Tag: Antioksidantai

  • Žalioji arbata rytais: onkologai aiškina, kodėl ji siejama su mažesne vėžio rizika

    Žalioji arbata vis dažniau minima kaip paprastas rytinis gėrimas, kurio galimas poveikis siejamas su mažesne kai kurių vėžio formų rizika. Specialistai pabrėžia, kad tai nėra „stebuklinga“ priemonė, tačiau tyrėjai aktyviai nagrinėja joje esančių augalinių junginių reikšmę.

    Kaip rašoma „EatingWell“, onkologijos srities ekspertai atkreipia dėmesį į žaliojoje arbatoje esančius antioksidantus, įskaitant epigalokatechino galatą (EGCG). Būtent šis junginys dažniausiai minimas moksliniuose darbuose, kai kalbama apie ląstelių apsaugą nuo žalingų procesų.

    Vėžys vystosi dėl įvairių priežasčių – tam įtakos turi genetika, aplinkos veiksniai ir gyvenimo būdas. Nors dalies rizikos veiksnių pakeisti neįmanoma, mitybos ir gėrimų pasirinkimai yra viena iš sričių, kur žmogus gali daryti įtaką bendrai sveikatai.

    Ekspertų vertinimu, žalioji arbata labiausiai išsiskiria dviem aspektais: joje natūraliai yra biologiškai aktyvių medžiagų, o pats gėrimas dažnai tampa sveikesne alternatyva saldiems ar alkoholiniams pasirinkimams.

    Kuo išsiskiria žalioji arbata?

    Žaliojoje arbatoje esantys katechinai – augaliniai junginiai, pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis. Onkologijos dietologė Nichole Andrews aiškina, kad antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus – nestabilias molekules, kurios, susikaupusios per dideliais kiekiais, gali žaloti ląsteles ir DNR.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent DNR pažaida laikoma vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie vėžio vystymosi. Dėl to mokslininkai domisi, ar ilgainiui žaliosios arbatos antioksidantai gali turėti apsauginį vaidmenį.

    Straipsnyje minima, kad laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai, taip pat kai kurie nedideli tyrimai su žmonėmis leidžia manyti, jog EGCG gali būti susijęs su apsauga nuo įvairių vėžio formų, tarp jų – krūties, prostatos, šlapimo pūslės, storosios žarnos, stemplės ir plaučių vėžio.

    Vis dėlto pabrėžiama ir svarbi išlyga: daug žadančių rezultatų nepakanka tvirtai išvadai, kad žaliosios arbatos vartojimas tiesiogiai mažina vėžio riziką. Tam, pasak specialistų, reikia daugiau aukštos kokybės tyrimų su žmonėmis.

    Uždegimas ir nenormalus ląstelių augimas

    Onkologė Julia Saylors atkreipia dėmesį, kad žalioji arbata tiriama ir dėl galimo poveikio uždegimui bei ląstelių procesams, susijusiems su vėžio vystymusi. Ilgalaikis (lėtinis) uždegimas gali sudaryti sąlygas aplinkai, palankiai nenormaliam ląstelių augimui.

    Pasak N. Andrews, laboratoriniuose tyrimuose EGCG buvo siejamas su signalinių kelių, svarbių uždegimui, nenormaliam ląstelių dauginimuisi ir apoptozei, veikimu. Apoptozė yra natūralus organizmo procesas, padedantis pašalinti pažeistas ar nebereikalingas ląsteles.

    Tačiau ir čia akcentuojama, kad laboratorinių tyrimų rezultatų negalima automatiškai perkelti į kasdienį žmogaus gyvenimą. Tai, kas veikia ląstelėse ar gyvūnų modeliuose, nebūtinai taip pat pasireiškia žmogaus organizme geriant arbatą.

    Praktiškiausia nauda – kuo ji pakeičia kitus gėrimus

    Viena realistiškiausių priežasčių rinktis nesaldintą žaliąją arbatą ryte – tai galimybė ja pakeisti mažiau palankius įpročius. Pavyzdžiui, atsisakant alkoholio, kurį ekspertai įvardija kaip nustatytą kancerogeną.

    Žalioji arbata taip pat gali būti alternatyva saldintoms šaltoms arbatoms, sultims ar kaloringiems kavos gėrimams. Straipsnyje primenama, kad perteklinis kūno svoris siejamas su 13 vėžio tipų, todėl mažiau kalorijų turintys pasirinkimai gali padėti palaikyti sveikesnį svorį.

    Kartu pabrėžiama, kad svorio kontrolė ir alkoholio ribojimas – vienos iš geriausiai pagrįstų ir plačiausiai pripažįstamų vėžio prevencijos rekomendacijų.

    Ką dar rekomenduoja ekspertai?

    Specialistai pabrėžia: nė vienas gėrimas pats savaime vėžio neapsaugo. Didesnę reikšmę turi bendras gyvenimo būdas ir nuosekliai taikomi, gerai ištirti įpročiai.

    Tarp svarbiausių krypčių minimas augalinių produktų įvairovės didinimas – daugiau daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, riešutų ir sėklų. Taip pat akcentuojamas skaidulų vartojimas: N. Andrews ragina siekti bent 30 gramų skaidulų per dieną su maistu.

    Kita aiški kryptis – alkoholio ribojimas arba atsisakymas. Straipsnyje cituojamos Amerikos vėžio tyrimų instituto (AICR) rekomendacijos, kad vėžio prevencijai saugaus alkoholio kiekio nėra nustatyta.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į papildus: AICR rekomenduoja nenaudoti maisto papildų vėžio prevencijai, nes tyrimai neparodė nuoseklios naudos, o kai kurie didelėmis dozėmis vartojami papildai tam tikroms grupėms netgi didino riziką. Išimtys galimos, kai yra diagnozuotas trūkumas ar aiški medicininė priežastis.

