CP v2

Tag: Apsinuodijimas maistu

  • Praėjo terminas? Šiuos produktus geriau išmesti net po 24 valandų – įspėja ekspertai

    Praėjo terminas? Šiuos produktus geriau išmesti net po 24 valandų – įspėja ekspertai

    Kai kuriuos greitai gendančius produktus vartoti gali būti rizikinga net praėjus vos parai po ant pakuotės nurodyto termino. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pavojų dažnai sukelia ne skonis ar kvapas, o sparčiai besidauginančios bakterijos ir jų išskiriami toksinai.

    Didžiausios rizikos grupei paprastai priskiriama šviežia ir malta mėsa, žuvis bei jūros gėrybės, minkštieji sūriai ir uogos. Šiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis itin greitai, o dalis jų sukelia ūmias žarnyno infekcijas, ypač jei laikymo sąlygos buvo netinkamos.

    Atsargiai su „suvartoti iki“

    Ant pakuočių dažniausiai nurodomi du skirtingi terminai, tačiau jų reikšmė nevienoda. Žyma „suvartoti iki“ siejama su sauga, todėl pasibaigus šiam terminui greitai gendančių produktų valgyti nerekomenduojama, net jei jie atrodo „normaliai“.

    Tuo metu „geriausias iki“ dažniau apibūdina kokybę, o ne saugą. Tinkamai laikomi ilgai negendantys produktai, pavyzdžiui, kruopos ar konservai, po šio termino kartais dar gali būti vartojami, tačiau jų skonis ir tekstūra gali būti pakitę.

    Šaltis padeda, bet neapsaugo visada

    Šaldytuvas lėtina bakterijų dauginimąsi, tačiau jo poveikis ribotas, ypač jei maistas dažnai paliekamas kambario temperatūroje. Praktikoje svarbu šaldytuve palaikyti ne aukštesnę nei 5 laipsnių temperatūrą ir greitai gendančius produktus laikyti taip, kad jų sultys nepatektų ant paruošto maisto.

    Žalią mėsą ir žuvį rekomenduojama laikyti sandariame inde apatinėje lentynoje, o pagamintą maistą, kurio neketinama suvalgyti iš karto, atvėsinti ir per maždaug 2 valandas padėti į šaldytuvą arba užšaldyti. Jei produktas pažymėtas „suvartoti iki“, saugesnė taktika yra užšaldyti dar nepasibaigus terminui ir pasižymėti užšaldymo datą.

    Kodėl nepakanka pauostyti

    Vien kvapas ar išvaizda ne visada parodo, ar produktas saugus. Kai kurios pavojingos bakterijos nepalieka aiškių gedimo požymių, todėl ragavimas ar „patikrinimas nosimi“ nėra patikimas būdas įvertinti, ar maistas tinkamas.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti išsipūtusias pakuotes, pažeistus įpakavimus arba maistą, kuris nežinia kiek laiko buvo laikytas šilumoje. Tokiais atvejais rizika išauga, nes net trumpas laikas netinkamoje temperatūroje gali sudaryti palankias sąlygas daugintis mikroorganizmams.

    Kam rizika didžiausia ir ką daryti

    Sunkesnė maistu plintančių infekcijų eiga dažniau pasitaiko mažiems vaikams, senjorams, nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Šioms grupėms abejotino produkto „gelbėjimas“ dažniausiai neatsiperka, nes komplikacijų tikimybė didesnė.

    Dažniausi apsinuodijimo maistu požymiai yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir pakilusi temperatūra. Svarbu gerti pakankamai skysčių, o jei simptomai stiprūs, nepraeina, atsiranda atūdeņėjimo požymių arba bloga savijauta kamuoja rizikos grupių žmones, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

  • Kaip išsirinkti saldžiausią melioną: 6 ženklai, kurie išduos brandą dar parduotuvėje

    Kaip išsirinkti saldžiausią melioną: 6 ženklai, kurie išduos brandą dar parduotuvėje

    Melionas daugeliui yra vienas laukiamiausių vasaros vaisių, tačiau net ir gražiai atrodantis pirkinys kartais nuvilia prėsku skoniu. Kad taip nenutiktų, verta prieš perkant įvertinti kelias aiškias brandos užuominas, kurias galima pastebėti net turguje ar parduotuvėje.

