CP v2

Tag: Archeologiniai tyrimai

  • Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču apylinkių tankia augmenija mokslininkai aptiko iki šiol nedokumentuotų inkų laikų infrastruktūros pėdsakų. Lazerinio skenavimo technologija LiDAR padėjo užfiksuoti daugiau kaip 2,5 kilometro naujai identifikuotų prekolumbinių kelių, taip pat struktūras, kurios gali būti buvusių terasų ir platformų liekanos.

    LiDAR veikia iš orlaivio ar drono siųsdamas lazerio impulsus į žemės paviršių ir fiksuodamas jų atspindį. Iš apdorotų duomenų sudaromas itin detalus reljefo modelis, leidžiantis pamatyti kelių, sienų ar pamatų kontūrus net ten, kur iš žemės lygio viską uždengia miško laja.

    Tyrimą vykdė Lenkijos mokslininkų komanda iš Varšuvos universiteto, Vroclavo technologijos universiteto ir Vroclavo universiteto, bendradarbiaudama su Peru tyrėjais. Darbai vyko Maču Pikču archeologinio parko ribose, o žvalgomoji tyrimų fazė, kaip nurodoma publikacijose, prasidėjo 2023 metais liepą.

    Ryškiausias radinys – 1,2 km kelias

    Daugiausia dėmesio sulaukė kelias, kurio ilgis siekia mažiausiai 1,2 kilometro. Jo trasa pasižymi inkų inžinerijai būdingais bruožais, įskaitant zigzaginį išdėstymą, padedantį įveikti stačius šlaitus Andų kalnuose.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš nuotolinių duomenų neįmanoma galutinai nustatyti tikslaus kelio amžiaus ir funkcijos. Tam reikės tikslinių patikrinimų vietoje, stratigrafinių stebėjimų ir papildomų archeologinių tyrimų, kurie leistų patvirtinti datavimą bei ryšius su kitais objektais.

    Kodėl Maču Pikču vis dar stebina?

    Maču Pikču daugiau nei šimtmetį laikomas vienu svarbiausių Pietų Amerikos archeologinių objektų, tačiau jį supantis kalnų kraštovaizdis išlieka mažiau ištirtas. Andų migliniame miške tyrimus apsunkina reljefas ir tanki augmenija, todėl tradicinės paieškos metodais daug kas lieka nepastebėta.

    Nauji duomenys sustiprina hipotezę, kad Maču Pikču galėjo būti ne izoliuota citadelė, o didesnės sistemos dalis. Tokia sistema galėjo apimti susisiekimo tinklą, žemdirbystei pritaikytas terasas, gyvenvietes ir ūkines platformas, kurios padėjo funkcionuoti visam regionui.

    Kas bus daroma toliau?

    Peru kultūros paveldo apsaugą prižiūrinčios institucijos Cusco regione yra užsiminusios apie tikslines archeologines ekspedicijas, kurios turėtų patikrinti LiDAR identifikuotas vietas. Lauko darbai turėtų atsakyti, kaip šios struktūros buvo statomos, kokia jų būklė ir ar jos tikrai priklausė inkų kelių tinklui.

    Archeologijoje LiDAR jau tapo vienu svarbiausių įrankių ieškant objektų sudėtingoje aplinkoje, nes leidžia greitai susiaurinti teritorijas, kur verta kasti ir tirti. Maču Pikču atvejis dar kartą parodė, kad net labiausiai lankomose vietose gali slypėti iki šiol nematytas istorijos sluoksnis.

  • Po Varšuvos Brühlo rūmais aptiko dingusį miestą: radiniai keičia istorinius planus

    Varšuvoje vykstant pasirengimui atkurti Saksų rūmų kompleksą archeologai atvėrė erdves, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo praktiškai nepasiekiamos. Tyrimai apėmė Brühlo rūmų kiemą, pagrindinio korpuso fragmentus, buvusias ūkines patalpas ir teritorijas greta Saksų sodo.

