Tag: Andai

  • Kaip ledynmečio migrantai per Beringiją tapo pirmaisiais Pietų Amerikos gyventojais

    Pirmieji Pietų Amerikos gyventojai į žemyną atvyko dar gerokai iki europiečių – jų protėviai ledynmečiu migravo iš Azijos pusės ir galiausiai pasiekė Naująjį pasaulį.

    Apie tai pasakojama „TheCollector“ publikacijoje, paremtoje plačiai palaikomomis išvadomis, kurias pastaraisiais metais sustiprino senovinės DNR tyrimai ir klimato mokslo duomenys.

    Pagal šią versiją, žmonės iš Šiaurės Rytų Azijos į Beringiją – tuomet sausumos tiltu tapusį regioną tarp Sibiro ir Aliaskos – persikėlė maždaug prieš 15 000–20 000 metų.

    Vėliau, paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu (apie 31 000–16 000 metų prieš dabartį), didžiuliai ledo skydai užtvėrė kelią į pietus, todėl dalis populiacijų Beringijoje ilgam tapo izoliuotos ir pradėjo genetiškai skirtis nuo savo protėvių Rytų Azijoje.

    Kelias į pietus atsivėrė tirpstant ledynams

    Situacija ėmė keistis maždaug prieš 16 000–15 000 metų, kai ledo skydai pradėjo trauktis ir atsirado galimybių judėti toliau į pietus.

    Nors mokslinėje bendruomenėje buvo svarstomos skirtingos migracijos kryptys, reikšminga dalis įrodymų siejama su judėjimu Ramiojo vandenyno pakrante. Ši idėja žinoma kaip pakrantės migracijos teorija.

    Į Pietų Ameriką patekę žmonės atsidūrė ypač įvairioje aplinkoje: vienur jų laukė Andų aukštikalnės, kitur – Amazonės baseino drėgmė ir tankūs miškai, dar kitur – vėjuota ir sausa Patagonija.

    Tokios sąlygos vertė greitai prisitaikyti: reikėjo išmokti rasti maisto, pasigaminti drabužius, įsirengti pastogę ir suprasti skirtingų regionų sezoninius pokyčius.

    Skirtingi regionai suformavo skirtingus gyvenimo būdus

    Pakrančių gyventojai, ypač teritorijose nuo dabartinio Ekvadoro iki Čilės, tapo įgudusiais žvejais ir moliuskų rinkėjais. Tai liudija archeologų aptinkamos didžiulės kriauklių ir žuvų kaulų sankaupos – vadinamieji kriauklių sąvartynai.

    Publikacijoje pažymima, kad kai kurios tokios sankaupos siekia daugiau nei 5 metrų aukštį ir driekiasi šimtais metrų. Jos galėjo būti naudojamos ne tik atliekų kaupimui, bet ir laidojimui ar net kaip pagrindas gyvenvietėms.

    Tuo metu gyvenimas šaltesniuose ar aukštesniuose regionuose reikalavo kitokių sprendimų: šiltesnių drabužių, patikimesnių pastogių ir kitų išgyvenimo strategijų.

    Vėlesniais tūkstantmečiais dalis Andų regiono bendruomenių ėmė prijaukinti gyvūnus, tarp jų – lamas ir alpakas, tačiau ankstyviausiems atvykėliams svarbiausia buvo išmokti išgyventi naujose, dar nepažįstamose ekosistemose.

    Ką apie migraciją pasako genetika

    Genetiniai duomenys, gauti iš senovinių palaikų ir lyginami su šiuolaikinių vietinių bendruomenių genetika, remia idėją, kad Pietų Amerikos gyventojai kilo iš vienos pradinės grupės, susiformavusios Šiaurės Rytų Azijoje.

    Genetikų aiškinimu, migraciją lydėjo vadinamieji populiacijos „butelio kaklelio“ etapai, kai mažos grupės tampa izoliuotos, o jų genetiniai požymiai ima ryškėti.

