CP v2

Tag: Archeologiniai atradimai

  • Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Titikakos ežero dugne rado paslaptį: šie radiniai rodo, kas vyko šimtmečiais iki inkų

    Kas aptikta Titikakos dugne

    Tarptautinė archeologų komanda Titikakos ežere, Khoa rifo povandeninėje vietovėje, atliko detalius tyrimus, kurie atskleidė iki šiol menkai žinotą senųjų Andų religinių praktikų mastą. Tyrėjai pasitelkė sonarą ir trimatę fotogrametriją, kad sudarytų tikslią dugno topografiją ir pažymėtų objektus, paslėptus po vandeniu.

    Tyrimų metu iškelta įvairių apeiginių radinių, kurie šimtmečius gulėjo ežero dugne: metaliniai medaliai su spinduliuojančiu dievybės veidu, akmeniniai ir kriauklių papuošalai, lamų kaulų fragmentai. Taip pat aptiktos būdingos keraminės smilkyklės, tarp jų ir pumos formos indai.

    Smilkyklių viduje rasti anglies pėdsakai leidžia pagrįstai teigti, kad čia buvo deginami smilkalai ar aukos. Puma Tiwanaku kultūroje laikoma vienu svarbiausių religinių simbolių, todėl tokia ikonografija sustiprina hipotezę apie ritualinę radinių paskirtį.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Mokslininkų vertinimu, Khoa rifas buvo brangių dovanų dievybėms aukojimo vieta, o ne atsitiktinis vietos bendruomenės kulto taškas. Radinių pobūdis ir jų koncentracija rodo, kad į šią vietą galėjo atvykti piligrimai iš platesnio Andų regiono.

    Tai reikštų, kad piligrimystės tradicijos prie Titikakos ežero galėjo būti įsitvirtinusios gerokai anksčiau, nei vėliau regione įsigalėjo inkų valstybė. Tokie duomenys padeda peržiūrėti įprastą pasakojimą, pagal kurį didelio masto religiniai tinklai Anduose siejami pirmiausia su inkų laikotarpiu.

    Archeologai pabrėžia, kad didelės ceremonijos ir gebėjimas pritraukti atvykėlius galėjo tapti vienu Tiwanaku galios ramsčių. Religija čia galėjo veikti kaip socialinės integracijos mechanizmas, stiprinęs politinį elitą ir palaikęs ekonominius mainus.

    Tiwanaku civilizacijos kontekstas

    Tiwanaku civilizacija klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 100 metų dabartinės vakarų Bolivijos teritorijoje, o jos įtaka siekė pietų Peru, šiaurės Čilę ir šiaurės vakarų Argentiną. Ji garsėja monumentalia architektūra ir preciziškai apdirbtais akmens blokais, o tokie objektai kaip Saulės vartai ir Kalasasajos šventykla iki šiol kelia klausimų apie technologijas ir organizaciją.

    Nors Tiwanaku tyrinėjama dešimtmečius, jos nuosmukio priežastys nėra galutinai aiškios. Viena dažniausiai aptariamų krypčių sieja žlugimą su ilgalaikiais klimato pokyčiais, sausromis ir žemdirbystės sistemos susilpnėjimu, kuris galėjo paveikti maisto tiekimą ir politinį stabilumą.

    Nauji povandeniniai radiniai prie Titikakos leidžia manyti, kad dalis religinių idėjų, kurias vėliau regionas siejo su inkų laikais, turėjo gilesnes šaknis. Khoa rifo tyrimai ne tik papildo Tiwanaku paveikslą, bet ir padeda tiksliau suprasti, kaip Anduose formavosi religiniai centrai bei piligrimystės maršrutai.

  • Meksikos džiunglėse aptiko unikalią platformą ir stelą: ikonografija neturi analogų regione

    Meksikos džiunglėse aptiko unikalią platformą ir stelą: ikonografija neturi analogų regione

    Meksikoje, Verakruso valstijoje, archeologai per gelbėjamuosius kasinėjimus atidengė iki šiol mažai žinomo senovinio centro liekanas. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) komanda pranešė radusi monumentalią ceremoninę platformą ir akmeninę stelą su išskirtine ritualo scena.

