CP v2

Tag: Archeologija

  • 4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    Šiaurės Italijoje, Lucone archeologinėje vietovėje, archeologai aptiko visiškai išlikusią molio lentelę, datuojamą maždaug 4 000 metų senumo laikotarpiu. Radinys ištrauktas iš anglimi ir degėsiais prisotinto sluoksnio, o tokia stratigrafija dažnai siejama su intensyvia žmogaus veikla, pavyzdžiui, gyvenviečių gaisrais ar gamybiniais procesais.

    Vietos tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas tokio tipo pilnai išlikęs radinys šiame komplekse nuo 2019 metų. Naujoji lentelė tapo trečiuoju panašiu artefaktu Lucone D sektoriuje ir padidino bendrą vadinamųjų enigmatiškų lentelių skaičių Lucone lygumoje iki 21.

    Ką reiškia išraižyti ženklai?

    Ant molio paviršiaus matyti įrėžimai, linijos ir įvairių formų įspaudai, kurie kol kas neturi vienareikšmio paaiškinimo. Panašūs nedideli moliniai objektai žinomi ir iš kitų Europos regionų, ypač Vidurio Europos bei Šiaurės Italijos, ir laikomi viena mįslingiausių priešistorės radinių grupių.

    Mokslinėje literatūroje aptariamos kelios jų paskirties versijos. Viena hipotezė teigia, kad tai galėjo būti primityvūs kalendoriai ar informacijos fiksavimo priemonės, kita radinius sieja su prekyba, mainais arba amatų organizavimu, pavyzdžiui, metalurgija.

    Neatmetama ir simbolinė funkcija, nes dalis tyrėjų tokius objektus laiko ritualiniais, galėjusiais veikti kaip religiniai ženklai ar amuletai. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškaus ženklų sistemos atpažinimo, o gerai išlikusių egzempliorių yra per mažai, kad būtų galima patikimai nustatyti standartizuotą reikšmių rinkinį.

    Kodėl svarbu, kad lentelė nepažeista?

    Šio radinio vertė pirmiausia slypi jo pilnumoje: išlikęs visas paviršius leidžia tiksliau vertinti ženklų išdėstymą, pasikartojimus ir galimas taisykles. Tai suteikia daugiau galimybių taikyti šiuolaikinius dokumentavimo metodus, pavyzdžiui, didelės raiškos fotogrametriją, 3D modeliavimą ir mikropėdsakų analizę, kuri gali parodyti, kaip ir kokiais įrankiais ženklai buvo daromi.

    Ne mažiau svarbus ir kontekstas, kuriame objektas rastas. Anglingas sluoksnis gali padėti tiksliau datuoti radinį radiokarboniniais tyrimais pagal organines liekanas ir susieti lentelę su kitais gyvenvietės pėdsakais, pavyzdžiui, statinių konstrukcijomis, maisto likučiais ar dirbinių gamyba.

    Lucone laikoma vienu reikšmingiausių bronzos amžiaus tyrimų taškų šiame Italijos regione, o kasinėjimų kampanija dar tęsiasi. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai ir detalesnė analizė priartins prie atsakymo, ar šios lentelės buvo praktinis informacijos įrašas, socialinis mainų įrankis, ar ritualinė simbolika.

  • Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Maždaug 2 700 metų senumo krištolo lęšis, vadinamas Nimrudo lęšiu, iki šiol kelia ginčus archeologų ir optikos istorikų bendruomenėje. Nedidelis, kruopščiai nušlifuotas artefaktas buvo aptiktas XIX amžiuje kasinėjant senovės Asirijos miestą Kalchu, dabartinio Irako teritorijoje.

    Šis daiktas yra apie 38 milimetrų skersmens, turi vieną plokščią, kitą lengvai išgaubtą pusę, todėl pasižymi realiomis optinėmis savybėmis ir gali padidinti vaizdą. Datavimas dažniausiai siejamas su VIII amžiumi prieš Kristų, o tai reiškia, kad lęšis buvo pagamintas gerokai anksčiau nei Europoje atsirado pirmieji dokumentuoti teleskopai.

    Diskusijas ypač įkaitino hipotezė, kad lęšis galėjo būti teleskopo dalis ir taip padėti paaiškinti išskirtinai tikslius Mesopotamijos dangaus stebėjimų užrašus. Asirų ir babiloniečių mokslininkai iš tiesų fiksavo planetų judėjimą, užtemimus ir kitus reiškinius, tačiau aiškių įrodymų, kad jie naudojo optinius prietaisus, iki šiol nėra.

    Ar tai galėjo būti teleskopas?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vieno lęšio teleskopui nepakaktų: reikėtų daugiau optinių elementų ir konstrukcijos, leidžiančios juos tiksliai sujungti. Svarbu ir tai, kad pats Nimrudo lęšis nėra idealus optinis komponentas, nes jo netobulumai galėjo smarkiai iškraipyti vaizdą ir riboti bet kokių tikslių stebėjimų galimybes.

