Tag: Antrasis pasaulinis karas

  • Elle ir Dakota Fanning pirmąkart kartu ekrane – pristatytas karo dramos „The Nightingale“ anonsas

    Aktorių seserys Elle ir Dakota Fanning pirmą kartą karjeroje pasirodys kartu viename filme – pristatytas Antrojo pasaulinio karo dramos „The Nightingale“ anonsas.

    Kaip skelbia „MovieWeb“, tai bus įtempta išgyvenimo istorija, sukurta pagal Kristin Hannah 2015 metais išleistą to paties pavadinimo bestselerį.

    Filme Fanning seserys vaidina dvi seseris, kurias karas priverčia pasirinkti skirtingus, bet vienodai pavojingus kelius kovojant dėl išlikimo ir laisvės.

    Pagal oficialų aprašą, viena jų prisijungia prie pasipriešinimo judėjimo, kita, likusi Prancūzijoje, rizikuodama gyvybe slepia nuo nacistų vaikus – anonsas žada emocingą ir brutalų pasakojimą.

    Ką rodo „The Nightingale“ anonsas

    Teaserio kadruose Elle Fanning herojė Isabelle matoma stojanti į kovą su naciais, įsitraukianti į pasipriešinimo veiklą ir ryžtingai besipriešinanti okupantams.

    Dakota Fanning vaidinama Vianne tuo metu lieka Prancūzijoje ir imasi pavojingos misijos – gelbėti vaikus, juos slėpdama nuo priešo. Anonse aiškiai juntama, kad situacija tik aštrės.

    „The Nightingale“ režisavo Michaelas Morrisas, o scenarijų parašė Dana Stevens ir Ann Peacock.

    Kada filmas pasirodys ir kas dar laukia aktorių

    Nurodoma, kad „The Nightingale“ premjera suplanuota 2027 metų kovo 19 dieną, o filmo trukmė – 136 minutės.

    Prieš šį projektą Elle Fanning artimiausiu metu pasirodys kaip Effie Trinket filme „The Hunger Games: Sunrise on the Reaping“. Taip pat minima, kad serialas „Margo’s Got Money Troubles“ pratęstas antram sezonui.

    Dakota Fanning pastaruoju metu vaidino romantinėje dramoje „The Sun Never Sets“, kuri šių metų rugpjūtį pasirodė kino teatruose.

  • Operacija „Dragūnas“: pamirštas 1944-ųjų sąjungininkų išsilaipinimas Pietų Prancūzijoje

    Overshadowed by the Normandy landings, Operation Dragoon was the first time substantial French forces engaged in combat on their home soil since 1940.

    Published: Nov 15, 2026 written by Patrick Bodovitz, BA Political Science/History, MA Peace & Conflict Resolution

    Published: Nov 15, 2026written by Patrick Bodovitz, BA Political Science/History, MA Peace & Conflict Resolution

    On August 15, 1944, Franco-American forces landed in the Riviera to expel German forces from southern France. They had remarkable success against weakened German units and managed to get to the German border quickly. However, their advance stalled due to a lack of supplies and contradictory orders, meaning that the operation did not prove decisive for the war effort.

    During the Second World War, Allied military planners debated the quickest way to defeat the Axis. The British hoped to strike through Italy and the Balkans, believing that such an attack would avoid the defenses of the Atlantic Wall. American and Soviet leadership opposed such an approach, arguing that a general assault on German positions in France offered the shortest way to Berlin. The numerical and material superiority of the Allies meant that both options could be taken. In 1943, Sicily was invaded, and after its seizure, the American 5th and British 8th Armies landed in mainland Italy, resulting in the fall of Mussolini.

    As early as 1942, Chairman of the Joint Chiefs George Marshall advocated an assault on German positions in southern France. This idea was promoted by the Americans and Soviets again at the Tehran Conference. The rationale was twofold: an assault on the Riviera could bypass the strongest defenses of the Atlantic Wall and the Soviets opposed major Allied operations in the Balkans. Winston Churchill saw it as a diversion of resources and opposed major British involvement in the operation, and British commanders were absent from planning meetings.

    In Britain’s absence, Charles De Gaulle’s Free French forces took a major role in the planning of Dragoon. The main objectives of the landings in southern France were the ports of Toulon and Marseille. After both were liberated, Allied forces would drive northward and aim for the Alsace-Lorraine region and the Vosges Mountains. This offensive also reduced pressure on Allied forces involved in Operation Overlord.

    By pulling available units from Italy and mobilizing reinforcements from the United States, the Allies put together a formidable force to attack southern France. The US Navy’s 8th Fleet, commanded by Vice Admiral Kent Hewitt, was the fleet assigned to land the American 7th Army under Major General Alexander Patch and the French 1st Army of Général Jean de Lattre de Tassigny. The 8th Fleet contained dozens of cruisers and destroyers, 9 escort carriers, several battleships, and thousands of landing boats.

    Patch’s forces would land on August 15 in the gulfs of St. Tropez and Fréjus, supported by Allied commando raids. The 3rd, 36th, and 45th Infantry Divisions served as the vanguard of this force. Preceding the landings was an airborne assault by the 517th Parachute Infantry Regiment and the British 2nd Airborne Brigade, the only British unit involved in the operation. Once the initial three divisions landed, additional Allied units were to come ashore and sustain the operational momentum.

    French forces in Dragoon consisted of two elements: Armée B or the First Army, and the French Forces of the Interior. The First Army initially consisted of the 1st Infantry Division, the 1st Armored Division, the 3rd Algerian Division, and the 9th Colonial Division. Other units were attached to its headquarters later on. Many of its troops were from France’s colonies; it was common to see First Army troops in traditional North African garb, and even some Vietnamese soldiers served in the First Army. They were supposed to land after the 7th Army and assault the fortifications around Marseille and Toulon. Waiting for the Allies were the French Forces of the Interior (FFI). Tens of thousands of partisans waged an insurgency against the Germans and provided vital intelligence to Allied planners. They were supported by Allied special forces, such as the American OSS and British SOE.

    Owing to competing demands by German commanders in the Eastern Front, Normandy, and Italy, German defenses in southern France were very weak. Army Group G, under General Johannes Blaskowitz, was the dominant Wehrmacht headquarters in southern France. At its disposal was just one army, the 19th Army, under General Frederich Wiese. Several of its divisions had been sent north after the Normandy landings, rendering the command understrength.

    The 19th Army had the LXII, LXIV, LXXXV Infantry Corps and the Luftwaffe IV Field Corps, along with several unattached divisions in reserve. The Luftwaffe had around 200 planes available in the region, which played a negligible role in the coming battle. Additionally, the Kriegsmarine had 45 small ships and boats in local harbors to combat the Allied fleet.

    Most German divisions were understrength and composed of poorly armed and unmotivated troops. Some had battalions of conscripted Soviet and Polish POWs, others had units of men with poor health records. Only the 11th Panzer Division was considered combat capable and some of its tanks had been sent north after Overlord. Many Wehrmacht troops had only fought French Partisans and were not prepared to take on the formidable Allied forces that were going to land in their sector.