    Pasak INAH, objektai aptikti San Lukaso vietovėje, o kompleksas datuojamas maždaug 200–600 metais. Tai ankstyvojo klasikinio laikotarpio etapas, kai Mezoamerikoje stiprėjo regioniniai centrai, o idėjos ir simboliai keliavo tarp tolimų bendruomenių.

    Kuo išskirtinė monumentali platforma?

    Daugiausia dėmesio sulaukė apie 30 metrų ilgio ir maždaug 12 metrų pločio akmeninė platforma. Ji sumūryta iš balto kalkakmenio, kurio paviršius, tyrėjų vertinimu, galėjo būti specialiai apdorotas kaitinant, todėl įgavo neįprastą, kreidinę tekstūrą.

    Platformos šonus puošia geometriniai motyvai, primenantys kvadratus, o abiejose konstrukcijos pusėse matyti dideli apvalūs akmeniniai elementai. INAH pabrėžia, kad tokios formos ir dekoras šioje centrinio Verakruso dalyje yra retas ir kol kas neturi aiškių analogų.

    Stela atskleidė paslaptingą ritualą

    Kitas radinys – beveik 190 centimetrų aukščio stela su reljefu, vaizduojančiu sudėtingą ritualinę sceną. Joje matomos dvi puošniai apsirengusios, viena priešais kitą sėdinčios figūros, tarp jų – indas, į kurį teka skystis.

    Virš scenos pavaizduota dievybė ar antgamtinė būtybė, tarsi perduodanti šį veiksmą dalyviams. Archeologai kelia hipotezę, kad scena galėjo būti susijusi su vandens, vaisingumo apeigomis arba religinės valdžios įteisinimu.

    INAH taip pat atkreipia dėmesį į vieno personažo stilistines detales, kurios primena majų meną. Tai sustiprina prielaidą, kad centrinio Verakruso bendruomenės palaikė kultūrinius ryšius su kitais Mezoamerikos regionais, o religiniai simboliai ir elitų tradicijos galėjo plisti per mainus ir piligrimystę.

    Ritualų pėdsakai ir paveldo apsauga

    Šalia architektūrinių radinių rasta ir aiškių apeiginių veiksmų pėdsakų: suanglėjusių kukurūzų grūdų, palaidotų keraminių indų bei žalio akmens karoliuko fragmentų, sąmoningai suskaldytų į keturias dalis. Tokie radiniai dažnai siejami su aukojimo ir pasižadėjimų praktikomis, paplitusiomis įvairiose Mezoamerikos tradicijose.

    INAH skelbia, kad stela jau apdorota konservavimo priemonėmis, o pati platforma dar reikalauja papildomo sutvirtinimo ir restauravimo. Tikimasi, kad tolesni tyrimai leis tiksliau nustatyti, kokią funkciją atliko šis ceremoninis administracinis centras ir kaip jis įsiterpia į platesnį Verakruso priešistorės žemėlapį.

  • Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipto Dahklos oazėje, Ain El-Sabil vietovėje, archeologai atidengė vėlyvojo Romos ir Bizantijos laikotarpio gyvenvietę, kuri išliko neįprastai gerai. Tyrėjai skelbia radę suplanuotą gatvių tinklą, gyvenamuosius namus, gynybinius statinius ir įspūdingą ankstyvosios krikščionybės architektūros kompleksą.

    Kas ypač stebina mokslininkus, tai aiški urbanistinė struktūra: pagrindinės gatvės suformuotos šiaurės–pietų kryptimi ir kertasi su rytų–vakarų arterijomis, o sankirtose įrengtos atviros aikštės. Tokia schema rodo, kad tai ne atsitiktinai susikūrusi oazės gyvenvietė, o sąmoningai suplanuotas administracinis ir ekonominis taškas.

    Bažnyčia miesto centre

    Gyvenvietės centre aptikta bazilikos tipo bažnyčia, datuojama IV amžiaus viduriu. Pastato padėtis prie vienos pagrindinių gatvių leidžia spręsti, kad šventovė buvo svarbus bendruomenės centras ir formavo miesto viešąjį gyvenimą.

    Aplink bažnyčią atidengti gyvenamieji kvartalai su erdviomis salėmis, o dalis namų turėjo skliautuotus stogus iš molinių plytų. Taip pat rasta krosnių, kepyklų pėdsakų, virtuvinių zonų ir akmeninių girnų, todėl tyrėjai gali gana tiksliai rekonstruoti kasdienę mitybą ir buitį.

