CP v2

Tag: Antrasis pasaulinis karas

  • Dunojaus sausra Serbijoje atidengė nacių karo laivus: dugne – ir nesprogusių šaudmenų

    Dunojaus vandens lygis Balkanuose dėl užsitęsusios sausros nukrito tiek, kad kai kuriose atkarpose iš po vandens vėl išryškėjo Antrojo pasaulinio karo laikų laivų liekanos. Serbijoje, netoli Prahovo uosto, matomi kelių dešimčių vokiečių karo laivų korpusai, dalis jų, istorikų teigimu, gali būti likę su amunicija.

    Šie laivai siejami su Vokietijos flotile, kuri 1944 metais traukdamasi Dunojaus keliu buvo sąmoningai skandinama, kad nepatektų į priešų rankas. Manoma, kad tuo metu šioje upės atkarpoje buvo nuskandinta iki 200 įvairių tipų karinių laivų, o dalis nuolaužų iki šiol kelia navigacijos ir saugumo riziką.

    „Kai vanduo nuslūgsta, kai kurie laivai iškyla taip, kad tampa matomi ištisi korpusai, o tai primena, kiek karo palikimo vis dar slypi po upės paviršiumi“, – sakė su istoriniu paveldu dirbantis tyrėjas, komentuodamas situaciją regiono žiniasklaidai.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia grėsmė yra ne vien rūdijantys metalo konstrukcijų fragmentai. Nuolaužose gali būti likę nesprogusių šaudmenų, todėl tokiose vietose įprastai ribojamas priėjimas, o prireikus kviečiami išminuotojai ir narai, kad įvertintų realią riziką žmonėms bei laivybai.

    Sausra Dunojuje tampa ne tik istorine, bet ir infrastruktūrine problema. Upė yra svarbus laivybos kelias, todėl žemas vanduo riboja krovininių laivų judėjimą, didina logistikos kaštus ir trikdo tiekimo grandines, ypač vasaros pabaigoje ir rudenį, kai upė tradiciškai yra jautriausia karščiams.

    Žemas Dunojaus lygis paliečia ir energetiką, nes dalis regione esančių elektrinių upės vandenį naudoja aušinimui. Kai vandens mažėja, elektrinių operatoriai turi ieškoti alternatyvių sprendimų, o valdžios institucijos kai kuriais atvejais imasi laikinų hidrotechninių priemonių, kad užtikrintų pakankamus aušinimo srautus.

    Klimato mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau atkreipia dėmesį, kad Europoje daugėja užsitęsusių karščio bangų ir kritulių stokos periodų, o tai tiesiogiai veikia didžiąsias upes. Dunojaus atvejis tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip ekstremalūs orai vienu metu iškelia į paviršių ir istorijos pėdsakus, ir labai šiuolaikiškas rizikas ekonomikai bei kritinei infrastruktūrai.

  • Kraupiausia Varšuvos sukilimo ginkluotė: ryčiančios karvės, 124 tonų monstras ir Goliatai

    Kraupiausia Varšuvos sukilimo ginkluotė: ryčiančios karvės, 124 tonų monstras ir Goliatai

    Varšuvos sukilimas 1944 metais tapo viena kruviniausių Antrojo pasaulinio karo miesto kovų epizodų: per du mėnesius žuvo maždaug 150 000–200 000 žmonių, o didelė dalis miesto buvo sugriauta. Siekdamos palaužti pasipriešinimą, nacistinės Vokietijos pajėgos naudojo ne tik artileriją ir aviaciją, bet ir psichologiškai gąsdinusią specialią ginkluotę.

    Vienu baisiausių miesto apšaudymo simbolių tapo raketų minosvaidžiai „Nebelwerfer“, kuriuos sukilėliai ir civiliai prisimindavo dėl specifinio staugiančio garso. Įrenginiai šaudė didelio kalibro raketomis, o jų salvės tankiai apgyvendintose teritorijose kėlė didžiulius gaisrus ir griūtis, todėl aukų skaičius augo labai greitai.