    Judant į pietus žmonės, tikėtina, skilo į atskiras grupes ir apsigyveno skirtingose ekologinėse zonose – Anduose, Amazonėje, Patagonijos stepėse. Laikui bėgant tai prisidėjo prie didelės kultūrinės ir kalbinės įvairovės, kurią europiečiai rado atvykę į žemyną XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje.

  • Nuo dieviškos lamos iki bulvių globėjos: šeši netikėti inkų dievai Anduose

    Inkų imperijoje buvo garbinami ne tik įprasti daugiadieviškų religijų dievai – kūrėjas ar saulė. Kai kurios dievybės Anduose turėjo itin konkrečias „specializacijas“ – nuo lamų ir tekstilės iki bulvių ar net paukščių išmatų.

    Apie šešias išskirtines inkų panteono dievybes pasakoja istorijai skirtas leidinys „The Collector“. Šios figūros atspindi, kokią svarbią vietą kasdienybėje užėmė gyvuliai, žemdirbystė, audimas ir ritualai.

    Inkų valstybė, dar vadinta Tahuantinsuju, driekėsi nuo dabartinės Kolumbijos pietų per Ekvadorą ir Peru iki Čilės, Bolivijos bei šiaurės vakarų Argentinos. Imperija jungė skirtingas tautas ir tradicijas, todėl religijoje persipindavo vietinės dievybės, dvasios ir šventi objektai.

    Šalia pagrindinių dievų – kūrėjo Virakočos, saulės dievo Inti ar Motinos Žemės Pačamamos – buvo ir mažiau žinomų, bet ne mažiau įdomių dievybių. Kai kurių jų kultas siejosi su labai praktiškais dalykais: maistu, sveikata, gyvulių apsauga ar derlingumu.

    Mama Oklo: audimo ir verpimo globėja

    Mama Oklo (dar vadinama Mama Uqllu) inkų mituose minima kaip vaisingumo deivė ir viena svarbiausių civilizuojančių figūrų. Pasakojimuose ji siejama su pirmuoju valdovu Manko Kapaku ir Kusko miesto įkūrimu.

    Legenda pabrėžia jos „dovaną“ žmonėms – verpimo ir audimo įgūdžius. Inkams tekstilė buvo ne vien drabužis: ji reiškė socialinį statusą, buvo naudojama apeigose ir veikė kaip vertingas mainų bei duoklės objektas.

    Mama Koka ir šventa kokos lapų reikšmė

    Mama Koka (Mama Kuka) laikyta sveikatos ir laimės deive, o tai daug pasako apie inkų požiūrį į kokos lapus. Anduose jie nuo seno naudoti ir ritualams, ir praktiniams tikslams.

    Tekste pabrėžiama, kad kokos lapai veikė kaip švelnus stimuliantas, buvo kramtomi energijai palaikyti, o taip pat siejami su aukštikalnių negalavimų palengvinimu. Be to, lapai naudoti kaip aukos šventvietėse ir net būrimui.

    Perkūnija, dvyniai ir spalvota lama

    Catequil apibūdinamas kaip mažesnė griaustinio ir žaibo dvasia, kuri mituose atlieka daugiau nei vien „oro dievo“ vaidmenį. Pasakojimuose jam priskiriama ir orakulo funkcija, ir dvynių atsiradimo istorijos.

    Urcuchillay išsiskiria itin netikėta forma: tai daugiaspalvė lama (arba lamą ir žmogų jungiantis pavidalas), laikyta bandos gyvulių – ypač lamų ir alpakų – globėju. Tai logiška, nes šie gyvuliai inkams buvo gyvybiškai svarbūs: dėl vilnos, mėsos, transporto ir aukojimo apeigose.

    Guano dievas ir bulvių motina

    Huamancantac minimas kaip guano – jūrų paukščių ir šikšnosparnių išmatų – dievas. Guano buvo vertinama kaip itin efektyvi trąša, todėl pajūrio bendruomenėms jo reikšmė tapo tokia didelė, kad atsirado ir atskira dievybė.

