Tag: Antrasis pasaulinis karas

  • Lenkijos karo auksas: 75 tonos išgelbėtos, bet kontrolė prarasta – pamoka NBP

    Lenkija Antrojo pasaulinio karo pradžioje sugebėjo išgelbėti savo aukso atsargas nuo nacistinės Vokietijos, tačiau vis tiek prarado realią kontrolę nad jomis – jos atsidūrė kitų valstybių rankose. Ši istorija laikoma svarbia pamoka ir šiandieniniam Lenkijos nacionaliniam bankui (NBP), kuris yra sukaupęs gerokai didesnes atsargas.

    Kaip rašoma WNP publikacijoje, dar tarpukariu Lenkija auksą naudojo kaip būdą stiprinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir finansų sistema. Tačiau 1939 metų rugsėjį šis „saugiklis“ virto logistine ir diplomatine drama, parodžiusia, kad turėti rezervą ne visada reiškia galėti juo laisvai disponuoti.

    Prieš pat karą Banko Polskiego rezervų vertė siekė 463,6 mln. zlotų. Didžioji dalis aukso buvo laikoma šalies viduje, o dalis – užsienyje, tačiau jau tuomet virė diskusijos, ar atsargas saugiau laikyti namuose, ar perkelti į Londoną ar JAV.

    Istorija ypač aktuali dėl dabartinės situacijos: NBP skelbia turintis 700 tonų aukso, kurio vertė viršija 350 mlrd. zlotų, o didžioji šių rezervų dalis saugoma užsienyje. Tai reiškia, kad saugumas priklauso ne tik nuo seifų storio, bet ir nuo politinių bei teisinių aplinkybių.

    Kaip auksas buvo evakuotas 1939-aisiais

    1939 metų rugsėjį, Vokietijai užpuolus Lenkiją, nuspręsta kuo skubiau išgabenti auksą iš Varšuvos saugyklų. Operacija prasidėjo rugsėjo 4 dieną, o pervežimas vyko sudėtingomis sąlygomis – chaose keliuose, trūkstant degalų ir nuolat gresiant oro antskrydžiams.

    Apie 75 tonos aukso buvo išgabentos 1 208 dėžėse. Maršrutas vedė per Rumuniją ir Turkiją į Prancūziją, o po šios kapituliacijos auksas buvo išgabentas dar toliau – į Afriką.

    Vienu iš operacijos etapų dalis aukso – apie 4 tonos – buvo atskirta ir palikta Rumunijoje valdžios poreikiams. Ši dalis Lenkijai buvo grąžinta tik 1947 metais, kas rodo, kaip ilgai galėjo užsitęsti rezervų „įšaldymas“ net ir pasibaigus karui.

    Prancūzijos sprendimai ir kelias į Afriką

    Po Prancūzijos kapituliacijos 1940 metų birželį lenkų planai auksą perkelti į Jungtines Valstijas susidūrė su realybe: sprendimus ėmė diktuoti Prancūzijos institucijos. Aukso krovinys, lenkams neturint galimybės pasirinkti krypties, buvo išgabentas į Kasablanką, vėliau – į Dakarą.

    Galiausiai auksas atsidūrė Kayes vietovėje (dabartiniame Mali), o jo disponavimas perėjo Viši režimo kontrolei. Taip Lenkijos atsargos buvo apsaugotos nuo tiesioginio priešo, bet šalis nebeturėjo lemiamo žodžio, kur ir kaip jos bus laikomos.

    Teisinės kovos ir pokariniai atsiskaitymai

    Lenkijos valdžia bandė atgauti kontrolę teisiniais ir diplomatiniais būdais. Buvo inicijuoti veiksmai JAV, kurie prisidėjo prie prancūziškų depozitų blokavimo Niujorko federaliniame rezerve kaip galimo užtikrinimo lenkų pretenzijoms.

    Vėliau, artėjant karo pabaigai, auksas buvo pervežtas iš Afrikos ir išskaidytas į saugyklas Niujorke, Londone ir Otavoje. Tačiau net ir po karo Lenkija ne iš karto atgavo galimybę laisvai juo disponuoti – dalis atsargų tapo pokarinių susitarimų objektu.

    Tekste pabrėžiama, kad 1946 metais aukso disponavimas perėjo Laikinosios nacionalinės vienybės vyriausybei, tačiau dalis atsargų liko Vakarų bankuose, o jų panaudojimą veikė įsipareigojimai, derybos ir politinė realybė.

    Istorinė patirtis galiausiai suvedama į paprastą išvadą: net didelės aukso atsargos negarantuoja, kad krizės metu valstybė išsaugos pilną kontrolę. Dabartinis NBP aukso kaupimas, ypač kai didžioji dalis laikoma užsienyje, šią pamoką daro itin aktualią.

  • Lenkijos auksas 1939-aisiais išsigelbėjo, bet kontrolę perėmė kiti: pamoka NBP

    Lenkija per Antrąjį pasaulinį karą sugebėjo išgelbėti savo aukso atsargas nuo nacistinės Vokietijos, tačiau kartu neteko realios galimybės jomis laisvai disponuoti. 1939 metų rugsėjį šalies aukso rezervai leidosi į dramatišką kelionę per Europą, o vėliau atsidūrė skirtingų valstybių ir bankų kontrolėje.

    Kaip rašo portalas WNP, ši istorija šiandien vėl įgauna aktualumo, nes Lenkijos nacionalinis bankas (NBP) yra sukaupęs gerokai didesnį aukso kiekį nei tarpukariu, o didžioji jo dalis laikoma užsienyje.

    Prieš pat karą Banko Polskiego rezervai buvo vertinami 463,6 mln. zlotų, o skaičiuojant aukso kiekį šaltiniuose minimi skirtingi duomenys – nuo 79,5 iki 95 tonų. Dauguma aukso buvo laikoma šalies viduje, dalis – užsienio depozituose.

    Šiandien NBP turi 700 tonų aukso, kurio vertė siekia apie 356 mlrd. zlotų, ir pagal rezervų dydį Lenkija minima tarp didžiausių pasaulyje. Tačiau istorinis precedentų rinkinys primena: turėti aukso neužtenka – krizės metu svarbu ir tai, kas kontroliuoja prieigą prie jo.

    1939 metų evakuacija: 1 208 dėžės ir lenktynės su laiku

    Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 metų rugsėjį, šalies valdžia ir svarbiausios institucijos pradėjo trauktis iš Varšuvos. Kartu imtasi sprendimo evakuoti aukso atsargas – iš pradžių siekta jas perkelti toliau nuo fronto, į rytus.