    Gynyba ir keliai per dykumą

    Radinių visuma rodo, kad vietovė turėjo ne vien žemdirbišką paskirtį. Miesto pakraščiuose užfiksuoti dviejų sargybos bokštų likučiai ir masyvi įtvirtinta struktūra storomis sienomis, leidžianti kalbėti apie realią gynybos sistemą.

    Tokie įtvirtinimai oazėse siejami su poreikiu kontroliuoti judėjimą ir prekybą per Vakarų dykumą. Vėlyvojoje Romos imperijoje oazės buvo svarbios tiek administracijai, tiek tiekimo grandinėms, todėl saugumas ir kelių priežiūra tapo strateginiu klausimu.

    200 užrašų fragmentų ir asmeninės istorijos

    Tarp reikšmingiausių radinių minimi du itin gerai išlikę namai, siejami su savininkais, kurių vardai išliko šaltiniuose: diakonu Tisous ir Tabibosu. Tyrėjai spėja, kad ankstesnis pastatas galėjo būti vadinamoji namų bažnyčia, kai krikščionių susibūrimai vyko privačiose erdvėse dar iki pagrindinės bazilikos atsiradimo.

    Išskirtinę mokslinę vertę turi apie 200 užrašytų keramikos šukių, vadinamų ostrakais. Įrašai graikų ir koptų kalbomis apima kasdienius reikalus: prekybinius sandorius, apskaitą, privačią korespondenciją ir kitus bendruomenės gyvenimo pėdsakus, kurie gali padėti tiksliau suprasti, kaip funkcionavo oazių visuomenė vėlyvojoje antikoje.

    Be rašytinių šaltinių, rasta ir gausybė buities radinių: amforų, indų, buteliukų aliejams ar kvapiosioms medžiagoms, molinių lempų bei maisto ruošimo įrankių. Tokie radiniai rodo, kad gyvenvietė buvo savarankiška, gerai organizuota ir palaikė ryšius su platesniais regioniniais mainų tinklais.

    Archeologai pabrėžia, kad tolesni tyrimai priklausys nuo konservavimo ir detalaus dokumentavimo, nes didelė dalis informacijos slypi ne vien pastatuose, bet ir smulkiuose sluoksnių pokyčiuose. Jei ostrakų tekstai bus nuosekliai iššifruoti ir publikuoti, ši vietovė gali tapti vienu svarbiausių šaltinių apie IV amžiaus gyvenimą Egipto oazėse.

  • Kazachstano stepėje aptiko sensaciją: nauji Kangju įrašai gali perrašyti istoriją

    Kazachstano stepėje aptiko sensaciją: nauji Kangju įrašai gali perrašyti istoriją

    Kazachstano stepėje, netoli dabartinio Turkestano, archeologai Kultobės (Kültöbe) gyvenvietėje aptiko 14 naujų senovinių įrašų fragmentų ir gausybę radinių, datuojamų nuo II amžiaus prieš Kristų iki IV amžiaus. Tyrėjai teigia, kad tai vienas ryškiausių pastarųjų metų atradimų, galintis iš esmės praplėsti žinias apie Kangju valstybę.

    Didžiausią dėmesį patraukė tekstai, išlikę ant plytų ir architektūrinių detalių. Pasak specialistų, įrašai padaryti iki šiol neidentifikuotu rašto variantu, kuris gali būti susijęs su vietos administracija ir rodyti savarankišką rašto tradiciją, o ne vien pasiskolintas abėcėles iš kaimyninių regionų.

    Iki šiol mokslininkai turėjo tik pavienius pavyzdžius, siejamus su Kangju rašytine kultūra, todėl naujai rastas tekstų korpusas reikšmingai plečia medžiagą tyrimams. Kiekvienas papildomas fragmentas didina tikimybę tiksliau atkurti ženklų sistemą, priartėti prie kalbos iššifravimo ir geriau suprasti, kaip buvo organizuota valdžia bei kasdienis gyvenimas.