    Pirmiausia reikėtų vengti melionų su įtrūkimais, įpjovimais ar gilesniais įbrėžimais žievėje. Per pažeistas vietas į minkštimą gali patekti bakterijų, o tokį vaisių suvalgius padidėja apsinuodijimo ir skrandžio negalavimų rizika.

    Taip pat nerekomenduojama rinktis jau supjaustyto meliono skiltelėmis, ypač jei jis laikomas be aiškios pakuotės ar šaldymo. Supjaustytas vaisius genda greičiau, o pirkėjas dažniausiai nemato, kokiomis sąlygomis jis buvo pjaustytas ir kiek laiko stovi prekyboje.

    Užuoskite: kvapo nesuklastosi

    Vienas patikimiausių būdų atskirti saldų melioną nuo neprinokusio yra kvapas. Prinokęs vaisius dažniausiai kvepia saldžiai, primena medų ar sunokusią kriaušę, o aromatas jaučiamas net per žievę.

    Jei juntamas žolės, žalių augalų kvapas, melionas greičiausiai dar neprinokęs. O kai vaisius beveik neturi jokio aromato, neretai tai reiškia, kad jis buvo nuskintas per anksti arba augintas sąlygomis, kurios lėmė silpnesnį skonį.

    Garsas, žievė ir kotelis

    Melioną verta ir lengvai pabelsti delnu ar pirštais. Geras ženklas yra duslesnis, tuštesnis garsas, o ryškiai skambus dažnai rodo, kad vaisius dar kietas ir neprisiruošęs valgyti.

    Apžiūrėkite žievę: ji turėtų būti tolygi, be aiškių žalių plotų, nes tai gali reikšti, kad vaisius nuskintas neprinokęs ir saldumo jau nebepriaugs. Rudi ar pilkšvi plotai, ypač minkštėjantys, gali signalizuoti prasidėjusį gedimą.

    Jei melionas turi kotelį, atkreipkite dėmesį į jo būklę. Sausas, pageltęs kotelis dažniausiai laikomas geru ženklu, kad vaisius spėjo sunokti ant augalo ir sukaupti daugiau cukrų.

    Spalva viduje ir svoris

    Jeigu vis dėlto perkate melioną skiltelėmis, įvertinkite minkštimą. Jis turėtų būti ryškesnės, veislei būdingos spalvos, o žalsvas atspalvis prie žievės dažnai išduoda neprinokimą.

    Dar viena paprasta taisyklė renkantis iš kelių panašių vaisių yra svoris. Dažnai saldesnis ir sultingesnis melionas bus sunkesnis už tokio pat dydžio vaisių, nes jame daugiau sulčių.

    Šie požymiai praverčia ne tik pirkėjams, bet ir auginantiems melionus: derlius paprastai imamas tada, kai kotelis visiškai išdžiūsta, o vaisius ima ryškiai kvepėti. Vis dėlto net ir prinokusį melioną svarbu laikyti tinkamai, kad jis nepernoktų ir nepradėtų gesti.

  • Robėti grybai krepšyje? Ekspertai įspėja, kada dar galima valgyti, o kada mesti lauk

    Robėti grybai krepšyje? Ekspertai įspėja, kada dar galima valgyti, o kada mesti lauk

    Rudeniui įsibėgėjus miškuose daugėja grybautojų, tačiau kartu auga ir klaidų rizika. Specialistai primena paprastą taisyklę: rinkti verta tik tuos valgomuosius grybus, kuriuos atpažįstate be menkiausios abejonės, nes dalis valgomų rūšių yra panašios į nuodingas.

    Taip pat svarbu, kaip grybai laikomi dar miške. Juos rekomenduojama dėti į pintinę, o ne į plastikinius maišelius, nes šilumoje ir be oro cirkuliacijos grybai greičiau sušunta, pradeda irti ir gali tapti nesaugūs vartoti net tada, kai rūšis yra valgoma.

    Kitas dažnas klausimas grybaujant – ką daryti, jei grybe matyti kirmėlių ar lervų išgraužtų kanalėlių. Pats toks vaizdas nereiškia, kad grybas nuodingas, tačiau gali rodyti, kad jis jau pradėjęs irti, o tai didina virškinimo sutrikimų riziką.

