CP v2

Tag: Archeologiniai tyrimai

  • Atvėrė galingos XIV a. karalienės kapą: DNR ir kaulai atskleidė netikėtą jos gyvenimo tiesą

    Atvėrė galingos XIV a. karalienės kapą: DNR ir kaulai atskleidė netikėtą jos gyvenimo tiesą

    XIV amžiaus Katalonijos politikoje ryškią vietą užėmusi karalienė Elizenda de Montcada po mirties vėl atsidūrė dėmesio centre. Barselonoje esančiame Santa Maria de Pedralbes vienuolyno karališkajame laidojimo komplekse atlikti tyrimai atskleidė iki šiol menkai žinotų detalių apie jos sveikatą, amžių ir kasdienybę.

    Tyrimai vyko kaip platesnio projekto dalis, kai archeologai, antropologai ir genetikai išanalizavo 25 XIV amžiuje palaidotų žmonių palaikus. Didžiausio susidomėjimo sulaukė pačios karalienės kapas, nes palaikų išlikimas pasirodė esantis neįprastai geras, leidžiantis daryti tikslesnes išvadas.

    Elizenda de Montcada istorijoje minima kaip ketvirtoji Aragono karaliaus Jokūbo II žmona. 1326 metais ji inicijavo vienuolyno Santa Maria de Pedralbes įkūrimą Barselonoje, o šis greitai tapo reikšmingu religiniu ir visuomeniniu centru regione.

    Po vyro mirties 1327 metais karalienė, kaip rodo istoriniai šaltiniai, nebegrįžo į rūmus. Ji apsigyveno specialiai įrengtuose apartamentuose greta vienuolyno ir iš ten daugelį metų tvarkė savo valdas, išlaikydama politinę įtaką, o tai našlių karalienių praktikoje Europoje buvo svarbi galios forma.

    Ką parodė kaulų analizė?

    Antropologinė analizė rodo, kad Elizenda galėjo sulaukti apie 70 metų, o tai viduramžiais buvo itin retas amžius net ir elitui. Mokslininkai fiksavo ryškius su senėjimu siejamus pakitimus, įskaitant pažengusius sąnarių degeneracijos požymius, galėjusius sukelti nuolatinį skausmą ir riboti judrumą.

    Taip pat aptikti osteoporozės bei kitų vyresniame amžiuje dažnėjančių sutrikimų pėdsakai. Tokios išvados svarbios ne tik biografijai, bet ir platesniam viduramžių elitų sveikatos vaizdui, nes leidžia lyginti gyvenimo kokybę, mitybą ir fizinius krūvius su žemesnių sluoksnių patirtimis.

    Didelį vaidmenį atliko kaukolės ir dantų būklės tyrimai, padedantys tiksliau vertinti gyvenimo sąlygas. Tyrėjai nurodo, kad, nepaisant ligų ir amžiaus, karalienė ilgą laiką tikėtina išlaikė palyginti gerą mitybos būklę, kas dera su jos aukštu statusu ir galimybėmis gauti geresnį maistą bei priežiūrą.

    Neįprastas kapas ir dviguba žinutė

    Išskirtinis dėmesys tenka ir pačiam antkapiui, suprojektuotam kaip simbolinis, dvipusis monumentas. Bažnyčios pusėje Elizenda vaizduojama kaip valdovė su karališkuoju orumu, o iš vienuolyno galerijų pusės ji pristatoma kaip kukli našlė, susijusi su religiniu gyvenimu.

    Toks sprendimas laikomas retu ir atspindinčiu dvigubą jos vaidmenį po vyro mirties: iš vienos pusės ji išlaikė autoritetą ir įtaką, iš kitos pusės sąmoningai kūrė pamaldžios, su vienuolynu susietos globėjos įvaizdį. Tyrėjų vertinimu, tai padeda geriau suprasti, kaip viduramžių moterys iš aukščiausių sluoksnių galėjo derinti politinę galią ir religines praktikas.

