CP v2

Tag: Archeologija

  • Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Ką atskleidė netikėtas radinys?

    Mokslininkai ištyrė priešispaninio laikotarpio apatinį pirmąjį nuolatinį krūminį dantį su žadeito įdėklu ir padarė išvadą, kad dantis buvo modifikuotas žmogui dar esant gyvam. Tokia interpretacija paremta danties vidinių audinių pokyčiais, kurie paprastai susiformuoja tik gyvame organizme.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Archaeological Science: Reports ir nagrinėja unikalų atvejį majų odontologijos istorijoje. Pasak autorių, tai pirmasis dokumentuotas žadeito įdėklo atvejis krūminio danties kramtomajame paviršiuje.

    Kaip nustatyta, kad procedūra atlikta gyvam?

    Dantis priklauso Gvatemaloje esančio Universidad Francisco Marroquín Popol Vuh muziejaus priešispaninei osteologinei kolekcijai. Tyrėjai rado tiksliai suformuotą ertmę vietoje, kur susikerta keturi pagrindiniai krūminio danties kauburėliai, o žadeito gabalėlis buvo tvirtai pritvirtintas cementuojančia medžiaga.

    Gyvybingumo požymiams įvertinti pasitelkta kūginio pluošto kompiuterinė tomografija. Vaizduose nustatyta pulpos kameros distrofinė kalcifikacija, laikoma biologiniu atsaku į dirgiklius ir galinčia rodyti, kad dantis buvo gyvas, kai įdėklas buvo įtvirtintas.

    „Ertmė ideali“, – sakė dantų antropologė Elma Vega-Lizama, viena iš tyrimo bendraautorių.

    Kodėl tai svarbu majų istorijai?

    Iki šiol geriausiai žinomos majų dantų modifikacijos dažniausiai siejamos su priekiniais dantimis, pavyzdžiui, kandžiais ar iltiniais. Tokie pakeitimai dažnai aiškinami estetika, statusu ar tapatybe, nes buvo lengvai matomi.

    Šiuo atveju pasirinktas galinis dantis, todėl vien dekoratyvinė funkcija tyrėjams atrodo mažiau tikėtina. Krūminio danties kramtomasis paviršius paprastai nėra matomas, tad procedūra galėjo turėti kitą paskirtį.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad įdėklas galėjo būti susijęs su gydymu ar skausmo mažinimu, nors galutinai to patvirtinti nepavyksta. Straipsnyje pabrėžiama, kad neįmanoma užtikrintai įrodyti, ar įdėklas buvo panaudotas užpildyti karieso pažeidimui.

    Mokslininkai taip pat primena, kad Mesoamerikos populiacijose kariesas ir pūliniai buvo gana paplitę, tačiau aiškių bandymų gydyti šias būkles archeologiniuose radiniuose randama nedaug. Tyrime atkreipiamas dėmesys, jog majai turėjo patirties gręžiant dantis, o daugeliu atvejų gręžimas nepasiekdavo pulpos.

    Autorių teigimu, šis dantis yra išskirtinis pavyzdys, praplečiantis supratimą apie majų odontologines žinias ir jų taikymo įvairovę. Jie ragina ir toliau tyrinėti retesnes dantų intervencijas senovės Mesoamerikoje, nes tokie radiniai gali pakeisti nusistovėjusias interpretacijas.

  • Po 20 metrų gylyje aptiko 10 500 metų senumo medinius statinius: kas slypi Arendsee ežere?

    Po 20 metrų gylyje aptiko 10 500 metų senumo medinius statinius: kas slypi Arendsee ežere?

    Vokietijoje, Arendsee ežere, povandeninių tyrimų metu aptikti itin seni mediniai elementai, kurie, mokslininkų vertinimu, gali būti maždaug 10 500 metų amžiaus. Archeologai kelia hipotezę, kad tai galėjo būti mezolito laikotarpio medinių konstrukcijų liekanos, paliktos tuometinių medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių.

    Tyrimus vykdę Saksonijos-Anhalto žemių paveldo apsaugos ir archeologijos specialistai iš ežero dugno iškėlė kelis medienos fragmentus su aiškiais žmogaus apdirbimo pėdsakais. Tarp radinių minimas apie 1,6 metro ilgio medinis kuolas, ant kurio matyti kirtimo ir vėlesnio formavimo žymės, taip pat iki maždaug 1,3 metro ilgio skeltos lentos.

