CP v2

Tag: Antrasis pasaulinis karas

  • Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Portugalų diplomatas Aristides de Sousa Mendes: sprendimas Bordo mieste išgelbėjo 30 000 žmonių

    Diplomatas, pakeitęs tūkstančių likimus

    Portugalijoje liepos 19 dieną paminėtos 141-osios diplomato Aristides de Sousa Mendes gimimo metinės. Jis laikomas vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo laikotarpio gelbėtojų, prisidėjusiu prie dešimčių tūkstančių žmonių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo.

    Istorikai ir atminimą saugantis muziejus Portugalijoje pabrėžia, kad 1940 metais jis išdavė tranzitines vizas bėgantiems nuo Holokausto ir karo Europoje. Skaičiuojama, kad taip galėjo būti išgelbėta daugiau kaip 30 000 žmonių, o jų palikuonių šiandien gali būti apie 750 000.

    Kaip Bordo tapo pabėgėlių vartais

    1940 metų vasarą, Vokietijai įsiveržus į Prancūziją, Aristides de Sousa Mendes dirbo Portugalijos konsulu Bordo mieste. Į pietvakarių Prancūziją plūdo minios žmonių, siekusių pasiekti Ispaniją ir Portugaliją, o vėliau išvykti į saugesnes šalis.

    Tuo metu Portugalijos valdžia, vadovaujama António de Oliveira Salazar, buvo pasirinkusi neutralumo politiką, tačiau griežtai ribojo vizų išdavimą. Konsuliniams skyriams buvo nurodyta vizas išduoti tik gavus specialų leidimą, bet Bordo konsulas šių ribojimų nepaisė.

    „Jis pasirinko paklusti sąžinei, o ne įsakymui, ir tai leido tūkstančiams kirsti sienas bei pasiekti laisvę“, – sakė Aristides de Sousa Mendes muziejaus kuratorius Luís Medeiros.

    Kaina už sprendimą ir vėlyvas pripažinimas

    Portugalijos diktatūros institucijos netrukus sureagavo: diplomatas buvo patrauktas drausminėn atsakomybėn ir nušalintas nuo pareigų. Pasak muziejaus atstovų, jo atlyginimas buvo mažinamas palaipsniui, o šeima patyrė socialinę ir ekonominę izoliaciją.

    Kuratorius teigia, kad nukentėjo ne vien pats konsulas: šeima buvo nustūmta į paraštes, jai tapo sunku susirasti darbą ir užsitikrinti pragyvenimą. Aristides de Sousa Mendes mirė skurde, o jo reputacijos atkūrimas Portugalijoje užtruko dešimtmečius.

    Valstybinis pripažinimas ilgainiui vis dėlto atėjo: 2021 metais Portugalija jam suteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus, o palaikai perkelti į Nacionalinį panteoną. Tai tapo simboliniu posūkiu, kai šalies istorijoje jis įtvirtintas kaip moralinio pasirinkimo pavyzdys.

    Muziejus ir šiandienos paralelės

    Portugalijoje, Cabanas de Viriato gyvenvietėje įkurtas Aristides de Sousa Mendes muziejus veikia jo buvusiuose namuose Casa do Passal. Muziejus duris atvėrė 2024 metų vasarą ir per dvejus metus, kaip skelbia įstaiga, sulaukė apie 54 000 lankytojų, tarp jų apie 6 000 moksleivių.

    Muziejuje pasakojama ne tik 1940 metų istorija, bet ir diplomato gyvenimas prieš bei po lemtingo sprendimo. Ekspozicija sąmoningai sieja praeitį su dabartimi, primindama, kad karas, migracija ir pabėgėlių krizės nėra vien istorijos vadovėlių temos.

    „Norime, kad žmonės suprastų: istorija kartojasi, o kiekvieno sprendimas gali turėti pasekmių ne tik sau, bet ir kitiems“, – sakė Luís Medeiros.

    Aristides de Sousa Mendes istorija dažnai lyginama su Oskar Schindler vardu, tačiau Portugalijos diplomato atvejis išsiskiria mastu. Jo pavyzdys šiandien tampa argumentu, kodėl mokant apie Antrąjį pasaulinį karą svarbu kalbėti ne tik apie režimus ir frontus, bet ir apie asmeninę atsakomybę, kai valstybės politika prasilenkia su žmogiškumu.

  • Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūros vėjo parko darbai atskleidė laivo varpą: rastas 1939 metais dingusio garlaivio pėdsakas

    Šiaurės jūroje prie Safolko pakrantės vykdant jūrinio vėjo parko parengiamuosius darbus, inžinierių komanda aptiko netikėtą radinį – dumble slūgsantį laivo varpą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip eilinė metalo nuolauža, tačiau storas apnašų sluoksnis rodė, kad daiktas jūros dugne guli jau dešimtmečius.

    Objektas užfiksuotas atliekant dugno skenavimą sonaru – tokie tyrimai yra standartinė procedūra prieš klojant kabelius ar įrengiant turbinų pamatus. Gavus neįprastą „metalinį aidą“, į vietą buvo pasitelkti specialistai ir narai, o dalis darbų trumpam pristabdyta, kad būtų įvertinta rizika ir galimi kultūros paveldo aspektai.

    Vėliau varpas perduotas konservavimui: dėl korozijos ir jūrinių apnašų jo nebuvo galima paprasčiausiai nuvalyti. Restauratoriai taikė ilgalaikį valymą kontroliuojamomis cheminėmis priemonėmis, kol ant metalo išryškėjo įspaudas su pavadinimu Carica Milica.

    Identifikavus įrašą, radinys susietas su tarpukariu statytu maždaug 5 000 tonų garlaiviu, kurį 1928 metais pastatė Doxford & Sons Sanderlande. Istoriniai įrašai rodo, kad 1939 metų lapkričio 18 dieną, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laivas užplaukė ant vokiečių magnetinės minos ir nuskendo.

    Šio įvykio aplinkybės buvo žinomos, tačiau tiksli nuolaužos buvimo vieta ilgą laiką liko nepatvirtinta – jūroje tokie duomenys neretai prarandami dėl to meto navigacijos netikslumų ir vėlesnių dugno pokyčių. Dabartiniai geofiziniai tyrimai ir radinys leido tiksliau priskirti nuolaužai koordinates, todėl senas jūrinis „šaltasis“ atvejis tapo gerokai aiškesnis.

    Praktinė šio atradimo reikšmė – ne vien istorinė. Nustačius kultūrinę vertę turintį objektą, vėjo parko plėtotojai turi suderinti infrastruktūros darbus taip, kad būtų išvengta galimo nuolaužos pažeidimo, o teritorija atitiktų povandeninio paveldo apsaugos reikalavimus.

    Po restauravimo laivo varpas perduotas saugojimui ir eksponavimui Sanderlande veikiančiam jūriniam paveldo centrui. Taip daiktas, beveik šimtmetį praleidęs Šiaurės jūros dugne, simboliškai sugrįžo į miestą, kuriame buvo pastatytas laivas.

  • XX amžiaus drąsiausia keliautoja Freya Stark: nuo randų iki žygių Irane ir ginčų Palestinoje

    Freya Stark gimė Paryžiuje 1893 metais ir dar vaikystėje įgijo įprotį keliauti: jos šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, o pati Freya dėl ligų daug laiko praleisdavo lovoje su knygomis. Būtent skaitymas tapo jos ilgalaikės aistros Orientui pradžia, vėliau pavertusia ją viena ryškiausių XX amžiaus kelionių autorių.

    Apie 1906 metus įvykęs nelaimingas atsitikimas fabrike paliko gilius randus, kurie lydėjo Stark visą gyvenimą. Ji dažnai slėpdavo juos galvos apdangalais, o šis bruožas ilgainiui tapo atpažįstama jos įvaizdžio dalimi nuotraukose iš ekspedicijų.

    Kalbos ir kelias į Iraną

    Pirmojo pasaulinio karo metais Stark dirbo slaugytoja VAD struktūrose ir atliko su pašto cenzūra susijusius darbus Italijoje, todėl anksti susidūrė su logistika, disciplina ir krizių valdymu. Pasibaigus karui, ji Londone ėmėsi kryptingai ruoštis kelionėms: mokėsi arabų ir persų kalbų, gilinosi į regiono istoriją.

    Lūžis įvyko po sesers mirties XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, kai Stark nusprendė keliauti viena. 1927 metais ji išvyko į Beirutą ir Bagdadą, keliavo po Siriją ir Libaną, o sienų kirtimas be leidimo baigėsi sulaikymu prancūzų valdomose teritorijose, tačiau jos tai nesustabdė.