    Pasak visuomenės sveikatos specialistų, šiek tiek pažeistus valgomuosius grybus kai kurie grybautojai išvalo nupjaudami pažeistas vietas, o likusią dalį gerai termiškai apdoroja. Vis dėlto akcentuojama, kad tokia praktika tinkama tik tada, kai pažeidimai nedideli, o grybas išlieka tvirtas, be nemalonaus kvapo ir be gleivėtumo.

    Jei grybas minkštas, suglebęs, gumbuotas, trupa arba viduje matyti daug išėstų ertmių, jo geriau neimti į krepšį. Tokiuose grybuose gali būti prisikaupę vabzdžių išskyrų, o irimo procesai sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis, todėl didėja apsinuodijimo maistu tikimybė.

    Grybų sukirmijimą smarkiai lemia ir orai. Šiltesnėmis vasaros ir ankstyvo rudens savaitėmis vabzdžiai aktyvesni, jų lervos vystosi greičiau, todėl net jauni grybai gali būti pažeisti, o vėsesniu laikotarpiu ir po pirmųjų šalnų tokių radinių paprastai sumažėja.

    Skiriasi ir rūšys: minkštesnio, kvapnesnio minkštimo grybai dažniau nukenčia nuo lervų, o kai kurios rūšys paprastai būna atsparesnės. Grįžus namo patariama grybus perrinkti dar kartą, nepalikti jų šiltai ilgoms valandoms ir kuo greičiau paruošti, nes net valgomas grybas greitai genda.

    Apsinuodijimo rizika ypač išauga, jei suvalgius grybų pasireiškia pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas, silpnumas ar svaigulys. Tokiais atvejais specialistai ragina nedelsti ir kreiptis į medikus, o jei įmanoma, išsaugoti patiekalo ar grybų likučius, kad būtų lengviau įvertinti situaciją.

  • Šių grybų niekada nedžiovinkite: po tokio apdorojimo kai kurie gali tapti net pavojingi

    Grybavimo sezonui įsibėgėjus, daugelis parsineša pilnus krepšius ir ieško, kaip derlių išsaugoti žiemai. Džiovinimas laikomas vienu patikimiausių būdų, tačiau jis tinka ne visoms rūšims. Kai kurie grybai po džiovinimo praranda skonį, o kiti gali tapti net netinkami vartoti.

    Geriausiai džiūsta tvirtesnės struktūros, mažiau vandeningi grybai, kuriuose nėra daug gleivių. Dažniausiai tam tinka baravykai ir kiti borovikai, taip pat lepšės bei kazlėkai, kurie džiūdami išlaiko kvapą ir skonį. Žiemą pamirkyti jie tampa universaliu pagrindu sriuboms, padažams ar troškiniams.

    Vandeningi ir gleivėti grybai džiovinant dažnai nuvilia: jie gali sukietėti, tapti guminiai, o netinkamai laikomi ir pradėti pelyti. Dėl to sviestabarščius dažniau rekomenduojama šaldyti arba marinuoti, nes taip geriau išsaugoma tekstūra. Panašiai ir kai kurie kiti populiarūs grybai po džiovinimo netenka ryškaus skonio, todėl geriau tinka trumpam termiškam apdorojimui ir šaldymui.

    Kurių grybų verčiau nerizikuoti džiovinti?

    Yra rūšių, kurių džiovinimas laikomas prasta idėja ne vien dėl skonio. Minima, kad kai kurie ūmėdžių ir kelmučių giminės grybai džiovinant gali pakisti taip, kad tampa netinkami vartoti. Tokiais atvejais saugiau rinktis kitą konservavimo būdą arba apskritai neeksperimentuoti, jei nėra aiškaus patvirtinimo dėl konkrečios rūšies.

    Specialistai taip pat primena, kad apsinuodijimo rizika didėja ne tik dėl netinkamo apdorojimo, bet ir dėl klaidų atpažįstant grybus. Net patyrę grybautojai kartais supainioja panašias rūšis, o džiovinimas klaidos neištaiso. Jei kyla abejonių, grybų geriau nerinkti arba pasitarti su žinovais.