    Galiausiai primenami ir kiti kasdieniai, tačiau svarbūs veiksmai: reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo atsisakymas, odos apsauga nuo saulės, perdirbtos mėsos ribojimas ir dalyvavimas rekomenduojamose vėžio patikros programose.

    Žalioji arbata gali būti nedidelė šios visumos dalis – skanus, nekaloringas pasirinkimas, padedantis didinti augalinių medžiagų kiekį racione ir pakeisti mažiau sveikus gėrimus.

  • Šalavijas – ne tik gerklei: mažiau žinomos naudos, rizikos ir kaip jį vartoti saugiai

    Šalavijas – ne tik gerklei: mažiau žinomos naudos, rizikos ir kaip jį vartoti saugiai

    Šalavijas daugeliui siejasi su gerklės skalavimu peršalus, tačiau ši vaistažolė turi ir daugiau galimų panaudojimo būdų. Jos lapuose gausu natūralių cheminių junginių, kuriems priskiriamas antioksidacinis ir antimikrobinis aktyvumas, stebėtas tyrimuose.

    Didelę dalį kvapo ir dalies biologinio poveikio lemia eterinis aliejus, kuriame aptinkama junginių, tokių kaip cineolis, kamparas ar tujonas. Vis dėlto eterinio aliejaus sudėtis gali skirtis priklausomai nuo auginimo sąlygų, klimato, vandens kiekio ir to, kaip žaliava surenkama bei išdžiovinama.

    Svarbią vietą šalavijo sudėtyje užima antioksidantai, ypač rozmarino rūgštis, kuriai siejamas priešuždegiminis aktyvumas ir gebėjimas neutralizuoti laisvuosius radikalus. Taip pat tiriami flavonoidai – natūralūs augaliniai junginiai, nagrinėjami dėl antioksidacinio ir priešuždegiminio poveikio.

    Šalavijas medicinoje ir liaudies praktikoje minimas šimtmečius: nuo burnos gleivinės, gerklės ir dantenų sudirgimų iki žaizdų priežiūros. Tačiau ilga vartojimo tradicija dar nereiškia, kad kiekvienas jam priskiriamas poveikis yra moksliškai patvirtintas žmonėms.

    Ką rodo tyrimai ir ko dar trūksta

    Tradiciniai šalavijo panaudojimo būdai paskatino mokslinius tyrimus, kuriuose analizuojama, kokie junginiai galėtų lemti jo savybes. Mokslinėje literatūroje dažniausiai minimas antibakterinis, priešgrybelinis, antioksidacinis ir priešuždegiminis aktyvumas.

    Vis dėlto svarbu atskirti, kur gauti įrodymai: dalis efektų iki šiol daugiausia stebėti laboratorijoje arba atliekant tyrimus su gyvūnais. Tai nereiškia, kad tokie patys rezultatai bus pasiekti žmonėms ar kad jie bus kliniškai reikšmingi.

    Kada verta būti atsargesniems

    Kulinariniais kiekiais vartojamas šalavijas paprastai laikomas saugiu, tačiau rizika didėja, kai pasirenkamos didesnės dozės ar koncentruoti preparatai. Daugiausia dėmesio skiriama tujono kiekiui eteriniame aliejuje – jo perteklius gali veikti neurotoksiškai, o kraštutiniais atvejais sukelti traukulius.

    Dėl to nerekomenduojama savarankiškai vartoti koncentruoto šalavijų eterinio aliejaus, ypač jei jis skirtas tik aromaterapijai. Skirtingi produktai gali labai skirtis sudėtimi ir veikliųjų medžiagų koncentracija.

    Atsargumas svarbus ir žmonėms, nuolat vartojantiems vaistus, nes galimos sąveikos. Straipsnyje akcentuojama, kad dėl potencialių sąveikų verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač gydant diabetą, epilepsiją ar vartojant kraują skystinančius vaistus, nors duomenų apie dalį sąveikų vis dar trūksta.

    Taip pat pažymima, kad nėštumo ir žindymo laikotarpiu vaistinių preparatų su šalaviju nereikėtų vartoti be medicininės konsultacijos – saugumo duomenų nėra pakankamai.

    Kaip šalavijas dažniausiai naudojamas praktiškai

    Esant sudirgusiai gerklei ar uždegimams burnoje, dažnai pasirenkamas užpilas skalavimui arba čiulpiamosios tabletės – tokiu atveju svarbu laikytis gamintojo nurodytų dozių ir vartojimo trukmės.

    Odos ar galvos odos priežiūrai gali būti naudojami išoriniam naudojimui skirti preparatai, tačiau net ir „natūralūs“ ingredientai kai kuriems žmonėms gali sukelti sudirginimą ar alergines reakcijas.

    Jei šalaviją planuojama vartoti reguliariai, pavyzdžiui, siekiant palengvinti menopauzės simptomus, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Pasirinkimas turėtų priklausyti nuo tikslo, o pirmenybę verta teikti produktams su aiškiai nurodyta sudėtimi ir kontroliuojamu tujono kiekiu.

    Nors šalavijas gali būti naudingas kaip pagalbinė priemonė, jis neturėtų būti laikomas visaverčiu gydymo pakaitalu – ypač jei simptomai užsitęsia ar stiprėja.

  • Gydytojai įvardijo geriausią gėrimą po vakarienės kepenų sveikatai – be kofeino

    Ką geriate po vakarienės, gali turėti reikšmės kepenų sveikatai – gydytojai geriausiu pasirinkimu įvardija nesaldintą kavą be kofeino.

