CP v2

Tag: Archeologija

  • Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Šiaurės Izraelyje, netoli Fureidžio gyvenvietės ir Zichron Jaakovo sankryžos, archeologai aptiko beveik nepaliestą priešistorinę olą, kuri buvo užsandarinta šimtus tūkstančių metų. Tyrėjų teigimu, tai vienas rečiausių atvejų, kai vėlyvojo žemutinio paleolito sluoksniai išliko be ryškaus vėlesnių žmonių ar gamtos procesų suardymo.

    Izraelio senienų tarnybos ir Haifos universiteto komanda olos nuogulose fiksuoja laikotarpį maždaug nuo 400 000 iki 250 000 metų. Toks datavimas siejamas su Levante paplitusia acheuliečių ir jabrudiečių technologine tradicija, kuri laikoma svarbia pereinamojo etapo tarp ankstesnių ir vėlesnių žmogaus elgsenos modelių dalimi.

    Laikotarpis, kai keitėsi elgsena

    Specialistai pabrėžia, kad šis etapas vyko dar prieš plačiau paplintant neandertaliečiams ir anatomiškai šiuolaikiniams žmonėms. Todėl kiekvienas gerai išsilaikęs objektas padeda tiksliau suprasti, kaip formavosi sudėtingesnis bendruomenių gyvenimas, ilgesnis apsistojimas vienoje vietoje ir žinių perdavimas.

    Oloje aptikti požymiai rodo intensyvesnį ugnies naudojimą ir ilgesnį gyvenimą urvuose, o tai dažnai siejama su didesniu bendradarbiavimu ir geresniu išteklių planavimu. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tokios praktikos galėjo tapti viena iš prielaidų vėliau būdingiems neandertaliečių ir Homo sapiens kultūriniams bei technologiniams pasiekimams.

    Įrankiai ir kaulai išliko vietoje

    Tarp pirmųjų radinių įvardijami gausūs titnago įrankiai, pagaminti preciziškomis, tam laikotarpiui pažangiomis technikomis. Identifikuoti smulkesni rankiniai kirveliai, gremžtukai ir ašmenys, kurie leidžia spręsti ne tik apie medžioklės ar dorojimo veiklas, bet ir apie įgūdžių lygį.

    Taip pat rasta gyvūnų kaulų, priskiriamų arkliams, elniams ir laukiniams asilams. Greta jų užfiksuoti požymiai, rodantys, kad apylinkėse galėjo būti vandens šaltinių, o tai būtų paaiškinę, kodėl vieta buvo patraukli medžiotojų rinkėjų grupėms ir kodėl čia galėjo būti sugrįžtama ne vieną kartą.

    Kodėl šis atradimas svarbus

    Tyrėjai olą vadina tarsi laiko kapsule, nes radiniai ir jų padėtis nuogulose suteikia galimybę tiksliau atkurti kasdienes veiklas, technologijų kaitą ir aplinkos sąlygas. Tokiuose objektuose ypač vertingi ne pavieniai daiktai, o jų kontekstas: kur buvo kūrenama ugnis, kur apdirbamas titnagas ir kur kauptos gyvūnų liekanos.

    Projektą vykdančios institucijos planuoja platesnę tyrimų programą, kuri padėtų detaliau rekonstruoti gyvenimo būdą ir išteklių naudojimą. Pasibaigus moksliniams darbams, svarstoma galimybė parengti vietą lankymui, kad atradimai būtų pristatyti visuomenei ir edukacijai.

    „Tokios būklės vietovės yra itin retos, todėl kiekvienas sluoksnis gali papildyti spragas apie laikus, iš kurių paprastai turime tik fragmentus“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

  • Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Italija susigrąžino beįkainį etruskų lobį: XIX amžiuje dingę freskai vėl Romoje

    Šedevras, dingęs daugiau nei šimtmečiui

    Italija po ilgų derybų ir daugiau nei šimtmetį trukusių pastangų susigrąžino vienus svarbiausių etruskų dailės kūrinių – vadinamojo Prançois kapo freskas. Jos dabar prieinamos lankytojams Nacionaliniame etruskų muziejuje Villa Giulia Romoje.