    Šiuose apšaudymuose dalyvavo ir specializuoti daliniai, naudoję 280 ir 320 milimetrų raketas, kurių veikimo nuotolis siekė iki maždaug 2 200 metrų. Miesto sąlygomis tai leido sistemingai niokoti kvartalus iš santykinai saugių pozicijų, o smūgio banga ir skeveldros buvo mirtinos net už tiesioginės sprogimo vietos ribų.

    Kita miestą siaubusi priemonė buvo vadinamosios „szafy“ – padegamosios raketos, kurių sprogimas ištaškydavo degų mišinį ir akimirksniu sukeldavo didelio ploto gaisrus. Tokia ginkluotė ypač pavojinga senamiesčio užstatymui ir slėptuvėms, nes ugnis bei dūmai naikina net ir tuos, kurie nėra tiesiogiai sužeidžiami skeveldrų.

    Dar įspūdingesnė, bet ne visada efektyvi buvo savaeigė 600 milimetrų minosvaidžio sistema „Karl-Gerät“ – vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo artilerijos pabūklų. Į Varšuvą buvo atgabenti tokie vienetai kaip „Ziu“, o vėliau ir „Baldur“; pats pabūklas svėrė apie 124 tonas ir jam aptarnauti reikėjo 22 karių.

    Šie minosvaidžiai naudojo milžiniškus „Betongranate 040“ sviedinius, kurių masė siekė apie 2 170 kilogramų, taip pat lengvesnius, maždaug 1 700 kilogramų sviedinius. Šaudymo nuotolis buvo iki maždaug 4 kilometrų, tačiau dalis sviedinių nesprogdavo, o sukilėliai, kiek leido aplinkybės, bandydavo panaudoti išgautą sprogstamąją medžiagą savadarbiams užtaisams.

    Vokiečiai taip pat naudojo nuotoliniu būdu valdomus vikšrinius sprogdintuvus „Goliath“, pramintus tankais-minomis. Maždaug 370 kilogramų sveriantis įrenginys buvo valdomas laidu, o viduje gabeno apie 100 kilogramų trotilo – operatoriui pasiekus tikslą, detonacija būdavo naudojama barikadoms ar sienoms pramušti prieš šturmo grupių puolimą.

    Sukilėliai gana greitai perprato silpnąją šios sistemos vietą: valdymo kabelį, kurį nutraukus „Goliath“ tapdavo nevaldomas. Tai buvo viena iš retų situacijų, kai improvizacija ir greitas prisitaikymas leido sumažinti technologinio pranašumo efektą, nors bendros jėgų pusiausvyros tai nepakeitė.

    Kitas panašios paskirties vokiečių aparatas buvo „Borgward B IV“, kuris veikė kitu principu: sprogmenys buvo atgabenami, numetami taikinio zonoje, o pati mašina galėjo būti valdoma ir grįžti atgal pakartotiniam panaudojimui. Tokios priemonės rodo, kad miesto kovose buvo ieškoma būdų sumažinti pėstininkų nuostolius, sprogdinant kliūtis per atstumą.

    Net ir be sunkiosios pramonės, sukilėliai mėgino atsakyti savo išradingumu – vienas ryškiausių pavyzdžių buvo improvizuotas šarvuotas automobilis „Kubuś“. Jis buvo pastatytas sukilimo metu, panaudojant „Chevrolet“ sunkvežimio bazę, sustiprinant konstrukciją ir pritaikant ją šturmo užduotims.

    Sprendimas dėl „Kubuś“ statybos priimtas rugpjūčio pradžioje, o darbas vyko garažo dirbtuvėse, praktiškai fronto sąlygomis. Ši mašina buvo panaudota bandant pulti Varšuvos universiteto teritoriją, tačiau operacijos sėkmę ribojo tiek gynybos stiprumas, tiek techninės improvizacijos kompromisai.

    Pagal turimą informaciją, „Chevrolet“ modelis 157 galėjo gabenti apie 3 tonas, o „Kubuś“ įguloje buvo vadas, vairuotojas ir maždaug 10 desanto karių. 1944 metų rugsėjo pradžioje automobilis buvo imobilizuotas ir sudegintas, tačiau sukilėliai spėjo išimti bent dalį ginkluotės.

