Tag: Archeologija

  • Pekine rasti trys 1 800 metų senumo laivų vrakai: ant medienos – valstybinės kontrolės ženklas

    Pekine rasti trys 1 800 metų senumo laivų vrakai: ant medienos – valstybinės kontrolės ženklas

    Po Pekino žeme archeologai aptiko tris maždaug 1 800 metų senumo laivų vrakus, kurie kadaise buvo svarbi vandens transporto dalis šiaurės Kinijoje. Radiniai pavadinti Yongding River No. 1, No. 2 ir No. 3.

    Laivų liekanos rastos dabartinio Fengtai rajono teritorijoje, netoli senosios Jinzhongdu miesto vartų vietos. Kaip skelbiama Beijing.gov, šioje vietoje anksčiau tekėjo Yongding upė.

    Visų trijų laivų priekiai buvo nukreipti ta pačia kryptimi, todėl manoma, kad jie galėjo būti prišvartuoti greta vienas kito. Toks išsidėstymas padeda atkurti, kaip anuomet galėjo veikti vietinis upinis susisiekimas.

    Geriausiai išsilaikęs buvo Yongding River No. 2: apie 14 metrų ilgio ir 2,5 metro pločio laivas. Archeologai pažymi jo konstrukcijos sudėtingumą – kad korpusas buvo padalytas į atskiras kameras, o medienos sujungimai ir atramos rodo pažangias to meto laivadirbystės technologijas.

    Ant laivų – ženklas, rodantis valstybės vaidmenį

    Ypač svarbia detale laikomas ant medinių dalių aptiktas kiniškas ženklas 官 (guan), reiškiantis „valstybinis“ arba „oficialus“. Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti, kad laivai buvo statyti arba eksploatuoti prižiūrint valstybės administracijai.

    Toks žymėjimas suteikia naujų duomenų apie tai, kaip Han ir Jin dinastijų laikais galėjo būti organizuojamas vidaus vandenų transportas. Kartu tai padeda suprasti, kokį vaidmenį valdžia atliko prižiūrėdama svarbius susisiekimo maršrutus.

    Kaip laivai atsidūrė po žeme

    Mokslininkai bando rekonstruoti ir laivų žūties aplinkybes. Vrakų būklė leidžia spėti, kad jie galėjo būti apgadinti ir vėliau atplukdyti į apsaugotą upės vingį, kur buvo palikti laukti remonto.

    Viename korpuse matyti pjūvio žymės ties laivo priekiu, o kito laivo dalys buvo sudėtos tvarkingai ir paremtos mediniais elementais. Galiausiai, tyrėjų prielaida, laivus galėjo užkloti staigus potvynis.

    Radinių gausa ir netikėtas atradimas viename vrake

    Kasinėjant rasta ir daugiau daiktų bei organinių liekanų: apie 13 centimetrų ilgio medinis irklo modelis, keramikos šukės, čerpių fragmentai. Taip pat aptikta naminių gyvūnų – tarp jų arklių, galvijų, avių, kiaulių ir šunų – liekanų.

    Vėliau paaiškėjo, kad vietoje yra ir žmonių palaikų. Viename iš laivų rastas moters, kurios amžius galėjo būti apie 25 metus, skeletas be galvos, tačiau jos mirties aplinkybės kol kas nėra žinomos.

    Medinės konstrukcijos taip gerai išsilaikė dėl aplinkos sąlygų: vrakai greitai buvo užkloti dumblo ir smėlio sluoksniais, kurie apribojo deguonies patekimą ir sulėtino medienos irimą. Dabar tęsiami tyrimai, įskaitant radiokarboninį datavimą bei nuosėdų ir augalinių liekanų analizę.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šie laivai svarbūs ne tik Kinijos laivadirbystės istorijai. Jie taip pat padeda geriau suprasti senąjį Pekino kraštovaizdį – laikotarpiu, kai teritoriją raižė upių, ežerų ir pelkių tinklas, o šiandienos verslo rajonai anuomet buvo svarbaus susisiekimo kelio dalis.

  • Saudo Arabijoje iš oro pastebėti paslaptingi akmenų ratai: jų paskirtis kol kas tik spėjama

    Saudo Arabijoje iš oro pastebėti paslaptingi akmenų ratai: jų paskirtis kol kas tik spėjama

    Vakarų Saudo Arabijos pakrantėje aptiktos neįprastos akmeninės struktūros, iš viršaus sudarančios aiškius geometrinius raštus. Mokslininkų dėmesį jos patraukė po to, kai Saudo Arabijos spaudos agentūra paviešino iš oro darytas nuotraukas.

    Iš žemės šios konstrukcijos beveik susilieja su aplinkiniu kraštovaizdžiu, todėl jų visuma geriausiai atsiskleidžia tik pažvelgus iš aukščiau. Būtent tada matyti, kad tai ne atsitiktinai išmėtyti akmenys, o apgalvotas išdėstymas.

    Formacijos sudėliotos iš vietinių vulkaninių uolienų. Jos primena skirtingo skersmens žiedus, dalis jų persidengia, o kai kur didesnių ratų viduje matyti ir mažesni apskritimai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarumas gali būti svarbi užuomina: tokį tikslų išplanavimą paprastai sunku paaiškinti vien gamtiniais procesais. Vis dėlto kol kas nėra atsakymo, kam šios struktūros buvo skirtos ir kada tiksliai atsirado.

    Versija: matematinė ar astronominė paskirtis

    Vieną iš hipotezių pateikė Saudo Arabijos istorikas Mohammedas Khuraisas Al-Marhabi. Pasak jo, šių darinių schema nepanaši nei į įprastus gyvenviečių pėdsakus, nei į laidojimo vietas.

