Tag: Archeologiniai atradimai

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų senumo kapas: reljefai ir spalvos išliko beveik nepakitę

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų senumo kapas: reljefai ir spalvos išliko beveik nepakitę

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinį V Senosios karalystės dinastijos laikų kapą, datuojamą maždaug prieš 4 400 metų. Mokslininkai pabrėžia ne tik radinio mastą, bet ir neįprastai gerą dekoracijų būklę, nes dalis reljefų išlaikė originalias spalvas.

    Kasimus koordinavo Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba, o apie atradimą informavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija. Kapo kompleksas priskiriamas vėlyvajam V dinastijos laikotarpiui, faraono Džedkarės Isesio valdymo metams.

    Archeologų teigimu, tai mastaba su dviem laidojimo koplyčiomis, skirta aukšto rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui, kuris ėjo kuklesnes pareigas. Tokia dviguba struktūra, pasak tyrėjų, gali atspindėti socialinį kilimą, kai sūnus, pakilęs centrinėje administracijoje, siekė bendro laidojimo likimo su tėvu.

    Kas išliko kape?

    Ministerijos ir universiteto pateikta informacija rodo, kad kape išliko aukštos kokybės architravas bei laidotuvių tekstai, pritaikyti konkretiems savininkų titulams ir pareigoms. Ypatingai išskiriamos sienų scenos, kuriose vaizduojami žemės ūkio darbai ir aukojimo procesijos.

    Reljefuose aptinkami ir gyvūnų atvaizdai, įskaitant asilus, o ikonografija leidžia tiksliau rekonstruoti to meto kasdienybę. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios detalės suteikia papildomų duomenų apie V dinastijos pabaigos meną, architektūrą ir administracinį gyvenimą.

    Kodėl Sakara vėl stebina?

    Sakara laikoma viena svarbiausių Egipto nekropolių, kur skirtingais laikotarpiais buvo statomi laidojimo kompleksai, vyko ritualai ir nuolat dirbo amatininkai. Nors teritorija žinoma nuo XIX amžiaus tyrimų, dalis plotų iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuoti, todėl nauji radiniai vis dar atsiranda ten, kur, atrodytų, viskas jau ištirta.

    Šio sezono tyrimai buvo nukreipti į platesnį nekropolio „miesto“ supratimą, atkuriant gatvių, aikščių ir judėjimo maršrutų logiką. Analizuojant žemėlapius ir reljefą, komanda aptiko anksčiau nežinotą mastabą, o netoliese identifikavo požymių, galinčių rodyti dar mažiausiai du galimus objektus ateities kasinėjimams.

    „Didžiausia staigmena buvo ne pats kapas, o jo puošybos turtingumas ir tai, kiek daug scenų išliko taip aiškiai, lyg jos būtų sukurtos vakar“, – sakė ekspedicijos vadovas egiptologas Josepas Cervelló.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni tyrimai padės tiksliau įvertinti šios Sakaroje esančios zonos topografiją ir suprasti, kaip nekropolis veikė kaip gyva erdvė, kur žmonės lankė artimųjų kapus, nešė aukas ir ilgus metus tęsė statybos darbus.

  • Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Kas rasta urvuose?

    Pietvakarių Airijoje urvuose aptikti piešiniai ir raižiniai, kurie, patvirtinus datavimą, gali reikšti, kad žmonės saloje apsigyveno mažiausiai prieš 15 000 metų. Tai būtų maždaug 5 000 metų anksčiau, nei iki šiol rodė patikimiausi archeologiniai įrodymai.

    Tyrėjai fiksavo ne tik ochros ir medžio anglies pėdsakus, bet ir įspaudus minkštame urvų paviršiuje, panašius į pirštų atspaudus. Tarp vaizdinių motyvų minimi gyvūnų siluetai, kurie gali priminti elnius, o kai kuriais atvejais ir mamutus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Iki šiol seniausi patikimi duomenys apie žmonių buvimą Airijoje siekė maždaug 10 500 metų. Ši riba ilgą laiką stiprino prielaidą, kad salos kolonizacija vyko jau po šalčiausios paskutinio ledynmečio fazės, kai sąlygos tapo palankesnės kelionėms ir išgyvenimui.