    Kasinėjimų metu taip pat aptikti turtingai įrengti kapai ir daugybė buities bei amatų liudijimų: papuošalai, ginklų dalys, keramika ir kiti dirbiniai. Radinių pobūdis leidžia manyti, kad vietos bendruomenės turėjo išvystytą meistrystę, o dalis artefaktų signalizuoja ir apie platesnius mainų ryšius su kitais Azijos regionais.

    Istorikai primena, kad Kangju valstybė šimtmečiais buvo svarbi tarpininkė tarp Kinijos, Centrinės Azijos stepių ir iranėniškojo pasaulio, o jos vaidmuo siejamas ir su prekybiniais maršrutais, vėliau apibendrintais Šilko kelio pavadinimu. Tačiau ilgą laiką ši civilizacija išliko menkai pažįstama, nes daugiausia buvo žinoma iš išorinių šaltinių, ypač kinų kronikų.

    Būtent todėl Kultobėje rasti įrašai vertinami kaip galimybė pažvelgti į Kangju per vietinius rašytinius liudijimus, o ne vien per svetimų metraštininkų pasakojimus. Toliau numatomi konservavimo, epigrafiniai ir kalbotyros tyrimai, kurių rezultatai gali padėti atsakyti į klausimus apie valstybės struktūrą, administraciją ir prieš daugiau nei du tūkstančius metų vartotą kalbą.

  • Meksiko džiunglėse aptiktas tūkstantmetį nepaliestas majų miestas: stulbina radiniai

    Meksiko džiunglėse aptiktas tūkstantmetį nepaliestas majų miestas: stulbina radiniai

    Meksikoje, Calakmul biosferos rezervato šiaurinėje dalyje, archeologai pranešė aptikę iki šiol nežinotą majų miestą, išlikusį neįprastai geros būklės. Tyrėjai pabrėžia, kad vietovė buvo itin izoliuota, todėl čia beveik nematyti plėšikavimo ar vėlesnės žmogaus veiklos pėdsakų.

    Ekspediciją vykdė tarptautinė mokslininkų komanda iš Meksikos ir Slovėnijos, kuriai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Nors pirmieji signalai apie galimą nežinomą objektą buvo pastebėti nuotoliniais tyrimais dar prieš kelerius metus, tik dabar pavyko pasiekti vietą ir atlikti detalesnę apžiūrą.

    „Tai viena rečiausių situacijų, kai galime matyti beveik nepaliestą miesto struktūrą, nes nėra požymių, kad čia būtų veikę plėšikai ar atsitiktiniai ieškotojai“, – sakė Ivanas Šprajcas.

    Pasak Instituto Nacional de Antropología e Historia (INAH), miestas, pavadintas Minanbé, užima apie 15 hektarų. Tarp svarbiausių statinių išskiriama monumentali piramidės formos šventykla, kurios aukštis viršija 13 metrų, taip pat gyvenamosios platformos, ceremonialinės aikštės ir rūmų kompleksų liekanos.

    Architektūroje atpažįstami Río Bec stiliaus bruožai, būdingi pietryčių Jukatano pusiasalio regionams. Archeologams tai svarbu, nes leidžia tiksliau suprasti, kaip skirtingos majų politinės ir kultūrinės zonos veikė viena kitą bei kokiais keliais skleidėsi statybos tradicijos.

    Itin vertingais laikomi akmeniniai altoriai ir stelės su įrašais ir vaizdinėmis scenomis. Tyrėjai suskaičiavo mažiausiai 14 tokių monumentų, o vienoje stelėje aptikta scena, vaizduojanti nukirsdinimą ir valdovą su ceremoniniu peiliu, gali padėti aiškiau atkurti politinių konfliktų ir ritualų kontekstą.

    Pagal keramikos, architektūros ir epigrafinių duomenų analizę, didžiausias miesto klestėjimo laikotarpis siejamas su maždaug 600–900 metais. Tai klasikinio majų laikotarpio pikas, kai regione veikė daug konkuruojančių centrų, o tokios didmiesčių valstybės kaip Calakmul darė įtaką plačioms teritorijoms.