    Tokie radiniai yra reti, nes mediena iš tokio laikotarpio dažniausiai nesuyra tik išskirtinėmis sąlygomis. Arendsee atveju išsaugojimui ypač palankios geologinės aplinkybės: po ežero dugnu glūdi druskos klodas, o vykstant natūraliems procesams dugnas pamažu slūgsta, užnešdamas senąją pakrantę nuosėdomis.

    Kaip radiniai išliko iki šių dienų

    Mokslininkai pabrėžia, kad organinių medžiagų išsaugojimui lemiami keli veiksniai: mažas deguonies kiekis, nuosėdų sluoksnis ir stabili aplinka po vandeniu. Dėl to buvusios pakrantės ir žmonių veiklos pėdsakai atsidūrė maždaug 20 metrų gylyje ir išliko geresnės būklės, nei būtų įprastomis sąlygomis.

    Toks išlikimas svarbus ne tik dėl pačių daiktų, bet ir dėl galimybės analizuoti technologiją. Medienos apdirbimo pėdsakai leidžia spręsti, kaip mezolito žmonės rinkosi žaliavą, kokius įrankius galėjo naudoti ir kaip planavo konstrukcijas.

    Didžiausia mįslė: kas tai per statiniai?

    Kol kas neatsakyta, kokiai paskirčiai tarnavo šios konstrukcijos. Archeologai neatmeta kelių versijų: tai galėjo būti pastogių ar būstų dalys, nedidelės prieplaukos, platformos, žvejybai pritaikyti statiniai arba kiti pakrantės įrenginiai.

    Ypatingas dėmesys skiriamas kuolui, nes jo forma ir apdirbimo pobūdis leidžia įtarti, kad tai galėjo būti laikantis elementas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiuo metu duomenų nepakanka vienareikšmiškai apibūdinti visos vietovės ir jos funkcijos.

    Ką tai keičia Europos istorijoje

    Maždaug prieš 10 500 metų dabartinės centrinės Vokietijos regione žmonės dar negyveno sėslaus žemdirbiško gyvenimo. Jų pragyvenimas rėmėsi medžiokle, rinkimu ir žvejyba, o šis laikotarpis vadinamas mezolitu, tai yra viduriniuoju akmens amžiumi.

    Pirmųjų ūkininkų bendruomenės į šias teritorijas, kaip įprasta nurodoma Europos priešistorės chronologijoje, atėjo gerokai vėliau. Dėl to Arendsee radiniai gali tapti svarbiu argumentu diskusijose, kiek medžiotojai ir rinkėjai patys keitė kraštovaizdį ir statė ilgaamžiškesnius objektus dar iki žemdirbystės plitimo.

    Tyrėjai planuoja tęsti vietovės žvalgymą, pasitelkdami didelės raiškos sonarą ir nuotoliniu būdu valdomą įrangą. Tikimasi tiksliau atkurti buvusią pakrantės liniją, nustatyti radinių pasiskirstymą ir atrinkti zonas, kurios galėtų atskleisti daugiau mezolito gyvenimo pakrantėje detalių.

  • Arkties užkampyje Rusijoje aptiko šimtus naujų petroglifų: dalies vietų nepasieksi be alpinizmo

    Arkties užkampyje Rusijoje aptiko šimtus naujų petroglifų: dalies vietų nepasieksi be alpinizmo

    Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Čiukotkoje, archeologai pranešė apie reikšmingus Pėgtymelio upės slėnio uolų piešinių tyrimų rezultatus. Ekspedicijai pavyko pasiekti itin atokias vietas, kuriose aptikta anksčiau nežinomų petroglifų, ir užbaigti daugiametį jų skaitmeninės dokumentacijos etapą.

    Pėgtymelio petroglifai yra dešiniajame upės krante, šiaurės vakarinėje Čiukotkos dalyje, kur susisiekimą riboja reljefo sudėtingumas ir menka infrastruktūra. Ši vietovė laikoma viena labiausiai izoliuotų uolų meno teritorijų visoje Azijoje.

    Kaip vyko ekspedicija

    Šių metų darbai pirmiausia buvo skirti užbaigti skaitmeninį dokumentavimą, vykdytą nuo 2021 metų. Mokslininkai rengė detalius žemėlapius ir trimačius uolų paviršių modelius, o dalis skaitmeninių rekonstrukcijų jau paskelbta viešai.