    Kodėl šie tyrimai svarbūs dabar?

    Šiuolaikinė bioarcheologija vis dažniau jungia klasikinius kasinėjimus su genetiniais ir izotopiniais metodais, todėl atsiveria galimybė tiksliau rekonstruoti praeities žmonių kilmę, giminystės ryšius, ligas ir net judėjimą. Šiuo atveju 25 palaidotųjų analizė leidžia geriau suprasti ne tik karalienę, bet ir su vienuolynu susijusią bendruomenę bei viduramžių Katalonijos elito socialinę struktūrą.

    Elizenda de Montcada šimtmečius dažnai buvo minima per savo vyro figūrą, tačiau nauji duomenys grąžina ją į savą vietą istorijoje. Tyrimų rezultatai primena, kad ji buvo ne tik karalienė, bet ir viena įtakingiausių savo epochos moterų, kurios gyvenimo pėdsakus dabar papildo ir mokslas.

  • CPK žengė dar vieną žingsnį oro uosto link: parinkta įmonė archeologiniams kasinėjimams

    Lenkijos Centrinio transporto mazgo projektą įgyvendinanti bendrovė CPK pranešė pasirinkusi rangovą archeologiniams kasinėjimams, kurie bus vykdomi prieš pradedant kelių infrastruktūros darbus aplink planuojamą oro uostą. Pasak bendrovės, tyrimai yra būtini, kad statybos vyktų nepažeidžiant kultūros paveldo reikalavimų.

    Archeologinius darbus vykdys konsorciumas, kurio lyderė yra Pracownia Archeologiczno-Konserwatorska Archeoplan, kartu dirbs ir Archeologiczny Serwis Konsultacyjno-Badawczy. Šie tyrimai apima teritorijas, kuriose prieš žemės darbus privaloma patikrinti, ar nėra archeologinių radinių.

    Mazovijos vaivadijos paminklų apsaugos konservatorius yra nurodęs 18 archeologinių vietų, kuriose turi būti atlikti išsamūs tyrimai. Bendra tyrimų teritorija siekia apie 1 540 arų, todėl darbai planuojami etapais, derinant lauko tyrimus ir vėlesnį rezultatų apdorojimą.

    CPK skelbia, kad lauko darbai turėtų trukti apie vienerius metus, o dar maždaug 12 mėnesių bus skirta tyrimų rezultatams apibendrinti, dokumentuoti ir parengti galutines išvadas. Sutarties trukmė numatoma 24 mėnesiams nuo jos pasirašymo.

    Bendrovė nurodė, kad rangovas buvo atrinktas pagal kainą, kuri šiuo pirkimu tapo vieninteliu vertinimo kriterijumi. Toks pasirinkimo modelis viešuosiuose pirkimuose taikomas, kai techniniai reikalavimai ir darbų apimtis yra aiškiai apibrėžti iš anksto.

    Projektas yra platesnės Port Polska programos dalis, kuria siekiama sukurti centrinį oro uostą tarp Varšuvos ir Lodzės bei sujungti jį su naujomis kelių ir geležinkelių jungtimis. Pagal viešai skelbtą grafiką, statybos teritorijose numatomos nuo 2026 metų, o oro uosto veiklos pradžia planuojama 2032 metais.

    CPK anksčiau taip pat informavo apie pasirengimą archeologiniams darbams planuojamai didelio greičio geležinkelio atkarpai tarp Varšuvos ir Lodzės. Tokie tyrimai yra įprasta didelių infrastruktūros projektų dalis, nes leidžia sumažinti riziką, kad statybų metu aptikti radiniai sustabdys darbus arba privers skubiai keisti projektinius sprendimus.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.