    In the early hours of August 15, the 1st Airborne Task Force began dropping paratroopers over several drop zones in the vicinity of Le Muys. After the 517th PIR hit the ground and began securing its objectives, glider-borne troops began landing to reinforce the paratroopers. At the same time, British paratroopers from the 2nd Brigade dropped in adjacent drop zones to join the encirclement of the German garrison at Le Muys. A weakened Luftwaffe presence ensured that the drops went smoother than the Overlord drops. Once they began securing their objectives, they prepared to assist the 7th Army in its landing.

    Heavy fog meant that many paratroopers and glider-borne troops were scattered throughout the area. However, German forces were ill-prepared for them and struggled to pin down the task force. The Wehrmacht held onto Le Muys for a night and repelled the initial Allied attacks. By the next day, the American paratroopers entered the town and began linking up with the 7th Army that was coming ashore.

    Before the main landings took place, French, Canadian, and American commandos secured the flanks of VI Corps. They neutralized several German gun emplacements and cleared some of the minefields laid by German forces. At the same time, 1,300 Allied bombers began launching major air strikes against German positions. This, combined with the 8th Fleet’s bombardment, devastated German positions opposite the landing force. The landings themselves went very smoothly and the VI Corps proceeded to assault its objectives on schedule. Fewer than 100 Allied soldiers were killed when landing on the main beaches.

    General Ferdinand Neuling’s LXII Corps faced both the seaborne and airborne assaults with several ill-prepared battalions. Many German troops facing the VI Corps were composed of conscripted Soviet POWs who surrendered immediately. Neuling ordered the 148th and 189th Infantry Divisions to counterattack, however, they failed to impede the Allied advance. Once it became clear that the Wehrmacht could not hold, Hitler allowed Army Group G to withdraw north towards the German border. From then on, the Germans had to conduct a fighting withdrawal with the Allies on their tail.

    General de Lattre’s First Army moved inland immediately after landing behind the 7th Army and pushed to seize Marseille and Toulon at the same time. The 3rd Algerian Infantry Division, experienced veterans from the Italian campaign, pushed towards Marseille to link up with FFI units that had begun to attack the German garrison. Waiting in the city were General Hans Schäfer’s 244th Infantry Division and Kriegsmarine sailors. Before the French forces began to assault the city limits, German engineers destroyed much of the port facilities and several ships docked there. FFI teams tried in vain to stop the demolitions.

    Heavy fighting engulfed Marseille from August 15-29. French losses here were heavy because of the intense street fighting. FFI units, including members of the French Communist resistance, helped the Algerian Tirailleurs clear many of the strongest German defenses. At the same time, the 8th Fleet forced German garrisons on the outlying islands to surrender.

    In the meantime, the French 1st Infantry Division and 9th Colonial Division stormed Toulon. The Wehrmacht’s 242nd Infantry Division was ordered to hold the city for as long as possible, and it defended its positions fiercely. By August 24, the city center was taken, and on September 13th, the last German position at the naval base surrendered. The seizure of both cities was critical for the Allies to sustain their advance, and engineers worked to clear the damage from both harbors. The French performed better than expected; they expected to take at least 40 days to seize both cities.

    The German withdrawal from southern France was chaotic. Several Wehrmacht divisions lost large numbers of men to FFI ambushes and desertion. Only aggressive counterattacks by the 11th Panzer Division allowed for the 19th Army to withdraw without being totally destroyed. As Allied forces moved from the beaches to the Rhône River, they sought to catch the Germans as they retreated up the Rhône valley towards the German border.

    Task Force Butler, the 36th Infantry Division, and several French formations moved parallel to the retreating Germans. General Lucian Truscott hoped that these forces would get ahead of the 19th Army and cut them off, leading to its destruction. TF Butler managed to reach the town of Montélimar and seized the high ground overlooking the German line of retreat. If this force could hold on until reinforced, then the Germans would be caught in a pocket and defeated in detail.

    However, the Allies were slow to reinforce TF Butler, and the Germans launched several assaults to open the route. The 11th Panzer and 198th Infantry Divisions assaulted the Allied positions overlooking Montélimar and, after heavy fighting, opened the way. Even though the Allies captured the town and inflicted heavy losses, General Truscott’s plan to create a cauldron for German forces failed. In his anger, he briefly relieved the commander of the 36th Infantry Division, then reinstated him when he saw the battleground. Supply difficulties caused problems for Allied units in the vanguard of the advance. Generals de Lattre and Patch vowed to march on and catch the Germans again.

    The Allies attempted to encircle the German forces again at the city of Lyon to the north of Montélimar. However, the 11th Panzer Division managed to keep the 45th Infantry Division and the French II Corps at bay while shepherding the rest of the 19th Army northwards.

    At Lyon, the Allies and Axis troops found that the FFI had launched an uprising and were clashing with French collaborator units called the Milice. Lyon had been the site of gruesome German atrocities against French resistance members and the FFI took a violent revenge. Once the city was liberated, the Allies celebrated with the locals for two days before pushing northeast.

    Over the next several weeks, Allied units continued to skirmish with German and Milice units. However, logistics problems and the quickness of the German retreat meant that the French and Americans were unable to encircle the Germans. By September, the 7th Army linked up with George Patton’s Third Army and turned eastward.

    General Truscott hoped to enter the Belfort Gap and drive onto the Rhine River, but he was ordered to halt by Allied High Command (SHAEF). As a result, the Germans were able to regroup and set up defensive positions in the Vosges Mountains. Other units of the German 1st Army managed to escape southern France too, meaning that they lived to fight another day.

    Dragoon proved wildly successful in liberating large parts of southern France. It also demonstrated the combat prowess of the French army and resistance units, who played a crucial role. However, the failure to completely annihilate the Germans meant that the Allies had to fight them again. Additionally, SHAEF’s unwillingness to allow for a push towards the Rhine meant that the campaign would continue well into 1945. Dragoon proved to be a well-managed operation but was beset by Allied hesitancy to defeat the Germans in detail.

    Patrick earned his bachelor’s degree from Gettysburg College where he majored in political science and minored in history. His main focus of study was on the intersection of American politics and international affairs. He followed with a master’s degree from the American University School of International Service where he studied conflict and peace. Patrick published for AU’s academic journal and the International Policy Journal at the Center for International Policy.

    Sign up to our Free Weekly Newsletter

  • Kodėl Vokietija pralaimėjo SSRS Rytų fronte: 5 lemtingi veiksniai

    Rytų frontas buvo didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšio laukas, o nacistinės Vokietijos pralaimėjimą Sovietų Sąjungai lėmė ne vienas, o visa virtinė veiksnių. Nuo 1941 metų vasaros pradėta invazija, kuri iš pradžių atrodė stulbinamai sėkminga, galiausiai baigėsi sovietų kariuomenei pasiekus Berlyną ir Adolfui Hitleriui žuvus.