    Todėl svarstoma, kad konstrukcijos galėjo turėti matematinę ar astronominę funkciją. Galbūt jos buvo naudojamos stebėti sezonų ciklus, orų pokyčius arba dangaus kūnų – Saulės ir Mėnulio – judėjimą.

    Tokios žinios senosioms bendruomenėms galėjo būti itin praktiškos, ypač jei jų kasdienis gyvenimas ir žemdirbystė priklausė nuo gebėjimo numatyti metų laikų kaitą. Tačiau kol kas tai tik spėjimai, nes archeologiniai tyrimai dar nebuvo atlikti.

    Kodėl vieta gali būti neatsitiktinė

    Struktūros aptiktos Hali slėnyje – regione, kuris laikomas turinčiu ilgą apgyvendinimo istoriją. Derlingesnės teritorijos paprastai traukdavo bendruomenes, o vietovė istoriškai sieta ir su Mekos regionu.

    Pasak Al-Marhabio, vietos gyventojai galėjo turėti tradicijų, susijusių su sezoninių pokyčių stebėjimu ir kalendoriaus nustatymu. Vis dėlto norint patikrinti šią idėją, reikėtų tikslių matavimų – pavyzdžiui, įvertinti ratų orientaciją ir jų tarpusavio išsidėstymą.

    Tokie radiniai pusiasalyje – ne naujiena

    Panašūs akmeniniai objektai Arabijos pusiasalyje aptinkami ne pirmą kartą. Neseniai archeologai tyrinėjo neolito laikotarpiui priskiriamas akmenines konstrukcijas, kurių skersmuo siekė nuo 4 iki 8 metrų.

    Manoma, kad dalis jų galėjo būti senųjų būstų liekanos: akmenys galėjo sudaryti pagrindą mediniams stulpams, laikiusiems stogą. Taip pat 2024 metais skelbta apie bronzos amžiaus gyvenvietės atradimą Chajbaro oazėje.

    Vis dėlto panašumas dar nereiškia, kad visi tokie akmeniniai statiniai pastatyti tuo pačiu metu ar atliko tą pačią funkciją. Hali slėnio ratų chronologija ir kilmė kol kas nenustatytos, todėl atsakymų tikimasi tik po išsamesnių archeologinių darbų.

  • Japonijos saloje aptikti 900 metų aštuonkampio pastato pamatai: spėjama, tai budistinė pagoda

    Japonijos saloje aptikti 900 metų aštuonkampio pastato pamatai: spėjama, tai budistinė pagoda

    Pietvakarių Japonijoje, Kurošimos saloje, archeologai aptiko neįprastos formos statinio pamatus – akmeninę konstrukciją, kuri, sprendžiant iš išlikusių liekanų, galėjo būti aštuonkampė. Manoma, kad pastatas galėjo stovėti prieš maždaug 900 metų, o jo paskirtis kol kas išlieka mįsle.

    Tyrimai vykdyti Ōsato archeologinėje vietovėje, kur dirbo Satoshi Nakazono vadovaujama komanda. Kaip rašo „Arkeonews“, greta įvairių radinių – keramikos, stogo čerpių ir kitų daiktų iš Kinijos bei skirtingų Japonijos regionų – būtent ši konstrukcija tapo netikėčiausia tyrėjų užuomina apie viduramžių laikotarpio gyvenimą saloje.

    Akmeniniai likučiai rodo, kad viršutinė pamatų dalis siekė apie 8,9 metro tarp priešingų kampų, o kiekviena kraštinė galėjo būti maždaug 3,4 metro ilgio. Apatinė, platesnė konstrukcijos dalis, mokslininkų vertinimu, galėjo siekti 10–11 metrų.

    Šalia pamatų matyti ir papildomų akmenų išdėstymo pėdsakų, taip pat – degintos žemės žymės. Vis dėlto antžeminė statinio dalis neišliko, todėl tyrėjai kol kas negali tiksliai pasakyti, kaip pastatas atrodė ir kokią funkciją atliko.

    Galėjo būti su religiniu kultu susijęs statinys

    Viena realiausių hipotezių – kad tai galėjo būti budistinė pagoda arba kitas sakralinės paskirties pastatas. Aštuonkampis planas Japonijoje ir Kinijoje buvo būdingas daliai religinių objektų, todėl konstrukcijos forma laikoma reikšminga užuomina.

    Tyrėjai taip pat nurodo panašumus su istorinėmis pagodomis, žinomomis iš Hōshō-ji šventyklos Kiote ir Anraku-ji šventyklos Nagano prefektūroje. Hipotezę sustiprina ir tai, kad galimo pastato vieta buvo pietinėje gyvenvietės dalyje – zonoje, kuri siejama su religine veikla.

    Importuotos čerpės iš Kinijos gali paaiškinti, kaip vyko mainai

    Radiniuose aptiktos ir iš Kinijos, iš Ningbo miesto, kilusios stogo čerpės. Jos priskiriamos pietinės Song dinastijos stiliui – ši dinastija Kinijoje valdė 1127–1279 metais.

    Tokios čerpės Japonijoje randamos ne pirmą kartą: panašių medžiagų anksčiau aptikta, pavyzdžiui, Hakatoje, kuri viduramžiais buvo svarbus jūrų prekybos centras. Nauji pamatai gali padėti atsakyti, kokio tipo pastatuose tokios importuotos statybinės medžiagos būdavo naudojamos.

    Jei sakralinio statinio versija pasitvirtintų, tai būtų svarbus įrodymas, rodantis architektūrinių ir religinių tradicijų persipynimą regione. Tai taip pat leistų geriau suprasti, kaip atokesnės salos buvo įtrauktos į platesnius kultūrinius procesus.

    Maža sala, bet svarbi jūriniams ryšiams

    Nors Kurošima yra nedidelė, archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad ji galėjo turėti reikšmės viduramžių jūrų keliuose. Sala yra maršrutuose, jungusiuose pietvakarių Japoniją su kitomis Rytų Azijos teritorijomis.

