Tag: Archeologiniai atradimai

  • Irake aptiktas 3 800 metų senumo tiltas: konstrukcija siejama su karaliumi Sin-iddinamu

    Irake aptiktas 3 800 metų senumo tiltas: konstrukcija siejama su karaliumi Sin-iddinamu

    Irake archeologai iš dalies atkasė maždaug 3 800 metų senumo tiltą, buvusį svarbia senovinio miesto Larsa infrastruktūros dalimi. Tyrėjai sako, kad radinys gali padėti geriau suprasti, kaip senovės Babilonijoje veikė susisiekimo ir vandens kelių sistema.

    Tilto liekanos aptiktos Larsos griuvėsiuose, dar vadinamuose Tell es-Senkereh. Apie atradimą pranešama remiantis „Shafaq“ paskelbta informacija.

    Ypač svarbi detalė – plyta su įrašu, rasta viršutinėje rytinio tilto ramsčio dalyje. Inskripcija siejama su Larsą valdžiusiu karaliumi Sin-iddinamu (1849–1843 metais prieš mūsų erą) ir laikoma reikšmingu orientyru datuojant bent vieną statybų ar remonto etapą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vargu ar visas tiltas buvo pastatytas vienu metu: išdegintų plytų ramsčiai rodo kelis statybos ir perstatymo etapus. Tai leidžia manyti, kad konstrukcija buvo ne kartą pritaikoma prie besikeitusių miesto gyventojų poreikių.

    Tilto vieta – virš Didžiojo kanalo

    Archeologai objektą pažymėjo simboliu B69. Pirminis tilto atpažinimas buvo atliktas 2019 metais, o detalesni darbai ties ramsčiais pradėti 2021-aisiais.

    Tilto konstrukcija driekėsi virš vadinamojo Didžiojo kanalo, kuris kirto miestą ir buvo esminis jo infrastruktūros elementas. Nurodoma, kad kanalo plotis siekė apie 22 metrus – tai buvo rimta kliūtis judėjimui tankiai užstatytoje gyvenvietėje.

    Pasak tyrėjų, tiltas leido žmonėms ir kroviniams judėti tarp abiejų krantų netrikdant pačio vandens kelio, kuris buvo svarbus susisiekimui ir ūkinei veiklai.

    Kuo išskirtinis miestas Larsa

    Aprašoma, kad Larsa užėmė maždaug 200 hektarų plotą ir ankstyvajame II tūkstantmetyje prieš mūsų erą buvo vienas reikšmingiausių pietų Mezopotamijos politinių ir ekonominių centrų.

    Miestą su apylinkėmis jungė išplėtota kanalų sistema: vanduo buvo svarbus ne tik laukų drėkinimui, bet ir transportui bei prekybai. Ankstesni tyrimai šiame regione leido identifikuoti šimtus kanalų, vandens telkinių ir kitus su vandens infrastruktūra susijusius objektus.

    Kas dar tyrinėjama Larsos griuvėsiuose

    Tilto radinys – ne vienintelis. Archeologai taip pat tiria monumentalius statinius, rezidencijų liekanas ir kompleksus, susijusius su saulės dievo Šamašo kultu.

    Minima ir teritorija prie Šamašui skirtos Ebabbar šventyklos, kurioje esama didelio komplekso, galimai sietino su šventyklos ir rezidencine paskirtimi. Kitoje miesto dalyje aptikta didelė rezidencija su archyvinėmis lentelėmis, siejamomis su aukšto rango pareigūnu, vardu Etellumas.

    Tyrimai dar nesibaigė: skaičiuojama, kad iki šiol atidengta maždaug pusė tilto konstrukcijos, todėl archeologai tikisi papildomų atradimų.

