CP v2

Tag: Antioksidantai

  • 5 produktai, kurie skatina kolageno gamybą: mitybos specialistai pataria, ką rinktis kasdien

    Kolagenas yra vienas svarbiausių baltymų organizme: jis suteikia odai stangrumo, dalyvauja jungiamojo audinio, sąnarių ir kraujagyslių struktūroje. Su amžiumi natūrali kolageno gamyba lėtėja, o tai dažnai siejama su mažesniu odos elastingumu ir lėtesne regeneracija.

    Nors stebuklingo produkto, kuris per kelias dienas grąžintų jaunystę, nėra, mityba gali padėti sudaryti palankias sąlygas kolageno sintezei. Ypač svarbūs vitaminas C, cinkas, varis, baltymai ir antioksidantai, padedantys mažinti oksidacinį stresą.

    Avokadai ir citrusai

    Avokadai vertinami dėl mononesočiųjų riebalų, kurie padeda palaikyti odos barjerą, taip pat dėl mikroelementų, dalyvaujančių audinių atsinaujinimo procesuose. Kadangi avokadai kaloringi, svarbu derinti juos su bendra dienos energijos norma ir fiziniu aktyvumu.

    Apelsinai ir kiti citrusiniai vaisiai siejami su didesniu vitamino C kiekiu, kuris būtinas kolageno skaidulų formavimuisi. Žmonėms, turintiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opą, refliuksą ar pankreatito paūmėjimų, aktyvesnis citrusų vartojimas gali netikti.

    Guava, uogos ir mangas

    Guava dažnai minima kaip vaisius, turintis itin daug vitamino C, taip pat ji gali papildyti mitybą antioksidantais. Vis dėlto egzotiniai vaisiai kai kuriems žmonėms gali sukelti jautrumą, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją.

    Uogos, tokios kaip braškės, avietės, mėlynės ar gervuogės, papildo racioną vitaminu C ir kitais antioksidantais. Šie junginiai padeda saugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, o tai netiesiogiai prisideda prie odos būklės palaikymo.

    Mangas aprūpina vitaminu A ir kitomis bioaktyviomis medžiagomis, kurios svarbios odos atsinaujinimui. Jo geriau nevalgyti nevalgius, o turint virškinimo sutrikimų ar alergijų, kiekį reikėtų didinti atsargiai.

    Specialistai pabrėžia, kad odos būklei svarbi ne tik mityba, bet ir pakankamas miegas, apsauga nuo saulės, nerūkymas bei fizinis aktyvumas. Jei vargina ryškūs odos pokyčiai ar nuolatiniai virškinimo simptomai, tikslinga pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu.

  • Šefai atskleidė, kodėl šaldytos uogos privalo būti kiekvienoje šaldiklyje: sutaupo ir laiką

    Kodėl verta turėti šaldytų uogų

    Šaldytos uogos vis dažniau vadinamos vienu praktiškiausių pirkinių namams, nes jos išlieka po ranka visus metus. Jos dažniausiai užšaldomos pačiame prinokimo pike, todėl skonis ir spalva neretai būna ryškesni nei ilgai sandėliuotų šviežių uogų.

    Virtuvės šefai pabrėžia ir dar vieną privalumą: šaldytos uogos pasižymi stabilesne kokybe. Šviežių uogų tekstūra ir saldumas stipriai kinta priklausomai nuo to, kiek laiko jos keliavo ir kiek buvo laikytos parduotuvėje.

    „Uogos užšaldytos iškart po skynimo dažnai būna geresnės nei tos, kurios kelias dienas praleido transportuojant ir sandėliuojant“, – sakė šefas Isaacas Bernalas Carbacho.

    Patogu, nes dažnai nereikia atitirpinti

    Daugelį patiekalų su uogomis galima ruošti jų net neatšildžius, ypač jei uogos bus kaitinamos arba sutrinamos. Tai ypač patogu, kai reikia greito deserto, padažo ar įdaro, o šviežios uogos namuose jau pernokę arba jų visai nėra.

