CP v2

Tag: Apsinuodijimas maistu

  • Kartus cukinijos skonis įspėja apie pavojų: kodėl taip nutinka ir kada daržovę būtina išmesti

    Kartus cukinijos skonis įspėja apie pavojų: kodėl taip nutinka ir kada daržovę būtina išmesti

    Kodėl cukinija staiga apkarto?

    Kartus cukinijos skonis dažniausiai susijęs su natūraliais augalo junginiais – kukurbitacinais. Tai medžiagos, kurias moliūginių šeimos augalai gali gaminti kaip apsaugą nuo kenkėjų, o žmogui jos pasireiškia aštria, nemalonia gėla.

    Šiuolaikinės parduotuvėse parduodamos cukinijų veislės paprastai atrinktos taip, kad kukurbitacinų jose būtų tik pėdsakai. Dėl to problema dažniau pasitaiko mėgėjiškuose daržuose, ypač kai sėklos renkamos savarankiškai ir sėjamos kitais metais.

    Dažniausia priežastis – kryžminimasis

    Viena tipinių priežasčių – nepageidaujamas cukinijos kryžminimasis su kitais tos pačios rūšies moliūgais, ypač dekoratyviniais. Apdulkinant vabzdžiams, žiedadulkės gali būti perneštos tarp netoliese žydinčių augalų, o genetinis pokytis dažniausiai išryškėja jau kitame sezone, kai pasėjamos iš vaisių išimtos sėklos.

    Svarbu suprasti, kad iš „susikryžminusio“ augalo nuskinti vaisiai tais pačiais metais gali būti įprasto skonio. Rizika padidėja tada, kai kitais metais sėjamos pačių surinktos sėklos ir iš jų išauga augalai, galintys duoti jau karčius, netinkamus vartoti vaisius.

    Karštis ir sausra gali sustiprinti gėlumą

    Aplinkos stresas, pavyzdžiui, užsitęsusi sausra, dideli karščiai ar ryškūs temperatūrų svyravimai, gali paskatinti augalą aktyviau gaminti gynybinius junginius. Tokios sąlygos ypač pavojingos, jei sėklos buvo gautos iš neaiškios kilmės ar anksčiau galimai kryžmintų augalų.

    Dėl to kartumas kartais pasireiškia būtent vasaromis, kai ilgai trūksta drėgmės, o dirva smarkiai įkaista. Tai taip pat paaiškina, kodėl vienais metais darže cukinijos būna normalios, o kitais – staiga pasitaiko itin karčių.

    Ar karčią cukiniją saugu valgyti?

    Aiškiai karti cukinija nėra tinkama maistui. Kukurbitacinai yra atsparūs karščiui, todėl virimas, kepimas ar grilinimas kartumo nepašalina ir rizikos nesumažina.

    Suvalgius daug kukurbitacinų turinčios cukinijos, gali pasireikšti apsinuodijimo simptomai: pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, spazmai, viduriavimas, kartais ir stipresnis silpnumas dėl skysčių netekimo. Pajutus ryškius simptomus, ypač jei jie nepraeina ar didėja, reikėtų kreiptis medicininės pagalbos.

    Ką daryti, jei cukinija karti?

    Patikimiausia taisyklė paprasta: jei paragavus nedidelio gabalėlio žalia cukinija aiškiai karti, jos nevalgykite. Tokį vaisių saugiausia išmesti, nes kartumo „užmaskuoti“ prieskoniais ar terminiu apdorojimu nepavyks.

    Norint išvengti problemos, verta rinktis sertifikuotas sėklas ir atsargiai vertinti sėklų rinkimą iš savo derliaus, jei netoliese auginami dekoratyviniai moliūgai. Taip pat naudinga pasirūpinti tolygesniu laistymu per karščius, kad augalas patirtų mažiau streso.

  • Pelėsis ant vaisių: dietistė įspėja, kodėl nupjauti neužtenka ir kada viską mesti lauk

    Pelėsis ant braškių, aviečių, pomidorų ar citrinų daugeliui sukelia tą patį klausimą: ar pakanka nupjauti pažeistą vietą, ar visą produktą reikia išmesti. Ypač tada, kai vaisiai brangūs, o pažeidimas atrodo visai mažas. Specialistai pabrėžia, kad toks taupymas gali baigtis rimtomis sveikatos problemomis.

    Matomas pilkšvas ar baltas apnašas dažniausiai yra tik paviršinis pelėsio požymis. Po juo gali būti išplitusi grybiena, kuri įsiskverbia į minkštimą ir plinta toliau, net jei plika akimi to nesimato. Dėl to vien išpjauti pažeistą gabalėlį dažnai nepakanka, kad produktas taptų saugus.