    Šis sugrįžimas kultūros paveldo specialistų vertinamas kaip reikšmingas žingsnis saugant ir grąžinant istoriškai svarbius objektus į viešąją erdvę. Freskos XIX amžiuje buvo atskirtos nuo kapavietės sienų ir ilgą laiką liko privačiose rankose.

    Kaip viskas prasidėjo Vulčiuose

    Kapavietę 1857 metais senoviniame etruskų mieste Vulčiuose aptiko prancūzų archeologas Alessandro François. Nekropolis buvo teritorijoje, priklausiusioje aristokratų Torlonia šeimai, todėl ankstyvieji radinių likimai priklausė ir nuo privačių interesų.

    1863 metais sienų tapyba buvo nuimta ir perkelta į privačią kolekciją, o kiti kapo radiniai išsisklaidė po skirtingas institucijas ir rinkinius. Dalis jų vėliau atsidūrė muziejuose įvairiose pasaulio šalyse, todėl vieningo komplekso idėja ilgą laiką buvo prarasta.

    Kodėl šios freskos tokios svarbios

    Prançois kapas, datuojamas IV amžiaus prieš mūsų erą pabaiga, laikomas vienu ryškiausių etruskų meno pavyzdžių. Uoloje iškaltą erdvę puošė dešimtys tapytų siužetų ir akmens dekoras, o išlikę fragmentai leidžia rekonstruoti itin turtingą ikonografiją.

    Freskose vaizduojami motyvai apima ir graikų mitologijos siužetus, ir etruskų istorijos bei legendų atgarsius. Tarp žinomiausių scenų minimi Achilo aukojimo epizodai, Eteoklio ir Polineiko kova, taip pat vaizdai, interpretuojami kaip etruskų konfliktai su ankstyvuoju Roma ir kitais Italijos miestais.

    Istorikams ypač reikšminga scena, kurioje karys Mastarna išlaisvina Caeliusą Vibenną. Romėnų šaltiniuose, remiantis vėlesne imperatoriaus Klaudijaus interpretacija, Mastarna siejamas su Servijumi Tulijumi, šeštuoju Romos karaliumi, todėl freska gali būti unikali užuomina apie ankstyvąją Romos valdovų tradiciją.

    „Šie vaizdai svarbūs ne tik kaip menas – jie yra retas langas į etruskų pasaulį ir jo ryšį su ankstyvąja Roma“, – sakė kultūros paveldo tyrėjas, komentuodamas kūrinių reikšmę istorinei atminčiai.

    Etruskai šimtmečius dominavo centrinėje Italijoje, o nemaža dalis romėnų religijos, simbolikos ir politinės kultūros elementų siejama būtent su etruskų tradicijomis. Tačiau išlikusių etruskų sienų tapybos pavyzdžių yra nedaug, todėl Prançois kapo freskos laikomos vienu vertingiausių šaltinių, padedančių suprasti šią civilizaciją.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija aktyviau spręsti paveldo grąžinimo ir prieinamumo klausimus, o muziejai vis dažniau pabrėžia skaidrų objektų kilmės tyrimą. Italijos atvejis rodo, kad net po labai ilgo laiko kultūros vertybės gali sugrįžti į viešą ekspoziciją, jei valstybė nuosekliai siekia susitarimo.

  • Izraelyje atrasta 400 000 metų urvo paslaptis: radiniai rodo stulbinančią žmonių pirmtakų kultūrą

    Izraelyje atrasta 400 000 metų urvo paslaptis: radiniai rodo stulbinančią žmonių pirmtakų kultūrą

    Netoli Fureidiso Izraelyje archeologai, ruošiant teritoriją statyboms, aptiko urvą, kurio sluoksniuose išliko išskirtinai gerai išsilaikę maždaug prieš 400 000 metų gyvenusių homininų pėdsakai. Tyrėjai pabrėžia, kad taip senų ir kartu nepažeistų vietovių pasaulyje yra reta, todėl radiniai leidžia tiksliau atkurti ankstyvųjų žmonių pirmtakų kasdienybę.

    Viduje rasta tūkstančiai artefaktų ir aiškiai atskiriami nuosėdų sluoksniai rodo, kad vieta buvo naudojama ilgą laiką, o ne tik trumpoms stotelėms. Pagal radinių pasiskirstymą sprendžiama, kad urvas galėjo veikti kaip nuolatinė stovyklavietė, kurioje skirtingos veiklos vyko atskirose erdvėse.