    Ōsato gyvenvietės radiniai rodo dalyvavimą platesniame mainų tinkle. Papildomo konteksto suteikia netoliese esanti Iōjima sala, kuri viduramžiais buvo žinoma dėl sieros telkinių – siera buvo viena iš žaliavų, eksportuotų į Kiniją.

    Mokslininkai spėja, kad Kurošima galėjo būti susijusi su jūriniu transportu tarp Kiūšiū, Hakatos ir tolimesnių regionų. O naujai aptikti pamatai – dar vienas ženklas, kad net mažos salos galėjo būti svarbių ryšių ir idėjų judėjimo taškai.

  • Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių vienuolynuose palaidoti žmonės atrodė mirę šimtais metų anksčiau, nei galėjo būti iš tikrųjų – bent jau taip rodė radiokarboninis datavimas. Iš naujo ištyrę 27 asmenų palaikus mokslininkai nustatė, kad dalis gautų datų akivaizdžiai prasilenkė su pačių laidojimo vietų istorija.

    Tyrimą atliko Pietų Danijos universiteto ir Groningeno Izotopų tyrimų centro mokslininkai. Jie atkreipė dėmesį į atvejį Svendborge: radiokarboninis testas rodė mirtį 1100–1155 metais, nors pranciškonų vienuolynas ten įkurtas tik 1236 metais. Panašus neatitikimas fiksuotas ir Viborge, kur palaikai buvo „nukelti“ iki laikotarpio ne vėliau kaip 976 metai, nors vienuolynas toje vietoje atsirado daugiau nei po šimto metų.

    Problemos šaknis – ne pačiuose archeologiniuose sluoksniuose ar „netikėtose“ istorijos interpretacijose, o žmonių mityboje. Radiokarboninis datavimas paremtas anglies-14 izotopo kiekiu: kol organizmas gyvas, jis anglies junginių gauna su maistu, o po mirties anglis-14 pradeda irti, todėl pagal jos kiekį skaičiuojamas laikas nuo mirties.

    Tačiau šis mechanizmas komplikuojasi, kai žmogus valgė daug gėlavandenių žuvų. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ anglies iš nuosėdų ir uolienų, kurioje anglies-14 gerokai mažiau nei atmosferoje. Žuvys tokią anglį perima, o vėliau ji patenka ir į žmones, todėl kauluose susidaro mažesnis anglies-14 kiekis, nei turėtų būti pagal realų mirties laiką.

    Kodėl žuvys iškreipia datavimą

    Dėl vadinamojo gėlavandenio rezervuaro efekto palaikai gali atrodyti gerokai senesni, nei yra iš tikrųjų. Kaare Lund Rasmussen iš Pietų Danijos universiteto aiškina, kad kraštutiniais atvejais žuvys iš Reino gali lemti įspūdį, jog jos yra net 1 300 metų „senesnės“ už tuo pačiu metu gyvenusius sausumos organizmus.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvieną neteisingą datą galima tiesiog pataisyti tuo pačiu skaičiumi. Skirtumas priklauso nuo konkrečios mitybos ir vietos vandens telkinių savybių – todėl būtina vertinti papildomus cheminius rodiklius.

    Religija ir 180 pasninko dienų per metus

    Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl viduramžių Danijoje žuvies galėjo būti valgoma itin daug. Svarbų vaidmenį atliko religija: krikščioniškoje Europoje galiojo apie 180 pasninko dienų per metus, kai buvo ribojama šiltakraujų gyvūnų mėsa, o gėlavandenės žuvys buvo leidžiamos.

    Be to, kai kuriose bendruomenėse žuvis galėjo būti laikoma net prestižiniu maistu. Tyrėjai rado ir cheminį argumentą: tirtuose kauluose nustatytas padidėjęs azoto-15 lygis, kuris gali rodyti didesnę vandens kilmės baltymų dalį mityboje.

    Ne tik Danijos problema

    Panašių neatitikimų mokslininkai mato ir kituose pavyzdžiuose – minimi karaliaus Ričardo III palaikai bei archeologiniai radiniai Balkanuose. Vienu atveju žmogaus kaulai atrodė net 500 metų senesni už iš gyvūnų kaulų pagamintus strėlių antgalius, rastus įsmigusius skeletuose.

    Naujų išvadų autoriai ragina archeologus radiokarboninio datavimo nevertinti kaip nuo žmogaus mitybos nepriklausomo rezultato. Jie rekomenduoja atsižvelgti į azoto-15 rodiklius ir taikyti korekcinius modelius, kad datavimas būtų tikslesnis.

  • Airijos gyvenvietėje aptikti XI amžiaus radiniai atskleidė „malonesnę“ viduramžių pusę

    Viduramžiai dažnai įsivaizduojami kaip nuolatiniai karai ir alinantis darbas, tačiau nauji archeologų radiniai Airijoje primena, kad tuomet žmonės turėjo ir laisvalaikio, ir kultūrinių pramogų. Caherconnell Cashel gyvenvietėje aptikti XI amžiaus artefaktai rodo, kad vietos bendruomenė žaidė stalo žaidimus, galėjo rašyti ir, tikėtina, klausėsi muzikos.

    Apie šiuos atradimus rašo „The Conversation“, remdamasis tyrėjų įžvalgomis apie akmeniniais, be skiedinio sumūrytais apskritais mūrais apjuostą kompleksą. Tokie įtvirtinimai paprastai siejami su vienos šeimos ūkiu, kartais apimančiu kelias kartas.

    Šiuo atveju manoma, kad tai buvo pasiturinčios vietos elito grupės gyvenamoji vieta. Tyrėjų vertinimu, gyvenvietė galėjo funkcionuoti nuo X amžiaus pabaigos iki XVII amžiaus pradžios, o tai leidžia kalbėti apie ilgą ir kintančią jos istoriją.