    Didžiausia sensacija tapo po griuvėsių sluoksniais aptikta išskirtinė vėjų rožė, siejama su architektu Bohdanu Pniewskiu. Ji buvo tiksliai kiemo centre, o kartu rasta ir autentiško grindinio, granitinių plokščių bei laiptų, menančių paskutinius rūmų veikimo metus prieš karą.

    Šie radiniai svarbūs ne tik kaip istorinė vertybė, bet ir kaip praktiškas orientyras atkūrimo projektui. Atsiradus tiksliam kiemo ašių ir dangų atskaitos taškui, projektuotojai gali patikslinti kitų komplekso elementų vietą ir pirminį erdvės išplanavimą.

    Ne mažiau reikšmingi pasirodė išlikusių pamatų matavimai: vienoje vietoje nustatyta, kad buvusio pastato fasadas buvo beveik metru ilgesnis, nei rodė archyviniai planai. Dėl to teko koreguoti skaitmeninį komplekso modelį, kuris bus naudojamas atkūrimo darbams, o pati situacija priminė, kad net kruopšti dokumentacija ne visada tiksliai atspindi realią statinio geometriją.

    Per kasinėjimus surinkta daugiau kaip 2 000 radinių, tarp jų apie 700 architektūrinių detalių, tokių kaip lipdybos fragmentai, tinko likučiai ir dekoratyviniai fasado elementai. Rasta ir per 100 keraminių grindų plytelių, dalis jų siejama su tarpukariu veikusia Dziewulski ir Lange gamykla.

    Atrasti ir kasdieniai daiktai leidžia tiksliau atkurti tarpukario Varšuvos gyvenimo ritmą šiame kvartale. Kasinėjimuose aptikta daugybė indų šukių, butelių, taip pat maisto ir farmacijos prekių pakuočių, dalis jų priskiriama laikotarpiui, kai Brühlo rūmuose veikė Užsienio reikalų ministerija.

    Tyrėjai fiksavo ir infrastruktūros pėdsakus, susijusius su tarpukario įstaigų veikla: garažų liekanas, aptarnavimo kanalus, liftų šachtų elementus bei sodo fragmentus. Tokie radiniai padeda ne tik atkurti pastatų išvaizdą, bet ir suprasti, kaip buvo organizuotas darbas ir kasdienybė vienoje svarbiausių tuometės valstybės institucinių erdvių.

  • Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

    Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

    Nauji radiniai iš Dahšuro

    Vidurinės karalystės laikotarpio Egipto karališkųjų moterų įvaizdis gali keistis iš esmės. Nauja kaulų analizė leidžia manyti, kad dalis princesių ne tik buvo laidojamos su ginklais, bet ir galėjo jais naudotis gyvenime.

    Iki šiol egiptologijoje dažnai vyravo aiškinimas, kad lankai, buožės, durklai ar strėlės moterų kapuose buvo simboliniai. Tokie daiktai buvo siejami su statusu, religiniu ritualu ar pomirtinio pasaulio įkapių tradicija.

    Kaulai rodo pasikartojusį krūvį

    Tyrėjai iš naujo ištyrė šešių asmenų palaikus iš karališkosios nekropolio Dahšure: penkių princesių ir karaliaus Horo. Šie kaulai buvo rasti dar XIX amžiaus pabaigoje, tačiau ilgą laiką praktiškai nebuvo nuosekliai analizuojami šiuolaikiniais metodais.

    Didžiausias dėmesys sutelktas į raumenų prisitvirtinimo vietas rankų, pečių ir dilbių kauluose. Kelių moterų skeletuose fiksuoti pakitimai, kurie, tyrėjų vertinimu, atitinka ilgalaikį, intensyvų ir pasikartojantį fizinį krūvį.

    Pasak autorių, toks pakitimų derinys galėtų sietis su lanko įtempimu, stipriu suėmimu ir veiksmu, būdingu artimos kovos ginklams. Ryškiausi požymiai aptikti princesės Ity palaikuose, kurios kape buvo rastas prabangiai dekoruotas durklas.

    Ar tai reiškia, kad jos kariavo?

