CP v2

Tag: Archeologija

  • Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano Atbajaus dykumoje archeologai aptiko šimtus paslaptingų akmeninių statinių, kurie, kaip manoma, buvo monumentalūs kapų kompleksai iš laikotarpio maždaug nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš mūsų erą. Radiniai užfiksuoti didžiulėje teritorijoje, todėl mokslininkai teigia, kad čia galėjo klestėti iki šiol menkai pažinta ir nuo kaimyninių civilizacijų atskirai besivysčiusi kultūra.

    Vietovė dešimtmečius buvo beveik netyrinėta dėl ekstremalių klimato sąlygų, sudėtingo reljefo ir didelių atstumų. Situaciją pakeitė palydovinių vaizdų analizė: iš kosmoso identifikavus įtartinus kontūrus, komandos vykdė patikrinimus vietoje ir dokumentavo struktūras, išsibarsčiusias dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų plote.

    Aptiktos kapavietės dažnai sudarytos iš didelių akmenų ratų ir pailgų konstrukcijų, kai kurios jų siekia iki 18 metrų. Centrinėje dalyje įrengtos laidojimo kameros, o aplink jas suformuotos akmeninės apvados, leidžiančios kalbėti apie nuoseklią, ilgai gyvavusią laidojimo tradiciją.

    Svarbiausia tyrėjų išvada ta, kad tokio tipo kompleksai nevisiškai sutampa su geriau žinomomis senovės Egipto ar Nubijos laidojimo praktikomis. Dėl to keliama prielaida, jog regione veikė savita bendruomenė, turėjusi savus ritualus, architektūrinius sprendimus ir simboliką, kuri iki šiol archeologiniuose šaltiniuose buvo menkai atpažįstama.

    Mokslininkai šiuos paminklus sieja su pusiau klajokliškomis piemenų bendruomenėmis, kurių gyvenime svarbią vietą užėmė galvijai. Netoli dalies kapaviečių rasta uolų piešinių su karvių vaizdiniais ir gyvūnų liekanų, kurios galėjo būti naudojamos apeigose, pavyzdžiui, kaip laidojimo aukos ar statusą pabrėžiantys ženklai.

    Šie atradimai taip pat papildo supratimą apie priešistorinį Afrikos klimatą. Šiandien Atbajaus regionas yra labai sausas, tačiau prieš maždaug 6 000 metų čia vyravo drėgnesnės sąlygos, siejamos su vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kai didesnėse teritorijose buvo daugiau augmenijos ir sezoninių vandens telkinių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vėlesnis klimato sausėjimas galėjo pakeisti žmonių migracijos kryptis ir pamažu išardyti tokių bendruomenių gyvenimo būdą. Vandens ir ganyklų mažėjimas tikėtina stūmė gyventojus trauktis į derlingesnius regionus, o dykumoje likę kapų kompleksai tapo ilgalaikiu buvimo šioje teritorijoje liudijimu.

    Didelį įspūdį daro radinių mastas: šimtai panašaus tipo kapaviečių rodo ne atsitiktinius pavienius laidojimus, o ilgai gyvavusią tradiciją ir tikėtinai plačius socialinius ryšius. Mokslininkai pažymi, kad vienodėjantys konstrukcijų principai gali reikšti bendrus įsitikinimus ir tam tikrą taisyklių rinkinį, perduodamą iš kartos į kartą.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis didesnį vaidmenį atlieka nuotoliniai tyrimai, kai palydoviniai duomenys padeda aptikti struktūras sunkiai prieinamose vietose, o lauko darbai skiriami tiksliniam patikrinimui. Tokia praktika ypač svarbi dykumų regionuose, kur pėdsakai gali būti gerai išlikę, tačiau pati teritorija yra logistiškai sudėtinga.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni kasinėjimai ir datavimo tyrimai leis tiksliau nustatyti, kaip šios bendruomenės gyveno, kokius ritualus praktikavo ir kaip jų istorija susijusi su Nilo slėnio regiono raida. Kartu tai priminimas, kad Afrikos dykumos vis dar gali slėpti atradimus, galinčius iš esmės koreguoti ankstyvųjų visuomenių istoriją.

  • Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijos Hebridų salyne, Liuso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere, archeologai patvirtino netikėtą atradimą: nedidelė akmenų sala iš tiesų yra žmogaus sukurta konstrukcija, vadinama kranogu. Tokios dirbtinės salos buvo statomos ežeruose ir pelkėse, ypač dabartinės Škotijos ir Airijos teritorijose, tačiau šis atvejis išsiskiria amžiumi.

    Naujesni radiokarboninio datavimo tyrimai rodo, kad dalis kranogų gali būti kilę iš neolito laikotarpio. Tai reiškia, jog kai kurios tokios konstrukcijos buvo įrengtos daugiau nei prieš 5 000 metų, dar iki Stounhendžo komplekso užbaigimo etapų Pietų Anglijoje.

    Po sala – milžiniška platforma

    Didžiausias netikėtumas tyrėjų laukė po akmenimis: po sala aptikta vientisa medinė platforma, sudėta iš storų rąstų, šakų ir žabų sluoksnių. Nustatyta, kad jos skersmuo siekia apie 23 metrus, o pati konstrukcija įrengta seklioje ežero dalyje ir vėliau apdėta akmenimis, suformuojant salą.

    Toks mastas keičia ankstesnį vaizdą, esą kranogams pakakdavo pavienių medienos elementų stabilizacijai. Šiuo atveju matyti kruopštus planavimas, didelis darbo organizavimo mastas ir gebėjimas suvaldyti sudėtingą statybą vandenyje, kas leidžia kalbėti apie pažangius to meto inžinerinius įgūdžius.

    Vieta naudota tūkstantmečius

    Tyrimai rodo, kad sala nebuvo vienkartinis projektas. Ankstyviausi sluoksniai siejami su mediena ir žabais, o maždaug po 2 000 metų, bronzos amžiuje, konstrukcija stiprinta papildomais akmenų ir augalinių medžiagų sluoksniais, vėliau fiksuoti ir geležies amžiaus veiklos pėdsakai.

    Toks daugiasluoksnis naudojimas leidžia manyti, kad vieta buvo svarbi kelioms kartoms, o jos reikšmė galėjo kisti. Viena vertus, kranogai kai kur laikomi gyvenvietėmis ar prieglobsčio vietomis, kita vertus, dalis jų galėjo atlikti reprezentacinę ar ritualinę funkciją.

    Ką išdavė radiniai vandenyje

    Vandenyje aplink salą aptikta šimtai neolito laikų keramikos fragmentų, tarp jų dubenų ir kitų indų liekanų. Kai kuriuose fragmentuose tyrėjai nustatė su maistu siejamus pėdsakus, o tai sustiprina prielaidą, kad čia galėjo vykti bendruomeniniai susibūrimai, vaišės ar ceremonijos.

    Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: kodėl neolito bendruomenės ryžosi milžiniškam darbui, kad vidury ežero sukurtų dirbtinę salą. Tyrėjai pažymi, kad toks projektas reikalavo daug medienos ir akmenų, transporto sprendimų bei nuoseklaus planavimo, tad kranogas greičiausiai turėjo išskirtinę socialinę, politinę arba religinę reikšmę.

    Šiuolaikinėje archeologijoje tokie objektai vis dažniau tiriami taikant fotogrametriją ir kitus nuotolinius metodus, leidžiančius tiksliai fiksuoti struktūras sekliose vandens aplinkose ir mažinti intervenciją į trapų kultūrinį sluoksnį. Tai padeda ne tik atkurti statybos etapus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi šių vietų funkcija.

  • Pirenėjų oloje aptikti žali akmenys: mokslininkai įtaria vario apdirbimą prieš 7 000 metų

    Archeologai oloje, esančioje maždaug 2 235 metrų aukštyje virš jūros lygio, rado apie 200 žalių uolienos fragmentų, kurių natūraliai toje vietoje neturėtų būti. Kartu aptikta daug medžio anglies, leidžiančios spręsti, kad ugnis čia buvo kūrenama ne kartą ir ilgą laiką.

