CP v2

Tag: Antrasis pasaulinis karas

  • Budapešte iš Dunojaus iškeltas Vermachto motociklas: DKW NZ 350-1 stebina išlikimu po 80 metų

    Budapešte iš Dunojaus iškeltas Vermachto motociklas: DKW NZ 350-1 stebina išlikimu po 80 metų

    Budapešte, nusekus Dunojaus vandeniui, iš upės dugno iškeltas Antrojo pasaulinio karo laikų Vermachto motociklas akimirksniu atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Vengrijos karo istorijos institucijos skelbia, kad radinys yra neįprastai gerai išsilaikęs, o jo būklė stebina net restauratorius.

    Pasak Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus, identifikuotas modelis yra DKW NZ 350-1. Tai vėlyvojo karo laikotarpio motociklas, sukurtas atsižvelgiant į fronto sąlygas, todėl anuomet buvo vertinamas dėl patikimumo ir paprastos konstrukcijos.

    Kas žinoma apie radinį?

    Motociklas iškeltas rugpjūčio 2 dieną Budapešte, Batthyány aikštės prieigose, kitapus parlamento. Ištraukus jis buvo stipriai prisigėręs vandens ir dumblų, todėl svėrė daugiau nei 200 kilogramų, o dabar muziejaus angare valomas ir konservuojamas.

    Muziejus nurodo, kad transporto priemonė yra beveik komplektiška, o kai kurios detalės išsaugojo formą taip, lyg motociklas būtų vandenyje praleidęs gerokai trumpiau. Prie išlikimo galėjo prisidėti dumblas, kuris ribojo deguonies patekimą ir lėtino koroziją, nors galutinės išvados paprastai daromos tik atlikus konservavimo ir medžiagų tyrimus.

    DKW NZ 350-1 buvo gaminamas 1944–1945 metais, o iki karo pabaigos pagaminta kiek mažiau nei 12 000 vienetų. Viena įdomesnių detalių, minimų specialistų, yra galiniame rėme įrengtas purvo ir sniego grandiklis, turėjęs mažinti nešvarumų patekimą į grandinės pavarą.

    DKW NZ 350-1 istorinis kontekstas

    DKW ištakos siejamos su inžinieriumi Jørgenu Skafte Rasmussenu, o pati įmonė išaugo į vieną svarbiausių Vokietijos motociklų gamintojų tarpukariu. 1932 metais DKW kartu su Audi, Horch ir Wanderer suformavo Auto Union, o gamybinis centras Zschopau mieste tapo reikšmingu motociklų ir variklių gamybos mazgu.

    Antrojo pasaulinio karo metais civilinė gamyba buvo ribojama, o pajėgumai vis labiau nukreipiami kariuomenei. NZ serijos motociklai buvo naudojami ryšiams, žvalgybai ir logistikai, o vėlesnės modifikacijos atspindėjo fronto patirtis, ypač eksploataciją sudėtingomis oro ir kelių sąlygomis.

    Po karo DKW gamyklą Zschopau demontavo sovietų okupacinė administracija, o dalis įrangos ir kompetencijų perkelta į Sovietų Sąjungą. Remiantis DKW NZ 350 konstrukcija, 1946 metais pradėtas gaminti IZh-350, o iki 1951 metų pagaminta daugiau nei 127 000 vienetų.

    Rasta ir karių palaikų

    Po motociklu aptikti dviejų vokiečių karių palaikai, o jų atpažinimo žetonai, kaip skelbiama, išliko pakankamai gerai, kad galėtų padėti nustatyti tapatybes. Tai galėtų suteikti naujų duomenų apie konkretaus įvykio aplinkybes, tačiau tokie tyrimai paprastai užtrunka, nes reikia tiek archyvinių, tiek ekspertinių patvirtinimų.

    Kartu pranešama apie papildomus radinius iš nusekusio upės dugno, tarp jų degalų kanistrą ir ekipuotės detales. Vis dėlto Vengrijos karo istorijos institucijos neatmeta alternatyvios versijos, kad vieta karo pabaigoje ar po apgulties galėjo būti naudojama kaip griuvėsių ar atliekų sąvartynas, kuriame buvo išmetama amunicija ir įranga.

    Dėl to vien tik radiniai dar neleidžia galutinai atsakyti, ar du kariai žuvo važiuodami šiuo motociklu, ar jų palaikai ir technika į vieną vietą pateko vėliau. Muziejus tęsia konservavimo darbus ir duomenų rinkimą, o daugiau aiškumo turėtų suteikti tyrimai ir identifikavimo procedūros.

  • Dunojuje prie Budapešto rasti dviejų vokiečių karių palaikai: tapatybę gali išduoti žetonai

    Dunojuje prie Budapešto rasti dviejų vokiečių karių palaikai: tapatybę gali išduoti žetonai

    Dunojuje prie Budapešto, itin nusekus vandeniui, aptikti dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių karių palaikai. Šalia rasta ir gerai išsilaikiusi karinė motociklo liekana, todėl tyrėjai neatmeta kelių scenarijų, kaip žmonės ir technika atsidūrė upės dugne.

    Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus specialistai kartu su Vokietijos karo kapų priežiūros organizacija Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge pranešė, kad abu palaikai turėjo nepažeistus tapatybės žetonus. Tai reta aplinkybė, nes dažniausiai žetonai būdavo padalijami į dvi dalis, kad viena jų pasiektų karo įskaitos institucijas.

    Neįprastas radinys ir svarbios detalės

    Kartu su žetonais aptiktas vestuvinis žiedas ir vadinamasis Kubanės rankovės skydelis, apdovanojimas, įsteigtas 1943 metais kariams, dalyvavusiems kovose prie Kubanės placdarmo. Jei pavyks patikimai susieti šį ženklą su vienu iš karių, tai gali padėti nustatyti jo tarnybos kelią Rytų fronte.

    Vienas žetonas, pirminiais duomenimis, priklausė Vermachto kariui, kitas nurodo ryšį su Waffen-SS. Istorikai pabrėžia, kad Waffen-SS Niurnbergo tribunolo 1946 metais buvo pripažinta nusikalstama organizacija dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose ir Holokauste.

    Kaip nustatoma tapatybė po 80 metų

    Ekspertai pirmiausia atliks antropologinį kaulų tyrimą: pagal ilgųjų kaulų matavimus galima apytiksliai įvertinti žmogaus ūgį, o pagal kaulų sandarą, epifizes ir protinius dantis nustatyti tikėtiną amžiaus intervalą. Papildomų užuominų kartais suteikia dantų gydymo pėdsakai ir plombų tipai.

    Tapatybės nustatymas vien pagal žetoną dar nelaikomas galutiniu, nes būtina patikrinti, ar konkretus žetonas tikrai priklausė būtent tam palaikų komplektui. Po pirminio nustatymo duomenys lyginami su archyviniais dokumentais, dingusiųjų apskaita ir kapų paieškos registru, o galutinį patvirtinimą paprastai suteikia Vokietijos federaliniai archyvai.

    Motociklas, minos ir galimas ryšys su Budapešto mūšiu

    Palaikai rasti greta ar po DKW NZ 350-1 motociklu, kuris, kaip nurodoma, buvo sukurtas karo sąlygoms ir gamintas Vokietijoje. Vis dėlto vien tai, kad daiktai aptikti šalia, dar nereiškia, kad kariai juo važiavo: motociklas galėjo į upę patekti per kautynes arba būti paskandintas vėliau.

    Iškėlimo darbų metu pranešta ir apie rastas Antrojo pasaulinio karo laikų prieštankines minas, todėl buvo pasitelktos išminavimo tarnybos. Vengrijos Karo istorijos institutas neatmeta, kad tai galėjo būti vieta, kur po karo buvo metama karo technika ir įvairios atliekos.

    Istorinis kontekstas leidžia sieti radinį su Budapešto mūšiu, vykusiu 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje, kai miestas buvo apsuptas ir patyrė ilgas, ypač kruvinas kautynes. Nustatyti, ar šie kariai žuvo būtent tuo laikotarpiu, bus galima tik įvertinus visus tyrimų duomenis.

    Pranešama, kad palaikai vėliau bus perlaidoti Budaörs karo kapinėse prie Budapešto. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl dažnėjančių ekstremalių sausrų Europoje ir žemėjančio upių lygio panašių radinių ateityje gali daugėti.

  • Dunojui nusekus Budapešte aptiktas beveik nepaliestas Vermachto motociklas: ką atskleidė radinys

    Dunojui nusekus Budapešte aptiktas beveik nepaliestas Vermachto motociklas: ką atskleidė radinys

    Rekordiškai nusekęs Dunojus Budapešte atidengė neįprastą Antrojo pasaulinio karo liudijimą – į dumblą įsmegusį Vermachto motociklą DKW NZ 350-1. Transporto priemonė aptikta miesto centre, netoli Vengrijos parlamento, ir, kariuomenės istorikų teigimu, išliko beveik nepažeista.

    Specialistai aiškina, kad motociklą ilgus dešimtmečius konservavo upės dugno dumblas: jis riboja deguonies patekimą ir lėtina koroziją. Dėl to tokie radiniai pasitaiko retai, o kiekviena detalė tampa svarbia užuomina, leidžiančia atkurti karo metų įvykius.

    Kas tai per modelis

    DKW NZ 350-1 buvo kurtas karo reikmėms ir, kaip nurodoma istoriniuose aprašymuose, pradėtas gaminti 1944 metais. Tai vieno cilindro dvitaktį variklį turėjęs motociklas, vertintas dėl paprastos konstrukcijos, patikimumo ir lengvesnio remonto lauko sąlygomis.

    Šis modelis buvo naudojamas ryšininkų, žvalgų ir kurjerių užduotims, kai reikėdavo greitai gabenti įsakymus, pranešimus ar žemėlapius. Radybą atpažinti padėjo ir būdingos konstrukcinės detalės, tarp jų – metalinė šoninė dėtuvė.