  • Egipto ūkininkas kasdamas šiltnamį rado milžinų pėdsakus: iškilo Ramzio II galva

    Egipto ūkininkas kasdamas šiltnamį rado milžinų pėdsakus: iškilo Ramzio II galva

    Egipto Nilo deltoje, Behbeit el-Hagar apylinkėse, vietos ūkininkas dirbdamas šiltnamyje aptiko akmens fragmentą su senoviniais ženklais. Apie radinį jis pranešė vietos institucijoms, o į vietą atvykę archeologai pradėjo detalesnius tyrimus.

    Kasėjams pavyko atidengti dviejų didžiulių karališkų statulų liekanas. Didžiausią dėmesį patraukė maždaug 1,6 metro aukščio akmeninė galva, vaizduojanti faraoną su dviguba karūna, simbolizuojančia Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą.

    Remdamiesi išlikusios dalies proporcijomis, specialistai vertina, kad visa statula su postamentu galėjo siekti apie 8,5 metro aukštį. Greta rasta ir nugarinę atramą primenanti dalis su hieroglifais, kuriuose įrašytas vienas iš valdovo titulų, siejamas su karališkąja vardų sistema.

    Antrasis radinys yra dar vienos karališkos skulptūros fragmentas, kurio ilgis siekia apie 2,4 metro. Nors kojų ir pagrindo neišliko, veido bruožai ir galvos apdangalas nemes leidžia manyti, kad skulptūra taip pat gali būti siejama su Ramziu II, tačiau galutinei identifikacijai reikės papildomų tyrimų.

    Archeologai taip pat aptiko apie 1,3 metro ilgio granito bloką su hieroglifiniais titulais, tradiciškai vartotais Egipto valdovų įrašuose. Tokie užrašai padeda tikslinti radinių datavimą ir kontekstą, o kartu leidžia atkurti, kokio masto paminklai kadaise stovėjo šioje vietovėje.

    Ramzis II, valdęs 1279–1213 metais prieš mūsų erą, laikomas vienu įtakingiausių XIX dinastijos faraonų. Jo valdymo laikotarpiu statyta daug monumentalių objektų, o skulptūros ir užrašai dažnai buvo naudojami politinei galiai ir dieviškam legitimumui pabrėžti.

    Viešojoje erdvėje Ramzis II kartais siejamas su bibliniu pasakojimu apie Mozę, tačiau istorikai pabrėžia, kad vienareikšmiškų įrodymų tam nėra. Faraono tapatybė Išėjimo knygos siužete išlieka diskusijų objektu, o archeologiniai radiniai dažniau leidžia kalbėti apie konkrečių vietų ir laikotarpių materialinę kultūrą, o ne patvirtinti religinius pasakojimus.

    Behbeit el-Hagar apylinkės archeologams svarbios ir dėl čia buvusios šventyklos, siejamos su deive Izide, liekanų. Pastaraisiais metais Egipte daugėja radinių, aptinkamų ne tik planuotų ekspedicijų metu, bet ir vykdant žemės ūkio ar infrastruktūros darbus, todėl institucijos ragina gyventojus apie įtartinus artefaktus pranešti nedelsiant.

  • Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Egipto Sakaroje archeologai atvėrė senovės kapavietę, priklausiusią, kaip rodo įrašai, aukštas pareigas ėjusiam pareigūnui. Tyrėjų dėmesį patraukė ne tik mastabos tipo statinys, bet ir radiniai, kurių paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    Tarp aptiktų objektų minimos dvi medinės figūrėlės, rastos netipiškoje vietoje, todėl mokslininkai svarsto, ar patalpa galėjo turėti specialią ceremoninę funkciją. Kol kas Egipto institucijos nėra paviešinusios originalių radinių nuotraukų, tad tikslesnės interpretacijos laukiama iš tolesnių tyrimų.

    Kas buvo kapo savininkas?

    Kapavietėje išlikusios inskripcijos leido identifikuoti jos savininką, vardu Weni. Įrašai rodo, kad jis buvo susijęs ir su administracija, ir su religine sistema: minimi tokie titulai kaip miesto valdytojas, karališkųjų ekspedicijų prižiūrėtojas bei Žemutinio Egipto iždininkas.