    Vis dėlto nauji radiniai pabrėžia, kad įrodymų trūkumas nebūtinai reiškia žmonių nebuvimą. Ankstyviausi pėdsakai galėjo būti tiesiog dar neatrasti, sunaikinti erozijos arba paslėpti vietose, kurios iki šiol nebuvo sistemingai tiriamos.

    Galimas kelias iš Velso

    Tyrime iškeliama hipotezė, kad žmonės į Airiją galėjo patekti iš dabartinio Velso. Paskutinio ledynmečio metu jūrų lygis buvo gerokai žemesnis, nes dideli vandens kiekiai buvo sukaustyti lede, todėl tarp dabartinio Pembrokšyro ir pietrytinės Airijos galėjo egzistuoti sausumos jungtis.

    Archeologų vertinimu, atstumas tarp šių regionų galėjo siekti apie 76 kilometrus, o teritorija nebūtinai buvo negyvenama dykra. Manoma, kad ten galėjo būti žolynų ir augalijos, tinkamos išlikti atšiauriame klimate, o kartu klajojo laukiniai arkliai, šiaurės elniai, stumbrai ir mamutai.

    „Jei datavimas pasitvirtins, tai reikš, kad žmonės Airijoje pasirodė tūkstančiais metų anksčiau, nei rodė iki šiol surinkti įrodymai“, – teigė tyrėjai.

    Kaip padėjo technologijos?

    Svarbią vaidmenį suvaidino kompiuterinis modeliavimas, leidęs tikslingiau ieškoti perspektyviausių urvų. Vietoje atsitiktinių paieškų buvo pasitelktas modelis, kuris išskyrė urvus, labiausiai panašius į žinomas vietas pietų Velse.

    Algoritmas atrinko 28 potencialiai svarbius urvus pietvakarių Airijoje. Aštuoniuose jų aptikta preistorinės veiklos požymių, o tai leidžia manyti, kad dabar žinomi radiniai gali būti tik didesnės istorijos pradžia.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms dar reikės papildomų tyrimų ir chronologijos patvirtinimo. Jei hipotezė teisinga, panašių pėdsakų tikimasi rasti ir kituose salos regionuose, ypač pietryčiuose bei pietuose.

  • Jėzus čia esą vaikščiojo vandeniu: Galilėjos ežeras atidengė 2 000 metų senumo uostą

    Jėzus čia esą vaikščiojo vandeniu: Galilėjos ežeras atidengė 2 000 metų senumo uostą

    Galilėjos ežero šiaurinėje pakrantėje, netoli Kafarnaumo apylinkių, archeologai užfiksavo netikėtai atsivėrusius senovinės akmeninės konstrukcijos pėdsakus. Jie pasirodė vandens lygiui nukritus ir atidengus tai, kas šimtmečius buvo paslėpta po ežero paviršiumi.

    Mokslininkų vertinimu, matomi akmenų dariniai greičiausiai yra romėnų laikų uosto arba prieplaukos fragmentas, skirtas žvejų valtims švartuoti. Išdėstymas leidžia spėti, kad konstrukcija formavo įlankėles, kuriose laivai galėjo saugiau prisišvartuoti, o pakrantėje vyko krovos ir remonto darbai.

    Kas iš tiesų rasta

    Archeologijoje tokie radiniai vertingi ne dėl sensacingų legendų, o dėl kasdienio gyvenimo rekonstrukcijos. Uosto liekanos rodo, kad pakrantė buvo pritaikyta intensyviai ūkinei veiklai, o žvejyba ir prekyba regione galėjo būti gerokai labiau organizuota, nei vien pavieniai žvejai su valtimis.

    Galilėjos ežeras romėnų laikotarpiu buvo svarbus vietos susisiekimo ir ekonomikos taškas: pakrantės gyvenvietės rėmėsi žvejyba, o vandens kelias leido greičiau gabenti prekes ir žmones. Todėl infrastruktūra, leidžianti švartuoti valtis ir tvarkyti laimikius, buvo praktiškai būtina.

