Tag: Archeologiniai tyrimai

  • Archeologai Kazachstane aptiko Gulago stovyklos pėdsakų, rodančių: ji veikė ilgiau nei skelbta

    Archeologai Kazachstane aptiko Gulago stovyklos pėdsakų, rodančių: ji veikė ilgiau nei skelbta

    Kazachstane vykstantys archeologiniai tyrimai atskleidė naujų detalių apie vieną sovietinio Gulago stovyklų: rasti radiniai leidžia įtarti, kad ji galėjo veikti ilgiau, nei iki šiol buvo manoma pagal oficialius dokumentus.

    Pirmuosius oficialius kompleksinius buvusios stovyklos archeologinius tyrimus Terekty gyvenvietėje atlieka tyrėjų komanda, apie jų rezultatus skelbia Vakarų Bohemijos universitetas Pilzene.

    Tyrinėjama viena iš sistemos „Stieplag“ stovyklų, kuri, kaip nurodoma istorinėse apžvalgose, veikė 1948–1956 metais. Remiantis ankstesniais duomenimis, per visą kompleksą perėjo daugiau nei 20 tūkst. kalinių – daugiausia politinių, tarp jų minimi Ukrainos, Baltijos šalių ir kitų valstybių gyventojai.

    Ši vietovė archeologams ypač vertinga, nes čia išliko beveik viso komplekso pėdsakai: identifikuotos vyrų ir moterų stovyklų teritorijos, administraciniai pastatai, sargybinių gyvenvietė ir ūkio zona, kur kaliniai buvo verčiami dirbti priverstinius darbus.

    Radiniai, neatitinkantys oficialios datos

    Vienas svarbiausių ekspedicijos atradimų – stikliniai buteliai, datuojami 1959–1961 metais. Tai kertasi su iki šiol vyravusia versija, kad „Stieplag“ sistemos stovykla jau 1956 metais buvo uždaryta.

    Tyrėjų vertinimu, tokie radiniai gali reikšti, kad stovyklos gyvenimas tęsėsi ir vėliau, nors dokumentuose tai neatsispindėjo. Kitaip tariant, reali praktika galėjo skirtis nuo to, kas buvo fiksuojama archyvuose.

    Liudininko pasakojimas: stovykla veikė ir 1959-aisiais

    Rastą medžiagą papildė 78 metų Mizambajaus Bralino, seniausio Terekty apylinkių gyventojo, liudijimas. Vyras į šią vietovę atsikraustė 1959 metais ir teigia tuo metu dar prisimenantis veikusią moterų stovyklą, kurioje buvo laikomos kalinės iš Baltijos šalių.

    Pasak jo, moterys buvo saugomos brutaliai, o teritorijoje esą girdėdavosi šūviai, šaudant kalinių pusėn. Šis pasakojimas tyrėjams padėjo tiksliau suprasti objektų išsidėstymą ir stovyklos veikimo aplinkybes.

    Užmirštas kapinynas ir smurto ženklai

    Ekspedicija taip pat aptiko pamiršto kapinyno pėdsakų – vietos, kur galėjo būti laidojamos stovyklos aukos. Tarp radinių minimos ir šovinių tūtelės, kurios rodo, kokiomis priemonėmis galėjo būti kontroliuojami kaliniai.

    Organizacijos „Gulag.cz“ atstovas Štěpánas Černoušekas atkreipia dėmesį, kad formaliai Maskvos sprendimu stovykla galėjo būti panaikinta, tačiau tai nebūtinai reiškė automatinį visų kalinių paleidimą. Dalis stovyklų galėjo veikti toliau jau kitos administracijos vardu, o tokie pokyčiai ne visuomet patekdavo į vėliau istorikus pasiekusius dokumentus.

    Tyrėjų teigimu, Terekty radiniai primena, jog vien archyvų ne visada pakanka praeičiai atkurti – materialūs įrodymai ir liudininkų atsiminimai gali pakeisti supratimą apie paskutinius stalininių stovyklų sistemos metus.

  • Prie Ararato rasta 9 m gylyje apdegusios medienos: tyrėjai tikrina, ar tai Nojaus arkos pėdsakai

    Prie Ararato rasta 9 m gylyje apdegusios medienos: tyrėjai tikrina, ar tai Nojaus arkos pėdsakai

    Netoli Ararato kalno Turkijoje tyrėjai pranešė aptikę apdegusios medienos fragmentų maždaug 9 metrų gylyje. Radinys iškeltas gręžiniais Durupınar formacijoje – vietoje, kuri jau dešimtmečius siejama su bandymais rasti Nojaus arkos pėdsakų.

    Kaip skelbiama „GlobeNewswire“ pranešime, kartu pristatyti ir georadaro tyrimų duomenys, kuriuose fiksuojamos reguliarios anomalijos. Jos primena galimus koridorius, patalpas ir kelių lygių struktūrą po žeme.

    Didžiausią susidomėjimą kelia tai, kad mediena rasta ne paviršiuje, kur ją galėjo atnešti vanduo ar vėjas, o giliai geologiniame sluoksnyje. Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, jog dar per anksti daryti išvadą, kad tai būtų biblinio tvano laikų liekanos.