    Tyrėjų teigimu, dalis fragmentų buvo akivaizdžiai paveikti karščio, o kiti liko nepakitę, todėl tikėtina, kad akmenys buvo sąmoningai kaitinami. Pagal spalvą ir sudėtį jie siejami su malachitu, vario rūda, iš kurios, taikant kaitinimą ir lydymą, galima išgauti metalą.

    Kas išduoda ankstyvą metalurgiją?

    Vien žalių mineralų radinys dar nereiškia, kad oloje tikrai vyko pilna vario lydymo technologija, tačiau anglies kiekis ir kartotinis ugnies naudojimas rodo kryptingą veiklą. Tokios aukštikalnių stovyklos dažnai siejamos su sezoniniais žygiais į žaliavų telkinius, kai į kalnus keliauta rinkti akmens, rūdos ar medienos.

    Pagal datavimus, ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai oloje gali siekti laikotarpį tarp 5 000 ir 4 300 metų prieš mūsų erą. Intensyviausias naudojimas, kaip teigiama, fiksuojamas tarp 3 600 ir 2 400 metų prieš mūsų erą, kai Europoje plito vario amžiaus technologijos ir didėjo metalų paklausa įrankiams bei papuošalams.

    Radiniai: papuošalai ir žmonių palaikai

    Be mineralų, archeologai aptiko ir smulkių radinių, leidžiančių geriau suprasti vietos paskirtį. Tarp jų minimi du papuošalai: pailgas pakabutis iš kriauklės ir pragręžtas rudojo lokio dantis, pritaikytas nešioti kaip pakabukas.

    Taip pat rasta žmonių palaikų fragmentų, įskaitant pieninį dantį ir piršto kaulą. Tai leidžia svarstyti, kad ola galėjo būti naudojama ne tik kaip laikina darbo vieta ar priedanga, bet ir kaip laidojimo ar ritualinė erdvė.

    Ką tai keičia Pirenėjų istorijoje?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio intensyvumo aukštikalnių priešistorinių veiklų pėdsakai Pirenėjuose fiksuojami retai. Jei hipotezė dėl vario apdirbimo pasitvirtins, tai reikštų, kad žinios apie išteklių telkinius ir jų panaudojimą buvo perduodamos kartų kartoms, o aukštikalnės buvo svarbi ekonominės veiklos dalis.

    Tolimesni tyrimai paprastai apima mineralų cheminę analizę, mikrožymių paiešką bei platesnį kontekstą: ar netoliese yra rūdos telkinių, ar randama lydymo atliekų, pavyzdžiui, šlako. Tokie duomenys padėtų tiksliau atsakyti, ar oloje vyko tik rūdos paruošimas, ar ir realus vario gavimas.

  • Podlasiuje aptiko senovinių indų pėdsakus: tyrimai rodo, kad juose galėjo būti pirmykščio alaus

    Lenkijos šiaurės rytuose, Podlasėje, archeologai aptiko keramikos indų, kurių viduje išlikę organinių medžiagų pėdsakai leidžia įtarti, kad juose kadaise buvo laikyti fermentuoti gėrimai. Tyrimų metu analizuoti radiniai iš Supraslės ir Skržeševo vietovių, siejamų su varpinių taurių kultūra, paplitusia vėlyvajame neolite.

    Mokslininkai ant indų sienelių aptiko junginių, būdingų fermentacijai, tarp jų pieno ir acto rūgščių. Iš viso bent devynių indų likučiai atitiko scenarijų, kad juose buvo laikomas fermentuotas gėrimas, pavyzdžiui, ankstyvojo tipo alus arba vadinamasis šiaurietiškas grogas.

    Rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „Archaeometry“. Publikacijoje pažymima, kad dalyje mėginių rasta ir grūdų perdirbimu siejamų biomarkerių, įskaitant azelaino rūgštį, kuri gali rodyti kontaktą su augaliniais riebalais bei grūdinėmis žaliavomis.

    Kas išduoda senovinį alų?

    Archeochemijoje dažniausiai ieškoma ne vieno „stebuklingo“ žymens, o visumos: rūgščių, lipidų ir kitų junginių derinių, kurie susidaro gaminant, laikant ar vartojant fermentuotus produktus. Pieno ir acto rūgštys pačios savaime gali atsirasti įvairiuose kontekstuose, tačiau jų aptikimas kartu su požymiais, siejamais su grūdais, sustiprina hipotezę apie fermentuotą gėrimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokios analizės dažnai leidžia kalbėti apie tikėtiną turinį, bet ne visada užtikrina absoliutų tikslumą, koks konkretus gėrimas buvo inde. Vis dėlto šiuo atveju visuma duomenų labiau atitinka grūdinių žaliavų pagrindu gamintą fermentuotą gėrimą nei atsitiktinį organinių medžiagų patekimą.

    Ritualai, ryšiai ir žaliavų importas

    Varpinių taurių kultūra kilo Vakarų Europoje, o pavadinimą gavo dėl būdingos formos indų. Tyrėjų vertinimu, alkoholiniai gėrimai galėjo turėti svarbią socialinę ir ritualinę reikšmę, įskaitant laidotuvių ar bendruomeninius ritualus, ką liudija ir kiti panašaus laikotarpio radiniai Europoje.

    Publikacijoje taip pat keliama prielaida, kad dalis žaliavų galėjo būti atgabentos iš regionų, kur grūdų auginimas buvo labiau išplėtotas. Tai reikštų, kad dar priešistorėje galėjo veikti kontaktų ir mainų tinklai, per kuriuos į Podlasę patekdavo žaliavos ar technologinės žinios.

    Tradicija galėjo tęstis šimtmečius

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad organinių likučių pėdsakai ir kituose vėlesniuose šio regiono kultūriniuose sluoksniuose leidžia svarstyti apie ilgiau išsilaikiusią fermentuotų gėrimų vartojimo tradiciją. Kai kuriais atvejais tai galėtų sietis ir su ankstyvuoju bronzos amžiumi, nors kiekvienas laikotarpis reikalauja atskirų patikrinimų.

    Tokie atradimai papildo vis gausėjančius duomenis, kad fermentuoti gėrimai Europoje buvo vartojami gerokai anksčiau nei atsirado rašytiniai šaltiniai. Kartu tai primena, kad senovinių indų „turinį“ šiandien dažnai atskleidžia ne kasinėjimų vaizdai, o laboratorijų metodai, leidžiantys perskaityti mikroskopinius cheminius pėdsakus.

  • Lenkijos istorija vienoje vietoje: svarbiausi įvykiai, žmonės ir atradimai, kuriuos verta prisiminti

    Lenkijos istorija vienoje vietoje: svarbiausi įvykiai, žmonės ir atradimai, kuriuos verta prisiminti

    Lenkijos ir pasaulio istorija internete dažnai pateikiama kaip pavienės datos ar sensacingos antraštės, tačiau skaitytojams vis labiau reikia aiškaus konteksto. Tam pasitarnauja teminiai istorijos skyriai, kuriuose vienoje vietoje apžvelgiami svarbiausi įvykiai, asmenybės ir archeologiniai atradimai.

    Tokia struktūra leidžia greičiau susigaudyti, kas, kada ir kodėl įvyko, o taip pat palyginti skirtingus laikotarpius. Ypač aktualu, kai viešojoje erdvėje grįžta diskusijos apie istorijos interpretacijas, atminties politiką ir tai, kaip praeitis veikia šiandienos sprendimus.

    Istorijos rubrikose paprastai daug dėmesio skiriama ne tik karams ar valdovams, bet ir kasdienybei, kultūrai, mokslui bei visuomenės pokyčiams. Tokios temos padeda paaiškinti, kaip formavosi valstybės, kokie lūžiai keitė žmonių gyvenimą ir kodėl vieni sprendimai turėjo ilgalaikių pasekmių.

