CP v2

Tag: Archeologiniai atradimai

  • Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane, Mahaso regione prie Nilo, archeologai tyrinėja natūralaus dydžio žmogaus atvaizdą, iškaltą granito uoloje. Radinys išsiskiria tuo, kad monumentalūs valdovų atvaizdai Nubijoje aptinkami retai, todėl jo prasmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški.

    Tyrimą vykdė tarptautinė komanda, vadovaujama Varšuvos universiteto archeologės Joannos Ciesielskos. Mokslininkai neapsiribojo vien uoliniu atvaizdu, o analizavo visą vietovės archeologinį kraštovaizdį, derindami lauko žvalgymą, uolinių piešinių analizę, etnografinius duomenis ir skaitmeninį kartografavimą.

    Per darbus identifikuota beveik 300 archeologinių objektų ir vietų, rodančių žmonių veiklą per tūkstantmečius. Tyrėjų teigimu, tokio masto kartografavimas leidžia atskirus radinius vertinti platesniame kontekste, mat uolų raižiniai dažnai susiję su kelių laikotarpių ritualais, kelionės maršrutais ar politinėmis ribomis.

    Ar tai galėjo būti valdovas?

    Pati figūra laikoma vienu mįslingiausių šios vietovės paminklų. Ji lyginama su panašiu karaliaus atvaizdu Gebel Qeili vietovėje, siejamu su Merojės valstybės simbolika ir galimu pasienio žymėjimu.

    Todėl keliama prielaida, kad Miseedos vietovėje iškaltas asmuo taip pat galėjo žymėti strategiškai svarbią erdvę, pavyzdžiui, politinę ar administracinę ribą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad be tvirtesnio datavimo tai kol kas tik hipotezė.

    Datavimą apsunkina konteksto stoka

    Didžiausias iššūkis išlieka amžiaus nustatymas. Archeologinės medžiagos, kuri patikimai priskirtų radinį konkrečiam laikotarpiui, vietoje rasta nedaug, ypač apimančios perėjimą nuo Kermos iki Kušitų epochų.

    Dėl šios priežasties mokslininkai atsargiai figūros sukūrimą sieja su plačiu laikotarpiu nuo maždaug 1 700 metų prieš mūsų erą iki 350 metų mūsų eros. Kol kas neįmanoma patvirtinti, ar atvaizdas vaizduoja konkretų valdovą, ar yra labiau simbolinis ženklas.

    Uola virto krikščionišku kraštovaizdžiu

    Aplink pagrindinį atvaizdą užfiksuota daugiau uolinių raižinių, tarp jų liūto, dramblio ir, tikėtina, raganosio figūros, taip pat smulkesni galvijų vaizdiniai. Vėlesnių laikų bendruomenės paliko kryžius, laivų motyvus ir kitas figūras, rodančias, kad vieta ilgainiui įgijo naujų prasmių.

    Netoliese esantis bažnyčios kompleksas, kaip manoma, galėjo būti pastatytas maždaug VII amžiuje, o senesnis uolinis paminklas nebuvo sunaikintas, bet įtrauktas į naują religinę erdvę. Rasta keramika siejama su krikščioniškomis Nubijos karalystėmis, įskaitant Nobadiją ir Makuriją, todėl vieta galėjo tapti regioninio pamaldumo centru.

    Vėlesniais laikais, sprendžiant iš vietinių pasakojimų, teritorija buvo siejama su piligrimystėmis ir aukojimu, o šiuolaikinėje atmintyje atsirado pasakojimų apie auksą, dvasias ir prakeiksmus. Tai rodo, kad uolos objektas per laiką išlaikė išskirtinį statusą, nors jo pirminė paskirtis tebėra diskusijų objektas.

    Apie tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė žurnale „Antiquity“. Jie pabrėžia, kad tolimesni darbai turėtų sutelkti dėmesį į tikslesnį datavimą ir ryšio su regiono politine istorija patikslinimą, nes būtent tai leistų atsakyti, ar uoloje iškaltas asmuo buvo valdovas, pasienio simbolis ar dar kitokios funkcijos ženklas.

  • Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Hallštatas – druskos „aukso“ vieta

    Austrijos Hallštato apylinkės jau seniai laikomos viena svarbiausių Europos vietų, padedančių suprasti priešistorinę druskos gavybą. Čia druskos klodai pradėti eksploatuoti maždaug prieš 7 300 metų, dar neolito laikotarpiu, o pėdsakų paliko akmeniniai ir iš rago pagaminti įrankiai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad laikui bėgant kasyba virto itin didelio masto veikla. Skaičiuojama, jog apie 1200 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje, druskos gamyba galėjo siekti maždaug 1,5 tonos per dieną.

    Po kalnu – tunelių tinklas keliais aukštais

    Naujausi Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologų darbai atskleidė ypač sudėtingą geležies amžiaus kasyklų sistemą. Tai ne viena didelė ertmė, o tunelių ir darbo erdvių tinklas, vietomis išsidėstęs vienas virš kito.

    Dalis iki šiol neprieinamų vietų identifikuota pasitelkus geologinius gręžinius, leidusius pažvelgti į kalno gelmes minimaliai ardant sluoksnius. Pasak tyrėjų, kai kurios kameros galėjo siekti apie 24 metrų plotį ir apie 20 metrų aukštį.

    Požeminių erdvių planas rodo, kad priešistoriniai kasėjai nuosekliai sekė druskos gyslas, vis giliau skverbdamiesi į masyvą. Hallštate jau anksčiau buvo žinomos įspūdingo dydžio gavybos kameros, o viena geriausiai ištirtų driekiasi mažiausiai 170 metrų, vietomis išplatėdama nuo 5 iki 27 metrų.

    Druska išsaugojo kasdienybės pėdsakus

    Archeologų teigimu, atradimo vertė neapsiriboja vien matmenimis. Kasyklų dugne esančiuose sluoksniuose aptikta kasėjų veiklos liekanų: įrankių fragmentų, medinių dirbinių, drabužių detalių, apdegusių pušies skiedrų, taip pat maisto likučių ir žmogaus biologinių pėdsakų.

    Druska tūkstantmečius veikė kaip natūralus konservantas, todėl išliko medžiagos, kurios įprastomis sąlygomis būtų suirusios. Dėl to Hallštato kasyklos laikomos itin svarbiu archyvu, leidžiančiu atkurti ne tik technologijas, bet ir darbo kasdienybę.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į įrankių raidą: geležies amžiaus radiniuose matyti skirtingi tvirtinimo būdai, galintys rodyti eksperimentavimą ir augantį meistriškumą. Vis dėlto kasybos istorija nebuvo tolygi, nes nuošliaužos kai kurias dalis sunaikindavo ir laikinai sustabdydavo darbus.

    Įdomu tai, kad po katastrofų bendruomenės, sprendžiant iš sluoksnių ir veiklos pėdsakų, palyginti greitai grįždavo prie gavybos. Tai rodo, jog druska buvo strateginis išteklius, nuo kurio priklausė prekyba ir kasdienis maisto konservavimas.

    Per šimtmečius druskos gavyba skatino inovacijas ne tik po žeme, bet ir logistikoje: reikėjo išgabenti produkciją iš kalnų į prekybos kelius, o vėliau paskirstyti po visą Europą. Mokslininkai pabrėžia, kad po Hallštato kraštovaizdžiu vis dar slypi milžiniškas žmonių veiklos pėdsakų sluoksnis, kurį ateities tyrimai gali atverti dar plačiau.

  • Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Kas rasta Yeha vietovėje?

    Šiaurinėje Etiopijoje, Yeha archeologinėje vietovėje, mokslininkai naujai įvertino monumentalaus komplekso Grat Be’al Gibri liekanas. Tai buvo rūmų ir administracinės paskirties statinys, priskiriamas etiopų ir sabejų kultūrinei aplinkai, o jo ištakos siekia maždaug VIII amžių prieš mūsų erą.

    Pagal išlikusius pamatus ir planą pastatas buvo įspūdingo masto, apie 60 x 50 metrų. Konstrukcija rėmėsi masyviu akmeniniu podiumu, tačiau iki mūsų dienų iš esmės išliko tik apatinės dalys, nes statinį sunaikino gaisras, o vėliau dalis akmenų buvo panaudota kitiems pastatams.