    Iki 1931 metų Stark surengė kelias keliones į Vakarų Iraną, tuo metu europiečiams menkai pažintą regioną. Ten ji aprašė vadinamąją Asasinų slėnio teritoriją, o 1934 metais išleista knyga sustiprino jos reputaciją geografijos ir kelionių literatūros lauke.

    Nuo ekspedicijų iki karo propagandos

    1934 metais ji bandė pasiekti Šabvą Hadramauto regione, sekdama senovinį smilkalų kelią, tačiau ekspediciją nutraukė liga ir evakuacija į ligoninę. Vis dėlto surinktos pastabos ir maršrutai tapo medžiaga vėlesnėms knygoms, kurios įtvirtino Stark kaip autorę, derinančią kelionių pasakojimą su istoriniu ir kultūriniu kontekstu.

    Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kalbų žinios ir patirtis Artimuosiuose Rytuose atvedė ją į Didžiosios Britanijos Informacijos ministerijos veiklą. 1939–1943 metais ji dirbo Jemene, Adene, Kaire ir Irake, prisidėdama prie sąjungininkų informacinių iniciatyvų bei vietinių ryšių tinklų kūrimo.

    1941 metais Stark atsidūrė Bagdade per politinę krizę, kai vyko bandymas nuversti valdžią, o vėliau prisidėjo prie su tuo susijusių informacinių struktūrų organizavimo. Šis jos biografijos tarpsnis dažnai vertinamas prieštaringai, nes keliautojos vaidmuo peržengė vien literatūros ar geografijos ribas.

    Ginčai Palestinoje ir vėlyvosios kelionės

    Didžiausią kritiką sukėlė 1943 metų epizodas mandatinei Palestinai jautriame kontekste, kai Stark viešai pasisakė dėl žydų migracijos ribojimo be arabų pritarimo. Ši pozicija iki šiol minima kaip tamsiausias jos biografijos taškas, nes ji tapo politinių konfliktų dalimi ir nebuvo linkusi vėliau aiškiai atsiriboti.

    Po karo, 1947 metais, ji ištekėjo už Stewarto Perowne’o, tačiau santuoka truko neilgai ir pora išsiskyrė po penkerių metų. Stark grįžo prie kelionių ir rašymo, daug laiko skirdama Turkijai ir Artimiesiems Rytams, kur fiksavo kraštovaizdžius, architektūrą ir vietos papročius.

    Viena įspūdingiausių vėlyvųjų kelionių įvyko 1968–1970 metais, kai Stark, būdama vyresnė nei 70 metų, pasiekė atokų Džamo minaretą Afganistane. Kelionė į sunkiai pasiekiamą vietovę tapo dar vienos knygos pagrindu ir parodė, kad jos ekspedicinis ryžtas išliko iki pat senatvės.

    Per maždaug pusę amžiaus kelionių ji nuolat fotografavo, o Oksforde saugoma didelė jos vizualinio archyvo dalis liudija metodišką dokumentavimą. 1972 metais Jungtinė Karalystė ją pagerbė DBE titulu, o Freya Stark mirė 1993 metais Asolo mieste, sulaukusi 100 metų.

    Šiandien Stark dažniausiai minima kaip keliautoja, kuri sugebėjo sujungti literatūrinį talentą, kalbų mokėjimą ir drąsą vykti ten, kur tuo metu kelionės buvo sudėtingos net patyrusiems vyrams. Tačiau jos palikimas išlieka nevienareikšmis: greta įkvepiančių maršrutų ir knygų visuomet minimi ir politiniai pareiškimai, kurie iki šiol kelia diskusijas.

  • Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Filipinuose aptiktas Antrojo pasaulinio karo „pragaro laivas“: žuvo 1 047 karo belaisviai

    Prie Filipinų Lusono salos vakarinės pakrantės narai aptiko Japonijos krovininio laivo „Hofuku Maru“ nuolaužas. Šis laivas Antrojo pasaulinio karo metais gabeno sąjungininkų karo belaisvius ir 1944 metais buvo nuskandintas per JAV karinių pajėgų ataką.