    Kaip aiškinama portale „TheCollector“, Vokietijos strateginis tikslas buvo palaužti SSRS, kurią nacių ideologija laikė pagrindiniu priešu, taip pat užsitikrinti išteklius ir vadinamąjį „gyvenamąjį plotą“. 1941 metų birželio 22 dieną pradėta operacija „Barbarosa“ sovietus užklupo netikėtai, tačiau karas, kurio Hitleris tikėjosi greitai laimėti, užsitęsė ketverius metus.

    Šio karo baigtį formavo ir gamta, ir logistika, ir pramonės pajėgumai, ir sąjungininkų parama, ir žmonių motyvacija kovoti iki galo. Dalis šių veiksnių buvo sovietų stiprybės, tačiau nemaža dalis – ir pačios Vokietijos klaidos bei neįvertinti ribojimai.

    Žemiau – penkios dažniausiai išskiriamos priežastys, kurios, vertinant bendrą karo eigą, prisidėjo prie to, kad Rytų fronte iniciatyva galiausiai atiteko SSRS.

    Žiema, kurios Vokietija neįvertino

    Vadinamasis „generolas Šaltis“ Rytų fronte tapo realiu, apčiuopiamu veiksniu: vokiečių kariuomenė 1941 metais nebuvo pasirengusi kovai itin žemose temperatūrose. Hitleriui tikintis greitos pergalės, aprūpinimas ir ekipuotė nebuvo pritaikyti ilgam karui per žiemą.

    Situaciją pakeitė ir tai, kad 1941 metų žiema atėjo anksti ir, kaip teigiama tekste, buvo viena šalčiausių XX amžiuje. Tuo metu sovietai, gyvenę ir kovoję tokiomis sąlygomis įprastai, buvo geriau prisitaikę, o vokiečių puolimas ties Maskva galiausiai sustojo.

    Vėliau panaši istorija kartojosi ir 1942–1943 metų sandūroje Stalingrade (dabartiniame Volgograde), kur apsupta ir 1943 metų vasarį pralaimėjusi vokiečių 6-oji armija patyrė vieną skaudžiausių Vokietijos smūgių. Tai tapo esminiu lūžio tašku, po kurio iniciatyva vis ryškiau perėjo sovietams.

    Logistika: atstumai, purvas ir skirtinga geležinkelio vėžė

    Rytų fronte kovos vyko milžiniškais atstumais, o tai reiškė ypatingus aprūpinimo iššūkius. Net ir sėkmingas puolimas praranda prasmę, jei fronto daliniai laiku negauna degalų, amunicijos, maisto ar pastiprinimo.

    Prie problemų prisidėjo ir sezoniniai orai – lietingi laikotarpiai bei pavasarinis polaidis, keliams virstant purvynu. Šis reiškinys, tekste įvardijamas rusišku terminu rasputica („blogų kelių sezonas“), lėtino techniką ir trukdė tiekimo grandinėms.

    Kitas praktinis barjeras – SSRS geležinkelių vėžė buvo platesnė nei Vokietijos. Tai reiškė, kad vokiečiams teko skirti papildomus resursus ir laiką infrastruktūrai pritaikyti, kad galėtų veiksmingai gabenti krovinius į frontą.

    Sąjungininkų „Lend-Lease“ parama: svarbi, bet vertinama nevienodai

    SSRS karo pastangoms reikšminga buvo ir Vakarų sąjungininkų parama pagal „Lend-Lease“ programą, ypač JAV tiekti ištekliai. Nuo 1941 metų spalio iki 1945 metų liepos sovietai gavo įvairios technikos ir atsargų – tarp jų sunkvežimių, orlaivių ir konservuoto maisto.

    Tekste pabrėžiama, kad ši parama ypač padėjo spręsti logistikos naštą ir aprūpinti tiek kariuomenę, tiek išlaisvintų teritorijų gyventojus, kai žemės ūkio gamyba buvo sugriauta. Kartu primenama, kad programos poveikis iki šiol išlieka diskusijų objektu.

    Minimas istorikas Davidas M. Glantzas argumentuoja, jog ankstyvuoju karo laikotarpiu tiekimas nebuvo pakankamas, kad „išgelbėtų“ SSRS 1941–1942 metais, tačiau vėliau parama tapo svarbi didinant sovietų pajėgumą aprūpinti armijas. Jo vertinimu, be „Lend-Lease“ sovietai vis tiek būtų laimėję, bet galutinis karas galėjo užsitęsti dar 12–18 mėnesių.

    Pramonė ir ištekliai: sovietai pagamino daugiau

    Vienas svarbiausių ilgalaikio karo veiksnių buvo pramoninė galia ir gebėjimas gaminti ginkluotę masiškai. Nors 1941 metais SSRS neteko reikšmingos vakarinių regionų pramonės ir žemės ūkio bazės, ji perorientavo ekonomiką į karo poreikius ir perkėlė gamyklas į rytus.

    Rezultatas – sovietai ilgainiui aplenkė vokiečius pagal daugelio fronto ginkluotės rūšių gamybą. Tekste minimi tankai, orlaiviai, artilerija, minosvaidžiai ir šaulių ginklai: sovietai jų turėjo daugiau, o tai Rytų fronte, kur nuostoliai buvo milžiniški, tapo kritiniu pranašumu.

    Svarbus buvo ir naftos klausimas: mechanizuotas karas neįmanomas be degalų. Tekste teigiama, kad vokiečiai labiau rėmėsi importu (ypač iš Rumunijos) ir sintetiniu kuru iš anglies, o karui užsitęsus degalų tiekimas darėsi vis sudėtingesnis, ypač sąjungininkams bombarduojant infrastruktūrą.

    Motyvacija ir karo žiaurumas: SSRS tai buvo egzistencinė kova

    Rytų fronte karas įgavo naikinimo karo bruožų, o tai tiesiogiai veikė kariaujančiųjų motyvaciją. Tekste pabrėžiama, kad sovietų pusėje vyravo supratimas, jog pralaimėjimas reikštų ne tik valstybės praradimą, bet ir asmeninę katastrofą – nelaisvę ar mirtį.

    Šią baimę stiprino ir okupacijos patirtis: minima, kad už vokiečių reguliariosios kariuomenės žygiavo ir Einsatzgruppen – SS struktūroms priskiriami mobilūs būriai, vykdę masines žudynes, tarp taikinių įvardijant žydus, komunistus ir kitus nacių valdžiai pavojingais laikytus žmones. Taip pat kalbama apie sovietų karo belaisvių masines žudynes.

    Tokio pobūdžio karas reiškė ir „totalinę“ mobilizaciją – į pastangas buvo įtraukiama visa visuomenė, o kova įgavo keršto bei išlikimo dimensiją. Tekste pažymima, kad sovietams stumiantis į teritorijas, kur gyveno vokiečių civiliai, pasitaikė ir smurtinio atsako, ypač po milžiniškų netekčių, kurios SSRS siekė apie 25 milijonus žmonių.

    Galutinė išvada paprasta: sovietų pergalę lėmė ne vienas „stebuklingas“ faktorius, o kelių aplinkybių derinys. Kartu tai buvo ir vokiečių klaidų, ir neteisingų prielaidų – ypač tikėjimo greita pergale – kaina.