    Šaldytos uogos dažnai naudojamos glotnučiams, keksiukams ir kitiems kepiniams, nes jos suteikia skonį ir natūralų rūgštumo balansą. Be to, jos padeda išgauti tirštą konsistenciją be ledo, todėl gėrimas nebūna vandeningas.

    Maistinė vertė: ką svarbu žinoti

    Mitybos specialistai akcentuoja, kad šaldytos uogos gali būti tokios pat maistingos kaip šviežios. Greitas užšaldymas padeda išsaugoti dalį vitaminų ir bioaktyvių medžiagų, o didžiausia uogų vertė dažnai slypi ne vitamino C kiekyje, o skaidulose ir antioksidantuose.

    Uogose gausu skaidulų, kurios svarbios sotumui ir virškinimo sistemai. Taip pat jos turi antioksidantų, įskaitant antocianinus, kurie suteikia ryškią spalvą mėlynėms, juodiesiems serbentams ar gervuogėms.

    „Šaldytos uogos dažnai surenkamos prinokusios ir užšaldomos per parą, todėl išsaugomas skonis ir maistinės medžiagos“, – sakė dietologė Abby Langer.

    Kaip naudoti kasdienėje virtuvėje

    Kasdieniams pusryčiams šaldytos uogos tinka į košes ar avižinę košę: pakanka jas įmaišyti likus kelioms minutėms iki pabaigos, ir jos virsta natūraliu uogų padažu. Kepiniams jas galima berti tiesiai į tešlą, dažniausiai nereikia visiškai atitirpinti.

    Norint greito gėrimo, uogas galima sutrinti su bananu, jogurtu ar kefyru, įpilant truputį vandens ar pieno. Jei norisi paprasto deserto, uogos su tirštu jogurtu ar trintu šaldytu bananu gali pakeisti ledus be papildomos grietinėlės.

    Kad uogos neprarastų kokybės, laikant svarbu sandariai uždaryti pakuotę ir saugoti nuo pasikartojančio atitirpimo bei užšaldymo. Tai padeda išvengti vadinamojo apšalimo, kai paviršiuje susidaro ledo kristalai, o skonis tampa blankesnis.

  • Mokslininkai įvardijo gėrimą, kuris širdį saugo geriau nei obuoliai ir uogos

    Naujas mitybos tyrėjų darbas primena, kad širdžiai palankūs pasirinkimai nebūtinai baigiasi vaisių dubeniu. Analizuojant didelės žmonių grupės mitybą ir vadinamųjų flavanolų kiekį, vienas kasdienis gėrimas pagal šių junginių „indėlį“ aplenkė obuolius ir uogas.

    Flavanolai yra augalinės kilmės polifenoliai, siejami su geresne kraujagyslių funkcija ir mažesniu uždegiminiu fonu. Šie junginiai aptinkami įvairiuose produktuose, tačiau jų kiekis racione labai priklauso ne tik nuo vaisių, bet ir nuo gėrimų pasirinkimo.

    Kodėl vien vaisių gali nepakakti

    Tyrime akcentuojama, kad net ir dažnai kartojama rekomendacija per dieną suvalgyti kelias porcijas vaisių ir daržovių ne visada užtikrina didesnį flavanolų kiekį. Priežastis paprasta: skirtinguose produktuose jų koncentracija skiriasi, o dalis žmonių renkasi vaisius, kurie flavanolų turi mažiau.

    Būtent todėl išryškėjo arbatos vaidmuo: tiek žalioji, tiek juodoji arbata gali tapti reikšmingu šių junginių šaltiniu kasdienėje mityboje. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad arbata turėtų papildyti, o ne pakeisti vaisius, nes vaisiai yra svarbūs dėl skaidulų ir vitaminų.