    Didžiausias dėmesys buvo skirtas sunkiausiai pasiekiamiems skardžių ruožams, kai kur prireikė alpinizmo įrangos. Tyrėjai nurodo, kad dabar visi jiems žinomi Pėgtymelio petroglifai yra suskaitmeninti, o jų vietos nustatytos geodeziškai tiksliai.

    Netikėtas radinys „tuščioje“ zonoje

    Skaitmeninis kartografavimas atnešė ir staigmenų: valant dalinai užneštus uolienų blokus bei iš naujo tikrinant anksčiau be piešinių laikytas vietas, aptikta naujų raižinių. Pasak ekspedicijos dalyvių, daugiausia emocijų sukėlė rytinė Kjejnjekuulo vietovės dalis, kuri ilgą laiką buvo laikyta beveik „tuščia“.

    Patikslinus duomenis paaiškėjo, kad dekoruotų paviršių skaičius šioje vietoje išaugo iki 680. Toks šuolis rodo, kad net ir seniai žinomuose kompleksuose dalis petroglifų gali būti paslėpti po nuogulomis arba sunkiai įžiūrimi dėl uolienos būklės.

    Naujas kompleksas ir apsaugos klausimai

    Svarbiausias naujas atradimas fiksuotas už pagrindinės petroglifų sankaupos ribų, sistemingai žvalgant daugiau kaip 10 kilometrų ruožą. Šį kartą taikytas nuolatinis vietovės žemėlapio sudarymas ir kiekvieno radinio koordinatės tikslintos vietoje.

    Taip identifikuotas naujas uolų meno kompleksas, pavadintas Kjejnjej I, kurį sudaro devyni petroglifais dengti uolų paviršiai. Viso Pėgtymelio regione žinomų ir dokumentuotų dekoruotų paviršių skaičius pasiekė 690, iš jų 31 nustatytas būtent per šių metų tyrimus.

    Ekspedicija rinko ir kilnojamuosius radinius, tarp jų akmens įrankius bei kaulo ar rago dirbinius. Jų pasiskirstymas leidžia kelti hipotezę apie dar vieną archeologinę vietą į rytus nuo anksčiau tyrinėtos medžiotojų stovyklavietės, tačiau šiai prielaidai patvirtinti reikės papildomų tyrimų.

    Archeologai pabrėžia, kad Pėgtymelio petroglifai yra pažeidžiami dėl atšiaurių Arkties sąlygų ir natūralios uolienų erozijos. Todėl išsami skaitmeninė dokumentacija ir 3D modeliai tampa ne tik moksline priemone, bet ir svarbiu būdu išsaugoti paveldą ateičiai bei tiksliau apibrėžti saugotinas teritorijų ribas.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Romos Trajano termose atverta 15 metrų mozaika ir „Nutapytas miestas“: kas slypėjo po žeme

    Romos Trajano termose atverta 15 metrų mozaika ir „Nutapytas miestas“: kas slypėjo po žeme

    Po Koliziejaus kaimynyste – netikėtas radinys

    Romos Oppijaus kalvoje, šalia Koliziejaus, visuomenei pristatyti du išskirtiniai antikos kūriniai – vadinamasis „Nutapytas miestas“ ir Didžioji mozaika. Jie rasti po žeme Trajano termų komplekse, o dabar tapo naujai atverto muziejaus pagrindu.

    Italijos sostinėje, kur istorinių objektų gausu, šie radiniai ilgą laiką buvo menkai žinomi net daliai specialistų. Pasak projekto rengėjų, tai vienas įspūdingiausių restauruotų senovės Romos sieninės tapybos ir mozaikos kompleksų.

    Ką pamatys lankytojai

    Didžioji mozaika yra maždaug 15 metrų aukščio ir sudėliota tarsi keliuose „aukštuose“: viršutinėse dalyse matyti figūros ir scenos, o apatinėje – iš viršaus vaizduojamas uosto miestas. Tyrėjai pabrėžia, kad mozaikoje gausu architektūrinių detalių, kolonų ir dekoratyvinių elementų.

    „Nutapytas miestas“ – pirmojo amžiaus freska, vaizduojanti miestą iš paukščio skrydžio perspektyvos. Nors spalvos per šimtmečius išbluko, mėlyni ir terakotos atspalviai išliko pakankamai aiškūs, kad būtų atpažįstama kompozicija ir struktūros.

    „Tai išties unikalūs pasaulyje kūriniai – ir dėl meninės vertės, ir dėl istorinės bei dokumentinės reikšmės“, – sakė Romos meras Roberto Gualtieri.