  • Beisbolo žvaigždė Moe Bergas tapo Antrojo pasaulinio karo šnipu: misija su leidimu nužudyti

    Buvęs MLB gaudytojas Morrisas „Moe“ Bergas po karjeros beisbole pasuko netikėtu keliu – Antrojo pasaulinio karo metais tapo JAV žvalgybos agentu, vykdžiusiu slaptas misijas Europoje.

    Kaip pasakojama portale „TheCollector“, Bergas buvo vadinamas vienu protingiausių beisbolo žaidėjų: studijavo Prinstone, vėliau baigė Kolumbijos teisės mokyklą ir garsėjo išskirtiniais kalbų gebėjimais.

    Simboliška, kad paskutines profesionalias rungtynes jis sužaidė 1939 metų rugsėjo 1 dieną – tą pačią dieną, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

    Būtent intelektas, kalbos ir patirtis keliaujant už JAV ribų pavertė Bergą patraukliu kandidatu tuometinei Strateginių tarnybų valdybai (OSS) – organizacijai, laikomai dabartinės CŽA pirmtake.

    „Protingiausias beisbolo žaidėjas“

    Bergas gimė 1902 metų kovo 2 dieną Niujorke, žydų šeimoje. Dar mokykloje jis išsiskyrė ir kaip sportininkas, ir kaip gabus mokinys, o vėliau pasirinko studijas, o ne tarnybą Pirmojo pasaulinio karo metu.

    Prinstono universitete Bergas studijavo šiuolaikines kalbas ir, kaip teigiama, tapo daugiakalbis – mokėjo tiek klasikines, tiek šiuolaikines kalbas. Tuo pat metu jis buvo ir universiteto beisbolo komandos lyderis.

    Profesionalo karjerą MLB jis pradėjo 1923 metais „Brooklyn Robins“ klube (vėliau tapusiame „Los Angeles Dodgers“). Nors iš pradžių žaidė kaip trumpasis gynėjas, vėliau perėjo į gaudytojo poziciją.

    Aikštėje Bergas nebuvo garsus kaip ryškus puolėjas, tačiau buvo vertinamas dėl patikimos gynybos, tvirto metimo ir gebėjimo „skaityti“ žaidimą. Už aikštės ribų jo reputaciją dar labiau stiprino dalyvavimas viktorinose ir enciklopedinės žinios.

    Kelias į OSS ir slaptos užduotys

    Į žvalgybos akiratį Bergas pateko dirbdamas Konsultantu Tarpamerikinių reikalų biure – čia pravertė jo ankstesnės kelionės į Japoniją. Vėliau jis buvo pakviestas prisidėti prie OSS.

    1943 metais Bergas oficialiai pradėjo tarnybą OSS ir buvo parengtas baziniuose mokymuose Merilande. Ten jis mokėsi šifruoti ir dešifruoti informaciją, vykdyti sekimą, naudotis techninėmis priemonėmis, veikti prisidengus, taip pat artimos kovos įgūdžių.

    Viena iš ankstesnių užduočių – sekti Jugoslavijos karaliaus Petro II, buvusio tremtyje, judėjimą. Tačiau didžiausia rizika laukė vėliau, kai Bergui buvo patikėta misija, susijusi su galimu nacių atominiu projektu.

    Misija Ciuriche: stebėti Heisenbergą

    1944 metų gruodį Bergas vyko į Ciurichą, Šveicarijoje, kur turėjo stebėti vokiečių fiziko Wernerio Heisenbergo paskaitą. Užduotis buvo itin konkreti – įvertinti, ar Vokietija artėja prie branduolinio ginklo sukūrimo.

    Pagal pateikiamą pasakojimą, jei būtų pasirodę, kad naciai arti atominės bombos, Bergas turėjo leidimą nužudyti Heisenbergą. Į paskaitą jis esą atėjo apsimetęs šveicarų studentu ir su paslėptu ginklu.

    Išklausęs pranešimą, Bergas nusprendė, kad Vokietija dar nėra pasiekusi tokio progreso, kuris reikštų neišvengiamą branduolinę grėsmę, todėl mokslininko nežudė. Vėliau jis dar bandė surinkti papildomos informacijos vakarienėje, kurioje dalyvavo Heisenbergo aplinkos žmonės.

    Surinkęs duomenis, Bergas grįžo į JAV ir pateikė išvadas OSS. Teigiama, kad jo vertinimas patvirtino: iki veikiančio atominio ginklo Vokietijai dar buvo toli.

    Po karo – darbas iki 1950-ųjų ir vėlesnė tyla

    Po karo OSS buvo išformuota, o dalis funkcijų perskirstyta kitoms institucijoms. Vėliau, įkūrus CŽA, Bergas kurį laiką dar tęsė žvalgybinę veiklą.

    Nors jo pokario misijos, kaip pažymima, nebuvo tokios dramatiškos kaip karo metais, jis ir toliau rinko jautrią informaciją, susijusią su branduolinių ginklų plėtra. Jo sutartis baigėsi 1954 metais.

    Likusią gyvenimo dalį Bergas gyveno uždarai, nesiekė pelnytis iš savo neįprastos biografijos ir, pasak pasakojimo, vėlyvaisiais metais susidūrė su finansiniais sunkumais. Jis mirė 1972 metais, sulaukęs 70-ies.

    Vėliau jo istorija sulaukė daugiau dėmesio: Bergui po mirties skirtas Prezidento laisvės medalis, o 2018 metais jo gyvenimas perkeltas į kino ekranus filme „The Catcher Was a Spy“.

  • Kodėl Vokietija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą: 5 svarbiausios priežastys

    Vokietijos pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare lėmė ne viena lemtinga klaida, o kelių veiksnių grandinė – nuo strateginių sprendimų iki resursų trūkumo ir sąjungininkų pramoninės galios.

    Istorikai iki šiol diskutuoja dėl atskirų mūšių ar alternatyvių scenarijų, tačiau dalis priežasčių laikomos aiškiomis ir gerai dokumentuotomis. Apie jas rašo istorijos portalas „TheCollector“.

    Tarp svarbiausių lūžio taškų dažnai minimas Rytų frontas, kur Vokietija patyrė didžiausius nuostolius. Didelę įtaką turėjo ir tai, kad karas virto ilgalaikiu išsekimo konfliktu, kuriame vien karinė taktika nebepakako.

    Pralaimėjimą pagreitino ir sprendimai, privertę Vokietiją vienu metu kariauti keliose kryptyse, o taip pat – augantis spaudimas iš sąjungininkų, kurių ekonominiai ir pramoniniai pajėgumai ilgainiui tapo nebeatremiami.

    Rytų frontas ir puolimo Sovietų Sąjungoje žlugimas

    1941 metų birželio 22 dieną Vokietija pradėjo invaziją į Sovietų Sąjungą – tai buvo didžiausias puolimas istorijoje, vykdytas daugiau nei 3 mln. karių pajėgomis. Iš pradžių vokiečiai pasiekė įspūdingų laimėjimų ir paėmė į nelaisvę milijonus sovietų karių.