    Radiniai svarbūs ne tik dėl kasdienybės detalių, bet ir dėl platesnio vaizdo: jie parodo, kaip į Airiją keliavo idėjos bei mada, kokią reikšmę turėjo raštas ir kokią vietą kasdienybėje galėjo užimti žaidimai ar muzika.

    Stalo žaidimai ir laisvalaikis

    Vienas ryškiausių radinių – iš elnio rago pagaminta, kruopščiai nupoliruota žaidimo detalė, datuojama XI amžiumi. Ji primena mažą statinaitę, o per išskobtą vidurį eina bronzinis kaištis.

    Archeologai šį daiktą sieja su hnefatafl – strateginiu stalo žaidimu, paplitusiu tarp skandinavų ir anglosaksų. Manoma, kad į Airiją jis atkeliavo maždaug IX ar X amžiuje.

    Be šios detalės, rasta ir daugiau figūrėlių bei žaidimo elementų, pagamintų iš kaulo, rago, metalo, molio ir akmens. Tyrėjų teigimu, toks rinkinys rodo, kad žaidimai galėjo būti svarbi laisvalaikio dalis.

    XI amžiaus plunksna ir rašto pėdsakai

    Kitas netikėtas atradimas – XI amžiumi datuojama plunksna, pagaminta iš kaulo ir bronzos. Viename jos gale yra siaurėjantis antgalis, o pats dirbinys, kaip nurodoma, kol kas neturi aiškių atitikmenų nei Airijoje, nei kituose regionuose.

    Šis radinys svarbus ir rašto istorijai: iki šiol seniausi raštingumo įrodymai Airijoje dažniausiai buvo siejami su vienuolynais ir bažnytiniais centrais. Caherconnell Cashel atradimas leidžia svarstyti, kad raštu galėjo naudotis ir pasaulietinė vietos diduomenė.

    Muzika, dainos ir prestižas

    Gyvenvietėje aptikti ir du styginių instrumentų elementai – kaulo ir bronzos derinimo kaiščiai, taip pat datuojami XI amžiumi. Nors abu priskiriami tam pačiam laikotarpiui, jie skiriasi konstrukcija, todėl spėjama, kad galėjo priklausyti dviem skirtingiems instrumentams.

    Tiksliai nustatyti, kokių instrumentų tai dalys, kol kas sunku – ankstyvųjų viduramžių mediniai instrumentai retai išlieka iki šių dienų. Vis dėlto radiniai gali rodyti, kad buvo naudojami į lyros tipo instrumentus panašūs variantai.

    Tyrėjai neatmeta, kad muzika, dainavimas ir poezija galėjo atlikti įvairias funkcijas: nuo vietos valdovų prestižo pabrėžimo iki paprastos šeimos pramogos prie namų židinio.

    Bendras vaizdas, kurį sudėlioja žaidimų, rašto ir muzikos pėdsakai, primena: viduramžių gyvenimas neapsiribojo vien išgyvenimu. Nors dalis radinių rodo pasiturinčių sluoksnių galimybes, tyrėjai pabrėžia, kad daugelis laisvalaikio veiklų galėjo būti prieinamos ir mažiau turtingiems žmonėms.

  • Gėlavandenės žuvys gali „pasendinti“ palaikus: kodėl radiokarbono datos klysta šimtmečiais

    Viduramžių kapavietė Danijos Svendborgo bažnyčioje archeologams pateikė mįslę: pagal statinio sluoksnius ir kapo vietą žmogus turėjo būti palaidotas po 1236 metų, kai iškilo pranciškonų vienuolynas. Tačiau radiokarboninis kaulų datavimas parodė, kad mirtis galėjo įvykti dar 1100–1155 metais – beveik šimtmečiu anksčiau.

    Toks neatitikimas privertė ieškoti paaiškinimo ne kapo kontekste, o pačiuose kauluose. Kaip rašo „ZME Science“, nauja 27 viduramžių palaidojimų analizė rodo, kad kai kuriuos datavimo „laiko šuolius“ galėjo sukelti gėlavandenių žuvų vartojimas.

    Tyrėjai nustatė, kad šeši iš 27 skeletų davė datas, kurios nesiderino su palaidojimo vietų istorija. Kitaip tariant, radiokarbono testai juos „perkėlė“ į laikotarpį, kai vienuolynai, kuriuose jie rasti, dar net nebuvo pastatyti.

    Pagrindinė hipotezė paprasta: žmogaus mityba gali iškreipti radiokarboninio datavimo rezultatus taip, kad palaikai atrodytų net šimtmečiais senesni, nei yra iš tikrųjų.

    Kaip veikia radiokarboninis datavimas

    Radiokarboninis datavimas remiasi anglies-14 izotopu. Kol organizmas gyvas, jis per maistą nuolat „papildo“ anglies-14 atsargas – augalai ją gauna iš atmosferos, gyvūnai suėda augalus, o žmonės vartoja ir vienus, ir kitus.

    Mirus anglies-14 nebeįsisavinama, o likęs izotopas pradeda irti žinomu tempu. Išmatavę, kiek anglies-14 liko, mokslininkai apskaičiuoja, kada organizmas mirė.

    Problema ta, kad anglis į mitybos grandinę ne visada patenka tiesiai iš atmosferos. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ geologinės kilmės anglies, kurioje anglies-14 beveik nebėra – todėl ja mintantys organizmai laboratorijoje gali pasirodyti daug senesni.

    „Gėlavandenio rezervuaro efektas“

    Gėlavandenės žuvys gali sukaupti seną, iš nuogulų ar uolienų į vandenį patenkančią anglį. Kai žmogus ilgą laiką valgo daug tokių žuvų, dalis šios anglies patenka į kaulus.

