Tag: Antioksidantai

  • Sezonas prasideda: šios itin sveikos uogos krūmas atlaiko net 45 laipsnių šaltį

    Valgomasis sausmedis, dažnai vadinamas kamčiatkine uoga, – iš šiaurės rytų Azijos kilęs krūmas, kuris puikiai prisitaikė ir prie mūsų klimato. Sodininkai jį vertina dėl išskirtinio atsparumo šalčiui: augalas ištveria ir labai žemas temperatūras, o žiedai gali atlaikyti pavasarines šalnas.

    Dar viena priežastis, kodėl ši uoga kasmet susilaukia daugiau dėmesio, – itin ankstyvas derlius. Uogos dažnai sunoksta dar pavasario pabaigoje, kai įprastas lietuviškų uogų sezonas tik įsibėgėja, todėl tai tampa patogiu būdu papildyti racioną šviežiomis uogomis po žiemos.

    Kas daro ją išskirtinę?

    Kamčiatkinė uoga išsiskiria didele biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, ypač antocianinų, kurie suteikia tamsią spalvą. Mokslinėje literatūroje antocianinai siejami su antioksidaciniu poveikiu, o antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Šiose uogose taip pat randama vitamino C ir kitų mikroelementų, tačiau tikslus jų kiekis priklauso nuo veislės, dirvožemio ir sunokimo. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne pavienis produktas, o bendra mityba, kurioje uogos yra kasdienis įprotis.

    Skonis ir naudojimas virtuvėje

    Nors kamčiatkinę uogą neretai lygina su šilauogėmis, skonis skiriasi: ji gali būti saldi, tačiau dažnai juntama ryškesnė rūgštelė ir lengvas kartumas. Dėl to uogos ypač tinka tiems, kurie mėgsta sodresnį, ne vien saldų uogų profilį.

    Dėl natūralių pektinų šios uogos dažnai pasirenkamos uogienėms, džemams ir sultims, nes gerai sutirštėja ir išlaiko intensyvią spalvą. Jos tinka į košes, jogurtą ar kokteilius, o šaldytos uogos išlieka patogus pasirinkimas, kai norisi greito deserto ar priedo pusryčiams.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti ir praktinių niuansų: uogos yra gana minkštos, todėl pernokę vaisiai greitai krenta ir susispaudžia. Norint geriausio skonio, jas verta skinti dažniau ir suvalgyti iškart arba greitai užšaldyti.

  • Lenkia išprotėjo dėl šių uogų: lietuvių turguose jau pasirodė „eliksyras“, kuris lenkia mėlynes

    Lenkia išprotėjo dėl šių uogų: lietuvių turguose jau pasirodė „eliksyras“, kuris lenkia mėlynes

    Oprac.: Magdalena Kowalska

  • Aronijų sultys – pamirštas supermaistas: padeda akims prie kompiuterio ir širdžiai

    Aronijos Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse auga kone visur, tačiau ilgą laiką buvo vertinamos labiau kaip dekoratyvinis krūmas. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama jų uogose esantiems polifenoliams, ypač antocianinams, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Šie junginiai tiriami dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei regėjimui. Nors aronijos kartumu nustebina ne vieną, būtent sutraukiantis skonis dažnai signalizuoja apie didesnę biologiškai aktyvių medžiagų koncentraciją.

    Nauda akims dirbant prie ekranų

    Ilgos valandos prie kompiuterio dažnai siejamos su akių nuovargiu, sausumu ir suprastėjusiu matymu prieblandoje. Mokslinėje literatūroje antocianinai aptariami kaip junginiai, galintys prisidėti prie tinklainės apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Taip pat nagrinėjamas jų ryšys su regėjimo pigmentų funkcija ir akių prisitaikymu prie prastesnio apšvietimo. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad nei aronijų sultys, nei maisto papildai nepakeičia regėjimo patikrų ir darbo higienos, ypač jei simptomai kartojasi.

    Kas sieja aronijas ir kraujospūdį?

    Aronijų uogose esantys polifenoliai tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių endotelio funkcijai ir kraujagyslių elastingumui. Klinikiniai tyrimai rodo, kad daliai žmonių reguliarus vartojimas gali būti siejamas su kukliais kraujospūdžio ar lipidų rodiklių pokyčiais, tačiau rezultatai nėra vienodi visoms grupėms.

