CP v2

Tag: Archeogenetika

  • Iberijos urvuose rasta daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR: ką tai keičia archeologijoje

    Iberijos urvuose rasta daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR: ką tai keičia archeologijoje

    Netikėtas DNR šaltinis urvuose

    Ispanijoje ir Portugalijoje dirbanti mokslininkų grupė urvų sienų paviršiuose aptiko daugiau kaip 2 000 metų senumo žmogaus DNR pėdsakų. Tyrimas rodo, kad uolienos ir ant jų esantis menas gali išsaugoti biologinę informaciją gerokai ilgiau, nei manyta anksčiau.

    Darbas koordinuotas iš Kasereso (Ispanija), o jame dalyvavo tyrėjai iš kelių šalių, tarp jų Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Kinijos. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Nature Communications“.

    Kaip DNR pateko ant sienų?

    Mokslininkai aiškina, kad žmogaus genetinė medžiaga ant urvų sienų galėjo atsirasti per prisilietimus, kvėpavimą, prakaitą ar kitus mikroskopinius biologinius pėdsakus. Ilgainiui jie gali įsigerti į paviršiaus sluoksnius ir, esant palankioms sąlygoms, išlikti tūkstantmečius.

    Iki šiol senovinė DNR dažniausiai būdavo išgaunama iš kaulų, dantų, nuosėdų ar įrankių. Urvų sienos kaip genetinės informacijos šaltinis beveik nebuvo tirtos, todėl šis atradimas laikomas svarbiu žingsniu archeogenetikoje.

    Kur ir ką pavyko nustatyti?

    Tyrėjai išanalizavo 24 uolienų meno paneles iš vienuolikos urvų Ispanijoje ir Portugalijoje, pasitelkę pažangius genetinės medžiagos išgavimo bei sekoskaitos metodus. Senovinės žmogaus DNR aptikta ne tik ant pigmentu dengtų paviršių Portugalijos Eskoural urve, bet ir gretimose, neapdažytose vietose, taip pat Kovarono urve Astūrijoje.

    Dalies mėginių genetiniai požymiai leido identifikuoti tikėtiną biologinę lytį: trys mėginiai siejami su moterimis, vienas su vyru, o vieno patikimai priskirti nepavyko. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys nėra pilnas žmonių „portretas“, tačiau jie rodo, jog sienos gali kaupti atsekamus žmogaus buvimo ženklus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Jei urvų sienos iš tiesų veikia kaip biologiniai archyvai, ateityje tai gali padėti tiksliau suprasti, kas ir kada lankėsi konkrečiose vietose, kaip buvo naudojamos urvų erdvės ir kaip skirtingos grupės sąveikavo su aplinka. Ypač svarbu tai, kad tokie tyrimai gali būti mažiau invaziniai nei kaulų ar kitų radinių paėmimas.

    Kita vertus, senovinės DNR tyrimuose itin svarbi taršos kontrolė: šiuolaikinė žmogaus DNR gali lengvai patekti ant mėginių per prisilietimą ar net per įrangą. Dėl to šios krypties plėtra greičiausiai reikalaus dar griežtesnių protokolų ir pakartotinių patikrų skirtingose laboratorijose.

  • Sibiro kapuose rasta seniausia maro DNR: mokslininkai atskleidė, kodėl mirė ištisos šeimos

    Sibiro kapuose rasta seniausia maro DNR: mokslininkai atskleidė, kodėl mirė ištisos šeimos

    Mokslininkai, ištyrę žmonių palaikus prie Baikalo ežero pietryčių Sibire, aptiko iki šiol seniausius žinomus maro sukėlėjo pėdsakus. Tyrėjai dantų mėginiuose nustatė bakterijos Yersinia pestis genetinę medžiagą net 18 asmenų, gyvenusių prieš maždaug 5 500 metų.

    Šis radinys keičia įsivaizdavimą apie tai, kada maras galėjo tapti rimta grėsme žmonėms. Ilgą laiką buvo manoma, kad didelės epidemijos labiausiai tikėtinos tik atsiradus tankiai apgyvendintoms žemdirbių gyvenvietėms, tačiau duomenys rodo, jog smarkiai nukentėti galėjo ir nedidelės, mobilios medžiotojų-rinkėjų bendruomenės.

    Kas paaiškėjo apie aukas?

    Tarp mirusiųjų ypač daug buvo vaikų ir paauglių. Tyrėjų vertinimu, ankstyvieji Yersinia pestis variantai galėjo turėti genetinių savybių, kurios skatino itin stiprią imuninę reakciją, todėl liga galėjo būti ypač sunki jaunesniems žmonėms.

    Kai kuriuose kapuose palaidotos kelios tos pačios šeimos kartos arba kartu atgulę artimieji. Tai laikoma netiesioginiu ženklu, kad užkratas galėjo plisti greitai, o ligos eiga buvo staigi, palikdama mažai laiko bendruomenei reaguoti.

    Kaip maras galėjo plisti?

    Tyrėjai kaip galimą ankstyvų užsikrėtimų šaltinį mini Sibiro švilpikus, kurie regione buvo svarbūs kasdieniam išgyvenimui. Žmonės šiuos graužikus medžiojo maistui, naudojo kailius, o gyvūnų dalys galėjo tapti žaliava papuošalams.

    Manoma, kad bakterija žmonėms galėjo persiduoti medžiojant ir dorojant gyvūnus arba kontaktuojant su žaliais audiniais. Vėliau ji galėjo plisti ir tarp žmonių, tikėtina, lašeliniu būdu per kosulį ar čiaudulį, nors tokio perdavimo mastas senovėje lieka diskusijų objektu.

    Kuo šie štamai skyrėsi nuo vėlesnių pandemijų?

    Paaiškėjo, kad rasti maro štamai skyrėsi nuo tų, kurie po tūkstančių metų prisidėjo prie viduramžių pandemijų, įskaitant Juodąją mirtį. Senesnės bakterijos, kaip nurodo tyrėjai, dar neturėjo dalies mutacijų, kurios vėliau leido itin efektyviai plisti per blusas, gyvenančias ant graužikų.

    Vis dėlto mutacijų stoka nereiškė švelnesnės ligos. Tyrėjai pabrėžia, kad ankstyvos maro formos galėjo būti labai mirtinos, tik plito kitais keliais nei tie, kurie vėliau tapo lemiami didžiosioms istorijos pandemijoms.

    Duomenys taip pat rodo, jog regione galėjo būti bent dvi atskiros susirgimų bangos: pirmoji prieš maždaug 5 500 metų, o antroji maždaug po 400–600 metų. Tai leidžia manyti, kad sukėlėjas galėjo ilgai cirkuliuoti tarp gyvūnų ir žmonių, palaipsniui evoliucionuodamas į patogeną, galintį sukelti vis didesnius protrūkius.