    Šios istorijos – nuo „Nebelwerfer“ salvių iki „Karl-Gerät“ sviedinių ir laidu valdomų sprogdintuvų – primena, kaip sparčiai Antrojo pasaulinio karo metu kito technologijos, o kartu ir civilių patiriamo smurto mastas. Varšuvos sukilimo patirtis šiandien tyrinėjama ne tik kaip karinė drama, bet ir kaip pamoka apie miesto karo kainą bei ginkluotės poveikį visuomenei.

  • UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO sąrašas išsiplėtė: Olimpo kalnas ir Normandijos D dienos paplūdimiai gavo statusą

    UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas papildytas naujais objektais Europoje ir Azijoje: į jį įtrauktas Graikijos Olimpo kalnas bei penki Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimiai. Sprendimai priimti Pasaulio paveldo komiteto 48-ojoje sesijoje Pietų Korėjoje, Busane.

    Olimpo kalnas UNESCO įvertintas kaip išskirtinės visuotinės vertės vietovė, turinti ir gamtinę, ir kultūrinę reikšmę. Graikijos institucijos pabrėžė, kad šis statusas sustiprina apsaugos režimą ir tarptautinį įsipareigojimą išsaugoti platesnę Olimpo teritoriją.

    „Nuo šiandien mitinis Olimpas tampa kalnu visai žmonijai, kurį privalome saugoti amžiams“, – sakė Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis.

    Olimpas yra aukščiausias Graikijos kalnas, jo viršūnė siekia 2 918 metrų. Be mitologinės reikšmės, susijusios su Dzeusu ir dvylika olimpinių dievų, regionas išsiskiria biologine įvairove bei saugomomis buveinėmis, todėl UNESCO sprendimas turi ir praktinę gamtosaugos dimensiją.

    Kodėl įvertinti D dienos paplūdimiai?

    Į UNESCO sąrašą įtraukti penki paplūdimiai, kuriuose Antrojo pasaulinio karo metu vyko sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje. Ši vieta laikoma vienu svarbiausių Europos išlaisvinimo kampanijos simbolių, o jos kraštovaizdyje iki šiol išlikę karo pėdsakai.

    Paraiškas vertinanti Tarptautinė paminklų ir istorinių vietovių taryba nurodė, kad teritorijoje matomos Vokietijos įtvirtinimų liekanos, bombardavimo žymės ir nuskendę laivai. Tai – materialūs įrodymai įvykio, kuris, vertintojų teigimu, prisidėjo prie laisvės sugrįžimo ir ilgalaikės taikos Europoje.

    Japonija ir Pietų Sudanas – kiti papildymai

    Tos pačios sesijos metu UNESCO pripažino ir senąsias Japonijos sostines Asuką bei Fudživiarą. Šios vietovės svarbios kaip ankstyvosios Japonijos valstybingumo ir urbanistikos raidos liudijimai, siejami su istorinių sostinių formavimusi.

    Į sąrašą taip pat įtraukta Boma-Badingilo teritorija Pietų Sudane, siejama su viena didžiausių sausumos žinduolių migracijų pasaulyje. Šis sprendimas išryškina UNESCO kryptį daugiau dėmesio skirti ne tik pavieniams objektams, bet ir didelio masto gamtiniams procesams, kuriems būtina ilgalaikė apsauga.

    UNESCO Pasaulio paveldo statusas paprastai reiškia didesnį tarptautinį dėmesį, griežtesnius apsaugos įsipareigojimus ir dažnai augantį lankytojų srautą. Dėl to šalims tenka užduotis suderinti turizmą, vietos bendruomenių interesus ir paveldo išsaugojimą.

  • Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Prancūzija priartėjo prie svarbaus sprendimo: Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimių kandidatūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pasiekė lemiamą etapą. Galutinis verdiktas turėtų paaiškėti liepos 24–27 dienomis, kai Busane, Pietų Korėjoje, posėdžiaus Pasaulio paveldo komitetas.

    Ši iniciatyva pradėta prieš beveik du dešimtmečius, o jos šalininkai pabrėžia ne tik simbolinę reikšmę, bet ir praktinę naudą. UNESCO statusas reiškia tarptautinį pripažinimą „išskirtinei visuotinei vertei“ ir valstybių įsipareigojimą užtikrinti apsaugą bei ilgalaikį išsaugojimą.