    Trajano termos ir sudėtinga istorijos „sluoksniuotė“

    Trajano termos imperatorius Trajanas pašventino 109 metais, o kompleksas tuo metu laikytas didžiausiu tokio tipo statiniu pasaulyje. Jis užėmė apie 6 hektarus ir apėmė ne tik maudynių erdves, bet ir portikus bei zonas fizinei ir kultūrinei veiklai.

    Archeologai pabrėžia, kad šioje vietoje susikerta keli Romos istorijos sluoksniai: Trajano komplekse panaudotos ir ankstesnių statinių dalys, įskaitant Domus Aurea fragmentus. Dėl to Oppijaus kalvos teritorija yra viena svarbiausių miesto archeologinių „pjūvių“, leidžiančių sekti, kaip Roma transformavosi per skirtingas epochas.

    Radiniai, atrasti po dekoru, padėjo atkurti ir pirminę erdvę: manoma, kad salė, kurioje buvo mozaika, iš pradžių buvo gerokai aukštesnė, o sienos galėjo siekti apie 12 metrų. Tai keičia supratimą apie mastelį ir tai, kaip tokie vaizdai veikė lankytoją antikoje.

    Kodėl lankymas bus ribojamas

    Siekiant apsaugoti restauruotus kūrinius ir įvertinti lankytojų srauto poveikį, pirmieji apsilankymai organizuojami bandomuoju režimu. Pradžioje numatytos nedidelės grupės savaitgaliais, o ekskursijos vyks su išankstine rezervacija.

    Vėliau planuojama reguliari tvarka nuo penktadienio iki sekmadienio, su keliais apsilankymo laikais per dieną ir ribotu žmonių skaičiumi vienu metu. Tokia praktika vis dažniau taikoma jautriuose paveldo objektuose, kur svarbiausia – mikroklimatas, drėgmės kontrolė ir fizinės vibracijos mažinimas.

    Kartu su restauracija komplekse įrengtos naujos pėsčiųjų trasos ir poilsio zonos, taip pat suformuota amfiteatrinė sėdėjimo sistema, pritaikyta renginiams. Vis dėlto muziejaus kūrėjai pabrėžia, kad pagrindinis tikslas išlieka vienas – ilgalaikė apsauga, kad unikalūs vaizdai neliktų „vienkartine“ sensacija.

  • Teotihuacán turėjo savo raštą? Urve rasti paslaptingi glifai keičia požiūrį į miestą

    Teotihuacán turėjo savo raštą? Urve rasti paslaptingi glifai keičia požiūrį į miestą

    Netoli Teotihuacán kultūrinės įtakos zonos centrinėje Meksikoje aptikti trys raudonu pigmentu tapyti glifai paskatino iš naujo vertinti, ar ši civilizacija turėjo savitą rašto tradiciją. Ženklai rasti sunkiai pasiekiamoje oloje ant Cerro Delgado šlaito, kur patekti galima tik įveikus sudėtingą kopimą.

    Mokslininkai nurodo, kad glifai tapyti tamsiai raudonu pigmentu, tikėtina, su hematitu, o jų kontūrai kai kur vos įžiūrimi plika akimi. 2022 metais vykdytų lauko tyrimų metu pasitelktas skaitmeninis vaizdo apdorojimas leido išryškinti blankias detales ir atskirti simbolius nuo senesnių, šio regiono uolų meno tradicijų.

    Pirmasis ženklas: „Dainuojantis kalnas“

    Ryškiausias glifas vaizduoja stilizuotą trijų kalnų motyvą, prie kurio matyti tarsi iš pravertų burnų kylantys vingiuoti elementai. Teotihuacán ikonografijoje panašūs motyvai neretai siejami su kalba, giesme ar dainavimu, todėl tyrėjai šį ženklą interpretuoja kaip „Dainuojantį kalną“.

    Ši interpretacija sustiprėja dėl vėlesnių vietovardžių paralelių: vienas netoliese esantis kalnas vėliau nahuatlių kalba buvo vadinamas Cuicatepec, o šis pavadinimas taip pat gali būti verčiamas kaip dainuojantis kalnas. Dėl to keliama prielaida, kad glifas galėjo žymėti konkrečią vietą ar kraštovaizdžio objektą.

