Tag: Apsinuodijimas maistu

  • 7 maisto saugos klaidos vaišių šeimininkams: kaip išvengti apsinuodijimo vakarėlyje

    Vakarėlio metu lengva pamiršti, kiek laiko maistas stovi ant stalo ar ar patiekalai pakankamai įkaitinti. Tačiau būtent tokios smulkmenos dažniausiai lemia maisto saugos klaidas, kurios gali baigtis apsinuodijimu.

    Kaip rašo „EatingWell“, maisto saugos specialistai ir šefai išskiria septynias dažniausias situacijas, kuriose šeimininkai suklysta, ir paprastus būdus tai ištaisyti. Dauguma rekomendacijų sukasi apie du dalykus – laiką ir temperatūrą.

    Pagrindinė rizika atsiranda tada, kai patiekalai ilgai stovi kambario temperatūroje, o šeimininkas, blaškomas svečių, nebeseka, kada kas buvo patiekta. Kitas dažnas spąstas – neteisingas karštų patiekalų laikymas ar bandymas „iš akies“ įvertinti, ar mėsa jau iškepusi.

    Šios taisyklės aktualios ir Lietuvoje: net jei maistas atrodo ir kvepia gerai, bakterijos gali daugintis nepastebimai. Todėl svarbu ne tik skanus meniu, bet ir saugūs įpročiai virtuvėje bei prie vaišių stalo.

    1 klaida: viską išdėti iš karto

    Atrodo patogu visą vaišių stalą paruošti dar prieš atvykstant pirmiesiems svečiams, bet ne visada tai geriausias sprendimas. Jei renginys neformalus ir svečiai užkandžiauja kelias valandas, dalis patiekalų ilgai stovės ne šaldytuve.

    Praktinis sprendimas – maistą dėti mažesnėmis porcijomis, o papildymus laikyti tinkamoje temperatūroje: šaltus – šaldytuve, karštus – orkaitėje ar kitoje šilumą palaikančioje vietoje. Taip išlaikoma ir kokybė, ir sauga.

    2–4 klaidos: laikas ant stalo ir netinkamas pašildymas

    Vakarėlio metu lengva pamesti laiką ir nebežinoti, kiek patiekalai stovi kambario temperatūroje. Specialistai siūlo paprastą triuką: padėjus patiekalą ant stalo, telefone nusistatyti laikmatį – skaičiuoti reikia nuo to momento, kai maistas padedamas, o ne kai svečiai pradeda valgyti.

    Kita klaida – manyti, kad šildymo padėklas, puodas ar šilumą palaikantis indas visada užtikrina pakankamą karštį. Jie padeda tik tada, jei maistas iš tiesų išlieka pakankamai karštas, o tai verta patikrinti termometru.

    Taip pat nereikėtų į pusiau ištuštėjusį indą berti naujos, „šviežios“ porcijos. Ant indo dugno likęs maistas jau galėjo ilgai stovėti, būti liečiamas įrankiais ir rankomis, todėl saugiausia – pakeisti visą indą kitu, laikytu tinkamoje temperatūroje.

    5–7 klaidos: kryžminė tarša, „iš akies“ kepimas ir likučiai

    Ypač daug rizikos atsiranda, kai tie patys įrankiai ar lėkštės naudojami žaliai ir jau iškeptai mėsai. Jei ant žaliavos buvo bakterijų, jos lengvai persikelia ant gatavo patiekalo, todėl verta turėti atskiras žnyples ar bent jau pasikeisti įrankius, kai maistas iškepa.

    Dar viena dažna klaida – spėti, ar mėsa ar kitas patiekalas jau iškepęs, pagal spalvą ar plutelę. Išorė gali apskrusti gerokai anksčiau, nei saugiai įkaista vidus, todėl patikimiausias būdas – virtuvinis termometras.

    Galiausiai, nereikėtų laukti, kol vakarėlis baigsis, kad sudėtumėte likučius į šaldytuvą. Patariama maistą atšaldyti ir į šaldytuvą padėti kuo greičiau, naudojant negilius indus, kad atvėstų tolygiau, ir neperkrauti šaldytuvo – orui turi likti vietos cirkuliuoti.