    Kaip džiovinti saugiau ir kokybiškiau

    Džiovinimui verta rinktis tik jaunus, sveikus, nepažeistus grybus, juos kruopščiai nuvalyti ir supjaustyti panašaus storio gabalėliais. Svarbu, kad džiovinimas vyktų tolygiai ir iki galo, nes drėgmės likučiai vėliau gali sukelti pelėsį. Išdžiovintus grybus geriausia laikyti sandariuose induose, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Nors grybai dažnai vertinami tik kaip priedas prie patiekalų, jie turi ir maistinės vertės. Juose aptinkama B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, geležies ir cinko, o džiovinimas paprastai leidžia šias medžiagas išsaugoti. Vis dėlto grybai yra sunkiau virškinami, todėl svarbu saikingumas, ypač vaikams ir jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms.

  • Šių grybų galite rasti už tvoros: auga soduose ir pakelėse, bet viena klaida kainuoja sveikatą

    Šių grybų galite rasti už tvoros: auga soduose ir pakelėse, bet viena klaida kainuoja sveikatą

    Valgomų grybų ieškoti nebūtina vien miške: kai kurios rūšys neretai auga parkuose, soduose, skveruose ar net pakelėse. Tačiau specialistai primena, kad miesto aplinkoje surinkti grybai gali sukaupti daugiau teršalų, todėl vieta ir atpažinimas čia ypač svarbūs.

    Dažnai prie sodybų ar želdynuose randami kelmučiai (Armillaria). Jie auga kekėmis ant kelmų, negyvos medienos ar nusilpusių medžių, o masiškiau pasirodo rudenį, kai naktimis atvėsta ir padaugėja drėgmės.

    Kelmučiai vertinami dėl skonio, bet juos būtina gerai termiškai apdoroti. Valgant nepakankamai išvirtus, daliai žmonių gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o dar didesnė rizika kyla supainiojus su panašiais, nevalgomais ar nuodingais grybais.

    Kita dažnai ne miškuose sutinkama rūšis yra žvynabudė (Macrolepiota procera), dar vadinama keke. Ji gali augti parkuose, pakraščiuose, apleistose pievose ir soduose, o jos kepurėlė išsiplečia iki didelio skersmens, su būdingomis žvynelėmis ir aiškiu žiedu ant koto.

    Žvynabudės atpažinimas turi būti itin atsargus, nes egzistuoja į ją panašios, nuodingos rūšys. Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia grybų neimti arba pasitikrinti pas specialistus, nes klaida gali baigtis sunkiais sveikatos sutrikimais.

    Dar viena pakankamai lengvai pastebima valgomų grybų grupė yra kreivabudės, dažniausiai austriškosios (Pleurotus ostreatus). Jos auga ant lapuočių medžių negyvos ar nusilpusios medienos, formuoja sluoksniais sudėtas kekes ir dažniau randamos vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį.

    Renkant grybus prie kelių ar miestuose svarbu įvertinti taršą: grybai gali kaupti sunkiuosius metalus ir kitus teršalus, o didžiausia rizika paprastai siejama su intensyvaus eismo zonomis. Dėl to patariama vengti rinkti grybus prie magistralių, pramoninių teritorijų ir kitų akivaizdžiai užterštų vietų.

    Saugiausia taisyklė išlieka paprasta: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių, ir visada juos gerai termiškai apdoroti. Jei pasireiškia apsinuodijimo simptomai, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • Du kasdieniai produktai, kurie gali apnuodyti net ir išvirti: ekspertai įspėja dėl klaidų

    Maisto higienos specialistai primena, kad apsinuodijimą gali sukelti ne tik akivaizdžiai sugedęs maistas. Kai kurios natūralios toksinės medžiagos ar pelėsių gaminami junginiai išlieka net po virimo ar kepimo, todėl svarbiausia tampa tinkamas produktų laikymas ir atranka.

    Dažniausiai rizika slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi: netinkamai laikomose bulvėse ir kai kuriuose džiovintuose grybuose. Šie produktai neretai būna namuose ilgiau, o pokyčius žmonės linkę nuvertinti.

    Bulvės: kai žalia spalva ne juokas

    Netinkamai laikomos bulvės gali pradėti leisti daigus arba pažaliuoti. Tokie požymiai paprastai rodo padidėjusį glikoalkaloidų kiekį, dažniausiai solanino ir chakonino, kurie augale atlieka apsauginę funkciją, tačiau žmogui gali būti pavojingi.