    Toks pareigų rinkinys paprastai būdingas elitui, kurio laidojimo vietos Senosios karalystės laikotarpiu buvo koncentruotos būtent Sakaroje. Ši nekropolija šimtmečius buvo vienas svarbiausių regionų, kur laidoti su karališkąja valdžia susiję pareigūnai.

    Bronziniai radiniai ir medicinos versija

    Ne mažiau intrigos kelia bronziniai daiktai, kurių paskirtis nėra aiški. Egipto tarnybos pateikė pirminę prielaidą, kad jie galėjo būti naudojami medicininiais tikslais, tačiau archeologai pabrėžia, jog tai tėra ankstyva hipotezė.

    Inskripcijose nerasta užuominų, kad Weni būtų buvęs gydytojas, todėl aiškinamasi, ar įrankiai iš tiesų buvo skirti procedūroms, ar turėjo ritualinę, simbolinę ar kitą praktinę funkciją. Tokie radiniai gali papildyti žinias apie profesinę specializaciją ir tai, ką senovės egiptiečiai laikė svarbu palikti kape.

    Ką parodė pirmieji palaikų tyrimai?

    Preliminarūs palaikų vertinimai leidžia manyti, kad žmogus mirė sulaukęs daugiau nei 50 metų. Tyrėjai taip pat fiksavo pažengusias dantų problemas ir kaulų pakitimus, kurie gali būti siejami su ilgalaikiu fiziniu krūviu.

    Ar mįslingos figūrėlės buvo susijusios su laidojimo apeigomis, asmeninėmis mirusiojo pareigomis ar konkrečia kapo patalpos paskirtimi, paaiškėti turėtų tik atlikus platesnę radinių analizę. Mokslininkai tikisi, kad šis atradimas suteiks daugiau informacijos apie Senosios karalystės kasdienybę, tikėjimus ir laidotuvių praktiką.

  • Agurkų ūkis Egipto deltoje atvedė prie radinio: rasti milžiniškos Ramzio II statulos fragmentai

    Agurkų ūkis Egipto deltoje atvedė prie radinio: rasti milžiniškos Ramzio II statulos fragmentai

    Egipto Nilo deltoje, Gharbijos provincijoje esančiame Behbeit el Hagar kaime, agurkus auginantis ūkininkas netikėtai prisidėjo prie reikšmingo archeologinio atradimo. Savo sklype jis pastebėjo akmeninį bloką su senoviniais raižiniais ir apie radinį pranešė atsakingoms institucijoms.

    Apžiūrėję akmenį, Egipto pareigūnai į vietą išsiuntė Aukščiausiosios senienų tarybos archeologų komandą, kuri pradėjo gelbėjamuosius kasinėjimus. Egipto turizmo ir senienų ministerija nurodė, kad tyrimų metu aptikti dviejų kolosalių karališkų skulptūrų likučiai ir hieroglifiniai užrašai.

    Ką pavyko identifikuoti

    Ryškiausias radinys yra maždaug 1,6 metro aukščio galva, vaizduojanti faraoną Ramzį II su Dviejų žemių karūna, siejama su Aukštutiniu ir Žemutiniu Egiptu. Kartu rasta ir dalis nugaros stulpo su vienu iš faraono titulų, vadinamuoju Horo vardu, padėjusiu patvirtinti tapatybę.

    Aukščiausiosios senienų tarybos generalinis sekretorius Hišamas el Leitis teigė, kad pagal proporcijas visa statula, įskaitant pagrindą, galėjo siekti apie 8,5 metro aukštį. Tokie mastai būdingi Ramzio II epochos reprezentacinei skulptūrai, kuria valdovas pabrėždavo savo galią ir dievišką statusą.

    Antroji statula ir užrašai

    Kasinėjimų metu aptikta ir antros skulptūros išlikusi dalis, kurios aukštis siekia apie 2,4 metro. Nors trūksta kojų ir pagrindo, veidas išliko gana gerai, o ant galvos matomas karališkas nemeso galvos apdangalas, nors ir nepilnai išsilaikęs.