  • Kiaušinius laikote šaldytuvo durelėse? Temperatūros svyravimai greičiau atima šviežumą

    Kiaušiniai daugelyje namų naudojami beveik kasdien – pusryčiams, kepiniams ar įvairiems patiekalams. Kad jie kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu ne tik galiojimo data, bet ir tai, kur bei kaip juos laikote šaldytuve.

    Daugelio šaldytuvų durelėse yra specialus laikiklis kiaušiniams, todėl dalis žmonių juos automatiškai ten ir sudeda vos parsinešę iš parduotuvės. Vis dėlto, kaip rašoma „Terazgotuje.pl“, būtent ši vieta gali prisidėti prie to, kad kiaušiniai greičiau prarastų šviežumą.

    Pagrindinė problema – nuolatiniai temperatūros svyravimai. Kaskart atidarius ir uždarius šaldytuvo dureles, temperatūra trumpam pasikeičia, o ant lukšto gali susidaryti drėgmės kondensatas.

    Drėgmė ant lukšto sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms prasiskverbti į vidų, o tai gali didinti apsinuodijimo maistu ir skrandžio negalavimų riziką. Todėl kiaušiniams labiausiai tinka kuo stabilesnė, vėsi temperatūra.

    Kur kiaušiniams vieta šaldytuve

    Rekomenduojama kiaušinius laikyti ne durelėse, o šaldytuvo giliau – pirmoje arba antroje lentynoje, kur temperatūra paprastai būna pastovesnė. Tai ypač aktualu, jei šaldytuvas dažnai varstomas.

    Taip pat patariama kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje – ji padeda apsaugoti nuo kvapų ir sudaro tinkamesnes sąlygas oro cirkuliacijai. Be to, verta neimti į lauką visos pakuotės, jei reikia tik kelių vienetų: net trumpas atšilimas prisideda prie temperatūros kaitos.

    Įdomu tai, kad svarbi ir kiaušinių padėtis: siūloma juos laikyti platesniu galu į viršų. Teigiama, kad toks laikymas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

    Ko geriau nedaryti prieš dedant į šaltį

    Dar viena dažna klaida – kiaušinius nuplauti prieš dedant į šaldytuvą. Plaunant pašalinamas natūralus apsauginis lukšto sluoksnis, todėl bakterijoms gali būti lengviau patekti į vidų.

    Laikantis kelių paprastų taisyklių – stabilios temperatūros, tinkamos vietos šaldytuve ir vengiant bereikalingo „šildymo“ – kiaušiniai ilgiau išlieka švieži, o jų vartojimas tampa saugesnis.

  • Dingo elektra? Štai kiek valandų šaldiklis išlaikys šaltį – daugelis daro lemtingą klaidą

    Dingo elektra? Štai kiek valandų šaldiklis išlaikys šaltį – daugelis daro lemtingą klaidą

    Staigus elektros dingimas kelia daugiausia nerimo tuomet, kai šaldiklis pilnas mėsos, žuvies, daržovių ar paruoštų patiekalų. Vis dėlto maistas nepradeda atitirpti iškart, o situaciją dažnai nulemia ne sėkmė, o paprastos taisyklės. Svarbiausia – ką darote pirmosiomis minutėmis.

    Viena dažniausių klaidų – iškart atidaryti šaldiklio dureles ir tikrinti, ar produktai dar kieti. Taip į vidų įleidžiamas šiltesnis oras, dėl kurio temperatūra kyla greičiau, o saugus laikas sutrumpėja. Kuo ilgiau šaldiklis lieka uždarytas, tuo ilgiau jis išlaiko žemą temperatūrą.

    Kiek laiko išlaikomas šaltis?

    Sandariai uždarytas šaldiklis, priklausomai nuo modelio, izoliacijos ir patalpos temperatūros, šaltį gali išlaikyti maždaug nuo 10 iki 64 valandų. Didesni skirtumai dažniausiai siejami su įrenginio konstrukcija, izoliacijos storiu ir durų sandariklių būkle. Senesni prietaisai su susidėvėjusiomis tarpinėmis šaltį praranda greičiau.

    Labai svarbu ir tai, kiek šaldiklis prikrautas. Pilnas šaldiklis paprastai išlaiko saugią temperatūrą apie 48 valandas, o iki pusės užpildytas – apie 24 valandas. Šie skaičiai galioja tuomet, kai durelės neatidaromos, o produktai tarpusavyje padeda išlaikyti žemą temperatūrą.