    Šie junginiai laikomi palyginti atspariais karščiui, todėl vien tik virimas ar kepimas negarantuoja, kad bulvė taps saugi. Nors žalią sluoksnį ar daigus nupjauti įprasta, esant ryškiam pažaliavimui ar kartumui saugiausia tokių bulvių nebevartoti.

    Didelės toksinų dozės gali sukelti pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus ir viduriavimą. Sunkesniais atvejais pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, silpnumas ar sąmonės sutrikimai, todėl delsimas kreiptis į medikus gali būti pavojingas.

    Norint sumažinti riziką, bulves rekomenduojama laikyti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje, toliau nuo tiesioginės šviesos. Taip pat patariama jų nelaikyti šalia svogūnų, nes skirtingų produktų išskiriamos dujos gali paspartinti gedimą ir dygimą.

    Džiovinti grybai: pelėsis gali likti nepastebėtas

    Kita rizikos grupė yra džiovinti grybai, ypač tie, kurie greitai sugeria drėgmę. Net ir nedidelė drėgmė sandėliuojant gali sudaryti sąlygas pelėsiams bei bakterijoms daugintis ir išskirti nepageidaujamas toksines medžiagas.

    Jeigu džiovinti grybai pakeitė spalvą, atsirado pelėsio požymių, lipnumas ar rūgštokas kvapas, jų naudoti nebereikėtų. Svarbu žinoti, kad vien pažeistos vietos nupjovimas ne visada pašalina problemą, nes pelėsių išskiriamos medžiagos gali būti pasiskirsčiusios plačiau.

    Atidarius pakuotę džiovintus grybus geriausia perpilti į sandarų indą ir laikyti taip, kad jie neįgertų drėgmės iš aplinkos. Mirkymui verta pasiruošti tik tiek, kiek planuojama sunaudoti iš karto, nes ilgas mirkymas kambario temperatūroje, ypač karštu metu, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Jei kyla įtarimų dėl apsinuodijimo maistu, ypač kai simptomai stiprūs ar greitai stiprėja, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Tokiais atvejais svarbus ir paprastas įprotis: nebandyti išgelbėti abejotino produkto, nes kaina gali būti per didelė.

  • Maisto saugos ekspertas perspėja: šių 2 iškylų produktų jis nevalgo net per grilį

    Per vasaros iškylas ir grilio vakarėlius daugelis vis dar įtaria majonezą, jei tik kam nors sušlubuoja skrandis. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pramoniniu būdu pagamintas majonezas dažniausiai nėra pagrindinis kaltininkas. Didesnė rizika slypi ne pačiame produkte, o netinkamame laikyme, temperatūroje ir kryžminėje taršoje.

    Šiltuoju sezonu ypač pavojinga situacija susidaro tada, kai maistas ilgai stovi lauke. Bakterijos greitai dauginasi vadinamojoje pavojingoje temperatūrų zonoje, maždaug nuo 4 iki 60 laipsnių pagal Celsijų. Dėl to ir iš pažiūros nekalti patiekalai po kelių valandų gali tapti tikru iššūkiu sveikatai.

    Du produktai, kurių vengia

    Maisto saugos ekspertas ir dėstytojas Darinas Detwileris yra įvardijęs du produktus, kurių per iškylas vengia visiškai. Pirmasis – kantalupa, arba muskusinis melionas, nes jos šiurkšti, tinkliška žievė gali kaupti nešvarumus ir mikroorganizmus. Pjaunant peiliu užterštumas lengvai perkeliamas į valgomą minkštimą.

    Antrasis produktas – fasuotos, iš anksto supjaustytos salotos. Kuo daugiau pjūvio vietų, tuo daugiau paviršių, prie kurių gali prisitvirtinti bakterijos, o maišant lapus iš skirtingų ūkių padidėja galimų taršos taškų skaičius. Tokie mišiniai ypač jautrūs, jei laikomi nepakankamai šaltai.

    „Svarbiausia ne tai, ką atsinešate į iškylą, o kaip tą maistą tvarkote“, – sakė D. Detwileris.

    Kodėl majonezas dažnai apkaltinamas

    Majonezas daugelio galvose tapo patogiu atpirkimo ožiu, nes dažnai naudojamas bulvių ar makaronų salotose. Vis dėlto pramoninis majonezas paprastai gaminamas su pasterizuotais kiaušiniais, o jo rūgštingumas slopina dalies bakterijų dauginimąsi. Kitaip tariant, pats majonezas neretai būna stabilesnis už kitus ingredientus, kurie ilgai stovėjo šilumoje.