    Dėl to du tais pačiais metais mirę žmonės teoriškai gali „gauti“ labai skirtingas radiokarbonines datas – priklausomai nuo to, kiek jų racione buvo gėlavandenių žuvų. Šis reiškinys vadinamas gėlavandenio rezervuaro efektu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad paklaida gali būti didelė: kraštutiniais atvejais Reino žuvys gali atrodyti iki 1 300 metų senesnės nei sausumos gyvūnai, gyvenę tuo pačiu metu. Sūriavandenės žuvys taip pat sukelia panašų efektą, tačiau jis dažniausiai labiau nuspėjamas – pavyzdžiui, Šiaurės jūroje minimas maždaug 400 metų „poslinkis“.

    Archeologai jau įpratę taikyti korekcijas jūrų gėrybėms, tačiau gėlavandenės sistemos yra daug įvairesnės: srauniose upėse poveikis gali būti ryškus, o kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – beveik išnykti, nes vanduo su atmosfera pasiekia pusiausvyrą.

    Kodėl vienuolynuose ši klaida ypač tikėtina

    Viduramžiais gėlavandenės žuvys daugeliui europiečių nebuvo retas patiekalas. Gavėnios ir kitų pasninko laikotarpių tradicijos ribojo sausumos gyvūnų mėsą, o žuvis buvo leidžiama – kai kur ji tapdavo svarbia kasdienės mitybos dalimi.

    Todėl vienuolynų kapinės yra patraukli vieta tikrinti, kaip mityba veikia datavimą: pastatų statybos datos dažnai istoriškai žinomos, tad palaidojimai logiškai negali būti senesni už pačius statinius.

    Tyrime analizuoti 27 skeletai iš septynių vienuolynų laidojimo vietų Danijoje ir šiaurinėje Vokietijoje. Pateikti ir ryškūs pavyzdžiai: Viborge vienas skeletas radiokarbonu datuotas 775–975 metais, nors vienuolynas, kaip nurodoma, įkurtas 1120 metais; dar vienas atvejis – Olborge, kur datos siekė 775–990 metus, nors pranciškonų vienuolynas įkurtas 1240 metais.

    Kaip mokslininkai bando ištaisyti datavimo klaidas

    Kad patikrintų mitybos įtaką, mokslininkai ieško cheminių „pėdsakų“ kauluose. Visi 27 skeletai parodė padidėjusius azoto-15 lygius – stabilų izotopą, kuris gali padėti spręsti apie baltymų šaltinius žmogaus racione.

    Kartu naudojant anglies izotopų matavimus ir archeologinį kontekstą, tyrėjai padarė išvadą, kad šie žmonės vartojo nemažai gėlavandenės kilmės baltymų. Tuomet, lyginant izotopų santykius su vietiniais „baziniais“ sausumos augalų, gyvulių ir vandens organizmų rodikliais, galima modeliuoti, kiek žuvies sudarė mitybą, ir apskaičiuoti individualią korekciją datoms.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad dėl didelių skirtumų tarp gėlavandenių ekosistemų lieka neapibrėžtumo. Tačiau dietos nustatymas prieš interpretuojant radiokarbono rezultatus laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių „neperkelti“ ištisų bendruomenių į neteisingą šimtmetį.

    Panaši problema anksčiau buvo pastebėta ir kitur: minimas atvejis, kai Anglijos karaliaus Richardo III palaikai iš pradžių atrodė senesni, kol buvo atsižvelgta į jo mityboje buvusias jūrų gėrybes. Naujausi aptariami rezultatai publikuoti žurnale „npj Heritage Science“.

  • Sibiro kape aptiko seniausius įrodymus: prieš 2 800 metų žmonės vartojo kanapes

    Pietų Sibire, daugiau nei 2 800 metų senumo kapavietėje, mokslininkai aptiko tai, kas gali būti ankstyviausias tiesioginis įrodymas, jog žmonės vartojo kanapes dėl jų psichoaktyvaus poveikio.

    Tyrėjai žmogaus plaukuose rado cheminių pėdsakų, siejamų su tetrahidrokanabinoliu (THC), o netoliese aptiko ir gausybę kanapių sėklų bei fragmentų. Apie šiuos rezultatus skelbia „ZME Science“.

    Radinių kontekstas rodo, kad kanapės čia greičiausiai buvo ne pramoga, o ritualų dalis – susijusi su laidotuvėmis, dvasingumu ir apeigomis. Kapavietėje fiksuotos ir sudėtingos aukojimo tradicijos, tarp jų – paaukotų arklių liekanos.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors duomenų vis daugėja, dalis interpretacijų išlieka atsargios: ne visi specialistai sutinka, kad plaukų analizė būtinai reiškia sąmoningą kanapių vartojimą.

    Kas rasta Tunnug 1 pilkapyje

    Atradinys padarytas Tunnug 1 pilkapyje Ujukų slėnyje – vietovėje, kuri kartais vadinama Sibiro „Karalių slėniu“. Manoma, kad šis monumentalus laidojimo kompleksas įrengtas maždaug aštuntojo amžiaus prieš mūsų erą pradžioje.

    Kasinėjimų metu aptiktos medinės laidojimo kameros, rąstiniai karstai ir daug arklių liekanų. Tarp kelių palaidojimų rasta šimtai smulkių kanapių sėklų, o radiokarboninis datavimas leidžia jas sieti su laikotarpiu prieš maždaug 2 800 metų.

    Vien sėklos dar nereiškia, kad žmonės kanapes vartojo būtent dėl psichoaktyvaus poveikio – augalas galėjo būti naudojamas ir dėl pluošto ar maistinių sėklų. Lūžį, pasak tyrėjų, suteikė išlikę žmogaus plaukai.