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir palankiausiu atveju tai nebūtinai įrodo dalyvavimą mūšiuose. Tačiau tokie duomenys labiau dera su prielaida, kad karališkosios moterys galėjo treniruotis, medžioti ar dalyvauti kitose fiziškai reikliose veiklose, o ne vien atlikti rūmų ir religines pareigas.

    „Ginklai kapuose gali būti ne vien statuso ženklas, bet ir užuomina į realius įgūdžius bei gyvenimo praktiką“, – teigiama tyrimo aptarimuose.

    Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje išlieka atsargumas. Bioarcheologai primena, kad raumenų prisitvirtinimo vietų pakitimus gali lemti amžius, genetika ar kasdienė veikla, o imtis yra maža ir trūksta platesnio palyginimo su nekarališkos kilmės moterų palaikais.

    Nepaisant to, pats faktas, kad daugiau nei šimtmetį saugoti radiniai vėl prabyla naujais duomenimis, rodo, kaip greitai archeologijoje kinta interpretacijos. Kuo daugiau senųjų kolekcijų bus peržiūrėta moderniais metodais, tuo dažniau gali tekti koreguoti nusistovėjusius pasakojimus apie praeitį.

  • Mokslininkus pribloškė įrodymai: skandinavai Iberiją pasiekė prieš 3 000 metų – kaip tai įmanoma?

    Mokslininkus pribloškė įrodymai: skandinavai Iberiją pasiekė prieš 3 000 metų – kaip tai įmanoma?

    Nauji archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš maždaug 3 000 metų šiaurės Europos jūrininkai galėjo palaikyti ryšius su Iberijos pusiasaliu. Tarptautinė mokslininkų komanda lygino laivų petroglifus iš šiaurės vakarų Iberijos su tūkstančiais panašių piešinių, žinomų iš pietų Skandinavijos.

    Anksčiau vyravo nuomonė, kad panašumai tarp laivų vaizdavimo skirtinguose regionuose galėjo būti atsitiktiniai arba nulemti universalių meninių formų. Vis dėlto nauja analizė atskleidė daug konkrečių sutapimų, kuriuos sunku paaiškinti vien lygiagrečiu kultūrų vystymusi.

    Detalės, kurios pakeitė vaizdą

    Mokslininkai fiksavo ryškius konstrukcinius bruožus: išlenktus korpusus, įgulos narius, žymimus vertikaliomis linijomis, irklus, stiebus, takelažo elementus. Taip pat pasikartoja dekoratyvūs laivų priekių motyvai, primenantys paukščius ar S formos ornamentus.

    Tyrime taikytas didelės raiškos 3D skenavimas, fotogrametrija ir RTI metodas, leidžiantis išryškinti paviršiaus mikroreljefą keičiant apšvietimą. Papildomai naudota geografinė analizė, padėjusi tiksliau įvertinti petroglifų kontekstą kraštovaizdyje.

    Pasak tyrėjų, šios technologijos leido pamatyti detales, kurios anksčiau buvo praktiškai nematomos, todėl kai kuriuos piešinius teko vertinti iš naujo. Dalis raižinių pasirodė esantys ne apytikriai simboliai, o gana tikslūs elementai, liudijantys pažangią laivadirbystės sampratą.

    Vėlyvasis bronzos amžius ir Atlanto keliai

    Datavimas rodo, kad dauguma Iberijos petroglifų galėjo būti sukurti maždaug 1 300–800 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje. Šis laikotarpis sutampa su Skandinavijos bronzos amžiaus klestėjimu, kai intensyvėjo metalų apdirbimas ir jūrinė veikla.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad Atlantas tuo metu greičiau buvo ne barjeras, o ryšių erdvė, kuria judėjo technologijos, žaliavos ir idėjos. Plačios jūrinių kontaktų grandinės galėjo jungti skirtingus Europos pakraščius per pakrantines keliones ir tarpininkų tinklus.

    Kodėl svarbi šiaurės Portugalija?

    Ypatingai išskiriama Penedo do Muro vietovė šiaurės Portugalijoje, esanti netoli alavo telkinių. Alavas buvo būtinas bronzai gaminti, todėl tokios teritorijos galėjo traukti pirklius ir jūrininkus, ieškojusius strategiškai svarbių žaliavų.