  • Dankovo tvirtovės griuvėsiai Silezijoje: pamirštas bastionas trijų regionų pasienyje

    Dankovo tvirtovės griuvėsiai Silezijoje: pamirštas bastionas trijų regionų pasienyje

    Dankovo kaime Silezijos vaivadijoje, netoli Kšepicų ir Lisvartos upės, stūkso senos tvirtovės griuvėsiai. Vieta istoriškai buvo trijų regionų paribyje, todėl šimtmečiais turėjo strateginę reikšmę. Čia ėjo prekybiniai keliai, o upės brastos ir perėjimai buvo svarbūs tiek gynybai, tiek kontrolei.

    Iki šių dienų išliko bastioninių pylimų kontūrai, mūrų fragmentai, vartų reliktai ir gyvenamųjų pastatų liekanos. Teritorija lengvai pasiekiama lankytojams, o geriausiai tvirtovės planas atsiveria užlipus ant aukštesnių pylimų. Būtent žemių įtvirtinimai išsilaikė geriau nei mūras, nes jie atsparesni artilerijos poveikiui ir laiko erozijai.

    Kaip Dankovas tapo tvirtove

    Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad šioje vietoje pilis egzistavo jau XV amžiuje, o dalis tyrėjų spėja apie ankstesnę, galimai XIII amžiaus gynybinę gyvenvietę. Vis dėlto didžiausias lūžis įvyko XVII amžiuje, kai Dankovas tapo Stanislavo Varšickio rezidencija. Tuomet senesnė pilis buvo perkurta į modernesnę bastioninę tvirtovę.

    Varšickis istorijoje vertinamas nevienareikšmiškai: vienur jis minimas kaip krašto gynybos organizatorius ir fortifikacijų rėmėjas, kitur – kaip itin griežtas ir negailestingas didikas. Dėl šių pasakojimų laikui bėgant gimė legendos, o pats magnatas kai kuriose tradicijose pramintas velniu. Tokios istorijos iki šiol kursto smalsumą ir papildo vietovės patrauklumą.

    Kuo išskirtinė bastioninė sistema

    Dankovo įtvirtinimai laikomi neįprastu pavyzdžiu Lenkijos pilių ir tvirtovių kontekste. Skirtingai nei daugelyje viduramžių pilių, kurios vėliau buvo tik iš dalies modernizuotos, čia susiformavo pilnavertė bastioninė struktūra, atitinkanti XVII amžiaus karo inžinerijos logiką. Tokios sistemos esmė – žemių pylimai, bastionai ir žemesnis profilis, leidžiantis efektyviau atlaikyti artilerijos ugnį.

    Tyrėjai tvirtovę sieja su to meto Europos fortifikacijos idėjomis, kurios buvo platinamos ir per karo inžinierių traktatus. Tarp minimų įtakų dažnai nurodomos prancūzų inžinieriaus Jeano Errardo koncepcijos, formavusios ankstyvąją naujųjų laikų įtvirtinimų mokyklą. Dėl to Dankovas kartais apibūdinamas kaip pereinamojo laikotarpio objektas tarp klasikinės pilies ir modernios tvirtovės.

    Kas dar lieka neatsakyta?

    Nors vietovė tyrinėta ne vieną dešimtmetį, archeologams ne visada pavyksta tiksliai atkurti visą komplekso struktūrą ir nustatyti pagrindinių pastatų vietas. Vis dėlto XXI amžiuje atlikti tyrimai atnešė daugiau aiškumo: rasta nemažai radinių, datuojamų XVII amžiumi, kai tvirtovė išgyveno didžiausią pakilimą. Tai leidžia geriau suprasti kasdienį gyvenimą ir tvirtovės funkcionavimą.

    Šiandien Dankovo griuvėsiai – tai atvira istorijos pamoka apie tai, kaip keitėsi gynyba artilerijos amžiuje. Be to, tai patraukli kryptis trumpai išvykai, kai norisi ne tik pasivaikščioti gamtoje, bet ir iš pirmo žvilgsnio perskaityti kraštovaizdyje likusias fortifikacijų linijas.