    Žalioji ir juodoji arbata: kuo jos skiriasi

    Žalioji arbata paprastai mažiau oksiduojama, todėl joje dažniau išlieka daugiau katechinų, įskaitant EGCG, kuris plačiai tiriamas dėl antioksidacinių savybių. Juodojoje arbatoje oksidacijos procesai suformuoja kitus polifenolius, tačiau ji taip pat gali būti reikšmingas flavanolų šaltinis.

    Dar vienas dažnai minimas žaliosios arbatos privalumas yra L-teaninas, kuris daliai žmonių padeda išlaikyti ramesnę koncentraciją, švelnindamas kofeino „aštrumą“. Vis dėlto reakcija individuali, todėl svarbu stebėti, kaip arbata veikia būtent jus.

    Kiek arbatos gerti ir ko saugotis

    Daugelyje mitybos rekomendacijų suaugusiesiems akcentuojamas saikingas kofeino vartojimas, o arbata dažnai pasirenkama kaip švelnesnė alternatyva kavai. Praktikoje 2–4 puodeliai per dieną daugeliui žmonių yra toleruojamas kiekis, tačiau jautresniems kofeinui jo gali būti per daug.

    Svarbu vengti arbatos vėlai vakare, jei ji blogina miegą, nes prastesnis miegas siejamas su didesne širdies ir medžiagų apykaitos rizika. Taip pat verta prisiminti, kad arbata nėra „svorio metimo“ sprendimas: be kalorijų deficito ir fizinio aktyvumo reikšmingo efekto tikėtis neverta.

    Jei turite širdies ritmo sutrikimų, nerimo simptomų, virškinimo problemų ar vartojate vaistus, su kuriais kofeinas gali sąveikauti, dėl saugaus kiekio geriausia pasitarti su gydytoju. Širdžiai palankiausi rezultatai paprastai pasiekiami ne vienu produktu, o nuosekliai laikantis subalansuotos mitybos ir aktyvaus gyvenimo būdo.

  • Gvajava parduotuvėje atrodo kaip kriaušė: kuo ji naudinga odai, raumenims ir imunitetui

    Iš pirmo žvilgsnio gvajava gali pasirodyti kaip nedidelė kriaušė ar žalsvas obuolys, tačiau tai tropinis vaisius, vis dažniau atsirandantis ir didesnėse Europos parduotuvėse. Ji turi ploną žievelę, šviesų arba rausvą minkštimą ir smulkias sėklas, o sunokusi kvepia intensyviai ir saldžiai.

    Mitybos specialistai gvajavą dažnai mini dėl itin didelio vitamino C kiekio. Įvairių mitybos duomenų bazėse nurodoma, kad 100 gramų žalios gvajavos gali turėti apie 200 miligramų vitamino C ar net daugiau, todėl pagal šį rodiklį ji lenkia daug įprastų citrusinių vaisių.

    Skonis ir kaip ją valgyti?

    Sunokusi gvajava paprastai būna saldi, lengvai rūgštelėjusi ir labai aromatinga, o skonis gali priminti kriaušės, braškių ir citrusų derinį. Nesunokęs vaisius dažniau būna kietesnis, aitresnis ir mažiau sultingas, todėl verta rinktis minkštesnį, stipriau kvepiantį.

    Gvajavą galima valgyti žalią: ją pakanka nuplauti, perpjauti ir valgyti kartu su žievele bei sėklomis. Jei sėklos atrodo per kietos, minkštimą galima išskobti šaukšteliu arba pertrinti per sietelį, o gautą masę naudoti glotnučiams, jogurtui ar desertams.

    Kuo gvajava naudinga?

    Didžiausias šio vaisiaus privalumas yra vitaminas C, kuris svarbus imuninės sistemos veiklai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Jis taip pat reikalingas kolageno gamybai, todėl gvajava dažnai siejama su odos, dantenų ir kraujagyslių būklės palaikymu.

    Gvajavoje yra ir skaidulų, kurios prisideda prie žarnyno veiklos ir gali padėti palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Vis dėlto jautresniems žmonėms didesnė porcija iš karto gali sustiprinti pilvo pūtimą, todėl naują vaisių geriau išbandyti nuo mažesnio kiekio.