    Kas slypi po matomu pelėsiu

    Maisto saugos specialistai aiškina, kad pelėsiai dauginasi ne tik paviršiuje: jų gijos ir sporos gali būti išsisklaidžiusios didesnėje produkto dalyje. Ypač greitai tai vyksta vaisiuose ir daržovėse, kuriose daug vandens, pavyzdžiui, uogose, pomidoruose, persikuose ar minkštuose vaisiuose.

    Didžiausia rizika siejama ne vien su pačiu pelėsiu, bet ir su jo gaminamais mikotoksinais. Kai kurie mikotoksinai gali sukelti ūmius virškinamojo trakto sutrikimus, o ilgalaikis poveikis siejamas su kepenų ir inkstų pažeidimų rizika. Dalis mikotoksinų laikomi ypač pavojingais, nes gali turėti kancerogeninių savybių.

    Ar padeda kaitinimas ir storas luobelis?

    Dažnas argumentas yra paprastas: jei vaisių ar daržovę termiškai apdorosime, problema išsispręs. Tačiau maisto saugos tyrimuose pabrėžiama, kad kai kurios pelėsių išskiriamos medžiagos yra atsparios kaitinimui, todėl virimas, kepimas ar troškinimas ne visada reiškia, kad rizika išnyko.

    Kitas paplitęs mitas susijęs su citrusiniais vaisiais. Nors citrinos ar apelsinai turi storą žievę, ji nėra patikima kliūtis: porėta struktūra ir pažeistos vietos gali sudaryti sąlygas sporoms ir toksinams patekti giliau. Todėl net ir pelėsio dėmė ant žievelės gali reikšti, kad saugumo garantuoti nebeįmanoma.

    Kada mesti lauk be svarstymų

    Jei pelėsis atsirado ant minkštų, daug drėgmės turinčių produktų, rekomendacija aiški: saugiausia išmesti visą vaisių ar daržovę. Tas pats taikoma uogoms, supjaustytiems vaisiams, sultingiems pomidorams, taip pat naminiams perdirbtiems produktams, jei juose matomas pelėsis.

    Norint sumažinti riziką, verta laikyti vaisius tinkamoje temperatūroje, reguliariai peržiūrėti atsargas ir kuo greičiau sunaudoti greitai gendančius produktus. Jei pastebėjote pelėsį, svarbu ne tik atsisakyti produkto, bet ir nuvalyti vietą, kur jis buvo laikomas, kad sporos neplistų ant kitų maisto produktų.

  • Atrodo dar šviežia, bet jau pavojinga: 4 ženklai, kad maistas šaldytuve sugedo

    Maistas šaldytuve gali atrodyti visiškai įprastai, tačiau tai dar nereiškia, kad jis saugus. Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų ar jų išskiriamų toksinų ne visada pakeičia išvaizdą ar kvapą, todėl vien tik akimis pasitikėti rizikinga.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti jau paruoštus patiekalus, mėsą, žuvį, pieno produktus ir salotas su padažais. Šie produktai greičiau genda, o netinkamai laikomi gali sukelti apsinuodijimą maistu.

    Vandeningumas ir skysčio atsiskyrimas

    Jei produktai ar paruoštas maistas ima leisti vandenį, tampa vandeningi, atsiranda neįprastos sultys ar skysčio sluoksnis, tai dažnai rodo prasidėjusį gedimą. Kartu neretai keičiasi konsistencija, spalva, kvapas ar skonis.

    Vis dėlto kai kuriems produktams skysčio atsiskyrimas gali būti natūralus, pavyzdžiui, jogurtuose ar kai kuriuose padažuose. Tokiais atvejais svarbu įvertinti visumą: ar nėra blogo kvapo, pelėsio, neįprasto rūgštumo ar paviršiaus pokyčių.

    Gleivėtas, slidus paviršius

    Gleivėtumas dažniausiai susijęs su bakterijų, mielių ar pelėsinių grybų dauginimusi ant maisto paviršiaus. Tai ypač būdinga mėsai, paukštienai, žuviai, dešroms, taip pat kai kuriems paruoštiems patiekalams ir pieno produktams.

    Jei maistas tapo slidus, pakito spalva, atsirado nemalonus kvapas ar skonis, tokio produkto geriau nebevalgyti. Nuplauti ar nupjauti viršutinį sluoksnį dažniausiai nėra saugus sprendimas, nes mikroorganizmai gali būti išplitę giliau.