    Mėginiai perduoti laboratorijoms: planuojama nustatyti jų amžių radiokarboniniu C-14 metodu ir identifikuoti medienos rūšį. Atsakymai turėtų padėti įvertinti, kaip toks materialas atsidūrė tiriamoje vietoje ir ar jis nebuvo perneštas natūralių procesų.

    Kas žinoma apie georadaro „anomalijas“

    Tyrėjas Khosrow Bakhtar pranešė, kad georadaro skenavimuose matomos taisyklingos struktūros, kurias galima interpretuoti kaip ertmes ar vidines erdves. Pasak jo, gali būti, kad formacijos viduje slypi kelių aukštų konstrukcija.

    Ši detalė kai kuriems tyrimo entuziastams atrodo intriguojanti, nes biblinis pasakojimas apie Nojaus arką mini tris „kondygnacijas“. Tačiau kol kas tai tėra interpretacija – be tiesioginių įrodymų, patvirtinančių žmogaus sukurtą objektą.

    Be to, patys archeologai neatmeta ir kur kas proziškesnių paaiškinimų. Tarp jų – galimybė, kad apdegusi mediena galėjo būti, pavyzdžiui, senovinio laužo liekana, likusi nuo čia kadaise buvusių piemenų.

    Kodėl ši vieta taip traukia dėmesį

    Durupınar formacija yra netoli Ararato kalno ir dėmesį pritraukia nuo 1959 metų. Iš oro ji primena didžiulės valties formą, o jos ilgis siekia apie 157 metrus.

    Vis dėlto iki šiol, nepaisant ekspedicijų, nebuvo pateikta visuotinai priimtų įrodymų, kad ši struktūra yra dirbtinės kilmės. Dalis geologų laikosi nuomonės, kad tokį pavidalą galėjo suformuoti natūralūs geologiniai procesai.

    Todėl lemiamu veiksniu gali tapti laboratorinių tyrimų rezultatai: būtent C-14 datavimas ir medienos identifikavimas turėtų suteikti aiškesnį atsakymą, ar radiniai gali būti siejami su senovine konstrukcija, ar tai tik atsitiktinės kilmės organinė medžiaga.

  • Majų miestas Akė žlugo, bet jame dar 450 metų gyveno žmonės – ką rado archeologai

    Majų miestas Akė žlugo, bet jame dar 450 metų gyveno žmonės – ką rado archeologai

    Majų miestas Akė (Ake) Jukatane smuko ir prarado reikšmę, tačiau jo istorija tuo nesibaigė – archeologiniai duomenys rodo, kad žmonės miesto teritorijoje gyveno dar kelis šimtmečius.

    Gyventojai įsikūrė buvusių mūrų ir akmeninių konstrukcijų apsuptyje, o senųjų pastatų likučius panaudojo naujiems, daug kuklesniems namams statyti.

    Akė kadaise buvo vienas svarbių majų civilizacijos centrų su monumentaliais statiniais ir akmeniniais kompleksais. Maždaug 1000–1100 metais miestas pradėjo patirti krizę – prie jos prisidėjo politiniai neramumai ir sausros.

    Užuot visiškai apleidę vietą, žmonės prisitaikė: ėmė statyti lengvesnes konstrukcijas iš medinių stulpų, dengtas šiaudais, o aplink mėtęsi akmeniniai blokai tapo naujų būstų pamatais.

    Ruinos virto gyvenamu kvartalu

    Tyrimai rodo, kad tai nebuvo trumpalaikiai apsilankymai ar pavienių žmonių stovyklos. Akės teritorijoje fiksuojami gyvenamieji sampilai (piliakalniai), liudijantys apie gausesnę ir nuolat čia gyvenusią bendruomenę.

    Archeologai rado įvairių kasdienybės pėdsakų: keramikos šukių, gyvūnų kaulų, akmeninių įrankių, skirtų maistui smulkinti, taip pat audimo svarmenų, naudotų tekstilei gaminti.

    Šie radiniai leidžia spręsti, kad žmonės ruošė maistą, apdirbo žaliavas ir gamino drabužius. Aptikta ir palaidojimų bei pėdsakų, susijusių su smilkalų deginimu – vadinasi, net pasikeitus gyvenimo sąlygoms, išliko ritualinių praktikų.

    Kada gyvenimas Akėje baigėsi?

    Bendra tyrėjų išvada – gyvenvietė Akėje galėjo išsilaikyti maždaug nuo 1100 iki 1550 metų, taigi apie 450 metų po miesto nuosmukio.

    Paskutiniai žinomi istoriniai paminėjimai apie Akę siejami su 1567 metais: išlikęs to laikotarpio laiškas tampa svarbiu orientyru bandant nustatyti, kada vietos bendruomenė galutinai pasitraukė.

    Mokslininkai spėja, kad gyvenvietės pabaiga galėjo būti susijusi su ispanų kolonizacija ir priverstiniu vietinių gyventojų perkėlimu. Apie Akę skelbiama mokslo žurnale „Latin American Antiquity“.

  • Inkų aukoms ruošė vaikus: mumijų plaukuose aptiko kokamedžio ir alkoholio pėdsakus

    Aštuonmetės mergaitės, paaukotos inkų religiniame rituale, plaukuose mokslininkai aptiko cheminių pėdsakų, rodančių, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ji kramtė kokamedžio lapus ir vartojo alkoholį.