    Dar vienas svarbus elementas yra kalis, reikalingas normaliai raumenų funkcijai ir padedantis palaikyti įprastą kraujospūdį. Be to, gvajavoje aptinkama augalinių antioksidantų, pavyzdžiui, polifenolių ir karotenoidų, kurie mityboje vertinami kaip papildomas ląstelių apsaugos šaltinis.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Gvajavos turėtų vengti jai alergiški žmonės, o turintiems jautrų virškinimą, dirgliosios žarnos sindromą ar polinkį į viduriavimą verta pradėti nuo kelių gabalėlių. Jei po vaisiaus jaučiamas diskomfortas, geriau jo nepadauginti arba rinktis kitus, lengviau toleruojamus vaisius.

    Žmonės, sergantys cukriniu diabetu, gvajavą gali įtraukti į racioną, tačiau svarbu ją skaičiuoti kaip angliavandenių šaltinį ir derinti su bendru dienos meniu. Esant inkstų ligoms ar taikant dietą su ribojamu kalio kiekiu, didesnius gvajavos kiekius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, prieš reikšmingai keičiant mitybą verta pasitarti su specialistu.

  • Pomidoras su svogūnu: kuo šis derinys naudingas širdžiai ir kodėl verta įlašinti šiek tiek aliejaus

    Pomidoras ir svogūnas dažnai atsiduria vasaros salotose ar ant sumuštinių, tačiau šis derinys vertas dėmesio ne vien dėl skonio. Pomidorai yra vienas pagrindinių likopeno šaltinių, taip pat suteikia kalio, vitamino C ir skaidulų, o svogūnuose gausu kvercetino bei sieros junginių.

    Nors toks maistas nėra „greita priešuždegiminė tabletė“, reguliarus daržovių, skaidulų ir augalinių antioksidantų vartojimas siejamas su mažesniu oksidaciniu stresu ir palankesne širdies bei kraujagyslių sistemos būkle. Dėl to paprastas pomidoro ir svogūno tandemas gali tapti prasmingu kasdienės mitybos papildymu.

    Kodėl verta valgyti kartu?

    Likopenas, suteikiantis pomidorams raudoną spalvą, tiriamas dėl antioksidacinių savybių ir galimo ryšio su geresniais kraujagyslių rodikliais bei lipidų profiliu. Pomidoruose esantis kalis taip pat svarbus kraujospūdžio reguliavimui, ypač kai mityboje netrūksta daržovių.

    Svogūnuose esantis kvercetinas ir sieros junginiai prisideda prie antioksidacinės apsaugos, o fruktanai gali veikti kaip prebiotikai, maitinantys žarnyno mikrobiotą. Tai viena priežasčių, kodėl net paprastas daržovių priedas gali pagerinti bendrą patiekalo maistinę vertę.

    Svarbi detalė yra įsisavinimas: likopenas geriau pasisavinamas, kai kartu vartojamas nedidelis kiekis riebalų. Todėl pomidorą su svogūnu verta pagardinti šaukšteliu alyvuogių arba rapsų aliejaus.

    Kaip pasigaminti ir ką žinoti?

    Paprastas variantas yra pjaustytas pomidoras, plonai pjaustytas svogūnas, žiupsnelis druskos, pipirai ir šlakelis aliejaus. Toks priedas tinka prie kiaušinių, varškės, mėsos, bulvių, kruopų ar duonos, o norint gaivesnio skonio galima įmaišyti žalumynų.

    Jei svogūnas per aštrus, jį galima trumpai perlieti karštu vandeniu arba pašlakstyti citrinos sultimis, kad skonis būtų švelnesnis. Kai kuriems žmonėms tai padeda ir dėl virškinimo, nes žalio svogūno aštrumas neretai erzina skrandį.