    Neįprastas rūgštus kvapas ar skonis

    Rūgštus kvapas ar skonis dažnai atsiranda mikroorganizmams skaidant maistą ir išskiriant organines rūgštis. Tai dažniau pasitaiko virtų patiekalų, mėsos, žuvies, padažų ir paruoštų salotų likučiuose, ypač jei jie buvo atšaldyti per lėtai.

    Svarbu nepainioti su produktais, kuriems rūgštumas yra normalus, pavyzdžiui, kefyru, jogurtu ar raugintomis daržovėmis. Tačiau jei rūgštumas atsirado ten, kur jo neturėtų būti, ir kartu keičiasi išvaizda, atsiranda dujų, putojimas ar pelėsis, produktą reikėtų išmesti.

    Spalvos pokyčiai ir dėmės

    Spalvos pasikeitimas gali reikšti oksidaciją, netinkamas laikymo sąlygas arba mikroorganizmų augimą. Žalsvos, melsvos, juodos ar baltos dėmės dažnai signalizuoja pelėsį, o patamsėjimas ar pilkšvumas gali rodyti gedimą, ypač baltyminiuose produktuose.

    Jei spalvos pokyčius lydi nemalonus kvapas, gleivėtumas ar pakitusi tekstūra, maisto vartoti nereikėtų. Vertinant saugumą, taisyklė paprasta: jei kyla rimta abejonė, geriau nerizikuoti.

    Kaip saugiau laikyti maisto likučius

    Maisto saugai itin svarbu greitai atvėsinti paruoštus patiekalus ir nelaikyti jų kambario temperatūroje per ilgai. Kuo ilgiau maistas būna šiltas, tuo palankesnės sąlygos daugintis bakterijoms.

    Likusius patiekalus verta sudėti į sandarius indus, o didesnes porcijas išskirstyti į kelis negilius indelius, kad atvėstų greičiau. Taip pat pravartu pasižymėti pagaminimo datą ir laikytis principo, kad seniausi likučiai suvartojami pirmiausia.

  • Ar galima ryžikus valgyti žalius? Specialistai įvardijo sąlygas ir rizikas

    Dauguma miško grybų rekomenduojami valgyti tik termiškai apdoroti, nes žali gali sukelti skrandžio ir žarnyno sudirginimą. Kaitinimas taip pat sumažina mikrobiologinę taršą ir padeda išvengti nemalonių simptomų, ypač jautresniems žmonėms. Vis dėlto ryžikai dažnai minimi kaip vieni iš nedaugelio grybų, kuriuos tradiciškai kai kas ragauja ir žalius.

    Grybų žinovai pabrėžia, kad kalbant apie žalius ryžikus svarbiausia yra nepriekaištingas atpažinimas. Ryžikai pasižymi ryškiai oranžinėmis ar morkinėmis sultimis, kurios pasirodo pažeidus minkštimą, tačiau supainioti grybus vis tiek įmanoma. Dėl to bet kokia abejonė turėtų reikšti vieną sprendimą – žalių grybų neragauti.

    Kada rizika išauga?

    Net ir laikant ryžikus tinkamais valgyti neapdorotus, tai nereiškia, kad tiks kiekvienas rastas grybas. Didžiausia rizika siejama su senais, sukirmijusiais, pažeistais ar ilgai laikytais grybais, nes jie greičiau genda ir gali būti užteršti mikroorganizmais. Taip pat svarbu, kur jie rinkti: pakelėse ar prie pramoninių teritorijų didėja teršalų tikimybė.

    Rizika didesnė ir tam tikroms žmonių grupėms. Žali grybai dažniau sukelia virškinimo sutrikimus vaikams, senjorams, nėščiosioms bei žmonėms, turintiems jautresnį virškinamąjį traktą. Tokiais atvejais net ir nedidelė porcija gali baigtis nemaloniais simptomais.

    Kaip ryžikus ragauti saugiau?

    Norint paragauti ryžikų žalių, reikėtų rinktis tik jaunus, tvirtus, šviežius ir nepažeistus grybus iš patikimos vietos. Juos būtina kruopščiai nuvalyti nuo smėlio ir miško šiukšlių, o ragavimą pradėti nuo labai mažos porcijos, stebint organizmo reakciją. Praktikoje jie dažnai pjaustomi plonais griežinėliais ir lengvai pasūdomi.