    Calakmul rezervatas laikomas viena geriausiai išsilaikiusių tropinių miškų teritorijų Amerikoje, kur po medžių lajomis gali slėptis dar dešimtys ar net šimtai neidentifikuotų gyvenviečių. Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi nuotoliniai metodai, ypač LiDAR skenavimas, leidžiantis aptikti žmogaus sukurtas struktūras net tankioje augmenijoje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Minanbé atvejis svarbus ne vien dėl įspūdingų statinių, bet ir dėl galimybės tirti urbanistinę struktūrą bei kasdienio gyvenimo pėdsakus mažiau suardytoje aplinkoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti skirtingas miesto raidos fazes ir nustatyti jo ryšius su aplinkiniais majų centrais.

  • Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksikos Verakruso valstijoje, netoli Coatepeco, archeologai aptiko iki šiol regione nematytą senovinį kompleksą. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto specialistai nurodo, kad statiniai datuojami maždaug 200–600 metais, ankstyvuoju majų civilizacijos klasikos laikotarpiu.

    Didžiausią dėmesį iškart patraukė apvali akmeninė platforma iš kalkakmenio. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios formos ir konstrukcijos objektų šioje Meksikos dalyje iki šiol nebuvo užfiksuota, o platforma, panašu, buvo integruota į didesnį architektūrinį ansamblį.

    Pasak archeologų, ne mažiau mįslingos ir komplekso puošybos detalės. Geometriniai raštai ir beveik kvadratiniai dekoratyviniai motyvai, būdingi šiam radiniui, neatitinka tipinių Verakruso regiono archeologinių vietovių stilistikos, todėl kyla klausimų apie vietos bendruomenių ryšius ir įtakų kryptis.

    Stela su ritualo scena

    Kita išskirtinė detalė – monumentali stela, beveik 2 metrų aukščio akmens monolitas su reljefu. Jame matoma scena, kuri, mokslininkų vertinimu, greičiausiai vaizduoja religinio pobūdžio ritualą, kuriame dalyvauja kelios figūros.

    Reljefo interpretacija kol kas atsargi, tačiau archeologai neatmeta versijos, kad dvi figūros laiko indą ir iš dieviškos būtybės gauna skystį. Tyrėjų manymu, tai galėjo būti vanduo, Mezoamerikos kultūrose dažnai sietas su gyvybe ir vaisingumu.

    Majų bruožai neįprastoje vietoje

    Daug diskusijų sukėlė vienos steloje vaizduojamos figūros bruožai ir aprangos elementai, primenantys majų dailės tradicijas. Kadangi radimvietė yra už pagrindinių teritorijų, kurios įprastai siejamos su majais, tokios detalės gali rodyti glaudesnius kultūrinius kontaktus, nei manyta anksčiau.

    Specialistai pabrėžia, kad tai gali būti papildomas įrodymas apie plačius idėjų, tikėjimų ir technologijų mainų tinklus senovės Mezoamerikoje. Verakruso regionas istoriniu požiūriu laikomas svarbia jungtimi tarp pakrantės ir vidaus teritorijų, todėl tokie radiniai gali keisti supratimą apie skirtingų centrų sąveiką.

    Ką reiškia šis atradimas?

    Vienas projekto koordinatorių archeologas Lino Espinoza García radinį apibūdino kaip unikalų ir precedento neturintį. Tyrėjai kol kas nesieja komplekso su jokiu aiškiu, gerai dokumentuotu analogišku objektu, todėl jo funkcija ir reikšmė lieka atvira.

    Kaip viena iš hipotezių įvardijama galimybė, kad steloje matomas ritualas susijęs su ypač stipria sausra. Senovės Mezoamerikos visuomenėse vandens trūkumas dažnai sukeldavo ekonomines ir socialines krizes, o prašymo lietaus apeigos tapdavo itin svarbia bendruomeninio gyvenimo dalimi.

    Jeigu ši versija pasitvirtintų, reljefas galėtų būti vienas ankstyviausių regiono liudijimų, atspindinčių religines reakcijas į klimato sukrėtimus. INAH komanda tęsia kasinėjimus ir dokumentavimą, o išsamesni atsakymai turėtų paaiškėti atlikus ikonografinę ir medžiagų analizę.

  • Po 2 000 metų aptiko Poseidono šventyklą: kas slypėjo po pelkėmis ir ką rado archeologai?

    Po 2 000 metų aptiko Poseidono šventyklą: kas slypėjo po pelkėmis ir ką rado archeologai?