    Aronijos gali būti naudingas raciono elementas, bet jos nėra gydymas. Jei diagnozuotas padidėjęs kraujospūdis, vaistus ir jų dozes koreguoti gali tik gydytojas, o mitybos pokyčiai turėtų būti derinami su bendru širdies ir kraujagyslių rizikos valdymu.

    Kaip rinktis ir vartoti sultis?

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis nesaldintas, be pridėtinio cukraus sultis, nes papildomas cukrus mažina bendrą gėrimo naudą. Vartojimo kiekis priklauso nuo individualios mitybos, tačiau praktikoje dažnai minimas apie 100 mililitrų per dieną dydis, stebint savijautą.

    Jei turite virškinamojo trakto jautrumą, vartojate kraują skystinančius vaistus ar sergate lėtinėmis ligomis, saugiausia pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Aronijų produktai gali būti vertingas priedas prie subalansuotos mitybos, tačiau didžiausią naudą duoda kartu su pakankamu miegu, judėjimu ir mažesniu ultraperdirbto maisto kiekiu.

  • Gydytojai įvardijo arbatą, kuri gali saugoti širdį: kuo išsiskiria žalioji arbata

    Žalioji arbata dažnai minima kaip vienas palankiausių gėrimų širdžiai, nes joje gausu biologiškai aktyvių medžiagų, ypač katechinų. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojama ji gali būti siejama su geresne kraujagyslių funkcija, mažesniu uždegimu ir palankesniais cholesterolio rodikliais.

    Didžiausio dėmesio sulaukia epigalokatechino galatas (EGCG) – vienas svarbiausių žaliosios arbatos polifenolių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad EGCG gali prisidėti prie endotelio, tai yra kraujagyslių vidinio sluoksnio, funkcijos gerinimo, o tai svarbu normaliai kraujotakai ir arterijų elastingumui.

    Žalioji arbata taip pat siejama su kraujospūdžio rodiklių gerėjimu, o būtent padidėjęs kraujospūdis yra vienas reikšmingiausių širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto rizikos veiksnių. Kai kuriuose klinikinių ir stebėjimo tyrimų apibendrinimuose nurodoma, kad didesnis arbatos vartojimas gali būti susijęs su nedideliu, bet statistiškai reikšmingu sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimu.

    Dar viena kryptis – poveikis riebalų apykaitai. Žaliojoje arbatoje esantys katechinai gali daryti įtaką lipidų reguliacijai, įskaitant mažo tankio lipoproteinų oksidacijos slopinimą, kuris laikomas svarbiu aterosklerozės vystymosi mechanizmu.

    Be to, žalioji arbata vertinama dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių, kurios gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas laikomi svarbiais procesais, susijusiais su kraujagyslių pažeidimu ir ilgalaike širdies ligų rizika.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad žalioji arbata nėra vaistas ir nepakeičia gydymo ar gyvenimo būdo pokyčių, tokių kaip mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir rūkymo atsisakymas. Taip pat verta įvertinti kofeino kiekį ir individualų toleravimą, o vartojant vaistus ar turint lėtinių ligų, dėl didesnių kiekių tikslinga pasitarti su gydytoju.

    „Žalioji arbata gali būti naudinga kaip bendros sveikos gyvensenos dalis, tačiau didžiausią efektą širdžiai visada duoda kelių veiksnių visuma: mityba, judėjimas ir rizikos veiksnių kontrolė“, – pabrėžia kardiologai.

  • Stiklinė morkų sulčių per dieną: kuo jos naudingos kepenims, žarnynui ir regėjimui

    Stiklinė morkų sulčių dažnai pristatoma kaip paprastas kasdienis įprotis, galintis padėti virškinimui ir bendrai savijautai. Morkose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, o sultys yra patogus būdas jų gauti, ypač jei daržovių racione trūksta.

    Didžiausia morkų „žvaigždė“ – beta karotenas, kurį organizmas prireikus paverčia vitaminu A. Ši medžiaga veikia kaip antioksidantas, padedantis saugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos, o vitaminas A svarbus normaliai gleivinių būklei ir regėjimo funkcijai.

    Kas morkose svarbiausia?

    Be beta karoteno, morkos turi ir kitų karotenoidų, taip pat vitamino C ir vitamino E. Šie junginiai siejami su apsauga nuo uždegiminių procesų ir padeda palaikyti įprastą imuninės sistemos veiklą, ypač kai mityba įvairi ir subalansuota.