    Jei paraiška bus patvirtinta, Normandijos pakrantės vietovės prisijungs prie daugiau nei penkiasdešimties Prancūzijos objektų, jau esančių UNESCO sąraše. Toks statusas dažnai tampa stipriu argumentu planuojant teritorijų apsaugą, valdymą ir edukaciją, nors pats savaime automatiškai negarantuoja papildomo finansavimo.

    Ką apimtų UNESCO objektas?

    Kandidatūra apima penkis 1944 metų birželio 6 dieną sąjungininkų išsilaipinimo paplūdimius: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Taip pat įtraukiami istoriniai taškai, glaudžiai susiję su operacija, tarp jų Pointe du Hoc, Longues-sur-Mer vokiečių baterija, Arromanches dirbtinis uostas, kariniai kapai ir atminimo memorialai.

    D diena laikoma didžiausia amfibine karine operacija istorijoje: į Normandijos pakrantę išsilaipino daugiau kaip 150 000 sąjungininkų karių, daugiausia amerikiečių, britų ir kanadiečių. Skaičiuojama, kad vien per tą dieną žuvo per 4 000 karių, o operacija tapo lūžiu Europai išsilaisvinant iš nacistinės okupacijos.

    Normandijos regiono tarybai vadovaujantis Hervé Morin, vienas kandidatūros rėmėjų, pabrėžia, kad UNESCO įvertinimas pirmiausia būtų istorinis pripažinimas tiems, kurie kovojo prieš nacizmą.

    Turizmas ir ekonominė nauda

    Normandijos D dienos vietovės jau dabar pritraukia apie 1,8 mln. lankytojų per metus, o daugiau nei trečdalis jų atvyksta iš užsienio. Didžiausi srautai paprastai fiksuojami iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos, nes šios šalys tiesiogiai susijusios su 1944 metų įvykiais.

    Regiono turizmo institucijų vertinimu, 2022 metais lankytojų srautai D dienos vietovėse sugeneravo apie 700 mln. eurų ekonominės naudos ir prisidėjo prie daugiau kaip 8 400 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. H. Morin prognozuoja, kad UNESCO statusas galėtų padidinti turistų skaičių maždaug 15 proc., tačiau tokie skaičiavimai paprastai priklauso nuo infrastruktūros, paslaugų ir sezoniškumo.

    Trapus paveldas ir klimato rizikos

    Kartu su atminties politika stiprėja ir praktinė problema: dalis Normandijos pakrantės paveldo nyksta. Pakrantės erozija, audrų poveikis ir kylantis jūros lygis kelia grėsmę tiek Atlanto sienos bunkeriams, tiek kai kuriems karo laikų statiniams ir nuolaužoms.

    Longues-sur-Mer atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip greitai gali keistis situacija: buvęs stebėjimo postas nuo 2025 metų lankytojams uždarytas dėl nuošliaužų rizikos ir galimo skardžio griuvimo. Ši vokiečių įtvirtinimų grandinės dalis kadaise buvo skirta apšaudyti sąjungininkų laivus jiems artėjant prie paplūdimių.

    Muziejų ir atminties vietų atstovai taip pat akcentuoja, kad išsaugojimui neužtenka vien fizinių priemonių. Vis dažniau kalbama apie skaitmeninimą, 3D dokumentavimą ir virtualias rekonstrukcijas, kad istorija išliktų net ir tuomet, jei dalis autentiškų objektų dėl gamtinių procesų būtų prarasta.

    Jeigu UNESCO sprendimas bus palankus, D dienos paplūdimiai taptų ne tik pasauliniu Antrojo pasaulinio karo atminties simboliu, bet ir tarptautiniu įsipareigojimu saugoti vietas, kurių būklę vis labiau veikia klimato ir pakrantės pokyčiai.

  • Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Diplomatas, pakeitęs tūkstančių likimus

    Portugalijoje liepos 19 dieną paminėtos 141-osios diplomato Aristides de Sousa Mendes gimimo metinės. Jis laikomas vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo laikotarpio gelbėtojų, prisidėjusiu prie dešimčių tūkstančių žmonių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo.