    Auksas iš Varšuvos banko saugyklų buvo gabenamas į Liubliną, vėliau – dar toliau į rytus. Keliuose tvyrojo chaosas: judėjo ir kariuomenė, ir civiliai, trūko degalų, dalis transporto priemonių buvo prastos būklės, o kolonos patyrė oro antskrydžių grėsmę.

    Galiausiai netoli sienos su Rumunija buvo sutelkta apie 75 tonas aukso, sukrauto į 1 208 dėžes. Perkrovus krovinį į geležinkelio vagonus, prasidėjo diplomatinė operacijos dalis – reikėjo Rumunijos leidimo tranzitui.

    Rumunija sutiko praleisti krovinį, tačiau iškėlė sąlygą, kad visa operacija jos teritorijoje turi būti užbaigta per 48 valandas. Auksas buvo nugabentas į Konstancos uostą, iš kur tanklaiviu „Eocone“ pasiekė Stambulą, o vėliau – per Turkiją ir tuometinį prancūzų valdomą Artimųjų Rytų regioną – galiausiai nukeliavo į Prancūziją. 1939 metų spalio 5 dieną jis jau buvo Prancūzijoje.

    Prancūzijos kapituliacija: auksas iškeliavo į Afriką be lenkų sutikimo

    1940 metų birželį kapituliavus Prancūzijai, lenkų aukso situacija vėl tapo kritinė. Lenkijos pusė siekė perkelti atsargas į Jungtines Valstijas, tačiau Prancūzijos valdžia ėmėsi veiksmų pagal savo planą.

    Tuomet, pasikeitus politinei valdžiai Paryžiuje, lenkų auksas buvo pakrautas į prancūzų laivą ir vietoje kelionės į Ameriką nukreiptas į Kasablanką, o vėliau – į Dakarą. Netrukus atsargos atsidūrė ir dar toliau nuo Europos – Kayes vietovėje (dabartiniame Malyje), kur jas kontroliavo Viši režimas.

    Tai reiškė, kad nors auksas nebuvo perimtas vermachto, Lenkijos institucijos praktiškai prarado galimybę pačios spręsti, kur ir kaip jį naudoti. Šis epizodas dažnai įvardijamas kaip momentas, kai „išgelbėtas“ turtas tapo sunkiai pasiekiamas jo savininkui.

    Vėliau prasidėjo ilgas teisinis ir diplomatinis ginčas. Vienas žingsnių buvo bylinėjimasis JAV, dėl kurio kaip užtikrinimo priemonė buvo blokuoti prancūzų depozitai Niujorke. Taip pat buvo svarstomi ir jėgos scenarijai, tačiau realiai aukso tai negrąžino.

    Kur atsidūrė auksas ir ką Lenkija prarado

    1941 metais Laisvosios Prancūzijos lyderis Charles’is de Gaulle’is deklaravo, kad lenkų auksas turėtų būti grąžintas teisėtiems savininkams, tačiau tai nereiškė greito sprendimo – karo realybė ir kontrolė teritorijose vis dar ribojo galimybes.

    Galiausiai 1944 metų pavasarį auksas buvo pervežtas iš Kayes į Dakarą, o iš ten amerikiečių laivais – į bankų saugyklas Niujorke, Londone ir Otavoje. Tačiau net ir pasibaigus karui visos kontrolės Lenkija neatgavo iš karto.

    1946 metais aukso disponavimas perėjo Lenkijos laikinosios vyriausybės rankoms, bet rezervai dar kurį laiką liko Vakarų bankuose ir tapo pokario atsiskaitymų dalimi. Vienas reikšmingų epizodų – susitarimas su Jungtine Karalyste, kai dalis įsipareigojimų buvo dengiami ir aukse laikytomis atsargomis Bank of England.

    Pasak Lenkijos istorikų ir institucijų vertinimų, komunistinė valdžia galėjo perimti tik dalį tarpukario aukso, o tikslūs galutiniai skaičiai nėra iki galo aiškūs dėl nebaigtos inventorizacijos ir fragmentiškų dokumentų.

    Šiandienos kontekstas: 700 tonų aukso ir depozitai užsienyje

    Šiuolaikinė Lenkija turi nepalyginamai didesnį aukso rezervą – 700 tonų. Pagal viešai skelbtą suvestinę 2025 metų gruodžio 31 dienai, apie 105 tonas buvo laikoma šalies viduje, daugiau nei 195 tonas – JAV Federalinio rezervo banke Niujorke, o per 250 tonų – Anglijos banke Londone.

    Toks modelis nėra išskirtinis – daugelis valstybių dalį aukso laiko užsienio finansų centruose. Vis dėlto istorija primena, kad geopolitinių krizių metu vien logistika ir saugumas negarantuoja svarbiausio dalyko – laisvos prieigos prie nuosavų rezervų.

    Dėl to tarpukario ir karo metų Lenkijos aukso kelionė dažnai pristatoma kaip praktinė pamoka: aukso rezervų dydis svarbus, bet ne mažiau svarbu, kur jie laikomi, kokios teisinės sąlygos taikomos ir kaip užtikrinama kontrolė ekstremaliomis aplinkybėmis.

  • Kaip britų humoras padėjo išlaikyti moralę per Londono „Blitz“ bombardavimus

    1940-aisiais, kai vokiečių „Luftwaffe“ bombos griovė Londoną, britai kovėsi ne vien priešlėktuviniais pabūklais ar Karališkosiomis oro pajėgomis. Net ir slėptuvėse, kur žmonės glaudėsi bijodami antskrydžių, svarbiu atsparumo įrankiu tapo britiškas humoras.

    Kaip rašoma portale „TheCollector“, šmaikštūs užrašai, kandžios replikos ir satyra padėjo ne tik prablaškyti kasdienį siaubą, bet ir kurti jausmą, kad gyvenimas tęsiasi. Vienas tokių pavyzdžių – parduotuvė, kurios fasadą išplėšė sprogimas, bet vitrinoje vis tiek atsirado užrašas, skelbiantis, kad ji „atviresnė nei įprastai“.

    Tuo metu britų visuomenė susidūrė su iki tol neregėtu karo mastu: sugriauti miesto kvartalai, perpildytos slėptuvės ir nuolatinė įtampa tapo kasdienybe. Vis dėlto humoras leido sumažinti psichologinį spaudimą ir paversti baimę bendra patirtimi, kurią lengviau ištverti kartu.

    Svarbu ir tai, kad šmaikštavimas nebuvo vien spontaniška reakcija – humorą aktyviai palaikė žiniasklaida ir pramogų pasaulis. Satyra, radijo laidos ir karikatūros prisidėjo prie vienybės jausmo, o priešininko vaizdavimas kaip kvailio tapo savotiška gynyba nuo propagandos ir grėsmės.