    Archeologai spėja, kad ir ši skulptūra gali vaizduoti Ramzį II, nes veido bruožai panašūs į rastos galvos, tačiau galutiniam patvirtinimui dar reikės papildomų tyrimų. Be to, rastas maždaug 1,3 metro ilgio rausvo granito blokas su hieroglifais, kuriuose minimi titulai Karalius Aukštutinio ir Žemutinio Egipto bei Ra sūnus.

    Kodėl vieta svarbi archeologams

    Ramzis II valdė daugiau nei šešis dešimtmečius, maždaug 1279–1213 metais prieš mūsų erą, ir laikomas vienu įtakingiausių Senovės Egipto valdovų. Jo valdymo laikotarpis paliko daugybę monumentalių statinių ir skulptūrų, todėl nauji radiniai padeda tikslinti, kaip buvo kuriama valdovo reprezentacija skirtinguose regionuose.

    Behbeit el Hagar apylinkės archeologams žinomos dėl čia esančių didelės šventyklos, skirtos deivei Izidei, liekanų. Tyrėjai tęsia darbus, kad nustatytų, kaip naujai aptikti fragmentai siejasi tarpusavyje ir su platesniu šios vietovės istoriniu kontekstu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Šerifas Fatihis apsilankė pas radinį pranešusį ūkininką ir padėkojo už pilietiškumą. Vietos žiniasklaida pranešė, kad šeimai įteikta kelionė atlikti Umrą, o pats ūkininkas vizito metu taip pat prašė prisidėti prie kaimui reikalingos greitosios pagalbos automobilio įsigijimo.

  • 3 400 metų senumo hetitų archyvas atskleidė siaubingą epidemiją: mirė karališkoji kūdikė

    3 400 metų senumo hetitų archyvas atskleidė siaubingą epidemiją: mirė karališkoji kūdikė

    Centrinės Turkijos Sivaso provincijoje, Kayalıpınar archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį hetitų laikų archyvą: 131 molinę dantiraščio lentelę ir jų fragmentus. Kartu su ankstesnio sezono radiniais rinkinį sudaro 184 tekstiniai vienetai, siejami su senovės miestu Šamuḫa, kuris XIV amžiuje prieš mūsų erą buvo svarbus politinis ir religinis centras.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministerija skelbia, kad tai didžiausias XXI amžiuje atrastas hetitų tekstų archyvas. Lentelės rašytos dantiraščiu hetitų ir hurritų kalbomis, o jų turinys leidžia rekonstruoti valdovų, administracijos ir kariuomenės kasdienybę bei to meto krizes.

    Užrašai apie ligą ir mirtį

    Vienas labiausiai sukrečiančių archyvo siužetų susijęs su epidemija, plitusia tarp gyvenviečių ir ypač skaudžiai palietusia kūdikius bei mažus vaikus. Mokslininkai pabrėžia, kad tekstai neleidžia tiksliai nustatyti ligos sukėlėjo, tačiau aiškiai rodo, jog net karališkoji šeima nebuvo apsaugota nuo užkratų.

    Tarp įrašų minimas atvejis apie dar žindomą princesę, kuri susirgo vietovėje, vadinamoje Ziulila, kurios tiksli vieta šiandien nežinoma. Raštininkai fiksavo ligos eigą, vaiko mirtį ir po jos atliktas laidotuvių apeigas, atskleisdami, kiek daug dėmesio anuomet skirta aukšto rango vaikų sveikatai.

    Skubus kariuomenės prašymas karaliui

    Archyvas praplečia žinias ir apie hetitų karinę sistemą bei krizes periferijoje. Vienoje lentelėje išlikęs skubus vakarų Anatolijoje dislokuotų vadų laiškas karaliui su prašymu atsiųsti pastiprinimą ir paramą, nes priešingu atveju daliniai esą gali būti sunaikinti.