    Svarbiausiais laikomi akmeniniai įrankiai, priskiriami acheulėjos ir jabrudų tradicijai, paplitusiai Levante maždaug prieš 400 000–250 000 metų. Aptikta rankinių kirvukų, gremžtukų ir ašmenų, tinkamų skrosti gyvūnus bei apdirbti įvairias žaliavas, o jų gausa leidžia kalbėti apie sistemingą gamybą ir įgūdžių perdavimą grupėje.

    Urve rasta ir laukinių gyvūnų kaulų su pjovimo žymėmis, kurios siejamos su mėsos dorojimu. Tokie pėdsakai paprastai vertinami kaip įrodymas, kad medžioklė ir maisto ruošimas buvo ne atsitiktiniai, o nuoseklūs, reikalaujantys planavimo bei koordinacijos.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė požymiai, rodantys kontroliuojamą ugnies naudojimą. Nors žinoma, kad ugnis žmonių pirmtakams buvo pažįstama ir anksčiau, tyrėjai šį laikotarpį sieja su jos vis svarbesniu vaidmeniu buityje: šiluma, apsauga nuo plėšrūnų ir maisto terminis apdorojimas galėjo pakeisti mitybą bei grupės gyvenimo ritmą.

    Žmonių kaulų šiame taške kol kas nerasta arba jie nėra pakankamai informatyvūs, tačiau datavimas ir įrankių pobūdis leidžia sieti urvo gyventojus su populiacijomis, gyvenusiomis iki klasikinių neandertaliečių susiformavimo. Mokslininkai pabrėžia, kad būtent tokie radiniai padeda suprasti, kaip Viduriniame pleistocene kito socialinė organizacija, technologijos ir elgsena, vėliau tapusi sudėtingesnių kultūrų pamatu.

  • Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkai rado žmogaus DNR ant urvų sienų: proveržis gali perrašyti priešistorę

    Mokslininkams pirmą kartą pavyko išskirti ir identifikuoti žmogaus DNR, išlikusią tiesiogiai ant urvų sienų. Iki šiol senovinis genetinis materialas dažniausiai būdavo tiriamas iš kaulų, dantų ar urvų nuosėdų dugne.

    Tyrimas rodo, kad DNR gali išlikti ne tik palaikuose, bet ir ant uolienų paviršiaus tūkstančius metų. Tai ypač svarbu vietose, kur randama piešinių ar žmogaus veiklos pėdsakų, tačiau nėra jokių kaulų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas ten lankėsi.

    Kaip buvo paimti mėginiai

    Tarptautinė mokslininkų komanda paėmė labai mažus mėginius iš aštuonių urvų pietų Europoje. Dalį mėginių tyrėjai rinko nuo vietų su uolų piešiniais, o dalį nuo greta esančių, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančių sienų plotų.

    Iš visų tirtų mėginių penkiuose aptikta autentiškos žmogaus DNR. Įdomu tai, kad tik vienas teigiamas mėginys buvo paimtas nuo paviršiaus su uoline daile, o kiti keturi aptikti ant nepuoštų sienų, kurios iš pradžių buvo laikytos kontrolinėmis.

    Kur DNR išliko geriausiai

    Vienas reikšmingiausių taškų buvo Escoural urvas Portugalijoje, kuriame aptikti trys žmogaus DNR turintys mėginiai. Vienas jų buvo po kalcito sluoksniu, dengiančiu piešinį, o du paimti nuo nepuoštų sienų fragmentų.

    Papildomų mėginių su žmogaus genetiniu materialu rasta ir Covarón urve Ispanijoje, netoli priešistorinių piešinių. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikėtis daugiau informacijos net ir ten, kur tiesioginių žmonių palaikų neįmanoma rasti.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Remiantis tyrėjų vertinimu, aptiktas genetinis materialas yra bent 2 000 metų senumo, o kai kuriais atvejais gali būti ir gerokai senesnis. Tiksliai datuoti sudėtinga, nes DNR dalelės gali būti užsidariusios po plonomis mineralų sankaupomis, kurios ant sienų kaupiasi ilgą laiką.