    Plaukuose – kanabinoidų pėdsakai

    Analizuodami gerai išsilaikiusius plaukų mėginius masių spektrometrija, mokslininkai aptiko kanabinolį (CBN). Ši medžiaga susidaro, kai THC oksiduojasi ir skyla, todėl laikoma netiesioginiu psichoaktyvių kanapių vartojimo rodikliu.

    Tyrėjai taip pat fiksavo silpnesnius cheminius signalus, atitinkančius patį THC. Jų teigimu, kanapių liekanų buvimas kapavietėje ir kanabinoidų pėdsakai žmogaus plaukuose kartu sudaro neįprastai stiprų senovinės sąveikos su šiuo augalu įrodymų rinkinį.

    Vis dėlto dalis ekspertų ragina neskubėti su išvadomis. Pavyzdžiui, teismo toksikologas Volkeris Auwärteris yra suabejojęs, ar tyrimas pakankamai tvirtas, nes kanabinoidai ant plaukų galėjo patekti ir iš išorės – nebūtinai vartojant.

    Kiti mokslininkai, tarp jų archeologė Elisa Guerra Doce, laikosi priešingos pozicijos: jos vertinimu, duomenys labiau rodo, kad kanapės buvo ne tik padėtos kaip įkapės, bet ir realiai vartotos apeigų dalyvių.

    Ritualai, aukojimai ir senovės liudijimai

    Tunnug 1 nebuvo paprastos kapinės. Ankstesniame 2024 metų archeologiniame tyrime šiame komplekse aprašytos mažiausiai 18 arklių liekanos ir vienas žmogaus palaikų kontekstas, siejamas su aukojimu; vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau arklių kaulų ir išblaškytų žmogaus kaulų.

    Tyrėjai neatmeta, kad kai kurios ceremonijos galėjo apimti ir žmonių aukas, tačiau tiesioginių įrodymų tam trūksta. Buvo iškelta ir hipotezė, kad kanapės galėjo būti naudojamos aukojamiems asmenims nuraminti, bet tai kol kas vertinama kaip spekuliacija.

    Aiškesnė atrodo kita interpretacija: kanapės galėjo būti smilkalų forma, padėti maskuoti irimo kvapus arba sustiprinti religinę patirtį laidotuvių metu. Istoriniai šaltiniai taip pat mini panašias tradicijas vėlesniais laikotarpiais.

    Pavyzdžiui, penktajame amžiuje prieš mūsų erą graikų istorikas Herodotas aprašė paprotį, kai po laidotuvių žmonės esą metė kanapes ant įkaitintų akmenų ir įkvėpė garų. Iki šiol istorikai ginčijosi, kiek tiesmukai tai reikėtų suprasti, tačiau archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad tokios praktikos Eurazijos stepėse iš tiesų galėjo būti paplitusios.

    Naujas radinys iš Pietų Sibiro šią archeologinę laiko juostą pastumia dar maždaug 300 metų atgal, palyginti su ankstesniais įrodymais, susijusiais su kanapių deginimu laidotuvių kontekste. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Science“.

  • Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Archeologai iššifravo tikėtiną neseniai Meksikoje identifikuoto majų miesto pavadinimą – senovėje jis, panašu, vadintas Sakil. Tokia išvada padaryta išlikus akmeniniuose paminkluose užfiksuotiems hieroglifiniams įrašams.

    Kaip nurodoma Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) pranešime, pats archeologinis objektas buvo atpažintas gegužę, o tyrimų komandai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Dėl itin sudėtingo priėjimo per tankų atogrąžų mišką vietovei suteiktas darbinis vardas Minanbé, jukatekų majų kalba reiškiantis „nėra kelio“.

    Visgi epigrafikas Octavio Esparza Olguínas iš Meksikos nacionalinio autonominio universiteto, išanalizavęs išlikusias inskripcijas ir palyginęs jas su radiniais iš kito majų centro Ocomtún, teigia, kad vietos gyventojai savo miestą greičiausiai vadino Sakil. Šis pavadinimas siejamas su baltumo arba šviesumo sąvoka.

    Įdomu tai, kad įrašai leidžia kalbėti ne tik apie miesto vardą – inskripcijose aptikta užuominų ir apie seną konfliktą regione. Tyrėjų vertinimu, tai galėjo vykti vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu, maždaug 600–900 metais.

    Stela su valdovo vardu

    Vienu svarbiausių radinių tapo vadinamoji Stela 7 – akmeninis monumentas su hieroglifais ir figūrų atvaizdais. Nors dabar jis išlikęs tik trimis dalimis, fragmentai suteikė daug informacijos apie vietos valdžią.

    Tyrėjai joje atpažino valdovo vardą Suutz’ (reiškiantį „šikšnosparnis“). Ši figūra pavaizduota su puošniu ceremoniniu apdaru – galvos apdangalu, krūtine dengiančiu papuošalu, sijonu ir sandalais, o greta esantys ženklai leido valdovą sieti su pavadinimu Sakil.

    Papildomu patvirtinimu laikomas ir rastas altorius, kuriame vėl minimas Suutz’ vardas. Šalia pateiktas titulas kalo’mte’, dažniausiai sietas su įtakingais valdovais, kurių galia peržengdavo vieno miesto ribas.

    Tai iš dalies stebina, nes pats Sakil, sprendžiant iš turimų duomenų, užėmė palyginti nedidelę teritoriją – apie 15 hektarų. Vis dėlto titulas leidžia manyti, kad jo valdovas galėjo siekti svarbesnio vaidmens regiono politinėje sistemoje.

    Įrašai užsimena apie karo belaisvį

    Dar netikėtesnių įžvalgų suteikė palyginimas su Ocomtúne rastomis inskripcijomis. Tyrėjai kelia prielaidą, kad šio centro senasis pavadinimas galėjo būti Maatz’.