    Axo Mama (dar vadinama Acsumama) – bulvių deivė, „Bulvių motina“, siejama su Pačamama. Bulvės inkų pasaulyje buvo esminis maistas, o mituose pabrėžiama, kad jų auginimas ir derlius buvo glaudžiai susieti su dieviška globa.

    Tekste taip pat minima, kad inkai buvo ištobulinę bulvių džiovinimo šalčiu metodą – chuño – leidusį atsargas laikyti ilgai ir taip apsisaugoti nuo bado. Tai primena, kad daugelis religinių vaizdinių rėmėsi labai konkrečiais išgyvenimo klausimais.

  • Prieš 22 mln. metų Anduose išsiveržęs ugnikalnis „užkonservavo“ kalnų gimimą – ką atskleidė tyrimas

    Milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas prieš 22 milijonus metų dabartinėje šiaurės Čilėje tarsi „užšaldė“ Andų kalnų grandinės formavimosi akimirką. Mokslininkai teigia, kad po storu vulkaninių nuogulų sluoksniu išliko kraštovaizdžio „nuotrauka“ iš laikų, kai Andai dar tik kilo.

    Kaip rašo „Live Science“, išsiveržimas įvyko Laukos kalderoje ir apgaubė aplinką uoliena, vadinama ignimbritu. Ji susidaro po piroklastinio srauto – karšto pelenų, dujų ir uolienų mišinio, kuris gali užgriūti didžiules teritorijas.

    Piroklastiniai srautai istorijoje geriausiai žinomi dėl Pompėjos tragedijos, tačiau šiuo atveju „palaidotas“ ne miestas, o visas kraštovaizdis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios nuogulos gali išsaugoti užuominas apie tai, kaip kalnai atrodė prieš išsiveržimą ir kokiu tempu jie augo.

    Naujame tyrime, paskelbtame rugsėjo 11 dieną žurnale „Science Advances“, autoriai bandė atkurti, kas slypi po ignimbrito sluoksniu. Nors fiziškai atkasti palaidoto reljefo neįmanoma, galima analizuoti nuogulų „antklodės“ formą ir pasitelkti žinias apie tai, kaip upės ardo ir formuoja kalnų šlaitus.

    Kas slypi po ignimbrito „antklode“

    Tyrėjai daro išvadą, kad prieš išsiveržimą Andų teritorijoje greičiausiai dominavo ne stačios viršūnės, o banguotos kalvų papėdės. Tai reikštų, kad prieš 22 mln. metų šioje vietoje dar nebuvo susiformavę šiandien Andams būdingi aštrūs kalnagūbriai.

    Skaičiavimai rodo, kad pirminis vulkaninio srauto nuolydis nuo Laukos kalderos buvo maždaug 1,5 laipsnio. Toks santykinai švelnus nuolydis tapo svarbia užuomina, leidusia spręsti apie tuometinį reljefą ir vėlesnius jo pokyčius.

    Be to, mokslininkai įvertino eroziją ir bandė apskaičiuoti, kaip greitai kilo uolienos, kai vandenyninė Naskos plokštė slinko po Pietų Amerikos žemynine pluta. Būtent toks plokščių judėjimas laikomas pagrindiniu Andų formavimosi „varikliu“.

    Ką tyrimas sako apie Andų augimo tempą

    Pasak autorių, iki išsiveržimo plutos kilimas buvo ne didesnis nei 0,26 kilometro per milijoną metų. Tai leistų manyti, kad Andai augo lėtai, bet nuosekliai, o ne staiga „iššoko“ per palyginti trumpą geologinį laikotarpį.

    Mokslinėje bendruomenėje diskutuojama, ar Andai kilo stabiliai 40–50 milijonų metų, ar ilgai augo itin lėtai, o ryškiau pakilo tik per pastaruosius 6–10 milijonų metų. Tyrimo autoriai teigia, kad jų rezultatai labiau palaiko lėto ir tolygaus augimo scenarijų.