    Kas tiksliai kėlė grėsmę, tekstas neįvardija, tačiau liudija apie logistikos problemas, spaudimą fronto vadams ir tiesioginę komunikaciją su valdovu. Archeologų teigimu, tokie dokumentai yra reta galimybė detaliai pamatyti, kaip veikė administracija, kariuomenė ir krizių valdymas daugiau nei prieš 3 000 metų.

    Tyrėjai tikisi, kad tolimesnė lentelių konservacija ir vertimas atneš naujų detalių apie Šamuḫa vaidmenį hetitų valstybėje, regiono politinius konfliktus ir visuomenės reakcijas į epidemijas. Specialistai pabrėžia, jog kiekviena nauja lentelė gali pakeisti dabartinį supratimą apie Anatolijos istoriją ir senovės imperijų kasdienybę.

  • Midasa tvirtovėje atsidengė paslėpta siena: atradimas keičia Frygijos gynybos istoriją

    Midasa tvirtovėje atsidengė paslėpta siena: atradimas keičia Frygijos gynybos istoriją

    Centrinėje Anatolijoje, Yazılıkaya–Midasa tvirtovės apylinkėse, archeologai aptiko iki šiol nematytą gynybinės sienos fragmentą. Ten, kur anksčiau buvo fiksuojami tik uoloje iškirsti pėdsakai, dabar atidengta reali mūro dalis, išlikusi pirminėje vietoje.

    Kaip skelbia kasinėjimus vykdančios komandos vadovas Yusufas Polatas, sienos fragmentas siekia apie 2,6 metro aukštį. Konstrukciją sudaro keturi kruopščiai apdorotų akmens blokų sluoksniai, leidžiantys vertinti ne tik bendrą planą, bet ir statybos technologiją.

    Ypač reikšminga mūro vieta: siena buvo pastatyta tarp natūralių uolinių darinių ir užvėrė siaurą praėjimą, kuris laikytas silpnesne plokščiakalnio gynybos grandimi. Tai rodo, kad frygai ne visada statė vientisą akmeninį perimetrą, o gynybą projektavo išnaudodami stačias uolas ir gilius slėnius.

    Kaip mūras keičia tyrimų kryptį

    Mokslininkai jau anksčiau žinojo apie tvirtovės sienas iš uoloje matomų įrėžų, lizdų ir paruoštų paviršių. Vis dėlto trūko didesnio, aiškiai identifikuojamo sienos fragmento, kuris leistų patikrinti hipotezes apie konstrukcijos storį, blokų jungimą ir pritaikymą prie reljefo.

    Naujasis radinys suteikia galimybę lyginti duomenis iš uoloje išlikusių pėdsakų su realia mūro sandara. Tokie palyginimai dažnai padeda patikslinti, ar sienos buvo perstatomos, stiprinamos, ar priklausė skirtingiems statybos etapams.

    Kasinėjimų vietoje aptikta ir keramikos, datuojamos VIII ir VII amžiumi prieš mūsų erą. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nereiškia, jog pats mūras būtinai pastatytas tuo pačiu laikotarpiu, tačiau radiniai gali padėti tiksliau nustatyti tvirtovės stiprinimo ir uždarymo fazes.

    Ne vien karinis objektas

    Yazılıkaya laikoma ne tik gynybine, bet ir religine frygų erdve. Plokščiakalnyje gausu uoloje iškirstų altorių, nišų, cisternų ir kitų su kulto praktikomis siejamų vietų, o regiono kraštovaizdis buvo pritaikytas tiek ritualams, tiek kontrolei.

    Žinomiausias paminklas šiame komplekse yra vadinamasis Midasa paminklas, monumentalus uolinis fasadas su geometriniais motyvais ir senąja frygų inskripcija, kurioje minimas valdovo vardas. Tokie objektai rodo, kad šioje vietovėje persipynė politinė įtaka, tikėjimas ir strateginė gynyba.