    Šie duomenys paaiškėjo iš maždaug 6 centimetrų ilgio plaukų ruožo, išlikusio apie 500 metų – jis tarsi „užrašė“ paskutinių mėnesių organizmo patirtį. Apie tyrimą skelbia „ZME Science“.

    Mergaitės kūnas rastas Argentinoje, snieguotame kalne, o aplinkybės leidžia manyti, kad ji buvo nužudyta per valstybės masto religinę ceremoniją. Tokios aukos, kaip teigiama, galėjo būti siejamos su valdovo mirtimi ar karūnavimu, taip pat su krize – sausra ar badmečiu.

    Tyrėjai svarsto, kad psichoaktyvios medžiagos ir alkoholis galėjo būti naudojami ne tam, kad sukeltų vizijas, o kad vaikai ištvertų alinantį žygį į didelį aukštį ir būtų emociškai prislopinti prieš lemiamą ritualo etapą.

    Kaip plaukai atskleidė paskutinius mėnesius

    Analizuodami aštuonias vaikų mumijas, rastas Peru ir Argentinos kalnuose, mokslininkai ieškojo itin mažų cheminių likučių plaukuose ir naguose. Tokie audiniai augdami „įkalina“ medžiagų pėdsakus, cirkuliuojančius organizme.

    Iš aštuonių mumijų šešios turėjo plaukų, tinkamų tyrimui, dvi – nagų. Visuose šešiuose plaukų mėginiuose rasta kokaino ir jo skilimo produkto benzoilekgonino, o tai labiausiai siejama su kokamedžio lapų kramtymu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas šiuolaikinis rafinuotas kokainas: inkų laikais žmonės naudojo kokamedžio lapus, o ne vėliau išgrynintas formas.

    Nagų mėginiai dviejų asmenų atveju kokamedžio vartojimo nepatvirtino, tad ne visoms aukoms paruošimas galėjo būti vienodas arba ne visada išliko tinkama medžiaga analizei.

    Kokamedis, „chicha“ ir skirtingi ritualo scenarijai

    Kokamedžio lapų kramtymas Anduose turėjo ir religinę, ir praktinę reikšmę: jis galėjo slopinti alkį bei nuovargį ir padėti prisitaikyti prie sunkaus kopimo bei reto oro.

    Keturių mumijų mėginiuose aptikta ir kokaetileno – junginio, susidarančio, kai organizme kartu būna kokamedžio kilmės medžiagų ir alkoholio. Alkoholio šaltiniu galėjo būti „chicha“ – fermentuotas gėrimas iš kukurūzų, minimas ir istoriniuose aprašymuose kaip ceremonijų dalis.

    Vienos mergaitės atveju tyrėjai jos plaukus suskirstė į šešias maždaug po 1 centimetrą dalis – tai apytiksliai atitinka paskutinius šešis gyvenimo mėnesius. Kokaino koncentracijos kito, o alkoholis (sprendžiant iš kokaetileno) ryškiausiai pasirodė pačiame paskutiniame segmente, arčiausiai galvos odos, kas leistų sieti vartojimą su paskutiniu mėnesiu.

    Vis dėlto ši seka skiriasi nuo ankstesnių tyrimų, kuriuose kitose aukose kokamedžio ir alkoholio vartojimo pėdsakai matėsi ilgesnį laiką. Dėl to daroma prielaida, kad „capacocha“ ritualas nebuvo vienodas visoje imperijoje – jis galėjo kisti priklausomai nuo vietos tradicijų ar konkrečios šventvietės.

    Kokių medžiagų nerado ir ką tai reiškia

    Mokslininkai taip pat ieškojo junginių, siejamų su stipriais haliucinogenais, pavyzdžiui, meskalino, DMT ar bufo­tenino, tačiau jų aptikti nepavyko. Tai sustiprina versiją, kad paruošimas labiau buvo skirtas ištvermei ir emociniam slopinimui, o ne psichodelinėms patirtims.

    Įdomi detalė – vienos 14-metės mergaitės, 1995 metais rastos Peru Ampato kalne ir žinomos kaip Juanita, naguose aptikta nedidelis kiekis harmino. Šis junginys randamas augaluose, naudojamuose ajahuaskos gėrimui ruošti, tad neatmetama, kad kai kurios medžiagos į Andus galėjo patekti prekybos keliais.

    Vis dėlto vien harmino buvimas, tyrėjų teigimu, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad žmogus patyrė haliucinacijas. Naujausi rezultatai publikuoti žurnale „Antiquity“ ir papildo supratimą apie inkų religines praktikas, kurių detales šiandien leidžia atkurti modernūs tyrimų metodai.

  • Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje po grindimis aptikti senoviniai kapai: ką rodo kasinėjimai

    Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčioje po grindimis aptikti senoviniai kapai: ką rodo kasinėjimai

    Ką rado po bažnyčios grindimis

    Jeruzalėje, Šventojo Kapo bažnyčioje, italų archeologų komanda restauravimo darbų metu po grindimis aptiko senovinį laidojimo kraštovaizdį. Tyrėjai skelbia radę uolose iškirstų kapų, buvusio akmens karjero ir žemdirbystės plotų pėdsakų.