    Iki 19 aukštų: ką reiškia šis skaičius?

    Didžiausia intriga yra ne pastato plotas, o teorinis aukštis. Sienose aptikti požymiai, rodantys, kad akmeninės konstrukcijos buvo armuojamos horizontaliai dėtomis medinėmis sijomis, sudarant hibridinę akmens ir medžio sistemą.

    Vokietijos ir Etiopijos tyrėjų komanda, pasitelkusi šiuolaikinius inžinerinius skaičiavimus ir apkrovų modeliavimą, įvertino, kokias papildomų aukštų apkrovas tokios sienos galėtų atlaikyti. Skaičiavimai parodė, kad vien iš laikomosios galios perspektyvos konstrukcija teoriškai galėjo leisti statyti bent iki 19 kondygnacijų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia esminę išlygą: tai nėra įrodymas, kad pastatas realiai turėjo 19 aukštų. Tai tik konstrukcinių galimybių riba pagal modeliuotas prielaidas, o tikrasis aukštis priklausė ir nuo perdangų sprendimų, tikslios geometrijos, naudotų medžiagų savybių bei statybos kokybės.

    Kodėl šis atradimas svarbus istorijai?

    Jei tolesni tyrimai patvirtintų, kad regione buvo statomi itin aukšti daugiaaukščiai pastatai, tai praplėstų supratimą apie ankstyvųjų visuomenių inžinerines žinias ir architektūrines ambicijas. Senovės Pietų Arabijos šaltiniuose ir ikonografijoje minimi bei vaizduojami daugiaaukščiai bokštai, kai kur kalbama ir apie keliolikos ar net apie 20 aukštų statinius.

    Iki šiol tokie teiginiai dažnai likdavo diskusijų lygmenyje, nes trūko detalių skaičiavimų, leidžiančių patikrinti, ar senoviniai sienų sprendimai iš tiesų galėjo pernešti dideles vertikalias apkrovas. Būtent todėl Grat Be’al Gibri atvejis vertinamas kaip galintis iš esmės papildyti pasaulinę statybos istoriją, ypač kalbant apie daugiaaukščių konstrukcijų ištakas.

    Tyrėjai nurodo, kad kitas žingsnis bus tikslesnės viso pastato rekonstrukcijos, įtraukiant perdangas ir kitus konstrukcinius elementus. Tik sujungus archeologinius duomenis su inžinerinėmis prielaidomis bus galima atsargiau atsakyti į klausimą, ar Yeha iš tiesų galėjo turėti senovinio dangoraižio vertą statinį.

  • Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Radijo Aquincum šešėlyje

    Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.

    Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.

    Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“

    Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.

    Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.

    Kodėl mokslininkai sutrikę

    Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.

    Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.

    Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.

    „Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.

    Trūksta užuominų istoriniuose planuose

    Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.

    Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.

    Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų senumo kapas: reljefai ir spalvos išliko beveik nepakitę

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų senumo kapas: reljefai ir spalvos išliko beveik nepakitę

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinį V Senosios karalystės dinastijos laikų kapą, datuojamą maždaug prieš 4 400 metų. Mokslininkai pabrėžia ne tik radinio mastą, bet ir neįprastai gerą dekoracijų būklę, nes dalis reljefų išlaikė originalias spalvas.

    Kasimus koordinavo Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba, o apie atradimą informavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija. Kapo kompleksas priskiriamas vėlyvajam V dinastijos laikotarpiui, faraono Džedkarės Isesio valdymo metams.

    Archeologų teigimu, tai mastaba su dviem laidojimo koplyčiomis, skirta aukšto rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui, kuris ėjo kuklesnes pareigas. Tokia dviguba struktūra, pasak tyrėjų, gali atspindėti socialinį kilimą, kai sūnus, pakilęs centrinėje administracijoje, siekė bendro laidojimo likimo su tėvu.

    Kas išliko kape?