    Ryšys su evangelijų pasakojimais

    Šiaurinė pakrantė tradiciškai siejama su evangelijose minimomis vietovėmis ir pasakojimais apie Jėzaus veiklą Galilėjoje. Dėl to kiekvienas archeologinis radinys šiame regione neišvengiamai sulaukia didesnio visuomenės dėmesio ir dažnai apauga interpretacijomis.

    Vis dėlto pats uosto atradimas nėra ir negali būti įrodymas konkretiems religiniams pasakojimams. Archeologų tikslas šiuo atveju yra tiksliau suprasti aplinką, kurioje prieš beveik 2 000 metų gyveno vietos bendruomenės, ir kaip atrodė jų ekonominė kasdienybė.

    Ne pirmas kartas, kai ežeras atskleidžia paslaptis

    Galilėjos ežero vandens svyravimai jau anksčiau atvėrė išskirtinių radinių. 1986 metais, per sausros laikotarpį, buvo aptikta senovinė žvejų valtis, datuojama maždaug laikotarpiu nuo I amžiaus prieš Kristų iki I amžiaus po Kristaus.

    Dabartinis radinys papildo vaizdą kitu kampu: šįkart kalbama ne apie pačią valtį, o apie vietą, kur tokios valtys galėjo būti kasdien švartuojamos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai tampa įmanomi dėl hidrologinių pokyčių, kai pakrantės reljefas trumpam atsiveria ir suteikia progą fiksuoti bei tirti objektus.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.

  • 11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    11 000 metų paslaptis Turkijoje: Karahantepėje rastas žmogus, jojantis ant lamparto

    Turkijos pietryčiuose, Karahantepės archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 11 000 metų senumo akmeninę kompoziciją, vaizduojančią žmogų, sėdintį ant lamparto nugaros. Šis siužetas laikomas išskirtiniu, nes ankstyvojo neolito mene plėšrūnai dažniau vaizduojami kaip medžioklės grobis, o ne gyvi ir galingi gyvūnai.

    Apie 70 centimetrų aukščio skulptūra rasta mažoje, maždaug 3 metrų skersmens konstrukcijoje su grindimis iš plokščių akmenų. Ji gulėjo ant akmeninės suolo pavidalo platformos, einančios palei sieną, o tai leidžia manyti, kad erdvė galėjo būti skirta susibūrimams ar ritualinėms praktikoms.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmet Nuri Ersoy, pristatydamas radinį, pabrėžė, kad tai neįprasto stiliaus ir iki šiol Karahantepėje nematyta skulptūrinė kompozicija. Archeologai kol kas vengia galutinių išvadų, nes šio laikotarpio bendruomenės nepaliko rašytinių šaltinių, kurie padėtų tiesiogiai paaiškinti simboliką.

    Ypač intriguoja tai, kad ankstesniuose Karahantepės radiniuose buvo fiksuotas atvirkštinis motyvas, kai žmogus savo nugara neša lampartą, o gyvūnas atrodo gyvas. Naujoji scena, kur žmogus tarsi „valdo“ plėšrūną, gali rodyti kintančias reikšmes arba skirtingus pasakojimus toje pačioje simbolinėje tradicijoje.

    Lampartas Karahantepėje yra vienas dažniausiai pasikartojančių vaizdinių: jis randamas tiek reljefuose ant akmens elementų, tiek atskirose trimatėse skulptūrose. Archeologas Necmi Karul yra atkreipęs dėmesį, kad nuolatinis žmonių ir plėšrūnų sugretinimas gali liudyti ne vien praktinį santykį su gyvūnais, bet ir gilesnes idėjas apie galią, pavojų, globą ar bendruomenės tapatybę.

    Kodėl Karahantepė taip svarbi?

    Karahantepė priklauso Taş Tepeler, vadinamųjų Akmeninių kalvų, kompleksui Šanliurfos regione ir yra maždaug už 30 kilometrų nuo garsiojo Göbekli Tepe. Abi vietovės siejamos su ankstyvuoju neolitu, kai žmonės Artimuosiuose Rytuose sparčiai perėjo nuo klajokliško medžiotojų ir rinkėjų gyvenimo prie sėslesnių bendruomenių.