    Kaip pratęsti šaldymą be elektros?

    Prasidėjus elektros tiekimo sutrikimui geriausia šaldiklio neliesti ir jo neatidarinėti. Kiekvienas atidarymas įleidžia šiltesnį orą ir pagreitina atitirpimą net jei durelės atidaromos tik trumpam. Jei būtina ką nors išimti, tai reikėtų daryti vieną kartą ir kuo greičiau.

    Jei apie elektros atjungimą žinoma iš anksto, verta pasiruošti: užšaldyti vandens indus ar šaldymo elementus, paliekant vietos vandeniui plėstis. Laisvas vietas šaldiklyje galima užpildyti šiais ledo šaltiniais, kad šaltis laikytųsi ilgiau. Ilgesniam laikui gali praversti ir termo dėžė su užšaldytais elementais.

    Kada produktus dar galima užšaldyti?

    Atsiradus elektrai reikėtų įvertinti ne tik išvaizdą, bet ir realią produktų būklę. Jei maistas vis dar turi ledo kristalų arba jo temperatūra neviršija 4 laipsnių, daugeliu atvejų jį galima užšaldyti pakartotinai. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad skonis ir tekstūra gali suprastėti.

    Daugiausia atsargumo reikia su mėsa, žuvimi ir paruoštais patiekalais. Jei jie visiškai atitirpo ir ilgiau nei dvi valandas buvo šiltesnėje nei 4 laipsnių temperatūroje, saugiausia tokius produktus išmesti. Kvapas ar išvaizda nėra patikimas kriterijus, todėl abejojant geriau nerizikuoti apsinuodijimu.

  • Mįslė Baltijos pajūryje: beveik 30 sanatorijos „Dukat“ svečių sunegalavo, tyrimai nieko nerado

    Lenkijos Baltijos pajūryje, Dąbki miestelyje, kilęs incidentas sanatorijoje „Dukat“ sukėlė sanitarinių tarnybų sujudimą. Apie 30 kurorto svečių pranešė apie ūmius virškinamojo trakto negalavimus, tačiau laboratoriniai tyrimai nepatvirtino įprastų priežasčių.

    Pasak vietos sanitarinės inspekcijos, iš pradžių buvo svarstomos dvi dažniausios versijos: apsinuodijimas maistu arba virusinė infekcija. Vis dėlto atlikus išsamią patikrą, aiškaus židinio nustatyti nepavyko, o situacija galiausiai nurimo.

    Skundai priminė apsinuodijimą

    Spalio viduryje prasta savijauta vienu metu pasiskundė 29 sanatorijos svečiai. Nurodyti simptomai atitiko dažniausius ūmaus gastroenterito požymius, dėl kurių kolektyvuose neretai įtariamas maistas, vanduo arba greitai plintantys virusai.

    Atvykę inspektoriai pradėjo epidemiologinį tyrimą ir vertino, ar nėra bendro vardiklio: konkretaus patiekalo, maisto tiekimo grandinės problemų, vandens kokybės ar higienos spragų. Patikros metu skelbiama, kad aktyvūs simptomai jau buvo likę tik pavieniams žmonėms.

    Tyrė žmones, virtuvę ir vandenį

    Sanitarinės tarnybos paėmė mėginius iš sunegalavusių asmenų, taip pat patikrino ir sveikus virtuvės darbuotojus. Be to, buvo atlikti švaros tepinėliai maitinimo patalpose, įvertintos higienos procedūros ir virtuvės darbo organizavimas.

    Atskirai tirta geriamojo vandens kokybė, nes būtent vanduo ir kontaktas bendrose erdvėse dažnai tampa protrūkių katalizatoriumi poilsio įstaigose. Medikai pirmosiomis dienomis labiausiai linko į virusinės infekcijos versiją, tačiau duomenys jos nepatvirtino.

    Dažniausi sukėlėjai nepasitvirtino

    Oficialiai pranešta, kad mėginiuose neaptikta žmogui pavojingų bakterijų. Taip pat nenustatyti ir dažniausiai tokiais atvejais protrūkius sukeliantys virusai, įskaitant norovirusus, rotavirusus ir adenovirusus.