    Humoras slėptuvėse ir kasdienybėje

    Per antskrydžius slėptuvės buvo pilnos, tačiau jose žmonės stengėsi susikurti kuo padoresnes sąlygas. Tekste pabrėžiama, kad buvo dedamos pastangos padaryti slėptuves ne tik išgyvenimui tinkamas – atsirasdavo valgyklų, lovų, sanitarinių patogumų.

    Vaikai toliau lankė pamokas, o įvairios trupės keliaudavo su pasirodymais, kad palaikytų nuotaiką. Tokia kasdienybės imitacija, net ir esant realiai grėsmei, veikė kaip psichologinis inkaras – priminimas, kad žmonės nėra vien pasyvios aukos.

    Net kalboje atsirasdavo būdų „sušvelninti“ realybę: antskrydžiai neretai būdavo aptariami lyg oras ar kasdienis reiškinys. Pavyzdžiui, intensyvaus bombardavimo diena galėjo būti apibūdinama kaip „labai blitziška“.

    Radijas ir satyra kaip atsakas propagandai

    Žiniasklaida platino ne tik naujienas, bet ir satyrinius žvilgsnius į karą. Karikatūros bei humoristiniai pasakojimai išryškindavo absurdiškas situacijas, šaipydavosi iš Vokietijos vadovybės ir demonstravo britų ryžtą tęsti gyvenimą net sunkiausiomis sąlygomis.

    Toks turinys veikė ne vien kaip pramoga: vien pats jo egzistavimas kūrė įspūdį, kad visuomenė laikosi tvirtai. Kai Hitleris ir jo aplinka vaizduojami kaip pajuokos objektas, grėsmė, bent psichologiškai, atrodo mažesnė.

    Didelę reikšmę turėjo ir radijas. Dėl užtemdymų bei apribotų pramogų žmonės dažniau rinkdavosi klausytis laidų, o humoristiniai šou tapo masiniu reiškiniu, jungusiu skirtingas socialines grupes.

    Vienas populiariausių pavyzdžių buvo satyrinė radijo laida „It’s That Man Again“, kur „tas vyras“ buvo Adolfas Hitleris. Laida buvo transliuojama daugelį sezonų, o jos taikiniais tapdavo ne tik nacistai, bet ir karo meto taisyklės bei biurokratija.

    Minima ir kita komedijos laida „Hi Gang!“, kurią 1940 metų gegužę pradėjo amerikiečiai Benas Lyonas ir jo žmona Bebe Daniels. Humoro strėlės joje taip pat dažnai skriedavo į Hitlerį ir Lordą Haw-Haw.

    Kodėl tai veikė: psichologinis atsparumas

    Straipsnyje akcentuojama, kad humoras buvo būdas suprasti, kaip visuomenė tvarkosi su baime. Britams jis padėjo išlaikyti defiantinį nusiteikimą ir ryžtą ištverti, net kai realybė buvo griaunanti.

    Ši laikysena turėjo ir ilgalaikių atgarsių: tekste užsimenama, kad net dešimtmečius po karo britų buityje ir virtuvėje buvo jaučiama normų, susiformavusių racionavimo metais, įtaka.

    „Blitz“ laikotarpiu ir vėliau sausas humoras, sarkazmas bei ironija susipynė į savitą karo patirties filtrą. Tai ne panaikino grėsmę, bet leido su ja gyventi, išlaikant bent dalį vidinės kontrolės jausmo.

  • Lenkų legendinis povandeninis laivas ORP „Orzeł“ papildė „World of Warships“ flotą

    Lenkų legendinis povandeninis laivas ORP „Orzeł“ papildė „World of Warships“ flotą

    Nemokamame jūrų mūšių žaidime „World of Warships“ atsirado naujas istorinis laivas – legendinis Lenkijos karinio jūrų laivyno povandeninis laivas ORP „Orzeł“.

    Kaip skelbia portalas „Gry Interia“, kūrėjai šį papildymą pristato kaip pagarbos ženklą tiek pačiam laivui, tiek jo istorijai Antrojo pasaulinio karo metais.

    ORP „Orzeł“ buvo nuleistas į vandenį 1938 metų sausį vienoje Nyderlandų laivų statyklų. Lenkijos kariniame jūrų laivyne jis tarnavo 1939–1940 metais, maždaug pusantrų metų.

    Žaidime atkurta ne tik laivo idėja, bet ir dalis jo specifikos, kuri išskyrė „Orzeł“ iš kitų to meto povandeninių laivų ir padarė jį viena ryškiausių Lenkijos jūrų istorijos legendų.

    Istorija, pavertusi „Orzeł“ legenda

    1939 metų rugsėjį povandeninis laivas buvo internuotas Estijoje. Vis dėlto įgulai, kuriai vadovavo kapitonas Janas Grudzińskis, pavyko pabėgti iš uosto – ir, kaip pabrėžiama, neturint specialios navigacijos įrangos, tokių kaip žemėlapiai ar reikalingi prietaisai.

    Po pabėgimo „Orzeł“ prasibrovė per vokiečių pajėgų kontroliuojamą Baltijos jūrą. Vėliau Šiaurės jūroje jam pavyko nuskandinti vokiečių transporto laivą „Rio de Janeiro“ – tai, kaip teigiama, turėjo reikšmingos įtakos Norvegijos invazijos eigai.

    Tačiau 1940 metų gegužę laivas dingo be žinios. ORP „Orzeł“ išplaukė į įprastą patrulį Šiaurės jūroje ir neaiškiomis iki šiol aplinkybėmis pranyko kartu su visa įgula.

    Nors buvo vykdytos intensyvios paieškos, Antrojo pasaulinio karo laikų povandeninis laivas taip ir nebuvo rastas.

    Kuo išsiskiria „Orzeł“ ir kaip jis atkurtas žaidime

    Nurodoma, kad ORP „Orzeł“ buvo 84 metrų ilgio ir 6,7 metro pločio. Laivas turėjo dyzelinius ir elektrinius variklius, galėjo panerti iki 100 metrų gylio.

    Pagrindinę ginkluotę sudarė 20 torpedų, leidžiamų iš 12 paleidimo vamzdžių. Kūrėjai pabrėžia, kad „Orzeł“ žaidime pasižymi nestandartiniu torpedų vamzdžių išdėstymu: keturios fiksuotos paleidimo angos yra ir priekyje, ir gale.

    Taip pat minimi du išoriniai, pasukami dvigubi vamzdžiai, kurie veikia iškilus į paviršių – tai turėtų suteikti žaidėjams daugiau taktinių galimybių ir skirtingų atakos scenarijų.