    Dar vienas argumentas prieš sensacingą versiją yra šaltinių stoka. Iki šiol nerasta asirų tekstų, kurie aprašytų teleskopą ar panašų prietaisą, taip pat nerasta kitų detalių, kurios leistų rekonstruoti tokio įrenginio egzistavimą.

    Žemiškesnės versijos

    Britų muziejaus, kuriame saugomas šis artefaktas, kuratoriai yra nurodę ir gerokai paprastesnį paaiškinimą. Lęšis galėjo būti dekoratyvinė inkrustacija, pavyzdžiui, baldo ar prabangaus dirbinio detalė, o didinantis efektas galėjo būti atsitiktinė šlifavimo pasekmė.

    Šią kryptį sustiprina radimo aplinkybės: lęšis aptiktas tarp kitų dekoratyvinių fragmentų, siejamų su stiklu, kaulu ar mediena. Tai labiau primena prabangaus interjero ar dirbinių apdailą, o ne mokslinio instrumento komplektą.

    Kas labiausiai tikėtina šiandien?

    Dalis tyrėjų laikosi nuomonės, kad lęšis galėjo veikti kaip paprasta lupa. Tokie daiktai būtų naudingi smulkioms įrėžoms ar užrašams apžiūrėti, brangakmeniams apdirbti ar kitoms preciziškoms amatų užduotims, kurioms reikėjo aštresnio vaizdo.

    Taip pat buvo siūlyta idėja, kad tai galėjo būti savotiškas monoklis žmogui, turėjusiam regėjimo sutrikimų, tačiau ši hipotezė nėra tapusi moksliniu sutarimu. Kol kas Nimrudo lęšis išlieka vienu įdomiausių senovės optikos klausimų: aišku, kad jis didina vaizdą, bet neaišku, ar būtent to ir siekė jo kūrėjas.

  • Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Sausra Romoje atidengė legendinį Nerono tiltą: archeologai sako, kad jis gali būti dar senesnis

    Romoje, po kelių savaičių beveik be lietaus, Tibro upės vandens lygis smarkiai nukrito ir atidengė senovinio romėnų tilto liekanas netoli Šv. Petro bazilikos. Konstrukcija tradiciškai vadinama Pons Neronis, tačiau archeologai teigia, kad jos istorija gali būti painiojama jau ne vieną šimtmetį.

    Matomos akmeninės atramos ir mūro fragmentai upės vagoje pasirodo tik itin nusekus vandeniui, todėl tokie vaizdai laikomi retais. Specialistai pabrėžia, kad tokios „netikėtos ekspozicijos“ trumpalaikės: pakanka kelių stipresnių liūčių, ir upė vėl paslepia radinius po vandeniu bei nuosėdomis.

    Romos kultūros paveldo priežiūroje dirbanti archeologė Antonella Bonini aiškina, kad tiltas tradiciškai siejamas su Neronu dėl šio imperatoriaus garsumo ir ryšio su Vatikano apylinkėmis. Vis dėlto mokslininkų vertinimu, statinys gali būti senesnis ir labiau sietinas su imperatoriaus Kaligulos laikais vykdytais darbais.

    „Tiltas praeina pro Agripinos vilos vietą, šalia Kaligulos cirko, vėliau Nerono cirko, todėl istoriškai prigijo Nerono vardas, nes būtent jis čia geriausiai žinomas“, – sakė A. Bonini.

    Pasak jos, dalis tyrinėtojų tiltą priskiria Kaligulai, nes jis galėjo būti reikalingas susisiekti su kitoje upės pusėje buvusiais svarbiais objektais, siejamais su imperatoriaus aplinka. Archeologai taip pat mini prielaidą, kad tiltas galėjo egzistuoti jau 39 metais, tačiau šis datavimas remiasi istorinėmis rekonstrukcijomis ir lyginamaisiais šaltiniais.

    „Žinome, kad tiltas tikrai nebebuvo naudojamas bent jau trečio amžiaus pabaigoje arba ketvirto amžiaus pradžioje, o vėlesniuose Romos kataloguose jis nebeminimas“, – sakė A. Bonini.

    Ekspertai primena, kad miesto infrastruktūra keitėsi, o kai kurios perėjos prarado reikšmę, kai buvo pastatyti nauji tiltai. Šiuo atveju kaip alternatyvus objektas minimas Pons Aelius, siejamas su imperatoriumi Hadrianu ir jungęs jo mauzoliejų su miesto centru dabartinio Castel Sant’Angelo teritorijoje.

    Žemas Tibro vanduo šią vasarą tampa ir platesnės Italijos vandens krizės ženklu. Romos civilinės saugos vandens valdymo centro koordinatorius Giovanni Giganti teigia, kad upės debitas miesto atkarpoje smuko gerokai žemiau istorinio vidurkio.