    Tyrėjų teigimu, laive buvo 1 289 britų ir olandų karo belaisviai, dalis jų anksčiau buvo išsekinti priverstiniu darbu Birmos–Tailando geležinkelyje. Laivo triumuose sąlygos buvo itin prastos: trūko ventiliacijos, sanitarinių sąlygų, maisto ir vandens, o pats laivas nebuvo pažymėtas kaip belaisvių transportas.

    Tragiška ataka 1944 metais

    1944 metų rugsėjo 21 dieną „Hofuku Maru“ plaukė kaip antrasis laivas Japonijos konvoje netoli Lusono. JAV karinio laivyno lėktuvai atakavo konvojų, laikydami jį teisėtu kariniu taikiniu, ir viena torpeda pataikė į „Hofuku Maru“ korpusą.

    Laivas, kaip nurodoma tyrime, subyrėjo ir nuskendo per mažiau nei tris minutes, o iki 1 000 belaisvių galėjo likti įkalinti triumuose. Iš 1 289 laive buvusių žmonių žuvo 1 047, o išgyvenusieji, pasiekę krantą, buvo vėl suimti Japonijos pajėgų.

    Dokumentas, padėjęs rasti nuolaužas

    Laivo paieškos ilgą laiką strigo dėl prieštaringų pokario įrašų, apytikslių koordinatų ir skirtingų liudininkų pasakojimų. Esminiu lūžiu tapo 2025 metais aptiktas ir suskaitmenintas japoniškas karinis dokumentas, kuriame buvo aprašyta atakos eiga, laivų išsidėstymas ir pažymėta, kad smūgį gavo antrasis konvojaus laivas.

    Šią informaciją sugretinę su JAV ataskaitomis, tyrėjai padarė išvadą, kad nuolaužų reikia ieškoti gerokai piečiau, nei manyta anksčiau. Būtent tai leido patikslinti paieškos zoną ir galiausiai nustatyti tikslią vietą jūroje.

    Penki nėrimai ir 3D rekonstrukcija

    Paieškos komanda, pasitelkusi sonarą ir povandeninį vaizdinimą, aptiko nuolaužas maždaug 50 metrų gylyje, netoli Zambaleso provincijos pakrantės. Vėliau atlikti penki techniniai nėrimai, kurių metu iš šimtų nuotraukų buvo sukurtas trimatis fotogrametrinis modelis.

    Skenuojant nustatyta, kad laivas guli suskilęs į dalis, o korpuso matmenys ir konstrukcinės detalės atitinka istorinius brėžinius. Dalis vietovės buvo užnešta vulkaniniais pelenais, siejamais su Pinatubo ugnikalnio išsiveržimu 1991 metais.

    Nardymo metu taip pat aptikta žmogaus palaikų, todėl vieta laikoma karo kapaviete, saugoma tarptautinių normų. Tikslios koordinatės neviešinamos, siekiant apsaugoti objektą nuo plėšikavimo ir nelegalių nardymų.

    Nyderlandų institucijos paskelbė ketinančios bendradarbiauti su partneriais, kad būtų tinkamai įamžintos aukos, o su tyrimu siejama organizacija planuoja informuoti žuvusiųjų šeimas. Tyrėjų vertinimu, regiono vandenyse vis dar lieka keli neidentifikuoti vadinamųjų pragaro laivų nuskendimo objektai.

  • Užmirštas Holokausto dienoraštis: Reni Spiegel istorija, kuri po dešimtmečių prabilo iš skrynios

    Mergina iš Uhrynkoviec

    Reni Spiegel gimė 1924 metų birželio 18 dieną Uhrynkoviecuose – nedideliame miestelyje, kuris šiandien yra Ukrainos teritorijoje. Tėvas Bernardas prižiūrėjo dvarą, o motina Róža rūpinosi namais ir dviem dukromis.

    Reni turėjo jaunesnę seserį Arianą, kuri dar iki karo spėjo išgarsėti kaip vaikų aktorė. Būtent Arianos karjera pamažu tapo šeimos kasdienybės ašimi ir vėliau prisidėjo prie skaudaus šeimos išsiskyrimo.

    Motina vyko su Ariana ten, kur laukė filmavimai ir pasirodymai, o Reni buvo išsiųsta į Przemyślį pas senelius. Ten ji 1939 metais pradėjo mokytis mergaičių gimnazijoje, o ilgesys motinai tapo nuolat pasikartojančiu jos užrašų motyvu.