    Kur jis pagamintas ir kaip galėjo atsidurti upėje

    Motociklas siejamas su Auto Union AG – 1932 metais įkurta gamintojų grupe, vienijusia kelis prekės ženklus, tarp jų ir Audi. Karo metais gamyba buvo orientuota į kariuomenės poreikius, todėl NZ serija laikoma vienu iš vėlyvojo laikotarpio karinės technikos pavyzdžių.

    Vengrijos karo istorijos institucijų atstovai atkreipia dėmesį, kad ši Dunojus atkarpa gali būti naudota kaip karo meto atliekų ir technikos išmetimo vieta. Nusekus vandeniui upės dugne rasta ir daugiau sprogmenų bei amunicijos liekanų, todėl teritorija vertinama kaip potencialiai pavojinga ir reikalaujanti išminavimo bei atsargaus tyrimo.

    Po motociklu rasti žmonių palaikai

    Tyrėjams papildomų klausimų sukėlė po motociklu aptikti žmonių palaikai. Vokietijos karo kapų priežiūros organizacija Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge perėmė radinio ir palaikų paėmimo darbus ir nurodė, kad jie priskiriami dviem Vermachto kariams.

    „Atpažinimo žetonai išliko gerai, todėl tikimasi nustatyti žuvusiųjų tapatybes“, – teigė su paėmimu dirbę organizacijos atstovai.

    Ar šie kariai buvo motociklu važiavę asmenys, kol kas nėra patvirtinta, tačiau tokia versija tiriama. Identifikavus žuvusiuosius, jie turėtų būti perlaidoti Vokietijos karių kapinėse Budaörse, kur palaidota daugiau nei 16 000 Vokietijos karių.

    Radiniui kontekstą suteikia ir miesto istorija: 1944 metais Budapeštą okupavo nacistinė Vokietija, o 1944–1945 metais čia vyko įnirtingas Budapešto mūšis. Būtent tokio laikotarpio chaose technika ir žmonės galėjo atsidurti upėje, o vėliau būti paslėpti po sąnašomis.

    Nusekęs Dunojus vis dažniau primena, kad klimato ir hidrologiniai svyravimai daro įtaką ne tik laivybai ar ekosistemoms, bet ir atveria istorinius sluoksnius. Tačiau kartu tokie atradimai kelia ir riziką, nes iš vandens išlendantys sprogmenys ar amunicija reikalauja skubaus tarnybų dėmesio.

  • Dunojui nusekus Budapešte iškeltas Wehrmacht motociklas DKW: beveik išsilaikęs po 80 metų

    Dunojui nusekus Budapešte iškeltas Wehrmacht motociklas DKW: beveik išsilaikęs po 80 metų

    Radiniui kelią atvėrė nusekęs Dunojus

    Budapešte, nusekus Dunojui, iš upės dugno buvo iškeltas Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariuomenės Wehrmacht motociklas. Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus teigimu, tai modelis DKW NZ 350-1, sukurtas karo sąlygoms.

    Motociklas aptiktas prie Batthyány aikštės, priešais Vengrijos parlamentą. Iškėlimo metu jis buvo persigėręs vandeniu ir dumblu, todėl svėrė daugiau nei 200 kilogramų, tačiau didžioji konstrukcijos dalis išliko.

    Kas yra DKW NZ 350-1?

    DKW NZ 350 serija tarp to meto motociklininkų buvo vertinama dėl tvirtumo ir patikimumo, o NZ 350-1 variantas nuo 1944 metų buvo pritaikytas fronto poreikiams. Šis modelis išsiskyrė ir praktinėmis detalėmis, pavyzdžiui, purvo bei sniego grandikliu galinėje dalyje, skirtu apsaugoti grandinės pavarą.

    Muziejus nurodo, kad NZ 350-1 buvo gaminamas 1944–1945 metais, o iki karo pabaigos pagaminta kiek mažiau nei 12 000 vienetų. Dalis sprendimų, kaip pilkojo ketaus variklio blokas, siejami su karo metų žaliavų trūkumu, ypač aliuminio.

    Radinys restauruojamas, šalia aptikta ir daugiau daiktų

    Motociklas šiuo metu valomas ir konservuojamas muziejaus angare Budapešte. Specialistams svarbiausia stabilizuoti metalą ir kitas medžiagas, nes po ilgo buvimo vandenyje jos gali greitai irti, jei džiovinamos netinkamai.

    Pranešama, kad išdžiūvusioje upės vagos dalyje šalia motociklo rasta ir daugiau Antrojo pasaulinio karo laikų daiktų, įskaitant degalų kanistrą ir ekipuotės detales. Tokie radiniai leidžia tiksliau rekonstruoti, kaip ši vieta buvo naudojama karo pabaigoje ir pokariu.

    Po motociklu rasti dviejų karių palaikai

    Po transporto priemone aptikti dviejų vokiečių karių palaikai. Skelbiama, kad rasti asmens atpažinimo žetonai išliko labai gerai, todėl atsirado reali galimybė nustatyti žuvusiųjų tapatybę ir patikslinti jų istoriją.