  • Prisikėlimo aikštės prieigos Šiauliuose: baigti archeologiniai tyrimai, netrukus startuos tvarkymas

    Prisikėlimo aikštės prieigos Šiauliuose: baigti archeologiniai tyrimai, netrukus startuos tvarkymas

    Šiauliuose baigtas vienas jautriausių Prisikėlimo aikštės prieigų tvarkymo etapų – archeologiniai tyrimai. Apie tai savivaldybės spaudos konferencijoje pranešė Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Mantas Antanavičius.

    Jo teigimu, tyrimų metu rasti palaikai jau įvertinti antropologų, o tolesni veiksmai derinami pagal galiojančią tvarką. Savivaldybė pabrėžia, kad šioje vietoje siekiama suderinti pagarbą istorijai ir aiškų urbanistinį sprendimą miesto centrui.

    „Iš viso buvo surasti 49 palaikai. Atlikus surastų palaikų antropologinius tyrimus, juos planuojama palaidoti Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietoje, esančioje šalia Ginkūnų kapinių“, – sakė M. Antanavičius.

    Pasak savivaldybės, antžeminės dalies sutvarkymo projektinė dokumentacija jau parengta, o šiuo metu vyksta jos ekspertizė. Kai tik procedūros bus baigtos, numatoma pereiti prie rangos darbų ir realių pokyčių aikštės prieigose.

    Kas keisis Prisikėlimo aikštės prieigose?

    Sutvarkymo projekto autorius architektas Vytenis Rudokas akcentavo, kad ši miesto centro vieta yra svarbi tranzitinė pėsčiųjų zona. Jo teigimu, teritorija aptarnauja reikšmingą pėsčiųjų srautą, todėl sprendiniai orientuoti į patogų judėjimą ir aiškią erdvės struktūrą.

    Numatoma, kad bus įrengtas apie 5 metrų pločio pėsčiųjų traktas, kuris taps Aušros tako tęsiniu. Šalia jo planuojama rami poilsio erdvė su suoliukais, orientuota į katedros vaizdą, taip stiprinant reprezentacinės miesto centro dalies funkciją.

    Želdynų dalyje projektuojami žemaūgiai krūmai, gėlynai ir dekoratyviniai medžiai, tarp jų – japoniški šermukšniai. Taip pat numatoma, kad dangoms bus naudojamos tos pačios trinkelės kaip ir likusioje aikštės dalyje, siekiant vientiso architektūrinio konteksto.

    Kada prasidės darbai ir ko prašoma gyventojų?

    Savivaldybė informuoja, kad artimiausiu metu aikštės prieigose turėtų pasirodyti statybinė technika, o teritorijoje laikinai padidės triukšmas ir dulkėtumas. Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas Valdas Markevičius prašė gyventojų supratimo dėl neišvengiamų nepatogumų.

    „Norime bendruomenės atsiprašyti už dar vis užtvertą dalį Prisikėlimo aikštės prieigų ir norime supratimo bei palaikymo baigiamiesiems darbams, kai bus šiek tiek triukšmo ir dulkių“, – kreipėsi V. Markevičius.

    Po sutvarkymo tikimasi, kad ši vieta taps ne tik patogiu pėsčiųjų maršrutu, bet ir vizualiai aiškesne, miestui reprezentatyvesne erdve. Projekte taip pat palikta galimybė ateityje įrengti nedidelį meninį akcentą, jei tam bus pritarta.

  • Krokuva artėja prie antrojo metro Lenkijoje: miestas su mokslininkais pradeda lemiamą etapą

    Krokuvos valdžia žengė naują žingsnį link metro statybos: miestas pasirašė ketinimų protokolą su plačiu mokslo ir tyrimų institucijų konsorciumu. Ši partnerystė skirta sustiprinti parengiamuosius darbus, kurie turi vykti dar iki realaus projektavimo ir statybų.