    Šio laikotarpio paminklinių statinių, akmeninių suolų, žmonių ir gyvūnų atvaizdų gausa rodo, kad sudėtingos socialinės ir ritualinės praktikos atsirado anksčiau, nei ilgą laiką buvo manyta. Karahantepėje sistemingi kasinėjimai vyksta nuo 2019 metų, o atradimų dinamika leidžia tikėtis, kad panašių, iki šiol neregėtų kompozicijų dar bus aptikta.

    Ką gali reikšti jojantis žmogus?

    Mokslininkai pabrėžia, kad bet kokios interpretacijos apie konkrečius dievus, mitus ar apeigas šiandien tėra hipotezės. Vis dėlto plėšrūno, vaizduojamo ne kaip sumedžioto, o kaip gyvo ir galingo, pasirinkimas gali atspindėti simbolinį santykį su laukine gamta, kur baimė ir pagarba egzistavo greta.

    Naujas radinys papildo ankstesnį Karahantepės rinkinį, kuriame jau yra ir įspūdingų monumentalių figūrų. Ši skulptūra, vaizduojanti žmogų ant lamparto, gali tapti svarbia detale bandant suprasti, kaip ankstyvojo neolito bendruomenės apibrėžė žmogaus vietą gamtoje ir kaip kūrė vaizdinius, išlikusius iki mūsų dienų.

  • Italijoje aptiktas 2 500 metų šulinys: blizgantys etruskų aukojimai ir žmonių palaikai

    Italijoje aptiktas 2 500 metų šulinys: blizgantys etruskų aukojimai ir žmonių palaikai

    Šulinys, kuris buvo daugiau nei vanduo

    Šiaurės Italijoje, netoli Marzabotto, senoviniame Kainua mieste archeologai aptiko maždaug 2 500 metų senumo šulinį, kurio turinys leidžia įtarti ne buitinę, o ritualinę paskirtį. Radiniai rasti buvusioje sakralinėje miesto zonoje, kur etruskų religija buvo glaudžiai susieta su vandens simbolika ir miestų įkūrimo ceremonijomis.

    Tyrimus vykdė Bolonijos universiteto archeologų komanda, kuriai vadovavo Elisabetta Govi. Šulinio užpilde aptikti artefaktai buvo išlikę neįprastai gerai, o tai sustiprino prielaidą, kad jie ne atsitiktinai pateko į šią vietą, bet buvo sąmoningai padėti kaip apeigų dalis.

    Votiniai daiktai, išlikę su metalo blizgesiu

    Šulinyje rasta dvi bronzinės moterų figūrėlės ir itin reta bronzinė plokštė. Archeologai pabrėžė, kad bronza išlaikė originalų spindesį, nors žemėje praleido apie du su puse tūkstančio metų, todėl radiniai laikomi išskirtiniais.

    Datavimas siejamas su laikotarpiu nuo VI amžiaus prieš mūsų erą pabaigos iki V amžiaus prieš mūsų erą pirmųjų dešimtmečių. Tai sutampa su Kainua formavimosi etapu, todėl keliama versija, kad šulinio įrengimą galėjo lydėti įkūrimo ritualas, o daiktai tapo votinėmis dovanomis.

    Didžiausia mįslė – žmonių palaikai

    Dar didesnį mokslininkų susidomėjimą sukėlė šulinyje aptikti dviejų suaugusių žmonių skeletai. Archeologai šią aplinkybę sieja su vėlesniu šulinio uždarymo ritualu, kuris galėjo simboliškai užbaigti objekto naudojimą.

    Kol kas pabrėžiama, kad tai nebūtinai yra aukos, susijusios su šulinio įkūrimu. Tikslesnį vaizdą turėtų pateikti antropologiniai tyrimai, radiokarboninis datavimas ir DNR analizės, galinčios atsakyti, kas buvo šie žmonės ir kada jie pateko į šulinį.