    Archeologai Graikijoje pranešė, kad, tikėtina, pagaliau nustatyta senovės šaltiniuose minima Poseidono šventykla Samikone, ilgus šimtmečius laikyta dingusia. Mokslininkų teigimu, kompleksą galėjo paslėpti senovinių pelkių ir lagūnų nuosėdos, palaipsniui užklojusios statinius.

    Apie šią šventovę rašė antikos geografas Strabonas, minėjęs Poseidonui skirtą religijos centrą prie Samikono ir laukinių alyvmedžių giraitę. Vis dėlto beveik 2 000 metų niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur ji buvo, nes vietovės reljefas ir drėgnos žemės smarkiai keitėsi.

    Paieškas pakeitė technologijos

    Pirmieji rimtesni bandymai lokalizuoti objektą vyko dar XX amžiaus pradžioje, kai vokiečių archeologas Wilhelmas Dörpfeldas Kleidi-Samikono apylinkėse fiksavo monumentalių konstrukcijų pėdsakus. Tačiau tuometines ekspedicijas ribojo pelkėtas gruntas ir buvusių lagūnų likučiai, todėl plačių kasinėjimų atlikti nepavyko.

    Lūžis siejamas su nuo 2022 metais vykdomu Graikijos ir Austrijos mokslininkų projektu, kuriame sujungti klasikiniai kasinėjimai ir geofizika. Tyrėjai taikė magnetometriją, elektromagnetinius matavimus ir geologinius gręžinius, kad „pamatytų“ struktūras po žeme ir tiksliau parinktų kasinėjimų vietas.

    Kuo išsiskiria rasta šventykla?

    Paskelbti rezultatai rodo, kad po nuosėdomis aptiktas statinys atitinka senovės aprašymus ir yra didesnis, nei manyta: apie 28 metrų ilgio ir beveik 9,5 metro pločio. Ypač intriguoja planas, kuris skiriasi nuo įprastų graikų šventyklų modelių.

    Archeologai fiksavo dvi greta esančias dideles patalpas, prieš jas buvus bendrą prieangį. Toks išdėstymas archaikinės Graikijos architektūroje sutinkamas retai, todėl kelia klausimų, kaip tiksliai buvo organizuojamos apeigos ir bendruomenės susitikimai.

    Religija ir politika vienoje vietoje

    Mokslininkai svarsto, kad kompleksas galėjo atlikti ne tik religines, bet ir politines funkcijas. Viena salė galėjo būti tiesiogiai skirta Poseidono kultui, o kita, tikėtina, veikė kaip aplinkinių miestų atstovų susirinkimų vieta, kur buvo derinami bendri sprendimai.

    Tokia interpretacija dera su istoriniais pasakojimais, jog šventovė buvo svarbus Trifilijos regiono miestų sąjungos centras. Tai paaiškintų, kodėl objektas minimas kaip išskirtinės reikšmės taškas platesnei apylinkių bendruomenei, o ne vienam miestui.

    Kasinėjimų metu aptikta ir radinių, leidžiančių tiksliau įsivaizduoti šventovės gyvenimą: marmurinė ritualinė dubenė, siejama su apsivalymo apeigomis, taip pat dekoruoto indo kantharos fragmentai, datuojami IV amžiumi prieš mūsų erą. Be to, rasta bronzinė lentelė su sunkiai įskaitomu tekstu, kurio iššifravimas ateityje galėtų papildyti žinias apie šventovės veiklą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie projektai vis dažniau remiasi ne vien kasinėjimais, bet ir neinvaziniais metodais, leidžiančiais tiksliau planuoti darbus ir mažinti pažeidimų riziką. Samikono atvejis rodo, kaip geofizika ir geologija padeda spręsti seniai įstrigusias istorines mįsles.

  • Turkijoje atrastas 2 000 metų senumo laisvės tekstas: ką jis išduoda apie senovės miestus?

    Turkijoje atrastas 2 000 metų senumo laisvės tekstas: ką jis išduoda apie senovės miestus?

    Turkijos pietuose, Antalijos provincijoje esančiame senoviniame Termeso mieste archeologai užfiksavo kelias akmenyje iškaltas inskripcijas, kurios gali reikšmingai praplėsti žinias apie miesto politinį ir religinį gyvenimą prieš daugiau nei 2 000 metų. Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė tekstas, siejamas su miesto autonomija ir politinės nepriklausomybės įtvirtinimu.