    Kaip rašo „EatingWell“, kava siejama su geresniais kepenų rodikliais, o vakare renkantis variantą be kofeino galima išvengti nepageidaujamo poveikio miegui.

    Kepenys dirba nuolat: jos dalyvauja gliukozės apykaitoje ir jos kaupime, padeda tvarkyti riebalus ir cholesterolį, prisideda prie baltymų sintezės, detoksikacijos procesų bei vaistų skaidymo.

    Todėl ne tik tai, ką valgome, bet ir ką geriame, gali prisidėti prie kepenims palankesnės kasdienės rutinos – ypač vakarais, kai dažnas ieško „užbaigiančio“ gėrimo.

    Kodėl siūloma rinktis kavą be kofeino

    Gydytojų teigimu, kava yra vienas iš nedaugelio gėrimų, kuris gana nuosekliai siejamas su geresne kepenų būkle. O pasirinkus kavą be kofeino vakare, galima tikėtis tų pačių galimų privalumų neaukojant miego kokybės.

    Minima, kad kavą geriantys žmonės dažniau turi mažiau riebalinės kepenų ligos požymių, rečiau fiksuojama pažengusi fibrozė, taip pat mažesni kepenų cirozės ir kepenų vėžio rodikliai. Cirozė – tai kepenų randėjimas, paprastai susiformuojantis dėl ilgalaikio pažeidimo ar ligos.

    Vienoje didelėje analizėje, kurioje dalyvavo daugiau nei 350 000 žmonių, nenustatyta skirtumų tarp įprastos ir be kofeino kavos poveikio kepenų sveikatai. Tyrėjai nurodė, kad 1–2 puodeliai kavos per dieną buvo siejami su 20 proc. mažesne cirozės ir 24 proc. mažesne kepenų vėžio rizika, nepriklausomai nuo kofeino.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad naudos gali duoti ir didesnis kavos kiekis – minimos rekomendacijos, kuriose nurodoma, jog teigiamas poveikis pastebimas geriant tris ar daugiau puodelių per dieną.

    Kavos sudėtyje – augaliniai junginiai

    Kava be kofeino vis tiek turi biologiškai aktyvių augalinių junginių, tarp jų – chlorogeninių rūgščių (polifenolių grupės medžiagų). Tyrimai šiuos junginius sieja su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Teigiama, kad tokios medžiagos gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus, palaikyti organizmo antioksidacines sistemas ir daryti įtaką uždegiminiams procesams. Visa tai potencialiai svarbu mažinant ląstelių pažeidimus, kurie ilgainiui gali prisidėti prie kepenų ligų.

    Be to, minimi mechanizmai, kuriais kavos junginiai gali padėti kepenims tvarkytis su riebalų apykaita ir veikti randėjimo procesus, taip prisidėdami prie mažesnio riebalų kaupimosi kepenyse.

    Kiti vakaro įpročiai, kurie gali padėti kepenims

    Specialistai pabrėžia, kad kava nėra „stebuklinga“ priemonė – ji gali būti tik viena bendro sveikesnio gyvenimo būdo dalis.

    Kaip vienas svarbiausių patarimų minimas alkoholio vengimas, nes alkoholis žaloja kepenis ir gali pabloginti jau pažeistos kepenų būklę.

    Taip pat siūloma riboti saldintus gėrimus. Cukrumi saldinti gėrimai laikomi vienu pagrindinių pridėtinio cukraus šaltinių, o didesnis jo kiekis siejamas su metabolinės kilmės riebalinės kepenų ligos (MASLD) vystymusi.

    Dar vienas įprotis – pasivaikščiojimas po vakarienės. Judėjimas gali padėti mažinti kepenų riebalų kiekį, o aktyvumas po valgio siejamas ir su mažesniu gliukozės šuoliu bei trigliceridų rodikliais, kurie glaudžiai susiję su MASLD.

    Galiausiai patariama vengti vėlyvo užkandžiavimo: valgymas po vakarienės, bet prieš miegą, siejamas su didesne cirozės ir MASLD rizika. Naktį organizmui sunkiau „sunaudoti“ energijos perteklių, todėl didėja atsparumo insulinui ir svorio augimo tikimybė.

  • Tyrimas: daug antioksidantų turinti mityba siejama su 21 proc. mažesne mirties rizika esant aukštam cholesteroliui

    Žmonės, turintys padidėjusį cholesterolį, kurie su maistu gauna daugiau antioksidantų, gali turėti mažesnę mirtingumo riziką. Naujo tyrimo duomenimis, didžiausias antioksidantų kiekis mityboje buvo siejamas su 21 proc. mažesne mirties nuo bet kokių priežasčių rizika.

    Šios išvados gautos iš stebimojo tyrimo, kuriame analizuoti daugiau nei 25 000 suaugusiųjų duomenys. Apie rezultatus skelbia „EatingWell“, remdamasis žurnale „Scientific Reports“ publikuotu darbu.

    Mokslininkai vertino, kiek antioksidantų žmonės gauna iš maisto, o ne iš papildų. Tam pasitelktas vadinamasis sudėtinis mitybos antioksidantų indeksas (CDAI), apimantis šešias maistines medžiagas: cinką, seleną, bendrą karotenoidų kiekį ir vitaminus A, C bei E.

    Tyrėjų teigimu, antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, kuris siejamas su lėtiniu uždegimu ir įvairiomis ligomis. Kadangi padidėjęs cholesterolis yra vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių, mitybos pasirinkimai čia gali turėti ilgalaikės reikšmės.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Į analizę įtraukti 25 383 JAV suaugusieji nuo 18 metų, kuriems nustatytas padidėjęs cholesterolis. Dalyviai identifikuoti pagal laboratorinius tyrimus, pačių nurodytą diagnozę arba cholesterolį mažinančių vaistų vartojimą.

