininkai užfiksavo ir chromatino pokyčius, tai yra DNR supakuojančios struktūros pertvarkas, kurios gali nulemti, kurie genai ląstelėje lengviau įjungiami, o kurie slopinami. Tokie epigenetiniai pokyčiai svarbūs tuo, kad gali turėti ilgiau išliekančių pasekmių imuninių ląstelių funkcijoms.

    „Nors neįrodėme, kad HSV-1 sukelia Alzheimerio ligą, matome, kad virusas gali perprogramuoti mikroglijos imuninį atsaką taip, kaip tai primena modelius, siejamus su Alzheimerio rizikos veiksniais“, – sakė tyrimo bendraautorė dr. Kimberley Bruce.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys rodo galimą bendrą grandį tarp infekcijų, senėjimo ir genetinių rizikos veiksnių. Vis dėlto tai nėra įrodymas, kad lūpų pūslelinė savaime lemia demenciją, o ryšio stiprumui ir mechanizmams patvirtinti reikės papildomų tyrimų.

    Ką verta žinoti apie pūslelinę kasdien?

    HSV-1 yra labai paplitęs, manoma, kad juo užsikrėtusi daugiau nei 60 proc. pasaulio gyventojų. Daugeliui žmonių infekcija pasireiškia lengvai, tačiau virusas yra užkrečiamas, ypač aktyvaus bėrimo metu.

    Medikai pataria vengti tiesioginio kontakto su bėrimu, nesidalinti indais ar lūpų kosmetika, laikytis rankų higienos. Taip pat nereikėtų pradurti pūslelių ar krapštyti šašų, nes tai gali prailginti gijimą ir didinti komplikacijų riziką.

    Gydymas paprastai paremtas antivirusiniais preparatais, pavyzdžiui, acikloviru, kurie efektyviausi, jei pradedami vartoti anksti, vos atsiradus perštėjimui ar dilgčiojimui. Esant dažniems atkryčiams ar sunkesnei eigai, gydytojas gali skirti geriamų antivirusinių vaistų, pavyzdžiui, acikloviro ar valacikloviro.

    Ypatingas atsargumas reikalingas bendraujant su naujagimiais, nes herpes viruso infekcija jiems gali būti itin pavojinga. Jei pūslelinė aktyvi, rekomenduojama vengti bučiuoti kūdikius ir kuo griežčiau laikytis higienos.

  • Dažnai snaudžiate dieną? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Dienos snaudulys ir smegenų sveikata

    Miegas būtinas normaliai organizmo veiklai: jis padeda atsistatyti, palaiko atmintį, dėmesį ir emocinę pusiausvyrą. Vis dėlto su amžiumi miego struktūra dažnai kinta, todėl vyresni žmonės dažniau prabunda naktį ir dieną jaučia nuovargį.

    Dalis senjorų miego trūkumą bando kompensuoti trumpomis dienos snaudomis. Nors planuotas trumpas poilsis kai kuriems padeda atgauti jėgas, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad staiga padažnėjęs mieguistumas gali būti svarbus sveikatos signalas.

    Tyrimas: didesnė rizika dažnai snaudžiantiems

    Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai įvertino, ar įprotis snausti dieną gali būti susijęs su smegenų sveikatos pokyčiais. Tyrime dalyvavo 995 Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai, kurių amžius buvo ne mažesnis nei 65 metai.

    Stebėjimo pradžioje 2013 metais nė vienam dalyviui nebuvo nustatyta galimos ar tikėtinos demencijos požymių. Žmonių būklė buvo stebima iki 10 metų, o rezultatai paskelbti mokslo žurnale The Journals of Gerontology: Series A.

    Tyrėjai nustatė, kad asmenys, kurie snausdavo beveik kasdien arba kasdien, turėjo 48 proc. didesnę santykinę demencijos riziką nei tie, kurie dieną visai nesnausdavo. Stebėjimo laikotarpiu galimą ar tikėtiną demenciją išsivystė 417 dalyvių, tai yra beveik 42 proc. tirtųjų.

    Ypač svarbu, ar užmiegama netyčia

    Tyrime vertinta ne tik snaudimo dažnumas, bet ir tai, ar žmogus snaudžia suplanuotai. Didesnis dėmesys skirtas nevalingam užmigimui, pavyzdžiui, žiūrint televizorių ar sėdint fotelyje, kai žmogus to neplanavo.

    Pasak tyrėjų, dalyvių, kurie netyčia užmigdavo, santykinė demencijos rizika buvo 39 proc. didesnė. Įdomu ir tai, kad padidėjusi rizika buvo fiksuota net tarp tų, kurių snaudulys trukdavo iki 30 minučių, tokiu atveju rizika buvo apie 40 proc. didesnė.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad trumpa dienos snaudulys savaime kenkia smegenims. Tyrimas parodė statistinę sąsają, o ne priežastinį ryšį, todėl rezultatus svarbu vertinti atsargiai ir atsižvelgti į individualias aplinkybes.

    Ką tai gali reikšti praktiškai

    Mokslininkai pabrėžia, kad dažnesnės snaudulys gali būti ne demencijos priežastis, o vienas ankstyvų smegenų pokyčių požymių. Esant neurodegeneracinėms ligoms gali būti pažeidžiamos sritys, reguliuojančios miego ir budrumo ritmą, todėl žmogui tampa sunkiau išlikti žvaliam dieną.

    Kiti tyrimai taip pat siejo ryškesnį mieguistumą dieną su biologiniais procesais, susijusiais su Alzheimerio liga, įskaitant beta amiloido kaupimąsi. Tačiau gydytojai primena, kad dienos mieguistumas turi daug galimų priežasčių ir ne visada reiškia demenciją.

    Nuovargį gali lemti neišsimiegojimas, kai kurie vaistai, depresija, skydliaukės sutrikimai ar miego apnėja. Dėl to svarbiausia yra pokytis: jei žmogus, ypač vyresnio amžiaus, staiga ima dažniau užmigti dieną, jaučia mieguistumą net po išmiegotos nakties ar pastebi atminties ir dėmesio sunkumų, verta pasitarti su gydytoju.

    Specialistai taip pat rekomenduoja laikytis reguliaraus miego režimo, o vyresniame amžiuje dažniausiai siekti maždaug 7–9 valandų nakties miego. Jei snaudžiama, paprastai siūloma rinktis trumpą, suplanuotą poilsį ir vengti ilgų snaudulių vėlyvą popietę, kad nenukentėtų nakties miegas.