    Jei kyla menkiausių abejonių dėl atpažinimo ar šviežumo, saugesnis pasirinkimas yra terminis apdorojimas. Kepti ryžikai, pavyzdžiui, svieste, paprastai būna lengviau virškinami, o šiluma sumažina galimą mikrobiologinę taršą. Renkant grybus verta laikytis bendros taisyklės: imti tik tuos, kuriuos gerai pažįstate, ir niekada nebandyti nustatyti rūšies pagal skonį.

    Ne tik ryžikai?

    Kai kuriose virtuvėse žali patiekiami ir kiti grybai, pavyzdžiui, pievagrybiai, tačiau miško grybams taikomi griežtesni atsargumo principai. Net jei tam tikra rūšis literatūroje aprašoma kaip valgoma žalia, reali rizika priklauso nuo atpažinimo tikslumo, laikymo, švaros ir individualaus jautrumo. Dėl to universalaus atsakymo nėra, o atsargumas grybų tema išlieka svarbiausia taisykle.

  • Šį kiaušinį išmeskite iškart: paprastas vandens testas parodo, kada jis nebetinkamas

    Šaldytuve kiaušiniai išsilaiko ilgiau

    Kiaušiniai, laikomi pastovioje žemoje temperatūroje, dažnai išlieka tinkami vartoti ir po ant pakuotės nurodytos minimalios tinkamumo datos. Vis dėlto saugumą lemia ne vien data, o laikymo sąlygos, lukšto būklė ir tai, ar produktas nebuvo ilgai laikytas kambario temperatūroje.

    Medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra nepertraukiama šaltoji grandinė: jei kiaušiniai buvo atšilę ir vėl atšaldyti, padidėja rizika, kad bakterijos dauginsis greičiau. Taip pat didesnę riziką kelia įskilęs ar nešvarus lukštas, nes per pažeidimus mikroorganizmai gali lengviau patekti į vidų.

    Stiklinė vandens pasako daug

    Vienas greičiausių būdų įvertinti kiaušinio šviežumą namuose yra vadinamasis vandens testas. Į aukštesnį indą įpilkite šalto vandens ir atsargiai įdėkite kiaušinį, jo nesudaužydami.

    Jei kiaušinis guli horizontaliai ant dugno, jis paprastai būna labai šviežias. Jei stovi vertikaliai ant dugno, jis yra senesnis, tačiau dažnai dar gali būti tinkamas termiškai apdorotiems patiekalams, jei nėra kitų gedimo požymių.

    Jei kiaušinis iškyla į paviršių, jo geriau nebevartoti. Taip nutinka todėl, kad laikui bėgant per porėtą lukštą pasišalina dalis drėgmės, o viduje didėja oro kamera, todėl kiaušinis tampa labiau plūdrus.

    Kada kiaušinį būtina išmesti?

    Vandens testas labiau parodo šviežumą, bet negarantuoja, kad kiaušinyje nėra bakterijų. Patikimiausia papildoma patikra yra kiaušinį įmušti į atskirą dubenėlį ir įvertinti kvapą bei išvaizdą.

    Jei juntamas aiškiai nemalonus, supuvęs ar sieros primenantis kvapas, tokį kiaušinį reikia nedelsiant išmesti. Taip pat įtarimų turėtų kelti neįprastos spalvos dėmės ar pakitimai, pavyzdžiui, žalsvi, pilkšvi ar juodi plotai, kurie gali rodyti bakterijų ar pelėsių veiklą.

    Rizikuoti nerekomenduojama ir tada, kai lukštas įskilęs, o neaišku, kada tai įvyko, arba ant lukšto matosi slidus ar miltingas apnašas. Maisto saugos specialistai primena paprastą taisyklę: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kiaušinio būklės, saugiau jį išmesti, nei rizikuoti apsinuodijimu.

  • Maistas, kuris per pikniką „nukerta“ greičiau nei majonezas: ekspertas įspėja dėl 2 produktų

    Majonezas dažnai apkaltinamas be reikalo

    Vasaros piknikuose ir kepsnių vakarėliuose dažnai išgirstama sena taisyklė: saugokis majonezo. Vis dėlto maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažnai nėra pagrindinis apsinuodijimų kaltininkas.

    Problema paprastai slypi ne viename produkte, o visoje grandinėje: kaip maistas laikomas, kiek laiko stovi šilumoje, ar laikomasi higienos ir ar neatsiranda kryžminė tarša. Karštomis dienomis net iš pažiūros saugūs patiekalai gali greitai tapti rizikingi.