    Visai kita situacija su naminiu majonezu iš žalių kiaušinių. Tokį produktą būtina laikyti šaltai ir vartoti kuo greičiau, nes net ir trumpas buvimas šilumoje gali padidinti mikrobiologinę riziką.

    Kas dažniausiai sukelia negalavimus

    Specialistai išskiria, kad problemų dažniausiai sukelia supjaustyti vaisiai, lapinės daržovės, nepakankamai iškepta mėsa ir net ledas gėrimams. Supjaustytuose vaisiuose nebelieka natūralaus apsauginio sluoksnio, todėl šiltame ore mikroorganizmai greitai dauginasi ant drėgno paviršiaus. Lapinės daržovės taip pat ne kartą sietos su bakterinės taršos protrūkiais, jei nuplaunamos atmestinai arba laikomos netinkamai.

    Grilio klasika išlieka viena dažniausių rizikų, jei pasikliaujama vien spalva ar sultingumu, o ne vidine temperatūra. Ne mažiau svarbi ir kryžminė tarša, kai tomis pačiomis žnyplėmis ar lėkšte liečiamas žalias ir jau iškeptas maistas. Net padažas gali tapti problema, jei į jį merkiamas įrankis, lietęs žalią mėsą.

    Ledas taip pat turėtų būti vertinamas kaip maistas, nes jis tiesiogiai patenka į gėrimus. Jis gali būti užterštas, jei imamas nešvariomis rankomis, semiamas stikline ar laikomas šalia prakiurusių pakuočių, nešvarių skardinių ir butelių. Praktikoje saugiausia atskirti ledą gėrimams nuo ledo, skirto tik šaldyti produktus.

    Maisto saugos rekomendacijos išlieka paprastos: šaltus patiekalus laikyti šaltai, karštus patiekti karštus, o kuo greičiau sugrąžinti į šaltkrepšį ar šaldytuvą. Taip pat verta maistą porcijuoti ir likučius sutvarkyti dar nepasibaigus susibūrimui, nes pavojus didėja su kiekviena papildoma valanda šilumoje.

    „Dažniausia klaida – tikėti, kad sveikas maistas automatiškai yra saugus, ir pamiršti elementarias higienos taisykles“, – sakė kulinarijos dėstytojas Bryanas Tobiasas.

  • Šių patiekalų viešbučio pusryčiuose geriau vengti: ekspertai įspėja dėl apsinuodijimų

    Šių patiekalų viešbučio pusryčiuose geriau vengti: ekspertai įspėja dėl apsinuodijimų

    Atostogos su viešbučio švedišku stalu daugeliui atrodo kaip nerūpestingas malonumas, tačiau būtent bufetuose dažnai pasitaiko ir maisto saugos klaidų. Apsinuodijimai maistu kelionėse nėra reti, o didžiausia rizika kyla tada, kai patiekalai laikomi netinkamoje temperatūroje ar juos liečia daug žmonių.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia vadinamąją pavojingą temperatūrų zoną, kai maistas būna per šiltas šaldymui, bet per vėsus saugiam laikymui karštai. Tokiose sąlygose bakterijos gali daugintis labai sparčiai, o simptomai, priklausomai nuo sukėlėjo, pasireiškia nuo kelių valandų iki kelių dienų.

    Žalios salotos ir lapinės daržovės

    Iš pirmo žvilgsnio salotos atrodo vienas saugiausių pasirinkimų, tačiau žalios lapinės daržovės neretai siejamos su žarnyno infekcijų protrūkiais. Didžiausia problema ta, kad jos dažniausiai neapdorojamos termiškai, todėl patogenai, patekę ant produkto, nepašalinami karščiu.

    Riziką didina ir praktiniai veiksniai: lapai auga arti žemės, ant jų gali patekti dirvožemio ar vandens tarša, o viešbučiuose salotos kartais ilgai stovi kambario temperatūroje. Jei matote apvytusias, suglebusias salotas ar padažais jau aplietą mišinį, tai gali būti ženklas, kad produktas laikomas per ilgai.