    Ne mažiau svarbi dalis yra archeologija ir nauji radiniai, kurie kartais pakoreguoja iki tol vyravusius įsivaizdavimus. Šiuolaikiniai tyrimai vis dažniau remiasi pažangiais metodais, įskaitant DI, kuris padeda analizuoti didelius duomenų kiekius, atkurti pažeistus tekstus ar greičiau klasifikuoti radinius.

    Tokio tipo turinys taip pat atliepia platesnę tendenciją: skaitytojai ieško patikimų, lengvai suprantamų paaiškinimų, o ne vien trumpų naujienų. Kai istorija pateikiama nuosekliai ir be dirbtinio dramatizavimo, ji tampa ne tik įdomi, bet ir praktiškai naudinga geriau suprantant dabarties procesus.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.

  • Archeologai liko be žado: Šveicarijoje rado romėnų duoną, išsilaikiusią 2 000 metų

    Archeologai liko be žado: Šveicarijoje rado romėnų duoną, išsilaikiusią 2 000 metų

    Šveicarijoje, Vindonišos archeologinėje vietovėje Vindiše, mokslininkai aptiko itin retą radinį – apanglėjusį romėniškos duonos kepalėlį, kuriam gali būti apie 2 000 metų. Tokie organiniai produktai archeologijoje išlieka ypač retai, todėl atradimas iškart sulaukė didelio dėmesio.

    Radinius archeologai aptiko tirdami kelių tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją, kurioje I amžiuje veikė viena svarbiausių Romos karinių bazių šiaurinėje imperijos dalyje. Kasinėjimai atskleidė ankstesnės, laikinos stovyklos pėdsakus, egzistavusius dar iki vėlesnių mūrinių įtvirtinimų atsiradimo.

    Apie ankstyviausią stovyklą liudija lygiagrečiai išsidėstę grioviai, medinių kuolų paliktos žymės bei būdingas V formos gynybinis griovys. Remdamiesi šiomis struktūromis tyrėjai pirmą kartą galėjo patikimiau įvertinti pirmosios stovyklos mastą – ji galėjo driektis iki maždaug 400 metrų.

    Stovyklos teritorijoje taip pat identifikuotas pastatas, kurio planas leidžia manyti, kad čia buvo ir gyvenamosios, ir dirbtuvių erdvės. Rasti įrankiai, metalo apdirbimo atliekos bei ginkluotės fragmentai rodo, kad karių kasdienybė greta buities apėmė ir amato darbus, reikalingus kariuomenei aprūpinti.

    Didžiausia staigmena laukė prie didelės molinės krosnies, kuri, tikėtina, buvo naudojama maistui ruošti didesniais kiekiais. Visai šalia jos aptiktas nedidelis tamsus objektas po atsargaus iškėlimo ir laboratorinių tyrimų buvo atpažintas kaip apanglėjęs duonos kepalėlis, maždaug 10 centimetrų skersmens ir apie 3 centimetrų storio, panašus į plokščią paplotį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad radinio išskirtinumas slypi ne tik jo amžiuje, bet ir išlikimo aplinkybėse. Duona ir kiti organiniai maisto produktai paprastai suyra, o išsilaikyti gali tik esant specifinėms sąlygoms, dažniausiai apanglėjimo atveju, kai sustabdomi irimo procesai.

    Panašūs radiniai dažniau siejami su Pompėja, kur duonos kepiniai išliko po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Todėl Vindonišos atvejis vertinamas kaip ypač svarbus, o tyrėjai jį įvardija kaip pirmą patvirtintą romėniškos duonos atradimą Šveicarijos teritorijoje.

