Mokslininkai praneša apie netikėtai gyvybingą požeminę biosferą po Mičigano dalimi, kur plyti Antrim Shale geologinė formacija. Tyrimas rodo, kad šimtus metrų po žeme gali veikti sudėtingos ekosistemos, nepriklausomos nuo saulės šviesos.
Komanda analizavo vandenį iš dujų gręžinių, esančių maždaug 200–500 metrų gylyje. Izotopų analizė leido nustatyti, kad šis vanduo susiformavo paskutinio ledynmečio pabaigoje ir po Žemės paviršiumi galėjo išbūti daugiau nei 11 000 metų.
Netikėtas radinys gręžiniuose
Kartu su vandeniu į uolienų poras pateko mikroorganizmai, prisitaikę prie tamsos, didesnio slėgio ir itin ribotų maisto šaltinių. Didžiausia staigmena tapo grybų gausa: identifikuota 689 rūšys, iš jų 13 naujų mokslui.
Tyrėjams pavyko išauginti daugiau nei 200 grybų štamų ir sudaryti viešai prieinamą kolekciją, sudarytą iš tokio gylio mėginių. Kai kuriuose mėginiuose viename vandens laše aptikta apie 250 grybų ląstelių, panašiai kaip kai kuriuose vandenyno vandens mėginiuose.
Atradimas meta iššūkį ankstesnei nuostatai, kad sudėtingesni organizmai, tokie kaip eukariotai, dideliuose gyliuose pasitaiko tik atsitiktinai arba būna neaktyvūs. Šį kartą aptikta požymių, jog grybai yra metaboliškai aktyvūs, o kartu su jais rasta ir mikroskopinių gyvūnų, įskaitant nicienius bei tardigradas.
Kaip gyvybė išsiverčia be saulės?
Šioje aplinkoje energijos šaltinis nėra fotosintezė, nes saulės šviesa ten nepasiekia. Tyrėjų vertinimu, grybai skaido organinę medžiagą, įkalintą skalūnuose, ir ją naudoja kaip maistą.
Tam tikrais atvejais tai reiškia, kad vietinio maisto tinklo pagrindą sudaro ne šviežiai pagaminta biomasė, o milijonus metų uolienose išsilaikę organiniai junginiai. Kitaip tariant, uoliena čia tampa ne tik buveine, bet ir maisto sandėliu.
Kodėl tai svarbu klimato mokslui?
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie procesai gali būti reikšmingi globaliam anglies ciklui. Jei giluminiai grybai aktyviai skaido anglingas uolienas, jie gali prisidėti prie anglies dioksido išsiskyrimo iš gilesnių Žemės plutos sluoksnių.
Dėl to klimato modeliuose ir požeminio anglies dioksido saugojimo vertinimuose gali tekti rimčiau atsižvelgti į biologinį faktorių. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šimtus metrų gylyje vykstantys procesai iki šiol buvo tiriami retai, todėl jų mastas gali būti nuvertintas.
Autorių teigimu, dabar aptikta biologinė įvairovė greičiausiai tėra dalis tikrojo požeminės gyvybės masto. Spartėjant genetinių ir mikrobiologinių metodų pažangai, tikimasi, kad panašūs, menkai pažinti ekosistemų tinklai gali būti aptikti ir kituose pasaulio regionuose.
„Požeminė biosfera yra gerokai sudėtingesnė, nei iki šiol manėme“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rezultatus.