    Tyrėjai priduria, kad panašus metodas galėtų būti pritaikytas ir kitoms pasaulio kalnų sistemoms. Dideli ignimbrito telkiniai, jei jų forma ir vėlesnė erozija gerai ištyrinėti, gali tapti savotiškais „geologiniais archyvais“, saugančiais informaciją apie seniai palaidotus kraštovaizdžius.

  • Mįslingi akmenų ratai aukštai Anduose pribloškė mokslininkus: kam jie buvo skirti?

    Mįslingi akmenų ratai aukštai Anduose pribloškė mokslininkus: kam jie buvo skirti?

    Atradimas prasidėjo nuo palydovų

    Atokioje Argentinos Andų dalyje, Cordillera del Tigre kalnų ruože, aptiktas neįprastas akmeninių konstrukcijų kompleksas. Pirmieji jo kontūrai išryškėjo ne ekspedicijos metu, o peržiūrint palydovines nuotraukas ir skaitmeninius žemėlapius.

    Geometrines formas pastebėjo tyrinėtojas Carlosas Gobbi, ieškojęs senųjų akmens statinių pėdsakų. Palydoviniuose vaizduose aiškiai matėsi taisyklingi apskritimai ir linijos, išsiskiriantys iš aplinkinio kalnų reljefo.

    Kelias iki vietos užtruko keturias dienas

    Pasiekti vietovę pasirodė gerokai sunkiau nei ją rasti ekrane. Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi, o sėkmingai į žygį Gobbi išsiruošė vasario 14 dieną kartu su Adriánu Radichu ir Gabrieliu Orofinu.

    Ekspedicija iki objekto truko beveik keturias dienas: vietovėje trūksta vandens, nėra mobiliojo ryšio, o aukštikalnių sąlygos ir staigūs reljefo pokyčiai stipriai riboja judėjimą. Tokia izoliacija paaiškina, kodėl kompleksas ilgą laiką liko menkai žinomas net regione dirbantiems tyrėjams.

    Atvykę keliautojai pamatė struktūras, kurios nuo žemės atrodo fragmentiškai, tačiau iš aukščio atsiskleidžia kaip vientisas planas. Akmenys sudaro apskritas erdves, sujungtas tarsi koridoriais, vietomis matyti į žemę įgilintos atkarpos ir elementai, primenantys griovius ar kanalus.

    Didžiausių identifikuotų ratų skersmuo siekia maždaug 27–35 metrus. Tyrėjų teigimu, tik žvilgsnis iš viršaus leidžia suprasti, kad tai ne atsitiktinės akmenų sankaupos, o sąmoningai suformuotas geometrinis kompleksas.

    Ritualai, ženklai ar kelio infrastruktūra?

    Objektas greitai pradėtas lyginti su Peru Naskos geoglifais, tačiau panašumas daugiausia vizualinis, matomas iš oro. Skirtingai nei Naskoje, čia kol kas neidentifikuota atpažįstamų figūrų, o dominuoja apskritimai, perėjimai ir taisyklingos erdvės.

    Didžiausia mįslė išlieka paskirtis. Per pirmuosius apsilankymus paviršiuje neaptikta aiškių keramikos šukių ar maisto likučių, kurie paprastai padeda nustatyti nuolatinės gyvenvietės pėdsakus, o vandens stoka ir atšiaurios sąlygos menkina „įprastos“ gyvenvietės versiją.

    Dėl to archeologai svarsto, kad struktūros galėjo būti ritualinės, simbolinės ar susijusios su periodiniu susibūrimu, o ne kasdieniu gyvenimu. Tarp hipotezių minimas ir galimas ryšys su inkų laikotarpiu arba ankstesnėmis ikikolumbinėmis Andų bendruomenėmis, tačiau kol kas tai tėra kryptys, kurias reikia patikrinti.

    Ką turėtų atskleisti dronai ir datavimas

    Tyrimus koordinuoja tarptautinis projektas ArqueoAndes, suburiantis mokslininkus iš Argentinos ir Ispanijos. Darbams vadovauja Cristina Prieto-Olavarría ir Horacio Chiavazza, į veiklas įtraukti ir kitų Argentinos mokslo institucijų specialistai bei Jaén universiteto komanda.

