CP v2

Tag: Apsinuodijimas maistu

  • Turite bigoso šaldiklyje? Po šio laiko geriau nerizikuoti: štai ką pataria specialistai

    Bigosas dažnai gaminamas dideliame puode, nes pastovėjęs ir pakartotinai pašildytas jis įgauna ryškesnį skonį. Tačiau dalį porcijų neretai norisi užšaldyti ilgesniam laikui, o tuomet kyla svarbiausias klausimas: kiek ilgai toks patiekalas iš tiesų išlieka kokybiškas ir saugus?

    Šaldymas pristabdo mikroorganizmų dauginimąsi, bet nesustabdo maisto kokybės pokyčių. Laikui bėgant bigosas gali prarasti aromatą, pasikeičia tekstūra, o riebesnė mėsa ar dešros komponentai gali įgyti nemalonų prėsimo poskonį net ir laikant žemoje temperatūroje.

    Kiek laiko bigosas tinka šaldiklyje?

    Jei šaldiklyje palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra, bigosas geriausią kokybę paprastai išlaiko maždaug 3 mėnesius. Per šį laikotarpį patiekalo skonis ir konsistencija dažniausiai išlieka artimi ką tik pagamintam, o kopūstai neperdaug suminkštėja.

    Vėliau kokybė ima kristi sparčiau, ypač jei bigosas gamintas su riebesniais mėsos gaminiais, šonine ar rūkytomis dešromis. Riebalai laikui bėgant oksiduojasi, todėl atsiranda kartumas, „seni“ kvapai, o mėsa gali tapti sausesnė ir labiau plaušuota.

    Ilgesnis laikymas nebūtinai automatiškai reiškia, kad patiekalas tapo pavojingas, tačiau po 4–5 mėnesių verta vertinti itin atidžiai. Daug kas priklauso nuo to, ar bigosas buvo greitai atvėsintas, kaip sandariai supakuotas ir ar šaldiklyje nebuvo temperatūros svyravimų.

    Dažniausios šaldymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra dėti į šaldiklį dar šiltą ar karštą bigosą. Taip ne tik suprastėja patiekalo struktūra, bet ir laikinai pakyla šaldiklio temperatūra, o tai gali neigiamai paveikti šalia laikomus produktus.

    Praktiškiausia bigosą iš karto padalyti į mažesnes porcijas ir sandariai supakuoti, kad patektų kuo mažiau oro. Tam tinka šaldymui pritaikyti indai, sandarūs maišeliai ar vakuuminės pakuotės, o ant taros verta užrašyti užšaldymo datą.

    Kuo mažiau deguonies pakuotėje, tuo mažesnė tikimybė atsirasti šaldymo pažeidimams, kai paviršius išsausėja, keičiasi skonis ir kvapas. Jei bigosas dažnai atidaromas ir vėl uždaromas, kokybė krinta greičiau, todėl porcijavimas čia ypač svarbus.

    Kada bigosą geriau išmesti?

    Atitirpinus patiekalą verta jį įvertinti kvapu ir išvaizda dar prieš šildant. Įtarti netinkamumą turėtų prėsus ar rūgštus kvapas, aiškiai pakitusi mėsos spalva, vandeninga, sluoksniuota konsistencija ar neįprastai kartus poskonis.

    Jei kyla bent menkiausių abejonių, geriau nerizikuoti, nes apsinuodijimas maistu gali baigtis ne tik bloga savijauta, bet ir dehidratacija ar komplikacijomis jautresniems žmonėms. Svarbu prisiminti ir taisyklę, kad kartą atitirpinto bigoso pakartotinai užšaldyti nereikėtų.

    Atitirpintą bigosą saugiausia laikyti šaldytuve sandariame inde ir suvartoti kuo greičiau, paprastai per 1–2 dienas. Prieš valgant patiekalą būtina gerai įkaitinti, kad jis būtų karštas per visą tūrį.