    Tačiau pagrindiniai tikslai liko nepasiekti, o Maskva nebuvo užimta. Sovietų Sąjunga sutelkė pajėgas, sustabdė veržimąsi ir vėliau perėjo į puolimą.

    Karui tęsiantis, Rytų frontas tapo didžiausiu karo veiksmų teatru, pasižymėjusiu milžinišku aukų skaičiumi. Tekste pabrėžiama, kad apie 80 proc. visų Vokietijos žūčių per karą įvyko kovojant būtent su sovietais.

    Galiausiai, praėjus beveik ketveriems metams nuo invazijos pradžios, Raudonoji armija įžengė į Berlyną, o nacistinis režimas žlugo.

    Karas dviem frontais ir pertempta logistika

    Vokietijai nepavykus eliminuoti Didžiosios Britanijos iš karo, invazija į Sovietų Sąjungą reiškė įsipareigojimą kariauti dviem pagrindinėmis kryptimis. Pajėgas teko dalinti tarp Rytų fronto ir kovų su britų bei Sandraugos pajėgomis, taip pat operacijų Šiaurės Afrikoje.

    Toks išskaidymas mažino galimybes sutelkti resursus viename taške ir pasiekti lemiamą persvarą. Situaciją dar labiau apsunkino didžiulė geografija – nuo Europos iki Afrikos – ir okupacinė našta.

    Be to, okupuotose teritorijose reikėjo skirti karių kovai su partizanais. Dėl šių priežasčių Vokietijos pajėgos ir žmonių ištekliai buvo ištempti iki ribos.

    Resursų stoka, ekonominis išsekimas ir klaidos vadovybėje

    Karui užsitęsus, Vokietijai darėsi vis sunkiau užtikrinti pramonės ir kariuomenės poreikius. Pratęstos tiekimo linijos, patirti nuostoliai ir sąjungininkų bombardavimai trikdė gamybą, infrastruktūrą ir logistiką.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad Vokietija prarado prieigą prie svarbių išteklių, o kai kurių žaliavų pati iš esmės neturėjo. Ypač svarbus buvo naftos trūkumas, be kurios kariuomenė negali judėti, o aviacija – skristi.

    Prie spaudimo iš išorės prisidėjo ir sprendimų priėmimo problemos pačioje vadovybėje. Adolfas Hitleris dažnai nepasitikėjo generolais, ignoruodavo patarimus ir priimdavo sprendimus, kuriuos istorikai vertina kaip pernelyg rizikingus ar paremtus per dideliu pasitikėjimu.

    Galiausiai Vokietija atsidūrė prieš sąjungininkų – ypač Sovietų Sąjungos, Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos – bendrą karinę ir pramoninę galią. Ilgainiui šis pajėgumų skirtumas tapo vienu svarbiausių veiksnių, nulėmusių karo baigtį.

  • Antrojo pasaulinio karo mūšiai Birmoje: kaip ši kampanija pakeitė Pietryčių Aziją

    Antrojo pasaulinio karo kampanija Birmoje (dabartiniame Mianmare) tapo vienu svarbiausių, bet dažnai mažiau minimų mūšių teatrų Azijoje – jo baigtis turėjo ilgalaikių pasekmių visam regionui.

    1941–1945 metais Birma virto mūšio lauku, kuriame susidūrė Japonijos imperija ir sąjungininkai, o karo metu keitėsi ne tik fronto linijos, bet ir vietos gyventojų požiūris į okupantus bei britų valdžią.

    Japonijos įsiveržimas sutapo su ilgiausiu atsitraukimu Britanijos karinių pajėgų istorijoje: užėmus Rangūną (dabar Jangoną), sąjungininkai traukėsi kartu su pabėgėlių kolonomis, o Japonija perėmė pagrindinių kelių ir komunikacijų kontrolę.

    Vėliau, sąjungininkams įgavus oro pranašumą ir sustiprinus pajėgas, kampanijos dinamika apsivertė: iki 1945 metų Japonijos kariuomenė patyrė milžiniškus nuostolius, o sėkmė Birmoje prisidėjo prie pokyčių, nulėmusių pokarinės Pietryčių Azijos transformaciją.

    Nuo greito užėmimo iki okupacijos kainos

    Japonija karą į Pietryčių Aziją atnešė 1941 metų gruodį, tuo pat metu, kai buvo atakuotas Perl Harboras. Vienas jos tikslų buvo užsitikrinti žaliavas ir nutraukti tiekimo maršrutus Kinijai, todėl po veiksmų Malajoje ir Singapūre smūgis nukrypo į britų kontroliuojamą Birmą.

    Pradinis puolimas Japonijai klostėsi palankiai: britai buvo prastai pasirengę, jų pajėgos išdėstytos plačiai, o siūlyta kinų parama buvo silpna. Per kelias dienas krito Rangūnas, o per artimiausius mėnesius japonai stūmėsi į šiaurės vakarus Indijos ir Kinijos kryptimi.

    Šis atsitraukimas sukėlė paniką sąjungininkų štabuose Indijoje. Tekste pabrėžiama, kad japonai tuo metu turėjo oro erdvės kontrolę, veikė užtikrinčiau ir patyrė gerokai mažesnius nuostolius nei jų priešininkai.

    Kartu prasidėjo okupacija, kuri iš pradžių daliai Birmos visuomenės atrodė kaip galimybė atsikratyti britų valdžios. Į šalį atvyko ir nacionalistų lyderis Aung San su vadinamaisiais „Trisdešimčia bendražygių“, o dalis vietos gyventojų, tikėdami pažadais apie nepriklausomybę, prisijungė prie kolaboruojančios Birmos nepriklausomybės armijos.

    Tačiau prieškariniai pažadai greitai prarado prasmę: Japonija tapo okupacine valdžia, įtraukė šalį į „Didžiosios Rytų Azijos bendro klestėjimo sferą“ ir vertė civilius dirbti karo reikmėms. Tekste minima, kad dešimtys tūkstančių žmonių tapo priverstinio darbo darbininkais.

    Okupacijos metais paaštrėjo ir vidaus konfliktai – „skaldyk ir valdyk“ politika prisidėjo prie etninio smurto tarp daugumos bamarų ir mažumų bendruomenių. Ši įtampa tapo vienu veiksnių, dėl kurių Aung San 1944 metų pabaigoje perėjo į sąjungininkų pusę; taip pat pateikiamas vertinimas, kad dėl okupacijos galėjo žūti nuo 250 000 iki 1 000 000 birmiečių.

    „Činditai“, Imphalis ir Kohima: kampanijos lūžiai

    Sąjungininkams atsitraukus į Indiją, jų strategija iš pradžių rėmėsi ne tiesioginiu kontrpuolimu, o Japonijos alinimu už fronto linijų. 1943 metais brigadininkas Orde Wingate gavo pritarimą suformuoti tolimųjų reidų dalinį, vėliau pramintą „Činditais“.