    Dalyvių mityba vertinta pagal du 24 valandų mitybos prisiminimo interviu: vieną gyvai ir antrą telefonu po 3–10 dienų. Remiantis šiais duomenimis, apskaičiuotas CDAI balas ir žmonės suskirstyti į keturias grupes – nuo mažiausio iki didžiausio antioksidantų suvartojimo.

    Stebėjimo laikotarpio mediana siekė 111 mėnesių, tai yra daugiau nei devynerius metus. Per šį laiką registruotos mirtys nuo visų priežasčių, taip pat atskirai – nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei nuo vėžio.

    Kad rezultatai būtų kuo patikimesni, analizė koreguota įvertinus daugybę veiksnių: amžių, lytį, rūkymą, alkoholio vartojimą, kūno masės indeksą, kitas sveikatos būkles, pajamų ir išsilavinimo rodiklius bei bendrą mitybos kokybę.

    Ką parodė rezultatai

    Per stebėjimą užfiksuota 3 810 mirčių nuo visų priežasčių, 1 218 – nuo širdies ir kraujagyslių ligų, 883 – nuo vėžio. Palyginus grupes, didžiausią antioksidantų kiekį su maistu gavę žmonės išsiskyrė geresniais išgyvenamumo rodikliais.

    Skaičiuojama, kad didžiausio antioksidantų suvartojimo grupėje mirties nuo bet kokių priežasčių rizika buvo 21 proc. mažesnė nei mažiausio suvartojimo grupėje. Be to, nustatyta sąsaja ir su 27 proc. mažesne mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei 28 proc. mažesne mirties nuo vėžio rizika.

    Vertinant atskirus antioksidantus, ryškiausiai išsiskyrė vitaminas E: didesnis jo suvartojimas buvo siejamas su mažesne rizika visuose nagrinėtuose mirtingumo rodikliuose. Kitų antioksidantų sąsajos buvo silpnesnės arba nenuoseklios.

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar galimas paaiškinimas galėtų būti mažesnis uždegimas. Duomenys rodė, kad daugiau antioksidantų vartojantys žmonės turėjo mažesnius tam tikrų uždegimo žymenų rodiklius kraujyje, nors ši uždegimo dalis, kaip nurodoma, paaiškino tik nedidelę ryšio dalį (apie 1–4 proc.).

    Ką tai gali reikšti kasdienėje mityboje

    Svarbu pabrėžti, kad tai stebimasis tyrimas – jis neįrodo, jog didesnis antioksidantų kiekis tiesiogiai sumažina mirtingumą. Taip pat mitybos duomenys buvo paremti pačių dalyvių prisiminimu apie dvi dienas, todėl gali neatspindėti įprastų ilgalaikių įpročių.

    Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad antioksidantais turtingi produktai gali būti naudinga bendros mitybos strategijos dalis žmonėms, kurių cholesterolis padidėjęs. Tyrime antioksidantai buvo skaičiuojami tik iš maisto, todėl papildų poveikis nevertintas.

    Kaip pavyzdžiai vitamino E šaltiniams įvardijami riešutai (ypač migdolai ir lazdynų riešutai), sėklos (pavyzdžiui, saulėgrąžų), špinatai, brokoliai, kiviai ir mangai. Kadangi vitaminas E tirpsta riebaluose, jis geriau pasisavinamas, kai valgomas kartu su sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi.

    Bendram antioksidantų kiekiui didinti siūloma orientuotis į kuo įvairesnius, spalvingus vaisius ir daržoves, taip pat ankštines kultūras, pilno grūdo produktus, riešutus ir sėklas. Tokia mityba natūraliai užtikrina platesnį antioksidantų spektrą, o ne tik vieną išskirtą medžiagą.

  • 5 prieskoniai, turintys daug antioksidantų: kuo jie gali pakeisti cinamoną

    Cinamonas dažnai minimas kaip antioksidantų šaltinis, tačiau virtuvėje galima rasti ir daugiau prieskonių, kurie taip pat pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.

    Kaip rašo „EatingWell“, daugelyje prieskonių esantys augaliniai junginiai gali padėti mažinti oksidacinį stresą ir su juo siejamą uždegimą.

    Antioksidantai aptariami todėl, kad jie gali padėti atitolinti ar sumažinti ląstelių pažeidimus organizme. Vieni pagrindinių jų šaltinių – augalinės kilmės produktai, įskaitant vaistažoles ir prieskonius.

    Įtraukti šiuos prieskonius į mitybą paprasta: jie tinka tiek sriuboms ir troškiniams, tiek kepiniams ar gėrimams, o skonį sustiprina net ir nedideli kiekiai.

    Imbieras

    Imbiere yra įvairių antioksidacinių junginių, tarp jų – gingeroliai ir shogaoliai. Tyrimai rodo, kad jie gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą.

    Džiovintas imbieras tinka arbatai – keli gabalėliai užpilami verdančiu vandeniu. Taip pat jį galima berti į sriubas, troškinius, kokteilius ar kepinius.

    Mitybos specialistai primena, kad imbiero skonis ryškus, todėl verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir prisitaikyti pagal skonį.

    Gvazdikėliai

    Gvazdikėliuose gausu fenolinių antioksidantų, o vienas svarbiausių junginių – eugenolis. Jie siejami su galimu poveikiu mažinant oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus.

    Šių prieskonių nėra rekomenduojamos „paros normos“, tačiau juos galima naudoti saikingai kasdienėje virtuvėje. Maltus gvazdikėlius siūloma berti ant keptų obuolių, moliūgų, avižinės košės ar granolos.