    „Tibras išgyvena ryškią mažo vandens fazę: vidutinis debitas Romos mieste nukrito žemiau 80 kubinių metrų per sekundę, kai įprastai istorinis vidurkis siekia apie 150“, – sakė G. Giganti.

    Jo teigimu, situaciją lemia ne tik užsitęsę sausi periodai, bet ir mažesnės sniego atsargos Apeninuose, kurios įprastai papildo upių baseinus šiltuoju metų laiku. Hidrologai ir klimato specialistai vis dažniau pabrėžia, kad Viduržemio jūros regione didėja ekstremalių reiškinių kontrastas: ilgesnės sausros persipina su staigiomis, intensyviomis liūtimis.

    Nors archeologams tokie vandens lygio svyravimai kartais atveria netikėtų galimybių apžiūrėti sunkiai prieinamus objektus, paveldosaugininkai akcentuoja ir rizikas. Žemame vandenyje išryškėjusios struktūros patiria greitesnę eroziją, o staigūs srautų pokyčiai gali ardyti mūrą ir plauti pamatines dalis, todėl stebėsena ir dokumentavimas tampa ypač svarbūs.

    Kol Tibro lygis išlieka neįprastai žemas, romėnų tilto fragmentai tebematomi ir primena, kaip glaudžiai mieste persipina klimato iššūkiai ir senovės istorija. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu gali būti imamasi papildomų matavimų ir fiksavimo darbų, kad ši trumpa „atsivėrimo“ akimirka duotų kuo daugiau mokslinės informacijos.

  • Kolumbijos pelkėse aptiko milžinišką kanalų tinklą: pastatė bendruomenės, ne valdžia

    Kolumbijos pelkėse aptiko milžinišką kanalų tinklą: pastatė bendruomenės, ne valdžia

    Kolumbijos šiaurėje, La Mojanos pelkėse, mokslininkai aprašė senovinę kanalų ir dirbtinai paaukštintų laukų sistemą. Ji tokia plati, kad jos fragmentus galima įžiūrėti net iš lėktuvo, o kraštovaizdis rodo ilgalaikį žmogaus formavimą.

    Nauja tyrėjų išvada meta iššūkį senai prielaidai, jog tokio masto infrastruktūrai būtina stipri centralizuota valdžia. Analizė rodo, kad projektavimas ir statyba galėjo vykti per vietos bendruomenių bendradarbiavimą, remiantis šeimų kooperacija ir praktiniais poreikiais.

    Kaip veikė ši sistema?

    Techninis principas buvo paprastas, bet efektyvus: paaukštinti laukai padėdavo suvaldyti sezoninius vandens svyravimus. Lietingu laikotarpiu vandens perteklius būdavo nukreipiamas į baseinus ir kanalus, o sausesnėmis savaitėmis drėgmė galėjo būti paskirstoma į pasėlių zonas.

    Tokia schema stabilizavo žemdirbystės sąlygas pelkėse, kur potvyniai ir sausros gali greitai keisti aplinką. Be to, kanalai tikėtina didino žuvų išteklių prieinamumą, todėl veikė ir kaip papildomas maisto šaltinis vietos gyventojams.

    Kada tai pastatyta ir kiek truko?

    Remiantis moksliniais vertinimais, pirmieji sistemos elementai pradėti formuoti dar pirmaisiais amžiais prieš mūsų erą. Prekolumbinės bendruomenės šias konstrukcijas naudojo maždaug tūkstantį metų, maždaug iki XI amžiaus.

    Kodėl sistema nunyko, iki galo neaišku, tačiau tarp svarstomų paaiškinimų minimas palaipsnis gyventojų persikėlimas iš žemumų į aukštesnes, mažiau užliejamas teritorijas. Tokį pokytį galėjo skatinti ir aplinkos kaita bei socialiniai procesai regione.

    Ką parodė palydoviniai duomenys?

    Tyrėjai rėmėsi palydoviniais vaizdais ir detaliai peržiūrėjo maždaug 500 hektarų plotą netoli San Markoso. Ten identifikuota apie 1 600 paaukštintų laukų keterų ir 63 pakeltos platformos, kuriose, kaip manoma, galėjo būti gyvenvietės ar pastatai.

    Toliau buvo sudaryti modeliai, įvertinant perstumtos žemės kiekį, to meto įrankius, gyventojų skaičių ir darbo organizavimą. Pasirinkus atsargią prielaidą, kad darbams galėjo telktis apie 800 žmonių, skaičiavimai parodė netikėtą rezultatą.

    Pagal modelius, viena tokia kanalų ir paaukštintų laukų atkarpa galėjo būti įrengta per laiką, trumpesnį nei du mėnesiai. Tai leidžia manyti, kad projektams nebūtinai reikėjo dešimtmečius trunkančių mobilizacijų ar prievartinės darbo sistemos, užteko koordinacijos ir bendro intereso.