    Istorikai ir atminimą saugantis muziejus Portugalijoje pabrėžia, kad 1940 metais jis išdavė tranzitines vizas bėgantiems nuo Holokausto ir karo Europoje. Skaičiuojama, kad taip galėjo būti išgelbėta daugiau kaip 30 000 žmonių, o jų palikuonių šiandien gali būti apie 750 000.

    Kaip Bordo tapo pabėgėlių vartais

    1940 metų vasarą, Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, Aristides de Sousa Mendes dirbo Portugalijos konsulu Bordo mieste. Į pietvakarių Prancūziją plūdo minios žmonių, siekusių pasiekti Ispaniją ir Portugaliją, o vėliau išvykti į saugesnes šalis.

    Tuo metu Portugalijos valdžia, vadovaujama António de Oliveira Salazar, buvo pasirinkusi neutralumo politiką, tačiau griežtai ribojo vizų išdavimą. Konsuliniams skyriams buvo nurodyta vizas išduoti tik gavus specialų leidimą, bet Bordo konsulas šių ribojimų nepaisė.

    „Jis pasirinko paklusti sąžinei, o ne įsakymui, ir tai leido tūkstančiams kirsti sienas bei pasiekti laisvę“, – sakė Aristides de Sousa Mendes muziejaus kuratorius Luís Medeiros.

    Kaina už sprendimą ir vėlyvas pripažinimas

    Portugalijos diktatūros institucijos netrukus sureagavo: diplomatas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn ir nušalintas nuo pareigų. Pasak muziejaus atstovų, jo atlyginimas buvo mažinamas palaipsniui, o šeima patyrė socialinę ir ekonominę izoliaciją.

    Kuratorius teigia, kad nukentėjo ne vien pats konsulas: šeima buvo nustūmta į paraštes, jai tapo sunku susirasti darbą ir užsitikrinti pragyvenimą. Aristides de Sousa Mendes mirė skurde, o jo reputacijos atkūrimas Portugalijoje užtruko dešimtmečius.

    Valstybinis pripažinimas ilgainiui vis dėlto atėjo: 2021 metais Portugalija jam suteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus, o palaikai perkelti į Nacionalinį panteoną. Tai tapo simboliniu posūkiu, kai šalies istorijoje jis įtvirtintas kaip moralinio pasirinkimo pavyzdys.

    Muziejus ir šiandienos paralelės

    Portugalijoje, Cabanas de Viriato gyvenvietėje įkurtas Aristides de Sousa Mendes muziejus veikia jo buvusiuose namuose Casa do Passal. Muziejus duris atvėrė 2024 metų vasarą ir per dvejus metus, kaip skelbia įstaiga, sulaukė apie 54 000 lankytojų, tarp jų apie 6 000 moksleivių.

    Muziejuje pasakojama ne tik 1940 metų istorija, bet ir diplomato gyvenimas prieš bei po lemtingo sprendimo. Ekspozicija sąmoningai sieja praeitį su dabartimi, primindama, kad karas, migracija ir pabėgėlių krizės nėra vien istorijos vadovėlių temos.

    „Norime, kad žmonės suprastų: istorija kartojasi, o kiekvieno sprendimas gali turėti pasekmių ne tik sau, bet ir kitiems“, – sakė Luís Medeiros.

    Aristides de Sousa Mendes istorija dažnai lyginama su Oskar Schindler vardu, tačiau Portugalijos diplomato atvejis išsiskiria mastu. Jo pavyzdys šiandien tampa argumentu, kodėl mokant apie Antrąjį pasaulinį karą svarbu kalbėti ne tik apie režimus ir frontus, bet ir apie asmeninę atsakomybę, kai valstybės politika prasilenkia su žmogiškumu.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • XX amžiaus drąsiausia keliautoja Freya Stark: nuo randų iki žygių Irane ir ginčų Palestinoje

    Freya Stark gimė Paryžiuje 1893 metais ir dar vaikystėje įgijo įprotį keliauti: jos šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, o pati Freya dėl ligų daug laiko praleisdavo lovoje su knygomis. Būtent skaitymas tapo jos ilgalaikės aistros Orientui pradžia, vėliau pavertusia ją viena ryškiausių XX amžiaus kelionių autorių.