    Jei bigosą planuojate suvalgyti artimiausiomis dienomis, užtenka laikyti šaldytuve, kur jis dažniausiai išsilaiko kelias dienas. Ilgesniam laikymui alternatyva gali būti konservavimas stiklainiuose, tačiau čia būtina laikytis higienos ir tinkamo kaitinimo, kad rezultatas būtų saugus.

  • Prie Bordo sustabdytas kruizinis laivas: 1 700 keleivių izoliuoti dėl įtariamo gastroenterito

    Prie Bordo sustabdytas kruizinis laivas: 1 700 keleivių izoliuoti dėl įtariamo gastroenterito

    Laive – mirtis ir dešimtys susirgusių

    Prancūzijoje, prie Bordo uosto, trečiadienį laive buvo sulaikyta apie 1 700 žmonių, kai kruiziniame laive „Ambition“ užfiksuotas galimas gastroenterito protrūkis. Vietos žiniasklaida skelbė, kad vienas keleivis mirė, o dar kelioms dešimtims pasireiškė ūmiai virškinimo infekcijai būdingi simptomai.

    Regiono sveikatos institucijos pranešė, kad iki maždaug 50 keleivių patyrė simptomus, atitinkančius ūmią virškinamojo trakto infekciją. Susirgusieji buvo nedelsiant apžiūrėti laivo gydytojo ir izoliuoti savo kajutėse.

    „Atsižvelgiant į gastroenterito tipo ligų užkrečiamumą ir laukiant tyrimų rezultatų, nuspręsta sustabdyti keleivių ir įgulos išlaipinimą“, – nurodė vietos sveikatos tarnybos.

    Tiriamos priežastys ir ribojamas išlaipinimas

    Nouvelle-Aquitaine regiono sveikatos agentūra informavo, kad į laivą išsiųsta medikų komanda, kuri įvertina situaciją vietoje. Tuo pat metu Bordo universiteto ligoninės infekcinių ligų specialistai renka mėginius, kad nustatytų tikslią susirgimų priežastį.

    Pasak pareigūnų, pirminiai tyrimai neatitiko noroviruso protrūkio požymių, tačiau papildomi testai tęsiami. Taip pat neatmetama ir apsinuodijimo maistu versija, nes panašius simptomus gali sukelti skirtingi patogenai ar netinkamai laikomi produktai.

    „Nėra pagrindo sieti šio protrūkio su hantaviruso atvejais, fiksuotais laive MV Hondius“, – pabrėžė Prancūzijos sveikatos institucijos.

    Kodėl kruizuose tokie protrūkiai plinta greičiau

    Gastroenteritas kruiziniuose laivuose nėra retenybė, nors bendrame kelionių skaičiuje tokie incidentai sudaro nedidelę dalį. Uždara aplinka, didelis žmonių tankis ir intensyvus bendrų erdvių naudojimas sudaro palankias sąlygas virusams ir bakterijoms plisti nuo žmogaus žmogui.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didesnę riziką sukuria ir maitinimo organizavimas, ypač švediško stalo principu. Dažnai liečiami bendri paviršiai, rankenos ir bendri įrankiai gali tapti infekcijos perdavimo grandimi, jei higiena nesilaikoma pakankamai griežtai.

    Laivas „Ambition“, priklausantis bendrovei „Ambassador Cruise Line“, gegužės 6 dieną išplaukė iš Šetlando salų, stojo Belfaste ir Liverpulyje, o vėliau pasiekė Bordo, iš kur turėjo vykti į Ispaniją. Pareigūnai teigė, kad susirgimų pikas fiksuotas pirmadienį, kai laivas buvo sustojęs Bresto uoste.

  • Sudygusios ir pažaliavusios bulvės: kada jos tampa toksiškos ir kaip išvengti apsinuodijimo

    Bulvės daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomos jos gali tapti sveikatai pavojingos. Kai gumbai pradeda žaliuoti ar leisti daigus, juose gali didėti natūralių toksinų kiekis, o tai kartais baigiasi apsinuodijimo simptomais.

    Pagrindinė rizika siejama su glikoalkaloidais, ypač solaninu ir chakoninu. Tai augalo „gynybinės“ medžiagos, kurios padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau žmogui didesnės jų dozės gali būti toksiškos.