    Tačiau muziejaus vertinimu, kol kas negalima vienareikšmiškai teigti, kad rasti asmenys žuvo būtent važiuodami šiuo motociklu. Neatmetama versija, kad vieta galėjo būti panaudota kaip duobė karo nuolaužoms ar atliekoms supilti po Budapešto apgulties, todėl daiktai ir palaikai galėjo atsidurti kartu vėliau.

    Kodėl tokie radiniai vis dažnesni?

    Pastaraisiais metais Europoje vis dažniau fiksuojami itin žemi upių vandens lygiai, atidengiantys anksčiau po vandeniu slėptas istorines liekanas. Archeologai ir muziejai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai suteikia progą atrasti svarbių objektų, bet kartu kelia rizikų, nes staigus deguonies poveikis gali paspartinti radinių irimą.

    Budapešte iškeltas DKW NZ 350-1 yra ir technikos istorijos, ir karo paveldo liudijimas, kurį dabar bandoma išsaugoti ateities kartoms. Galutinės išvados apie radinio aplinkybes ir šalia rastų palaikų istoriją turėtų paaiškėti tęsiantis tyrimams.

  • Graikų dugne – nacių karo laivas beveik kaip naujas: po 83 metų atskleidė stulbinančias detales

    Graikų dugne – nacių karo laivas beveik kaip naujas: po 83 metų atskleidė stulbinančias detales

    Vakarų Graikijoje, netoli Mytikas vietovės, narai aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivo LS 6 nuolaužą. Ji guli maždaug 96 metrų gylyje, todėl tyrimams prireikė specialios giluminio nardymo įrangos ir kruopštaus planavimo.

    LS 6 buvo mažas, apie 12,5 metro ilgio, lengvosios greitosios valties tipo laivas, priklausęs Kriegsmarine. Šios klasės laivai buvo projektuojami taip, kad pasiektų didelį greitį išlaikant kuo mažesnę masę, o tam naudotos tuo metu neįprastos medžiagos, įskaitant aliuminį.

    Istoriniuose aprašymuose nurodoma, kad laivą projektavo „Dornier“, o jį varė „Junkers“ dyzeliniai varikliai Jumo 205. Tokia kombinacija leido išvystyti iki maždaug 40 mazgų greitį, o ginkluotę sudarė, be kita ko, 20 mm MG151 tipo patranka, taip pat buvo numatytos torpedos ir giluminės bombos.

    Vienas netipiškiausių sprendimų buvo torpedų paleidimo įtaisų įrengimas laivagalio dalyje. Tai leido atakuoti atsitraukiant nuo taikinio, kas tokio dydžio laivui buvo svarbu dėl ribotos vietos ir manevravimo specifikos.

    Trumpa karjera ir žūtis jūroje

    LS 6 kartu su seseriniu LS 5 į Viduržemio jūrą atsidūrė 1943 metais, kai nedideli laivai buvo perkelti sausuma. Toks sprendimas sietas su tuo, kad sąjungininkų kontrolė ties Gibraltaru ribojo galimybes laisvai perplukdyti vienetus iš Šiaurės Europos.

    1943 metų rugsėjo 24 dieną LS 6 buvo užpultas netoli Igumenicos, o atakoje dalyvavo Italijos „Reggiane“ Re.2002 lėktuvai. Laivas patyrė rimtų pažeidimų ir buvo nuspręsta jį tempti remonto link Pirėjo, tačiau pakeliui korpusas ėmė vis labiau leisti vandenį.

    Tempimo metu apkrovos dar labiau padidino pažeidimus, ir galiausiai laivas nuskendo netoli Mytikas. Nuolauža ilgam liko nežinoma, o tiksli vieta nebuvo patikimai fiksuota šaltiniuose, todėl paieškos užtruko dešimtmečius.

    Kaip pavyko rasti nuolaužą

    Paieškos rimčiau pajudėjo 2013 metais, kai vokiečių istorikas Peteris Schenkas pasidalijo informacija su graikų naru ir dokumentalistu Vasilisu Mentogianniu. Tyrėjai analizavo archyvinius dokumentus, žemėlapius ir liudijimus apie paskutinį LS 6 reisą, kad susiaurintų galimą paieškos zoną.

    Radus nuolaužą, narai pranešė išvydę beveik pilną korpusą, išlikusius „Junkers“ variklius, įrangos detales ir ginkluotės liekanas. Išskirtiniu radiniu tapo prie laivo priekio vis dar esanti tempimo virvė, laikoma tiesioginiu paskutinės kelionės įrodymu.

    Specialistų teigimu, toks išlikimas po daugiau nei aštuonių dešimtmečių nėra dažnas, ypač kai kalbama apie lengvųjų lydinių konstrukcijas. Nuolaužos būklė leidžia tiksliau rekonstruoti tiek šios klasės laivų dizainą, tiek jų pritaikymą Viduržemio jūros karo veiksmams.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Antrojo pasaulinio karo nuolaužos jūrose dažnai laikomos ir istoriniu šaltiniu, ir rizikos objektu, nes dalyje jų gali būti likę pavojingų medžiagų ar šaudmenų. Dėl to tokie objektai paprastai dokumentuojami atsargiai, o tikslios koordinatės ne visada viešinamos, siekiant apsaugoti vietą nuo plėšikavimo.