    Pasak archeologų, po šventove identifikuotas ir sodo fragmentas, o taip pat augalinių liekanų, siejamų su alyvmedžiais bei vynmedžiais. Šie atradimai, tyrėjų vertinimu, atitinka biblinį pasakojimą, kad netoli nukryžiavimo vietos buvo sodas ir kapas.

    Istorinė vieta ir jos rekonstrukcijos

    Šventojo Kapo bažnyčia laikoma viena svarbiausių krikščionybės šventovių, nes tradicija ją sieja su Jėzaus nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo vieta. Dabartinio komplekso ištakos siejamos su Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, kurio iniciatyva ketvirtajame amžiuje čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia.

    Per šimtmečius pastatas ne kartą buvo niokotas ir perstatomas, todėl šiandieninis vaizdas yra kelių statybos ir restauravimo etapų rezultatas. Dėl skirtingų krikščioniškų konfesijų dalijamos atsakomybės už šventovę ilgą laiką didesni struktūriniai pakeitimai, įskaitant kasinėjimus, buvo sunkiai suderinami.

    2016 metais prasidėję didesni restauravimo darbai tapo proga išsamiau ištirti požeminius sluoksnius. Iš pradžių planuotas grindų atnaujinimas palaipsniui virto platesnio masto archeologiniu projektu, leidusiu pažvelgti į tai, kas šioje vietoje buvo dar prieš bažnyčios statybas.

    Ką tai reiškia Jėzaus kapo klausimui

    Kasydami po bažnyčia tyrėjai fiksavo uolose iškirstus kapus, būdingus senovės Jeruzalės apylinkėms. Evangelijose Jėzaus kapas taip pat aprašomas kaip uoloje iškirsta laidojimo vieta, todėl pats kontekstas, archeologų teigimu, dera su rašytiniais pasakojimais.

    Komandos vadovė Francesca Romana Stasolla, dirbanti Romos universitete „La Sapienza“, radinius aiškina kaip laidojimo vietovės požymius. Jos vertinimu, duomenys leidžia manyti, kad tarp Golgotos ir kapų galėjo būti dirbama žemė, o ne vientisas užstatymas.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas, jog po Šventojo Kapo bažnyčia yra būtent Jėzaus palaidojimo vieta. Nėra rasta užrašų ar kitų tiesioginių ženklų, kurie vienareikšmiškai susietų konkretų kapą su istoriniu asmeniu, o dalies radinių datavimas dar tikslinamas.

    Atradimai greičiau sustiprina bendrą vaizdą, kad vieta, kurią krikščionys garbina šimtmečius, atitinka Naujojo Testamento aprašomą geografinį ir archeologinį kontekstą. Artimiausiu metu laukiama detalesnių publikacijų, kurios turėtų paaiškinti datavimo metodus ir tikslesnę radinių interpretaciją.

  • Veprių kalvos paslaptis griūva: tyrėjai atidengia rezidencinės pilies bokštą ir netikėtus radinius

    Veprių centre ant kalvos ilgą laiką buvo manoma stovėjus dvaro rūmams, tačiau naujausi tyrimai rodo kitokį vaizdą. 2025 metais, vietos bendruomenės iniciatyva ir bendradarbiaujant su Ukmergės rajono savivaldybe, pradėti archeologiniai darbai atskleidė, kad tai galėjo būti rezidencinė pilis.

    Pirmieji duomenys gauti atlikus neinvazinius žvalgymus georadaru, kai buvusios dvarvietės teritorijoje užfiksuotos aiškios mūrinių konstrukcijų anomalijos. Tyrėjai teigia, kad rūmų pastatas galėjo turėti du gynybinius bokštus, o 2026 metais tęsiant darbus jau atidengiamas šiaurinis bokštas.

    „Iki šiol Vepriuose kalbėjome apie dvarą, tačiau tyrimų duomenys leidžia vis garsiau sakyti, kad čia buvo rezidencinė pilis“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys iniciatoriai.

    Georadaras parodė tai, ko nesimatė

    Georadaro duomenys ir pirmieji kasinėjimai leidžia spėti, kad pirminis pastatas buvo stačiakampio plano, o bokštai galėjo būti pristatyti vėliau. Tokia raida būdinga Lietuvos didikų rezidencijoms, kurios laikui bėgant buvo pritaikomos ir reprezentacijai, ir gynybai.

    Atidengti pamatai mūryti iš akmenų ir raudonų molio plytų, naudojant kalkinį skiedinį. Fiksuojamas 1,4–2,1 metro storis, o kai kur konstrukcijos įgilintos iki 3,2 metro, tai rodo didelės apimties ir ambicingą statybą.

    Vidinėje korpuso pusėje aptiktas rūsys bei į jį vedantys laiptai, o pats rūsys, sprendžiant iš užpildo, buvo užverstas griuvėsiais jau likviduojant statinį. Tarp griuvėsių rasta koklių, čerpių ir plytų fragmentų, leidžiančių tikslinti perstatymų laikotarpius.