    Ministerijos ir universiteto pateikta informacija rodo, kad kape išliko aukštos kokybės architravas bei laidotuvių tekstai, pritaikyti konkretiems savininkų titulams ir pareigoms. Ypatingai išskiriamos sienų scenos, kuriose vaizduojami žemės ūkio darbai ir aukojimo procesijos.

    Reljefuose aptinkami ir gyvūnų atvaizdai, įskaitant asilus, o ikonografija leidžia tiksliau rekonstruoti to meto kasdienybę. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios detalės suteikia papildomų duomenų apie V dinastijos pabaigos meną, architektūrą ir administracinį gyvenimą.

    Kodėl Sakara vėl stebina?

    Sakara laikoma viena svarbiausių Egipto nekropolių, kur skirtingais laikotarpiais buvo statomi laidojimo kompleksai, vyko ritualai ir nuolat dirbo amatininkai. Nors teritorija žinoma nuo XIX amžiaus tyrimų, dalis plotų iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuoti, todėl nauji radiniai vis dar atsiranda ten, kur, atrodytų, viskas jau ištirta.

    Šio sezono tyrimai buvo nukreipti į platesnį nekropolio „miesto“ supratimą, atkuriant gatvių, aikščių ir judėjimo maršrutų logiką. Analizuojant žemėlapius ir reljefą, komanda aptiko anksčiau nežinotą mastabą, o netoliese identifikavo požymių, galinčių rodyti dar mažiausiai du galimus objektus ateities kasinėjimams.

    „Didžiausia staigmena buvo ne pats kapas, o jo puošybos turtingumas ir tai, kiek daug scenų išliko taip aiškiai, lyg jos būtų sukurtos vakar“, – sakė ekspedicijos vadovas egiptologas Josepas Cervelló.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni tyrimai padės tiksliau įvertinti šios Sakaroje esančios zonos topografiją ir suprasti, kaip nekropolis veikė kaip gyva erdvė, kur žmonės lankė artimųjų kapus, nešė aukas ir ilgus metus tęsė statybos darbus.

  • Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Kas rasta urvuose?

    Pietvakarių Airijoje urvuose aptikti piešiniai ir raižiniai, kurie, patvirtinus datavimą, gali reikšti, kad žmonės saloje apsigyveno mažiausiai prieš 15 000 metų. Tai būtų maždaug 5 000 metų anksčiau, nei iki šiol rodė patikimiausi archeologiniai įrodymai.

    Tyrėjai fiksavo ne tik ochros ir medžio anglies pėdsakus, bet ir įspaudus minkštame urvų paviršiuje, panašius į pirštų atspaudus. Tarp vaizdinių motyvų minimi gyvūnų siluetai, kurie gali priminti elnius, o kai kuriais atvejais ir mamutus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Iki šiol seniausi patikimi duomenys apie žmonių buvimą Airijoje siekė maždaug 10 500 metų. Ši riba ilgą laiką stiprino prielaidą, kad salos kolonizacija vyko jau po šalčiausios paskutinio ledynmečio fazės, kai sąlygos tapo palankesnės kelionėms ir išgyvenimui.

    Vis dėlto nauji radiniai pabrėžia, kad įrodymų trūkumas nebūtinai reiškia žmonių nebuvimą. Ankstyviausi pėdsakai galėjo būti tiesiog dar neatrasti, sunaikinti erozijos arba paslėpti vietose, kurios iki šiol nebuvo sistemingai tiriamos.

    Galimas kelias iš Velso

    Tyrime iškeliama hipotezė, kad žmonės į Airiją galėjo patekti iš dabartinio Velso. Paskutinio ledynmečio metu jūrų lygis buvo gerokai žemesnis, nes dideli vandens kiekiai buvo sukaustyti lede, todėl tarp dabartinio Pembrokšyro ir pietrytinės Airijos galėjo egzistuoti sausumos jungtis.

    Archeologų vertinimu, atstumas tarp šių regionų galėjo siekti apie 76 kilometrus, o teritorija nebūtinai buvo negyvenama dykra. Manoma, kad ten galėjo būti žolynų ir augalijos, tinkamos išlikti atšiauriame klimate, o kartu klajojo laukiniai arkliai, šiaurės elniai, stumbrai ir mamutai.