    Pasak miesto, tikslas yra surinkti kuo daugiau patikimų duomenų ir iš anksto įvertinti technines, teisines bei socialines rizikas. Statybų pradžia šiuo metu siejama su maždaug 2030 metais, tačiau grafikas priklausys nuo tyrimų rezultatų, dokumentacijos parengimo ir finansavimo sprendimų.

    Konsorciumas: nuo inžinerijos iki estetikos

    Į konsorciumą įtrauktos didžiausios Krokuvos aukštosios mokyklos ir tyrimų tinklas: Krokuvos technologijos universitetas, Jogailos universitetas, Kalnakasybos ir metalurgijos akademija, Krokuvos ekonomikos universitetas, Krokuvos žemės ūkio universitetas, Krokuvos dailės akademija bei Tyrimų tinklas Łukasiewicz – Keramikos ir statybinių medžiagų institutas.

    Miestas pabrėžia, kad tokio masto projektui reikia ne vien tunelių ar stočių brėžinių. Partneriai turėtų prisidėti ir prie organizacinių sprendimų, keleivių srautų prognozių, poveikio miestui vertinimo, taip pat prie būsimos infrastruktūros architektūrinės ir estetinės krypties.

    „Tai labai svarbus žingsnis. Metro yra projektas, kuriam reikia labai plačių žinių apie miestą, todėl noriu, kad mokslo institucijos būtų mūsų partnerės rengiant šią investiciją“, – sakė Krokuvos meras Aleksanderis Miszalskis.

    Kas bus daroma artimiausiu metu?

    Krokuva skelbia artimiausiomis dienomis planuojanti pradėti viešuosius pirkimus geologiniams tyrimams ir dokumentacijai, o dar gegužę numatomas konkursas archeologiniams tyrimams. Šie etapai laikomi kritiniais, nes būtent jie parodo realias požemines sąlygas ir galimus kultūros paveldo ribojimus trasoje.

    Miesto teigimu, geologiniai tyrimai turėtų tapti pagrindu sprendimams dėl tunelių maršruto, stočių vietų, statybos metodų, darbų eigos ir preliminarių kaštų. Kartu planuojamas didelis dokumentacijos paketas, apimantis galimybių studiją, techninę koncepciją, medžiagą poveikio aplinkai sprendimams ir funkcinį techninį aprašą, reikalingą pereiti į projektavimo fazę.

    Koks yra Krokuvos metro planas?

    Pagal anksčiau skelbtą miesto kryptį pirmosios linijos atidarymas siejamas su maždaug dešimtmečio perspektyva. Ilgalaikiuose planuose numatomos dvi linijos, kurių bendras ilgis būtų apie 29 kilometrai, o jungtys apimtų kryptį nuo Nowa Huta iki Opatkowice ir Kurdwanów.

    Krokuvos atvejis išsiskiria tuo, kad metro projektuojama kaip ilgalaikė transporto sistemos ašis, kuri turėtų sumažinti spūstis ir suteikti patikimesnį susisiekimą tankiai apgyvendintose miesto dalyse. Vis dėlto galutinį tempą lems tai, kaip greitai pavyks parengti dokumentaciją, gauti leidimus ir sutarti dėl investicijų finansavimo.

  • Ełko ežero salos pilies griuvėsiai atgimsta: ką atskleidė archeologai ir kaip keisis objektas

    Ełko ežero salos pilies griuvėsiai atgimsta: ką atskleidė archeologai ir kaip keisis objektas

    XII amžiuje dabartinio Ełko mieste buvusi sala ežere buvo strategiškai svarbi vieta: čia stovėjo medinė tvirtovė, siejama su jotvingių sargybos punktu. Vėliau, 1398–1406 metais, Kryžiuočių ordino pareigūnų iniciatyva buvo pastatyta pilis, su sausuma sujungta mediniu pakeliamu tiltu, kad būtų lengviau kontroliuoti prieigas ir užtikrinti apylinkių gyventojų saugumą.