    Naudojant sveikus gvazdikėlius troškiniuose ar arbatoje, prieš valgant ar geriant juos rekomenduojama išimti.

    Raudonėlis

    Raudonėlis pasižymi fenoliniais junginiais, įskaitant flavonoidus, kurie turi antioksidacinių savybių. Manoma, kad tai gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus.

    Dažniausias būdas gauti naudos – tiesiog berti raudonėlį į maistą. Jis tinka makaronų padažams, troškiniams, keptoms daržovėms, picai ir marinatams.

    Ciberžolė

    Ciberžolėje yra antioksidanto kurkumino, kuris gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Šis prieskonis taip pat siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis.

    Ciberžolę galima dėti į kiaušinių patiekalus, sriubas, troškinius, karius, orkaitėje keptas daržoves ar salotų padažus.

    Pažymima, kad geresniam pasisavinimui ciberžolę rekomenduojama derinti su juodaisiais pipirais.

    Rozmarinas

    Rozmarine yra antioksidacinių junginių, kurie gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą. Taip pat minimas galimas ryšys su uždegimo mažinimu.

    Rozmarinas tinka vištienos patiekalams, sriuboms, daržovėms ir bulvėms. Jis taip pat naudojamas padažams ir kai kuriems kepiniams, pavyzdžiui, duonos lazdelėms, gardinti.

    Kaip kasdien gauti daugiau antioksidantų

    Vienas paprasčiausių būdų – papildyti jau mėgstamus patiekalus prieskoniais: pavyzdžiui, košę pagardinti gvazdikėliais, o kepant daržoves ar ruošiant troškinį įdėti imbiero ar raudonėlio.

    Taip pat siūloma dažniau valgyti vaisių ir daržovių bei nepamiršti, kad antioksidantų junginių turi kava ir įvairios arbatos.

    Dar vienas lengvas įprotis – dažniau rinktis uogas kaip užkandį ar priedą prie jogurto, košės, kokteilių ir kepinių.

  • Moliūgas ar saldžioji bulvė: kuris pasirinkimas suteikia daugiau antioksidantų?

    Vėsesniu metų laiku ant stalo dažniau atsiduria moliūgai ir saldžiosios bulvės – abi daržovės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl naudingų antioksidantų. Tačiau kuri iš jų iš tiesų suteikia didesnį antioksidantų „užtaisą“?

    Kaip rašo „EatingWell“, tiek moliūgai, tiek saldžiosios bulvės yra turtingi skaidulų ir įvairių augalinių junginių. Dietistai pabrėžia, kad oranžinės spalvos produktai, tarp jų ir šios daržovės, dažnai pasižymi didesniu beta karoteno kiekiu.

    Beta karotenas organizme virsta vitaminu A – jis siejamas su regėjimo ir imuninės sistemos funkcijomis, o taip pat įvardijamas kaip svarbus junginys bendrai mitybos kokybei. Be to, abi daržovės suteikia ir kitų mikroelementų, pavyzdžiui, vitamino C bei kalio.

    Praktinis atsakymas, kuri daržovė „laimi“, nėra toks paprastas: skiriasi ne tik kiekiai, bet ir antioksidantų tipai. Todėl renkantis verta galvoti ne apie vieną nugalėtoją, o apie tai, kokių medžiagų norite daugiau savo mityboje.

    Moliūgas: ne tik sriuboms

    Moliūgas dažnai siejamas su dekoracijomis, tačiau mityboje jis gali būti labai universalus – tinka sriuboms, troškiniams, kepiniams ar košėms. Tyrimuose ir maistinės vertės duomenyse akcentuojama, kad trintuose moliūguose yra skaidulų ir geležies, taip pat jie išsiskiria karotenoidais.

    Be beta karoteno, moliūge yra liuteino ir zeaksantino – šie junginiai plačiai minimi kaip svarbūs akių sveikatai. Taip pat moliūguose aptinkami ir kiti antioksidantai, tarp jų – įvairios fenolinės rūgštys bei tokoferoliai.

    Atskirai verta prisiminti moliūgų sėklas: jos papildo racioną baltymais ir skaidulomis, o taip pat yra cinko ir magnio šaltinis. Tad, jei moliūgą valgote su sėklomis ar jas naudojate atskirai, antioksidantų ir kitų maistinių medžiagų „krepšelis“ gali dar praturtėti.

    Saldžiosios bulvės: spalva daug pasako

    Saldžiosios bulvės botaniškai nėra artimos mums įprastoms bulvėms – tai kitos augalų grupės šakniagumbiai. Jos taip pat vertinamos dėl skaidulų, geležies, kalio, o oranžinės veislės yra reikšmingas beta karoteno šaltinis.

    Vienas svarbiausių niuansų – saldžiosios bulvės spalva. Oranžinės spalvos šakniagumbiai paprastai turi daugiau beta karoteno, o violetinės spalvos veislės išsiskiria kitais antioksidantais.

    Violetinės saldžiosios bulvės pasižymi antocianinais – tais pačiais antioksidantais, kurie randami ir kituose tamsiai mėlynos ar violetinės spalvos augaliniuose produktuose. Šie junginiai tyrimuose siejami su įvairiomis galimomis naudingomis sąsajomis sveikatai, taip pat minimas ir galimas priešuždegiminis poveikis, svarbus atsistatymui po fizinio krūvio.

    Kas turi daugiau antioksidantų?

    Dietistai sutaria, kad aiškaus vieno nugalėtojo čia nėra – abi daržovės turtingos antioksidantų, tačiau jų spektras skiriasi. Vis dėlto pabrėžiama, kad saldžiosiose bulvėse vienoje porcijoje gali būti daugiau beta karoteno nei moliūge.