    Žalią atspalvį bulvėse sukelia chlorofilas, kuris pats nėra nuodingas, bet dažnai rodo, kad gumbas buvo veikiamas šviesos. Būtent šviesos poveikis ir mechaniniai pažeidimai dažnai sutampa su didesniu glikoalkaloidų susikaupimu, ypač žievelėje ir po ja.

    Dygimas paprastai prasideda laikant per šiltai arba per ilgai. Kuo daugiau daigų ir kuo ryškesnis žaliavimas, tuo didesnė tikimybė, kad glikoalkaloidų kiekis išaugo ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose.

    Jei bulvė turi nedidelius daigus ar mažas pažaliavusias vietas, riziką galima sumažinti storai nuskutant žievę ir išpjaunant pažeistas vietas. Vis dėlto tai nėra garantija, nes toksinų pasiskirstymas priklauso nuo laikymo sąlygų, gumbų būklės ir pažeidimų.

    Jei bulvė stipriai pažaliavusi, turi daug daigų, yra minkšta, drėgna, su pelėsiu ar įtartinu kvapu, saugiausia ją išmesti. Tokiais atvejais vien nupjauti paviršių gali nepakakti, nes padidėjęs toksinų kiekis gali būti visame gumbre.

    Apsinuodijimas glikoalkaloidais dažniausiai pirmiausia paveikia virškinimo sistemą. Simptomai gali pasireikšti per kelias valandas, kartais vėliau, ir apimti pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, deginimo pojūtį gerklėje ar kartų skonį burnoje.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti galvos svaigimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės sumišimas, o itin retai ir rimtesni neurologiniai požymiai. Jei simptomai stiprūs, nepraeina arba blogėja, ypač vaikams ar vyresniems žmonėms, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Norint sumažinti žaliavimo ir dygimo riziką, bulves verta laikyti tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Tiesioginė saulė ir ryški dirbtinė šviesa spartina žaliavimą, todėl gumbai neturėtų stovėti ant palangės ar atviroje virtuvės lentynoje.

    Praktiškai padeda ir paprasta taisyklė: nepirkti per didelio kiekio, jei nėra tinkamų laikymo sąlygų, o prieš gaminant visada peržiūrėti gumbus. Pastebėjus didelius žalius plotus, gausų dygimą, puvinį ar pelėsį, saugiausia bulvių nenaudoti net po terminio apdorojimo.

  • Dažnas valgo ir nežino: kada bulvių daigai tampa pavojingi, o kada dar galima valgyti

    Pradėjusi dygti bulvė nebūtinai iškart tampa netinkama maistui, tačiau tai yra signalas įvertinti jos būklę. Dygimas reiškia, kad bulvė baigia ramybės periodą ir pradeda naudoti sukauptas medžiagas augimui, todėl keičiasi skonis ir tekstūra.

    Daigai ir ypač bulvės paviršius po jais dažniau turi daugiau natūralių glikoalkaloidų, svarbiausi iš jų yra solaninas ir chakoninas. Šios medžiagos augalui padeda apsisaugoti nuo kenkėjų, tačiau žmogui didesni kiekiai gali sukelti pykinimą, pilvo skausmą, viduriavimą, galvos svaigimą.

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai bulvė ne tik išleidusi daigus, bet ir pažaliavusi. Žalia spalva susijusi su chlorofilo susidarymu nuo šviesos, o kartu dažnai didėja ir glikoalkaloidų kiekis, todėl tokių vietų ragauti nerekomenduojama.

    Jei bulvė tik lengvai sudygusi, kieta, nesusiraukšlėjusi, be nemalonaus kvapo ir be pažaliavusių plotų, ją dažniausiai dar galima vartoti. Svarbu kruopščiai išpjauti daigus ir jų „akutes“ su aplinkiniu audiniu, o jei yra žalių vietų, jas nupjauti storesniu sluoksniu.