    Viename iš ten aptiktų monumentų pavaizduotas belaisvis, gulintis veidu į žemę surištomis rankomis. Greta esantis įrašas leidžia spėti, jog šis žmogus buvo kilęs iš Sakil, o tai gali rodyti priešiškus abiejų centrų santykius.

    Vis dėlto, kas tiksliai nulėmė konfrontaciją ir kuo ji baigėsi, kol kas neaišku. Situaciją apsunkina tai, kad didelė dalis įrašų iki mūsų dienų neišliko.

    Skaičiuojama, kad iš maždaug 20 identifikuotų monumentų aiškesnių užrašų ar atvaizdų pėdsakų matyti bent penkiuose. Dalis objektų, kaip manoma, buvo tyčia apgadinti dar majų laikais, o likusį darbą atliko laikas.

    Kaip padėjo fotogrametrija

    Norėdami perskaityti vos įžiūrimus ženklus, archeologai pasitelkė fotogrametriją ir sukūrė detalius trimačius akmeninių paviršių modelius. Tai leido inskripcijas analizuoti keičiant virtualų apšvietimą ir pastebėti tai, kas plika akimi gali pasirodyti nematoma.

    Tyrėjų teigimu, iššifruotas pavadinimas Sakil, identifikuotas valdovas Suutz’ ir galimos sąsajos su konfliktu su Maatz’ padeda naujai įvertinti šio objekto reikšmę. Tolimesni kasinėjimai turėtų parodyti, kiek plačiai šis centras buvo įsitraukęs į regiono istoriją.

  • Ispanijos oloje aptikti ledynmečio piešiniai: mokslininkai įžvelgia seniausią „animaciją“

    Ispanijos Katalonijoje, Cova de la Font Major oloje, archeologai aprašė šimtus ledynmečio raižinių, kurie kai kuriems tyrėjams primena ankstyvą bandymą perteikti judesį – tarsi primityvią animaciją. Dalis figūrų vaizduoja gyvūnų galvas ar galūnes keliose padėtyse, lyg menininkas būtų fiksavęs skirtingus judesio momentus.

    Naujausiame tyrime minimi 280 raižinių, iš jų 55 – gyvūnų atvaizdai. Bendraautorė Míriam Salas-Altès teigia, kad beveik 20 žymių galėjo būti sumanytos kaip „filmas“ ar „animacija“, nors pati hipotezė išlieka atsargi ir reikalauja papildomų įrodymų.

    Įspūdingiausia tai, kad ši ola nėra „naujai atrasta“ vieta: žmonės joje lankėsi šimtmečiais, turistai čia reguliariai vedami nuo 1957 metų, o oficialia lankytina vieta ji tapo 1993-iaisiais. Vis dėlto ledynmečio raižiniai ilgą laiką liko nepastebėti – kai kur juos net užgožė per dešimtmečius turistų išraižyti vardai ir datos.

    Tyrėjai aiškina, kad paslaptis slypėjo apšvietime: apšvietus sieną tiesiai priešais, negilios vagelės beveik „ištirpsta“ akmens faktūroje. Tačiau šviesą nukreipus iš šono, šešėliai išryškina linijas ir gyvūnų kontūrai staiga tampa aiškiai matomi.

    Raižiniai, kuriuos išdavė šviesa

    Pasakojimas apie atradimą prasidėjo gana netikėtai – nuo turistų, dalyvavusių nuotykinėje ekskursijoje su hidrokostiumais. 2019 metų spalio 30 dieną oloje dirbęs archeologas Josep Maria Vergès pamatė lankytojų grupę, išeinančią iš šoninio praėjimo, kurio jis pats gerai nepažinojo, ir nusprendė jį apžiūrėti.

    Užėjęs į galeriją jis išvydo sienas, išraižytas moderniais įrašais. Nukreipęs žibinto šviesą į akmens paviršių iš šono, jis pastebėjo gerokai senesnes, subtilias linijas – o netrukus išryškėjo ir arklio kontūras, paskui pasimatė daugiau gyvūnų.

    Tyrėjų teigimu, būtent toks „triukas“ su šviesa paaiškina, kodėl tūkstančiai žmonių, vaikščiojusių pro šalį, galėjo nepastebėti to, kas, pažvelgus tinkamu kampu, atrodo akivaizdu. Tai kartu primena ir apie problemą, su kuria susiduria daug istorinių vietų – ne visi lankytojai supranta, ką mato, ir ne visi elgiasi atsakingai.

    „Akmens amžiaus kinas“ – dar tik hipotezė

    Salas-Altès yra minėjusi, kad kai kurios figūros atrodo tarsi vaizduojančios skirtingas judesio fazes: pavyzdžiui, kartojamos galūnės skirtingose padėtyse galėjo būti bandymas pavaizduoti bėgimą. Tokiu atveju menininkas viename piešinyje būtų „sutalpinęs“ kelias akimirkas.

    Panašių interpretacijų archeologijoje būta ir anksčiau. 2012 metais žurnale „Antiquity“ publikuotame tyrime buvo svarstyta, kad kai kuriuose Prancūzijos paleolito kūriniuose persidengiančios galūnės ar galvos galėjo sąmoningai kurti judesio įspūdį.

    Ta pati publikacija priminė ir kitą galimą „animacijos“ principą – mažus kaulinius diskus su skylute centre, kuriuose skirtingi vaizdai išraižyti abiejose pusėse. Tokį diską sukant ant virvelės, vaizdai ima keistis ir sukuria judesio iliuziją, panašią į daug vėliau išpopuliarėjusį optinį žaislą taumatropą.