    Mokslininkai pažymi, kad šis pavyzdys aktualus ir šiandien, kai klimato kaita didina potvynių ir sausrų riziką. Skirtingai nei griežti pylimai, kurie gali trikdyti pelkių hidrologiją ir būti pažeidžiami, senovinis sprendimas labiau primena vandens nukreipimą ir paskirstymą, o ne jo visišką blokavimą.

    Toks požiūris vis dažniau minimas šiuolaikinėje gamta paremtoje inžinerijoje, kai siekiama atkurti natūralias vandens apytakos funkcijas ir kartu apsaugoti žemdirbystės plotus. La Mojanos atvejis rodo, kad prie aplinkos prisitaikantys sprendimai gali būti tiek veiksmingi, tiek socialiai įgyvendinami be griežtos hierarchijos.

  • Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Egipto archeologai Tel Abu Seify vietovėje pateikė naujų argumentų, galinčių priartinti prie vienos senovės Egipto paslapčių sprendimo – prarasto Mesen miesto lokalizacijos. Nors tiksli vieta dar nenustatyta, tyrimai vykdyti strategiškai itin svarbiame regione, siejamame su senąja Horo karine trasa.

    Šis kelias jungė Egiptą su Sinajumi ir rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, todėl šimtmečius turėjo karinę, prekybinę ir administracinę reikšmę. Dėl tokios padėties Tel Abu Seify ilgą laiką buvo laikoma potencialiu tašku, kuriame galėjo veikti įtvirtintas religinis ir valstybinis centras.

    Kasdami archeologai atidengė statinių liekanas, kelių fragmentus, įtvirtinimų elementus ir radinius iš skirtingų Egipto istorijos laikotarpių. Ypatingas dėmesys skirtas masyviai iš džiovintų plytų sumūrytai sienai ir vartų kompleksui, kurio paskirtis buvo įvertinta iš naujo.

    Anksčiau dalis konstrukcijų buvo laikoma šventyklos dalimi, tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad tai galėjo būti išorinė siena, apjuosusi visą šventyklos kompleksą. Tokia interpretacija padeda tiksliau atkurti pradinį vietovės planą ir suprasti, kaip objektas plėtėsi skirtingais laikotarpiais.

    Tyrėjai taip pat aptiko dvi akmenimis grįstas kryptis, vedusias iš įtvirtintos zonos link šventyklos. Vienas kelias siejamas su romėniškuoju laikotarpiu ir yra siauresnis, o kitas, sprendžiant iš struktūros, gali būti senesnis ir labiau susijęs su ankstesne šventvietės raida.

    Komplekse rasta ir ūkinių bei sandėliavimo patalpų pėdsakų, taip pat erdvių, vedusių link šventovės branduolio. Tokia struktūra būdinga didesniems religinės administracijos centrams, kur šventvietės veikla buvo glaudžiai susieta su logistika, atsargomis ir darbuotojų aptarnavimu.

    Didžiausiu užuominos šaltiniu tapo įrašai. Tarp radinių buvo didelis smiltainio architektūrinis elementas, suskilęs į dvi dalis, o trijose jo pusėse išliko tekstai su faraono Ramzio II karališkais titulais.

    Dar svarbesnė, tyrėjų vertinimu, yra kita užuomina, kurioje minimi restauravimo darbai, susiję su dievo Horo statula. Tekste Horas apibūdinamas kaip Mesen miesto valdovas, o tai sustiprina prielaidą, kad Tel Abu Seify galėtų būti susijusi su šio miesto teritorija.

    Mesen vardas žinomas iš senųjų užrašų ir istorinių šaltinių, tačiau jo tiksli vieta ilgą laiką išliko neaiški. Jei tolimesni tyrimai patvirtins Tel Abu Seify ryšį su Mesen, tai galėtų pakeisti supratimą apie rytinės Egipto pasienio zonos organizavimą, jos šventyklų tinklą ir gynybinę infrastruktūrą.

    Kasimuose aptikta ir skulptūrų fragmentų: be galvos ir kojų likusi statula, karališkosios skulptūros torsas iš bazalto, taip pat radinių iš bazalto ir jaspio. Dalis jų datuojama Vėlyvuoju laikotarpiu, įskaitant XXVI dinastijos epochą, kas rodo ilgą ir nevienalytį vietovės naudojimą.

    Archeologiniai sluoksniai liudija, kad šventykla buvo perstatoma ne kartą, o ryškesnė architektūrinė plėtra, tikėtina, vyko Ptolemėjų laikotarpiu. III amžiuje dalis komplekso, kaip rodo tyrėjų išvados, buvo pritaikyta romėnų karinei stovyklai.

    Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu teritorijos funkcija vėl pakito: ji naudota kaip akmenų šaltinis ir vieta kalkių gamybai. Rastos degimo ir kalkakmenio apdorojimo liekanos leidžia manyti, kad senesnių statinių medžiagos buvo perdirbamos, todėl dalis pirminės architektūros galėjo būti sunaikinta ar išardyta.