    Turintiems refliuksą, dirgliosios žarnos sindromą ar polinkį į pilvo pūtimą, žalias svogūnas gali sustiprinti simptomus. Tokiu atveju verta pradėti nuo mažesnio kiekio arba rinktis troškintą, keptą ar raudoną svogūną, kuris dažnai būna švelnesnis.

  • Kodėl sojagi razinos užkariauja virtuves: saldžios kaip saldainiai, bet turi antioksidantų

    Kodėl sojagi razinos užkariauja virtuves: saldžios kaip saldainiai, bet turi antioksidantų

    Sojagi razinos, dar vadinamos soyagi arba soyaki, yra tamsios džiovintos vynuogės, siejamos su Centrine Azija. Dažniausiai jos gaminamos Uzbekistane, Tadžikistane ir Afganistane, kur vis dar taikomi tradiciniai džiovinimo būdai. Būtent dėl to šios razinos išsiskiria skoniu ir tekstūra.

    Skirtingai nei dalis pramoniniu būdu džiovinamų razinų, sojagi paprastai džiovinamos lėtai pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose. Toks procesas leidžia išlaikyti minkštesnę struktūrą, didesnį natūralų drėgnumą ir gilesnį skonį. Valgant dažnai juntamos slyvų, medaus ar karamelės natos, kartais ir lengva rūgštelė.

    Ryški jų savybė – labai tamsi, beveik melsvai juoda spalva, kuri dažniausiai atsiranda natūraliai dėl tamsių vynuogių ir švelnesnio džiovinimo. Tamsiuose vaisiuose gausu augalinių pigmentų ir polifenolių, įskaitant antocianinus. Šie junginiai mityboje vertinami dėl antioksidacinių savybių.

    Antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su senėjimo procesais ir laisvųjų radikalų poveikiu. Vis dėlto razinos nėra vaistas ir negali „neutralizuoti“ žalingo gyvenimo būdo. Daugiausia naudos jos duoda tada, kai pakeičia saldumynus, o ne tampa dar vienu papildomu cukraus šaltiniu.

    Nors razinos dažnai laikomos vien koncentruotu cukrumi, jos taip pat suteikia skaidulų ir įvairių fenolinių junginių. Dėl skaidulų jos gali sotesnės jausmą išlaikyti ilgiau nei saldainiai, tačiau porcija vis tiek labai svarbi. Džiovintuose vaisiuose cukrų koncentracija didelė, nes pašalinta dalis vandens.

    Prekybos centruose dažnai sutinkamos šviesesnės razinos kartais apdorojamos sieros junginiais, kad ilgiau išliktų patrauklios spalvos ir geriau laikytųsi. Daugumai žmonių tai problemų nesukelia, tačiau jautresni sieros junginiams gali patirti nemalonių reakcijų. Dėl to dalis pirkėjų ieško mažiau apdorotų alternatyvų, tarp jų ir sojagi.

    Sojagi razinos vertinamos ir dėl to, kad jų skonis dažnai mažiau primena saldainius, o pati uoga būna mėsingesnė. Virtuvėje jos tinka košėms, granolai, varškės desertams, salotoms su riešutais ar sūriu, taip pat ryžių patiekalams. Jos dažnai pasirenkamos kaip greitas užkandis prie kavos, kai norisi saldaus, bet ne konditerijos.

    Racionali porcija daugeliui žmonių yra maža sauja, apie 20–30 gramų. Kad poveikis gliukozei būtų švelnesnis ir užkandis sotesnis, razinas verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, kefyru, varške, migdolais ar graikiniais riešutais. Tokie deriniai paprastai padeda ilgiau išlaikyti sotumą.

    Atsargiau sojagi ir kitas razinas turėtų vertinti žmonės, turintys cukrinį diabetą, atsparumą insulinui ar kitų angliavandenių apykaitos sutrikimų. Jiems svarbiausia yra ne tik produkto tipas, bet ir porcija, valgymo laikas bei tai, su kuo razinos valgomos. Prireikus reikėtų pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Džiovinti vaisiai kai kuriems žmonėms gali dirginti virškinimą, ypač jei yra jautresnės žarnos ar pasireiškia pilvo pūtimas. Kuo didesnė porcija, tuo didesnė diskomforto tikimybė. Todėl sojagi geriausia vartoti kaip nedidelį priedą prie patiekalo, o ne valgyti tiesiai iš didelės pakuotės.