    Kontekstas: šventyklos ir etruskų dievybės

    Šulinys buvo sakraliniame Kainua komplekse, kur anksčiau identifikuotos monumentalių šventyklų liekanos. Šaltiniuose apie šią vietą minimos šventyklos, skirtos Tiniai, laikomam svarbiausiu etruskų panteono dievu, taip pat kulto objektai, siejami su Uni ir žemės bei žmonių vaisingumą globojusia deive Vei.

    Tyrėjų teigimu, vanduo etruskų religijoje turėjo reikšmingą vietą, o vaisingumo ir atsinaujinimo idėjos galėjo būti ritualų ašis. Dėl to šulinys interpretuojamas kaip simbolinė erdvė, kur susikerta vandens kultas ir su gyvenimo ciklu susijusios apeigos.

    Kodėl šis radinys svarbus šiandien

    Šio šulinio turinys suteikia duomenų ne tik apie etruskų religines praktikas, bet ir apie tai, kaip galėjo būti kuriami planuoti miestai. Kainua buvo urbanistiškai suplanuotas centras, o radiniai rodo, kad miesto erdvės formavimą galėjo lydėti sudėtingos ceremonijos, suteikiančios konkrečioms vietoms religinę prasmę.

    Kasdienybę ir tikėjimą jungiantys radiniai archeologijoje vis dažniau tiriami pasitelkiant tiksliųjų mokslų metodus, todėl laukiama, kad būsimi šio šulinio tyrimai pateiks aiškesnių atsakymų. Kasinėjimai Kainua vietovėje vyksta nuo 1988 metų ir reguliariai atneša naujų atradimų, tad panašių naujienų iš šio regiono gali būti ir daugiau.

  • Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Rytų Turkijoje, Mušo provincijoje, netoli Mescidli kaimo, archeologai identifikavo milžinišką Urartu laikų įtvirtinimų kompleksą, kurio mastas prilyginamas maždaug 17 futbolo aikščių plotui. Pirmuosius pėdsakus pastebėti padėjo palydoviniai vaizdai, kuriuose išsiskyrė neįprastos, žmogaus suformuotos linijos.

    Archeologas Melikas Mirbėjus Ömeroğlu, analizuodamas nuotraukas, įžvelgė kraštovaizdyje anomalijas ir nusprendė patikrinti jas vietoje. Apžiūra patvirtino, kad tai ne natūralios uolienų formos, o didelio gynybinio statinio liekanos.

    Preliminariais vertinimais, tvirtovę juosė maždaug 1,4 kilometro ilgio gynybinė siena. Išlikę sienų fragmentai vietomis siekia apie 2 metrus iš vidinės pusės ir iki 4 metrų iš išorinės pusės, todėl aiškiai matyti, kad tai buvo rimtas fortifikacinis objektas.

    Komplekso architektūra išsiskiria akmens mūro technika: sienos sumūrytos iš masyvių, netaisyklingų akmenų blokų, būdingų ciklopiniam ir poligoniniam mūrui. Tokie sprendimai siejami su ankstyvuoju Urartu laikotarpiu ir randami kituose regiono įtvirtinimuose prie Vano ežero.

    Archeologai taip pat fiksavo ir kitų statinių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad čia buvo ne vien sargybinė tvirtovė, o platesnis įtvirtintas kompleksas. Pietinėje dalyje aptikta apvali, smulkesniais akmenimis išklota įduba, kuri galėjo būti susijusi su vandens kaupimu ar tiekimu.

    Tvirtovės vieta laikoma strategiškai reikšminga: ji yra teritorijoje, siejamoje su Urartu plėtra į vakarus ir netoli senųjų kelių tinklo, todėl gali padėti tiksliau suprasti šios valstybės gynybos ir administravimo logiką. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys potencialiai svarbus ir diskusijoms apie Arzaškuno vietą, kuri minima kaip viena ankstyvųjų Urartu sostinių.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad šiuo etapu daryti galutinių išvadų dar negalima. Tikslesnei datacijai ir funkcijai nustatyti reikės detalesnių žvalgymų, kasinėjimų bei radinių analizės.