    Šemetų ir Tyzenhauzų pėdsakai

    Istoriniuose šaltiniuose Veprių valdos aiškiai minimos 1542 metais, kai jos priklausė Kęsgailoms. Vėliau, XVI amžiaus antroje pusėje, dvarą perėmė Šemetų giminė, su kuria siejamos ir galimos renesansinės rekonstrukcijos.

    Tyrėjai kontekstą sieja su to meto tendencija Lietuvoje didikų valdas stiprinti ir puošti renesanso stilistika, kai kūrėsi ar buvo perstatomos tokios rezidencinės pilys kaip Siesikų, Raudonės, Raudondvario ar Panemunės. Vepriai šiame žemėlapyje galėtų tapti dar vienu, iki šiol mažai žinotu, tokios architektūros tašku.

    Vėlesniais amžiais valdos, tikėtina, perėjo kitoms giminėms, o XVIII amžiaus pradžioje objektas galėjo smarkiai nukentėti per Šiaurės karą. Tai atitiktų ir radinių pobūdį, ir faktą, kad XIX amžiaus dokumentuose jau minimi kitoje vietoje pastatyti dvaro rūmai.

    Radiniai prabyla apie gyvenimą pilyje

    Kasinėjimų metu surinkta XVI amžiaus pabaigos–XVIII amžiaus pradžios medžiaga, kuri laikoma vertinga moksliniam pažinimui. Didžiausią dalį sudaro kokliai, priskiriami kelioms krosnims, taip pat buitinė keramika, langų stiklo fragmentai ir metalinės detalės.

    Dalis koklių dekoruota heraldiniais motyvais, tarp jų minimas Buivolas, siejamas su Tyzenhauzų giminės heraldika. Tokie radiniai ne tik padeda datuoti sluoksnius, bet ir leidžia tikslinti, kas ir kada valdė rezidenciją, kai rašytinių duomenų stinga arba jie fragmentiški.

    Šiaurinio bokšto tyrimai kol kas atskleidžia šešiakampio plano pamatus, o tokia forma dažnai siejama su ankstesnių laikotarpių gynybinėmis tradicijomis. Tyrėjai pabrėžia, kad bokšto sienos galėjo būti tinkuotos, puoštos architektūrinėmis detalėmis, o rastas strėlgalis sustiprina prielaidą apie gynybinę funkciją.

    Tyrimai Vepriuose tęsiami, o archeologai tikisi, kad tolesni kasinėjimai leis tiksliau nustatyti statybos etapus, rekonstrukcijų laiką ir tai, kaip dvaro rūmai virto rezidencine pilimi. Jei hipotezė pasitvirtins, Vepriai taps retu pavyzdžiu, papildančiu Lietuvos rezidencinių pilių istoriją.

  • Mįslė, kodėl romėnų miestas tuštėjo: akveduktas atskleidė stulbinančią priežastį

    Mįslė, kodėl romėnų miestas tuštėjo: akveduktas atskleidė stulbinančią priežastį

    Kas nutiko vandeniui į Nîmes?

    Mokslininkai, tyrę romėnų akveduką, vedusį vandenį į Nemausus, šiandieninį Nîmes, priėjo prie išvados, kad apie 270 metus vandens tiekimas miestui nutrūko. Tai svarbi užuomina aiškinantis, kodėl miestas III amžiuje galėjo sparčiai netekti gyventojų ir reikšmės.

    Tyrimą atliko Mainco Johanno Gutenbergo universiteto mokslininkai, dėmesį sutelkę į mineralines nuosėdas, per šimtmečius susidariusias akveduko viduje. Būtent jos leido atkurti, kaip keitėsi vandens tėkmė, priežiūra ir infrastruktūros paskirtis.

    Nuosėdos veikė kaip metraštis

    Akvedukas buvo pastatytas apie 50 metus ir maždaug 50 kilometrų atstumu tiekė vandenį į miestą, įskaitant įspūdingą Pont du Gard atkarpą. Kanalais tekantis vanduo palikdavo kalcio karbonato sluoksnius, panašius į medžio rieves, iš kurių galima spręsti apie pokyčius bėgant laikui.

    Mokslininkai paėmė mėginius iš dešimties skirtingų vietų ir tyrė jų cheminę sudėtį, įskaitant anglies, deguonies ir stroncio izotopus bei mikroelementus. Tokia analizė padeda įvertinti, ar tėkmė buvo stabili, ar vandenyje daugėjo priemaišų, ir ar konstrukcija buvo tinkamai prižiūrima.

    Sausra, vanduo laukams ir galiausiai staigus lūžis

    Tyrimų duomenys rodo, kad problemų atsirado anksti: maždaug po 11 metų teko prijungti papildomą vandens šaltinį. Tai siejama su sausrų laikotarpiu, minimu ir istoriniuose šaltiniuose, o pati sistema buvo modifikuota, kad praleistų didesnį vandens kiekį.

    Apie 150 metus į miestą patenkančio vandens kiekis vėl pradėjo mažėti, tačiau šįkart ne dėl avarijos. Tyrėjų vertinimu, reikšminga dalis vandens buvo nukreipta žemės ūkiui, o į laukus galėjo keliauti net apie pusė ankstesnio srauto.