    Tuo metu moliūgas laikomas reikšmingesniu liuteino ir zeaksantino šaltiniu, o valgant sėklas gaunama ir papildomų junginių, pavyzdžiui, vitamino E. Kitaip tariant, saldžiosios bulvės gali „laimėti“ beta karoteno kategorijoje, o moliūgas – įvairovės.

    Jei norite kuo platesnio antioksidantų spektro, paprasčiausia išeitis – įtraukti abu produktus. O renkantis saldžiąsias bulves verta atkreipti dėmesį į spalvą: oranžinės dažniau siejamos su beta karotenu, violetinės – su antocianinais.

  • Šaltalankis – vitamino C rekordininkas: kodėl jo verta įtraukti į mitybą rudenį ir žiemą

    Šaltalankis – vitamino C rekordininkas: kodėl jo verta įtraukti į mitybą rudenį ir žiemą

    Šaltalankis – ryškiai oranžinėmis, rūgščiomis uogomis garsėjantis krūmas, kurio vaisiai nuo seno naudojami tradicinėje medicinoje, o šiandien vis dažniau atsiduria ir mokslininkų akiratyje. Nors jų skonis daugeliui pasirodo per aitrus, maistine verte šios uogos išsiskiria iš daugelio įprastų vaisių.

    Didžiausio dėmesio sulaukia vitamino C kiekis. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, 100 gramų šviežių šaltalankių gali turėti net iki 900 mg vitamino C, nors realus kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir perdirbimo.

    Tačiau šaltalankis nėra vien „vitamino C bomba“. Uogose taip pat yra vitamino E, karotenoidų, flavonoidų ir kitų antioksidacinių savybių turinčių junginių, dėl kurių šaltalankis neretai minimas kaip vertingas raciono papildymas šaltuoju metų laiku.

    Rudenį ir žiemą, kai dažniau susiduriame su infekcijų sezonu ir odos sausėjimu, šaltalankio sudėtis gali būti ypač aktuali. Vis dėlto svarbu atskirti tai, ką pagrindžia tyrimai, nuo pernelyg optimistiškų pažadų – šaltalankis nėra stebuklingas vaistas nuo peršalimo.

    Ką organizmui reiškia vitaminas C

    Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos: padeda imuninių ląstelių darbui, saugo jas nuo oksidacinio streso ir dalyvauja kolageno gamyboje. Kolagenas svarbus ne tik odai, bet ir kitoms organizmo struktūroms.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus pakankamo vitamino C kiekio vartojimas gali nežymiai sutrumpinti peršalimo trukmę. Tai nereiškia, kad šaltalankiai apsaugo nuo infekcijų ar leidžia jas „išgydyti“, tačiau paaiškina, kodėl ši uoga dažnai siejama su šaltuoju sezonu.

    Antioksidantai ir omega-7: kuo dar išsiskiria šaltalankis

    Šaltalankiuose esantys polifenoliai taip pat domina mokslininkus. 2026 metų rugpjūtį žurnale „Food Science & Nutrition“ publikuotoje tyrimų apžvalgoje išskirtas šių junginių potencialas dėl priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių, nors dauguma tokių efektų iki šiol vertinti laboratorijose ir atliekant bandymus su gyvūnais.

    Kita išskirtinė šaltalankio savybė – riebalų rūgštys, įskaitant palmitoleino rūgštį, priskiriamą omega-7 grupei. Ypač daug jos būna aliejuje, išgaunamame iš uogų minkštimo, todėl šaltalankis dažnai minimas kalbant apie odos ir gleivinių būklę.

    Prie odai aktualių komponentų pridedami ir karotenoidai bei vitaminas E – jie siejami su ląstelių apsauga nuo laisvųjų radikalų. Tai gali būti aktualu žiemą, kai šildomose patalpose oras sausas, o lauke vyrauja žema temperatūra, skatinanti odos sausėjimą.

    Visgi jei kai kurie klinikiniai tyrimai rodo naudą naudojant preparatus su šaltalankių aliejumi, to automatiškai negalima perkelti į išvadas apie šviežių uogų ar sulčių vartojimą.

    Kaip šaltalankį vartoti praktiškai

    Šviežios šaltalankių uogos paprastai būna itin rūgščios, todėl dažniau naudojamos perdirbtos: sultyse, tyrėse, uogienėse ar sirupuose. Renkantis produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį.

    Šaltuoju metų laiku praktiškas variantas – nesaldintas šaltalankių sultis įmaišyti į drungną vandenį, natūralų jogurtą ar košę. Uogos taip pat tinka padažams prie nesaldžių patiekalų.

    Dar viena svarbi detalė – vitaminas C jautrus aukštai temperatūrai, todėl ilgai verdant jo kiekis gali reikšmingai sumažėti. Dėl to dažnai rekomenduojama rinktis švelniai apdorotus produktus ir vengti ilgalaikio kaitinimo.

    Šaltalankis nėra stebuklingas „gydytojas“ nuo peršalimo, tačiau dėl įvairios sudėties gali būti vertingas kasdienės mitybos papildymas – ne tik infekcijų sezono metu.

  • Kardiologas įvardijo rudens daržovę, kuri gali padėti mažinti „blogąjį“ cholesterolį

    Planuojant rudeninius patiekalus apie cholesterolį pagalvojama ne visada, tačiau tai – vienas svarbiausių rodiklių, susijusių su širdies sveikata. Padidėjęs mažo tankio lipoproteinų (MTL), dar vadinamo „bloguoju“ cholesteroliu, kiekis gali kauptis kraujagyslių sienelėse ir didinti širdies ligų riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad įtakos turi ne tik fizinis aktyvumas ar rūkymas, bet ir kasdieniai maisto pasirinkimai. Tarp jų – ir tai, kokias daržoves dedame į lėkštę.