    Apie 1906 metus įvykęs nelaimingas atsitikimas fabrike paliko gilius randus, kurie lydėjo Stark visą gyvenimą. Ji dažnai slėpdavo juos galvos apdangalais, o šis bruožas ilgainiui tapo atpažįstama jos įvaizdžio dalimi nuotraukose iš ekspedicijų.

    Kalbos ir kelias į Iraną

    Pirmojo pasaulinio karo metais Stark dirbo slaugytoja VAD struktūrose ir atliko su pašto cenzūra susijusius darbus Italijoje, todėl anksti susidūrė su logistika, disciplina ir krizių valdymu. Pasibaigus karui, ji Londone ėmėsi kryptingai ruoštis kelionėms: mokėsi arabų ir persų kalbų, gilinosi į regiono istoriją.

    Lūžis įvyko po sesers mirties XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, kai Stark nusprendė keliauti viena. 1927 metais ji išvyko į Beirutą ir Bagdadą, keliavo po Siriją ir Libaną, o sienų kirtimas be leidimo baigėsi sulaikymu prancūzų valdomose teritorijose, tačiau jos tai nesustabdė.

    Iki 1931 metų Stark surengė kelias keliones į Vakarų Iraną, tuo metu europiečiams menkai pažintą regioną. Ten ji aprašė vadinamąją Asasinų slėnio teritoriją, o 1934 metais išleista knyga sustiprino jos reputaciją geografijos ir kelionių literatūros lauke.

    Nuo ekspedicijų iki karo propagandos

    1934 metais ji bandė pasiekti Šabvą Hadramauto regione, sekdama senovinį smilkalų kelią, tačiau ekspediciją nutraukė liga ir evakuacija į ligoninę. Vis dėlto surinktos pastabos ir maršrutai tapo medžiaga vėlesnėms knygoms, kurios įtvirtino Stark kaip autorę, derinančią kelionių pasakojimą su istoriniu ir kultūriniu kontekstu.

    Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kalbų žinios ir patirtis Artimuosiuose Rytuose atvedė ją į Didžiosios Britanijos Informacijos ministerijos veiklą. 1939–1943 metais ji dirbo Jemene, Adene, Kaire ir Irake, prisidėdama prie sąjungininkų informacinių iniciatyvų bei vietinių ryšių tinklų kūrimo.

    1941 metais Stark atsidūrė Bagdade per politinę krizę, kai vyko bandymas nuversti valdžią, o vėliau prisidėjo prie su tuo susijusių informacinių struktūrų organizavimo. Šis jos biografijos tarpsnis dažnai vertinamas prieštaringai, nes keliautojos vaidmuo peržengė vien literatūros ar geografijos ribas.

    Ginčai Palestinoje ir vėlyvosios kelionės

    Didžiausią kritiką sukėlė 1943 metų epizodas mandatinei Palestinai jautriame kontekste, kai Stark viešai pasisakė dėl žydų migracijos ribojimo be arabų pritarimo. Ši pozicija iki šiol minima kaip tamsiausias jos biografijos taškas, nes ji tapo politinių konfliktų dalimi ir nebuvo linkusi vėliau aiškiai atsiriboti.

    Po karo, 1947 metais, ji ištekėjo už Stewarto Perowne’o, tačiau santuoka truko neilgai ir pora išsiskyrė po penkerių metų. Stark grįžo prie kelionių ir rašymo, daug laiko skirdama Turkijai ir Artimiesiems Rytams, kur fiksavo kraštovaizdžius, architektūrą ir vietos papročius.

    Viena įspūdingiausių vėlyvųjų kelionių įvyko 1968–1970 metais, kai Stark, būdama vyresnė nei 70 metų, pasiekė atokų Džamo minaretą Afganistane. Kelionė į sunkiai pasiekiamą vietovę tapo dar vienos knygos pagrindu ir parodė, kad jos ekspedicinis ryžtas išliko iki pat senatvės.

    Per maždaug pusę amžiaus kelionių ji nuolat fotografavo, o Oksforde saugoma didelė jos vizualinio archyvo dalis liudija metodišką dokumentavimą. 1972 metais Jungtinė Karalystė ją pagerbė DBE titulu, o Freya Stark mirė 1993 metais Asolo mieste, sulaukusi 100 metų.