    Duona jau buvo tirta Bazelio universitete, o papildomi tyrimai planuojami specializuotoje laboratorijoje Vienoje. Tikimasi tiksliau nustatyti sudėtį ir kepimo technologiją, kas galėtų suteikti naujų įžvalgų apie romėnų legionierių mitybą, maisto tiekimą karinėse bazėse ir vietines kepimo tradicijas imperijos pakraščiuose.

  • Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje DI atkūrė bėgusio vyro paskutinį judesį: ką išdavė prie kūno rasti daiktai

    Pompėjoje archeologai naujų kasinėjimų metu aptiko dviejų vyrų palaikus, žuvusius per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais. Vieno jų laikysena ir šalia rasti daiktai leido detaliau atkurti paskutines bėgimo akimirkas, o tam pirmą kartą šiame tyrime pasitelktas ir DI.

    Radimai atlikti Porta Stabia nekropolyje, netoli monumentalaus Numerijaus Agrestino Ekvicijaus Pulcherio kapo. Specialistai teigia, kad palaikų padėtis rodo dvi skirtingas išsiveržimo fazes ir skirtingas mirties priežastis.

    Du vyrai, dvi išsiveržimo fazės

    Jaunesnis vyras, kaip spėjama, žuvo nuo piroklastinės srovės, itin karšto dujų ir pelenų debesies, galinčio pražudyti akimirksniu. Tokios srovės laikomos viena pavojingiausių ugnikalnių išsiveržimų pasekmių, nes jos juda greitai ir pasižymi mirtina temperatūra.

    Antrasis, vyresnis vyras, veikiausiai mirė keliomis valandomis anksčiau, kai miestą užklojo nenutrūkstama lapilių ir pelenų kruša. Archeologai mano, kad jis bandė pasitraukti iš miesto, tačiau buvo užkluptas krentančių vulkaninių nuolaužų.

    Šalia vyresniojo vyro rastas molinis grūstuvas su aiškiais įskilimo ženklais. Tyrėjų vertinimu, jis galėjo būti iškeltas virš galvos kaip skydas, mėginant apsisaugoti nuo krentančių akmenėlių ir karštų pelenų.

    Daiktai, pasakojantys apie bėgimą

    Kartu su vyru rasta keraminė alyvos lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, kurią sukėlė pelenų debesis. Taip pat aptiktas geležinis žiedas ant kairės rankos mažojo piršto ir dešimt bronzinių monetų.

    Archeologų teigimu, šie kasdieniai daiktai tampa svarbiais įkalčiais: jie rodo, kad žmogus bėgo sąmoningai rinkdamasis tai, kas tuo metu atrodė praktiška. Tokie radiniai padeda išvengti vien abstrakčių pasakojimų apie katastrofą ir priartina prie konkrečios, individualios patirties.

    Šiuolaikiniai duomenys netikėtai susišaukia su senoviniais liudijimais. Plinijus Jaunesnysis, laikomas vienu svarbiausių išsiveržimo amžininkų, rašė, kad bėgantys žmonės rišdavosi pagalves ant galvos, kad apsisaugotų nuo krintančių nuolaužų.

    DI rekonstrukcija ir ribos

    Pompėjos archeologijos parkas kartu su Paduvos universitetu sukūrė skaitmeninę aukos rekonstrukciją, paremtą kasinėjimų metu surinktais duomenimis. Naudojant DI ir vaizdo apdorojimo metodus, siekiama moksliškai pagrįstai vizualizuoti, kaip galėjo atrodyti žmogaus laikysena ir judesys, kai jis bėgo iš miesto.

    Tokios rekonstrukcijos tampa vis dažnesnės archeologijoje, nes tyrimų metu sukaupiama milžiniški kiekiai informacijos: nuo nuotraukų ir matavimų iki 3D skenavimų. DI gali padėti greičiau apdoroti duomenis, palyginti fragmentus, iškelti hipotezes ir sukurti visuomenei suprantamesnį pasakojimą.

    „DI sukuria hipotezes, o ne tiesas. Hipotezes reikia tikrinti, aptarti, koreguoti ir patvirtinti, o mokslinės atsakomybės deleguoti negalima“, – sakė Jeilio universiteto Skaitmeninės etikos centro įkūrėjas Luciano Floridi.