    Mokslininkai planuoja tęsti kasinėjimus ir ieškoti papildomų įrašų bei architektūrinių elementų, kurie leistų galutinai patvirtinti senovinį vietovės pavadinimą ir jos funkciją skirtingais laikotarpiais. Būtent epigrafikos duomenys šiuo atveju gali tapti lemiamu įrodymu, kuris nuo hipotezių perkeltų tyrimą į aiškesnių faktų lygmenį.

  • Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Mikėnų ir Mino civilizacijų laikų kapuose archeologai aptiko neįprastų papuošalų: dalis žiedų, panašu, buvo pagaminti iš meteoritinės kilmės geležies. Tokią išvadą leidžia daryti kelių metų trukmės tyrimas, apėmęs dešimtis artefaktų iš Graikijos, Kretos ir Egėjo jūros salų.

    Mokslininkai išanalizavo 91 geležinį radinį iš 33 archeologinių vietovių, saugomą 19 muziejų kolekcijose. Daugiausia tai buvo papuošalai, tačiau pasitaikė ir ginklų bei kitų dirbinių, o tyrimams pasitelktas neardomasis rentgeno fluorescencijos metodas.

    Didžiausias dėmesys skirtas 13 objektų, kuriuose rasta itin daug nikelio. Nikelis laikomas vienu patikimiausių požymių, padedančių atskirti meteoritinę geležį nuo iš rūdos išlydyto metalo, todėl tokia cheminė sudėtis tapo svarbia užuomina apie kosminę žaliavos kilmę.

    Devyni žiedai įvertinti kaip labai tikėtini meteoritinės geležies dirbiniai, vienas priskirtas tikėtinų grupei, o dar trims, pasak tyrėjų, reikia papildomų patikslinimų. Išskirtinis sutapimas tas, kad visi galimai kosminės kilmės radiniai pasirodė esantys būtent žiedai.

    Radinių kontekstas rodo, kad tai galėjo būti ne kasdieniai papuošalai, o statuso ženklai. Dalis jų aptikta turtinguose kapuose, siejamuose su Mikėnų elitu, šalia prabangių įkapių, o vienas žiedas rastas Mino laikų šventykloje Anemospilia Kretoje ant vyro, laikomo aukšto rango religine figūra, rankos.

    Tyrėjai pabrėžia ir technologinį aspektą: kai kurie žiedai primena signetus, o meteoritinė geležis, kaip nurodoma, galėjo būti derinama su kitais metalais, pavyzdžiui, auksu, sidabru ar bronza. Tokie deriniai leidžia manyti, kad medžiagos išskirtinumas buvo sąmoningai išryškinamas ir turėjo simbolinę reikšmę.

    Kyla ir klausimas, iš kur Egėjo regionas gaudavo tokią žaliavą, nes drėgnesnis Graikijos klimatas meteoritų fragmentams yra nepalankus. Tyrime keliama prielaida, kad bent dalis meteoritinės geležies galėjo pasiekti Egėjo pasaulį per bronzos amžiaus prekybos tinklus iš sausesnių regionų, kur meteoritai geriau išsilaiko, pavyzdžiui, iš Egipto.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su geležies metalurgijos pradžia regione. Iš 91 tirtų radinių 78, tyrėjų vertinimu, buvo pagaminti iš žmogaus išlydytos geležies, o ne meteoritinės, ir tai rodo, kad išlydyta geležis Graikijoje galėjo pasirodyti jau apie 1400 metus prieš mūsų erą, nors iki 1200 metų prieš mūsų erą ji buvo reta.

    Vėlesniais laikotarpiais, sprendžiant iš radinių, žmogaus pagaminta geležis plito, o meteoritinės geležies naudojimas menko. Tyrėjai neatmeta, kad šį pokytį galėjo paskatinti ekonominiai ir politiniai lūžiai po Mikėnų rūmų sistemos žlugimo, nors galimas ir paprastesnis paaiškinimas: kosminės geležies papuošalai tiesiog išėjo iš mados.

    Tyrimas publikuotas Journal of Archaeological Science ir, archeologų teigimu, papildo žinias apie prestižo simbolius bronzos amžiaus Egėjo visuomenėse. Kartu jis primena, kad dar gerokai iki pramoninės metalurgijos žmonės vertino ir išnaudojo itin retas medžiagas, įskaitant tas, kurios į Žemę atkeliauja iš kosmoso.

  • Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    XVI amžiaus pabaigoje Magelano sąsiaurio pakrantėje įkurta ispanų gyvenvietė Rey Don Felipe laikoma vienu tragiškiausių kolonizacijos bandymų Pietų Amerikoje. Archeologai dabar praneša radę sidabrinę monetą, kuri, jų vertinimu, gali būti tiesiogiai susijusi su pačia kolonijos įkūrimo ceremonija.