    Lemiamas pokytis fiksuojamas III amžiuje: po 230 metų nuosėdos rodo prastėjančią akveduko būklę, didesnį porėtumą, daugiau molio ir smėlio, o tai siejama su silpnesne priežiūra. Apie 270 metus vanduo miesto nepasiekė visiškai, nors viršutinės akveduko dalys, įskaitant teritorijas prie Pont du Gard, dar bent apie 140 metų buvo naudojamos, tikėtina, daugiausia laukams.

    Kodėl akveduko tiesiog neatstatė?

    Tyrėjams ypač reikšminga tai, kad nerasta požymių, jog vandens tiekimas nutrūko dėl didelės konstrukcinės katastrofos ar priešo sukelto sugriovimo. Jei taip būtų nutikę, tikėtina, būtų aptikta ryškių pažeidimų, tačiau jų neužfiksuota.

    „Akvaduktą greičiausiai buvo galima sutaisyti, bet miestui vandens paprasčiausiai nebereikėjo tiek, kiek anksčiau“, – teigė tyrėjai, apibendrindami išvadas.

    Šį sumažėjusį poreikį mokslininkai sieja su vadinamąja Kiprijono maro epidemija, datuojama maždaug 250–270 metais. Epidemija istoriniuose šaltiniuose gerai paliudyta, tačiau jos poveikis vakarinėms Romos imperijos provincijoms vertinamas prasčiau, todėl Nîmes atvejis laikomas svarbia netiesiogine užuomina.

    Nors tiesioginių įrodymų, kad Nîmes patyrė epidemiologinę katastrofą, nėra, chronologinis sutapimas, staigus miesto vandens poreikio kritimas ir platesnis III amžiaus imperijos politinis bei ekonominis nuosmukis sudaro logišką paaiškinimą. Tokie tarpdisciplininiai tyrimai, derinant geoarcheologiją ir istorinius kontekstus, vis dažniau padeda tiksliau suprasti, kaip klimatas, ūkis ir ligos keitė senovės miestų likimus.

  • Pucke aptiko šimtus įtvirtinimų: Vėjo kalnas slėpė 3 000 metų istoriją ir karo pėdsakus

    Pucke aptiko šimtus įtvirtinimų: Vėjo kalnas slėpė 3 000 metų istoriją ir karo pėdsakus

    Lenkijos Pucko apylinkėse, Vėjo kalnu vadinamoje vietovėje, archeologai aptiko šimtus skirtingų laikotarpių struktūrų, rodančių, kad ši teritorija buvo intensyviai naudojama tūkstančius metų. Tyrimus vykdė Varšuvos universiteto archeologai, kurie šiemet ištyrė daugiau kaip 5 000 kvadratinių metrų plotą maždaug 300 metrų į vakarus nuo viduramžių Pucko.

    Prieš kasinėjimus mokslininkai analizavo istorinius šaltinius, įskaitant 1634 metų apylinkių žemėlapį, kuriame ši vieta pažymėta kaip Muhlenberg, tai yra Malūno kalnas. Žemėlapyje taip pat fiksuota nuoroda į liuteronų kapines, todėl tyrėjai tikėjosi rasti ir ankstyvųjų naujųjų laikų palaidojimų pėdsakų.

    Pirmieji radiniai parodė, kad vietovės istorija gerokai senesnė, nei leistų manyti rašytiniai šaltiniai. Aptikta užstatymo ir veiklos pėdsakų, siejamų su lužitų kultūros bendruomenėmis ir datuojamų pirmąja I tūkstantmečio prieš mūsų erą puse. Taip pat užfiksuota ankstyvųjų viduramžių laikotarpio naudojimo ženklų.

    Įtartinos apskritos struktūros

    Daugiausia klausimų sukėlė vėlesnių laikų radiniai centrinėje kalvos dalyje, kur aptiktos dvi didelės apskritos struktūros. Jų skersmuo siekė apie 30 ir 50 metrų, o grioviai kai kur buvo maždaug 1,5 metro gylio. Tyrėjai viduje rado masyvių granitinių girnapusių fragmentų ir keliolika akmeninių patrankų sviedinių.

    Remdamiesi radiniais archeologai svarsto, kad vieta galėjo būti susijusi su žinomu XV amžiaus Kryžiuočių ordino vėjo malūnu. Nors pačios konstrukcijos liekanų kol kas neaptikta, malimo akmenų fragmentai leidžia manyti, kad čia veikė įrenginys, skirtas grūdams malti. Greta galėjo stovėti ir nedidelis pastatas, apie kurį liudytų išlikusi medinė rūsio dalis.

    Dar įdomesnė versija siejama su dviem apskritais grioviais, kurie, kaip spėjama, galėjo sudaryti gynybinę sistemą aplink objektą. Tokie įtvirtinimai galėjo atsirasti dėl karinės grėsmės, o tyrėjai juos sieja su Trylikos metų karu, vykusiu 1454–1466 metais. Puckas tuo metu tapo kovų vieta: 1460 metais miestą užėmė kryžiuočiai, o 1464 metais jų pajėgas Pucke apsupo Gdansko kariuomenė.