    Tokios natūralios nuosėdos galėjo veikti kaip apsauginis sluoksnis ir padėti DNR išlikti. Archeologams tai atveria galimybę tikslinti, kokios žmonių grupės lankėsi konkrečiose vietose, ar tos pačios olos buvo naudojamos skirtingų laikotarpių bendruomenių.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad metodą dar reikia tobulinti. Ne kiekviename mėginyje užtenka genetinio materialo, be to, didelė grėsmė yra šiuolaikinė tarša, todėl būtinos itin griežtos laboratorinės procedūros ir kontrolės.

    Tyrėjai pabrėžia ir praktinį aspektą: ateityje, saugant jautrius piešinius, gali pakakti tirti šalia esančius uolienos plotus. Tai leistų gauti informacijos apie senovės žmones nepažeidžiant kultūros paveldo objektų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“ ir laikomi svarbiu žingsniu vadinamosios aplinkos DNR srityje. Šis požiūris vis dažniau taikomas siekiant aptikti biologinius pėdsakus ten, kur tradiciniai archeologiniai radiniai nėra išlikę.

  • Ispanijoje rastas 2 500 metų bronzinis vežimas: ką jis atskleidžia apie Tarteso ryšius su Viduržemiu

    Ispanijoje rastas 2 500 metų bronzinis vežimas: ką jis atskleidžia apie Tarteso ryšius su Viduržemiu

    Ispanijos pietvakariuose, Ekstremadūros regione, archeologai atkasė apie 2 500 metų senumo bronzinį vežimą, kuris, kaip teigiama, neturi žinomų analogų Pirėnų pusiasalyje. Radinys aptiktas Casas del Turuñuelo pilkapyje Guareños miestelyje, vykdant projekto „Building Tartessos“ kasinėjimus.

    Vežimas rastas pietinėje pagrindinio pastato dalyje, kuri tiriama nuo 2015 metų. Tyrėjų vertinimu, tai vienas reikšmingiausių atradimų šiame tartesų kultūros objekte per visą kasinėjimų dešimtmetį.

    „Tai vienas reikšmingiausių iki šiol šiame tartesų objekte padarytų radinių“, – sakė kasinėjimų bendraautorė Esther Rodríguez.

    Pasak archeologų, vežimo dėžė dekoruota reljefinėmis figūromis: priekyje vaizduojamas upės dievas Achelojas, siejamas su požemio pasauliu, šonuose matyti grifai, o galuose pavaizduotos žmogaus figūros pakeltomis rankomis. Konstrukcija remiasi į puošnius ratus, kurie taip pat gausiai dekoruoti.

    Méridos archeologijos instituto komanda nurodo, kad artimiausi dokumentuoti analogai siejami su etruskų civilizacija, klestėjusia dabartinės centrinės Italijos teritorijoje maždaug tarp 8 ir 5 amžių prieš mūsų erą. Tokie panašumai stiprina versiją, kad vežimas į Pirėnų pusiasalio pietvakarius pateko per platesnius mainų kelius, jungusius Tartesą su Viduržemio jūros regionu.

    Tyrėjai taip pat kelia hipotezę apie radinio funkciją. Bendraekspedicijos vadovas Sebastián Celestino yra užsiminęs, kad vežimas galėjo būti susijęs su vaišių ir ritualų erdve, nes jis aptiktas netoli patalpos, kuri, manoma, buvo naudota bendruomenės puotai prieš sąmoningai užantspauduojant pastatą 5 amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje.

    Importai iš Graikijos ir Egipto

    Šalia vežimo rasta ir importuotų dirbinių, kurie plečia supratimą apie tartesų ryšius už Pirėnų pusiasalio ribų. Tarp jų minimi Atikos keramikos fragmentai iš Graikijos, Egipto kilmės alabastro indas bei dramblio kaulo dirbiniai su kariais ir gyvūnų bei augalų motyvais.

    Tokie radiniai rodo, kad Tartesas dalyvavo ne tik regioninėje, bet ir tarptautinėje prabangių prekių apykaitoje, o pietvakarių Iberija buvo įtraukta į rytinės Viduržemio dalies amatininkystės ir prekybos tinklus. Archeologų teigimu, importų spektras padeda tiksliau rekonstruoti maršrutus, per kuriuos prekės ir idėjos pasiekdavo šį regioną.