    Žinoma tai, kad tai didžiausias iki šiol Mušo provincijoje identifikuotas tokio tipo Urartu laikų objektas. Archeologai jau inicijavo procedūras, kad vietovė būtų oficialiai įregistruota ir įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašus.

  • Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Atrasta vieta nustebino datomis

    Egipto archeologai rytinėje Nilo deltoje, Kom el-Chilgano vietovėje, atkasė didelį nekropolį ir gyvenvietės pėdsakus, rodančius, kad ši teritorija buvo naudojama kelis tūkstantmečius. Seniausi palaidojimai datuojami pirmąja IV tūkstantmečio prieš Kristų puse ir siejami su Žemutinio Egipto Buto kultūros etapais.

    Ankstyviausi kapai buvo paprastos ovalios duobės smėlyje, o laidojimo padėtys skyrėsi. Tyrėjų vertinimu, tai gali atspindėti tuo metu besikeitusias arba skirtingose bendruomenėse taikytas laidojimo tradicijas.

    Šių kapų įkapės buvo kuklios: rasta nedidelių rankomis lipdytų keramikinių indų ir jūrinių kriauklių. Vis dėlto didelis palaidojimų skaičius leidžia manyti, kad vietovėje jau tada gyveno gana gausi bendruomenė.

    Gyvenvietė ir ūkio pėdsakai

    Vėlesni sluoksniai atskleidė, kad Kom el-Chilganas buvo apgyvendintas ir po daugelio šimtmečių, įskaitant Antrojo pereinamojo laikotarpio laiką. Aptikti džiovintų molio plytų statiniai, grūdų laikymo silosai, krosnys ir židiniai padeda atkurti kasdienį vietos žmonių gyvenimą.

    Kasinėjimuose fiksuotos ir būdingos banguotos, sinusoidinės sienos, juosusios dalį gyvenamųjų bei laidojimo zonų. Tarp radinių gausu keramikos, akmeninių įrankių, žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų kaulų, kurie svarbūs mitybos ir vietos išteklių naudojimo rekonstrukcijai.

    Tokie bioarcheologiniai duomenys pastaraisiais metais tampa ypač reikšmingi, nes leidžia ne tik datuoti radinius, bet ir vertinti aplinkos kaitą, ūkio struktūrą bei gyventojų prisitaikymą prie deltos sąlygų.

    Hyksosų laikotarpis ir vėlesni palaidojimai

    Didelį dėmesį mokslininkai skiria kapams, datuojamiems XV–XVII dinastijų laikotarpiu ir Naujosios karalystės pradžia. Tai laikoma papildomu įrodymu, kad rytinėje deltoje Hyksosų epochoje vyko intensyvus gyvenimas, ypač turint omenyje netoliese buvusį Avarį, vieną svarbiausių to meto centrų.

    Šiuose kapuose rasta įvairesnių įkapių: papuošalų, amuletų, skarabėjų, įrankių, bronzinių ginklų ir keramikos, įskaitant vadinamuosius Tell el-Yahudiyeh tipo indus. Taip pat identifikuotas iš molio plytų mūrytas kapas, siejamas su XVIII dinastijos pradžia, kuriame aptikta keramikos ir bronzinių dirbinių.

    Vietovė naudota ir vėliau, nes nustatyti helenistinio laikotarpio, Ptolemėjų epochos, palaidojimai. Tarp jų išsiskiria vaiko laidojimas, kai kūnas buvo patalpintas į dvi pakartotinai panaudotas amforas, o tai atitinka žinomas to meto laidojimo praktikas.

    Archeologų vertinimu, Kom el-Chilganas yra išskirtinis dėl ilgos naudojimo tęstinumą rodančios stratigrafijos: nuo predinastinių bendruomenių, per Hyksosų laikus ir Naująją karalystę iki graikų ir romėnų epochų. Kasinėjimai tęsiami, todėl tikimasi, kad artimiausiu metu bus paskelbta daugiau duomenų apie radinių datavimą ir platesnį regiono kontekstą.