    Šiandien Stark dažniausiai minima kaip keliautoja, kuri sugebėjo sujungti literatūrinį talentą, kalbų mokėjimą ir drąsą vykti ten, kur tuo metu kelionės buvo sudėtingos net patyrusiems vyrams. Tačiau jos palikimas išlieka nevienareikšmis: greta įkvepiančių maršrutų ir knygų visuomet minimi ir politiniai pareiškimai, kurie iki šiol kelia diskusijas.

  • Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Prie Filipinų Lusono salos vakarinės pakrantės narai aptiko Japonijos krovininio laivo „Hofuku Maru“ nuolaužas. Šis laivas Antrojo pasaulinio karo metais gabeno sąjungininkų karo belaisvius ir 1944 metais buvo nuskandintas per JAV karinių pajėgų ataką.

    Tyrėjų teigimu, laive buvo 1 289 britų ir olandų karo belaisviai, dalis jų anksčiau buvo išsekinti priverstiniu darbu Birmos–Tailando geležinkelyje. Laivo triumuose sąlygos buvo itin prastos: trūko ventiliacijos, sanitarinių sąlygų, maisto ir vandens, o pats laivas nebuvo pažymėtas kaip belaisvių transportas.

    Tragiška ataka 1944 metais

    1944 metų rugsėjo 21 dieną „Hofuku Maru“ plaukė kaip antrasis laivas Japonijos konvoje netoli Lusono. JAV karinio laivyno lėktuvai atakavo konvojų, laikydami jį teisėtu kariniu taikiniu, ir viena torpeda pataikė į „Hofuku Maru“ korpusą.

    Laivas, kaip nurodoma tyrime, subyrėjo ir nuskendo per mažiau nei tris minutes, o iki 1 000 belaisvių galėjo likti įkalinti triumuose. Iš 1 289 laive buvusių žmonių žuvo 1 047, o išgyvenusieji, pasiekę krantą, buvo vėl suimti Japonijos pajėgų.

    Dokumentas, padėjęs rasti nuolaužas

    Laivo paieškos ilgą laiką strigo dėl prieštaringų pokario įrašų, apytikslių koordinatų ir skirtingų liudininkų pasakojimų. Esminiu lūžiu tapo 2025 metais aptiktas ir suskaitmenintas japoniškas karinis dokumentas, kuriame buvo aprašyta atakos eiga, laivų išsidėstymas ir pažymėta, kad smūgį gavo antrasis konvojaus laivas.

    Šią informaciją sugretinę su JAV ataskaitomis, tyrėjai padarė išvadą, kad nuolaužų reikia ieškoti gerokai piečiau, nei manyta anksčiau. Būtent tai leido patikslinti paieškos zoną ir galiausiai nustatyti tikslią vietą jūroje.

    Penki nėrimai ir 3D rekonstrukcija

    Paieškos komanda, pasitelkusi sonarą ir povandeninį vaizdinimą, aptiko nuolaužas maždaug 50 metrų gylyje, netoli Zambaleso provincijos pakrantės. Vėliau atlikti penki techniniai nėrimai, kurių metu iš šimtų nuotraukų buvo sukurtas trimatis fotogrametrinis modelis.

    Skenuojant nustatyta, kad laivas guli suskilęs į dalis, o korpuso matmenys ir konstrukcinės detalės atitinka istorinius brėžinius. Dalis vietovės buvo užnešta vulkaniniais pelenais, siejamais su Pinatubo ugnikalnio išsiveržimu 1991 metais.

    Nardymo metu taip pat aptikta žmogaus palaikų, todėl vieta laikoma karo kapaviete, saugoma tarptautinių normų. Tikslios koordinatės neviešinamos, siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo ir nelegalių nardymų.

    Nyderlandų institucijos paskelbė ketinančios bendradarbiauti su partneriais, kad būtų tinkamai įamžintos aukos, o su tyrimu siejama organizacija planuoja informuoti žuvusiųjų šeimas. Tyrėjų vertinimu, regiono vandenyse vis dar lieka keli neidentifikuoti vadinamųjų pragaro laivų nuskendimo objektai.