    Kasdienybė, kurią užgožė teroras

    1939 metų sausio 31 dieną penkiolikmetė Reni atvertė dienoraštį, kurį rašė beveik trejus metus – iki pat paskutinių gyvenimo savaičių. Iš pradžių tai buvo jaunos merginos bandymas susidėlioti mintis, fiksuoti nuotaikas ir svajones.

    Dienoraštyje greta mokyklos, gamtos stebėjimų, poezijos ir pirmosios meilės ėmė rastis vis tamsesni karo ženklai. Przemyšlis išgyveno okupacijų kaitą, o žydų bendruomenės gyvenimo erdvė mieste vis sparčiau siaurėjo.

    Reni įrašai liudija, kaip kasdienybę metodiškai pradėjo valdyti kontrolė ir baimė: patikros, suvaržymai, priverstiniai perkėlimai, areštai ir dingstantys kaimynai. Toks asmeninis pasakojimas svarbus tuo, kad leidžia pamatyti istoriją ne per statistiką, o per vieno žmogaus patirtį.

    Tuo metu Reni suartėjo su Zygmuntu Schwarzeriu, žydų gydytojo sūnumi. Jis tapo jos mylimuoju, o vėliau – ir žmogumi, kuris paskutiniais sakiniais užbaigė dienoraštį, kai Reni jau nebegalėjo rašyti.

    Dienoraštis, išsaugotas banko skrynioje

    1942 metų liepos mėnesį vokiečiai Przemyšlyje įkūrė getą, o pavojus tapo akivaizdus ir nebeišvengiamas. Zygmuntas nusprendė nelaukti: jis išvedė Reni ir savo tėvus iš geto ir paslėpė visus tris palėpėje.

    Trumpą laiką slėptuvė atrodė saugi, tačiau kažkas išdavė jų buvimo vietą. 1942 metų liepos 30 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po aštuonioliktojo gimtadienio, Reni buvo nušauta kartu su Zygmunto tėvais.

    Po tragedijos būtent Zygmuntas dienoraštyje įrašė trumpą žinią apie trijų žmonių mirtį – šie sakiniai tapo paskutiniu dienoraščio puslapiu. Pats Zygmuntas karą išgyveno, taip pat išgyveno Reni motina ir sesuo, vėliau jos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

    Dienoraštis neprapuolė todėl, kad Zygmuntas jį išsaugojo ir perduodamas šeimai laikė saugiai. Ilgus dešimtmečius sąsiuvinis buvo laikomas banko skrynioje Niujorke, o platesnę auditoriją pasiekė tik šiame amžiuje, kai užrašai buvo publikuoti ir sulaukė didelio susidomėjimo.

    Istorikams ir skaitytojams tokie dokumentai vertingi dėl autentiškumo: jie atskleidžia, kaip greitai įprastas paauglės pasaulis gali virsti išgyvenimo kova. Reni Spiegel užrašai šiandien skaitomi kaip vienas ryškiausių asmeninių liudijimų apie Holokausto laikotarpio kasdienybę Rytų Europoje.

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.

  • Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vokietijoje iki šiol išlikęs maždaug 70 kilometrų ilgio nebaigtas greitkelio ruožas, dažnai vadinamas Route 46, laikomas ilgiausia oficialiai registruota apleista magistralės „griuvėsio“ atkarpa šalyje. Tai Trečiojo reicho laikais pradėtas infrastruktūros projektas, kurio statybos buvo sustabdytos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir daugiau niekada neatnaujintos.

    Šis planuotas kelias turėjo jungti Bad Hersfeldą su Viurcburgu ir tapti šiaurės–pietų krypties arterijos dalimi per pietinę Riūno dalį ir Špesarto regioną. Tačiau maršrutas buvo parinktas ne vien pagal transporto logiką: didelę reikšmę turėjo to meto ideologija ir propagandinė ambicija paversti kelionę „vokiško kraštovaizdžio vitrinos“ patirtimi.

    Propaganda svarbiau už patogumą

    Trečiojo reicho „autobahnų“ politika neretai buvo pristatoma kaip modernizacijos ir progreso simbolis, nors realybėje kai kurie projektai labiau siekė reprezentacijos nei efektyvaus susisiekimo. Route 46 atveju buvo numatyta, kad vairuotojai pakeliui matys iš anksto parinktus „vaizdingus“ objektus, įskaitant istorinius griuvėsius, pavyzdžiui, Hamburgo pilies liekanas.