    „Iš paimtų mėginių iš sergančiųjų, sveiko virtuvės personalo, švaros tepinėlių maitinimo dalyje ir geriamojo vandens mėginių nenustatyta žmogui pavojingų bakterijų“, – teigė sanitarinė inspekcija.

    Nors aiški priežastis taip ir liko neįvardyta, sanitarinės tarnybos nurodė, kad tyrimas neparodė rizikos, tiesiogiai susijusios su maistu, vandeniu ar virtuvės personalu. Skelbiama, kad dauguma žmonių pasveiko, o situacija sanatorijoje buvo suvaldyta.

    Sanatorija „Dukat“ Dąbki miestelyje priima vaikus ir suaugusiuosius, organizuoja sveikatinimo turnusus ir aptarnauja didelius poilsiautojų srautus. Tokiose įstaigose net ir pavieniai susirgimai gali greitai peraugti į platesnį incidentą, todėl epidemiologiniai tyrimai paprastai atliekami nedelsiant.

  • Praėjo terminas? Šiuos produktus geriau išmesti net po 24 valandų – įspėja ekspertai

    Praėjo terminas? Šiuos produktus geriau išmesti net po 24 valandų – įspėja ekspertai

    Kai kuriuos greitai gendančius produktus vartoti gali būti rizikinga net praėjus vos parai po ant pakuotės nurodyto termino. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pavojų dažnai sukelia ne skonis ar kvapas, o sparčiai besidauginančios bakterijos ir jų išskiriami toksinai.

    Didžiausios rizikos grupei paprastai priskiriama šviežia ir malta mėsa, žuvis bei jūros gėrybės, minkštieji sūriai ir uogos. Šiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis itin greitai, o dalis jų sukelia ūmias žarnyno infekcijas, ypač jei laikymo sąlygos buvo netinkamos.

    Atsargiai su „suvartoti iki“

    Ant pakuočių dažniausiai nurodomi du skirtingi terminai, tačiau jų reikšmė nevienoda. Žyma „suvartoti iki“ siejama su sauga, todėl pasibaigus šiam terminui greitai gendančių produktų valgyti nerekomenduojama, net jei jie atrodo „normaliai“.

    Tuo metu „geriausias iki“ dažniau apibūdina kokybę, o ne saugą. Tinkamai laikomi ilgai negendantys produktai, pavyzdžiui, kruopos ar konservai, po šio termino kartais dar gali būti vartojami, tačiau jų skonis ir tekstūra gali būti pakitę.

    Šaltis padeda, bet neapsaugo visada

    Šaldytuvas lėtina bakterijų dauginimąsi, tačiau jo poveikis ribotas, ypač jei maistas dažnai paliekamas kambario temperatūroje. Praktikoje svarbu šaldytuve palaikyti ne aukštesnę nei 5 laipsnių temperatūrą ir greitai gendančius produktus laikyti taip, kad jų sultys nepatektų ant paruošto maisto.

    Žalią mėsą ir žuvį rekomenduojama laikyti sandariame inde apatinėje lentynoje, o pagamintą maistą, kurio neketinama suvalgyti iš karto, atvėsinti ir per maždaug 2 valandas padėti į šaldytuvą arba užšaldyti. Jei produktas pažymėtas „suvartoti iki“, saugesnė taktika yra užšaldyti dar nepasibaigus terminui ir pasižymėti užšaldymo datą.

    Kodėl nepakanka pauostyti

    Vien kvapas ar išvaizda ne visada parodo, ar produktas saugus. Kai kurios pavojingos bakterijos nepalieka aiškių gedimo požymių, todėl ragavimas ar „patikrinimas nosimi“ nėra patikimas būdas įvertinti, ar maistas tinkamas.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti išsipūtusias pakuotes, pažeistus įpakavimus arba maistą, kuris nežinia kiek laiko buvo laikytas šilumoje. Tokiais atvejais rizika išauga, nes net trumpas laikas netinkamoje temperatūroje gali sudaryti palankias sąlygas daugintis mikroorganizmams.

    Kam rizika didžiausia ir ką daryti

    Sunkesnė maistu plintančių infekcijų eiga dažniau pasitaiko mažiems vaikams, senjorams, nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Šioms grupėms abejotino produkto „gelbėjimas“ dažniausiai neatsiperka, nes komplikacijų tikimybė didesnė.