    LS 6 atvejis išsiskiria tuo, kad nuolauža suteikia retą galimybę iš arti įvertinti neįprastą Kriegsmarine eksperimentinį požiūrį į mažų, itin greitų kovinių laivų kūrimą. Tyrėjai tikisi, kad tolimesnė dokumentacija padės papildyti žinias apie šios klasės laivų naudojimą ir techninius sprendimus.

  • Rekordiškai nusekęs Dunojus Budapešte atvėrė karo relikviją: rastas beveik sveikas DKW motociklas

    Rekordiškai nusekęs Dunojus Budapešte atvėrė karo relikviją: rastas beveik sveikas DKW motociklas

    Dunojus nuseko iki rekordo

    Budapešte fiksuojant rekordiškai žemą Dunojaus vandens lygį, upės dugne atsivėrė tai, kas dešimtmečius buvo paslėpta dumble. Prie pat Vengrijos parlamento aptiktas beveik nepažeistas Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariuomenės motociklas.

    Vietos Karo istorijos instituto ir muziejaus specialistai teigia, kad tokie radiniai pasitaiko itin retai, nes metaliniai objektai paprastai būna smarkiai korozijos paveikti. Šį motociklą, anot jų, nuo irimo ilgą laiką saugojo tankus Dunojaus dumblas.

    Koks tai motociklas?

    Identifikuotas modelis – DKW NZ 350-1, kurtas karo reikmėms ir gamintas nuo 1944 metų. Skaičiuojama, kad iki 1945 metų pabaigos buvo pagaminta apie 12 000 vienetų, todėl išlikę egzemplioriai šiandien vertinami ir kaip technikos istorijos, ir kaip karo laikotarpio liudijimai.

    DKW markė priklausė „Auto Union“ grupei, susiformavusiai 1932 metais, suvienijus kelis prekės ženklus, tarp jų ir „Audi“. DKW NZ serija išsiskyrė tuo, kad jos rėmo konstrukcijos buvo suvirinamos, o ne suvaržomos varžtais, kaip dalies ankstesnių modelių.

    Kartu rasta ir amunicijos

    Toje pačioje Dunojaus atkarpoje aptikta ir daugiau pavojingų karo laikų liekanų: prieštankinių minų, rankinių granatų fragmentų bei artilerijos sviedinių. Karo istorijos instituto atstovai neatmeta, kad ši vieta galėjo būti naudojama kaip karo šiukšlių ar ginklų liekanų išmetimo zona.

    Dėl tokių radinių įprastai kviečiami išminuotojai, o teritorija laikinai ribojama, kol objektai identifikuojami ir neutralizuojami. Vengrijos institucijos akcentuoja, kad nusekus upėms rizika aptikti sprogmenų didėja, todėl gyventojai raginami neliesti įtartinų daiktų ir apie juos pranešti tarnyboms.

    Kontekstas: Budapešto mūšis

    Istorinis fonas šioje vietoje ypač ryškus: 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje miestas tapo vienu kruviniausių fronto taškų regione. Budapešto mūšis vyko nuo 1944 metų spalio iki 1945 metų vasario, kai sovietų ir rumunų pajėgos susikovė su Vokietijos bei Vengrijos daliniais.

    Skaičiuojama, kad per kautynes žuvo apie 30 000 vokiečių, daugiau nei 17 000 vengrų ir maždaug 80 000 sovietų bei rumunų karių. Budapeštas buvo išlaisvintas 1945 metų vasario 13 dieną, o šiuolaikiniai radiniai upės dugne primena, kiek ilgai karo pėdsakai gali išlikti miesto aplinkoje.

    Specialistai motociklo būklę dar vertina, tačiau jau dabar aišku, kad tai ne tik netikėtas istorinis artefaktas, bet ir dar vienas signalas, kaip ekstremalūs vandens lygio svyravimai gali „iškelti“ praeities pavojus į paviršių. Artimiausiu metu sprendžiama, kaip radinį saugiai konservuoti ir paruošti eksponavimui.

  • Dunojaus sausra Serbijoje atidengė nacių karo laivus: dugne – ir nesprogusių šaudmenų

    Dunojaus vandens lygis Balkanuose dėl užsitęsusios sausros nukrito tiek, kad kai kuriose atkarpose iš po vandens vėl išryškėjo Antrojo pasaulinio karo laikų laivų liekanos. Serbijoje, netoli Prahovo uosto, matomi kelių dešimčių vokiečių karo laivų korpusai, dalis jų, istorikų teigimu, gali būti likę su amunicija.

    Šie laivai siejami su Vokietijos flotile, kuri 1944 metais traukdamasi Dunojaus keliu buvo sąmoningai skandinama, kad nepatektų į priešų rankas. Manoma, kad tuo metu šioje upės atkarpoje buvo nuskandinta iki 200 įvairių tipų karinių laivų, o dalis nuolaužų iki šiol kelia navigacijos ir saugumo riziką.