    Bulves reikėtų išmesti, jei jos minkštos, šlapios, stipriai susiraukšlėjusios, turi pelėsio požymių, nemaloniai dvokia arba yra plačiai pažaliavusios. Taip pat atsargiau vertėtų elgtis su bulvėmis, kurių daigai ilgi, o pati bulvė akivaizdžiai „išsekusi“.

    Siekiant sumažinti dygimą, bulves patariama laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje, gerai vėdinamoje taroje. Šviesa ir šiluma spartina ir žaliavimą, ir dygimą, todėl laikymas ant palangės ar šalia šilumos šaltinių yra viena dažniausių priežasčių, kodėl bulvės greitai tampa abejotinos kokybės.

  • Grybautojai sukluso: gegužę miškuose dygsta vieni skaniausių baravykų, bet yra spąstų

    Grybautojai sukluso: gegužę miškuose dygsta vieni skaniausių baravykų, bet yra spąstų

    Po šiltesnių dienų ir gegužės lietaus miškuose dažniau pasirodo vienas aromatingiausių sezono grybų – plytinis baravykas, dar vadinamas raudonporiu baravyku. Patyrę grybautojai jį vertina dėl ryškaus skonio, tačiau pabrėžia, kad su šia rūšimi reikia elgtis atsakingai.

    Plytinį baravyką dažniausiai išduoda tamsiai rudas, masyvus kepurėlės paviršius, kuris spaudžiant gali patamsėti. Kotas paprastai būna 5–15 centimetrų, viršuje gelsvas, o žemiau matomas plytų raudonumo atspalvis.

    Dar vienas būdingas bruožas – greitas minkštimo pamėlynavimas ar patamsėjimas pažeidus grybą. Tai natūrali oksidacijos reakcija ir savaime nereiškia, kad grybas nuodingas, tačiau ji gali suklaidinti pradedančiuosius.

    Šis baravykas laikomas vienu iš nedaugelio vertingų grybų, kuriuos realu rasti pavasarį. Jis dažniau aptinkamas spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur auga eglės, bukai ar kėniai, o pats dygimas suintensyvėja po kritulių ir atšilimo.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė – plytinio baravyko negalima valgyti žalio ar menkai termiškai apdoroto. Žalias jis gali sukelti apsinuodijimo požymius, o nepakankamai išvirtas ar ne iki galo iškeptas dažniau baigiasi pilvo skausmais, pykinimu ir vėmimu.

    Saugiausia šiuos grybus virti, troškinti ar kepti pakankamai ilgai, kad karštis pasiektų visą minkštimą. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama ne trumpesnė nei 20–30 minučių terminė paruoša, ypač jei grybai stambūs.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, geriau grybą palikti miške – viena klaida gali baigtis rimtu apsinuodijimu“, – sako patyrę grybautojai.

    Renkant verta prisiminti ir pavojingiausią antrininką – šėtonišką baravyką, kuris yra stipriai nuodingas ir kartais supainiojamas. Jis dažniau turi gerokai šviesesnę kepurėlę, o kotas būna ryškiau rausvas ar oranžinis, todėl vien tik bendras baravyko siluetas nėra patikimas atpažinimo kriterijus.

    Plytiniai baravykai tinka įvairiems patiekalams: iš jų gaminami padažai, jie dedami į sriubas, troškinius ar makaronų patiekalus. Jei planuojate džiovinti ar marinuoti, pirmiausia įsitikinkite, kad grybai surinkti tiksliai atpažinus rūšį ir yra švieži.

    Specialistai taip pat primena, kad grybai apskritai yra sunkiau virškinamas maistas, todėl didelėmis porcijomis jų nereikėtų siūlyti mažiems vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms. O grįžus iš miško svarbu derlių perrinkti dar kartą ir laikyti atskirai tuos grybus, dėl kurių išvaizdos kyla klausimų.