    Statybos prasidėjo 1937 metais, pasitelkiant tuo metu modernią techniką ir dideles darbininkų pajėgas. Išlikę inžineriniai fragmentai leidžia spręsti, kad buvo laikomasi tuometinių Reichsautobahn standartų, tačiau keliui taip ir nebuvo lemta tapti veikiančia magistrale.

    Kodėl statybos nebegrįžo

    1939 metų spalio 4 dieną darbai buvo sustabdyti, kai Vokietijos prioritetai galutinai persisvėrė į militarizaciją. Karo sąlygomis didieji civiliniai projektai prarado finansavimą ir žmogiškuosius išteklius, o nebaigti ruožai liko „įšaldyti“ ilgiems dešimtmečiams.

    Po 1945 metų statybų atnaujinti nebuvo nuspręsta ir dėl praktinių priežasčių: dalis trasos buvo per siaura, kai kur numatyti statūs įkalnės ir nuokalnės neatitiko pokario transporto planavimo krypties. Vietoje to Vokietijos šiaurės–pietų ašimi tapo A7 greitkelis, perėmęs strateginį srautą per Heseno ir šiaurinės Bavarijos teritorijas.

    Kas liko šiandien

    Iki šiol maršrute galima aptikti ryškių konstrukcinių elementų, tarp jų ir aukštą tilto atramą netoli Šionderfeldo, taip pat 1930-iesiems būdingus akmeninius skliautinius pralaidas ir natūralaus akmens tunelių portalus. Šie fragmentai tapo savotišku atviru technikos ir istorijos „muziejumi“, liudijančiu, kaip infrastruktūra buvo pasitelkiama politiniam pasakojimui.

    2003 metais šis nebaigtas ruožas įtrauktas į saugomų objektų sąrašus kaip kultūros paveldo vertybė. Dalis buvusios trasos šiandien yra įaugusi į kraštovaizdį, kai kur tapusi buveine augalijai ir gyvūnijai, o taip pat naudojama kaip pėsčiųjų maršrutas, papildytas informaciniais stendais apie projekto istoriją.

  • D dienos 82-osios metinės Normandijoje: pasaulio lyderiai pagerbė išlikusius veteranus

    D dienos 82-osios metinės Normandijoje: pasaulio lyderiai pagerbė išlikusius veteranus

    Prancūzijos Normandijoje birželio 6 dieną surengti D dienos išsilaipinimo 82-ųjų metinių minėjimai, į kuriuos atvyko pasaulio lyderiai ir keli dar gyvi Antrojo pasaulinio karo veteranai. Ceremonijose pagerbti kariai, 1944 metais pradėję operaciją „Overlord“ ir prisidėję prie Vakarų Europos išlaisvinimo iš nacistinės Vokietijos okupacijos.

    Istorikai skaičiuoja, kad 1944 metų birželio 6 dieną į Normandijos paplūdimius išsilaipino beveik 160 000 sąjungininkų karių. Tai laikoma didžiausia jūrų desanto operacija istorijoje, kai pajėgos vienu metu veikė keliuose pakrantės ruožuose ir atvėrė kelią tolesniam sąjungininkų veržimuisi į žemyną.

    Tą dieną žuvo daugiau kaip 4 400 sąjungininkų karių, o didelę dalį sudarė JAV pajėgų netektys. Vokietijos nuostolių skaičius iki šiol vertinamas apytiksliai, dažniausiai minimas 4 000–9 000 žuvusių, sužeistų ar dingusių be žinios intervalas.

    Mažėjantis gyvų liudininkų skaičius

    Šių metų minėjimas išsiskyrė tuo, kad gyvų veteranų, galinčių papasakoti apie 1944 metų birželio 6 dienos įvykius, lieka vis mažiau. Į Normandiją atvyko nedidelė grupė jų, o dalis dalyvavo renginiuose prie Britų Normandijos memorialo, kuriame įamžinti 22 540 britų karių vardai.

    Minėjimuose taip pat akcentuota, kad D dienos operacija buvo ne tik karinis, bet ir logistinis bei strateginis lūžis. Po daugiau nei metus trukusio planavimo invazija dėl audrų buvo atidėta 24 valandoms, o sprendimą galiausiai nulėmė trumpas palankių sąlygų langas, kai sutapo tinkamas potvynis ir mėnulio fazė.