    Morkų sultyse, ypač jei jos spaudžiamos paliekant dalį minkštimo, išlieka dalis skaidulų. Skaidulos svarbios žarnyno veiklai, nes padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi ir žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą, o tai gali turėti įtakos ir bendrai savijautai.

    Kada ir kiek gerti?

    Dažniausiai rekomenduojama orientuotis į vieną stiklinę per dieną – maždaug 200–250 mililitrų. Toks kiekis leidžia gauti naudingų medžiagų, tačiau neperkrauna raciono natūraliais cukrais, kurių morkose yra.

    Siekiant, kad beta karotenas būtų geriau pasisavinamas, sultis verta gerti kartu su nedideliu kiekiu riebalų. Praktikoje tai gali būti keli lašai alyvuogių ar sėmenų aliejaus arba tuo pačiu metu suvalgyti riešutai, avokadas ar kiti nesočiųjų riebalų šaltiniai.

    Kada verta pristabdyti?

    Reguliariai geriant morkų sultis oda kai kuriems žmonėms gali įgauti šiltesnį, gelsvai persikinį atspalvį. Jei atspalvis tampa ryškiai oranžinis, ypač delnuose ar paduose, tai dažniausiai siejama su karotenemija – beta karoteno sankaupa odoje.

    Karotenemija paprastai nėra pavojinga ir yra grįžtama: sumažinus morkų bei jų sulčių kiekį, odos spalva per kurį laiką normalizuojasi. Jei atsiranda kitų simptomų ar kyla abejonių dėl sveikatos būklės, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios medicininės konsultacijos. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Artėja agrastų sezonas: šios sultys siejamos su mažesniu uždegimu, stresu ir širdies rizika

    Agrastai ant krūmų paprastai sunoksta vasaros pradžioje ir dera iki rugpjūčio, todėl tai vienas patogiausių sezoninių vaisių namų atsargoms. Iš jų dažnai spaudžiamos arba verdamos sultys, kurias žmonės renkasi dėl gaivaus skonio ir maistinės vertės.

    100 gramų agrastų yra apie 44 kilokalorijos, o taip pat nemažai skaidulų, todėl jie priskiriami mažiau kaloringiems vaisiams. Agrastuose randama vitamino C, taip pat B grupės vitaminų ir vitamino E, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis, magnis, fosforas, geležis.

    Įvairiuose šaltiniuose agrastų sultys siejamos su priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis, nes uogose yra polifenolių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vis dėlto tai nėra vaistas, todėl aukštai temperatūrai ar blogai savijautai užsitęsus, svarbiausia laikytis gydytojo rekomendacijų, o ne pasikliauti vien gėrimais.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai svarbiausia bendras racionas, tačiau vaisių vartojimas dažnai siejamas su mažesne rizika. Agrastų sultys gali būti vienas iš būdų suvartoti daugiau vaisių, tačiau verta nepamiršti, kad sultyse paprastai būna mažiau skaidulų nei valgant pačius vaisius.

    Ruošiant sultis namuose dažnai pasirenkamas paprastas metodas: nuplauti uogas, nuimti kotelius, trumpai pavirti su vandeniu, o suminkštėjusią masę perkošti. Jei gėrimas bus laikomas ilgiau, paprastai taikoma pasterizacija, kad atsargos išsilaikytų iki rudens ar žiemos.

    Saldinant rekomenduojama saikas, nes didelis pridėtinio cukraus kiekis keičia gėrimo maistinį profilį ir didina bendrą suvartojamo cukraus kiekį. Norint švelnesnio skonio, dalis žmonių renkasi maišyti agrastų sultis su vandeniu arba derinti su kitomis uogomis, taip išlaikant rūgštelę, bet sumažinant poreikį saldinti.

    Jei agrastų sulčių įsigyjate parduotuvėje, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir pasirinkti produktus su kuo mažiau priedų. Skirtingų gamintojų gėrimai gali smarkiai skirtis tiek cukraus kiekiu, tiek realiu vaisių procentu, todėl etiketė šiuo atveju pasako daugiau nei reklaminiai pažadai.

  • Pietražolės lapeliai nustebins: šaukštas per dieną gali duoti daugiau vitamino C nei citrina

    Įsitikinimas, kad daugiausia vitamino C gausime iš citrinų ar kitų citrusų, dažnai neatsilaiko prieš realius skaičius. Šviežios petražolės, ypač jos lapeliai, pagal askorbo rūgšties kiekį gali lenkti įprastus „vitamino C simbolius“.