    Termesas nuo seno laikytas išskirtine vietove: miestas buvo įkurtas aukštai Tauro kalnuose, todėl pasižymėjo natūraliomis gynybinėmis kliūtimis ir sunkiai pasiekiama geografine padėtimi. Istoriniai šaltiniai mini, kad 333 metais prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis, įvertinęs tvirtovės pranašumus, atsisakė bandymo ją užimti.

    Pasak tyrėjų, viena iš naujai dokumentuotų inskripcijų gali būti skirta momentui, kai Termesas įtvirtino politinę autonomiją po neramumų, susijusių su helenistinių karalysčių ekspansija Mažojoje Azijoje. Tokie tekstai laikomi itin retais, nes daug panašių dokumentų neišliko arba žinomi tik iš vėlesnių perrašų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokios inskripcijos senovėje atlikdavo ne vien administracinę funkciją. Jos veikė ir kaip viešas simbolis, leidžiantis bendruomenei įtvirtinti tapatybę, priminti apie iškovotą savarankiškumą ir pasiųsti žinią kaimynams bei potencialiems užkariautojams.

    Šalia politikos ir pranašystė

    Ne mažiau reikšminga laikoma ir antroji inskripcija, kurią archeologai interpretuoja kaip orakulo tekstą, tai yra religinę žinią, siejamą su dievybių valia ir ritualine praktika. Senovės pasaulyje tokie pranašystių tekstai buvo svarbūs ne tik tikėjimui, bet ir politiniams sprendimams: į dievus kreiptasi dėl karų, stichijų, valdžios klausimų ar bendruomenės ateities.

    Tyrėjų vertinimu, Termeso atvejis ypač įdomus tuo, kad vienoje vietoje fiksuojami ir politinę nepriklausomybę, ir religinę praktiką atspindintys liudijimai. Tai suteikia retesnę galimybę senovinį miestą matyti ne fragmentais, o kaip sudėtingą organizmą, kuriame valdžia, viešieji tekstai ir tikėjimas veikė greta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo akmeniniai įrašai yra vieni patikimiausių šaltinių rekonstruojant vietos bendruomenių savivoką. Skirtingai nei vėlesnės kronikos, kurios neretai atspindi nugalėtojų perspektyvą, viešosios inskripcijos leidžia pažvelgti į tai, ką pati bendruomenė laikė svarbiausiu ir ką norėjo įamžinti ateities kartoms.

  • Archeologai aptiko Mikėnų rūmus prie Spartos: atradimas griauna seną mitą apie jos kilmę

    Archeologai aptiko Mikėnų rūmus prie Spartos: atradimas griauna seną mitą apie jos kilmę

    Netikėtas radinys Lakonijoje

    Archeologų tyrimai Lakonijoje, netoli istorinės Spartos, keičia įprastą pasakojimą apie tai, kaip iškilo ši garsioji Graikijos polis. Aghios Vasileios vietovėje aptikti Mikėnų laikotarpio rūmų pėdsakai rodo, kad regionas svarbiu politiniu ir administraciniu centru buvo gerokai anksčiau nei susiformavo klasikinė Sparta.

    Kasimo ir laboratorinių analizių metu mokslininkai identifikavo freskų fragmentus, bronzinius kalavijus, ceremonialinius objektus ir molines lenteles su lineariniu B raštu. Ši rašto sistema laikoma seniausia žinoma graikų kalbos forma, o tokie radiniai paprastai siejami su Mikėnų rūmų ūkiu, valdymu ir archyvais.

    Ką tai keičia Spartos istorijoje?

    Ilgą laiką populiarioje istorinėje vaizduotėje Sparta dažnai pristatoma kaip staiga iškilusi, itin karinga jėga, esą suformuota po aštraus lūžio ir naujos karo elito valdžios. Tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad Spartos susikūrimas galėjo būti laipsniškas procesas, augęs iš jau egzistavusio kultūrinio ir politinio Lakonijos kraštovaizdžio.

    Vietoje pasakojimo apie staigų užkariavimą vis dažniau ryškėja interpretacija, kad ankstyvieji spartiečiai perėmė dalį vietinių tradicijų, institucijų ir religinių praktikų. Tai reikštų, jog Sparta galėjo formuotis ne sunaikindama ankstesnę tvarką, o ją adaptuodama ir paversdama naujos santvarkos pagrindu.