    Du kiti glifai ir galimos jų prasmės

    Antrasis ženklas, pasak tyrėjų, primena kompoziciją su elementais, panašiais į vėrinį ar audinį, ir vertikaliai išdėstytą ginklą. Dėl panašumų su Teotihuacán karių vaizdiniais svarstoma, kad tai galėjo būti karinio statuso, titulo arba su kariais susijusios grupės žymuo, nors galutinės išvados kol kas atsargios.

    Didžiausias, trečiasis glifas atrodo kaip stačiakampė rėminė struktūra, užpildyta žvaigždes primenančiais simboliais. Jis nutapytas virš nedidelės uolinės atbrailos, kur matyti ugnies pėdsakų, o olos sienos ir lubos vietomis pajuodusios nuo suodžių, todėl spėjama, kad čia galėjo vykti su ugnimi susiję ritualai.

    Ką tai sako apie Teotihuacán raštą?

    Pastaraisiais metais archeologiniuose radiniuose vis dažniau identifikuojami Teotihuacán ženklai, kurie gali atitikti vietovardžius, vardus, titulus ar kalendorinę informaciją. Tyrėjų teigimu, šiuo metu aprašomas repertuaras siekia beveik 120 ženklų, o tai leidžia kalbėti apie nuoseklesnę ženklų sistemą, o ne pavienius dekoratyvinius motyvus.

    Naujausiame tyrime argumentuojama, kad tai galėjo būti logo-fonetinis raštas, kuriame ženklai perteikia ir sąvokas ar žodžius, ir garsinę informaciją. Vis dėlto Teotihuacán rašto problema lieka atvira: nėra galutinai aišku, kokia kalba galėjo būti užrašoma, o dalies glifų reikšmės tebėra diskusijų objektas.

    Šio radinio reikšmė platesnė nei trijų ženklų interpretacija: jis rodo, kad rašytinės komunikacijos tradicijos Teotihuacán įtakos erdvėje galėjo būti labiau paplitusios, nei manyta anksčiau. Tokie atradimai ypač svarbūs siekiant suprasti, kaip ši viena didžiausių ikikolumbinės Amerikos urbanistinių civilizacijų fiksavo vietų pavadinimus, socialinį statusą ir ritualines praktikas.

  • Po Paryžiaus ligonine aptiko prarastą Luteciją: radinys siejamas su Cezario aprašytu mūšiu

    Po Paryžiaus ligonine aptiko prarastą Luteciją: radinys siejamas su Cezario aprašytu mūšiu

    Paryžiaus centre, Senos saloje Île de la Cité, archeologai aptiko reikšmingus galų laikotarpio įtvirtinimų pėdsakus. Radiniai iškilo vykdant tyrimus „Hôtel-Dieu“ komplekso teritorijoje, kur planuojama rekonstrukcija.

    Tyrimus koordinuoja vietos archeologai kartu su Prancūzijos nacionalinio prevencinės archeologijos instituto Inrap specialistais. Iš pradžių tikėtasi rasti įprastų miesto sluoksnių, tačiau netikėtai aptikta konstrukcija primena būtent galų statybos tradicijas.

    Rastas mūras ir gaisro pėdsakai

    Atkastas mūras siekia apie 20 metrų, kai kur išlikęs kiek daugiau nei metro aukščio. Jis suformuotas iš masyvių akmenų ir sutvirtintas medinių sijų sistema, o už jo matoma supilta smėlio ir žvyro platforma, vietomis siekianti iki 2 metrų storį.

    Archeologų vertinimu, tokia sandara gali rodyti, kad tai buvo didesnės gynybinės sistemos dalis. Ypač svarbūs ir gaisro pėdsakai: ant akmenų matyti intensyvaus karščio žymės, o greta rasta sudegusių sėklų bei apdegusių medinių konstrukcijų likučių.

    Prie mūro papėdės aptiktas ir geležinis galų ieties antgalis, sustiprinantis prielaidą, kad vietovė galėjo būti susijusi su kariniu konfliktu. Radiokarbono tyrimai medieną šiuo metu datuoja laikotarpiu maždaug nuo 200 iki 10 metų prieš mūsų erą.

    Ryšys su Julijaus Cezario pasakojimu

    Datavimas apima ir 52 metus prieš mūsų erą, kai, anot Julijaus Cezario, vyko susirėmimas dėl Lutecijos. Savo veikale „Galų karas“ romėnų vadas aprašė paryzių genties gyvenvietę saloje upėje, kurią gynėjai esą padegė ir sugriovė tiltus, mėgindami sustabdyti romėnų pajėgas.