    Kapinės ir palaidojimų paslaptys

    Kalvos istorija nesibaigia viduramžiais. XVI amžiuje dalis teritorijos buvo perduota vietos evangelikų bendruomenei, kuri čia įkūrė kapines. Mokslininkai aptiko apie 150 kapų, nors palaikų išlikimas vertinamas kaip prastas.

    Kartu rasta ir įdomių įkapių bei smulkių daiktų. Tarp jų buvo keturios XV ir XVI amžių monetos, kurios gali būti siejamos su papročiu mirusiajam įdėti pinigų kelionei į anapus. Aptikta ir XVII amžiaus molinė pypkė, galėjusi priklausyti vienam iš palaidotųjų.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Iš viso Vėjo kalne užfiksuota daugiau kaip 300 įvairių struktūrų, todėl ši vieta tampa reikšmingu šaltiniu, leidžiančiu rekonstruoti regiono raidą nuo priešistorės iki naujųjų laikų. Jei apskritų griovių interpretacija pasitvirtins, tai galėtų būti vieni pirmųjų aiškiai atpažintų lauko įtvirtinimų, susijusių su Trylikos metų karo įvykiais šiame krašte.

    Tyrėjai skelbia neketinantys sustoti: planuojamos papildomos analizės, tikslesnis palaidojimų datavimas ir bandymai įvertinti, kokia buvo čia gyvenusių žmonių biologinė būklė ankstyvaisiais naujųjų laikų šimtmečiais. Tokie tarpdisciplininiai tyrimai šiandien archeologijoje tampa standartu, kai lauko duomenys derinami su laboratoriniais metodais ir istorinių šaltinių analize.

  • Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Kas rasta Granados urvuose

    Pietų Ispanijoje, netoli Granados, trijuose urvuose archeologai iš naujo įvertino beveik 1 000 žmogaus kaulų ir kaulų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad dalis palaikų rodo sąmoningą kūnų ardymą, kuris kai kuriais atvejais gali būti siejamas su kanibalizmo epizodais neolito laikotarpiu.

    Analizuoti rinkiniai iš Malalmuerzo, Carigüela ir Majólicas urvų. Nauji radiokarbono datavimai leido tiksliau nustatyti, kada vyko skirtingi epizodai ir ar jie kartojosi, o ne buvo vienkartinis reiškinys.

    Kaip nustatomi tokie atvejai

    Mokslininkai vertino pjūvių žymes, kaulų lūžius ir dantų paliktus pėdsakus, matomus ir plika akimi, ir mikroskopu. Tokie požymiai archeologijoje laikomi svarbiais indikatoriais, padedančiais atskirti natūralų irimą, gyvūnų veiklą ar antrinį perlaidojimą nuo tyčinio kūno apdorojimo.

    Tyrime taikyta ir statistinė analizė bei mašininio mokymosi metodai, padedantys sisteminti žymių tipų pasikartojimą skirtinguose kauluose. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas požymis nėra pakankamas, todėl vertinamas visas kontekstas: žymių pobūdis, jų vieta, radinių sluoksnis ir datavimas.

    Skirtingos trijų urvų istorijos

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur, pasak tyrėjų, dalis palaikų gali rodyti kolektyvinio smurto epizodą, po kurio kūnai buvo vartoti maistui. Šis scenarijus datuojamas maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą, tačiau pateikiamas kaip tikėtina interpretacija, o ne galutinis faktas.

    Carigüela urve, remiantis nauju datavimu, panašūs veiksmai galėjo kartotis per skirtingus neolito tarpsnius. Čia išskiriamas ir neįprastas kaukolių apdorojimas: dvi kaukolės, tyrėjų vertinimu, buvo modifikuotos taip, kad galėjo būti naudojamos kaip indai.

    Majólicas urve fiksuojamas vėlyvesnis epizodas, siejamas su maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą. Šiuo atveju aiškių smurto požymių mažiau, o kai kurie kaulai buvo nusidažę raudonai, kas, pasak tyrėjų, gali sietis su ritualinėmis praktikomis ir pigmentų naudojimu.

    Ką tai keičia Europos neolito paveiksle

    Tyrėjų išvada – neolito kanibalizmas Iberijos pusiasalyje greičiausiai nebuvo izoliuotas reiškinys. Panašūs pėdsakai skirtinguose Europos regionuose rodo, kad tokios praktikos galėjo pasireikšti tam tikrais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis, o jų prasmė nebūtinai buvo vienoda.

    Archeologijoje vis dažniau pabrėžiama, kad iš pirmo žvilgsnio panašūs kaulų apdorojimo modeliai gali atspindėti skirtingas socialines realijas: nuo karo ir bauginimo iki sudėtingų laidojimo ar atminimo ritualų. Todėl svarbiausia tampa ne vien sensacinga interpretacija, o nuoseklus kelių įrodymų linijų sutapimas.

    „Priešistorinį kanibalizmą ilgą laiką buvo linkstama aiškinti kaip vienalytį reiškinį, tačiau panašūs pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines situacijas“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

    Dar vienas šio darbo akcentas – seniau iškastų rinkinių vertė. Tyrėjai parodė, kad šiandieninės datavimo ir mikroskopinės analizės priemonės gali iš esmės pakeisti senų radinių interpretaciją, net jei jie muziejuose saugomi dešimtmečius.