    „Šios medžiagos suteikia išskirtinės informacijos, padedančios suprasti prekybos ryšius tarp Rytų ir Pirėnų pusiasalio“, – sakė E. Rodríguez.

    Dešimtmetis atradimų

    Casas del Turuñuelo objektas per pastarąjį dešimtmetį ne kartą pateko į archeologų dėmesio centrą. Ankstesnėse kampanijose čia dokumentuotos masinės gyvūnų aukos, o pastaraisiais metais rasta ir žmonių atvaizdų, kurie siejami su tartesų kultūra.

    Skelbiama, kad vėlesni radiniai, tokie kaip plokštė su karių scenomis ir pietinės paleohispaninės rašto sistemos ženklai, praplėtė žinias apie simbolinę ir rašytinę tradiciją regione. Taip pat minima, kad ankstesnėse tyrimų fazėse aptikti graikiškos kilmės kultiniai objektai, kurie rodo ryšius su helenistinės kultūros įtakomis.

    Pasibaigus šių metų lauko darbams, prasidėjo laboratorinis etapas: radinių konservavimas, restauravimas, dokumentavimas ir mokslinė analizė. Nuo šių tyrimų rezultatų priklausys, ar bus galima tiksliau datuoti vežimo gamybą, nustatyti jo kilmę ir įvertinti, kaip jis buvo naudojamas tartesų visuomenėje.

    „Antroji kasinėjimų fazė, atliekama laboratorijose, yra būtina, kad geriau suprastume erdvių paskirtį, prekybos ryšius ir žmonių, gyvenusių šiame komplekse, kasdienybę“, – sakė E. Rodríguez.

    Projektą vykdo kelių dešimčių institucijų ir tarptautinių tyrėjų tinklas, o tyrimus koordinuoja Méridos archeologijos institutas, bendras Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos ir Ekstremadūros regiono valdžios centras. Artimiausiais mėnesiais laukiama detalesnių išvadų apie vežimo technologiją, metalų sudėtį ir jo vietą tartesų kultūros ritualuose bei ekonomikoje.

  • Po 2 000 metų tylos: DI perskaitė Vezuvijaus sudegintą papirusą ir atskleidė stulbinančią žinią

    Po 2 000 metų tylos: DI perskaitė Vezuvijaus sudegintą papirusą ir atskleidė stulbinančią žinią

    Vienas garsiausių antikos galvosūkių pagaliau pajudėjo iš mirties taško: mokslininkai, pasitelkę DI, perskaitė per Vezuvijaus išsiveržimą apanglėjusį papiruso ritinį jo nė neišvynioję. Ritinys išliko po 79 metais įvykusios katastrofos, kai ugnikalnio pelenai palaidojo Pompėją ir Herkulanėją.

    Šis dokumentas, kataloguotas kaip PHerc. 1667, priklauso Herkulanėjoje XVIII amžiuje atrastai apanglėjusių rankraščių bibliotekai. Manoma, kad po prabangios vilos griuvėsiais iš viso išliko apie 1 800 papiruso fragmentų, o tai laikoma vienintele iki mūsų dienų atėjusia pilna graikų ir romėnų pasaulio biblioteka.

    Didžiausia problema buvo ne atradimas, o bandymas skaityti: šimtmečius po pelenais išgulėję ritiniai tapo tokie trapūs, kad mechaninis išvyniojimas galėjo juos paversti dulkėmis. Dėl to daugelis tekstų fiziškai buvo išsaugoti, bet intelektualiai iš esmės neprieinami.

    Kaip perskaitė ritinį jo nepažeidę

    Proveržį suteikė vadinamasis virtualus išvyniojimas, kai ritinys pirmiausia skenuojamas didelės raiškos rentgeno vaizdinimu, o tuomet kompiuteriniai algoritmai atkuria viduje susuktus sluoksnius. Po to skaitmeninėje erdvėje jie išlyginami į plokštumą, kad būtų įmanoma analizuoti rašalo pėdsakus.

    DI modeliai padėjo išryškinti itin blankius, nuo karščio ir laiko beveik susiliejusius rašalo pėdsakus. Taip tyrėjai galėjo atkurti visą išlikusios ritinio dalies tekstą ir jį perskaityti, nekeldami rizikos sunaikinti originalą.