    Leidinys „EatingWell“ nurodo, kad paklaustas apie naudingiausią rudens daržovę cholesterolio mažinimui, kardiologas Rohit Vuppuluri išskyrė saldžiąsias bulves.

    Jo teigimu, šios daržovės vertingos ne tik dėl maistinių medžiagų, bet ir todėl, kad jos gali pakeisti mažiau palankius garnyrus – ypač tuos, kuriuose gausu sočiųjų riebalų.

    Kuo naudingos saldžiosios bulvės?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl saldžiosios bulvės siejamos su palankesniais cholesterolio rodikliais, yra skaidulos. Straipsnyje nurodoma, kad didelėje saldžiojoje bulvėje jų gali būti apie 6 gramus.

    Kardiologas aiškina, kad tirpios skaidulos virškinamajame trakte jungiasi su tulžies rūgštimis ir padeda jas pašalinti. Tuomet kepenys, gamindamos daugiau tulžies, gali panaudoti daugiau cholesterolio, o tai ilgainiui gali mažinti MTL kiekį kraujyje.

    Norint gauti daugiau skaidulų, rekomenduojama valgyti ne tik saldžiosios bulvės minkštimą, bet ir luobelę – ji valgoma ir gali padidinti bendrą skaidulų kiekį maiste.

    Saldžiosiose bulvėse yra ir antioksidantų. Apelsininės spalvos saldžiosios bulvės siejamos su beta karotenu, o violetinės – su antocianinais. Kardiologo teigimu, antioksidantų gausus maistas gali būti dalis mitybos, padedančios saugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, mažinant oksidacinį stresą.

    Kaip jas ruošti, kad nauda nedingtų?

    Svarbu ne tik ką valgome, bet ir kaip ruošiame. Kardiologas pataria rinktis maistingesnius paruošimo būdus: kepti orkaitėje, skrudinti, garinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Ne mažiau svarbu tai, kuo saldžiosios bulvės pagardinamos. Jei ant viršaus dedama daug sviesto, grietinėlės ar sūrio, kartu smarkiai padidėja sočiųjų riebalų kiekis, o tai gali susilpninti norimą poveikį cholesterolio rodikliams.

    Vietoje to siūloma rinktis saikingą kiekį alyvuogių aliejaus – pasak kardiologo, jis gali padėti organizmui pasisavinti dalį saldžiojoje bulvėje esančių karotenoidų.

    Galiausiai primenama, kad širdies sveikata nėra vienas skaičius tyrimų lape. Cholesterolis, kraujospūdis, gliukozės kiekis, aktyvumas ir bendra mityba veikia kartu, todėl saldžiosios bulvės geriausiai pasitarnaus kaip platesnės, skaidulomis turtingos mitybos dalis.

  • Kivio žievelę valgyti saugu: ji gali padidinti skaidulų kiekį iki 50 proc.

    Daugelis įpratę kivius nulupti, tačiau šio vaisiaus žievelę valgyti yra saugu. Dar daugiau – būtent joje slepiasi dalis naudingų medžiagų, todėl nulupę vaisių jų netenkame.

    Kaip rašoma „EatingWell“, kivio odelelė gali padėti reikšmingai padidinti su maistu gaunamų skaidulų kiekį. Tai aktualu tiems, kurie nori paprasčiau praturtinti mitybą skaidulomis ir rečiau sukti galvą dėl užkandžių pasirinkimo.

    Dažniausios priežastys, kodėl žmonės žievelę pašalina, yra jos „pūkuota“ tekstūra, skonis arba noras išvengti ant vaisiaus paviršiaus galinčių būti nešvarumų. Vis dėlto tinkamai nuplauta odelelė paprastai netampa kliūtimi.

    Kiviai būna skirtingų rūšių: žali dažniau turi pūkuotą žievę, o auksiniai – lygesnę ir plonesnę. Abi šios žievelės yra valgomos, tačiau pirmą kartą bandantiems dažnai lengviau pradėti nuo lygesnės.

    Kuo naudinga valgyti kivį su žievele?

    Didžiausias praktinis pliusas – skaidulos. Nurodoma, kad valgant auksinį kivį su žievele skaidulų kiekis gali padidėti iki 50 proc.

    Taip pat pateikiamas palyginimas: 100 gramų žalio kivio su žievele turi apie 3 gramus skaidulų, o nuluptas – apie 2 gramus. Skaidulos svarbios virškinimui ir žarnyno veiklai.

    Kitas argumentas – antioksidantai ir vitaminai. Valgant kivį su žievele, galima gauti daugiau vitaminų, ypač C ir E, kurie siejami su įvairiomis organizmo funkcijomis, įskaitant uždegiminių procesų mažinimą.

    Be to, tai tiesiog patogiau: kivius ne visada lengva lupti, dažnai prireikia peilio ar šaukštelio. Valgant su žievele, vaisių galima tiesiog nusiplauti ir suvalgyti kaip obuolį – mažiau netvarkos ir indų.

    Į ką atkreipti dėmesį prieš valgant?

    Kaip ir kitų vaisių su valgoma odele atveju, kivį prieš valgį svarbu kruopščiai nuplauti. Žievelė auginimo metu saugo vaisių nuo purvo ir kitų nešvarumų, tad plovimas padeda ją paruošti vartojimui.

    Jei atbaido „pūkeliai“, gali padėti intensyvesnis plovimas – pavyzdžiui, patrinti vaisių šiurkštesne šluoste ar švaria kempinėle. Tai gali sumažinti šiurkštumo pojūtį.