  • Zarasų Birutės gatvėje atidengė 34 kapus: paaiškėjo, kur driekėsi istorinės miesto kapinės

    Zarasų Birutės gatvėje atidengė 34 kapus: paaiškėjo, kur driekėsi istorinės miesto kapinės

    Zarasų istorinėje dalyje, Birutės gatvės atkarpoje nuo Malūno gatvės iki Vilniaus gatvės, 2026 metų rugpjūčio 10 dieną–rugsėjo 9 dieną atlikti detalieji archeologiniai tyrimai ir žvalgymai. Jie vykdyti prieš tęsiant gatvės tvarkymo darbus, nes ankstesniais metais šioje teritorijoje buvo aptikta žmonių palaikų, o istoriniai šaltiniai rodė čia buvus kapines.

    Tyrimus pagal patvirtintą projektą atliko MB „Fosos“, leidimą išdavė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Archeologai pabrėžia, kad tokie darbai miestų istoriniuose centruose yra įprasta praktika, padedanti suderinti infrastruktūros atnaujinimą su paveldo apsauga.

    Ištirtas didelis plotas

    Detaliųjų tyrimų metu ištirtos šešios perkasos, kurių bendras plotas siekė 853 kvadratinius metrus. Papildomai žvalgymai atlikti 755 kvadratinių metrų plote link Vilniaus gatvės, taip pat peržiūrėta apie 200 kvadratinių metrų teritorija sandėliuoto grunto, iškasto anksčiau.

    Archeologai atidengė ir ištyrė 34 žmonių kapus, be to, aptiko pavienių kaulų iš anksčiau suardytų palaidojimų. Nustatyta, kad dalį kapų buvo apgadinę ankstesni žemės kasimo darbai ir inžinerinių tinklų įrengimas, tačiau kai kuriose vietose išliko aiškios palaidojimų grupės.

    Didžiausias kapų tankumas fiksuotas vienoje iš perkasų, kur palaidojimai išsidėstė eilėmis. Aptikta ir grupinių kapaviečių, o vienoje jų palaidojimai buvo išdėstyti keliais sluoksniais, kas rodo ilgiau naudotą ir intensyviai eksploatuotą kapinių dalį.

    Radinių chronologija ir laidojimo ypatumai

    Tyrimų metu rasta monetų, keramikos ir fajanso šukių, stiklinių dirbinių, aprangos detalių, sagų, karstų vinių, kryželių ir kitų smulkių buities bei laidojimo konteksto radinių. Tokie radiniai padeda tikslinti laikotarpį, kuriuo teritorija buvo naudojama, ir leidžia geriau suprasti vietos bendruomenės kasdienybę.

    Remiantis pirminėmis išvadomis, dalis kryželių datuojama XVIII amžiaus pabaiga–XIX amžiaus pirmąja puse, o kiti radiniai sietini su XIX amžiumi. Tyrėjų vertinimu, šioje kapinių dalyje galėjo būti laidojama nuo XVIII amžiaus antrosios pusės iki XIX amžiaus pirmosios pusės ar net XIX amžiaus vidurio.

    Archeologai taip pat fiksavo, kad dalis mirusiųjų palaidoti karstuose, kūnai guldyti aukštielninki. Orientacija įvairavo, o tai gali rodyti skirtingus laidojimo etapus, tradicijų kaitą arba skirtingus kapinių planavimo sprendinius skirtingu laikotarpiu.

    Kur baigėsi kapinės ir ką daryti toliau

    Vienas svarbiausių tyrimų tikslų buvo patikslinti istorinių kapinių ribas. Tyrėjai rėmėsi naujais lauko duomenimis, ankstesnių tyrimų medžiaga ir istorine kartografija, įskaitant 1889 metų Zarasų miesto planą.

    Pagal surinktą informaciją, kapinės tęsiasi į šiaurę ir šiaurės rytus nuo ištirtų perkasų ir apima teritorijas dabartinių Birutės gatvės ir Malūno gatvės sklypų zonoje. Archeologų vertinimu, tikslinga šią vietą įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių, kad ateityje būtų aiškiau taikomi apsaugos reikalavimai.

    Pažymoje nurodyta, kad perkasų vietose galima tęsti statybos ir grunto judinimo darbus be papildomų apribojimų. Tačiau atkarpoje nuo Birutės gatvės 4 iki Vilniaus ir Birutės gatvių sankryžos, kur žvalgymai atlikti iki 0,65 metro projektinio gylio, gilesniems darbams rekomenduojami papildomi archeologiniai žvalgymai.

    Tyrimų dokumentacija dar rengiama, o rastiems palaikams numatyti antropologiniai tyrimai Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje. Po tyrimų palaikai bus perlaidoti, o archeologiniai radiniai perduoti muziejui pagal nustatytą tvarką.

    Galutinė ataskaita visuomenei žadama pateikti vėliau, kai bus apibendrinti visi papildomų tyrimų rezultatai. Tikimasi, kad tai leis tiksliau įvertinti aptiktų palaidojimų chronologiją, kapinių struktūrą ir šios Zarasų miesto dalies istorinę reikšmę.