    Tyrėjai pabrėžia, kad technologijos čia nepakeičia archeologo, o veikia kaip įrankis, leidžiantis tiksliau ir aiškiau pateikti sudėtingą medžiagą. Pompėjos atvejis dar kartą parodo, kad archeologija šiandien yra ne tik kasinėjimai, bet ir laboratorinis darbas, duomenų analizė bei atsakinga interpretacija.

  • DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    DI atkūrė paskutines Pompėjos akimirkas: bėgantis vyras slėpėsi su keramikiniu indu ant galvos

    Archeologai pirmą kartą Pompėjuose pasitelkė dirbtinį intelektą, kad skaitmeniškai atkurtų vienos iš 79 metais po Kristaus žuvusių Vezuvijaus išsiveržimo aukų veidą ir paskutines akimirkas. Sukurtas vizualinis modelis rodo vyresnio amžiaus vyrą, bėgantį užpustyta gatve ir bandantį apsisaugoti nuo krentančių įkaitusių nuolaužų.

    Rekonstrukcijos pagrindas buvo archeologiniai duomenys: skeleto analizė, radinių kontekstas ir istoriniai liudijimai. Anot tyrėjų, DI šiuo atveju veikė kaip įrankis sujungti skirtingus šaltinius į nuoseklią, moksliškai argumentuotą vizualinę hipotezę, o ne sukurti pramoginį vaizdą.

    Palaikai aptikti Porta Stabia nekropolyje, už senovinio miesto sienų. Ten rasti dviejų vyrų kaulai, o jų padėtis ir aplinka leidžia manyti, kad abu bandė pasiekti pakrantę, kai mieste kilo chaosas ir staigiai blogėjo matomumas.

    Vienas vyras, kaip manoma, galėjo žūti nuo piroklastinės bangos, tai yra itin karšto dujų ir pelenų srauto, kuris per kelias akimirkas sunaikina viską savo kelyje. Kitas, sprendžiant iš aplinkybių, galėjo mirti nuo intensyvaus vulkaninės medžiagos kritimo, kai ant bėgančiųjų ėmė kristi įkaitusios dalelės ir akmenys.

    Prie vieno iš žuvusiųjų rasta daiktų, leidžiančių detaliau atkurti dramatišką situaciją: keraminė lempa, tikėtina, skirta orientuotis tamsoje, geležinis žiedas ir dešimt bronzinių monetų. Būtent keraminis indas, rekonstrukcijoje pavaizduotas ant galvos kaip improvizuotas skydas, tapo ryškiausia detalė, padėjusia tyrėjams perteikti desperatišką bandymą išgyventi.

    Projektas parengtas kartu su Paduvos universitete veikiančia skaitmeninio kultūros paveldo laboratorija. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios rekonstrukcijos nėra tikslus įvykio atvaizdas, o labiausiai tikėtina vizualinė versija, kuri turi būti vertinama kritiškai ir nuolat tikslinama atsirandant naujiems duomenims.

    Italijos pareigūnai ir projekto autoriai akcentuoja, kad DI archeologijoje gali padėti ir saugant paveldą, ir aiškiau pristatant tyrimų rezultatus visuomenei. Kartu pabrėžiama, jog sprendimus turi priimti žmonės, o technologija privalo likti griežtai kontroliuojama mokslininkų, kad rekonstrukcijos nevirstų spekuliacijomis.

    Vezuvijaus išsiveržimas Pompėjas ir aplinkinius miestus užklupo staiga, o didelė dalis žūčių siejama su piroklastiniais srautais, nuo kurių pabėgti praktiškai neįmanoma. Šiuolaikiniai metodai, nuo klasikinių gipsinių atspaudų iki skaitmeninių modelių, leidžia vis tiksliau suprasti, kaip atrodė paskutinės miesto valandos ir kokius sprendimus žmonės priėmė katastrofos akivaizdoje.