    Po 1410 metų, kai regione keitėsi politinė ir karinė padėtis, pilis buvo sugriauta Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos nurodymu. Netrukus ji atstatyta jau kaip mūrinė tvirtovė, o 1525 metais, sekuliarizavus Kryžiuočių ordiną, Ełko salos pilis tapo vietos seniūno rezidencija ir administraciniu centru.

    Svarbus lūžis įvyko 1833 metais, kai po gaisro pastatas buvo kapitaliai remontuotas, o tai pakeitė jo architektūrinį pobūdį. XIX amžiuje sala buvo sujungta su krantais pylimu, todėl ji virto pusiasaliu, o nuo 1913 metų į pilį veda tiltas, kurį iki šiol išskiria istorinio tipo apšvietimas su išlikusiais dujiniais žibintais.

    Archeologiniai tyrimai pilies griuvėsiuose suteikė naujos informacijos apie prie pilies buvusių pastatų ūkines ir gyvenamąsias funkcijas. Tyrėjai aptiko radinių, leidžiančių tiksliau datuoti ir suprasti kasdienį gyvenimą: rasta koklių, monetų, krosnių fragmentų, taip pat patvirtinta, kad saloje veikė bokštas, minimas jau 1541 metais.

    Tyrimuose fiksuota ir platesnė infrastruktūra: šaltiniuose bei radiniuose siejama, kad teritorijoje galėjo būti alaus darykla ir virykla. Vienas įdomesnių radinių buvo detalė, susijusi su hypokausto tipo šildymo sistema, kai patalpos šildomos karštu oru, nukreiptu per specialias ertmes.

    2025 metais pradėta objekto revitalizacija apima ne tik pačių griuvėsių tvarkymą, bet ir kitų saloje buvusių statinių atkūrimo darbus. Projektas vykdomas derinant sprendimus su paveldosaugos specialistais, nes per šimtmečius pilis buvo ne kartą perstatyta ir įgijo ne tik viduramžių, bet ir baroko architektūros bruožų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tikslas nėra sukurti vien tik viduramžių tvirtovės vaizdą, o atkurti istoriškai pagrįstą laikotarpį, siejamą su vėlesniu pilies klestėjimu, kai išryškėjo barokinės detalės. Jei planai bus įgyvendinti nuosekliai, Ełko salos pilies griuvėsiai gali tapti viena ryškesnių Mozūrijos regiono kultūrinio turizmo vietų.

  • Kamienieco rūmų paslaptis: ar po XVIII amžiaus rezidencija slypi tamplierių lobiai?

    Kamienieco rūmų paslaptis: ar po XVIII amžiaus rezidencija slypi tamplierių lobiai?

    Kamienieco rūmai Aukštutinėje Silezijoje yra vienas įdomiausių regiono istorinių objektų, apipintas tiek dokumentuotais faktais, tiek legendomis apie viduramžių lobius. Šiandien matoma rezidencija siejama su XVIII amžiumi, tačiau vietovės istorija kur kas senesnė ir sluoksniuota.

    Šaltiniuose minima, kad dar XVI amžiuje šioje vietoje stovėjo renesansinė Kokorzų giminės rezidencija, kuri buvo jų pagrindinė būstinė. Vėliau, XVIII amžiuje, čia iškilo barokinės tradicijos rūmai, o XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pastatas kelis kartus perstatytas, galutinai įtvirtinant neobarokinį vaizdą.

    Kas žinoma apie rūmų kilmę

    Rūmai išsiskiria architektūrinėmis detalėmis: apvaliais bokšteliais, koplyčia su kupolu, šiauriniu portiku ir terasa, nuo kurios atsiveria vaizdas į Dravos slėnį. Ant fasadų matyti herbų kartušai ir atminimo lentos, liudijančios skirtingus savininkus bei rekonstrukcijas.