    Du produktai, kurių jis vengia

    Maisto saugos ekspertai pažymi, kad kai kurie produktai piknikuose kelia didesnę riziką vien dėl jų paviršiaus, apdorojimo ir laikymo sąlygų. Ypač atsargiai siūloma vertinti supjaustytus ir iš anksto paruoštus produktus, kurie netenka natūralios apsaugos.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra kantalupa, kurios grublėtas žievės paviršius gali sulaikyti mikroorganizmus, o pjaustant jie peiliu pernešami į minkštimą. Kitas produktas, kurio specialistas stengiasi vengti, yra fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos, nes apdorojimas ir maišymas didina galimų taršos taškų skaičių.

    „Svarbiausia yra ne pats maistas, o tai, kaip jis tvarkomas: kiek laiko stovi šilumoje, ar nepernešama tarša ir ar laikomasi temperatūrų“, – sakė maisto saugos ekspertas Darinas Detwileris.

    Didžiausias priešas – šiluma ir neatsargūs įpročiai

    Karštuoju metų laiku bakterijos gali daugintis ypač greitai, kai maistas paliekamas kambario temperatūroje. Praktinė taisyklė, kurią kartoja visuomenės sveikatos institucijos, yra paprasta: greitai gendantys patiekalai neturėtų būti laikomi lauke ilgiau nei 2 valandas, o esant didesnei kaitrai – dar trumpiau.

    Riziką didina ir tai, kad piknikuose laikas „ne šaldytuve“ susideda iš kelių etapų: kelionės, paruošimo, patiekimo ir stovėjimo ant stalo. Todėl net jei patiekalas buvo šaltas iš pradžių, vėliau jis gali patekti į bakterijoms palankias sąlygas.

    Dažnos klaidos prie grilio

    Vienas pavojingiausių scenarijų yra kryžminė tarša, kai tie patys įrankiai ar lėkštės naudojami žaliai mėsai ir jau iškeptam maistui. Tai ypač aktualu grilinant vištieną ir maltą mėsą, kai užkratą gali pernešti žnyplės, pjaustymo lentelė ar net marinatui skirtas teptukas.

    Specialistai pataria atskirti indus ir įrankius, skirtus žaliems produktams, bei tuos, kuriais maistas patiekiamas. Taip pat svarbu nepasikliauti vien išvaizda ir mėsą tikrinti termometru, kad būtų pasiektos saugios vidinės temperatūros.

    Ledas irgi yra maistas

    Dar viena dažnai nuvertinama rizika yra ledas, ypač kai jis liečiasi su pakuotėmis, gėrimų skardinėmis ar žalių produktų skysčiais šaltkrepšyje. Ledo užteršimas gali tapti nematomu keliu bakterijoms patekti į gėrimus.

    Saugiausia turėti atskirą ledą gėrimams ir atskirą ledo ar šaldymo elementų atsargą tik šaltkrepšiui vėsinti. Ledo nereikėtų semti stikline ar rankomis, o naudoti švarią samtelį arba žnyples.

    Ką daryti, kad piknikas nesibaigtų blogai

    Norint sumažinti riziką, patariama vaisius ir daržoves plauti dar prieš pjaustant, o supjaustytus laikyti šaltai iki pat patiekimo. Jei įmanoma, dalį patiekalų geriau patiekti mažomis porcijomis, o likusią dalį laikyti šaltkrepšyje ir papildyti tik prireikus.

    Likusius patiekalus verta supakuoti dar vakarėliui nesibaigus, nelaukiant, kol maistas ilgai pastovės lauke. Jei kyla abejonė, ar patiekalas per ilgai buvo šilumoje, saugiausia jo nebevartoti.

  • Šie 3 patiekalai šaldytuve po 48 valandų gali tapti pavojingi: ką būtina žinoti

    Kodėl 48 valandos svarbios?

    Maistas šaldytuve ne visada išlieka saugus, net jei atrodo ir kvepia normaliai. Bakterijos gali daugintis net esant žemai temperatūrai, o dalis jų gaminamų toksinų ne visuomet sunaikinami vėliau pakaitinus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla, kai patiekalas buvo netinkamai atvėsintas, laikytas per šiltai arba kelis kartus šildytas ir vėl vėsintas. Todėl kai kuriems produktams 48 valandos tampa riba, po kurios rizika pastebimai išauga.

    Ne iki galo kepta mėsa ir jūros gėrybės

    Ne iki galo termiškai apdorota mėsa ir jūros gėrybės yra viena rizikingiausių kategorijų, nes jose gali išlikti patogenų, tokių kaip salmonelės, listerijos ar žarninės lazdelės. Jei produktas nepasiekė saugios vidaus temperatūros, šaldytuvas problemos neišsprendžia.