    Grupė planuoja grįžti į vietovę gruodį ir pasitelkti dronus, detalesnį kartografavimą, nuosėdų bei aplinkos analizę. Esminis žingsnis bus konstrukcijų amžiaus nustatymas, nes tik patikimas datavimas leis atsakyti, ar kompleksas sietinas su inkų epocha, ankstesnėmis kultūromis, ar visai kitu laikotarpiu.

    Mokslininkai taip pat sieks tiksliau įvertinti, kaip buvo statomos atskiros struktūros ir kaip jos tarpusavyje susijusios. Tokie duomenys dažnai padeda suprasti, ar tai vienkartinis projektas, ar ilgiau trukusios veiklos vieta, kuri buvo perstatoma ir plečiama per kelis istorinius etapus.

  • Anduose aptiktas milžiniškas vario lobis: „Lundin Mining“ ir BHP turi vieną rimtą bėdą

    Anduose aptiktas milžiniškas vario lobis: „Lundin Mining“ ir BHP turi vieną rimtą bėdą

    Aukštai Anduose, Argentinos ir Čilės pasienyje netoli Atakamos dykumos, esantis Filo del Sol telkinys gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų dešimtmečių radinių vario rinkoje. Skelbiama, kad naujesni tyrimai iš esmės pakeitė ankstesnį telkinio masto vertinimą ir parodė didesnį metalų kiekį gilesniuose sluoksniuose.

    Projektą vystančios bendrovės „Lundin Mining“ ir BHP pranešė, kad įvertinimai atnaujinti remiantis papildomų gręžinių duomenimis. Pagal pateiktus skaičius, telkinyje gali būti apie 13 mln. tonų vario, apie 907 tūkst. kilogramų aukso ir apie 18,6 mln. kilogramų sidabro, o žvalgyba šiauriniuose ir pietiniuose pakraščiuose dar tęsiama.

    Vario svarba pastaraisiais metais sparčiai išaugo dėl pasaulinės energetikos transformacijos ir ekonomikos elektrifikacijos. Šis metalas plačiai naudojamas elektros tinkluose, atsinaujinančios energetikos infrastruktūroje, elektromobiliuose, įkrovimo bei perdavimo sistemose, todėl daugelyje prognozių pabrėžiama rizika, kad pasiūla gali nespėti su augančia paklausa.

    Kas stabdo kasybos pradžią?

    Vis dėlto Filo del Sol atvejis turi akivaizdžią silpnąją vietą: telkinys yra maždaug 5 000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tokios sąlygos reiškia mažesnį deguonies kiekį, žemas temperatūras, stiprius vėjus ir itin sudėtingą logistiką, o kelių, energijos bei perdirbimo infrastruktūros statybos gali kainuoti brangiai ir užtrukti.

    Praktiniai iššūkiai persikelia ir į kasdienę veiklą: darbuotojų sauga, darbo režimai aukštikalnėse, tiekimo grandinės ir įrangos eksploatacija ekstremaliame klimate dažnai reikalauja papildomų investicijų. Dėl to net ir labai dideli telkiniai gali būti ekonomiškai įgyvendinami tik tada, kai suderinami technologiniai sprendimai, energijos šaltiniai ir infrastruktūra.

    Aplinkosauga ir vanduo – jautriausi klausimai

    Didžiausių diskusijų kelia galimas poveikis aplinkai, nes teritorija yra šalia periglacialinių zonų, kurioms taikoma apsauga pagal Argentinos ledynų teisinį reguliavimą. Aplinkosaugininkai perspėja, kad kasyba gali paveikti geriamojo vandens išteklius ir jautrias aukštikalnių ekosistemas, o ledynai ir amžinas įšalas regione yra svarbūs vietos bendruomenių vandens šaltiniai.

    Ne mažiau aktualus ir vandens poreikis: vario rūdos gavyba bei sodrinimas paprastai reikalauja didelių vandens kiekių, o sausringame Andų klimate tai tampa struktūriniu apribojimu. Įmonės deklaruoja ketinančios taikyti modernesnes technologijas ir naudoti atsinaujinančią energiją, tačiau vandens balanso ir ilgalaikio poveikio klausimai išlieka kertiniai, vertinant projekto ateitį.