    Įvairių mitybos lentelių duomenimis, 100 gramų šviežių petražolių lapelių gali būti maždaug 130–180 miligramų vitamino C. Palyginimui, 100 gramų citrinos dažniausiai pateikia apie 50 miligramų, tad skirtumas neretai siekia kelis kartus.

    Praktiškai tai reiškia, kad vienas valgomasis šaukštas smulkintų petražolių, priklausomai nuo kiekio ir susmulkinimo, gali sudaryti reikšmingą dalį suaugusio žmogaus paros normos. Vitamino C poreikis skiriasi pagal amžių ir būklę, tačiau daugeliui suaugusiųjų jis dažniausiai vertinamas apie 75–90 miligramų per dieną.

    Kas dar slypi petražolėse?

    Petražolės vertinamos ne tik dėl vitamino C, bet ir dėl kitų maistinių medžiagų. Jose gausu vitamino K, taip pat randama folio rūgšties, beta karoteno, kalcio, kalio ir geležies.

    Lapeliai turi ir įvairių augalinių junginių, kurie veikia kaip antioksidantai. Būtent dėl šio derinio petražolės dažnai pristatomos kaip paprastas kasdienis būdas praturtinti racioną, ypač šaltuoju sezonu, kai šviežių daržovių pasirinkimas sumažėja.

    Kodėl svarbu nepervirti?

    Vitamino C kiekis maiste jautrus karščiui, todėl ilgai verdant jo išlieka mažiau. Kaitinant taip pat silpnėja ir aromatą suteikiančios lakiosios medžiagos, todėl patiekalas praranda ir ryškų kvapą, ir dalį maistinės vertės.

    Dėl šios priežasties petražoles dažniausiai rekomenduojama berti pačioje gaminimo pabaigoje arba tiesiai į lėkštę. Taip išsaugoma daugiau skonio, ryški žaluma ir didesnė dalis jautresnių vitaminų.

    Kaip patogiai panaudoti perteklių?

    Jei šaldytuve užsilikę keli ryšulėliai, petražoles galima greitai paversti universaliu padažu. Populiarus pasirinkimas yra petražolių pesto, kai lapeliai sutrinami su aliejumi, česnaku, riešutais ir kietuoju sūriu, o masė naudojama makaronams, sumuštiniams ar mėsos marinatui.

    Kitas praktiškas sprendimas yra užšaldymas, kad žolelės nenuvystų ir neprarastų skonio. Smulkintos petražolės gali būti šaldomos porcijomis, o prireikus įberiamos į sriubą ar padažą gaminimo pabaigoje.

    Specialistai primena, kad net ir vertingas produktas nėra stebuklinga priemonė, o geriausiai veikia bendrame subalansuotos mitybos kontekste. Vis dėlto petražolių lapeliai yra vienas paprasčiausių kasdienių pasirinkimų, kuris nedaug kainuoja, lengvai pritaikomas virtuvėje ir realiai praturtina racioną.

  • Nepelnytai pamiršta petražolių lapija: iki 5 kartų daugiau vitamino C nei citrina ir naudinga kraujospūdžiui

    Petražolių lapija dažnai laikoma tik prieskoniu, tačiau maistine verte ji prilygsta daugeliui daržovių. Joje gausu vitamino C, vitamino K, folio rūgšties, beta karoteno ir antioksidantų, o taip pat yra kalio ir geležies. Dėl to net nedidelė sauja šviežių lapelių gali reikšmingai papildyti kasdienį racioną.

    Vertinant pagal 100 gramų, petražolių lapijoje vitamino C paprastai yra kelis kartus daugiau nei citrinoje, tačiau praktikoje jos suvalgoma gerokai mažiau. Vis dėlto keli šaukštai smulkintų lapelių prie sriubos, salotų ar sumuštinių užtepėlės yra paprastas būdas įtraukti daugiau mikroelementų, ypač šaltuoju sezonu.

    Kuo naudinga petražolių lapija?

    Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, dalyvauja kolageno sintezėje ir padeda geriau įsisavinti augalinės kilmės geležį. Dėl šios priežasties petražolės ypač tinka patiekalams su ankštinėmis daržovėmis, kruopomis, daržovėmis ar kiaušiniais, kai norisi sustiprinti geležies pasisavinimą.

    Vitamino K petražolių lapijoje taip pat daug, o šis vitaminas svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai ir kaulų būklei. Greta to, augaliniai antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, todėl ši žaluma gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis.