    Tokie patiekalai ypač pavojingi jautresnėms grupėms: nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, mažiems vaikams ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Praktinis patarimas paprastas: jei abejojate, ar mėsa buvo pilnai iškepusi, geriau jos nelaikyti ilgai ir nepalikti vėlesniam laikui.

    Salotos ir lapinės daržovės

    Žalios salotos ir lapinės daržovės gali tapti rizikingos dėl drėgnos aplinkos ir to, kad ant jų paviršiaus kartais būna patogenų. Smulkintos ar suplėšytos salotos genda greičiau, nes pažeistas augalo audinys išskiria daugiau drėgmės ir maistinių medžiagų.

    Kuo ilgiau paruoštos salotos stovi šaldytuve, tuo didesnė tikimybė, kad pradės daugintis mikroorganizmai, o tekstūra ir kvapas ne visada laiku įspėja. Jei salotos jau su padažu, rizika dar didesnė, nes padažai dažnai padidina drėgmę ir pagreitina gedimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Ryžiai ir makaronai dažnai laikomi nekaltais likučiais, tačiau būtent su jais siejamas Bacillus cereus bakterijos sukeltas apsinuodijimas, kartais vadinamas keptų ryžių sindromu. Problema ta, kad bakterijos sporos gali išgyventi virimą.

    Jei ryžiai ar makaronai ilgiau pastovi kambario temperatūroje, sporos gali suaktyvėti ir pradėti gaminti toksinus, sukeliančius vėmimą ar viduriavimą. Vėlesnis pašildymas ne visada panaikina šią riziką, todėl svarbiausia yra greitas atvėsinimas ir trumpas laikymas.

    Kaip saugiai laikyti maisto likučius

    Paruoštą maistą reikėtų kuo greičiau atvėsinti ir padėti į šaldytuvą: paprastai ne vėliau kaip per dvi valandas, o esant karščiui patalpoje, dar greičiau. Dideles porcijas verta padalyti į mažesnes, kad jos atvėstų tolygiau ir greičiau.

    Maistą laikykite švariuose sandariuose induose, kad jis nesugertų kvapų ir būtų apsaugotas nuo kryžminės taršos. Šaldytuve turi būti ne aukštesnė nei 4 laipsnių temperatūra, o prieš valgant likučius būtina gerai įkaitinti, kad patiekalas būtų karštas per visą storį.

    Taip pat svarbu neperšildyti tų pačių likučių kelis kartus. Jei matote, kad per artimiausias dienas patiekalo nesuvalgysite, saugesnis sprendimas yra užšaldyti, nes tai reikšmingai sulėtina mikroorganizmų dauginimąsi.

  • Przeterminowany jogurtas: kada dar saugu valgyti, o kada geriau be gailesčio mesti lauk

    Ant jogurto pakuotės esanti data ne visada reiškia griežtą ribą, po kurios produktas automatiškai tampa pavojingas. Svarbiausia atskirti du ženklinimus: vienas dažniau susijęs su kokybe, kitas – su sauga. Būtent todėl kai kuriais atvejais kelių dienų „rezervas“ įmanomas, tačiau aklai juo pasikliauti nereikėtų.

    Ką reiškia data ant pakuotės?

    Jei ant jogurto nurodyta „geriausias iki“, tai paprastai reiškia, kad iki tos dienos gamintojas garantuoja geriausią skonį, tekstūrą ir kvapą. Pasibaigus šiam terminui produktas gali būti dar tinkamas vartoti, ypač jei visą laiką buvo laikomas šaldytuve ir pakuotė nebuvo pažeista. Vis dėlto rizika didėja, todėl būtina įvertinti realią būklę, o ne vien skaičius ant etiketės.

    Jei etiketėje nurodyta „suvartoti iki“, tai laikoma saugos terminu, taikomu greitai gendantiems produktams. Tokiu atveju rizikuoti nerekomenduojama, nes po nurodytos datos daugėja tikimybė susidurti su maisto sukeliamais negalavimais. Ypač atsargūs turėtų būti vaikai, nėščiosios, vyresnio amžiaus žmonės ir turintys silpnesnę imuninę sistemą.

    Kaip atpažinti sugedusį jogurtą?