    Kiaušiniai, dešrelės ir kiti karšti patiekalai

    Kiaušinienė, virtos dešrelės ar keptos dešros dažnai laikomos metaliniuose induose su pašildymu, tačiau reali temperatūra ne visada išlieka pakankamai aukšta. Jei indų dugne patiekalas vos šiltas, o ne karštas, bakterijoms tai tampa palanki terpė.

    Ypač atsargiai verta vertinti patiekalus, kurie akivaizdžiai pastovėję: apdžiūvę kraštai, sukietėjusi plutelė ar susisluoksniavęs padažas rodo, kad maistas ilgai stovėjo. Tokiais atvejais saugiau rinktis ką tik paruoštą variantą, pavyzdžiui, omletą ar kiaušinį, pagamintą gyvai prie jūsų.

    Pjaustyti vaisiai, minkšti sūriai ir šaltos mėsos gaminiai

    Pjaustyti melionai, arbūzai ir paruoštos vaisių salotos vilioja, bet nuluptas ir supjaustytas vaisius greitai praranda apsaugą. Drėgna, maistinga terpė, ypač šiltoje salėje, sudaro sąlygas mikroorganizmams daugintis, o problemą sustiprina ir tai, kad ne visada aišku, kiek laiko vaisiai jau stovi padėkle.

    Šaltibarščių zonai artimi produktai, tokie kaip minkšti sūriai, pjaustyti sūriai ar mėsos gaminiai, turėtų būti laikomi aiškiai atšaldyti. Jei lėkštės padėtos be šaldymo pagrindo, ant produktų matosi išdžiūvę kraštai, pakitusi spalva ar susikaupęs riebalų blizgesys, tai signalas, kad maistas galėjo per ilgai būti šilumoje.

    „Jeigu abejojate dėl temperatūros ar šviežumo, saugiausia rinktis produktus, kuriuos galite nusilupti patys, arba patiekalus, paruoštus iš karto ir patiektus karštus“, – sako maisto saugos ekspertai, primindami paprastą taisyklę: karštas turi būti karštas, o šaltas – šaltas.

    Norint sumažinti riziką, verta ateiti pusryčiauti anksčiau, kai maistas ką tik papildytas, rinktis gyvo gaminimo stoteles ir imti vientisus vaisius, kuriuos nusilupsite patys. Taip pat pravartu stebėti, ar bufete yra akivaizdžiai veikiantis šaldymas, o karšti patiekalai iš tiesų garuoja, o ne tik atrodo šilti.

  • Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Jeszcze do niedawna grzyby uważano przede wszystkim za aromatyczny dodatek do potraw. Dziś wiadomo, że mogą być wartościowym elementem zdrowej diety. Zawierają witaminy z grupy B, potas, selen, błonnik oraz związki przeciwutleniające, które pomagają chronić komórki przed stresem oksydacyjnym.

    Grzyby zawierają również ergosterol, czyli związek, który pod wpływem promieniowania UV może przekształcać się w witaminę D. Jej ilość zależy jednak między innymi od gatunku, warunków wzrostu i dostępu do światła.

    Są przy tym niskokaloryczne – 100 gramów świeżych grzybów dostarcza zwykle nie więcej niż około 50 kcal. Dzięki dużej zawartości wody i obecności błonnika mogą zwiększać objętość posiłku i wspierać uczucie sytości. Wiele zależy jednak od sposobu przygotowania – smażenie na dużej ilości tłuszczu czy podawanie ich w ciężkim sosie znacznie podnosi kaloryczność dania.

    Obecna w grzybach ergotionina ma właściwości przeciwutleniające. Badania obserwacyjne wskazują, że częstsze spożywanie grzybów może wiązać się z lepszym funkcjonowaniem poznawczym u osób starszych. Nie oznacza to jednak, że grzyby działają jak lek. Powinny być traktowane jako jeden z elementów urozmaiconej diety.

    Polskie lasy obfitują w wiele jadalnych gatunków, które różnią się nie tylko wyglądem i smakiem, lecz także składem oraz zawartością poszczególnych składników odżywczych.