    „Norėdami jį perskaityti, mes jo fiziškai neišvyniojome. Vietoje to ritinį nuskenavome rentgeno spinduliais, atkūrėme viduje susuktą lapą ir DI padėjo išryškinti rašalo pėdsakus“, – sakė iniciatyvos Vesuvius Challenge atstovai.

    Ką atskleidė antikinis tekstas

    Perskaitytas turinys pasirodė esąs filosofinis traktatas apie etiką, žmogaus prigimtį ir moralinę pažangą, taip pat minintis menus ir žmonių elgesį. Ironiška, kad tekstas, išgyvenęs katastrofą, kalba būtent apie vertybes ir žmogaus tobulėjimą.

    Tyrėjai taip pat aptiko nuorodų į Aristokreoną, stoikų filosofo Chrisiopo sūnėną ir mokinį. Teksto kalba, temos ir kontekstas leidžia manyti, kad jis galėjo būti parašytas II amžiuje prieš Kristų ir atspindėti stoikų doktriną.

    „Beveik du tūkstantmečius šie tekstai buvo fiziškai išsaugoti, bet intelektualiai neprieinami. Dabar, sujungę vaizdinimą, DI, akademinį darbą ir inovacijų konkursą, pagaliau galime juos skaityti“, – teigė projekto bendraįkūrėjas Brentas Sealesas.

    Kodėl tai svarbu dabar

    Pastaraisiais metais impulsą šiai sričiai suteikė tarptautinės iniciatyvos, paversdamos problemą technologijų ir mokslo varžybomis. 2023 metais pradėtas Vesuvius Challenge pasiūlė piniginius prizus, kad kompiuterinės regos ir mašininio mokymosi metodai sparčiau pasiektų pritaikomus rezultatus.

    Vieno ritinio perskaitymas problemos neužbaigia: šimtai rankraščių vis dar lieka užantspauduoti, o kiekvienas jų gali slėpti naujus antikinės filosofijos, literatūros ar istorijos fragmentus. Mokslininkai tikisi, kad tobulėjant skenavimo įrangai ir DI metodams, virtualus išvyniojimas taps įprastu įrankiu, atveriančiu ištisus tekstų klodus be fizinės žalos originalams.

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.

  • Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajuose esantis Roopkundo ežeras, dažnai vadinamas Skeletų ežeru, jau dešimtmečius kelia klausimų mokslininkams. Dar 1942 metais šioje atokioje vietovėje buvo aptikta šimtai žmonių kaulų, o vėlesni vertinimai rodė, kad aplink ežerą jų gali būti iki maždaug 800.

    Ilgą laiką vyravo versija, kad visi šie žmonės žuvo per vieną katastrofą prieš kelis šimtmečius. Tai derėjo ir su vietos legendomis apie piligrimus, kuriuos kalnuose galėjo ištikti mirtina audra, tačiau rimtų įrodymų ilgai trūko.

    DNR sugriovė vienos tragedijos versiją

    Situaciją iš esmės pakeitė 2019 metais publikuotas tyrimas, kuriame išanalizuota 38 asmenų palaikų DNR. Rezultatai parodė, kad žmonės nepriklausė vienai bendruomenei ir nebuvo vieno įvykio aukos, o į Roopkundo apylinkes pateko skirtingais laikotarpiais.

    Didžiausią tirtą grupę sudarė Pietų Azijos kilmės žmonės, kurių palaikai datuojami laikotarpiu tarp VII ir X amžiaus. Dalis kaukolių turėjo traumų žymių, todėl mokslininkai svarstė hipotezę apie ypač smarkią krušą ar kitą staigų gamtos reiškinį kalnuose.

    Netikėtas ryšys su Viduržemio jūros regionu

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tiriant kitą grupę: 14 žmonių genetiniai požymiai labiausiai siejosi su rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, ypač su dabartinės Graikijos ir Kretos regionais. Dar labiau nustebino datavimas: šie asmenys greičiausiai mirė gerokai vėliau, maždaug tarp XVII ir XX amžiaus.

    Toks rezultatas kertasi su ankstesnėmis prielaidomis, nes Roopkundas yra toli nuo pagrindinių istorinių prekybos ar kelionių maršrutų, o kelias iki ežero reikalauja sudėtingo žygio kalnuose. Istoriniai šaltiniai taip pat nepateikia aiškių užuominų apie didesnes keliautojų grupes iš Graikijos ar Kretos, kurios būtų pasiekusios šią Himalajų vietą.