    Pirmiausia apžiūrėkite pakuotę: išsipūtęs dangtelis ar pažeistas indelis gali rodyti nepageidaujamus mikrobiologinius procesus. Atidarius svarbūs požymiai yra kvapas ir konsistencija: netipiškai aitrus, nemalonus kvapas, gleivėtumas ar ryškiai pakitusi struktūra yra signalas nebevalgyti. Nedidelis išrūgų atsiskyrimas dažnai nėra gedimo požymis, tačiau kartu su kitais pokyčiais jau turėtų kelti įtarimų.

    Pelėsis ant paviršiaus – aiški priežastis produktą nedelsiant išmesti. Toksiškos medžiagos gali pasklisti plačiau nei matoma akiai, todėl vien nubraukti ar „iškabinti“ dėmelę nepakanka. Jei kyla abejonių, saugiausia taisyklė paprasta: nevalgykite.

    Kada būtina kreiptis į medikus?

    Suvalgius sugedusį pieno produktą per kelias valandas gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar pilvo skausmai. Dažnai būklė pagerėja per trumpą laiką, tačiau svarbu gerti pakankamai skysčių ir stebėti savijautą. Jei simptomai užsitęsia apie 2–3 dienas, pakyla aukšta temperatūra arba atsiranda dehidratacijos požymių, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Maisto švaistymo mažinimas svarbus, tačiau sprendimas turi remtis sauga: tinkamas laikymas, pakuotės būklė ir pojūčių įvertinimas yra patikimesni už bandymą „sutaupyti bet kokia kaina“. Jogurtas yra rūgštus produktas, todėl tam tikrais atvejais genda lėčiau, bet tai nereiškia, kad jis negali tapti rizikingas. Geriausia praktika – laikyti 0–4 laipsnių temperatūroje ir nepalikti atidaryto produkto ilgam.

  • Braškės gali baigtis apsinuodijimu: gydytojai įspėja, kaip plauti, kad nepakenktumėte

    Braškės gali baigtis apsinuodijimu: gydytojai įspėja, kaip plauti, kad nepakenktumėte

    Prasidėjus braškių sezonui, daugiau šių uogų atsiranda ir ant lietuvių stalo, tačiau medikai primena: skubotas valgymas neplautas uogas gali baigtis apsinuodijimu. Ant braškių paviršiaus gali likti žemių, bakterijų, parazitų kiaušinėlių, taip pat augalų apsaugos priemonių pėdsakų.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad vien vandens srovė ne visada padeda pašalinti tai, ko plika akimi nematyti. Ypač svarbu kruopščiai nuplauti uogas vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir tiems, kurių imunitetas silpnesnis, nes jiems žarnyno infekcijos gali būti pavojingesnės.

    Kada ir kaip plauti braškes?

    Braškes rekomenduojama plauti tik prieš pat valgymą arba ruošiant termiškai, nes nuplautos uogos greičiau pradeda gesti. Ilgiau laikant drėgnas uogas, didėja pelėsio rizika, o pati tekstūra tampa minkštesnė.

    Dar viena dažna klaida yra nuskinti kotelius prieš plovimą. Palikus kotelius iki plovimo pabaigos, uogos mažiau prisigeria vandens, geriau išlaiko skonį ir aromatą, o vidus netampa vandeningas.

    Plaunant geriausia rinktis vėsią arba vos drungną tekančio vandens srovę ir uogas švelniai permaišyti rankomis, kad nepažeistumėte minkšto paviršiaus. Jei uogos labai nešvarios, pirmiausia galima trumpai perplauti dubenyje, o tuomet dar kartą perlieti tekančiu vandeniu.

    Ko vengti, kad nesugadintumėte uogų?

    Specialistai nerekomenduoja braškių mirkyti ilgai, nes jos greitai sugeria vandenį, praranda skonį ir tampa prėskos. Taip pat neverta plauti braškių iš anksto visai savaitei, net jei norisi sutaupyti laiko, nes taip sutrumpėja jų galiojimas.

    Jei braškės skirtos desertui be terminio apdorojimo, verta atidžiai perrinkti uogas ir pašalinti pažeistas ar pradėjusias minkštėti. Tokios uogos genda greičiau ir gali paspartinti gedimą visame inde, ypač jei laikomos šiltai.

    Kada vertėtų sunerimti?

    Apsinuodijimo ar žarnyno infekcijos požymiai dažniausiai pasireiškia pykinimu, pilvo skausmais, viduriavimu, kartais pakyla temperatūra. Jei simptomai stiprūs, užsitęsia, pasireiškia vaikui ar vyresniam žmogui, rekomenduojama kreiptis į gydytoją.