    Dar vienas dažnai minimas privalumas siejamas su kaliu, kuris svarbus skysčių pusiausvyrai ir širdies bei kraujagyslių sistemos funkcijoms. Didesnis kalio kiekis mityboje gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį, tačiau didžiausią efektą paprastai duoda visuma: mažiau druskos, daugiau daržovių, pakankamas fizinis aktyvumas ir tinkamas kūno svoris.

    Kaip vartoti, kad neprarastų vertės?

    Petražolių lapiją geriausia dėti gaminimo pabaigoje arba jau į lėkštę, nes aukšta temperatūra sumažina dalies vitamino C kiekį ir susilpnina aromatą. Jei norisi ryškesnio skonio, lapelius verta smulkinti kuo šviežesnius ir nelaikyti ilgai supjaustytų.

    Ji tinka sriuboms, bulvėms su sviestu, varškei ar užtepėlėms, salotoms, jogurtiniams padažams, žuviai. Paprastas padažas namuose gaminamas iš petražolių, alyvuogių aliejaus, česnako, citrinos sulčių, druskos ir pipirų, o šį derinį galima pritaikyti ir prie kepintų daržovių.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Petražolių lapija tinka daugumai žmonių, tačiau kai kuriais atvejais svarbu pasitarti su gydytoju. Dėl didelio vitamino K kiekio atsargumo dažniausiai reikia vartojantiems antikoaguliantus, nes mitybos pokyčiai gali turėti įtakos gydymo stabilumui.

    Taip pat atsargiau ją vartoti gali būti rekomenduojama sergant tam tikromis inkstų ligomis ar turint individualių alergijų. Jei atsiranda neįprastų simptomų arba vartojami vaistai, prieš ženkliai didinant žalumynų kiekį racione pravartu pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos.

  • Valgote sėklas ir to nežinojote: šie vaisiai su kauliukais gali būti naudingi, bet yra išimčių

    Valgote sėklas ir to nežinojote: šie vaisiai su kauliukais gali būti naudingi, bet yra išimčių

    Sėklos nėra biologinės atliekos. Jose augalas sukaupia medžiagas, reikalingas naujai gyvybei pradėti, todėl jos dažnai turi skaidulų, nesočiųjų riebalų ir antioksidantų. Dėl to dalį naudingų junginių gauname ne iš papildų, o tiesiog suvalgydami vaisių iki galo.

    Vis dėlto dalis žmonių sėklų vengia dėl baimės, kad jos gali pakenkti. Kai kuriose sėklose iš tiesų yra junginių, kurie dideliais kiekiais gali būti toksiški, tačiau įprastomis porcijomis smulkių sėklų su vaisiais paprastai nesuvalgoma tiek, kad kiltų rizika. Svarbiausia atskirti smulkias valgomas sėklas nuo didelių, kietų kauliukų.

    Kurių vaisių sėklos valgomos?

    Arbūzo sėklos yra valgomos ir maistingos, ypač jei jos gerai sukramtomos arba lengvai paskrudinamos. Jos gali papildyti racioną mineralais ir augaliniais baltymais, o pats arbūzas padeda palaikyti skysčių balansą ir suteikia antioksidantų, pavyzdžiui, likopeno.

    Vynuogėse sėklos dažnai laikomos nepatogumu, todėl ieškoma besėklių veislių. Tačiau būtent sėklose yra daug polifenolių ir kitų antioksidantų, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga bei mažesniu oksidaciniu stresu. Jei suvalgius vynuogių sėklų jaučiamas žarnyno diskomfortas, geriau rinktis besėkles veisles.

    Kivi sėklos yra smulkios ir dažniausiai netrukdo virškinimui, o papildomos skaidulos gali prisidėti prie sotumo ir žarnyno veiklos. Kivis taip pat išsiskiria dideliu vitamino C kiekiu, todėl valgant visą vaisių dažnai gaunama daugiau naudos nei renkantis tik minkštimą.

    Braškių išorėje esančios sėklytės taip pat prisideda skaidulomis ir biologiškai aktyviais junginiais. Pertrinant uogas ir perkošiant masę dėl glotnesnės tekstūros, dalis šių medžiagų tiesiog pašalinama, todėl maistinė vertė gali sumažėti.