    Per operaciją „Longcloth“ nedidelės grupės veikė Birmos gilumoje, bendradarbiavo su vietos pasipriešinimu ir žvalgybos struktūromis, naikino atsargas ir tiekimo grandines. Nors nuostoliai buvo dideli, daliai pajėgų pavyko grįžti į savas pozicijas.

    Vėlesnė operacija „Thursday“ buvo ambicingesnė – planuota šešių brigadų infiltracija, įrengiant bazes už priešo linijų. Tačiau po Wingate’o žūties lėktuvo katastrofoje planai ėmė byrėti, o sąjungininkų dėmesys persimetė į Japonijos bandymą įsiveržti į Indiją.

    1944 metais Japonijos vadovybė, siekdama užkirsti kelią sąjungininkų puolimui, inicijavo didelį žygį į Indiją, kurio epicentru tapo Imphalis ir Kohima. Japonų 15-oji armija nuvertino gynybą, o sąjungininkai, pasitelkę oro resursus ir tiekimą iš oro, išlaikė pozicijas net apsupties sąlygomis.

    Kohimoje nedidelis garnizonas sugebėjo išsilaikyti prieš visą japonų diviziją iki atvykstant pastiprinimui. Po maždaug 50 000 aukų Japonijos pajėgos buvo priverstos trauktis atgal į Birmą, o tai tapo ryškiu kampanijos lūžiu.

    1945-ųjų puolimas ir pokarinės pasekmės

    Po pergalių Indijos pasienyje generolas Bill Slim kartu su admirolu Louisu Mountbattenu apsisprendė dėl Birmos išlaisvinimo plano. Numatyta koordinuota britų, indų ir kinų pajėgų operacija, o sąjungininkai jau turėjo oro dominavimą ir partizanų paramą, trukdžiusią japonų tiekimui.

    1945 metų vasarį 14-oji armija pradėjo puolimą dviem kolonomis, persikėlusi per Chindwin upę. Toliau sekė kovos dėl strategiškai svarbių vietovių, įskaitant Meiktilą, o net ir japonų kontratakos buvo slopinamos didesne sąjungininkų ugnies galia.

    Tekste pabrėžiama ir netikėtumo momentų reikšmė: sąjungininkai užėmė Mandalajų, o tai prisidėjo prie Japonijos gynybos žlugimo ir priverstinio traukimosi į pietus.

    Siekdamas aplenkti artėjantį musoną, Slim tęsė puolimą, o gegužės 1 dieną vykdyta operacija „Dracula“ – desantininkai buvo išlaipinti netoli Rangūno, kol pėstininkų divizija nusileido miesto prieigose. Japonijos vadas Heitaro Kimura nurodė pajėgoms pasitraukti, o ties Salween upe traukiantis patirta didelių nuostolių.

    Japonijai kapituliavus 1945 metų rugpjūtį, sąjungininkai buvo visiškai perėmę Birmos kontrolę. Aung San, jau perėjęs į sąjungininkų pusę, siekė, kad šalis gautų nepriklausomybę, o britų premjeras Clement Attlee rėmė birmiečių nacionalistinius siekius – 1947 metais pasirašytas susitarimas numatė nepriklausomybę per metus.

    Kampanijos poveikis siekė toliau nei Birma: Indijos nacionalistams tai tapo svarbia platesnio nepriklausomybės proceso dalimi, o 1947 metų Indijos ir Pakistano padalijimas pažymėjo naują regiono istorijos etapą.

    Tekste minima ir pokarinė Japonijos atsakomybė: 1954 metais ji sudarė susitarimą su nepriklausoma Birmos vyriausybe ir skyrė 250 mln. JAV dolerių reparacijų bei ekonominės pagalbos. Vis dėlto, net ir po karo susitaikymo iniciatyvų, šalis ilgus dešimtmečius susidūrė su politiniu nestabilumu.

  • Vesterplatėje aptikti 1939-ųjų gynėjo palaikai: įtariama, kad tai Mieczysławas Krzakas

    Vesterplatėje aptikti 1939-ųjų gynėjo palaikai: įtariama, kad tai Mieczysławas Krzakas

    Vesterplatėje (Westerplatte) archeologai aptiko žmogaus palaikus, šalia kurių rasti lenkiškas durtuvas, kariniai sagos ir kiti kario ekipuotės elementai. Radiniai leidžia kelti hipotezę, kad tai gali būti vieno iš 1939 metų mūšių gynėjų – Mieczysławo Krzako – palaikai.

    Kaip skelbiama Gdansko muziejininkų pateiktoje informacijoje, palaikai aptikti vykdant žemės darbus, susijusius su Vesterplatės muziejaus statybomis. Archeologai prižiūrėjo darbus, kai netoli buvusio gynybinio punkto „Fort“ pastebėjo žmogaus kaulus.

    Iš pradžių darbai buvo sustabdyti, o vėliau radinys pradėtas atidengti rankiniu būdu. Netrukus paaiškėjo, kad po žeme yra žmogaus skeletas, todėl situacija peraugo į sistemingą archeologinį tyrimą.

    Pasak tyrėjų, palaikai gulėjo maždaug 2,5 metro gylyje – vos apie pusę metro nuo gelžbetoninės slėptuvės šiaurinės sienos. Ši slėptuvė pastatyta 1911 metais, o per 1939 metų rugsėjo Vokietijos puolimą buvo vienas svarbių Lenkijos gynybos sistemos taškų.

    Radiniai šalia palaikų – ypač iškalbingi

    Prie skeletinių liekanų rasti artefaktai laikomi itin reikšmingais. Tarp jų – lenkiškas durtuvas wz. 1929 su makštimi ir odinio tvirtinimo likučiais.

    Taip pat aptiktos dvi karinės sagos, naudotos eilinių Lenkijos karių XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Radinių pobūdis ir vieta sustiprino prielaidą, kad palaikai gali priklausyti konkrečiam kariui.

    Vis dėlto muziejaus atstovai pabrėžia: tai nėra patvirtinta identifikacija. Galutinai atsakyti, kam priklauso palaikai, bus galima tik atlikus genetinius tyrimus.

    Kuo siejamas Mieczysławas Krzakas

    Mieczysławas Krzakas gimė 1915 metų sausio 29 dieną Boiskų kaime. Jis tarnavo 4-ajame Legionų pėstininkų pulke Kielcuose, o į Vesterplatę atvyko 1939 metų balandžio 5 dieną ir buvo priskirtas minosvaidžių aptarnavimui.

    Jo dingimas siejamas su 1939 metų rugsėjo 2 dienos įvykiais, kai Vokietijos aviacija smarkiai bombardavo lenkų pozicijas. Po antskrydžio Krzakas, kaip nurodoma, atsidūrė viename gynybinių punktų netoli „Fort“ slėptuvės.

    Pasak bendražygių liudijimų, būtent ten jis greičiausiai žuvo – tikėtina, naktį iš rugsėjo 2-osios į 3-iąją. Pasibaigus kovoms karys buvo laikomas dingusiu be žinios, o jo kapo vieta ilgus dešimtmečius liko nežinoma.