    Filo del Sol tampa platesnio dilemos simboliu: pasauliui reikia daugiau vario, kad įvyktų energetikos pertvarka, tačiau dideli telkiniai dažnai slypi jautriose teritorijose, kur kiekvienas sprendimas kelia ginčų. Dėl to šio projekto sėkmę lems ne tik geologija, bet ir leidimai, infrastruktūra, technologijos bei visuomenės pasitikėjimas poveikio valdymu.

  • Mokslininkai nustebo: Peru Andų gyventojai išsiugdė „supergalią“ virškindami krakmolą

    Mokslininkai nustebo: Peru Andų gyventojai išsiugdė „supergalią“ virškindami krakmolą

    Naujas genetinis tyrimas rodo, kad dalis Peru Andų aukštikalnių gyventojų gali būti prisitaikę prie krakmolingo maisto taip, kaip retai matoma kitose pasaulio populiacijose. Mokslininkų teigimu, tai siejama su ilga bulvių auginimo ir vartojimo istorija šiame regione.

    Tyrime analizuoti 3 723 žmonių iš 85 pasaulio populiacijų genetiniai duomenys. Didžiausias skirtumas aptiktas tarp Andų regiono vietinių gyventojų, ypač kečujų kilmės grupių, ir populiacijų, kurios bulves į savo mitybą įtraukė gerokai vėliau.

    Kas yra AMY1 genas?

    Pagrindinis „raktas“ – AMY1 genas, susijęs su seilių amilazės gamyba. Šis fermentas pradeda skaidyti krakmolą dar burnoje, todėl nuo jo aktyvumo gali priklausyti, kaip efektyviai organizmas susitvarko su krakmolingais produktais.

    Žmonės paprastai turi skirtingą AMY1 geno kopijų skaičių, o tai lemia ir skirtingą amilazės kiekį. Tyrėjai nurodo, kad pasaulinė šio geno kopijų skaičiaus mediana siekia 7, o Peru Andų kečujų kilmės žmonių grupėse mediana – 10.

    Bulvės kaip evoliucijos „variklis“

    Mokslininkai pabrėžia, kad Anduose bulvės buvo prijaukintos ir tapo pagrindiniu maisto šaltiniu prieš tūkstančius metų, o toks nuoseklus mitybos modelis galėjo sukurti ilgalaikį atrankos spaudimą. Kitaip tariant, asmenys, kurių organizmas geriau skaidė krakmolą, galėjo turėti bent nedidelį pranašumą išgyvenime ar palikuonių skaičiuje.

    Tyrimo autoriai vertina, kad didesnis AMY1 kopijų skaičius galėjo suteikti maždaug 1,24 proc. pranašumą kiekvienoje kartoje. Nors skaičius atrodo nedidelis, per ilgą laiką toks pranašumas gali reikšmingai pakeisti populiacijos genetinę sudėtį.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Šis atradimas papildo diskusijas apie tai, kaip mityba formuoja žmogaus biologiją, ir paneigia supaprastintą įsivaizdavimą, kad žmogaus mityba per istoriją beveik nekito. Tyrėjai primena, kad genetiniai prisitaikymai gali vykti ir santykinai greitai, jei tam yra pastovios sąlygos.

    Kartu mokslininkai akcentuoja, kad „geresnis krakmolo virškinimas“ nereiškia universalaus sveikatos recepto visiems. Genetiniai pranašumai paprastai yra susiję su konkrečia aplinka, mityba ir gyvenimo būdu, todėl tai labiau istorijos apie žmogaus prisitaikymą pavyzdys, o ne mitybos rekomendacija.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o autoriai tikisi, kad ateityje panašūs darbai padės tiksliau suprasti, kaip skirtingos populiacijos prisitaikė prie vietinių maisto šaltinių ir kaip tai gali sietis su šiuolaikinėmis sveikatos tendencijomis.