    Renkantis verta skaityti sudėtį ir ieškoti razinų be pridėtinio cukraus, aliejaus ar nereikalingų priedų. Kokybiškos sojagi gali atrodyti neidealios: jos būna nelygios, labiau susiraukšlėjusios ir minkštesnės. Toks natūralumas dažnai ir yra pagrindinis jų pranašumas.

    Sojagi gali tapti praktišku saldumynų pakaitalu, jei vartojamos saikingai ir apgalvotai. Nedidelė porcija košėje ar jogurte dažnai suteikia pakankamai saldumo be papildomo cukraus. Taip tai tampa ne tik skania, bet ir maistingesne alternatyva saldainiams ar sausainiams.

  • Ilgaamžiškumo uoga, kurią verta valgyti dabar: kuo braškės naudingos ir kaip išsaugoti žiemai

    Braškės dažnai vadinamos viena vertingiausių sezono uogų ne vien dėl skonio. Jose gausu vitamino C, antioksidantų ir skaidulų, todėl šviežios braškės gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ir bendros savijautos, ypač šiltuoju metų laiku.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad antioksidantai maiste siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu ilgalaikei sveikatai. Braškėse esantys polifenoliai ir kiti bioaktyvūs junginiai tiriami dėl galimo teigiamo poveikio kraujagyslėms, uždegiminiams procesams ir medžiagų apykaitai.

    Braškės taip pat naudingos dėl skaidulų, kurios padeda virškinimui ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Nors uogos yra saldžios, jų energinė vertė paprastai nėra didelė, todėl jos dažnai pasirenkamos kaip deserto alternatyva, kai norisi mažiau pridėtinio cukraus.

    Sezono laikas svarbus

    Didžiausia nauda paprastai siejama su prinokusiomis, natūraliai sezono metu užaugintomis uogomis. Ilgai transportuojamos ar ne iki galo prinokusios braškės gali būti mažiau aromatingos, o jų maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir laikymo trukmės.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į uogų kvapą, spalvą ir konsistenciją: jos turėtų būti ryškios, be pelėsio požymių, o koteliai žali. Uogas geriausia nuplauti prieš pat valgant, nes nuplautos ir ilgiau laikomos jos greičiau minkštėja.

    Kaip išsaugoti braškes žiemai?

    Norint išlaikyti kuo daugiau vertingų medžiagų, dažnai rekomenduojamas greitas užšaldymas. Tam tinka sausai nusausintos uogos: jas galima paskleisti vienu sluoksniu, trumpai pašaldyti, o vėliau suberti į maišelius ar dėžutes.

    Termiškai apdorojant, ypač ilgai verdant su dideliu cukraus kiekiu, dalis jautresnių vitaminų gali sumažėti. Dėl to vis dažniau renkamasi šaldymas arba trintos uogos su nedideliu cukraus kiekiu, laikomos šaldiklyje, kai svarbiausia išsaugoti skonį ir aromatą.

    Jei turite jautrumą braškėms ar alergijų, į mitybą jas verta įtraukti atsargiai. O sergant lėtinėmis ligomis ar laikantis specialios dietos, geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu, kiek ir kaip dažnai uogas rinktis.

  • Pomidorai gali saugoti širdį: su kuo juos valgyti, kad likopeno pasisavintumėte daugiau

    Pomidorai – vienas dažniausiai valgomų produktų, tačiau jų nauda širdžiai priklauso ne tik nuo kiekio, bet ir nuo paruošimo. Juose esantis likopenas yra stiprus antioksidantas, siejamas su mažesne oksidacinio streso ir uždegiminių procesų rizika, kurie svarbūs aterosklerozės vystymuisi.