    Kasdienėje virtuvėje paprasta taisyklė išlieka patikimiausia: braškes plauti kruopščiai, bet trumpai, nepažeidžiant uogų, ir valgyti jas kuo greičiau. Taip išsaugosite ir skonį, ir saugumą.

  • Šie virtuvės įpročiai atrodo nekalti, bet gali baigtis apsinuodijimu: ką keisti dabar

    Virtuvės higienos taisyklės dažnai skamba taip, lyg viena klaida neišvengiamai baigtųsi ligonine. Tačiau rizikos lygis skiriasi: vieni įpročiai iš tiesų didina per maistu plintančių infekcijų tikimybę, kiti dažniau yra nemalonūs nei pavojingi.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad namų virtuvėje kontrolės mažiau nei maitinimo įstaigose, todėl net maži įpročiai gali lemti kryžminę taršą. Svarbiausi principai paprasti: laikyti karštą maistą karštą, šaltą šaltą ir neleisti bakterijoms persikelti nuo žalios mėsos ar nešvarių paviršių ant paruošto maisto.

    Kas dažniausiai yra pavojinga

    Atitirpinti mėsą, paukštieną ar jau pagamintus patiekalus kambario temperatūroje ant stalviršio yra viena rizikingiausių praktikų. Išorinis sluoksnis gali greitai sušilti iki vadinamosios pavojingos temperatūrų zonos, kurioje bakterijos dauginasi sparčiausiai, net jei vidus dar lieka sušalęs.

    Ne mažiau rizikinga valgyti maistą, kuris stovėjo kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas, pavyzdžiui, per naktį paliktą picą ar troškinį. Tai ypač aktualu patiekalams su padažais, mėsa, sūriais ar kitais drėgnais priedais, nes jie sudaro palankesnes sąlygas mikrobams nei vien duonos gaminiai.

    Žalios vištienos plovimas po tekančiu vandeniu laikomas bloga praktika, nes vandens lašai gali ištaškyti bakterijas ant kriauklės, stalviršių ir įrankių. Kaitinimas iki saugios vidaus temperatūros bakterijas sunaikina, tačiau kryžminė tarša virtuvėje gali įvykti dar iki kepimo.

    Kai rizika priklauso nuo situacijos

    Nusivarvinti makaronus ar ryžius virš nešvarios kriauklės gali būti problema, jei šalia yra indų, kurie lietė žalią mėsą, arba jei kriauklėje susikaupę senų maisto likučių. Kriauklė ir nutekėjimas yra vietos, kur dažnai susidaro biofilmai, todėl svarbu juos reguliariai plauti ir dezinfekuoti.

    Pjaustymo lentelės naudojimas keliems ingredientams iš eilės ne visada reiškia bėdą, bet pavojus atsiranda, kai po žalios mėsos ar paukštienos ruošiamos daržovės, kurios bus valgomos žalios. Tokiais atvejais saugiausia lentelę ir peilį iškart išplauti karštu vandeniu su plovikliu, o dar geriau turėti atskiras lenteles žaliai mėsai ir kitiems produktams.

    Katės ant stalviršio kelia riziką dėl galimų parazitų ir mikroorganizmų, ypač jei gyvūnas vaikšto lauke ar ką tik buvo dėžutėje su kraiku. Tai ypač svarbu nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema, todėl prieš maisto ruošą stalviršius verta nuvalyti ir, jei reikia, dezinfekuoti.

    Kas dažnai nėra taip baisu

    Sviestas dėl didelio riebalų kiekio paprastai yra mažiau palankus bakterijų dauginimuisi nei kiti pieno produktai, todėl trumpam laikyti jį kambario temperatūroje dažniausiai saugu. Vis dėlto jis greičiau praranda skonines savybes ir gali apkarsti, todėl geriausia laikyti uždengtame inde vėsioje vietoje ir nepalikti ilgam.

    Maisto sūdymas pirštais pats savaime nėra problema, jei rankos švariai nuplautos ir nusausintos. Rizika atsiranda tada, kai po kontakto su žalia mėsa pirštais liečiamas druskos indelis, o ta pačia druska vėliau gardinamas jau paruoštas ar daugiau nebekaitinamas maistas.

    Specialistai primena, kad taisyklės dažnai kuriamos blogiausiam scenarijui, kad nekiltų interpretacijų. Tačiau praktiškai geriausiai veikia keli įpročiai: saugus atitirpinimas šaldytuve arba šaltame vandenyje, greitas maisto atšaldymas ir aiškus žalių bei paruoštų produktų atskyrimas.