    „Šis radinys yra itin svarbus epochos liudijimas, tačiau prireiks papildomų tyrimų, kad galėtume tiksliai įvertinti konstrukcijos funkciją ir jos ryšį su aprašytais įvykiais“, – sakė Prancūzijos kultūros institucijų atstovai.

    Iki šiol archeologai neturėjo vienareikšmiško materialaus įrodymo, kad būtent Île de la Cité galėjo būti įtvirtinimai, atitinkantys seniausią miesto rašytinį aprašymą. Dėl to Paryžiaus ištakų klausimas išlieka diskusijų objektu jau ne vieną dešimtmetį.

    Kur iš tiesų buvo Lutecija?

    Lutecijos vieta ilgai kėlė ginčus: nors Senos sala atrodė logiška pagal Cezario tekstą, dalis ankstesnių radinių skatino hipotezę, kad svarbus centras galėjo būti Nanterre teritorijoje į vakarus nuo dabartinio Paryžiaus centro. Naujas mūras gali tapti argumentu, stiprinančiu versiją apie gyvenvietę būtent saloje.

    Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad būtina patikslinti chronologiją ir nustatyti, ar degimo pėdsakai tiesiogiai sietini su konkrečiu istoriniu epizodu. Praktinis iššūkis ir tai, kad dėl planuojamų statybų išsaugoti radinį vietoje greičiausiai nepavyks.

    Pranešama, kad planuojama parengti mūro fragmento atspaudą ir sukurti detalią 3D fotogrametrinę dokumentaciją. Tokia praktika vis plačiau taikoma Europoje, kai archeologinius objektus tenka fiksuoti maksimaliai tiksliai prieš pasikeičiant teritorijos naudojimui.

  • Vokietijoje aptiktas didžiausias romėnų denarų lobis: 934 monetos kelia klausimą, kodėl liko žemėje

    Vokietijoje aptiktas didžiausias romėnų denarų lobis: 934 monetos kelia klausimą, kodėl liko žemėje

    Radęs monetą, sustoti nebegalėjo

    Vokietijos Reino krašte gyvenantis metalo ieškiklio entuziastas 2025 metų rudenį netoli Veselingo, į pietus nuo Kelno, trumpam užsuko patikrinti lauko. Prietaisui suveikus, jis iškasė vieną romėnų sidabrinę monetą, o netrukus jų pasipylė daugiau.

    Vyras vėliau pasakojo supratęs, kad tai ne atsitiktinis radinys, kai signalas kartojosi vėl ir vėl. Apie radinį buvo informuoti archeologai, o vietą perėmė profesionalūs tyrėjai.

    934 denarai ir 3,1 kilogramo sidabro

    Archeologai iš viso iškėlė 934 romėnų sidabrinius denarus, kurių bendras svoris siekia 3,1 kilogramo. Reino krašto regioninė institucija LVR nurodė, kad tai didžiausias šiuo metu Vokietijos teritorijoje žinomas lobis iš imperatoriaus Adriano valdymo laikotarpio.

    Skelbiama, kad pasauliniu mastu iš to paties laikotarpio žinomi tik keli didesni panašūs lobiai. Radinys aptiktas regione, kuris Romos imperijos laikais buvo strategiškai svarbus Reino pasienio ruožas.

    Monetos sukauptos per šimtmečius

    Ypatinga lobyje esančių monetų chronologija: seniausia moneta datuojama 148 metais prieš mūsų erą, Romos Respublikos laikais. Naujausia nukaldinta 124 arba 125 metais mūsų eroje, tad laikotarpį skiria daugiau nei 270 metų.

    Tai rodo, kad net labai senos monetos Romos pinigų sistemoje galėjo išlikti apyvartoje ir būti priimamos kaip atsiskaitymo priemonė. Tyrėjai spėja, kad lobis galėjo būti kaupiamas ilgą laiką, galbūt net perduodamas per kelias kartas.

    Kodėl lobis taip ir nebuvo paimtas?

    Acheologų vertinimu, monetos greičiausiai buvo sąmoningai užkastos saugiai paslėpti. Viena svarbiausių versijų ta, kad jas paslėpęs žmogus mirė arba dėl kitų priežasčių nebegalėjo atskleisti slėptuvės vietos.