    Kartu į žaidimą atkeliauja ir kapitonas

    Kartu su laivu į „World of Warships“ įtrauktas ir kapitonas Janas Grudzińskis, apdovanotas „Virtuti Militari“ ordinu. Tai pristatoma kaip duoklė tiek istoriniam vadui, tiek jo įgulos pasiekimams.

    „Orzeł“ perkėlimas į žaidimą – bendradarbiavimo rezultatas: projekte dalyvavo ir Gdynės Karinio jūrų laivyno muziejus, padėjęs kūrėjams tiksliau atkurti laivą virtualioje erdvėje.

    Žaidimo kūrėjai primena, kad tai ne pirmas bendras projektas su muziejumi: anksčiau į „World of Warships“ buvo įtrauktas ir ORP „Błyskawica“, o pernai, minint žaidimo 10-metį, muziejuje atsirado nuolatinė „žaidėjo zona“.

    Taip pat pranešama, kad artėjant Lenkijos Nepriklausomybės dienai lapkričio 10 dieną 18:00 val. oficialiame „World of Warships“ „Twitch“ kanale numatyta transliacija, skirta istoriniam atnaujinimui.

  • Kodėl po Antrojo pasaulinio karo iš Vidurio ir Rytų Europos buvo išvaryta apie 12 mln. vokiečių

    Po Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europos valstybės ėmėsi masinių etninių vokiečių išvarymų – per kelis metus iš savo gyvenamųjų vietų buvo priversti pasitraukti milijonai žmonių.

    1944–1950 metais vokiečių bendruomenės buvo deportuojamos ar stumiamos iš Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos kontroliuojamų teritorijų, o bendrai perkeltųjų skaičius siekė apie 12 milijonų.

    Dalis šių žmonių buvo neseniai atsikėlę nacių okupacijos metais, tačiau nemažai šeimų tose vietovėse gyveno šimtmečius. Vis dėlto karo pabaiga ir nacių nusikaltimų patirtis vietos visuomenėse sukėlė keršto nuotaikas bei siekį „išspręsti“ tautinių mažumų klausimą.

    Sąjungininkams planuojant pokarinę Europos tvarką, šie procesai buvo ne tik spontaniški. 1945 metų Potsdamo konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai sutarė, kad vokiečių gyventojų „perkėlimas“ iš kai kurių šalių turi vykti, siekiant sumažinti būsimų teritorinių pretenzijų ir konfliktų riziką.

    Ilga vokiečių gyvenviečių istorija rytuose

    Vokiečių bendruomenės į rytus nuo Oderio–Neisės upių atsikėlė dar viduramžiais, kai kolonizacija į rytus (vadinamoji Ostsiedlung) skatino naujų gyvenviečių kūrimą ir prekybą.

    Vėlesniais amžiais Prūsija, Austrija ir Rusija taip pat rėmė vokiečių apgyvendinimą mišriuose regionuose, tikėdamosi taip sustiprinti imperinę kontrolę. Dėl to iki XX amžiaus pradžios vokiečių mažumos buvo tapusios įprasta daugelio regionų demografijos dalimi.

    Tarpukariu ši diaspora Vidurio ir Rytų Europoje sudarė milijonus žmonių. Nors dauguma buvo įprasti vietos valstybių piliečiai, dalis bendruomenių liko politiškai jautrios sienų klausimams, o nacistinė Vokietija vėliau tuo pasinaudojo propagandoje.

    Kaip karas pavertė mažumas taikiniu

    Vokietijai okupavus didelę Europos dalį, okupacinė valdžia daug kur išskyrė etninius vokiečius, sudarinėjo specialius sąrašus, o šimtai tūkstančių buvo mobilizuoti į Wehrmachtą ir SS. Tai dar labiau supriešino vietos gyventojus su kaimynystėje gyvenusiomis vokiečių bendruomenėmis.

    Karo pabaigoje, Raudonajai armijai stumiantis į vakarus, prasidėjo masinis bėgimas. Žmonės traukėsi bijodami smurto, o dalis jų buvo sulaikomi, įkalinami ar žudomi.

    Vienu chaotiškiausių etapų tapo vadinamieji „laukiniai“ išvarymai, kai vietos partizanų grupės ir minios, neretai padedant sovietų pajėgoms, varydavo civilius link Vokietijos ar Austrijos sienų. Kai kur žmonės buvo apiplėšiami, mušami, o bandę priešintis – nušaunami.

    Šiame etape dalis vokiečių pateko į buvusias karo belaisvių stovyklas ar internavimo vietas, o žinios apie smurtą ir mirčių mastą paskatino Vakarų sąjungininkus siekti labiau kontroliuojamų perkėlimų.

    Potsdamo sprendimai ir trys išvarymų bangos

    Potsdamo susitarimo XII straipsnyje buvo pabrėžta, kad iškeldinimai turi vykti „tvarkingai ir humaniškai“, tačiau realybėje tai dažnai liko nepasiekiamas tikslas. Vakarų sąjungininkai prašė pristabdyti išvarymus, kol bus įvertintas mastas, tačiau SSRS vadovas Josifas Stalinas spaudė procesus spartinti.

    Iš esmės išskiriamos trys bangos: pabėgimas nuo fronto ir artėjančių pajėgų, chaotiški vietos keršto veiksmais grįsti išvarymai ir vėlesni, labiau organizuoti perkėlimai traukiniais į sąjungininkų okupacines zonas Vokietijoje.

    Organizuotų deportacijų metu žmonės buvo kraunami į vagonus, dažnai labai ankštai, o atvykusieji nukreipiami į jiems numatytas teritorijas. Iki 1950 metų didžioji šių perkėlimų dalis buvo užbaigta.

    Aukų skaičius ir ilgalaikės pasekmės

    Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra nustatytas, tačiau istorikai mini platų intervalą – nuo maždaug 600 tūkstančių iki 2 milijonų žmonių. Prie mirčių prisidėjo smurtas, ligos, badas, žiemos sąlygos, taip pat nelaimės evakuacijų metu.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1945 metais sovietų povandeniniam laivui nuskandinus laivą „Wilhelm Gustloff“ žuvo tūkstančiai evakuojamų žmonių. Tai laikoma viena didžiausių jūrų katastrofų istorijoje.

    Atvykę į nuniokotą Vokietiją daugelis pabėgėlių neturėjo nei turto, nei pastogės, o daliai jų tai buvo svetima šalis – jie kalbėjo skirtingais dialektais, buvo kilę iš regionų, kurių niekada nelaikė „tikrąja“ Vokietija. Be to, teko konkuruoti dėl darbo ir būsto su kitais nuo karo nukentėjusiais gyventojais.