    Be to, Yazılıkaya slėnyje aptikta ir daugiau įtvirtintų taškų, išdėstytų taip, kad būtų galima kontroliuoti per regioną ėjusius maršrutus. Todėl naujai atidengtas mūras tampa svarbiu įrodymu, jog frygai nuosekliai derino natūralias kraštovaizdžio kliūtis su tiksliai parinktose vietose statomais akmeniniais įtvirtinimais.

  • Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane, Mahaso regione prie Nilo, archeologai tyrinėja natūralaus dydžio žmogaus atvaizdą, iškaltą granito uoloje. Radinys išsiskiria tuo, kad monumentalūs valdovų atvaizdai Nubijoje aptinkami retai, todėl jo prasmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški.

    Tyrimą vykdė tarptautinė komanda, vadovaujama Varšuvos universiteto archeologės Joannos Ciesielskos. Mokslininkai neapsiribojo vien uoliniu atvaizdu, o analizavo visą vietovės archeologinį kraštovaizdį, derindami lauko žvalgymą, uolinių piešinių analizę, etnografinius duomenis ir skaitmeninį kartografavimą.

    Per darbus identifikuota beveik 300 archeologinių objektų ir vietų, rodančių žmonių veiklą per tūkstantmečius. Tyrėjų teigimu, tokio masto kartografavimas leidžia atskirus radinius vertinti platesniame kontekste, mat uolų raižiniai dažnai susiję su kelių laikotarpių ritualais, kelionės maršrutais ar politinėmis ribomis.

    Ar tai galėjo būti valdovas?

    Pati figūra laikoma vienu mįslingiausių šios vietovės paminklų. Ji lyginama su panašiu karaliaus atvaizdu Gebel Qeili vietovėje, siejamu su Merojės valstybės simbolika ir galimu pasienio žymėjimu.

    Todėl keliama prielaida, kad Miseedos vietovėje iškaltas asmuo taip pat galėjo žymėti strategiškai svarbią erdvę, pavyzdžiui, politinę ar administracinę ribą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad be tvirtesnio datavimo tai kol kas tik hipotezė.

    Datavimą apsunkina konteksto stoka

    Didžiausias iššūkis išlieka amžiaus nustatymas. Archeologinės medžiagos, kuri patikimai priskirtų radinį konkrečiam laikotarpiui, vietoje rasta nedaug, ypač apimančios perėjimą nuo Kermos iki Kušitų epochų.

    Dėl šios priežasties mokslininkai atsargiai figūros sukūrimą sieja su plačiu laikotarpiu nuo maždaug 1 700 metų prieš mūsų erą iki 350 metų mūsų eros. Kol kas neįmanoma patvirtinti, ar atvaizdas vaizduoja konkretų valdovą, ar yra labiau simbolinis ženklas.

    Uola virto krikščionišku kraštovaizdžiu

    Aplink pagrindinį atvaizdą užfiksuota daugiau uolinių raižinių, tarp jų liūto, dramblio ir, tikėtina, raganosio figūros, taip pat smulkesni galvijų vaizdiniai. Vėlesnių laikų bendruomenės paliko kryžius, laivų motyvus ir kitas figūras, rodančias, kad vieta ilgainiui įgijo naujų prasmių.

    Netoliese esantis bažnyčios kompleksas, kaip manoma, galėjo būti pastatytas maždaug VII amžiuje, o senesnis uolinis paminklas nebuvo sunaikintas, bet įtrauktas į naują religinę erdvę. Rasta keramika siejama su krikščioniškomis Nubijos karalystėmis, įskaitant Nobadiją ir Makuriją, todėl vieta galėjo tapti regioninio pamaldumo centru.