    Radinio tyrimai suteikė papildomų užuominų: dalis monetų į LVR-Landesmuseum Bono restauravimo dirbtuves atgabentos kaip vientisas žemės luitas. Rentgeno nuotraukose užfiksuoti keraminio indo fragmentai ir šiaudų liekanos, leidžiančios manyti, kad monetos buvo laikytos inde, paminkštintame šiaudais.

    Įvertinti lobio vertę šiandienos pinigais sudėtinga, tačiau kontekstą suteikia Romos kariuomenės atlyginimai. Istoriniai skaičiavimai rodo, kad eilinis legionierius anuomet per metus gaudavo apie 300 denarų, o dalis sumos būdavo išskaičiuojama maistui ir ekipuotei.

    Sidabrinės monetos dabar priklauso Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei, o radėjui žadamas atlygis. Dalis radinio jau pristatyta visuomenei Bonoje, o nuo 2027 metų kovo lobį planuojama eksponuoti nuolatinėje LVR-Landesmuseum archeologinėje ekspozicijoje.

  • Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe kaulų mįslė artėja prie atomazgos: aptiko kapus ir atskleidė naują versiją

    Göbekli Tepe pietryčių Turkijoje laikoma viena svarbiausių ankstyvojo neolito vietovių, keičiančių supratimą apie pirmąsias ritualines erdves. Nuo kasinėjimų pradžios 1995 metais čia rasta daug žmonių kaulų, tačiau ilgą laiką trūko aiškių, nedviprasmiškų kapų.

    Nauja analizė, paremta publikuotais tyrimais, apėmė 928 žmonių kaulų fragmentus, priklausančius įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių asmenims. Dalis radinių turėjo pakitimų, kurie galėjo atsirasti ir dėl žmogaus veiklos, ir dėl vėlesnių procesų dirvožemyje.

    Du kapai, pakeitę vaizdą

    Lūžis įvyko detaliau ištyrus du laidojimus, datuojamus maždaug 8 700–8 000 metais prieš mūsų erą. Vienas kapas aptiktas 2017 metais, kai buvo įrenginėjama drenažo sistema ir vykdyti darbai šalia apsauginės konstrukcijos.

    Po stačiakampio pastato grindimis rasta inksto formos kapavietės duobė su mažiausiai trijų žmonių palaikais. Tyrėjai identifikavo moterį, vyresnę nei 35 metų, 20–30 metų vyrą ir 11–14 metų mergaitę, neatmetama ir ketvirto asmens galimybė.

    Kaulų išsidėstymas pasirodė neįprastas: kaukolės buvo sukrautos vienoje duobės dalyje, o kiti kaulai gulėjo keliose sankaupomis. Vis dėlto išlikę smulkūs plaštakų ir pėdų kaulai leidžia manyti, kad į kapą iš pradžių galėjo būti paguldyti kūnai ar vientisos galūnių dalys.

    Tyrėjai nenurodė aiškių pjovimo žymių, deginimo pėdsakų ar ochros naudojimo, kuris kai kuriose priešistorinėse bendruomenėse pasitaikydavo laidojimo kontekstuose. Dalis pažeidimų, įskaitant įtrūkimus, siejama su vėlesniu slėgiu ir nuosėdų poveikiu dirvožemyje.

    Antrajame kape rasti jauno, tikėtina, 20–30 metų amžiaus žmogaus palaikai, greičiausiai moters. Skeletas gulėjo ant kairiojo šono, sulenktas, veidu nukreiptas į rytus, o dauguma kaulų buvo išlaikę pradinę padėtį, nors smarkiai susmulkėję.

    Mokslininkai pabrėžė, kad kaulų irimą galėjo paspartinti kalkingos nuosėdos: jos skverbdavosi į kaulo struktūrą, o vėliau sudarydavo sąlygas skilinėjimui. Toks mechanizmas padeda paaiškinti, kodėl net ir anatomiškai tvarkingai palaidoti palaikai ilgainiui virsta fragmentais.

    Kas nutiko šimtams išsibarsčiusių kaulų?

    Svarbiausia įžvalga kilo lyginant šių dviejų kapų pažeidimus su šimtais fragmentų, rastų kitose Göbekli Tepe vietose. Tyrėjai siūlo, kad bent dalis išsibarsčiusių kaulų nebūtinai liudija sudėtingą ar išskirtinį ritualą.

    Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad laidojimai galėjo būti įrengti po pastatų grindimis aukščiau šlaite. Vėliau, dėl erozijos ir grunto slinkimo, nuogulos kartu su kaulų fragmentais galėjo nuslinkti į žemiau esančias monumentalias konstrukcijas.