    „Ši vietovė leidžia vienoje erdvėje matyti, kaip per tūkstantmečius kito gyvenvietės funkcijos ir laidojimo papročiai Nilo deltoje“, – sakė kasinėjimus pristatę Egipto institucijų atstovai.

    Apie atradimą viešai komunikavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija, o detalesni moksliniai vertinimai paprastai pateikiami po papildomų laboratorinių tyrimų. Tokiose vietose ypač svarbūs keramikos tipologijos palyginimai, konteksto analizė ir, kai įmanoma, tikslesni datavimo metodai.

  • Miške slėptas Milžinų kapas pribloškė archeologus: retas radinys atskleidžia Sardinijos paslaptis

    Miške slėptas Milžinų kapas pribloškė archeologus: retas radinys atskleidžia Sardinijos paslaptis

    Sardinijoje, netoli Macomer vietovės, archeologai po tankia augmenija aptiko puikiai išsilaikiusį vadinamąjį Milžinų kapą. Radinys išryškėjo Carrarzu Iddia archeologinėje vietovėje, kai tyrėjai dirbo greta nurago bokšto ir pastebėjo iki tol nefiksuotos konstrukcijos pėdsakus.

    Nuvalius augaliją ir per metus susikaupusias nuosėdas paaiškėjo monumentali laidojimo vieta, kurios būklė nustebino net patyrusius specialistus. Tokie statiniai paprastai būna smarkiai apardyti, todėl geras išlikimas suteikia progą tiksliau įvertinti originalią architektūrą ir jos detales.

    Strateginė vieta ir simbolika

    Grobavietė įrengta pietiniame Crastu Littu šlaito pakraštyje, maždaug 740 metrų aukštyje virš jūros lygio. Iš čia atsiveria plati panorama į Macomer lygumas, Abbasanta plynaukštę, Paulilatino apylinkes ir tolimesnes teritorijas Oristano įlankos kryptimi.

    Archeologų vertinimu, tokia vieta galėjo būti parinkta ne tik dėl patogumo, bet ir dėl simbolinės reikšmės. Matomumas ir ryšys su kraštovaizdžiu neretai siejamas su bendruomenės tapatybe, protėvių kultu ir ritualais, kurie bronzos amžiuje buvo svarbi socialinio gyvenimo dalis.

    Kuo šis kapas išskirtinis?

    Statinys sumūrytas iš trachito blokų ir išlaiko pagrindinius Milžinų kapams būdingus bruožus: pailgą kolektyvinę laidojimo kamerą bei pusapvalę eksedrą prie įėjimo. Būtent ši monumentali priekinė dalis laikoma vienu atpažįstamiausių nuraginės architektūros elementų.

    Didžiausią tyrėjų susidomėjimą sukėlė vidinis konstrukcinis sprendimas: prie įėjimo laidojimo kamera padalyta į du lygius. Toks išplanavimas Sardinijoje yra itin retas, todėl detalūs matavimai ir stratigrafinė analizė gali suteikti naujų žinių apie statybos technikas ir laidojimo papročius.

    Nelegalūs kasinėjimai ir nauji radiniai

    Nors aptikta nelegalių kasinėjimų pėdsakų, kapo vidus nebuvo visiškai suniokotas. Kameros sluoksniuose rasta keramikos fragmentų, kurie leidžia sieti naudojimą su ankstyvuoju nuraginės civilizacijos laikotarpiu.

    Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti statinį ir suprasti jo vietą Sardinijos bronzos amžiaus bendruomenių gyvenime. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie objektai svarbūs ne vien dėl architektūros, bet ir dėl galimybės rekonstruoti socialinę organizaciją, tikėjimus bei protėvių pagerbimo tradicijas.

    Milžinų kapai yra vieni ryškiausių Sardinijos priešistorės paminklų: jie pradėti statyti maždaug XVIII amžiuje prieš mūsų erą ir veikė kaip kolektyvinės laidojimo vietos. Nors pavadinimas siejamas su įspūdingais matmenimis, o ne tikrais milžinais, saloje žinoma apie 800 tokių objektų, tačiau daugelis jų yra išlikę tik fragmentiškai.