    Vėlesniais laikais, sprendžiant iš vietinių pasakojimų, teritorija buvo siejama su piligrimystėmis ir aukojimu, o šiuolaikinėje atmintyje atsirado pasakojimų apie auksą, dvasias ir prakeiksmus. Tai rodo, kad uolos objektas per laiką išlaikė išskirtinį statusą, nors jo pirminė paskirtis tebėra diskusijų objektas.

    Apie tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė žurnale „Antiquity“. Jie pabrėžia, kad tolimesni darbai turėtų sutelkti dėmesį į tikslesnį datavimą ir ryšio su regiono politine istorija patikslinimą, nes būtent tai leistų atsakyti, ar uoloje iškaltas asmuo buvo valdovas, pasienio simbolis ar dar kitokios funkcijos ženklas.

  • Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Hallštatas – druskos „aukso“ vieta

    Austrijos Hallštato apylinkės jau seniai laikomos viena svarbiausių Europos vietų, padedančių suprasti priešistorinę druskos gavybą. Čia druskos klodai pradėti eksploatuoti maždaug prieš 7 300 metų, dar neolito laikotarpiu, o pėdsakų paliko akmeniniai ir iš rago pagaminti įrankiai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad laikui bėgant kasyba virto itin didelio masto veikla. Skaičiuojama, jog apie 1200 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje, druskos gamyba galėjo siekti maždaug 1,5 tonos per dieną.

    Po kalnu – tunelių tinklas keliais aukštais

    Naujausi Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologų darbai atskleidė ypač sudėtingą geležies amžiaus kasyklų sistemą. Tai ne viena didelė ertmė, o tunelių ir darbo erdvių tinklas, vietomis išsidėstęs vienas virš kito.

    Dalis iki šiol neprieinamų vietų identifikuota pasitelkus geologinius gręžinius, leidusius pažvelgti į kalno gelmes minimaliai ardant sluoksnius. Pasak tyrėjų, kai kurios kameros galėjo siekti apie 24 metrų plotį ir apie 20 metrų aukštį.

    Požeminių erdvių planas rodo, kad priešistoriniai kasėjai nuosekliai sekė druskos gyslas, vis giliau skverbdamiesi į masyvą. Hallštate jau anksčiau buvo žinomos įspūdingo dydžio gavybos kameros, o viena geriausiai ištirtų driekiasi mažiausiai 170 metrų, vietomis išplatėdama nuo 5 iki 27 metrų.

    Druska išsaugojo kasdienybės pėdsakus

    Archeologų teigimu, atradimo vertė neapsiriboja vien matmenimis. Kasyklų dugne esančiuose sluoksniuose aptikta kasėjų veiklos liekanų: įrankių fragmentų, medinių dirbinių, drabužių detalių, apdegusių pušies skiedrų, taip pat maisto likučių ir žmogaus biologinių pėdsakų.

    Druska tūkstantmečius veikė kaip natūralus konservantas, todėl išliko medžiagos, kurios įprastomis sąlygomis būtų suirusios. Dėl to Hallštato kasyklos laikomos itin svarbiu archyvu, leidžiančiu atkurti ne tik technologijas, bet ir darbo kasdienybę.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į įrankių raidą: geležies amžiaus radiniuose matyti skirtingi tvirtinimo būdai, galintys rodyti eksperimentavimą ir augantį meistriškumą. Vis dėlto kasybos istorija nebuvo tolygi, nes nuošliaužos kai kurias dalis sunaikindavo ir laikinai sustabdydavo darbus.

    Įdomu tai, kad po katastrofų bendruomenės, sprendžiant iš sluoksnių ir veiklos pėdsakų, palyginti greitai grįždavo prie gavybos. Tai rodo, jog druska buvo strateginis išteklius, nuo kurio priklausė prekyba ir kasdienis maisto konservavimas.

    Per šimtmečius druskos gavyba skatino inovacijas ne tik po žeme, bet ir logistikoje: reikėjo išgabenti produkciją iš kalnų į prekybos kelius, o vėliau paskirstyti po visą Europą. Mokslininkai pabrėžia, kad po Hallštato kraštovaizdžiu vis dar slypi milžiniškas žmonių veiklos pėdsakų sluoksnis, kurį ateities tyrimai gali atverti dar plačiau.

  • Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Etiopijoje aptiko „senovinį dangoraižį“: skaičiavimai rodo iki 19 aukštų, bet yra svarbi išlyga

    Kas rasta Yeha vietovėje?

    Šiaurinėje Etiopijoje, Yeha archeologinėje vietovėje, mokslininkai naujai įvertino monumentalaus komplekso Grat Be’al Gibri liekanas. Tai buvo rūmų ir administracinės paskirties statinys, priskiriamas etiopų ir sabejų kultūrinei aplinkai, o jo ištakos siekia maždaug VIII amžių prieš mūsų erą.

    Pagal išlikusius pamatus ir planą pastatas buvo įspūdingo masto, apie 60 x 50 metrų. Konstrukcija rėmėsi masyviu akmeniniu podiumu, tačiau iki mūsų dienų iš esmės išliko tik apatinės dalys, nes statinį sunaikino gaisras, o vėliau dalis akmenų buvo panaudota kitiems pastatams.

    Iki 19 aukštų: ką reiškia šis skaičius?

    Didžiausia intriga yra ne pastato plotas, o teorinis aukštis. Sienose aptikti požymiai, rodantys, kad akmeninės konstrukcijos buvo armuojamos horizontaliai dėtomis medinėmis sijomis, sudarant hibridinę akmens ir medžio sistemą.

    Vokietijos ir Etiopijos tyrėjų komanda, pasitelkusi šiuolaikinius inžinerinius skaičiavimus ir apkrovų modeliavimą, įvertino, kokias papildomų aukštų apkrovas tokios sienos galėtų atlaikyti. Skaičiavimai parodė, kad vien iš laikomosios galios perspektyvos konstrukcija teoriškai galėjo leisti statyti bent iki 19 kondygnacijų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia esminę išlygą: tai nėra įrodymas, kad pastatas realiai turėjo 19 aukštų. Tai tik konstrukcinių galimybių riba pagal modeliuotas prielaidas, o tikrasis aukštis priklausė ir nuo perdangų sprendimų, tikslios geometrijos, naudotų medžiagų savybių bei statybos kokybės.

    Kodėl šis atradimas svarbus istorijai?

    Jei tolesni tyrimai patvirtintų, kad regione buvo statomi itin aukšti daugiaaukščiai pastatai, tai praplėstų supratimą apie ankstyvųjų visuomenių inžinerines žinias ir architektūrines ambicijas. Senovės Pietų Arabijos šaltiniuose ir ikonografijoje minimi bei vaizduojami daugiaaukščiai bokštai, kai kur kalbama ir apie keliolikos ar net apie 20 aukštų statinius.

    Iki šiol tokie teiginiai dažnai likdavo diskusijų lygmenyje, nes trūko detalių skaičiavimų, leidžiančių patikrinti, ar senoviniai sienų sprendimai iš tiesų galėjo pernešti dideles vertikalias apkrovas. Būtent todėl Grat Be’al Gibri atvejis vertinamas kaip galintis iš esmės papildyti pasaulinę statybos istoriją, ypač kalbant apie daugiaaukščių konstrukcijų ištakas.

    Tyrėjai nurodo, kad kitas žingsnis bus tikslesnės viso pastato rekonstrukcijos, įtraukiant perdangas ir kitus konstrukcinius elementus. Tik sujungus archeologinius duomenis su inžinerinėmis prielaidomis bus galima atsargiau atsakyti į klausimą, ar Yeha iš tiesų galėjo turėti senovinio dangoraižio vertą statinį.

  • Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Radijo Aquincum šešėlyje

    Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.

    Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.

    Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“

    Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.

    Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.

    Kodėl mokslininkai sutrikę

    Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.

    Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.

    Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.

    „Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.

    Trūksta užuominų istoriniuose planuose

    Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.

    Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.

    Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.