    Dažniausi apsinuodijimo maistu požymiai yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir pakilusi temperatūra. Svarbu gerti pakankamai skysčių, o jei simptomai stiprūs, nepraeina, atsiranda atūdeņėjimo požymių arba bloga savijauta kamuoja rizikos grupių žmones, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

  • Kaip išsirinkti saldžiausią melioną: 6 ženklai, kurie išduos brandą dar parduotuvėje

    Kaip išsirinkti saldžiausią melioną: 6 ženklai, kurie išduos brandą dar parduotuvėje

    Melionas daugeliui yra vienas laukiamiausių vasaros vaisių, tačiau net ir gražiai atrodantis pirkinys kartais nuvilia prėsku skoniu. Kad taip nenutiktų, verta prieš perkant įvertinti kelias aiškias brandos užuominas, kurias galima pastebėti net turguje ar parduotuvėje.

    Pirmiausia reikėtų vengti melionų su įtrūkimais, įpjovimais ar gilesniais įbrėžimais žievėje. Per pažeistas vietas į minkštimą gali patekti bakterijų, o tokį vaisių suvalgius padidėja apsinuodijimo ir skrandžio negalavimų rizika.

    Taip pat nerekomenduojama rinktis jau supjaustyto meliono skiltelėmis, ypač jei jis laikomas be aiškios pakuotės ar šaldymo. Supjaustytas vaisius genda greičiau, o pirkėjas dažniausiai nemato, kokiomis sąlygomis jis buvo pjaustytas ir kiek laiko stovi prekyboje.

    Užuoskite: kvapo nesuklastosi

    Vienas patikimiausių būdų atskirti saldų melioną nuo neprinokusio yra kvapas. Prinokęs vaisius dažniausiai kvepia saldžiai, primena medų ar sunokusią kriaušę, o aromatas jaučiamas net per žievę.

    Jei juntamas žolės, žalių augalų kvapas, melionas greičiausiai dar neprinokęs. O kai vaisius beveik neturi jokio aromato, neretai tai reiškia, kad jis buvo nuskintas per anksti arba augintas sąlygomis, kurios lėmė silpnesnį skonį.

    Garsas, žievė ir kotelis

    Melioną verta ir lengvai pabelsti delnu ar pirštais. Geras ženklas yra duslesnis, tuštesnis garsas, o ryškiai skambus dažnai rodo, kad vaisius dar kietas ir neprisiruošęs valgyti.

    Apžiūrėkite žievę: ji turėtų būti tolygi, be aiškių žalių plotų, nes tai gali reikšti, kad vaisius nuskintas neprinokęs ir saldumo jau nebepriaugs. Rudi ar pilkšvi plotai, ypač minkštėjantys, gali signalizuoti prasidėjusį gedimą.

    Jei melionas turi kotelį, atkreipkite dėmesį į jo būklę. Sausas, pageltęs kotelis dažniausiai laikomas geru ženklu, kad vaisius spėjo sunokti ant augalo ir sukaupti daugiau cukrų.

    Spalva viduje ir svoris

    Jeigu vis dėlto perkate melioną skiltelėmis, įvertinkite minkštimą. Jis turėtų būti ryškesnės, veislei būdingos spalvos, o žalsvas atspalvis prie žievės dažnai išduoda neprinokimą.

    Dar viena paprasta taisyklė renkantis iš kelių panašių vaisių yra svoris. Dažnai saldesnis ir sultingesnis melionas bus sunkesnis už tokio pat dydžio vaisių, nes jame daugiau sulčių.

    Šie požymiai praverčia ne tik pirkėjams, bet ir auginantiems melionus: derlius paprastai imamas tada, kai kotelis visiškai išdžiūsta, o vaisius ima ryškiai kvepėti. Vis dėlto net ir prinokusį melioną svarbu laikyti tinkamai, kad jis nepernoktų ir nepradėtų gesti.