    Vėliau, ypač Vakarų Vokietijoje, atvykėliai tapo svarbia darbo jėgos dalimi ir prisidėjo prie ekonomikos atsigavimo. Pokariu taip pat atsirado politinių organizacijų, atstovavusių išvarytųjų interesams, tačiau jos stengėsi vengti revanšistinių teritorinių pretenzijų.

    Ši istorija iki šiol vertinama nevienareikšmiškai: vienoje pusėje – nacių agresijos ir okupacijos palikta trauma, kitoje – masinis civilių prievartinis perkėlimas, kurio mastas prilygo didžiausiems XX amžiaus etniniams valymams.

  • Kaip Jugoslavijos 1920–1941 metų krizės atvėrė kelią karui ir genocidui Balkanuose

    Jugoslavijos kelias į Antrąjį pasaulinį karą buvo nulemtas ne vien 1941 metų invazijos – įtampa kaupėsi dar nuo 1920-ųjų, kai jauna valstybė sunkiai tvarkėsi su vidiniais nesutarimais ir skirtingų tautinių grupių interesais.

    Tekste apžvelgiama, kaip politinė nestabilumo spiralė, centralizacijos bandymai ir radikalėjantys judėjimai galiausiai sukūrė sąlygas, kuriomis Kroatijoje iškilo fašistinis „Ustašų“ judėjimas, o regione prasidėjo masinio smurto kampanijos.

    Tuo metu vadinta Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste (vėliau pervadinta Jugoslavijos karalyste) apėmė daug skirtingų slavų etninių grupių ir mažumų – nuo vengrų ir albanų iki žydų bei romų. Tokia įvairovė tapo išbandymu politinei sistemai, ypač kai skirtingos partijos varžėsi dėl atstovavimo ir autonomijos.

    Lūžio tašku tapo 1928 metų rugpjūtis, kai serbų ekstremistas parlamentaras Puniša Račičius nušovė įtakingą kroatų politiką Stjepaną Radičių. Tai sustiprino kroatų baimes, kad šalies valdymas bus vis labiau koncentruojamas Serbijos politinio elito rankose.

    Nuo diktatūros iki radikalizacijos

    1929 metų sausio 6 dieną karalius Aleksandras I Karađorđević panaikino federalinę konstituciją, paleido parlamentą, pervadino valstybę Jugoslavijos karalyste ir įvedė vienvaldę diktatūrą. Nors toks žingsnis daliai serbų politinio establišmento atrodė logiškas, kitoms tautinėms grupėms jis reiškė dar didesnį atotrūkį nuo valdžios.

    Autoriaus teigimu, diktatūra Kroatijoje nusilpnino nuosaikią politiką ir, paradoksalu, suteikė daugiau erdvės radikalioms idėjoms. 1931 metais, Didžiosios depresijos fone, Kroatijoje ėmė daugėti smurto – minimi šaudymai, sprogdinimai ir teroro aktai.

    Šiame kontekste vis daugiau kroatų ėmė remti „Ustašų“ judėjimą, kurį vedė išeivijoje gyvenęs Ante Paveličius. Jis dar 1929 metais paliko Jugoslaviją, o jo pažiūros, anot teksto, tapo pernelyg radikalios net daliai kroatų politinio elito.

    Paveličius skelbė kroatų rasinio pranašumo idėjas, visiškai atmetė bet kokią konfederacinę santvarką su Serbija ir tvirtino, kad Kroatija turi teisę naudoti bet kokias priemones „svetimoms jėgoms“ išstumti. Už tai Jugoslavijos valdžia jam paskyrė mirties bausmę už akių, tačiau tai tik sustiprino jo, kaip radikalo, autoritetą.

    Karaliaus nužudymas ir Europos slinktis į karą

    Tekste pabrėžiama, kad Paveličiaus ryšiai su kitais regiono ekstremistais ir užsienio radikalais turėjo realių pasekmių. 1934 metais, kai karalius Aleksandras lankėsi Prancūzijoje siekdamas užsitikrinti paskolą, buvo surengtas pasikėsinimas.

    Pasikėsinimas įvyko Marselyje: netrukus po to, kai karalius pasirodė viešumoje šalia Prancūzijos užsienio reikalų ministro Louis Barthou, šūviai mirtinai sužeidė abu. Vėliau paaiškėjo, kad operacijos organizavimas siejamas su Paveličiumi.

    Karaliaus žūtis dar labiau destabilizavo šalį, o tuo pat metu Europoje stiprėjo išorinės grėsmės: nacistinė Vokietija agresyvėjo, Benito Mussolini Italija vykdė ekspansiją, o tarptautinė sistema vis labiau slydo į naują karą.

    Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metais, Jugoslavijai vis sunkiau sekėsi išlaikyti balansą tarp stovyklų. 1941 metų kovą, kai Ašies valstybės iš esmės supo Jugoslaviją, šalies vadovybė atsidūrė situacijoje, kurioje sprendimas tapo neišvengiamas.

    1941-ieji: invazija ir kruvinas „klientinės valstybės“ palikimas

    Tekste rašoma, kad regentas Paulius nusprendė prisijungti prie Ašies, tikėdamasis išvengti visuotinio sunaikinimo. Tačiau šis sprendimas ilgai neišsilaikė: po dviejų dienų įvyko karininkų perversmas, valdžią perėmė į sostą pasodintas Petras, Aleksandro sūnus, ir šalis pasirinko Britanijos pusę.

    Tai tapo pretekstu invazijai – 1941 metų balandžio 6 dieną Ašies pajėgos įsiveržė į Jugoslaviją, o kapituliacija, kaip teigiama tekste, truko vos vienuolika dienų. Vokietija ir sąjungininkai pasidalijo teritorijas: minimos Vokietijos okupacijos zonos Serbijoje ir Slovėnijoje, Bulgarijos – Makedonijoje.

    Bosnijoje ir Kroatijoje, pasak pasakojimo, Adolfas Hitleris ir Benito Mussolini „atlygino“ Paveličiui – buvo sukurta vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė. Tų pačių 1941 metų balandį Paveličius buvo atgabentas į Zagrebą ir netrukus tapo šio režimo vadovu, pasivadinęs „Poglavnik“.

    Valstybėje gyveno milijonai kroatų, taip pat šimtai tūkstančių bosniakų ir beveik 2 milijonai serbų, be žydų ir romų bendruomenių. Tekste teigiama, kad režimas beveik iškart ėmėsi represijų: minimas įsakymas sudeginti seniausią Sarajevo sinagogą ir viešai deklaruota politika „valyti“ teritoriją nuo serbų.