    Hipotezė papildo platesnį archeologijoje aptariamą vaizdą: bronzos amžiuje metalų tiekimo grandinės dažnai siekė didelius atstumus, o mainai skatino ne tik prekybą, bet ir simbolinių idėjų sklaidą. Petroglifų panašumai gali būti tokio kontaktų tinklo pėdsakas.

    „Mums pavyko nustatyti konstrukcinių detalių sutapimų, kuriuos sunku paaiškinti vien atsitiktinumu“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami analizės rezultatų svarbą.

    Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į simboliką: prie dalies laivų vaizdų aptinkami saulės ženklai ir motyvai, panašūs į religinius simbolius. Panašūs laivų ir saulės įvaizdžių deriniai žinomi ir Skandinavijos uolų mene, todėl laivai galėjo reikšti ne tik kelionę ar prekybą, bet ir ritualines, mitologines prasmes.

  • Dingo miestas, apie kurį rašė kronikos: archeologai Lenkijoje pagaliau rado 600 metų mįslę

    Dingo miestas, apie kurį rašė kronikos: archeologai Lenkijoje pagaliau rado 600 metų mįslę

    Viduramžių miestas Stolzenbergas, šaltiniuose minimas ir kaip Sławoborze, dešimtmečius buvo viena didžiausių Vakarų Pomeranijos regiono mįslių. Istoriniuose dokumentuose jis egzistavo, tačiau tiksli vieta liko nežinoma, todėl dalis tyrėjų ilgai spėliojo, ar miestas išvis kada nors buvo realiai įkurtas.

    Pastaraisiais metais situacija pasikeitė, kai archeologai į pagalbą pasitelkė detalias vietovės analizes ir geofizinius tyrimus. Miesto pėdsakų ieškota ne tik dabartinių gyvenviečių ribose, bet ir nuošaliuose miškuose, kur žmonių veikla per šimtmečius buvo mažesnė.

    Atrado už miesto ribų

    Tyrėjų dėmesį patraukė miškinga teritorija už šiuolaikinio užstatymo, kur po žeme ėmė ryškėti įtvirtinimų kontūrai. Čia aptikti masyvūs žemių pylimai ir gili gynybinė fosa, kurios gylis kai kur viršija 5 metrus.

    Magnetometrija ir kiti neinvaziniai metodai leido pažvelgti po paviršiumi beveik nekasant didelių plotų. Gauti duomenys parodė taisyklingą, viduramžių miestams būdingą planą su stačiakampę formą primenančia turgaus aikšte ir gatvėmis, vedusiomis link buvusių vartų.

    Kada galėjo atsirasti miestas?

    Archeologų vertinimu, Stolzenbergas galėjo būti įkurtas XIII amžiaus pabaigoje arba XIV amžiaus pradžioje. Tokia datacija dera su laikotarpiu, kai pasienio teritorijose tarp Pomeranijos ir Naujosios Markos buvo aktyviai steigiamos naujos gyvenvietės, siekiant sustiprinti politinę ir ekonominę kontrolę.

    Šis regionas ilgą laiką buvo skirtingų valdžios centrų varžybų laukas, todėl miestai atliko ne vien prekybos, bet ir administracinę bei gynybinę funkciją. Strateginę reikšmę turėjo keliai ir prekių srautai, o naujų miestų steigimas dažnai reiškė bandymą perimti arba nukreipti prekybinius maršrutus.

    Kodėl miestas išnyko?

    Didžiausia mįslė išlieka miesto žlugimo priežastys. Tyrimai rodo, kad dalis sklypų galėjo taip ir likti neužstatyti, o tai leistų spėti, jog miesto plėtra sustojo gana anksti.

    Ar tai lėmė ekonominiai sunkumai, politiniai konfliktai, pasikeitę prekybos keliai ar nepalankios gamtinės sąlygos, kol kas neatsakyta. Tyrėjai svarsto ir apie problemas, susijusias su vandens valdymu, nes tokie veiksniai viduramžių miestams galėjo tapti kritiniai tiek gynybai, tiek kasdieniam gyvenimui.