    Toliau – prokurorų priežiūra ir DNR palyginimas

    Dėl radinio informuotos atitinkamos institucijos: Pamario vaivadijos paveldo konservatorius ir Nacionalinės atminties instituto prokuroras Gdanske. Lapkričio 9 dieną pradėtos palaikų paėmimo procedūros, atliekamos prokurorų priežiūroje ir dalyvaujant specialistei.

    Kartu buvo paimta medžiaga genetiniams tyrimams. Analizės, be kita ko, numatomos Pamario medicinos universitete Ščecine, o tapatybei patvirtinti reikės ir Krzako giminaičių genetinės medžiagos palyginimui.

    Jei tyrimai patvirtins, kad rasti palaikai iš tiesų priklauso Mieczysławui Krzakui, šeima turėtų gauti oficialią identifikacijos pažymą, o karys – būti iškilmingai perlaidotas.

  • Clive‘as Owenas naujame Antrojo pasaulinio karo trileryje: 95 min. drama apie Krištolinę naktį

    Britų aktorius Clive‘as Owenas ruošiasi vaidmeniui naujame 95 minučių Antrojo pasaulinio karo trileryje „The Night of Broken Glass“, kuriame jo herojus atsiduria moralinėje aklavietėje.

    Filme Owenas įkūnija Berlyno policijos pareigūną Wilhelmą Krützfeldą, kai mieste įtampa sprogsta po nacių propagandos paskleistų kaltinimų žydams dėl Vokietijos diplomato nužudymo Paryžiuje.

    Istorija remiasi Krištolinės nakties įvykiais – 1938 metų lapkritį per dvi paras Vokietijoje, Austrijoje ir Sudetų krašte buvo niokojamos žydų parduotuvės, o gatves užklojo išdaužtų langų stiklas.

    Pagal oficialų aprašymą, Krützfeldui įsakyta „leisti žmonėms siautėti“, tad jis priverstas rinktis: paklusti sistemai ar rizikuoti savo gyvybe ir pasipriešinti.

    Kas žinoma apie filmą „The Night of Broken Glass“

    Viename iš naujų epizodų policijos leitenantas Krützfeldas su partneriu tiria žmogžudystę ir mėgina apklausti asmenį, dirbantį laikraštyje „The Jewish Week“, o tuo metu minia ima daužyti žydų verslo vitrinas.

    Krützfeldo partnerį filme vaidina Alexas Pettyferis. Kartu vaidina ir Mélanie Laurent, žinoma iš Quentino Tarantino filmo „Inglourious Basterds“.

    Filmo scenarijų parašė Jonathan Frank, Julius Grützke ir Scott Mann, o režisieriaus kėdėje – Stefanas Ruzowitzky, 2007 metais pelnęs „Oskarą“ už filmą „The Counterfeiters“.

    Ruzowitzky teigė, kad šis filmas jam tapo proga grįžti prie „lemtingo istorijos momento“ ir pažvelgti į žmonių pasirinkimus jo sūkuryje, kartu išlaikant pagarbą istorinei tikrovei.

    Kada filmas pasirodys kino teatruose

    Skelbiama, kad „The Night of Broken Glass“ JAV kino teatruose turėtų pasirodyti 2027 metų sausio 29 dieną.

  • Trys Antrojo pasaulinio karo apgaulės operacijos, pakeitusios kovų eigą

    Antrojo pasaulinio karo baigtį lėmė ne tik mūšiai fronte – sąjungininkai laimėjo ir gudriai apgaudinėdami priešą. Trijų skirtingų operacijų metu buvo kuriami netikri kariuomenės telkiniai, klastojami dokumentai ir imituojami puolimo planai.

    Kaip rašo „The Collector“, šios apgaulės schemos buvo pritaikytos prieš kai kuriuos svarbiausius karo epizodus: kovas Šiaurės Afrikoje, Sąjungininkų invaziją į Siciliją ir išsilaipinimą Normandijoje. Tikslas buvo vienas – priversti Vokietijos vadovybę neteisingai įvertinti, kur ir kada smogs sąjungininkai.

    Strateginė apgaulė kare nėra naujovė, tačiau Antrajame pasauliniame kare ji įgavo ypač didelį mastą. Priešui buvo pateikiami tokie įtikinami „įrodymai“, kad jis keitė gynybos planus, perdislokavo divizijas ir taip silpnino realius gynybos taškus.

    Šių operacijų sėkmė matuojama ne vien užimtomis teritorijomis – apgaulė galėjo sumažinti sąjungininkų nuostolius ir sutrumpinti kai kurių kampanijų trukmę. Toliau – trys ryškiausi pavyzdžiai, kaip klaidinimas tapo ginklu.

    Operacija „Bertram“: netikri tankai dykumoje

    1942 metų viduryje, po Pirmojo El Alamaino mūšio Egipte, fronte įsivyravo įtampa ir laukimas – abi pusės tikėjosi priešo kontrpuolimo. Britai nusprendė, kad prieš lemiamą smūgį verta ne tiek slėptis, kiek sąmoningai parodyti tai, ko iš tikrųjų nėra.

    Prieš Antrąjį El Alamaino mūšį britų pajėgos kūrė netikrus tankus ir artilerijos vienetus iš lengvų medžiagų, pavyzdžiui, audinio ir palmių šakų. Tuo pačiu reali technika buvo maskuojama taip, kad iš oro atrodytų kaip paprasti tiekimo sunkvežimiai.

    Vienu kūrybiškiausių sprendimų tapo „vandentiekis“ – įrengtas fiktyvus vamzdynas, vedantis į klaidingai pasirinktą kryptį. Toks objektas leido vokiečiams net skaičiuoti tariamo puolimo laiką ir logiką, o klaidinimą papildė ir apgalvotas radijo ryšio imitavimas.

    Artėjant tikram puolimui, realūs tankai pakeitė netikrus arčiau vokiečių pozicijų, o ataka buvo pradėta ten, kur jos mažiausiai laukta. Tekste teigiama, kad feldmaršalas Erwinas Rommelis buvo nustebintas – tikėjosi smūgio iš pietų ir vėliau, tačiau puolimas prasidėjo iš šiaurės, todėl laiko reaguoti buvo mažai.

    Šis mūšis tapo viena ryškiausių sąjungininkų pergalių Šiaurės Afrikoje. Po jo Rommelio pajėgos pradėjo trauktis, o kampanija ilgainiui vedė prie Vokietijos pajėgų pasitraukimo iš regiono.

    Operacija „Mincemeat“: lavonas su „slaptais“ dokumentais

    Po pergalės Šiaurės Afrikoje sąjungininkai ieškojo kelio į Europą, o logiškiausias žingsnis atrodė invazija per Italiją. Tačiau norint sėkmingai išsilaipinti Sicilijoje, reikėjo nukreipti vokiečių dėmesį kitur.