    „Kai vanduo nuslūgsta, kai kurie laivai iškyla taip, kad tampa matomi ištisi korpusai, o tai primena, kiek karo palikimo vis dar slypi po upės paviršiumi“, – sakė su istoriniu paveldu dirbantis tyrėjas, komentuodamas situaciją regiono žiniasklaidai.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia grėsmė yra ne vien rūdijantys metalo konstrukcijų fragmentai. Nuolaužose gali būti likę nesprogusių šaudmenų, todėl tokiose vietose įprastai ribojamas priėjimas, o prireikus kviečiami išminuotojai ir narai, kad įvertintų realią riziką žmonėms bei laivybai.

    Sausra Dunojuje tampa ne tik istorine, bet ir infrastruktūrine problema. Upė yra svarbus laivybos kelias, todėl žemas vanduo riboja krovininių laivų judėjimą, didina logistikos kaštus ir trikdo tiekimo grandines, ypač vasaros pabaigoje ir rudenį, kai upė tradiciškai yra jautriausia karščiams.

    Žemas Dunojaus lygis paliečia ir energetiką, nes dalis regione esančių elektrinių upės vandenį naudoja aušinimui. Kai vandens mažėja, elektrinių operatoriai turi ieškoti alternatyvių sprendimų, o valdžios institucijos kai kuriais atvejais imasi laikinų hidrotechninių priemonių, kad užtikrintų pakankamus aušinimo srautus.

    Klimato mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau atkreipia dėmesį, kad Europoje daugėja užsitęsusių karščio bangų ir kritulių stokos periodų, o tai tiesiogiai veikia didžiąsias upes. Dunojaus atvejis tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip ekstremalūs orai vienu metu iškelia į paviršių ir istorijos pėdsakus, ir labai šiuolaikiškas rizikas ekonomikai bei kritinei infrastruktūrai.

  • Kraupiausia Varšuvos sukilimo ginkluotė: ryčiančios karvės, 124 tonų monstras ir Goliatai

    Kraupiausia Varšuvos sukilimo ginkluotė: ryčiančios karvės, 124 tonų monstras ir Goliatai

    Varšuvos sukilimas 1944 metais tapo viena kruviniausių Antrojo pasaulinio karo miesto kovų epizodų: per du mėnesius žuvo maždaug 150 000–200 000 žmonių, o didelė dalis miesto buvo sugriauta. Siekdamos palaužti pasipriešinimą, nacistinės Vokietijos pajėgos naudojo ne tik artileriją ir aviaciją, bet ir psichologiškai gąsdinusią specialią ginkluotę.

    Vienu baisiausių miesto apšaudymo simbolių tapo raketų minosvaidžiai „Nebelwerfer“, kuriuos sukilėliai ir civiliai prisimindavo dėl specifinio staugiančio garso. Įrenginiai šaudė didelio kalibro raketomis, o jų salvės tankiai apgyvendintose teritorijose kėlė didžiulius gaisrus ir griūtis, todėl aukų skaičius augo labai greitai.

    Šiuose apšaudymuose dalyvavo ir specializuoti daliniai, naudoję 280 ir 320 milimetrų raketas, kurių veikimo nuotolis siekė iki maždaug 2 200 metrų. Miesto sąlygomis tai leido sistemingai niokoti kvartalus iš santykinai saugių pozicijų, o smūgio banga ir skeveldros buvo mirtinos net už tiesioginės sprogimo vietos ribų.

    Kita miestą siaubusi priemonė buvo vadinamosios „szafy“ – padegamosios raketos, kurių sprogimas ištaškydavo degų mišinį ir akimirksniu sukeldavo didelio ploto gaisrus. Tokia ginkluotė ypač pavojinga senamiesčio užstatymui ir slėptuvėms, nes ugnis bei dūmai naikina net ir tuos, kurie nėra tiesiogiai sužeidžiami skeveldrų.

    Dar įspūdingesnė, bet ne visada efektyvi buvo savaeigė 600 milimetrų minosvaidžio sistema „Karl-Gerät“ – vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo artilerijos pabūklų. Į Varšuvą buvo atgabenti tokie vienetai kaip „Ziu“, o vėliau ir „Baldur“; pats pabūklas svėrė apie 124 tonas ir jam aptarnauti reikėjo 22 karių.

    Šie minosvaidžiai naudojo milžiniškus „Betongranate 040“ sviedinius, kurių masė siekė apie 2 170 kilogramų, taip pat lengvesnius, maždaug 1 700 kilogramų sviedinius. Šaudymo nuotolis buvo iki maždaug 4 kilometrų, tačiau dalis sviedinių nesprogdavo, o sukilėliai, kiek leido aplinkybės, bandydavo panaudoti išgautą sprogstamąją medžiagą savadarbiams užtaisams.

    Vokiečiai taip pat naudojo nuotoliniu būdu valdomus vikšrinius sprogdintuvus „Goliath“, pramintus tankais-minomis. Maždaug 370 kilogramų sveriantis įrenginys buvo valdomas laidu, o viduje gabeno apie 100 kilogramų trotilo – operatoriui pasiekus tikslą, detonacija būdavo naudojama barikadoms ar sienoms pramušti prieš šturmo grupių puolimą.