  • Robėti grybai krepšyje? Ekspertai įspėja, kada dar galima valgyti, o kada mesti lauk

    Robėti grybai krepšyje? Ekspertai įspėja, kada dar galima valgyti, o kada mesti lauk

    Rudeniui įsibėgėjus miškuose daugėja grybautojų, tačiau kartu auga ir klaidų rizika. Specialistai primena paprastą taisyklę: rinkti verta tik tuos valgomuosius grybus, kuriuos atpažįstate be menkiausios abejonės, nes dalis valgomų rūšių yra panašios į nuodingas.

    Taip pat svarbu, kaip grybai laikomi dar miške. Juos rekomenduojama dėti į pintinę, o ne į plastikinius maišelius, nes šilumoje ir be oro cirkuliacijos grybai greičiau sušunta, pradeda irti ir gali tapti nesaugūs vartoti net tada, kai rūšis yra valgoma.

    Kitas dažnas klausimas grybaujant – ką daryti, jei grybe matyti kirmėlių ar lervų išgraužtų kanalėlių. Pats toks vaizdas nereiškia, kad grybas nuodingas, tačiau gali rodyti, kad jis jau pradėjęs irti, o tai didina virškinimo sutrikimų riziką.

    Pasak visuomenės sveikatos specialistų, šiek tiek pažeistus valgomuosius grybus kai kurie grybautojai išvalo nupjaudami pažeistas vietas, o likusią dalį gerai termiškai apdoroja. Vis dėlto akcentuojama, kad tokia praktika tinkama tik tada, kai pažeidimai nedideli, o grybas išlieka tvirtas, be nemalonaus kvapo ir be gleivėtumo.

    Jei grybas minkštas, suglebęs, gumbuotas, trupa arba viduje matyti daug išėstų ertmių, jo geriau neimti į krepšį. Tokiuose grybuose gali būti prisikaupę vabzdžių išskyrų, o irimo procesai sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl didėja apsinuodijimo maistu tikimybė.

    Grybų sukirmijimą smarkiai lemia ir orai. Šiltesnėmis vasaros ir ankstyvo rudens savaitėmis vabzdžiai aktyvesni, jų lervos vystosi greičiau, todėl net jauni grybai gali būti pažeisti, o vėsesniu laikotarpiu ir po pirmųjų šalnų tokių radinių paprastai sumažėja.

    Skiriasi ir rūšys: minkštesnio, kvapnesnio minkštimo grybai dažniau nukenčia nuo lervų, o kai kurios rūšys paprastai būna atsparesnės. Grįžus namo patariama grybus perrinkti dar kartą, nepalikti jų šiltai ilgoms valandoms ir kuo greičiau paruošti, nes net valgomas grybas greitai genda.

    Apsinuodijimo rizika ypač išauga, jei suvalgius grybų pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, silpnumas ar svaigulys. Tokiais atvejais specialistai ragina nedelsti ir kreiptis į medikus, o jei įmanoma, išsaugoti patiekalo ar grybų likučius, kad būtų lengviau įvertinti situaciją.

  • Šių grybų niekada nedžiovinkite: po tokio apdorojimo kai kurie gali tapti net pavojingi

    Grybavimo sezonui įsibėgėjus, daugelis parsineša pilnus krepšius ir ieško, kaip derlių išsaugoti žiemai. Džiovinimas laikomas vienu patikimiausių būdų, tačiau jis tinka ne visoms rūšims. Kai kurie grybai po džiovinimo praranda skonį, o kiti gali tapti net netinkami vartoti.

    Geriausiai džiūsta tvirtesnės struktūros, mažiau vandeningi grybai, kuriuose nėra daug gleivių. Dažniausiai tam tinka baravykai ir kiti borovikai, taip pat lepšės bei kazlėkai, kurie džiūdami išlaiko kvapą ir skonį. Žiemą pamirkyti jie tampa universaliu pagrindu sriuboms, padažams ar troškiniams.

    Vandeningi ir gleivėti grybai džiovinant dažnai nuvilia: jie gali sukietėti, tapti guminiai, o netinkamai laikomi ir pradėti pelyti. Dėl to sviestabarščius dažniau rekomenduojama šaldyti arba marinuoti, nes taip geriau išsaugoma tekstūra. Panašiai ir kai kurie kiti populiarūs grybai po džiovinimo netenka ryškaus skonio, todėl geriau tinka trumpam termiškam apdorojimui ir šaldymui.

    Kurių grybų verčiau nerizikuoti džiovinti?