    Granate sėklos yra natūrali vaisiaus dalis ir daugeliui žmonių jos yra valgomos. Jos suteikia tekstūrą, o kartu ir skaidulų bei antioksidantų, todėl granatas dažnai minimas kaip vienas iš vaisių, kurių nauda stipriai susijusi su tuo, kad valgoma ne tik sultys.

    Kada sėklų geriau vengti?

    Dideli kauliukai, tokie kaip slyvų, vyšnių ar abrikosų, nėra skirti valgyti. Jie kieti, gali sukelti užspringimo ar dantų pažeidimo riziką, o kai kurių kaulavaisių branduoliuose yra junginių, kurių vartojimas didesniais kiekiais nėra saugus.

    Praktinė taisyklė paprasta: smulkios, minkštos ir į minkštimą natūraliai įsimaišančios sėklos dažniausiai tinka, o didelius kauliukus verta išmesti. Jei turite jautresnį virškinimą ar lėtinių virškinamojo trakto ligų, sėklų kiekį geriau didinti palaipsniui ir stebėti savijautą.

    Ką tai keičia kasdienėje mityboje?

    Didžiausia sėklų nauda dažnai susijusi su skaidulomis, kurios padeda žarnynui dirbti reguliariau ir gali prisidėti prie stabilesnio cukraus pasisavinimo. Be to, sėklos praturtina racioną riebalų rūgštimis ir antioksidantais, kuriuos žmonės neretai bando gauti iš brangių priedų.

    Vietoje automatinio įpročio viską išspjauti, verta įvertinti, ar tai tikrai būtina. Nedidelė korekcija, pavyzdžiui, suvalgyti kivi ar vynuogę su sėklomis, gali būti paprastas būdas praturtinti mitybą, išlaikant saugumo ribas.

  • Rabarbaro sezonas įsibėgėja: štai ką jis iš tiesų daro jūsų organizmui ir kada geriau vengti

    Rabarbaras pavasarį dažnai grįžta į virtuvę kaip pyragų, kompotų ar uogienių žvaigždė, tačiau mitybos požiūriu tai kur kas daugiau nei rūgštus deserto priedas. Jo stiebai turi mažai energinės vertės, o kartu suteikia skaidulų ir biologiškai aktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šviežiuose rabarbaro stiebuose yra vitamino K, taip pat nedideli kiekiai vitamino C ir įvairių mineralų, įskaitant kalį bei manganą. Dėl skaidulų rabarbaras gali prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos ir ilgesnio sotumo jausmo, ypač jei valgomas su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu.

    Rausvą spalvą suteikiantys augaliniai pigmentai yra antocianinai, priklausantys flavonoidams, o rabarbare aptinkami ir kiti polifenoliai. Šie junginiai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš veiksnių, didinančių lėtinių ligų riziką.

    Vis dėlto rabarbaro nauda dažnai pranyksta, kai jis gausiai saldinamas. Kompotas ar pyragas su dideliu cukraus kiekiu reikšmingai padidina patiekalo kaloringumą, todėl norint išlaikyti lengvesnį profilį verta rinktis mažiau cukraus, saldinti vaisiais arba naudoti saikingas alternatyvas.

    Kaip keičiasi vertė kaitinant?

    Terminis apdorojimas sumažina vitamino C kiekį, nes jis jautrus karščiui, tačiau skaidulos išlieka, o dalis polifenolių gali išlikti gana stabili. Kepimas taip pat sušvelnina rabarbaro rūgštumą, todėl jis dažnai būna lengviau toleruojamas jautresnį skrandį turintiems žmonėms.

    Norint išsaugoti daugiau maistinių medžiagų, rabarbarą verta kepti trumpiau ir žemesnėje temperatūroje, o indą pridengti, kad neišsausėtų. Tokį rabarbarą patogu derinti su koše ar varške, taip subalansuojant patiekalą ir išvengiant perteklinio saldinimo.

    Kada rabarbarą reikėtų riboti?

    Rabarbaras natūraliai turi oksalatų, kurie kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs dėl inkstų akmenų rizikos, ypač jei jų mityboje oksalatų apskritai daug. Svarbu prisiminti ir tai, kad valgomi yra stiebai, o rabarbaro lapai netinka maistui.

    Jei turite inkstų ligų, esate linkę į inkstų akmenligę ar turite specifinių mitybos apribojimų, dėl rabarbaro kiekio racione verta pasitarti su gydytoju ar dietologu. Daugumai žmonių saikingai vartojamas rabarbaras gali būti sezoninis būdas paįvairinti racioną skaidulomis ir augaliniais junginiais.