    Sukilėliai gana greitai perprato silpnąją šios sistemos vietą: valdymo kabelį, kurį nutraukus „Goliath“ tapdavo nevaldomas. Tai buvo viena iš retų situacijų, kai improvizacija ir greitas prisitaikymas leido sumažinti technologinio pranašumo efektą, nors bendros jėgų pusiausvyros tai nepakeitė.

    Kitas panašios paskirties vokiečių aparatas buvo „Borgward B IV“, kuris veikė kitu principu: sprogmenys buvo atgabenami, numetami taikinio zonoje, o pati mašina galėjo būti valdoma ir grįžti atgal pakartotiniam panaudojimui. Tokios priemonės rodo, kad miesto kovose buvo ieškoma būdų sumažinti pėstininkų nuostolius, sprogdinant kliūtis per atstumą.

    Net ir be sunkiosios pramonės, sukilėliai mėgino atsakyti savo išradingumu – vienas ryškiausių pavyzdžių buvo improvizuotas šarvuotas automobilis „Kubuś“. Jis buvo pastatytas sukilimo metu, panaudojant „Chevrolet“ sunkvežimio bazę, sustiprinant konstrukciją ir pritaikant ją šturmo užduotims.

    Sprendimas dėl „Kubuś“ statybos priimtas rugpjūčio pradžioje, o darbas vyko garažo dirbtuvėse, praktiškai fronto sąlygomis. Ši mašina buvo panaudota bandant pulti Varšuvos universiteto teritoriją, tačiau operacijos sėkmę ribojo tiek gynybos stiprumas, tiek techninės improvizacijos kompromisai.

    Pagal turimą informaciją, „Chevrolet“ modelis 157 galėjo gabenti apie 3 tonas, o „Kubuś“ įguloje buvo vadas, vairuotojas ir maždaug 10 desanto karių. 1944 metų rugsėjo pradžioje automobilis buvo imobilizuotas ir sudegintas, tačiau sukilėliai spėjo išimti bent dalį ginkluotės.

    Šios istorijos – nuo „Nebelwerfer“ salvių iki „Karl-Gerät“ sviedinių ir laidu valdomų sprogdintuvų – primena, kaip sparčiai Antrojo pasaulinio karo metu kito technologijos, o kartu ir civilių patiriamo smurto mastas. Varšuvos sukilimo patirtis šiandien tyrinėjama ne tik kaip karinė drama, bet ir kaip pamoka apie miesto karo kainą bei ginkluotės poveikį visuomenei.

  • UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas papildytas naujais objektais Europoje ir Azijoje: į jį įtrauktas Graikijos Olimpo kalnas bei penki Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimiai. Sprendimai priimti Pasaulio paveldo komiteto 48-ojoje sesijoje Pietų Korėjoje, Busane.

    Olimpo kalnas UNESCO įvertintas kaip išskirtinės visuotinės vertės vietovė, turinti ir gamtinę, ir kultūrinę reikšmę. Graikijos institucijos pabrėžė, kad šis statusas sustiprina apsaugos režimą ir tarptautinį įsipareigojimą išsaugoti platesnę Olimpo teritoriją.

    „Nuo šiandien mitinis Olimpas tampa kalnu visai žmonijai, kurį privalome saugoti amžiams“, – sakė Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis.

    Olimpas yra aukščiausias Graikijos kalnas, jo viršūnė siekia 2 918 metrų. Be mitologinės reikšmės, susijusios su Dzeusu ir dvylika olimpinių dievų, regionas išsiskiria biologine įvairove bei saugomomis buveinėmis, todėl UNESCO sprendimas turi ir praktinę gamtosaugos dimensiją.

    Kodėl įvertinti D dienos paplūdimiai?

    Į UNESCO sąrašą įtraukti penki paplūdimiai, kuriuose Antrojo pasaulinio karo metu vyko sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ši vieta laikoma vienu svarbiausių Europos išlaisvinimo kampanijos simbolių, o jos kraštovaizdyje iki šiol išlikę karo pėdsakai.

    Paraiškas vertinanti Tarptautinė paminklų ir istorinių vietovių taryba nurodė, kad teritorijoje matomos Vokietijos įtvirtinimų liekanos, bombardavimo žymės ir nuskendę laivai. Tai – materialūs įrodymai įvykio, kuris, vertintojų teigimu, prisidėjo prie laisvės sugrįžimo ir ilgalaikės taikos Europoje.

    Japonija ir Pietų Sudanas – kiti papildymai

    Tos pačios sesijos metu UNESCO pripažino ir senąsias Japonijos sostines Asuką bei Fudživiarą. Šios vietovės svarbios kaip ankstyvosios Japonijos valstybingumo ir urbanistikos raidos liudijimai, siejami su istorinių sostinių formavimusi.