    Vietovėje rasta daugiau nei 400 įvairių epochų radinių, tačiau vertingiausi siejami su miesto gyvavimo laikotarpiu. Tarp jų minimos sidabrinės monetos, diržų detalės, sagtelės, įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktų fragmentai, padedantys atkurti gyventojų buitį ir prekybinius ryšius.

    Archeologai aptiko ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, tarp jų ir radinių, siejamų su XVIII amžiaus karo veiksmais. Tai rodo, kad teritorija, net ir miestui išnykus, vėlesniais šimtmečiais išliko svarbi ir buvo įtraukta į regiono istorinius įvykius.

    Skirtingai nei daugelis senųjų miestų, kurių vietas sunaikino vėlesnės statybos, ši gyvenvietė ilgą laiką išliko pasislėpusi miške. Dėl to jos planas ir įtvirtinimų struktūra išsilaikė neįprastai gerai, o tyrėjai gavo retą galimybę analizuoti viduramžių urbanizaciją beveik nepaliestoje aplinkoje.

    „Tokie neinvaziniai tyrimai leidžia atkurti miesto planą ir įtvirtinimus praktiškai nekasant didžiulių plotų, todėl išlieka daugiau galimybių vėlesniems, tikslesniems tyrimams“, – sakė archeologinių tyrimų komandos atstovas.

  • Atvėrė galingos XIV a. karalienės kapą: DNR ir kaulai atskleidė netikėtą jos gyvenimo tiesą

    Atvėrė galingos XIV a. karalienės kapą: DNR ir kaulai atskleidė netikėtą jos gyvenimo tiesą

    XIV amžiaus Katalonijos politikoje ryškią vietą užėmusi karalienė Elizenda de Montcada po mirties vėl atsidūrė dėmesio centre. Barselonoje esančiame Santa Maria de Pedralbes vienuolyno karališkajame laidojimo komplekse atlikti tyrimai atskleidė iki šiol menkai žinotų detalių apie jos sveikatą, amžių ir kasdienybę.

    Tyrimai vyko kaip platesnio projekto dalis, kai archeologai, antropologai ir genetikai išanalizavo 25 XIV amžiuje palaidotų žmonių palaikus. Didžiausio susidomėjimo sulaukė pačios karalienės kapas, nes palaikų išlikimas pasirodė esantis neįprastai geras, leidžiantis daryti tikslesnes išvadas.

    Elizenda de Montcada istorijoje minima kaip ketvirtoji Aragono karaliaus Jokūbo II žmona. 1326 metais ji inicijavo vienuolyno Santa Maria de Pedralbes įkūrimą Barselonoje, o šis greitai tapo reikšmingu religiniu ir visuomeniniu centru regione.

    Po vyro mirties 1327 metais karalienė, kaip rodo istoriniai šaltiniai, nebegrįžo į rūmus. Ji apsigyveno specialiai įrengtuose apartamentuose greta vienuolyno ir iš ten daugelį metų tvarkė savo valdas, išlaikydama politinę įtaką, o tai našlių karalienių praktikoje Europoje buvo svarbi galios forma.

    Ką parodė kaulų analizė?

    Antropologinė analizė rodo, kad Elizenda galėjo sulaukti apie 70 metų, o tai viduramžiais buvo itin retas amžius net ir elitui. Mokslininkai fiksavo ryškius su senėjimu siejamus pakitimus, įskaitant pažengusius sąnarių degeneracijos požymius, galėjusius sukelti nuolatinį skausmą ir riboti judrumą.

    Taip pat aptikti osteoporozės bei kitų vyresniame amžiuje dažnėjančių sutrikimų pėdsakai. Tokios išvados svarbios ne tik biografijai, bet ir platesniam viduramžių elitų sveikatos vaizdui, nes leidžia lyginti gyvenimo kokybę, mitybą ir fizinius krūvius su žemesnių sluoksnių patirtimis.