    „Jei datavimas pasitvirtins, tai reikš, kad žmonės Airijoje pasirodė tūkstančiais metų anksčiau, nei rodė iki šiol surinkti įrodymai“, – teigė tyrėjai.

    Kaip padėjo technologijos?

    Svarbią vaidmenį suvaidino kompiuterinis modeliavimas, leidęs tikslingiau ieškoti perspektyviausių urvų. Vietoje atsitiktinių paieškų buvo pasitelktas modelis, kuris išskyrė urvus, labiausiai panašius į žinomas vietas pietų Velse.

    Algoritmas atrinko 28 potencialiai svarbius urvus pietvakarių Airijoje. Aštuoniuose jų aptikta preistorinės veiklos požymių, o tai leidžia manyti, kad dabar žinomi radiniai gali būti tik didesnės istorijos pradžia.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms dar reikės papildomų tyrimų ir chronologijos patvirtinimo. Jei hipotezė teisinga, panašių pėdsakų tikimasi rasti ir kituose salos regionuose, ypač pietryčiuose bei pietuose.

  • Jėzus čia esą vaikščiojo vandeniu: Galilėjos ežeras atidengė 2 000 metų senumo uostą

    Jėzus čia esą vaikščiojo vandeniu: Galilėjos ežeras atidengė 2 000 metų senumo uostą

    Galilėjos ežero šiaurinėje pakrantėje, netoli Kafarnaumo apylinkių, archeologai užfiksavo netikėtai atsivėrusius senovinės akmeninės konstrukcijos pėdsakus. Jie pasirodė vandens lygiui nukritus ir atidengus tai, kas šimtmečius buvo paslėpta po ežero paviršiumi.

    Mokslininkų vertinimu, matomi akmenų dariniai greičiausiai yra romėnų laikų uosto arba prieplaukos fragmentas, skirtas žvejų valtims švartuoti. Išdėstymas leidžia spėti, kad konstrukcija formavo įlankėles, kuriose laivai galėjo saugiau prisišvartuoti, o pakrantėje vyko krovos ir remonto darbai.

    Kas iš tiesų rasta

    Archeologijoje tokie radiniai vertingi ne dėl sensacingų legendų, o dėl kasdienio gyvenimo rekonstrukcijos. Uosto liekanos rodo, kad pakrantė buvo pritaikyta intensyviai ūkinei veiklai, o žvejyba ir prekyba regione galėjo būti gerokai labiau organizuota, nei vien pavieniai žvejai su valtimis.

    Galilėjos ežeras romėnų laikotarpiu buvo svarbus vietos susisiekimo ir ekonomikos taškas: pakrantės gyvenvietės rėmėsi žvejyba, o vandens kelias leido greičiau gabenti prekes ir žmones. Todėl infrastruktūra, leidžianti švartuoti valtis ir tvarkyti laimikius, buvo praktiškai būtina.

    Ryšys su evangelijų pasakojimais

    Šiaurinė pakrantė tradiciškai siejama su evangelijose minimomis vietovėmis ir pasakojimais apie Jėzaus veiklą Galilėjoje. Dėl to kiekvienas archeologinis radinys šiame regione neišvengiamai sulaukia didesnio visuomenės dėmesio ir dažnai apauga interpretacijomis.

    Vis dėlto pats uosto atradimas nėra ir negali būti įrodymas konkretiems religiniams pasakojimams. Archeologų tikslas šiuo atveju yra tiksliau suprasti aplinką, kurioje prieš beveik 2 000 metų gyveno vietos bendruomenės, ir kaip atrodė jų ekonominė kasdienybė.

    Ne pirmas kartas, kai ežeras atskleidžia paslaptis

    Galilėjos ežero vandens svyravimai jau anksčiau atvėrė išskirtinių radinių. 1986 metais, per sausros laikotarpį, buvo aptikta senovinė žvejų valtis, datuojama maždaug laikotarpiu nuo I amžiaus prieš Kristų iki I amžiaus po Kristaus.