    Katalonijos oloje tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios figūros tarsi įkomponuotos pasitelkiant natūralias uolos linijas: pavyzdžiui, vienas arklys išraižytas ties natūralia riba, primenančia žemės liniją. Kitoje vietoje elnė nuleidžia snukį link uolos plyšio, kuris gali būti suvokiamas kaip vanduo – jei ši interpretacija teisinga, tai galėtų būti viena ankstyviausių vandens vaizdavimo užuominų.

    Kiek senas yra šis menas?

    Tikslios gyvūnų raižinių datos kol kas nėra – jie nebuvo tiesiogiai datuoti. Vis dėlto oloje rasti anglies pėdsakai ir titnaginis įrankis leidžia manyti, kad žmonės čia buvo maždaug prieš 26 000 metų, o kai kurie pėdsakai rodo dar ankstesnius apsilankymus.

    Stilistiniai palyginimai leidžia spėti, kad dalis figūrų yra senesnės nei 19 000 metų, tačiau tyrėjai pabrėžia, jog ne visi ženklai būtinai vienodo amžiaus. Oloje esama ir kitokių, sunkiau atpažįstamų brūkšnių bei linijų, kurių datavimas ir prasmė dar nėra aiškūs.

    Atradimas reikšmingas ir regiono mastu: iki šiol Katalonijoje buvo žinomi tik keli galimi ledynmečio olų meno pavyzdžiai. Cova de la Font Major dabar įvardijama kaip trečias pagal gyvūnų figūrų skaičių rinkinys Viduržemio jūros Pirėnų regione, o tyrėjai įžvelgia ir galimą išskirtinį vietinį stilių.

    Ar raižiniai iš tiesų buvo sumanyti kaip „animacija“, kol kas lieka atviras klausimas. Tačiau pats faktas, kad toks didelis ledynmečio kūrinių rinkinys ilgai slėpėsi turistų pamėgtoje vietoje, primena, kiek dar netikėtumų gali būti seniai žinomose archeologinėse vietovėse.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Antiquity“.

  • Bulgarijoje rastas seniausias pasaulio aukso lobis: 3 000 dirbinių iš Varno nekropolio

    Bulgarijoje rastas seniausias pasaulio aukso lobis: 3 000 dirbinių iš Varno nekropolio

    Bulgarijos Varnos mieste aptiktas vienu seniausių ir didžiausių pasaulyje laikomas aukso lobis, siekiantis maždaug 6 500 metų senumą. Nekropolyje rasta apie 3 000 aukso dirbinių, o radiniai suteikia naujų žinių apie ankstyvąsias Europos bendruomenes ir metalurgiją.

    Kaip rašoma Varnos miesto turizmo informacijos svetainėje „Visit Varna“, atradimas įvyko atsitiktinai 1972 metų spalį. Pramoninėje miesto dalyje vykdant statybos darbus ekskavatoriaus operatorius aptiko neįprastus artefaktus, o vėlesni tyrimai atskleidė didelę kapavietę.

    Nekropolis siejamas su vario amžiumi, o jo pradžia datuojama maždaug 4600–4200 metais prieš mūsų erą. Tai laikotarpis, kai Europoje ėmė ryškėti sudėtingesnės socialinės struktūros, amatų specializacija ir tolimesni mainų ryšiai.

    Archeologai aptiko 294 kapus ir apie 3 000 aukso dirbinių, kurių bendra masė siekia maždaug 6 kilogramus. Tarp radinių – apyrankės, karoliukai, pakabučiai ir kiti papuošalai, taip pat vario dirbiniai, keramika, titnaginiai įrankiai bei kriauklių ornamentai.

    Auksas – ne kiekviename kape

    Vienas svarbiausių šios nekropolio istorijos aspektų – auksas buvo rastas ne visur. Tyrėjai jį aptiko 62 laidojimo kompleksuose, o didžiausia prabanga koncentravosi vos keliuose kapuose.

    Įspūdingiausiu laikomas kapas, pažymėtas 43 numeriu: jame palaidoto suaugusio vyro griaučius lydėjo maždaug 1,5 kilogramo aukso dirbinių. Tokia įkapių gausa leidžia manyti, kad žmogus užėmė išskirtinę padėtį savo bendruomenėje, nors tiksli jo rolė – vadovas, šventikas ar kitos galios turėtojas – nėra aiški.

    Radinių pobūdis rodo, kad auksas čia buvo ne tik puošmena. Jis, tikėtina, veikė kaip prestižo, socialinio statuso ir galbūt religinių praktikų simbolis, o laidojimo skirtumai leidžia kalbėti apie aiškesnę visuomenės stratifikaciją jau prieš daugiau nei šešis tūkstančius metų.

    Mįslingi kapai be palaikų

    Dar viena nekropolio paslaptis – kapai, kuriuose nerasta žmonių griaučių, nors juose buvo daug vertingų įkapių. Tokie laidojimai interpretuojami kaip simboliniai kapai, vadinami kenotafais.

    Manoma, kad jie galėjo būti skirti pagerbti žmonėms, kurių kūnai dėl įvairių priežasčių nebuvo palaidoti šioje vietoje, arba turėjo ypatingą ritualinę paskirtį. Kai kuriuose tokiuose kapuose aptiktos ir kaukės iš nedegto molio.

    Prekyba ir metalo apdirbimas dar prieš 6 000 metų

    Kartu su auksu rasti dirbiniai rodo, kad vietos bendruomenė greičiausiai turėjo plačius mainų ryšius. Tarp radinių minimos Viduržemio jūros kilmės kriauklės „Spondylus“, kurios turėjo atkeliuti iš tolimų regionų.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į išvystytus metalo apdirbimo įgūdžius: varis, naudotas kai kuriems dirbiniams, siejamas ir su Stara Zagoros regionu. Skaičiuojama, kad maždaug 30 proc. nekropolio teritorijos dar nėra ištirta, todėl šioje vietovėje ateityje galima tikėtis ir naujų atradimų.