    Operaciją „Mincemeat“ kūrė britų karinės jūrų žvalgybos pareigūnai, tarp jų kapitonas Ewenas Montagu ir eskadrilės vadas Charlesas Cholmondeley. Planas buvo paprastas savo idėja, bet sudėtingas įgyvendinimu: sukurti įspūdį, kad pagrindiniai taikiniai – Graikija ir Sardinija, o ne Sicilija.

    Tam buvo pasitelktas mirusio žmogaus kūnas, aprengtas karininko uniforma ir „aprūpintas“ suklastotais slaptos informacijos dokumentais bei asmeniniais daiktais, kurie turėjo sustiprinti istorijos tikrumą. Dokumentuose – klaidingi planai dėl invazijos vietų ir kita „įrodymų“ grandinė, kad tai esą netyčia į priešų rankas patekę duomenys.

    1943 metų balandžio 30 dieną britų povandeninis laivas HMS „Seraph“ paleido kūną į jūrą netoli Ispanijos krantų. Vėliau dokumentai pasiekė vokiečių žvalgybą, o Vokietija, patikėjusi klasta, ėmė keisti pajėgų išdėstymą pietų Europoje – stiprino Sardiniją ir papildomai rėmė Graikiją.

    1943 metų liepos 9 dieną prasidėjusi invazija į Siciliją buvo sėkminga: vokiečių ir italų gynyba buvo užklupta nepasirengusi, o sustiprinti kitų krypčių daliniai taip ir nepadėjo laiku. Sala per kelias savaites atiteko sąjungininkams.

    Operacija „Fortitude“: „vaiduokliška“ armija prieš D dieną

    Artėjant 1944 metų išsilaipinimui Normandijoje, sąjungininkams reikėjo išnaudoti vieną esminį to meto trūkumą – iš oro darytos nuotraukos ne visada leido patikrinti, kas realiai vyksta ant žemės. Taip gimė operacija „Fortitude“, priklausiusi platesniam apgaulės planui „Bodyguard“.

    Sąjungininkai sukūrė fiktyvias kariuomenės grupes, turėjusias įtikinti Vokietiją, kad invazija gali vykti Norvegijoje (vadinamoji „Fortitude North“) arba Prancūzijos Pas-de-Calais regione („Fortitude South“) – vietoje, kuri laikyta logiška dėl artumo Anglijai.

    1944 metų sausį planas buvo išplėstas suboperacija „Quicksilver“: vokiečiams buvo „parodyta“, kad JAV Pirmosios armijų grupės vadu tapo generolas George’as S. Pattonas. Esminė detalė – tokios grupės iš tikrųjų nebuvo, tačiau iliuziją stiprino pripučiami tankai, transportas, pastatai ir net lėktuvai.

    Apgaulę papildė klaidinantis radijo ryšys ir dvigubi agentai. Minimas ir Juanas Pujolis García, pravarde Garbo – šnipas, kurio pateikta informacija vokiečiams pasirodė tokia įtikinama, kad jis net buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi, nors iš tikrųjų dirbo sąjungininkams.

    Istorikai iki šiol nesutaria, kiek tiksliai „Fortitude“ nulėmė vokiečių sprendimus, tačiau kai kurie sąjungininkų vadai ją vertino teigiamai. Tekste pabrėžiama, kad po karo Dwightas D. Eisenhoweris buvo minėjęs netikėtai mažą priešo pėstininkų kiekį kaip vieną sėkmės veiksnių operacijoje „Overlord“.

    Nors šios apgaulės schemos ilgą laiką buvo įslaptintos ir viešai plačiau aptartos tik nuo 1990-ųjų, jų logika išlieka aiški: priversti priešą klysti svarbiausiu momentu. „Bertram“, „Mincemeat“ ir „Fortitude“ neišsprendė karo vienos, bet tapo reikšmingu sąjungininkų pranašumo elementu.

  • Amerikiečių lakūnas Ueno zoologijos sode: karo meto gandas, pasirodo, buvo tiesa

    Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Japonijos kariuomenė Tokijuje sučiuptą amerikiečių lakūną pavertė propagandos įrankiu – jis buvo viešai demonstruojamas Ueno zoologijos sode, tigrų narve.

    Kaip rašoma „The Collector“, 1945 metų sausio 27 dieną virš Tokijo buvo numuštas B-29 įgulos narys, navigatorius Raymondas „Hap“ Halloranas, vėliau patekęs į nelaisvę.

    Pasak pasakojimo, nusileidus parašiutu jį pirmiausia užpuolė civiliai, o netrukus perėmę kariai vyrą suėmė, sumušė ir nugabeno į Kempei Tai – slaptosios policijos kalėjimą, garsėjusį žiauriais tardymais.

    Halloranas kalėjo itin nežmoniškomis sąlygomis: buvo alinamas badu, laikomas šaltyje, nuolat kankinamas ir tardomas. Kovo 9–10 dienomis Tokiją nusiaubus masinėms padegamosioms bombarduotėms, jis išgyveno prirakintas narve, kai aplink miestą siaubė ugnis.

    Demonstravimas tigrų narve

    Po 67 dienų Kempei Tai kalėjime Halloranas buvo išgabentas į Ueno zoologijos sodą Tokijo centre. Ten, kaip teigiama, dvi dienas jis buvo laikomas nuogas, pririštas prie tigrų narvo grotų.

    Toks viešas demonstravimas turėjo aiškų tikslą – parodyti Japonijos imperijos galią ir išnaudoti belaisvį psichologinei propagandai, pabrėžiant skirtumus tarp japonų ir europiečių kilmės amerikiečių.

    Miniai stebint šį reginį, žmonių reakcijos buvo įvairios – nuo priešiškumo ir smalsumo iki gailesčio. Vėliau belaisvis buvo perkeltas į Omori karo belaisvių stovyklą, kur sąlygos, pasak pasakojimo, buvo ne mažiau žiaurios.

    Karo pabaiga ir ilgas sugrįžimas

    1945 metų rugpjūčio pradžioje numetus atomines bombas ir karui artėjant prie pabaigos, po maždaug trijų savaičių Halloranas su kitais belaisviais buvo išlaisvintas.

    Jis dvi savaites praleido ligoninės laive, dar kelias dienas – San Francisko ligoninėje, o grįžęs į gimtąjį Sinsinatį (JAV) toliau gydėsi vyriausybinėje ligoninėje Vakarų Virdžinijoje.

    Tekste pabrėžiama, kad patirtos traumos pasekmės buvo ilgalaikės: Halloranas su potrauminio streso sutrikimu kovojo dešimtmečius, kentė naktinius siaubus.

    Susitaikymas po patirto siaubo

    Laikui bėgant jis esą ryžosi susitaikyti su kai kuriais jį saugojusiais žmonėmis, civiliais ir net pilotu, kuris jį numušė. Tokį sprendimą Halloranas siejo su noru skatinti taiką ir pačiam rasti būdą gyventi su karo patirtimis.

    Istorija ilgą laiką buvo laikoma karo meto gandais, tačiau šiame pasakojime ji pateikiama kaip tikrais faktais pagrįsta išgyvenimo ir vėlesnio susitaikymo istorija.