    Didelį vaidmenį atliko kaukolės ir dantų būklės tyrimai, padedantys tiksliau vertinti gyvenimo sąlygas. Tyrėjai nurodo, kad, nepaisant ligų ir amžiaus, karalienė ilgą laiką tikėtina išlaikė palyginti gerą mitybos būklę, kas dera su jos aukštu statusu ir galimybėmis gauti geresnį maistą bei priežiūrą.

    Neįprastas kapas ir dviguba žinutė

    Išskirtinis dėmesys tenka ir pačiam antkapiui, suprojektuotam kaip simbolinis, dvipusis monumentas. Bažnyčios pusėje Elizenda vaizduojama kaip valdovė su karališkuoju orumu, o iš vienuolyno galerijų pusės ji pristatoma kaip kukli našlė, susijusi su religiniu gyvenimu.

    Toks sprendimas laikomas retu ir atspindinčiu dvigubą jos vaidmenį po vyro mirties: iš vienos pusės ji išlaikė autoritetą ir įtaką, iš kitos pusės sąmoningai kūrė pamaldžios, su vienuolynu susietos globėjos įvaizdį. Tyrėjų vertinimu, tai padeda geriau suprasti, kaip viduramžių moterys iš aukščiausių sluoksnių galėjo derinti politinę galią ir religines praktikas.

    Kodėl šie tyrimai svarbūs dabar?

    Šiuolaikinė bioarcheologija vis dažniau jungia klasikinius kasinėjimus su genetiniais ir izotopiniais metodais, todėl atsiveria galimybė tiksliau rekonstruoti praeities žmonių kilmę, giminystės ryšius, ligas ir net judėjimą. Šiuo atveju 25 palaidotųjų analizė leidžia geriau suprasti ne tik karalienę, bet ir su vienuolynu susijusią bendruomenę bei viduramžių Katalonijos elito socialinę struktūrą.

    Elizenda de Montcada šimtmečius dažnai buvo minima per savo vyro figūrą, tačiau nauji duomenys grąžina ją į savą vietą istorijoje. Tyrimų rezultatai primena, kad ji buvo ne tik karalienė, bet ir viena įtakingiausių savo epochos moterų, kurios gyvenimo pėdsakus dabar papildo ir mokslas.

  • CPK žengė dar vieną žingsnį oro uosto link: parinkta įmonė archeologiniams kasinėjimams

    Lenkijos Centrinio transporto mazgo projektą įgyvendinanti bendrovė CPK pranešė pasirinkusi rangovą archeologiniams kasinėjimams, kurie bus vykdomi prieš pradedant kelių infrastruktūros darbus aplink planuojamą oro uostą. Pasak bendrovės, tyrimai yra būtini, kad statybos vyktų nepažeidžiant kultūros paveldo reikalavimų.

    Archeologinius darbus vykdys konsorciumas, kurio lyderė yra Pracownia Archeologiczno-Konserwatorska Archeoplan, kartu dirbs ir Archeologiczny Serwis Konsultacyjno-Badawczy. Šie tyrimai apima teritorijas, kuriose prieš žemės darbus privaloma patikrinti, ar nėra archeologinių radinių.

    Mazovijos vaivadijos paminklų apsaugos konservatorius yra nurodęs 18 archeologinių vietų, kuriose turi būti atlikti išsamūs tyrimai. Bendra tyrimų teritorija siekia apie 1 540 arų, todėl darbai planuojami etapais, derinant lauko tyrimus ir vėlesnį rezultatų apdorojimą.

    CPK skelbia, kad lauko darbai turėtų trukti apie vienerius metus, o dar maždaug 12 mėnesių bus skirta tyrimų rezultatams apibendrinti, dokumentuoti ir parengti galutines išvadas. Sutarties trukmė numatoma 24 mėnesiams nuo jos pasirašymo.

    Bendrovė nurodė, kad rangovas buvo atrinktas pagal kainą, kuri šiuo pirkimu tapo vieninteliu vertinimo kriterijumi. Toks pasirinkimo modelis viešuosiuose pirkimuose taikomas, kai techniniai reikalavimai ir darbų apimtis yra aiškiai apibrėžti iš anksto.