    Ką parodė izotopai ir kodėl mįslė išlieka

    Papildomi kaulų izotopiniai tyrimai leido įvertinti mitybą ir kilmės aplinkybes. Jie patvirtino, kad Viduržemio jūros regiono kilmės žmonių dieta skyrėsi nuo Pietų Azijos grupės, o tai sustiprino išvadą, jog jie užaugo ne Indijoje.

    Tyrime minėta ir dar viena, pavienė kilmės linija, siejama su Pietryčių Azija, o tai dar labiau komplikuoja bendrą vaizdą. Kol kas aiškaus paaiškinimo, kodėl skirtingų epochų ir skirtingų regionų žmonės atsidūrė viename atokiame ežere Himalajuose, mokslas neturi, todėl Roopkundo mįslė lieka atvira.

  • Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Amazonės baseinas ilgai buvo laikomas menkai apgyventa, laukine teritorija, tačiau nauji archeologiniai tyrimai vis dažniau griauna šį įsitikinimą. Virš džiunglių lajų atlikti skenavimai atskleidė taisyklingas linijas ir didžiules žmogaus sukurtas struktūras, kurios rodo sudėtingą, suplanuotą gyvenvietių tinklą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Llanos de Moxos regionas šiaurės Bolivijoje. Iš viršaus kraštovaizdis primena savanų, miškų salų ir ežerų mozaiką, tačiau lazeriniai matavimai parodė senovinius kelius ir kanalus, sujungusius didelę teritoriją į vieną susisiekimo sistemą.

    Šiuos pėdsakus mokslininkai sieja su Casarabe kultūra, kuri, kaip manoma, klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 400 metų. Tyrimai rodo, kad tai nebuvo viena didžiulė metropolija, o tarpusavyje susietas skirtingo dydžio gyvenviečių tinklas, išsidėstęs maždaug 20 000 kvadratinių kilometrų plote.

    Didžiausi centrai galėjo užimti iki 3 kvadratinių kilometrų, o juos su mažesnėmis gyvenvietėmis jungė tiesūs keliai, pylimai ir vandens keliai. Tokia struktūra rodo ne atsitiktinę gyvenvietę, bet organizuotą teritorijos planavimą, kuriam reikėjo darbo jėgos, valdysenos ir ilgalaikės strategijos.

    Didžiausią nuostabą sukėlė monumentalūs statiniai, aptikti po miško danga. Tarp jų išsiskiria kūginės piramidės, kurių aukštis viršija 20 metrų, taip pat didelės U formos konstrukcijos, galėjusios būti skirtos ceremonijoms ar bendruomenės susibūrimams.

    Šie statiniai dažnai buvo supilti ant dirbtinių platformų, kai kuriose vietose siekusių iki 20 hektarų. Archeologai pabrėžia, kad vien žemės perkasimo ir formavimo mastas leidžia kalbėti apie itin ambicingus projektus, prilygstančius kai kuriems žinomiems monumentaliems kompleksams Andų regione.

    Tokie atradimai keičia ir patį miesto sampratos vertinimą. Casarabe bendruomenės, panašu, nekūrė tankiai užstatytų centrų, o rinkosi išsklaidytą modelį: gyvenvietės buvo atskirtos želdynais, laukais ir vandens infrastruktūra, bet išliko glaudžiai susietos keliais ir kanalais.

    Panašų modelį mokslininkai lygina su kai kuriais istorinių majų centrų bruožais Centrinėje Amerikoje ar Angkoro kompleksu dabartinėje Kambodžoje, kur didelę reikšmę turėjo kraštovaizdžio planavimas ir infrastruktūra. Tokie palyginimai pabrėžia, kad miestietiškumas gali reikštis ne vien mūru ir tankiu užstatymu, bet ir didelio masto teritoriniu organizavimu.

    Svarbi sistemos dalis buvo aplinkos valdymas. Vietos gyventojai kūrė sausinimo kanalus, vandens telkinius, tvenkinius ir rezervuarus, kurie leido dirbti su sezoniniais lietumis bei sausromis, o žemdirbystę pritaikyti prie užliejamų teritorijų.