  • Andų gyventojų virškinimo supergalia nustebino mokslininkus: už viską „kalti“ bulvių laukai

    Andų gyventojų virškinimo supergalia nustebino mokslininkus: už viską „kalti“ bulvių laukai

    Bulvės pakeitė žmogaus genetiką

    Naujas tyrimas parodė, kad Andų aukštumų vietiniai gyventojai per tūkstančius metų įgijo išskirtinį gebėjimą efektyviau skaidyti krakmolą. Mokslininkai sieja šį pokytį su bulvėmis, kurios šiame regione ilgai buvo vienas svarbiausių kasdienės mitybos pagrindų.

    Tyrime, kurį atliko Kalifornijos universiteto Los Andžele ir Bafalo universiteto mokslininkai, daug dėmesio skirta genui AMY1. Šis genas atsakingas už seilių amilazės gamybą, o būtent šis fermentas pradeda krakmolo skaidymą dar burnoje.

    Rekordinis AMY1 kopijų skaičius

    Remiantis publikacija žurnale „Nature Communications“, Andų regiono gyventojai turi itin daug AMY1 geno kopijų. Vidutiniškai jų aptikta apie 10, kai daugelyje pasaulio populiacijų dažniausiai pasitaiko 6–8 kopijos.

    Mokslininkai analizavo genetinius duomenis iš daugiau nei 3 700 žmonių, atstovaujančių 85 populiacijoms skirtinguose pasaulio regionuose. Tyrėjai nurodo, kad nė viena kita grupė nepasiekė panašaus AMY1 kopijų lygio.

    Natūrali atranka ir mitybos įtaka

    Tyrėjų vertinimu, šios adaptacijos šaknys gali siekti laikotarpį prieš maždaug 6 000–10 000 metų, kai Anduose sparčiai plito bulvių auginimas. Aukštikalnėse bulvės tapo patikimu kalorijų šaltiniu, todėl geriau krakmolą skaidantys žmonės turėjo pranašumą išgyventi ir susilaukti palikuonių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neatsirado viena staigi lemiama mutacija, o veikiau natūrali atranka išryškino jau egzistavusius skirtumus. Tyrimo autoriai skaičiuoja, kad žmonės, turėję apie 10 AMY1 kopijų, kiekvienoje kartoje galėjo turėti maždaug 1,24 proc. didesnę tikimybę išgyventi arba palikti palikuonių.

    Šis atvejis dažnai lyginamas su kitu gerai žinomu žmogaus evoliucijos pavyzdžiu, kai daliai populiacijų išsivystė laktozės tolerancija paplitus gyvulininkystei ir pieno vartojimui. Nauji duomenys papildo įrodymų bazę, kad kultūra ir mityba gali tiesiogiai formuoti genetinius pokyčius.

    Kodėl svarbu šiandien?

    Didesnė amilazės gamyba gali turėti reikšmės ne tik krakmolo virškinimui, bet ir platesniam metabolizmui, taip pat žarnyno mikrobiomui. Tai gali lemti, kaip skirtingos populiacijos reaguoja į šiuolaikinę, krakmolo ir itin perdirbtų produktų gausią mitybą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į metodologinį iššūkį: reikėjo atskirti natūralios atrankos signalą nuo galimų genetinių pokyčių, kuriuos galėjo sukelti Europos kolonizacijos laikotarpio demografinė katastrofa Pietų Amerikoje. Analizė leidžia manyti, kad AMY1 kopijų gausėjimas prasidėjo gerokai anksčiau nei europiečių atvykimas.

    Mokslininkų teigimu, tokie atradimai svarbūs ir istorijai, ir medicinai, nes padeda geriau suprasti, kodėl skirtingų regionų žmonės gali nevienodai toleruoti tuos pačius maisto produktus. Kartu tai primena, kad žmogaus evoliucija nėra vien tolima praeitis, o procesas, kurį mityba ir gyvenimo būdas gali veikti net ir gana neseniai, istorinių laikotarpių masteliu.