    Projektas yra platesnės Port Polska programos dalis, kuria siekiama sukurti centrinį oro uostą tarp Varšuvos ir Lodzės bei sujungti jį su naujomis kelių ir geležinkelių jungtimis. Pagal viešai skelbtą grafiką, statybos teritorijose numatomos nuo 2026 metų, o oro uosto veiklos pradžia planuojama 2032 metais.

    CPK anksčiau taip pat informavo apie pasirengimą archeologiniams darbams planuojamai didelio greičio geležinkelio atkarpai tarp Varšuvos ir Lodzės. Tokie tyrimai yra įprasta didelių infrastruktūros projektų dalis, nes leidžia sumažinti riziką, kad statybų metu aptikti radiniai sustabdys darbus arba privers skubiai keisti projektinius sprendimus.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.

  • Dankovo tvirtovės griuvėsiai Silezijoje: pamirštas bastionas trijų regionų pasienyje

    Dankovo tvirtovės griuvėsiai Silezijoje: pamirštas bastionas trijų regionų pasienyje

    Dankovo kaime Silezijos vaivadijoje, netoli Kšepicų ir Lisvartos upės, stūkso senos tvirtovės griuvėsiai. Vieta istoriškai buvo trijų regionų paribyje, todėl šimtmečiais turėjo strateginę reikšmę. Čia ėjo prekybiniai keliai, o upės brastos ir perėjimai buvo svarbūs tiek gynybai, tiek kontrolei.

    Iki šių dienų išliko bastioninių pylimų kontūrai, mūrų fragmentai, vartų reliktai ir gyvenamųjų pastatų liekanos. Teritorija lengvai pasiekiama lankytojams, o geriausiai tvirtovės planas atsiveria užlipus ant aukštesnių pylimų. Būtent žemių įtvirtinimai išsilaikė geriau nei mūras, nes jie atsparesni artilerijos poveikiui ir laiko erozijai.

    Kaip Dankovas tapo tvirtove

    Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad šioje vietoje pilis egzistavo jau XV amžiuje, o dalis tyrėjų spėja apie ankstesnę, galimai XIII amžiaus gynybinę gyvenvietę. Vis dėlto didžiausias lūžis įvyko XVII amžiuje, kai Dankovas tapo Stanislavo Varšickio rezidencija. Tuomet senesnė pilis buvo perkurta į modernesnę bastioninę tvirtovę.

    Varšickis istorijoje vertinamas nevienareikšmiškai: vienur jis minimas kaip krašto gynybos organizatorius ir fortifikacijų rėmėjas, kitur – kaip itin griežtas ir negailestingas didikas. Dėl šių pasakojimų laikui bėgant gimė legendos, o pats magnatas kai kuriose tradicijose pramintas velniu. Tokios istorijos iki šiol kursto smalsumą ir papildo vietovės patrauklumą.

    Kuo išskirtinė bastioninė sistema

    Dankovo įtvirtinimai laikomi neįprastu pavyzdžiu Lenkijos pilių ir tvirtovių kontekste. Skirtingai nei daugelyje viduramžių pilių, kurios vėliau buvo tik iš dalies modernizuotos, čia susiformavo pilnavertė bastioninė struktūra, atitinkanti XVII amžiaus karo inžinerijos logiką. Tokios sistemos esmė – žemių pylimai, bastionai ir žemesnis profilis, leidžiantis efektyviau atlaikyti artilerijos ugnį.

    Tyrėjai tvirtovę sieja su to meto Europos fortifikacijos idėjomis, kurios buvo platinamos ir per karo inžinierių traktatus. Tarp minimų įtakų dažnai nurodomos prancūzų inžinieriaus Jeano Errardo koncepcijos, formavusios ankstyvąją naujųjų laikų įtvirtinimų mokyklą. Dėl to Dankovas kartais apibūdinamas kaip pereinamojo laikotarpio objektas tarp klasikinės pilies ir modernios tvirtovės.

    Kas dar lieka neatsakyta?