    Žemdirbystės pagrindu laikomi kukurūzai, tačiau tyrimai rodo ir didesnę ūkinę įvairovę, būdingą ilgalaikiam gyvenimui. Tokia infrastruktūra rodo, kad kraštovaizdis buvo ne pasyvi aplinka, o kryptingai pertvarkyta maisto gamybos ir vandens kontrolės sistema.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į galimą astronominį bei religinį planavimo aspektą. Dalis statinių ir laidojimo vietų orientuotos panašia kryptimi, todėl neatmetama, kad svarbų vaidmenį galėjo turėti dangaus stebėjimai ir su jais susiję tikėjimai.

    Panašios technologijos vis dažniau naudojamos ir kitose Amazonės regiono vietose. Pavyzdžiui, Upano slėnyje Ekvadore taip pat aptikta tūkstančiai struktūrų, sujungtų tiesių kelių ir platformų tinklu, o radiniai Brazilijoje ir Kolumbijoje stiprina versiją, kad iki europiečių atvykimo Amazonė buvo kultūrų ir sudėtingų gyvenviečių mozaika.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose lemiamą vaidmenį atlieka LiDAR technologija, kai iš lėktuvų ar dronų siunčiami lazerio impulsai leidžia sukurti itin tikslų reljefo modelį net ir tankiai apaugusiose teritorijose. Tai suteikia galimybę ieškoti objektų neiškertant miško ir nesukeliant didelio poveikio ekosistemai, o archeologams padeda tiksliau planuoti, kur reikalingi žemės darbai.

  • Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijoje po senamiesčiu aptiko auksinį žiedą: tūkstantmetę paslaptį išdavė mėlynas akmuo

    Norvegijos Tønsbergo mieste, laikomame vienu seniausių šalies miestų, archeologai kasinėjimų metu aptiko išskirtinį radinį – auksinį viduramžių žiedą. Jis rastas vykdant miesto infrastruktūros, susijusios su nuotekų tinklų atnaujinimu, darbus, kuriuos prižiūrėjo archeologų komanda.

    Pasak tyrėjų, tokio lygio aukso dirbiniai Skandinavijos miestuose aptinkami itin retai, todėl radinys iškart sulaukė didelio dėmesio. Žiedas išsiskiria ne tik medžiaga, bet ir meistryste, būdinga aukščiausios klasės juvelyrikai.

    Žiedas nukaltas iš aukso ir dekoruotas filigranu bei granuliacija – ornamentika, kuri formuojama iš itin smulkių auksinių rutuliukų, pritvirtintų prie paviršiaus. Centre įtvirtintas ovalus sodriai mėlynas intarpas, kuris, mokslininkų vertinimu, greičiausiai nėra safyras, o dažytas stiklas, imituojantis brangakmenį.

    Radinys preliminariai datuojamas laikotarpiu tarp IX ir XI amžiaus. Tokią datą leidžia siūlyti ir žiedo stilius, ir archeologinis kontekstas: artefaktas aptiktas žemiau sluoksnio, kuriame rasta radiokarboniniu metodu datuota eglės šakelė, priskiriama 1167–1269 metų laikotarpiui, tad žiedas į žemę pateko anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į kultūrinių įtakų derinį. Filigrano ir granuliacijos tradicijos ankstyvaisiais viduramžiais Skandinavijoje siejamos su plačiais ryšiais Europoje, o panašūs dekoravimo principai fiksuoti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Anglijoje bei Danijoje, nors šis egzempliorius laikomas išskirtiniu vietiniu variantu.

    Pagal dydį ir prabangą spėjama, kad žiedas galėjo priklausyti aukštą socialinį statusą turėjusiai moteriai. Tuo metu Tønsbergas buvo svarbus Norvegijos centras, susijęs su karališkuoju kompleksu Tunsberghus, todėl mieste nuolat lankėsi įtakingi pasaulietiniai ir dvasiniai asmenys.

    Mėlyna spalva viduramžių Europoje turėjo aiškią simbolinę reikšmę: mėlyni akmenys buvo siejami su apsauga, sveikata ir religiniu pamaldumu. Net jei intarpas pasirodė esąs stiklas, jo parinkta spalva greičiausiai buvo sąmoningas statuso ir prasmės ženklas, o ne atsitiktinė puošmena.