    Autorius aprašo ir konkrečiai įvardija režimo planą serbų atžvilgiu: dalį nužudyti, dalį prievarta atversti į katalikybę, dalį ištremti. Žydams ir romams taip pat buvo keliami ultimatumai – atsiversti arba būti nužudytiems, o tai tekste apibūdinama kaip genocidinė kampanija.

    Ši istorijos atkarpa, kaip pabrėžiama, paliko ilgalaikį ir destruktyvų atminties bei politikos pėdsaką Balkanuose: 1990-aisiais, Jugoslavijai byrint, į paviršių vėl kilo senos traumos ir simboliai, susiję su karo metų smurtu ir ultranacionalizmo palikimu.

  • Filmas „Block 10“ atskleidžia nacių priverstinės sterilizacijos eksperimentus Aušvice

    Filmas „Block 10“ atskleidžia nacių priverstinės sterilizacijos eksperimentus Aušvice

    Į kino ekranus ateina vaidybinis filmas „Block 10“, pasakojantis apie vieną mažiau žinomų Aušvico istorijos skyrių – prievartinius nacių sterilizacijos eksperimentus su žydų moterimis ir merginomis.

    Ankstyvais 1943 metų mėnesiais SS kelis šimtus žydų moterų ir mergaičių uždarė į užantspauduotą pastatą be dienos šviesos – vadinamąjį 10-ąjį bloką. Ilgą laiką apie tai, kas ten vyko, žinota palyginti nedaug.

    Filme rodoma, kad šiame bloke ginekologas Carlas Claubergas, vykdydamas SS vado Heinricho Himmlerio pavedimą, ieškojo būdų, kaip masiškai padaryti moteris nevaisingas. Dalis aukų šių procedūrų neišgyveno.

    Filmo scenarijų parašė ir jį prodiusavo Berlyne gyvenanti Alice Brauner. Ji yra dirbusi istorike, rinkusi liudijimus išgyvenusiųjų pasakojimams, tačiau apie 10-ąjį bloką pati sužinojo vėliau – perskaičiusi Bogdano Musiało knygą „Mengeles Koffer“.

    Moralinė „pilkoji zona“ Aušvice

    Vienas svarbiausių filmo siužeto akcentų – žydų gydytojas, kurį SS privertė bendradarbiauti, šantažuodami jo dukters gyvybe. Filme šis personažas – Kelno ginekologas Maximilianas Samuelis, kurį vaidina Christianas Berkelis.

    Kūrėjų teigimu, herojus vaizduojamas kaip žmogus, patekęs į situaciją be išeities: gydytojas, kurio darbas turėjo būti saugoti gyvybę, priverčiamas dalyvauti moterų suluošinime, kad jos nebegalėtų turėti vaikų.

    Interviu „Euronews“ Brauner kalba apie vadinamąją Primo Levi aprašytą „pilkąją zoną“ – moralinį lauką, kuriame įprasti vertinimo kriterijai nebeveikia. Ji teigia atsisakanti teisti Samuelį: esą neįmanoma moraliai pasmerkti žmogaus už tai, ką jis darė būdamas Aušvico kaliniu.

    Filme greta gydytojo dilemos pabrėžiama ir moterų tarpusavio parama: pasakojama, kad net tamsiausiomis akimirkomis jos ieškojo stiprybės viena kitoje, deklamavo eiles ir dainavo. Brauner akcentuoja, jog tokios scenos nėra išgalvotos – eilėraštis paremtas Aušvice buvusio gydytojo dienoraščiais, o daina buvo paplitusi daugelyje stovyklų.

    Scenarijus paremtas liudijimais ir teismo dokumentais

    Kūrėja teigia, kad scenarijus remiasi liudytojų parodymais ir teismų įrašais. Anot jos, filme esantys kalinių numeriai yra tikslūs, o vaizduojami žmonės – realiai egzistavę.

    Ji taip pat nurodo vieną kūrybinę išimtį: vienoje aborto scenoje pasirinkta kita nukentėjusi moteris, kad siužetas netaptų pernelyg komplikuotas.

    Pasipriešinimo simboliu filme tampa gydytoja Adélaïde Hautval, kurią vaidina Bibiana Beglau. Prancūzė į Aušvicą buvo deportuota 1943 metų sausį kaip vadinamoji „žydų draugė“, o būdama kalinė gydytoja atsisakė prisidėti prie priverstinės moterų sterilizacijos.

    Vėliau Jad Vašem memorialas ją pagerbė „Pasaulio tautų teisuolės“ vardu.

    Kaip buvo kuriamas „Block 10“

    Filmavimas prasidėjo 2025 metų rugsėjį CCC kino studijose Berlyne, kur buvo detaliai atkurta 10-ojo bloko aplinka – įrengtos miegamosios patalpos ir operacinės. Produkcijos dailininkas rėmėsi originalaus pastato 3D grafika.

    Aušvico memorialas komandai pirmą kartą vaidybinio filmo kūrimui suteikė stovyklos virtualios realybės 360 laipsnių vaizdus – jais pasinaudota išorės scenoms. Kalinių atvykimo epizodai filmuoti Bochumo geležinkelio muziejuje, dalyvaujant šimtams statistų.

    Filme sąmoningai atsisakyta muzikos. Brauner aiškina, kad nenorėjo papildomų priemonių, kurios „estetiškai emocionalizuotų“ tai, kas rodoma – žydų malda skamba tik pabaigos titruose.

    Dar viena pasirinkta kryptis – kuo mažiau dirbtinumo: vietoje kaukių aktorės skuto galvas, dalis scenų filmuotos veikiančiai kamerai. Aikštelėje dirbo intymumo koordinatorius, padėjęs scenose su nuogybėmis ir emociškai palaikęs aktorius.

    Vokietijos kino teatruose – nuo lapkričio 5-osios

    „Block 10“ Vokietijos kino teatruose pradedamas rodyti lapkričio 5 dieną pasirinktose salėse, su angliškais subtitrais. Kartu su autore Heike Gronemeier Brauner parengė ir knygą, kurioje plačiau aptariamas istorinis kontekstas.

    Prodiuserė ragina filmą žiūrėti ne vienumoje – jos manymu, svarbi ir vėlesnė diskusija. Ji tikisi, kad auditorijoje bus daug jaunų žmonių, o pati planuoja pristatymus mokyklose ir kino teatruose, siekdama dialogo apie istorijos pamokas.