    Dabartinis radinys papildo vaizdą kitu kampu: šįkart kalbama ne apie pačią valtį, o apie vietą, kur tokios valtys galėjo būti kasdien švartuojamos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai tampa įmanomi dėl hidrologinių pokyčių, kai pakrantės reljefas trumpam atsiveria ir suteikia progą fiksuoti bei tirti objektus.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.

  • 11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    Turkijos pietryčiuose, Karahantepės archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 11 000 metų senumo akmeninę kompoziciją, vaizduojančią žmogų, sėdintį ant lamparto nugaros. Šis siužetas laikomas išskirtiniu, nes ankstyvojo neolito mene plėšrūnai dažniau vaizduojami kaip medžioklės grobis, o ne gyvi ir galingi gyvūnai.

    Apie 70 centimetrų aukščio skulptūra rasta mažoje, maždaug 3 metrų skersmens konstrukcijoje su grindimis iš plokščių akmenų. Ji gulėjo ant akmeninės suolo pavidalo platformos, einančios palei sieną, o tai leidžia manyti, kad erdvė galėjo būti skirta susibūrimams ar ritualinėms praktikoms.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmet Nuri Ersoy, pristatydamas radinį, pabrėžė, kad tai neįprasto stiliaus ir iki šiol Karahantepėje nematyta skulptūrinė kompozicija. Archeologai kol kas vengia galutinių išvadų, nes šio laikotarpio bendruomenės nepaliko rašytinių šaltinių, kurie padėtų tiesiogiai paaiškinti simboliką.

    Ypač intriguoja tai, kad ankstesniuose Karahantepės radiniuose buvo fiksuotas atvirkštinis motyvas, kai žmogus savo nugara neša lampartą, o gyvūnas atrodo gyvas. Naujoji scena, kur žmogus tarsi „valdo“ plėšrūną, gali rodyti kintančias reikšmes arba skirtingus pasakojimus toje pačioje simbolinėje tradicijoje.

    Lampartas Karahantepėje yra vienas dažniausiai pasikartojančių vaizdinių: jis randamas tiek reljefuose ant akmens elementų, tiek atskirose trimatėse skulptūrose. Archeologas Necmi Karul yra atkreipęs dėmesį, kad nuolatinis žmonių ir plėšrūnų sugretinimas gali liudyti ne vien praktinį santykį su gyvūnais, bet ir gilesnes idėjas apie galią, pavojų, globą ar bendruomenės tapatybę.

    Kodėl Karahantepė taip svarbi?

    Karahantepė priklauso Taş Tepeler, vadinamųjų Akmeninių kalvų, kompleksui Šanliurfos regione ir yra maždaug už 30 kilometrų nuo garsiojo Göbekli Tepe. Abi vietovės siejamos su ankstyvuoju neolitu, kai žmonės Artimuosiuose Rytuose sparčiai perėjo nuo klajokliško medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo prie sėslesnių bendruomenių.

    Šio laikotarpio paminklinių statinių, akmeninių suolų, žmonių ir gyvūnų atvaizdų gausa rodo, kad sudėtingos socialinės ir ritualinės praktikos atsirado anksčiau, nei ilgą laiką buvo manyta. Karahantepėje sistemingi kasinėjimai vyksta nuo 2019 metų, o atradimų dinamika leidžia tikėtis, kad panašių, iki šiol neregėtų kompozicijų dar bus aptikta.

    Ką gali reikšti jojantis žmogus?

    Mokslininkai pabrėžia, kad bet kokios interpretacijos apie konkrečius dievus, mitus ar apeigas šiandien tėra hipotezės. Vis dėlto plėšrūno, vaizduojamo ne kaip sumedžioto, o kaip gyvo ir galingo, pasirinkimas gali atspindėti simbolinį santykį su laukine gamta, kur baimė ir pagarba egzistavo greta.

    Naujas radinys papildo ankstesnį Karahantepės rinkinį, kuriame jau yra ir įspūdingų monumentalių figūrų. Ši skulptūra, vaizduojanti žmogų ant lamparto, gali tapti svarbia detale bandant suprasti, kaip ankstyvojo neolito bendruomenės apibrėžė žmogaus vietą gamtoje ir kaip kūrė vaizdinius, išlikusius iki mūsų dienų.