    Istoriniai šaltiniai nurodo, kad gyvenvietė buvo įkurta 1584 metų kovo 25 dieną, o jos steigėju laikomas ispanų jūrininkas ir tyrinėtojas Pedro Sarmiento de Gamboa. Pasakojama, kad per ceremoniją jis simboliškai pažymėjo naujos kolonijos pradžią, padėdamas monetą prie būsimos bažnyčios vietos.

    Archeologų komanda teigia monetą aptikusi ne atsitiktinėje vietoje, o teritorijoje, siejamoje su nedidelės bažnyčios buvimo vieta. Radinio padėtis, anot tyrėjų, dera su Sarmiento de Gamboos aprašytais veiksmais ir gali tapti svarbiu orientyru tiksliau atkuriant visą gyvenvietės planą.

    Radinys, padedantis atkurti gyvenvietę

    Monetos lokalizacija leidžia tyrėjams siaurinti bažnyčios vietą ir ją lyginti su išlikusiais dokumentais bei XVI amžiaus planu. Tai suteikia galimybę apytiksliai nustatyti, kur galėjo būti kiti pastatai, pavyzdžiui, gyvenamieji namai ar atsargų sandėliai.

    Tokie „inkariniai“ radiniai archeologijoje ypač vertingi, nes padeda sujungti rašytinius šaltinius su realiomis vietovės struktūromis. Tolesni kasinėjimai, remiantis šiuo tašku, gali patikslinti, kaip tiksliai buvo suplanuota kolonija ir kokiu mastu ji spėjo susiformuoti.

    Kodėl ši kolonija baigėsi katastrofa

    Rey Don Felipe istorija nuo pat pradžių buvo paženklinta rizika: gyvenvietė turėjo tapti Ispanijos atrama strategiškai svarbiame kelyje tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų. Tačiau atšiaurus klimatas, izoliacija, tiekimo sutrikimai ir ribotos galimybės apsirūpinti maistu, kaip manoma, greitai pavertė koloniją spąstais jos gyventojams.

    Istoriniai pasakojimai rodo, kad dauguma kolonistų mirė nuo bado ir išsekimo, o išlikusieji galiausiai pasitraukė. Dėl šios baigties gyvenvietė neretai minima kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip logistika ir aplinka galėjo nulemti ankstyvųjų kolonijų likimą.

    Ką dar ketina daryti archeologai

    Tyrėjai planuoja atlikti išsamią monetos analizę: nustatyti tikslesnį datavimą, kilmę, lydinio sudėtį ir išlikimo būklę. Tokie duomenys gali padėti patikrinti, ar radinys iš tiesų atitinka laikotarpį ir aplinkybes, minimas istoriniuose aprašymuose.

    Lygiagrečiai ketinama tęsti archyvinę paiešką ir transkribuoti papildomus dokumentus apie Sarmiento de Gamboos ekspediciją. Jei monetos identifikacija pasitvirtins, ji gali tapti reta materialia grandimi, sujungiančia daugiau nei 440 metų senumo liudijimus ir šiuolaikinę archeologiją.

  • Šiaurės Vokietijoje aptiko romėnų laikų „miestą“: 30 pastatų ir mįslė be įtvirtinimų

    Šiaurės Vokietijoje aptiko romėnų laikų „miestą“: 30 pastatų ir mįslė be įtvirtinimų

    Šiaurės Vokietijoje, Teutoburgo girios šiauriniuose šlaituose, archeologai aptiko neįprastai tankiai užstatytą gyvenvietę, gyvavusią Romos imperijos laikotarpiu. Pirminiais vertinimais, ji galėjo funkcionuoti maždaug nuo II iki V amžiaus, o tikslesnė chronologija paaiškės ištyrus radinius.

    Vietovę tyrė Vestfalijos–Lypės regiono paveldo tarnybos Landschaftsverband Westfalen-Lippe archeologai. Jie identifikavo apie 30 statinių, tarp jų ir ypač didelių pastatų, siekusių maždaug 8 metrų plotį ir beveik 30 metrų ilgį, o šalia aptiko smulkesnių ūkinių konstrukcijų ir į žemę įgilintų objektų.

    Neįprastas užstatymo tankis

    Toks išplanavimas nustebino tyrėjus, nes to meto rytų Vestfalijoje žmonės dažniau gyveno pavieniuose ūkiuose arba labai mažose sodybų grupėse. Dėl to naujai atrasta vieta vertinama kaip išskirtinis regiono centras, galėjęs telkti didesnę bendruomenę ir platesnes ekonomines veiklas.

    Archeologiniai duomenys rodo ir ilgesnį gyvenvietės tęstinumą: dalis pagrindinių pastatų toje pačioje vietoje buvo perstatomi du ar tris kartus. Tai leidžia manyti, kad tam tikros teritorijos galėjo būti intensyviai naudojamos apie 200 metų.

    Prekybos kelias ir romėnų pėdsakai

    Gyvenvietės reikšmę stiprina jos geografinė padėtis. Netoliese tekėjo Mühlenbach upelis, užtikrinęs pastovų gėlo vandens šaltinį, o derlingos dirvos sudarė sąlygas žemdirbystei ir maisto pertekliui, kurį buvo galima mainyti ar parduoti.