    Likopenas pomidorams suteikia raudoną spalvą, todėl jo daugiausia būna prinokusiuose raudonuose pomidoruose, o geltonuose ar žalsvuose jo gerokai mažiau. Pomidorai taip pat yra kalio šaltinis, o šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei ir širdies ritmui.

    Norint iš pomidorų gauti daugiau likopeno, svarbu jų struktūra. Smulkiai supjaustyti, sutrinti ar pertrinti pomidorai dažniausiai leidžia organizmui lengviau pasisavinti šį junginį, todėl tyrės, padažai ir sultys gali būti pranašesni už stambiai pjaustytus gabalėlius.

    Dar vienas veiksnys – šiluminis apdorojimas. Kaitinimas padeda likopenui tapti labiau biologiškai prieinamam, todėl lengvai troškinti pomidorai, pomidorų sriubos ar naminis padažas gali būti ypač tinkamas pasirinkimas. Tiesa, vitaminas C yra jautrus karščiui, tad jei pomidorus renkatės būtent dėl šio vitamino, naudingiau juos valgyti žalius.

    Likopenas tirpsta riebaluose, todėl praktinis triukas paprastas: pomidorų patiekalą verta derinti su riebalų šaltiniu. Į padažą ar troškinį įpilta šaukštas alyvuogių ar kito augalinio aliejaus gali padėti geriau pasisavinti likopeną, o kartu papildo racioną širdžiai palankiais nesočiaisiais riebalais.

    Pomidorams taip pat tinka produktai, kurie papildo antioksidantų spektrą. Riešutai, sėklos ar jų aliejai suteikia vitamino E, kuris mityboje veikia kaip antioksidantas ir gali prisidėti prie bendros apsaugos nuo oksidacijos procesų.

    Kasdieniuose patiekaluose verta rinktis ir klasikinius derinius, kuriuos lengva pritaikyti lietuviškoje virtuvėje. Pomidorų padažas su česnaku ir svogūnais, daržovių troškinys su pomidorais ar pomidorai su riebesne žuvimi gali būti ne tik skanu, bet ir palanku širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas neišsprendžia visų problemų. Didžiausią poveikį širdies sveikatai paprastai duoda bendras mitybos modelis, pakankamas skaidulų kiekis, mažiau druskos, daugiau daržovių, ankštinių ir žuvies, taip pat reguliarus fizinis aktyvumas.

  • 4 kartus daugiau vitamino C nei apelsine: šis vaisius iš „Biedronka“ stebina nauda

    Gvajava – egzotiškas, intensyviai kvepiantis vaisius, vis dažniau pasirodantis ir Europos parduotuvių lentynose. Jis vertinamas dėl didelės vitamino C koncentracijos, skaidulų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, siejamų su imuniteto ir odos būklės palaikymu.

    USDA duomenimis, 100 gramų gvajavos gali būti apie 228 miligramai vitamino C, kai apelsine tokio paties kiekio paprastai būna apie 50 miligramų. Dėl to gvajava dažnai minima kaip vienas vitamino C gausiausių vaisių, nors tikslūs kiekiai gali skirtis priklausomai nuo veislės ir sunokimo.

    Vitaminas C svarbus kolageno sintezei, todėl mityboje jo pakankamumas siejamas su normalia odos, kraujagyslių ir dantenų funkcija. Jis taip pat prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Ne mažiau svarbus ir skaidulų kiekis, dėl kurio gvajava gali būti sotesnis užkandis. Skaidulos prisideda prie normalios žarnyno veiklos, o subalansuotoje mityboje padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje.

    Šis vaisius taip pat aprūpina kaliu, kuris svarbus normaliai širdies ir nervų sistemos veiklai. Gvajavoje randama ir kitų antioksidantų, tokių kaip likopenas, beta karotenas, polifenoliai bei flavonoidai, tačiau jų kiekiai skiriasi pagal veislę ir laikymo sąlygas.