    Ką reiškia D diena?

    Karinėje terminijoje raidė D reiškia tiesiog dieną, nuo kurios pradedama konkreti didelė operacija, o panašiai vartojamas ir terminas H valanda, žymintis tikslų pradžios laiką. Vis dėlto visuomenės atmintyje D diena tapo konkrečiu simboliu, siejamu su 1944 metų invazija Normandijoje.

    Šiuolaikiniuose minėjimuose, be istorinio aspekto, dažnai pabrėžiama ir platesnė žinutė apie transatlantinį bendradarbiavimą bei karo kainą. Organizatoriai ir dalyviai akcentuoja, kad gyvų liudininkų nykimas didina atsakomybę istoriją perduoti dokumentais, muziejais ir švietimu, kad ji neliktų vien datų rinkiniu.

    „Jie perplaukė vandenyną, kad kovotų žemyne, kurio nepažinojo, ir apgintų žmones, kurių niekada nebuvo sutikę“, – sakė JAV gynybos sekretorius Pete Hegseth.

  • Po 80 metų patvirtinta USS Herring vieta: Ramiojo vandenyno dugne rasta dingusi JAV povandeninė

    JAV karinio jūrų laivyno istorikai patvirtino Antrojo pasaulinio karo metais dingusio povandeninio laivo USS Herring buvimo vietą. Nuolaužos aptiktos Ramiajame vandenyne, netoli Kurilų salų, kur laivas 1944 metais nebegrįžo iš kovinės misijos.

    USS Herring buvo prarastas 1944 metų birželio 1 dieną, kai vykdė patruliavimą prie Kurilų. Kartu su laivu žuvo 83 įgulos nariai, o pats laivas dešimtmečius buvo laikomas dingusiu be žinios.

    Nuolaužos pirmą kartą aptiktos 2017 metais ekspedicijos metu prie Matsuvas salos, tačiau tada prireikė papildomų duomenų, kad būtų galima tiksliai identifikuoti radinį. Po to sekė tolesni tyrimai ir medžiagos analizė, leidusi susieti nuolaužas su konkrečiu JAV laivu.

    Galutinis patvirtinimas paskelbtas 2026 metais, kai JAV Karinės jūrų istorijos ir paveldo vadovybė, įvertinusi surinktą informaciją, pripažino, kad tai yra USS Herring. Istorikų vertinimu, nors korpusas smarkiai apgadintas, laivas jūros dugne išliko vertikalioje padėtyje.

    USS Herring priklausė Gato klasės povandeniniams laivams, kurie buvo vieni pagrindinių JAV povandeninių pajėgų Antrojo pasaulinio karo metais. Laivas nuleistas į vandenį 1942 metų sausį, o tų pačių metų gegužę įtrauktas į JAV karinio jūrų laivyno sudėtį.

    Per tarnybą USS Herring atliko aštuonis kovinius patruliavimus Atlanto ir Ramiajame vandenynuose ir, JAV šaltinių vertinimu, prisidėjo prie mažiausiai septynių priešo laivų sunaikinimo. 1944 metų gegužės 21 dieną jis išplaukė iš bazės Midvėjaus atole į Kurilų rajoną, kur gegužės pabaigoje atakavo kelis Japonijos laivus.

    Birželio 1 dieną, veikdamas prie Matsuvas salos, USS Herring pateko į Japonijos pakrantės artilerijos ugnį. Pranešimuose teigiama, kad į bokštelį pataikė du sviediniai, laivas pradėjo semti vandenį ir nuskendo, o ryšys su juo nutrūko.

    Tiksli žūties vieta svarbi tiek kariniams istorikams, tiek žuvusiųjų artimiesiems, nes užbaigia ilgai trukusį nežinios etapą. Tokie radiniai taip pat leidžia tiksliau rekonstruoti operacijas Ramiajame vandenyne ir įvertinti povandeninio karo rizikas tuometinėmis sąlygomis.

    JAV praktikoje nuskendę karo laivai, kuriuose žuvo įgula, paprastai laikomi karo kapais, todėl tokie objektai vertinami kaip memorialinės vietos. Tikėtina, kad ir USS Herring nuolaužos liks jūros dugne kaip įgulos atminimo ženklas.