    Daugumai žmonių kivius su žievele valgyti yra saugu, tačiau mažiems vaikams ji gali būti per kieta ir kelti springimo riziką. Jei sunku įkąsti visą vaisių, patariama supjaustyti gabalėliais ir valgyti kaip obuolio skilteles.

  • Onkologai įvardijo 5 papildus, kurių per chemoterapiją geriau vengti dėl sąveikų su vaistais

    Maisto papildai chemoterapijos metu gali atrodyti kaip paprastas būdas sustiprėti ar sušvelninti nemalonius pojūčius, tačiau dalis jų gali trukdyti gydymui arba sustiprinti šalutinius poveikius.

    Kai kurie papildai keičia, kaip organizmas skaido vaistus, todėl gali pakisti priešvėžinių preparatų koncentracija kraujyje. Dėl to gydymas gali tapti mažiau veiksmingas arba, priešingai, išaugti toksinio poveikio rizika.

    Apie tai rašo „EatingWell“, kalbinęs onkologus, kurie išskyrė penkias papildų grupes, galinčias kelti didžiausią riziką gydymo metu.

    Bendra specialistų žinutė paprasta: prieš pradedant vartoti, tęsiant ar nutraukiant bet kokį papildą, būtina pasitarti su gydančia onkologų komanda, nes saugumas priklauso nuo taikomo gydymo schemos, dozių ir individualios sveikatos būklės.

    Žoliniai papildai ir vaistų apykaita

    Jonažolė (St. John’s wort) minima kaip vienas dažniausių pavyzdžių, kai augalinis preparatas gali „susikirsti“ su vaistais. Onkologų teigimu, ji siejama su daugybe sąveikų, taip pat ir su kai kuriais vėžio gydymo preparatais.

    Paaiškinama, kad jonažolė gali paspartinti tam tikrų priešvėžinių vaistų metabolizmą – tokiu atveju jų kiekis kraujyje sumažėja, o gydymas gali tapti mažiau veiksmingas.

    Kitas įvardytas augalinis papildas – ginkmedis (Ginkgo biloba), dažnai reklamuojamas atminčiai ar kraujotakai. Įspėjama, kad jis gali paveikti fermentus, dalyvaujančius vaistų skaidyme, ir taip keisti chemoterapinių vaistų kiekį organizme.

    Tekste pabrėžiama, kad laboratoriniai tyrimai rodo: ginkmedis gali mažinti kai kurių vaistų metabolizmą, o tai gali lemti didesnę jų koncentraciją ir didesnę toksinio poveikio riziką.

    Kodėl atsargiai vertinami antioksidantai

    Antroji grupė – antioksidantų papildai: pavyzdžiui, vitaminai A, C ir E, beta karotenas ar kofermentas Q10 (CoQ10). Nors antioksidantai organizmui svarbūs, chemoterapijos metu jų vartojimas papildų forma gali kelti klausimų.

    Paaiškinama, kad kai kurie chemoterapiniai vaistai veikia, be kita ko, skatindami reaktyviųjų deguonies formų susidarymą, kurios pažeidžia vėžines ląsteles. Teoriškai antioksidantų papildai gali slopinti šį mechanizmą, todėl atsargumas – pagrįstas.

    Taip pat akcentuojama, kad moksliniai duomenys šioje srityje nėra vienareikšmiai: poveikis gali priklausyti nuo konkretaus vaisto, vėžio tipo, antioksidanto rūšies ir dozės. Dėl to rekomenduojama nepradėti didelių dozių antioksidantų be aiškios gydytojų rekomendacijos.

    Papildai, kurie gali paaštrinti šalutinius poveikius

    Dar vienas paminėtas papildas – acetil-L-karnitinas. Nors jis tirtas kaip galintis padėti esant periferinei neuropatijai (tirpimui, dilgčiojimui ar skausmui galūnėse), nurodoma, kad tyrimų rezultatai nėra nuoseklūs.

    Be to, onkologo įžvalgoje pažymima, kad acetil-L-karnitinas gali pabloginti tirpimą – vieną dažnų chemoterapijos šalutinių reiškinių. Todėl pabrėžiama: jo nevartoti nervų pažeidimo prevencijai ar gydymui be tiesioginių onkologų nurodymų.

    Geležis – tik esant pagrįstai indikacijai

    Penktoji įvardyta kategorija – geležies papildai. Nors geležis būtina hemoglobino gamybai, pabrėžiama, kad vartojant ją „profilaktiškai“, kai trūkumo nėra, galima susidurti su pertekliaus problema, o tai ne visada tinka onkologinio gydymo metu.

    Onkologų rekomendacija šiame kontekste – vengti geležies papildų, jei gydytojas nėra nustatęs trūkumo ar kitos aiškios medicininės priežasties. Jei gydymo metu vystosi mažakraujystė, sprendimą dėl geležies ar kitų priemonių turėtų lemti tyrimai ir individuali situacija.

    Ką dar galima daryti gydymo metu

    Be papildų klausimo, tekste primenama ir apie bendresnius dalykus, kurie gali padėti išlaikyti savijautą: streso valdymą, kiek įmanoma reguliarų judėjimą, pakankamą ir dažnesnį maitinimąsi mažesnėmis porcijomis.

    Taip pat akcentuojama skysčių svarba – ypač jei vargina vėmimas ar viduriavimas, o skysčių poreikis gali skirtis priklausomai nuo būklės ir taikomo gydymo. Dėl konkretaus kiekio patariama tartis su gydymo komanda, ypač jei yra inkstų ar širdies problemų.

    Pagrindinė žinutė išlieka ta pati: chemoterapijos metu net „nekalti“ papildai gali turėti netikėtų sąveikų, todėl bet kokius pokyčius saugiausia derinti su onkologais.