    Šventvietės tęstinumas ir politinė atmintis

    Svarbiu argumentu laikomas netoliese esantis Amyklų šventvietės kompleksas, siejamas su ilgalaikiu religinės reikšmės tęstinumu. Tyrėjai pabrėžia, kad šventvietė išlaikė įtaką ir po Mikėnų rūmų žlugimo, o vėliau buvo gerbiama ir besiformuojančios Spartos bendruomenės.

    Toks tęstinumas prastai dera su scenarijumi, kuriame valdžią perima visiškai nauja grupė, nutraukianti ryšius su praeitimi. Jei būtų įvykęs totalus lūžis, ankstesni religiniai centrai, tikėtina, būtų praradę statusą, tačiau radiniai ir kontekstas rodo priešingą vaizdą.

    Istorikai primena, kad Sparta VII–VI amžiais prieš mūsų erą iš tiesų tapo viena karingiausių ir įtakingiausių Graikijos valstybių, pajungusia dalį Peloponeso. Vis dėlto nauji archeologiniai duomenys labiau keičia ne patį Spartos vėlesnės galios faktą, o jos ištakų paaiškinimą: iš staigaus iškilimo mito pereinama prie ilgos raidos, paremtos ankstesnių centrų palikimu.

  • Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Kairo Saladino citadelės prieigose archeologai aptiko pažangios viduramžių vandens tiekimo infrastruktūros pėdsakus. Tyrėjų teigimu, rasti statiniai rodo, kad citadelės aprūpinimas vandeniu buvo gerokai sudėtingesnis, nei manyta iki šiol.

    Saladino citadelė pradėta statyti XII amžiaus pabaigoje ir ilgus šimtmečius buvo Egipto politinis bei administracinis centras. Ypač svarbų vaidmenį ji atliko mameliukų laikotarpiu, kai Kairas tapo vienu įtakingiausių regiono miestų.

    Kaip vanduo pasiekdavo citadelę

    Pagrindinis naujų radinių akcentas yra vandens paskirstymo sistemos fragmentai, susiję su istoriniu akveduku Magra al-Oyoun. Aptiktos keturių vandens kėlimo ratų liekanos ir akmeniniai kanalai, kuriais vanduo būdavo nukreipiamas į aukštesnes citadelės vietas.

    Citadelė pastatyta Mukattamo kalvose, todėl gynybai vieta buvo ideali, tačiau vandens tiekimui tai kėlė didžiulių problemų. Sprendimui reikėjo ne tik kanalų, bet ir mechanizmų, galinčių kelti vandenį iš žemiau esančių šaltinių, o tai viduramžiais buvo vienas sudėtingiausių inžinerinių uždavinių.

    Kuo šis radinys svarbus mokslui

    Istorikai akveduko sistemą iki šiol daugiausia rekonstravo iš rašytinių šaltinių ir išlikusių atkarpų, tačiau trūko duomenų apie tai, kaip infrastruktūra veikė tiesiai prie citadelės. Nauji kanalų ir mechanizmų fragmentai leidžia tiksliau suprasti vandens tiekimo maršrutus bei eksploatavimo logiką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda atkurti kasdienį citadelės gyvenimą: vanduo buvo būtinas ne tik gynybai ar gyventojų poreikiams, bet ir religinėms praktikoms, amatininkystei, statyboms bei miesto valdymui.

    Rasta ir daugiau nei vandens sistema

    Tame pačiame rajone aptikti ir religinio pastato pėdsakai, siejami su mameliukų laikotarpiu. Archeologai atkasė mečetės pamatų fragmentus ir architektūrinių detalių, leidžiančių manyti, kad teritorija aplink citadelę buvo tankiau užstatyta ir aktyviau naudojama.

    Pasak tyrėjų, tai gali būti tik platesnio komplekso dalis, todėl darbai tęsiami ieškant kitų infrastruktūros elementų, tarp jų ir požeminių vandens rezervuarų. Kuo daugiau bus nustatyta sistemos dalių, tuo aiškiau paaiškės, kaip Kairas viduramžiais sprendė vieną svarbiausių miesto išlikimo klausimų.