  • Brendano Fraserio karo trileris „Pressure“ į „Netflix“ atkeliauja lapkričio 30-ąją

    Brendanas Fraseris netrukus pasieks „Netflix“ žiūrovus su Antrojo pasaulinio karo trileriu „Pressure“ – platformoje filmas pasirodys 2026 metų lapkričio 30 dieną.

    Kaip skelbia „What’s On Netflix“, iki tol juosta buvo rodoma „Peacock“, tačiau šios transliacijos laikotarpis baigsis ir filmas persikels į „Netflix“ katalogą.

    „Pressure“ režisavo Anthony Maras, o scenarijus sukurtas pagal Davido Haigo 2014 metų pjesę. Pagrindinis siužeto taškas – įtampa prieš D dienos išsilaipinimą Normandijoje, kai sprendimus lemia ne tik strategija, bet ir orų prognozės.

    Filme Fraseris įkūnija generolą Dwightą D. Eisenhowerį, planuojantį invaziją, numatytą 1944 metų birželio 5 dieną. Du meteorologai, kuriuos vaidina Andrew Scottas ir Chrisas Messina, nesutaria, ar pasirinkta diena bus palanki – o audringas oras galėtų lemti katastrofiškas pasekmes.

    Drama, gimstanti iš orų ginčo

    Pasakojimo įtampa kuriama iš, atrodytų, „sausų“ diskusijų apie meteorologiją: ar invaziją vykdyti pagal planą, ją atšaukti, ar atidėti. Būtent šis kampas leidžia filmui išsiskirti iš gausybės juostų apie Antrąjį pasaulinį karą.

    „Pressure“ JAV kino teatruose pasirodė 2026 metų gegužę, o birželį tapo pasiekiamas skaitmeninei nuomai ar įsigijimui. „Peacock“ platformoje filmas pradėtas transliuoti 2026 metų liepos 24 dieną.

    Kiek laiko filmas bus „Netflix“?

    Nurodoma, kad „Pressure“ „Netflix“ išbus 10 mėnesių – tai reiškia, kad prenumeratoriai filmą galės žiūrėti iki 2027 metų rugsėjo. Vėliau jis vėl turėtų sugrįžti į „Peacock“.

    Filmo biudžetas siekė apie 30 mln. JAV dolerių, o pasaulinėse kino teatrų kasose jis surinko 31,5 mln. JAV dolerių. Kadangi kino industrijoje dažnai laikoma, jog norint atsipirkti reikia uždirbti maždaug dvigubai daugiau nei kainavo gamyba, vien kino teatrų pajamų galėjo nepakakti.

    Aktorių komanda ir kiti vardai

    Kartu su Fraseriu, Scottu ir Messina filme pasirodo Kerry Condon, vaidinanti Eisenhowerio padėjėją Kay Summersby, bei Damian Lewis, įkūnijantis feldmaršalą Bernardą Montgomery. Taip pat vaidina Alexander Hanson, Con O’Neill, Tamsin Topolski ir Jojo Macari.

    „Pressure“ – vienas iš NBCUniversal filmų, šį mėnesį pasirodančių „Netflix“. Tą pačią 2026 metų lapkričio 30 dieną platformą turėtų pasiekti ir „The Super Mario Galaxy Movie“.

  • Slaptoji filipiniečių partizanų armija, padėjusi MacArthurui sugrįžti į Filipinus

    1944–1945 metais į Filipinus sugrįžusioms JAV pajėgoms milžinišką pagalbą suteikė vietos partizanai, kurie su Japonijos okupacija kovojo jau kelerius metus.

    Japonijos imperijai užėmus svarbiausius miestus ir per trumpą laiką perėmus salyno kontrolę, dalis filipiniečių pasitraukė į kaimus ir džiungles, kur ėmė formuoti ginkluoto pasipriešinimo būrius.

    Pasipriešinimui augant, jis tapo ne tik gynyba, bet ir aktyvi veikla: nuo žvalgybos ir ryšininkų tinklų iki sabotažo, pasalų ir atakų prieš japonų patrulius bei infrastruktūrą.

    Toks partizanų karas tapo svarbia prielaida generolui Douglasui MacArthurui įgyvendinti pažadą grįžti į Filipinus – vietiniai kovotojai teikė informaciją, kuri padėjo planuoti operacijas ir mažinti JAV karių nuostolius.

    Okupacija: užimti salas buvo viena, išlaikyti – kita

    Pradėjus invaziją, Japonija turėjo akivaizdų pranašumą ore ir sausumoje. Ji greitai perėmė kontrolę ir be didelių sunkumų užėmė tokius centrus kaip Manila ar Davao.

    Vis dėlto net ir okupantams užėmus teritoriją, išryškėjo kita problema: filipiniečiai turėjo ilgą kovos su užsienio valdytojais patirtį, todėl dalis gyventojų nesusitaikė su nauja valdžia ir tęsė pasipriešinimą.

    Pradžioje partizanų būriai buvo menkai ginkluoti ir prastai koordinuojami, tačiau laikui bėgant jų veikla stiprėjo. Tam įtakos turėjo ir tai, kad Japonija dalį pajėgų perdislokavo kitur, palikdama mažesnius garnizonus.

    Kai kuriems JAV karininkams pavyko išvengti nelaisvės ir organizuoti kovą salose, o vėliau užmegzti ryšį su MacArthuro štabu Australijoje. Tai atvėrė kelią pirmajai amerikiečių paramai, kuri, pasak pasakojimo, ėmė pasiekti partizanus iki 1943 metų.

    Radijo stotys ir pakrančių stebėtojai: žvalgyba tapo lemiamu ginklu

    Vienas svarbiausių partizanų indėlių buvo žvalgyba. Kadangi per Filipinų salyną ėjo svarbūs Japonijos laivybos maršrutai, sąjungininkams itin reikėjo duomenų apie laivus ir lėktuvus.

    Salose buvo kuriamas pakrančių stebėtojų tinklas, o ryšiui palaikyti naudotos radijo stotys. Teigiama, kad iki 1944 metų veikė 169 radijo stotys, perduodančios informaciją Pietvakarių Ramiojo vandenyno vadovybei.

    Ši veikla buvo ypač pavojinga: stebėtojai turėjo nuolat keisti vietą, kad jų nesusektų japonų patruliai. Žvalgams talkino vietos gyventojai – nuo žvejų iki pasiuntinių.

    Gauta informacija leido sąjungininkams tiksliau planuoti smūgius ir operacijas. Pavyzdžiui, aprašoma situacija, kai perduoti duomenys apie per San Bernardino sąsiaurį plaukusią japonų flotilę padėjo JAV Septintajam laivynui ją perimti.