    Dar svarbesnis galėjo būti senovinis susisiekimo ir prekybos maršrutas, ėjęs per šį regioną. Apylinkėse fiksuojami romėnų karinio buvimo pėdsakai, įskaitant maždaug už 10 kilometrų buvusio žygio stovyklos teritoriją Sennestadt apylinkėse bei romėnų stebėjimo bokšto vietą ant vienos iš kalvų.

    „Tokia statinių koncentracija rodo, kad tai nebuvo įprastas kaimas šiam regionui“, – teigė tyrėjai, vertindami pirminius kasinėjimų rezultatus.

    Archeologų vertinimu, romėnų suformuotas kelių tinklas galėjo išlikti naudojamas ir po kariuomenės pasitraukimo, todėl prekybinis judėjimas išliko aktyvus iki V amžiaus. Šią prielaidą stiprina netoliese randamos romėniškos monetos ir iš tolimesnių regionų atkeliavę daiktai, rodantys ryšius su platesne mainų sistema.

    Didelė, bet neįtvirtinta

    Viena didžiausių mįslių yra tai, kad tankiai apgyvendinta vieta, panašu, nebuvo įtvirtinta. Taip pat šalia nerasta aiškaus piliakalnio tipo gynybinės struktūros, kuri būtų galėjusi suteikti prieglobstį konflikto atveju.

    Tyrėjai neatmeta, kad saugumo jausmą galėjo užtikrinti pati didesnė bendruomenė ir nuolatinis judėjimas prekybos keliu. Nors lauko darbai šioje vietoje jau baigti, laboratoriniai tyrimai tęsiami, todėl artimiausiu metu tikimasi daugiau duomenų apie gyvenvietės statusą, datavimą ir jos gyventojų kasdienybę.

  • Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Nauji archeologų duomenys rodo, kad žmonės Maltoje galėjo pasirodyti maždaug prieš 8 500 metų, tūkstančiu metų anksčiau nei saloje įsitvirtino pirmosios žemdirbių bendruomenės. Toks datavimas keičia ilgai vyravusį požiūrį, kad didesnės jūrinės kelionės Viduržemio jūroje prasidėjo tik su vėlesniais, technologiškai labiau pažengusiais ūkininkais.

    Didžiausia mįslė yra pati kelionė: nuo Sicilijos iki Maltos šiandien yra apie 85 kilometrus, o tikėtinas maršrutas galėjo pareikalauti ir maždaug 100 kilometrų atviro vandens atkarpos. Tai reiškia, kad mezolito laikų keliautojai ne „užklydo“ atsitiktinai, o sąmoningai išplaukė į jūrą, įvertinę riziką ir kryptį.

    Įrodymai šiaurės Maltoje

    Lūžiu tapo Latnijos vietovėje šiaurinėje salos dalyje aptikti radiniai. Kasinėjimuose surinkta akmeninių įrankių, židinių pėdsakų, pelenų, taip pat gausios gyvūnų liekanos, leidžiančios spręsti apie medžioklę ir maisto ruošimą vietoje.

    Tarp kaulų rasta elnių, vėžlių ir paukščių liekanų, taip pat jūrinių organizmų pėdsakų. Dalis kaulų turi apdorojimo ir deginimo žymių, rodančių, kad žmonės ne tik rinko maistą, bet ir sistemingai jį dorodavo bei gamindavo.

    Vietovės amžių pagrindė radiokarbono tyrimai: ištirtos 32 medžio anglies ir kitos organinės medžiagos mėginių serijos. Rezultatai leidžia teigti, kad žmonių veikla galėjo trukti iki maždaug prieš 7 500 metų, kai Maltoje pasirodė pirmieji žemdirbiai.

    Kaip jie įveikė atvirą jūrą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nėra ženklų, jog mezolito laikų keliautojai turėjo burėmis aprūpintas valtis. Tikėtinas scenarijus yra paprasti luotai ar išskobti medžių kamienai, kuriems atviroje jūroje reikėjo ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir praktinių žinių apie vėjus, sroves bei maršrutą.

    Jei plaukimo greitis siekė apie 4 kilometrus per valandą, kelionė galėjo trukti daug valandų, dalį laiko praleidžiant tamsoje. Tokiu atveju orientacijai galėjo būti pasitelkiamos žvaigždės, vėjo kryptis, srovės ir kiti natūralūs ženklai, o pati kelionė reikalavo planavimo ir pasirengimo.

    Kodėl jie rizikavo?

    Viena tikėtinų priežasčių yra maisto ištekliai: sala galėjo pasiūlyti tiek sausumos medžioklės galimybių, tiek jūrinių išteklių, tokių kaip žuvys, moliuskai ar kiti pakrančių gyvūnai. Tokia įvairesnė mityba galėjo būti svarbi mezolito bendruomenėms, ypač jei žemyninėje aplinkoje ištekliai svyravo.

    Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Malta yra palyginti nedidelė, todėl ilgalaikis izoliuotos medžiotojų ir rinkėjų populiacijos išlikimas būtų sudėtingas. Jei žmonės saloje iš tiesų gyveno šimtmečius, labiau tikėtina, kad kontaktai su Sicilija ir kitomis pakrantėmis buvo reguliarūs, o jūros kirtimai tapo ne vienkartiniu žygiu, bet veikiančiu ryšių tinklu.

    Šie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje, kai vis dažniau fiksuojama, kad priešžemdirbinės bendruomenės buvo gerokai mobilesnės ir išradingesnės, nei manyta anksčiau. Malta šiuo atveju tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, kad atvira jūra ne visada buvo neįveikiama riba net labai ankstyvais laikotarpiais.

  • Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje archeologai aptiko masinį kapą, kuris, tyrėjų teigimu, gali liudyti iki šiol neidentifikuotą Romos imperijos laikų susirėmimą. Pirminiai duomenys rodo, kad vienoje vietoje palaidota mažiausiai 128 jaunų vyrų palaikų, o jų kauluose užfiksuoti sužalojimai aiškiai siejami su smurtine mirtimi.

    Radavietė siejama su tuo pačiu regionu, kuriame Romos laikais veikė Vindobona – svarbi romėnų karinė stovykla prie Dunojaus. Ši vietovė buvo Panonijos provincijos dalis ir priklausė šiaurinės imperijos sienos gynybinei sistemai, todėl konfliktų tikimybė čia nėra netikėta.

    Ką išdavė kaulai

    Archeologai pabrėžia, kad palaikai kapavietėje buvo sudėti chaotiškai, beveik be įprastų įkapių. Iki šiol ištirti skeletai priklausė maždaug 18–35 metų vyrams, o šalia aptikta tik pavienių ginkluotės detalių, kurios, tikėtina, pateko kartu su kūnais.

    Didžiausią įžvalgą suteikė paleopatologinė analizė: maždaug dviem trečdaliams palaidotųjų nustatyti sužalojimai, patirti mirties metu arba visai prieš ją. Matyti tiek aštrių ginklų paliktos žaizdos, galimai nuo kalavijų ar durklų, tiek bukų smūgių pėdsakai, ypač kaukolės srityje.

    Ypač išsiskiria durtinių ir svaidomųjų ginklų sužeidimų pasiskirstymas, sutelktas dubens ir kirkšnies srityje. Pasak tyrėjų, tai gali rodyti ataką iš viršaus, pavyzdžiui, raitelių, kurie ietimis ar svaidomaisiais ginklais taikėsi į prasčiau šarvuotas kūno vietas.

    Vienas radinys ypač sustiprino šią hipotezę: vieno žmogaus dubens kauluose aptiktas įstrigęs ieties antgalis. Tokia detalė leidžia kalbėti ne tik apie artimą kovą, bet ir apie kryptingą, techniškai apgalvotą puolimą, kuris galėjo vykti greitai ir itin žiauriai.

    Kas buvo žuvusieji

    Ne mažiau mįslingas klausimas – žuvusiųjų tapatybė. Pirminiai DNR tyrimai, apėmę 25 skeletus, patvirtino, kad visi tirtieji buvo vyrai, tačiau jų kilmė pasirodė įvairi: dalis galėjo būti susiję su Apeninų pusiasaliu, kiti – su žemynine Europa, o bent keli asmenys turėjo protėvių iš rytinės Viduržemio jūros regiono ir Levanto.

    Toks kilmės margumas dera su Romos kariuomenės realybe, kurioje tarnavo žmonės iš skirtingų imperijos dalių, įskaitant legionus ir pagalbinius dalinius. Vis dėlto tyrėjai neatmeta ir kitos versijos, kad masinis kapas galėjo būti bendras skirtingų pusių, įskaitant romėnus ir germanų gentis, žuvusiųjų palaidojimas.

    Kodėl tai gali perrašyti istoriją

    Didžiausia intriga ta, kad kol kas nėra aiškių rašytinių ar archeologinių įrodymų, kurie leistų šį įvykį priskirti konkrečiam žinomam mūšiui. Nors II amžiuje regione vyko markomanų karai ir aplink Vindoboną tikrai netrūko susirėmimų, dabartiniai duomenys neleidžia vienareikšmiškai susieti kapo su kuriuo nors dokumentuotu konfliktu.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie masiniai kapai Romos pasienio zonose yra reti ir ypač vertingi, nes leidžia rekonstruoti kovos pobūdį ne vien iš tekstų, bet ir iš biologinių žymių. Tolimesni izotopiniai, DNR ir ginklų fragmentų tyrimai turėtų atsakyti, ar tai buvo reguliarios kariuomenės susidūrimas, pasienio reidas ar platesnio karo epizodas, kurio šaltiniai iki šiol neišsaugojo.