  • Plytinporis baravykas: kaip atpažinti ir paruošti, kad išvengtumėte apsinuodijimo

    Plytinporis baravykas: kaip atpažinti ir paruošti, kad išvengtumėte apsinuodijimo

    Valgomas tik tinkamai paruošus

    Plytinporis baravykas, dar vadinamas raudonporiu baravyku (lot. Neoboletus erythropus), laikomas valgomu grybu, tačiau tik po pakankamos terminės apdoros. Žalias ar nepakankamai termiškai apdorotas jis gali sukelti virškinimo sutrikimų, tokių kaip pilvo skausmai, pykinimas ar vėmimas.

    Specialistai pabrėžia, kad šis grybas priskiriamas prie didesnės rizikos rūšių ne todėl, kad būtų nuodingas kaip klasikiniai nuodingi grybai, o dėl to, kad jo saugumas tiesiogiai priklauso nuo paruošimo. Dėl šios priežasties pradedantiesiems grybautojams jis dažnai nerekomenduojamas.

    Kaip atpažinti plytinporį baravyką

    Plytinporio baravyko kepurėlė dažniausiai būna tamsiai ruda, kaštoninė, užauga maždaug iki 15 centimetrų skersmens. Apatinėje kepurėlės pusėje esantys vamzdeliai yra būdingos plytinės raudonos spalvos, o paspaudus ar pažeidus jie greitai melsvėja.

    Vienas ryškiausių požymių yra minkštimo mėlynavimas perpjovus ar pažeidus grybą. Kotas paprastai būna su rausvomis dėmėmis, gali siekti iki 15 centimetrų aukščio, o svarbi detalė ta, kad ant koto paprastai nėra aiškaus tinkliško rašto.

    Pavojingiausia painiava ir saugiausias sprendimas

    Didžiausia rizika grybaujant susijusi su galimu supainiojimu su nuodingomis išvaizda panašiomis rūšimis, ypač šėtoniškuoju baravyku (lot. Rubroboletus satanas). Tokia klaida gali baigtis sunkiu apsinuodijimu, todėl bet kokia abejonė turėtų būti laikoma signalu grybą palikti miške.

    Skiriant nuo šėtoniškojo baravyko dažnai minimi keli požymiai: pastarojo kotas paprastai šviesesnis ir turi labiau pastebimą tinklišką raštą. Vis dėlto vien pagal vieną požymį pasikliauti nereikėtų, nes gamtoje spalvos ir raštai kinta, o panašumų gali būti daug.

    Kur auga ir kada jo daugiausia

    Plytinporis baravykas aptinkamas tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose, dažnai šalia eglių, jam labiau tinka rūgštesnės dirvos. Vaisiakūniai gali pasirodyti nuo pavasario pabaigos iki vėlyvo rudens, o gausiausias metas dažniausiai būna vasaros pabaigoje ir rudenį.

    Grybautojams svarbu įvertinti ne tik sezoną, bet ir augavietę bei bendrą miško situaciją. Skirtingais metais derėjimas gali skirtis dėl kritulių kiekio, temperatūrų svyravimų ir dirvos drėgmės.

    Kaip paruošti, kad būtų saugu

    Pagrindinė taisyklė yra paprasta: plytinporį baravyką būtina gerai termiškai apdoroti. Praktikoje tai reiškia pakankamai ilgą virimą arba kruopštų kepimą, kad grybas būtų pilnai iškepęs ir neliktų žalių vietų, ypač stambesniuose gabaluose.

    Anksčiau buvo paplitęs patarimas grybus apvirti, nupilti vandenį ir virti dar kartą, tačiau šiuolaikinėse rekomendacijose dažniau akcentuojama pati pakankama terminė apdora, o ne konkretus dvigubo virimo ritualas. Svarbiausia neeksperimentuoti su žaliu ar trumpai apkeptu grybu ir jo neragauti gaminimo metu.

    Net ir tinkamai paruoštus grybus verta valgyti saikingai, ypač jei jie yra sunkiau virškinami. Jei po grybų patiekalo atsiranda ūmūs negalavimai, reikėtų kuo greičiau kreiptis į medikus ir, jei įmanoma, išsaugoti patiekalo ar grybų likučius identifikavimui.