    Prieš amfibinius išsilaipinimus žvalgyba buvo naudinga ir praktiškai – radijo ryšiu buvo perspėjama, kuriose vietose įtvirtinimai stipriausi, kad būtų galima rinktis mažiau ginamas pakrantes.

    Skaldymas, konkurencija ir pokario šešėlis

    Partizanų judėjimas nebuvo vienalytis: veikė daug skirtingų grupių, kurios ne visada sutardavo tarpusavyje. Dalis jų, ypač vadovaujamos amerikiečių karininkų, išliko lojalios MacArthuro vadovybei ir sulaukdavo daugiau paramos.

    Papildomų įtampų kėlė ir politiniai tikslai. Tekste minimas „Hukbalahap“ judėjimas, kurio lyderis Luis Taruc siekė ne tik išvyti japonus, bet ir kovoti su iki karo dominavusiais žemvaldžių elitais, taip pat atskirai veikusios Moro partizanų grupės pietuose.

    Buvo mėginama suvienyti pasipriešinimą, kuriant valdomus karinius rajonus ir atsirenkant patikimus vadus. Tačiau kai kurios grupės konfliktavo tarpusavyje, o nesutarimai peržengė karo laikotarpį.

    Pasakojime pabrėžiama, kad nepavykus susitarti su Taruc vadovaujamais „Hukbalahap“, pokariu kilo komunistinis sukilimas, trukęs iki 1954 metų.

    Partizanų mastas ir jų vaidmuo išlaisvinant salas

    Artėjant 1944 metų išsilaipinimams, partizanų veiksmai darėsi vis agresyvesni: rengtos pasalos, sprogdinti keliai ir tiltai, o japonų kontrolė daugelyje vietovių apsiribojo miestais ir didesniais centrais.

    Tekste teigiama, kad iki tol, kol JAV pradėjo išsilaipinimus tokiose salose kaip Leite, Luzonas ar Mindanao, partizanų pajėgos galėjo sudaryti apie 260 000 aktyvių kovotojų, o paramos tinkluose dalyvavo dar šimtai tūkstančių žmonių.

    JAV pajėgoms nusileidus, vietiniai kovotojai teikė taktinę informaciją ir prisidėjo prie kovų užnugaryje. Kai kur, kaip aprašoma, amerikiečiai rado, kad didelės teritorijos jau buvo išvalytos nuo japonų, todėl judėti į priekį buvo lengviau.

    Minimos ir bendros filipiniečių bei amerikiečių operacijos, per kurias išlaisvintos belaisvių stovyklos Cabanatuan ir Los Baños, o „Hunters ROTC“ nariai prisidėjo prie žygio į Manilą bei perspėjo dėl japonų gynybos.

    Pasipriešinimo palikimas tęsėsi ir po karo: dalis vadų įgijo politinę įtaką, tačiau okupacijos randai ilgam išliko, o pietuose Moro judėjimai ir pokariniai sukilimai darė įtaką šalies stabilumui.

    Galiausiai Filipinai ir JAV pripažino rezistencijos reikšmę: pasakojime minima, kad įvairiose pasipriešinimo formose galėjo dalyvauti iki vieno milijono filipiniečių, o partizanų struktūros iš padrikų būrių išaugo į jėgą, turėjusią realų poveikį karo eigai.

  • Varšuvos bažnyčios rūsyje aptiktas renesanso lobis: altorius slėpėsi po žeme 80 metų

    Varšuvoje, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčios požemiuose, po griuvėsių sluoksniu aptikti vertingi renesansinio altoriaus fragmentai. Istorikai ir restauratoriai pabrėžia, kad radinys gali pakeisti iki šiol vyravusį įsitikinimą, jog kūrinys buvo negrįžtamai sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais.

    Kaip skelbiama, altorius ilgą laiką buvo laikomas prarastu, o jo likimas siejamas su Varšuvos sunaikinimu ir pokario metais vykusiais griuvėsių tvarkymo darbais. Požemiuose išlikę fragmentai rodo, kad bent dalis sakralinio paveldo galėjo išgyventi katastrofiškomis sąlygomis, tiesiog būdama palaidota po nuolaužomis.

    Kas rasta po bažnyčia?

    Radinys aptiktas bažnyčios rūsyje, tarp suverstų griuvėsių ir istorinių konstrukcijų liekanų. Specialistai nurodo, kad tai nėra pavienė detalė: aptikti elementai leidžia atpažinti renesanso laikotarpio altoriaus struktūrą, o tai atveria galimybių tiksliau atkurti jo išvaizdą.

    Toks atradimas ypač reikšmingas todėl, kad renesansinių altorių Lenkijos sostinėje išliko palyginti nedaug. Karo metu sugriautos šventovės, gaisrai ir vėlesnės rekonstrukcijos neretai reiškė ne tik pastatų, bet ir jų vidaus įrangos bei meno kūrinių praradimą.

    Priskiriama Janui Michałowicziui

    Altoriaus kūrinystė siejama su renesanso skulptoriumi Janu Michałowicziumi iš Urzędowo, neretai vadinamu vienu ryškiausių to meto meistrų Lenkijoje. Dėl to radinys vertinamas ne tik kaip bažnytinės dailės objektas, bet ir kaip platesnės regiono meno istorijos dalis.

    „Tai gali būti vienas iš tų atvejų, kai istorija pasirodo buvusi per anksti nurašyta: tai, kas laikyta sunaikintu, iš tiesų išliko po griuvėsių sluoksniu“, – sakė radinį vertinantys paveldo specialistai.

    Ką darys restauratoriai?

    Dabar laukia ilgas identifikavimo ir konservavimo etapas: fragmentus reikia stabilizuoti, ištirti jų medžiagas, pažeidimus ir ankstesnių restauracijų pėdsakus. Tik po to bus sprendžiama, ar įmanoma dalinai rekonstruoti altorių, ar fragmentai bus eksponuojami kaip atskiri radiniai.

    Pastaraisiais metais Europoje vis dažniau pasitelkiami nedestrukciniai tyrimai, 3D skenavimas ir skaitmeninis modeliavimas, kurie leidžia tiksliau dokumentuoti radinius ir planuoti restauravimą. Tokia praktika ypač svarbi dirbant su karo nuniokotu paveldu, kai kiekviena detalė gali būti vienintelė išlikusi originalo dalis.

    Specialistai neatmeta, kad šis atradimas gali paskatinti platesnius bažnyčios požemių tyrimus. Varšuvos senųjų pastatų rūsiai ir tuneliai neretai slepia istorijos sluoksnius, o sistemingi tyrimai kartais atskleidžia tai, kas dešimtmečiais buvo laikoma nebeegzistuojančiu.