    Į sąrašą taip pat įtraukta Boma-Badingilo teritorija Pietų Sudane, siejama su viena didžiausių sausumos žinduolių migracijų pasaulyje. Šis sprendimas išryškina UNESCO kryptį daugiau dėmesio skirti ne tik pavieniams objektams, bet ir didelio masto gamtiniams procesams, kuriems būtina ilgalaikė apsauga.

    UNESCO Pasaulio paveldo statusas paprastai reiškia didesnį tarptautinį dėmesį, griežtesnius apsaugos įsipareigojimus ir dažnai augantį lankytojų srautą. Dėl to šalims tenka užduotis suderinti turizmą, vietos bendruomenių interesus ir paveldo išsaugojimą.

  • Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Prancūzija priartėjo prie svarbaus sprendimo: Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimių kandidatūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pasiekė lemiamą etapą. Galutinis verdiktas turėtų paaiškėti liepos 24–27 dienomis, kai Busane, Pietų Korėjoje, posėdžiaus Pasaulio paveldo komitetas.

    Ši iniciatyva pradėta prieš beveik du dešimtmečius, o jos šalininkai pabrėžia ne tik simbolinę reikšmę, bet ir praktinę naudą. UNESCO statusas reiškia tarptautinį pripažinimą „išskirtinei visuotinei vertei“ ir valstybių įsipareigojimą užtikrinti apsaugą bei ilgalaikį išsaugojimą.

    Jei paraiška bus patvirtinta, Normandijos pakrantės vietovės prisijungs prie daugiau nei penkiasdešimties Prancūzijos objektų, jau esančių UNESCO sąraše. Toks statusas dažnai tampa stipriu argumentu planuojant teritorijų apsaugą, valdymą ir edukaciją, nors pats savaime automatiškai negarantuoja papildomo finansavimo.

    Ką apimtų UNESCO objektas?

    Kandidatūra apima penkis 1944 metų birželio 6 dieną sąjungininkų išsilaipinimo paplūdimius: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Taip pat įtraukiami istoriniai taškai, glaudžiai susiję su operacija, tarp jų Pointe du Hoc, Longues-sur-Mer vokiečių baterija, Arromanches dirbtinis uostas, kariniai kapai ir atminimo memorialai.

    D diena laikoma didžiausia amfibine karine operacija istorijoje: į Normandijos pakrantę išsilaipino daugiau kaip 150 000 sąjungininkų karių, daugiausia amerikiečių, britų ir kanadiečių. Skaičiuojama, kad vien per tą dieną žuvo per 4 000 karių, o operacija tapo lūžiu Europai išsilaisvinant iš nacistinės okupacijos.

    Normandijos regiono tarybai vadovaujantis Hervé Morin, vienas kandidatūros rėmėjų, pabrėžia, kad UNESCO įvertinimas pirmiausia būtų istorinis pripažinimas tiems, kurie kovojo prieš nacizmą.

    Turizmas ir ekonominė nauda

    Normandijos D dienos vietovės jau dabar pritraukia apie 1,8 mln. lankytojų per metus, o daugiau nei trečdalis jų atvyksta iš užsienio. Didžiausi srautai paprastai fiksuojami iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos, nes šios šalys tiesiogiai susijusios su 1944 metų įvykiais.

    Regiono turizmo institucijų vertinimu, 2022 metais lankytojų srautai D dienos vietovėse sugeneravo apie 700 mln. eurų ekonominės naudos ir prisidėjo prie daugiau kaip 8 400 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. H. Morin prognozuoja, kad UNESCO statusas galėtų padidinti turistų skaičių maždaug 15 proc., tačiau tokie skaičiavimai paprastai priklauso nuo infrastruktūros, paslaugų ir sezoniškumo.

    Trapus paveldas ir klimato rizikos

    Kartu su atminties politika stiprėja ir praktinė problema: dalis Normandijos pakrantės paveldo nyksta. Pakrantės erozija, audrų poveikis ir kylantis jūros lygis kelia grėsmę tiek Atlanto sienos bunkeriams, tiek kai kuriems karo laikų statiniams ir nuolaužoms.

    Longues-sur-Mer atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip greitai gali keistis situacija: buvęs stebėjimo postas nuo 2025 metų lankytojams uždarytas dėl nuošliaužų rizikos ir galimo skardžio griuvimo. Ši vokiečių įtvirtinimų grandinės dalis kadaise buvo skirta apšaudyti sąjungininkų laivus jiems artėjant prie paplūdimių.

    Muziejų ir atminties vietų atstovai taip pat akcentuoja, kad išsaugojimui neužtenka vien fizinių priemonių. Vis dažniau kalbama apie skaitmeninimą, 3D dokumentavimą ir virtualias rekonstrukcijas, kad istorija išliktų net ir tuomet, jei dalis autentiškų objektų dėl gamtinių procesų būtų prarasta.

    Jeigu UNESCO sprendimas bus palankus, D dienos paplūdimiai taptų ne tik pasauliniu Antrojo pasaulinio karo atminties simboliu, bet ir tarptautiniu įsipareigojimu saugoti vietas, kurių būklę vis labiau veikia klimato ir pakrantės pokyčiai.