    Najważniejsza zasada jest prosta – zbieramy wyłącznie te gatunki, które rozpoznajemy bez najmniejszych wątpliwości. Jeśli nie jesteśmy pewni, pozostawmy okaz w lesie. Zdjęcie znalezione w internecie lub aplikacja w telefonie nie powinny być jedyną podstawą do rozpoznania grzyba. Nie należy zbierać bardzo młodych owocników, ponieważ nie mają jeszcze w pełni widocznych cech gatunkowych. Unikajmy również grzybów starych, przejrzałych, zapleśniałych, nadpsutych i robaczywych.

    Początkującym grzybiarzom zaleca się zbieranie przede wszystkim grzybów rurkowych, czyli mających pod kapeluszem warstwę przypominającą gąbkę. Ryzyko znalezienia w tej grupie gatunku śmiertelnie trującego jest mniejsze niż wśród grzybów blaszkowych. Nie oznacza to jednak, że wszystkie grzyby rurkowe są jadalne.

    Grzyby najlepiej delikatnie wykręcać z podłoża, zachowując cały trzon. Ułatwia to rozpoznanie gatunku, ponieważ w jego dolnej części mogą znajdować się ważne cechy charakterystyczne.

    Do lasu najlepiej zabierać wiklinowy koszyk lub inną przewiewną łubiankę. W plastikowej torbie grzyby szybko się zaparzają, kruszą i psują. Nie zbierajmy okazów rosnących przy ruchliwych drogach, zakładach przemysłowych, torach kolejowych czy wysypiskach śmieci. Grzyby mogą kumulować metale ciężkie i inne zanieczyszczenia z otoczenia.

    Jeżeli nie jesteśmy pewni swoich zbiorów, warto skorzystać z pomocy grzyboznawcy lub klasyfikatora grzybów. W sezonie bezpłatnych porad udzielają również wybrane stacje sanitarno-epidemiologiczne.

    Grzyby są ciężkostrawne ze względu na zawartość chityny, dlatego nie są zalecane małym dzieciom, osobom starszym oraz osobom cierpiącym na choroby przewodu pokarmowego. Ostrożność powinny zachować również kobiety w ciąży i karmiące piersią.

    Dziko rosnących grzybów nie należy jeść na surowo. Odpowiednia obróbka termiczna poprawia ich strawność i ogranicza ryzyko dolegliwości pokarmowych. Grzybów nie powinno się także spożywać w bardzo dużych ilościach ani traktować ich jako podstawy posiłku.

    Gotowe dania najlepiej jeść niedługo po przygotowaniu. Jeżeli mają zostać zachowane na później, należy je szybko schłodzić i przechowywać w lodówce. Potrawy o zmienionym zapachu, smaku lub wyglądzie trzeba wyrzucić.

    Niektóre gatunki mogą wywoływać niebezpieczne reakcje po połączeniu z alkoholem. Dotyczy to między innymi czernidłaka pospolitego, który zawiera koprynę zaburzającą metabolizm alkoholu.

    Po takim połączeniu mogą pojawić się zaczerwienienie twarzy, kołatanie serca, nudności, osłabienie i spadek ciśnienia. Reakcja może wystąpić również wtedy, gdy alkohol zostanie wypity pewien czas przed posiłkiem lub po nim.

    Jeżeli po zjedzeniu grzybów pojawią się nudności, wymioty, bóle brzucha, biegunka, zawroty głowy, osłabienie lub zaburzenia widzenia, nie należy czekać na samoistne ustąpienie objawów.

    Trzeba jak najszybciej skontaktować się z lekarzem lub zadzwonić pod numer alarmowy. Warto zabezpieczyć resztki potrawy, surowe grzyby albo obierki, ponieważ mogą pomóc w ustaleniu przyczyny zatrucia.

    Sama wyprawa do lasu może być wartościową formą umiarkowanej aktywności fizycznej. Spacer po nierównym terenie angażuje mięśnie nóg i tułowia, poprawia kondycję i sprzyja zwiększeniu dziennego wydatku energetycznego.

    Przebywanie wśród zieleni pomaga także ograniczyć napięcie, uspokoić myśli i odpocząć od ekranów oraz codziennego pośpiechu. Poszukiwanie grzybów wymaga skupienia i uważności, dzięki czemu łatwiej oderwać się od problemów i skoncentrować na otoczeniu.

    Nie bez znaczenia jest również satysfakcja z udanych zbiorów. Wspólne grzybobranie może być okazją do spędzenia czasu z bliskimi, przekazywania wiedzy i pielęgnowania jesiennych tradycji.