    Istoriniai įrašai ir vėlesni pertvarkymai rodo, kad pastatas ilgą laiką buvo kilmingų šeimų rankose, o jo forma kito pagal to meto madą ir savininkų ambicijas. Būtent šie perstatymai kartais ir tampa dirva legendoms, nes kartu su naujais sprendimais neretai atsiranda pasakojimų apie užmūrytas erdves ar paslėptus praėjimus.

    Legenda apie lobius ir požemius

    Viena populiariausių vietos legendų teigia, kad čia galėjo būti paslėptas kryžiuočių didžiojo magistro Hermanno von Salzos turtas. Pasakojimuose minimi ir požeminiai koridoriai, kurie esą driekėsi po viduramžių tvirtove, kadaise stovėjusia šioje vietoje.

    Kita istorija dar drąsesnė: neva pirmąjį Kamienieco kompleksą galėjo inicijuoti tamplieriai. Istorikai pabrėžia, kad tokios versijos dažnai remiasi vietos tradicija ir vėlesne vaizduote, o ne patikimais dokumentais, todėl klausimas, kur baigiasi romantizuota legenda ir prasideda faktai, lieka atviras.

    Mysia Wieża ir archeologų užuominos

    Rytinėje rūmų pusėje stovi vadinamoji Mysia Wieża, kuri, kaip manoma, XVI amžiuje galėjo būti vartų pravažiavimas. Ilgą laiką ji buvo klaidingai priskiriama XIX amžiaus pabaigos statyboms, tačiau archeologiniai tyrimai tokios versijos nepatvirtino.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis bokšto fragmentų galėjo būti panaudota statant vėlesnius rūmus, o pats objektas šiaurinę priestato dalį įgijo tik XIX amžiaus pabaigoje. Būtent tokie neatitikimai tarp ankstesnių spėjimų ir tyrimų rezultatų dažnai įžiebia naują susidomėjimo bangą ir grąžina prie klausimo, ką dar gali slėpti senosios sienos.

  • Biržuvėnų dvaro parko pritaikymui startuoja pirkimas: Telšių rajone planuojami archeologiniai tyrimai

    Telšių rajono savivaldybės administracija paskelbė viešąjį pirkimą archeologiniams tyrimams, kurie numatyti Biržuvėnų dvaro sodybos parko teritorijoje. Darbai planuojami įgyvendinant bendro regioninio maršruto „Gamtos peizažai“ iniciatyvą, kuria siekiama gerinti lankytinų vietų pritaikymą ir informacinę infrastruktūrą.

    Pagal pirkimo sąlygas archeologiniai tyrimai reikalingi prieš pradedant parko pritaikymo lankymui darbus. Tokie tyrimai dažnai atliekami tam, kad būtų identifikuoti ir apsaugoti galimi kultūriniai sluoksniai, senųjų takų, statinių ar mažosios architektūros liekanos bei kiti istorinę vertę turintys objektai.

    Skelbime nurodytas pirkimo numeris 7 636 612, o pasiūlymų priėmimo terminas – 2026 metų gegužės 12 dieną, 10.00 vietos laiku. Savivaldybė taip pat kviečia tiekėjus pateikti kontaktus, kad apie naujus pirkimus būtų galima informuoti elektroniniu paštu.

    Biržuvėnų dvaro sodybos parkas yra reikšmingas kultūros paveldo objektas, todėl planuojant infrastruktūros pokyčius įprastai keliami aukšti reikalavimai tyrimams, projektavimui ir darbų vykdymui. Archeologinių tyrimų rezultatai gali lemti ne tik darbų apimtį, bet ir sprendinius, kaip suderinti lankytojų patogumą su paveldo apsauga.

    Viešųjų pirkimų praktikoje tokie pirkimai svarbūs ir vietos verslui bei paveldo specialistams, nes atveria galimybes prisidėti prie regioninių turizmo maršrutų plėtros. Tikimasi, kad tinkamai parengti tyrimai leis parko pritaikymo sprendimus įgyvendinti sklandžiau, išvengiant netikėtumų statybos ar tvarkybos darbų metu.