    Virtuvėje gvajava universali: ją galima valgyti žalią, supjaustyti gabalėliais ir dėti į jogurtą, košę, vaisių salotas ar glotnučius. Kai kuriose virtuvėse ji naudojama ir pikantiškuose patiekaluose, pavyzdžiui, kaip priedas prie padažų, nes saldžiarūgštis skonis padeda subalansuoti riebesnius produktus.

    Renkantis gvajavą verta atkreipti dėmesį į aromatą ir sunokimą: prinokęs vaisius paprastai kvepia saldžiai ir egzotiškai, o minkštimas būna švelnesnis. Kaip ir su kitais vaisiais, svarbiausia yra bendras mitybos kontekstas: gvajava gali praturtinti racioną, tačiau nepakeičia įvairios mitybos ir sveiko gyvenimo būdo.

  • Mėlynės nebe pirmoje vietoje: 13 produktų, kuriuose antioksidantų dar daugiau

    Kas iš tiesų yra antioksidantai?

    Antioksidantai – tai junginiai, padedantys neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinėmis ligomis. Mėlynės dažnai vadinamos vienu geriausių jų šaltinių, tačiau pagal laboratorinius matavimus kai kurie produktai jas lenkia.

    Dažnai minimas ORAC rodiklis (deguonies radikalų sugerties geba) parodo antioksidantų aktyvumą mėgintuvėlyje, bet jis nėra tiesioginis „naudos sveikatai“ matas. Įtaką daro ir tai, kaip organizmas pasisavina skirtingus polifenolius, vitaminus bei kitus augalinius junginius.

    Produktai, kurie gali nustebinti

    Didžiausius ORAC skaičius paprastai surenka prieskoniai, nes jie koncentruoti ir dažnai džiovinti. Pavyzdžiui, gvazdikėliai, cinamonas, ciberžolė ar imbieras pagal tokius skaičiavimus gali ženkliai lenkti mėlynes, nors kasdien jų suvartojame gerokai mažiau.

    Tarp ryškesnių alternatyvų minimi ir kakavos produktai: kakavos milteliai bei nesaldinta kepimo kakava išsiskiria polifenoliais, o tamsus šokoladas taip pat turi antioksidantų. Vis dėlto renkantis šokoladą svarbu vertinti cukraus ir sočiųjų riebalų kiekį.

    Uogos ir vaisiai taip pat turi „stipresnių“ konkurentų: spanguolės, juodieji serbentai, aronijos ar šeivamedžio uogos dažnai pasižymi didesne polifenolių koncentracija. Tamsi spalva paprastai reiškia daugiau antocianinų, tačiau skonis gali būti rūgštesnis ar sutraukiantis.

    Ne tik uogos: ankštiniai, riešutai ir grūdai

    Antioksidantų šaltiniai – ne vien desertų kategorija. Raudonosios pupelės, juodosios pupelės ir lęšiai prisideda ne tik polifenoliais, bet ir skaidulomis, todėl dažnai siejami su geresne širdies ir žarnyno sveikata.

    Iš riešutų dažnai išskiriami pekano riešutai, taip pat graikiniai riešutai ar lazdynų riešutai. Tokie produktai patogūs kasdienai, tačiau dėl kaloringumo svarbus saikas, ypač jei siekiama kontroliuoti svorį.

    Dar vienas mažiau aptariamas pasirinkimas – sorų sėlenos ir kai kurios kitos sėlenos, kuriose gali būti daug fenolinių junginių. Tai rodo bendrą tendenciją: kuo mažiau perdirbtas, kuo „tamsesnis“ ir kuo daugiau luobelės turintis augalinis produktas, tuo daugiau bioaktyvių medžiagų jame randama.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – įvairovė: kasdienis uogų, prieskonių, ankštinių, riešutų, žolelių ir pilno grūdo produktų derinimas dažniausiai duoda daugiau naudos nei vieno „supermaisto“ sureikšminimas. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.