    Nors vietovė tyrinėta ne vieną dešimtmetį, archeologams ne visada pavyksta tiksliai atkurti visą komplekso struktūrą ir nustatyti pagrindinių pastatų vietas. Vis dėlto XXI amžiuje atlikti tyrimai atnešė daugiau aiškumo: rasta nemažai radinių, datuojamų XVII amžiumi, kai tvirtovė išgyveno didžiausią pakilimą. Tai leidžia geriau suprasti kasdienį gyvenimą ir tvirtovės funkcionavimą.

    Šiandien Dankovo griuvėsiai – tai atvira istorijos pamoka apie tai, kaip keitėsi gynyba artilerijos amžiuje. Be to, tai patraukli kryptis trumpai išvykai, kai norisi ne tik pasivaikščioti gamtoje, bet ir iš pirmo žvilgsnio perskaityti kraštovaizdyje likusias fortifikacijų linijas.

  • Prisikėlimo aikštės prieigos Šiauliuose: baigti archeologiniai tyrimai, netrukus startuos tvarkymas

    Prisikėlimo aikštės prieigos Šiauliuose: baigti archeologiniai tyrimai, netrukus startuos tvarkymas

    Šiauliuose baigtas vienas jautriausių Prisikėlimo aikštės prieigų tvarkymo etapų – archeologiniai tyrimai. Apie tai savivaldybės spaudos konferencijoje pranešė Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Mantas Antanavičius.

    Jo teigimu, tyrimų metu rasti palaikai jau įvertinti antropologų, o tolesni veiksmai derinami pagal galiojančią tvarką. Savivaldybė pabrėžia, kad šioje vietoje siekiama suderinti pagarbą istorijai ir aiškų urbanistinį sprendimą miesto centrui.

    „Iš viso buvo surasti 49 palaikai. Atlikus surastų palaikų antropologinius tyrimus, juos planuojama palaidoti Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietoje, esančioje šalia Ginkūnų kapinių“, – sakė M. Antanavičius.

    Pasak savivaldybės, antžeminės dalies sutvarkymo projektinė dokumentacija jau parengta, o šiuo metu vyksta jos ekspertizė. Kai tik procedūros bus baigtos, numatoma pereiti prie rangos darbų ir realių pokyčių aikštės prieigose.

    Kas keisis Prisikėlimo aikštės prieigose?

    Sutvarkymo projekto autorius architektas Vytenis Rudokas akcentavo, kad ši miesto centro vieta yra svarbi tranzitinė pėsčiųjų zona. Jo teigimu, teritorija aptarnauja reikšmingą pėsčiųjų srautą, todėl sprendiniai orientuoti į patogų judėjimą ir aiškią erdvės struktūrą.

    Numatoma, kad bus įrengtas apie 5 metrų pločio pėsčiųjų traktas, kuris taps Aušros tako tęsiniu. Šalia jo planuojama rami poilsio erdvė su suoliukais, orientuota į katedros vaizdą, taip stiprinant reprezentacinės miesto centro dalies funkciją.

    Želdynų dalyje projektuojami žemaūgiai krūmai, gėlynai ir dekoratyviniai medžiai, tarp jų – japoniški šermukšniai. Taip pat numatoma, kad dangoms bus naudojamos tos pačios trinkelės kaip ir likusioje aikštės dalyje, siekiant vientiso architektūrinio konteksto.

    Kada prasidės darbai ir ko prašoma gyventojų?

    Savivaldybė informuoja, kad artimiausiu metu aikštės prieigose turėtų pasirodyti statybinė technika, o teritorijoje laikinai padidės triukšmas ir dulkėtumas. Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas Valdas Markevičius prašė gyventojų supratimo dėl neišvengiamų nepatogumų.

    „Norime bendruomenės atsiprašyti už dar vis užtvertą dalį Prisikėlimo aikštės prieigų ir norime supratimo bei palaikymo baigiamiesiems darbams, kai bus šiek tiek triukšmo ir dulkių“, – kreipėsi V. Markevičius.

    Po sutvarkymo tikimasi, kad ši vieta taps ne tik patogiu pėsčiųjų maršrutu, bet ir vizualiai aiškesne, miestui reprezentatyvesne erdve. Projekte taip pat palikta galimybė ateityje įrengti nedidelį meninį akcentą, jei tam bus pritarta.