  • Užmirštas Holokausto dienoraštis: Reni Spiegel istorija, kuri po dešimtmečių prabilo iš skrynios

    Mergina iš Uhrynkoviec

    Reni Spiegel gimė 1924 metų birželio 18 dieną Uhrynkoviecuose – nedideliame miestelyje, kuris šiandien yra Ukrainos teritorijoje. Tėvas Bernardas prižiūrėjo dvarą, o motina Róža rūpinosi namais ir dviem dukromis.

    Reni turėjo jaunesnę seserį Arianą, kuri dar iki karo spėjo išgarsėti kaip vaikų aktorė. Būtent Arianos karjera pamažu tapo šeimos kasdienybės ašimi ir vėliau prisidėjo prie skaudaus šeimos išsiskyrimo.

    Motina vyko su Ariana ten, kur laukė filmavimai ir pasirodymai, o Reni buvo išsiųsta į Przemyślį pas senelius. Ten ji 1939 metais pradėjo mokytis mergaičių gimnazijoje, o ilgesys motinai tapo nuolat pasikartojančiu jos užrašų motyvu.

    Kasdienybė, kurią užgožė teroras

    1939 metų sausio 31 dieną penkiolikmetė Reni atvertė dienoraštį, kurį rašė beveik trejus metus – iki pat paskutinių gyvenimo savaičių. Iš pradžių tai buvo jaunos merginos bandymas susidėlioti mintis, fiksuoti nuotaikas ir svajones.

    Dienoraštyje greta mokyklos, gamtos stebėjimų, poezijos ir pirmosios meilės ėmė rastis vis tamsesni karo ženklai. Przemyšlis išgyveno okupacijų kaitą, o žydų bendruomenės gyvenimo erdvė mieste vis sparčiau siaurėjo.

    Reni įrašai liudija, kaip kasdienybę metodiškai pradėjo valdyti kontrolė ir baimė: patikros, suvaržymai, priverstiniai perkėlimai, areštai ir dingstantys kaimynai. Toks asmeninis pasakojimas svarbus tuo, kad leidžia pamatyti istoriją ne per statistiką, o per vieno žmogaus patirtį.

    Tuo metu Reni suartėjo su Zygmuntu Schwarzeriu, žydų gydytojo sūnumi. Jis tapo jos mylimuoju, o vėliau – ir žmogumi, kuris paskutiniais sakiniais užbaigė dienoraštį, kai Reni jau nebegalėjo rašyti.

    Dienoraštis, išsaugotas banko skrynioje

    1942 metų liepos mėnesį vokiečiai Przemyšlyje įkūrė getą, o pavojus tapo akivaizdus ir nebeišvengiamas. Zygmuntas nusprendė nelaukti: jis išvedė Reni ir savo tėvus iš geto ir paslėpė visus tris palėpėje.

    Trumpą laiką slėptuvė atrodė saugi, tačiau kažkas išdavė jų buvimo vietą. 1942 metų liepos 30 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po aštuonioliktojo gimtadienio, Reni buvo nušauta kartu su Zygmunto tėvais.

    Po tragedijos būtent Zygmuntas dienoraštyje įrašė trumpą žinią apie trijų žmonių mirtį – šie sakiniai tapo paskutiniu dienoraščio puslapiu. Pats Zygmuntas karą išgyveno, taip pat išgyveno Reni motina ir sesuo, vėliau jos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

    Dienoraštis neprapuolė todėl, kad Zygmuntas jį išsaugojo ir perduodamas šeimai laikė saugiai. Ilgus dešimtmečius sąsiuvinis buvo laikomas banko skrynioje Niujorke, o platesnę auditoriją pasiekė tik šiame amžiuje, kai užrašai buvo publikuoti ir sulaukė didelio susidomėjimo.

    Istorikams ir skaitytojams tokie dokumentai vertingi dėl autentiškumo: jie atskleidžia, kaip greitai įprastas paauglės pasaulis gali virsti išgyvenimo kova. Reni Spiegel užrašai šiandien skaitomi kaip vienas ryškiausių asmeninių liudijimų apie Holokausto laikotarpio kasdienybę Rytų Europoje.

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.