    Yra rūšių, kurių džiovinimas laikomas prasta idėja ne vien dėl skonio. Minima, kad kai kurie ūmėdžių ir kelmučių giminės grybai džiovinant gali pakisti taip, kad tampa netinkami vartoti. Tokiais atvejais saugiau rinktis kitą konservavimo būdą arba apskritai neeksperimentuoti, jei nėra aiškaus patvirtinimo dėl konkrečios rūšies.

    Specialistai taip pat primena, kad apsinuodijimo rizika didėja ne tik dėl netinkamo apdorojimo, bet ir dėl klaidų atpažįstant grybus. Net patyrę grybautojai kartais supainioja panašias rūšis, o džiovinimas klaidos neištaiso. Jei kyla abejonių, grybų geriau nerinkti arba pasitarti su žinovais.

    Kaip džiovinti saugiau ir kokybiškiau

    Džiovinimui verta rinktis tik jaunus, sveikus, nepažeistus grybus, juos kruopščiai nuvalyti ir supjaustyti panašaus storio gabalėliais. Svarbu, kad džiovinimas vyktų tolygiai ir iki galo, nes drėgmės likučiai vėliau gali sukelti pelėsį. Išdžiovintus grybus geriausia laikyti sandariuose induose, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Nors grybai dažnai vertinami tik kaip priedas prie patiekalų, jie turi ir maistinės vertės. Juose aptinkama B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, geležies ir cinko, o džiovinimas paprastai leidžia šias medžiagas išsaugoti. Vis dėlto grybai yra sunkiau virškinami, todėl svarbu saikingumas, ypač vaikams ir jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms.

  • Šių grybų galite rasti už tvoros: auga soduose ir pakelėse, bet viena klaida kainuoja sveikatą

    Šių grybų galite rasti už tvoros: auga soduose ir pakelėse, bet viena klaida kainuoja sveikatą

    Valgomų grybų ieškoti nebūtina vien miške: kai kurios rūšys neretai auga parkuose, soduose, skveruose ar net pakelėse. Tačiau specialistai primena, kad miesto aplinkoje surinkti grybai gali sukaupti daugiau teršalų, todėl vieta ir atpažinimas čia ypač svarbūs.

    Dažnai prie sodybų ar želdynuose randami kelmučiai (Armillaria). Jie auga kekėmis ant kelmų, negyvos medienos ar nusilpusių medžių, o masiškiau pasirodo rudenį, kai naktimis atvėsta ir padaugėja drėgmės.

    Kelmučiai vertinami dėl skonio, bet juos būtina gerai termiškai apdoroti. Valgant nepakankamai išvirtus, daliai žmonių gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o dar didesnė rizika kyla supainiojus su panašiais, nevalgomais ar nuodingais grybais.

    Kita dažnai ne miškuose sutinkama rūšis yra žvynabudė (Macrolepiota procera), dar vadinama keke. Ji gali augti parkuose, pakraščiuose, apleistose pievose ir soduose, o jos kepurėlė išsiplečia iki didelio skersmens, su būdingomis žvynelėmis ir aiškiu žiedu ant koto.

    Žvynabudės atpažinimas turi būti itin atsargus, nes egzistuoja į ją panašios, nuodingos rūšys. Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia grybų neimti arba pasitikrinti pas specialistus, nes klaida gali baigtis sunkiais sveikatos sutrikimais.

    Dar viena pakankamai lengvai pastebima valgomų grybų grupė yra kreivabudės, dažniausiai austriškosios (Pleurotus ostreatus). Jos auga ant lapuočių medžių negyvos ar nusilpusios medienos, formuoja sluoksniais sudėtas kekes ir dažniau randamos vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį.

    Renkant grybus prie kelių ar miestuose svarbu įvertinti taršą: grybai gali kaupti sunkiuosius metalus ir kitus teršalus, o didžiausia rizika paprastai siejama su intensyvaus eismo zonomis. Dėl to patariama vengti rinkti grybus prie magistralių, pramoninių teritorijų ir kitų akivaizdžiai užterštų vietų.

    Saugiausia taisyklė išlieka paprasta: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių, ir visada juos gerai termiškai apdoroti. Jei pasireiškia apsinuodijimo simptomai, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.