  • Mokslininkai atkūrė XIII amžiaus Chełmo gyventojų veidus: kas slypi po sensacija?

    Mokslininkai atkūrė XIII amžiaus Chełmo gyventojų veidus: kas slypi po sensacija?

    Lenkijos Chełmo mieste archeologų ir antropologų komanda, remdamasi kriptose rastais palaikais, atkūrė XIII amžiaus žmonių veidus. Rekonstrukcijos sukėlė didelį susidomėjimą, nes leidžia į praeitį pažvelgti ne per kronikų pasakojimus, o per konkrečių asmenų bruožus.

    Tyrimai vyko kriptose po Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika ant Chełmo kalvos. Istoriniai šaltiniai šią vietą sieja su Haličo-Voluinės valdovo Danieliaus Romanovičiaus rezidencijos kompleksu, todėl kiekvienas radinys čia vertinamas kaip galintis papildyti regiono politinės istorijos paveikslą.

    Specialistams ypač pasitarnavo gerai išlikusios kaukolės, iš kurių buvo sukurti skaitmeniniai modeliai. Taikant 3D skenavimą ir teismo antropologijoje naudojamus audinių storio duomenis, sluoksnis po sluoksnio atkurta veido raumenų ir minkštųjų audinių struktūra.

    Vėlesnėje stadijoje į rekonstrukcijas įtraukti labiau interpretaciniai elementai, tokie kaip šukuosena ar barzda. Mokslininkai pabrėžia, kad kaulai gana patikimai leidžia nustatyti veido proporcijas ir formą, tačiau akių ar plaukų spalva dažniausiai lieka hipotezių lygmenyje, jei nėra papildomų genetinių duomenų.

    Daugiausia diskusijų sukėlė jauno vyro, maždaug 25–30 metų, rekonstrukcija. Jis buvo palaidotas neįprastame, laivo formą primenančiame plytiniame sarkofage, o tai gali rodyti aukštesnį statusą ir išskirtinį laidojimo ritualą.

    Tyrėjai neatmeta, kad šis asmuo galėjo būti susijęs su valdančiuoju sluoksniu, minimu regiono viduramžių šaltiniuose, tačiau tokios prielaidos kol kas vertinamos atsargiai. Tapatybės klausimui patvirtinti paprastai reikia platesnio konteksto: datavimo, kapo inventoriaus analizės, palyginamųjų istorinių duomenų, o kartais ir genetinių tyrimų.

    Kito vyro palaikai, preliminariai datuojami tuo pačiu laikotarpiu, rodo aiškius patirtos prievartos pėdsakus. Pasak specialistų, kaukolės ir akiduobės sužalojimai atitinka kovinių traumų pobūdį, todėl jis galėjo būti karys, kurio gyvenimą formavo kariniai konfliktai.

    Emociškai stipriausiai visuomenę paveikė jaunos, apie 20 metų, moters veido rekonstrukcija. Ji buvo palaidota ne pagrindinėje šventyklos dalyje, o po zakristija, o kartu rasti ir vaiko palaikai kelia papildomų klausimų apie aplinkybes, kuriomis ji mirė.

    Tokie projektai keičia ir patį viešąjį santykį su archeologija, nes į pirmą planą iškelia ne tik statinius ar radinius, bet ir žmones. Veido rekonstrukcija tampa būdu kalbėti apie mitybą, ligas, smurtą, socialinę padėtį ir laidojimo tradicijas, kurias išduoda kaulų analizė bei kapo kontekstas.

    Chełmo atvejis taip pat atspindi platesnę tendenciją Europoje, kai archeologiniai tyrimai jungiami su skaitmeniniais metodais. 3D modeliavimas ir vizualizacijos padeda rezultatus pateikti aiškiau, tačiau kartu primenama, kad rekonstrukcijos yra tikėtinas, o ne absoliučiai tikslus istorinio žmogaus portretas.