    Tai paaiškintų, kodėl skirtingo amžiaus ir lyties žmonių palaikai aptikti drauge, plačiame maždaug 3 000 kvadratinių metrų plote ir įvairiuose nuosėdų sluoksniuose. Kitaip tariant, dalį chaotiško vaizdo galėjo suformuoti ne laidojimo ritualas, o vėlesnė aplinkos dinamika.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad ne visi radiniai privalo turėti vienodą istoriją. Kai kurios kaukolės rodo sąmoningos modifikacijos požymius, o tai leidžia svarstyti, kad bent dalis mirusiųjų galėjo būti išskiriami ir traktuojami ypatingai.

    Tokie rezultatai papildo platesnę ankstyvojo neolito tyrimų kryptį, kur vis dažniau atskiriama, kas yra ritualo pėdsakai, o kas vėlesnių gamtinių procesų pasekmė. Göbekli Tepe atvejis rodo, kad atsakymas gali slypėti ne vien simbolikoje, bet ir geologijoje bei ilgalaikėje vietovės transformacijoje.

  • 6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad viename seniausių pasaulio miestų Eridu dar prieš daugiau kaip 6 400 metų veikė didelio masto drėkinimo sistema. Tai reiškia, kad vietos bendruomenės labai anksti išmoko kryptingai valdyti Eufrato vandenį ir panaudoti jį žemdirbystei.

    Eridu, susiformavęs šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, laikomas vienu svarbiausių pietų Mesopotamijos centrų. Miestas reikšmingas ir kultūriškai, nes šumerų tradicijoje jam priskiriamas išskirtinis vaidmuo ankstyvosios miestų civilizacijos istorijoje.

    Tyrėjai drėkinimo tinklą identifikavo derindami palydovinių vaizdų analizę, lauko darbus ir radiokarboninį datavimą. Buvo nagrinėjami palydovų VISION-1 duomenys ir „Google Earth“ vaizdai, leidę atsekti senovinių kanalų linijas bei būdingas vėduoklės formos nuogulų zonas.

    2020 metais mokslininkai keliuose pasirinktose vietose iškasė nedidelius šurfus buvusių kanalų trasose ir paėmė mėginius, įskaitant gėlavandenių organizmų kriaukles. AMS radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausi pėdsakai siekia maždaug 4 540–4 443 metus prieš mūsų erą, kai drėkinimas jau viršijo paprastą naudojimąsi natūraliais užliejamais plotais.

    Dar įdomesnė yra vėlesnė raida: dalis kanalų, sudarančių taisyklingesnį, tarsi tinklinį planą, daugiausia datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Tuo laikotarpiu drėkinimo infrastruktūra, sprendžiant iš pėdsakų, buvo labiau išplėtota ir pritaikyta nuosekliai vandens skirstymo logikai.

    Mokslininkų vertinimu, tokia sistema galėjo užtikrinti stabilų maisto tiekimą miestui, aprūpindama apylinkes kviečių, miežių, datulių ir kitų kultūrų derliumi. Pietų Mesopotamijoje kritulių paprastai nepakako patikimai žemdirbystei, todėl kontroliuojamas drėkinimas buvo būtina sąlyga intensyvesnei žemės ūkio gamybai.

    Tyrimas taip pat parodo, kaip per šimtmečius keitėsi žmonių santykis su aplinka: ankstyvieji kanalai galėjo būti tarpinė stadija tarp natūralių užliejamų teritorijų ir sąmoningai suprojektuotos infrastruktūros. Vėliau natūralūs vandens keliai buvo vis labiau koreguojami, o vietoje jų formavosi reguliarių kanalų tinklai.

    Vis dėlto tokios sistemos turėjo ir pažeidžiamumų. Tyrėjai kelia prielaidą, kad Eufrato vagos pokyčiai ilgainiui galėjo palikti dalį infrastruktūros be pagrindinio vandens šaltinio, o tai pietų Mesopotamijos lygumose, kur upės linkusios keisti kursą, buvo pasikartojantis iššūkis.

    Eridu atvejis primena, kad ankstyvųjų miestų augimas rėmėsi ne vien amatų ar prekybos plėtra, bet ir sudėtingais vandens valdymo sprendimais. Tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip žemdirbystės technologijos prisidėjo prie ilgalaikio urbanizacijos proceso ir regiono klestėjimo.