CP v2

Tag: Architektūra

  • Sveria 4 100 000 tonų ir vis dar grimzta: Bukarešto Parlamento rūmų paslaptis stebina iki šiol

    Sveria 4 100 000 tonų ir vis dar grimzta: Bukarešto Parlamento rūmų paslaptis stebina iki šiol

    Bukarešte stovintys Parlamento rūmai, rumuniškai vadinami Casa Poporului, laikomi sunkiausiu pastatu pasaulyje. Guinnesso rekordų knygoje nurodoma, kad statinys sveria apie 4 100 000 tonų, o dėl masto ir istorijos iki šiol kelia diskusijas.

    Komplekso pagrindinis korpusas siekia apie 270 metrų ilgį ir 240 metrų plotį, o aukštis virš žemės yra apie 84 metrai. Pastate įrengta 12 antžeminių aukštų, o po juo driekiasi dar aštuoni požeminiai lygiai.

    Požeminė infrastruktūra siejama ir su šaltojo karo laikų logika. Šaltiniuose minima, kad po pastatu buvo projektuota itin apsaugota slėptuvė, o požeminės erdvės sujungtos tunelių sistema, kurios bendras ilgis siekia dešimtis kilometrų.

    Statybos pradėtos 1980 metais, o intensyviausias etapas vyko 1983 metais ir vėliau, kai darbai buvo organizuojami visą parą. Skaičiuojama, kad vienu metu dirbo iki 25 000 darbininkų ir karių, o didžiulio projekto tempas lėmė ir nelaimingus atsitikimus.

    Kad atsirastų vietos milžiniškam kompleksui, buvo pertvarkyta didelė miesto dalis. Skelbiama, kad sunaikinta apie 7 kvadratinių kilometrų teritorija, nugriauta tūkstančiai pastatų, tarp jų ir istoriniai objektai, o dešimtys tūkstančių gyventojų buvo priversti persikelti.

    Įspūdingas svoris turi ir ilgalaikių pasekmių. Nurodoma, kad pastatas pamažu sėda į gruntą maždaug 6 milimetrus per metus, o tai siejama su vietos geologija ir nuosėdinių sluoksnių slūgimu.

    Parlamento rūmai išsiskiria ne tik mastu, bet ir išlaikymo kaina. Vien energijos sąnaudos neretai vertinamos kaip vienos didžiausių tarp administracinių pastatų pasaulyje: minimą maždaug 6 mln. JAV dolerių per metus sumą pagal pastarųjų metų kursą galima apytiksliai prilyginti apie 5 500 000 eurų.

    Ekonominis projekto vertinimas iki šiol kelia klausimų, nes statybų laikotarpiu dalis darbo buvo organizuojama autoritarinio režimo sąlygomis. Įvairiuose vertinimuose teigiama, kad bendra darbų vertė ilgainiui siekė daugiau nei 3 mlrd. eurų, tačiau tikslus skaičius dėl istorinių aplinkybių išlieka ginčytinas.

    Šiandien tai viena ryškiausių Rumunijos sostinės lankytinų vietų ir valstybės institucijų centras, bet kartu ir priminimas apie laikotarpį, kai urbanistiniai sprendimai buvo daromi nepaisant bendruomenių bei paveldo. Pastatas tebėra inžinerinis paradoksas: milžiniškas, brangus išlaikyti ir vis dar lėtai grimztantis.

  • Visaginas ieško savo veido: atvira diskusija atskleis, kas miestą keičia ir kas lieka

    Visaginas ieško savo veido: atvira diskusija atskleis, kas miestą keičia ir kas lieka

    2026 metais rugsėjo 19 dieną Visagino kultūros centre vyks atvira diskusija „Transformacijos ir architektūrinė tapatybė“. Renginio organizatoriai kviečia gyventojus ir profesionalus kalbėtis, kaip miesto kaita keičia architektūrinį veidą ir vietos jausmą.

    Visaginas yra vienas iš Europos planinių miestų, XX amžiaus antroje pusėje statytų nuo nulio pagal vieningą urbanistinę idėją. Tokie miestai dažnai buvo projektuojami kaip ilgalaikės pramonės ir stabilaus gyventojų augimo erdvės, tačiau realybėje susidūrė su ekonominiais, politiniais ir demografiniais lūžiais.

    Miesto erdvės pokyčiai paprastai vyksta keliais keliais: renovuojant ir modernizuojant pastatus, keičiant jų paskirtį, griaunant nesaugius objektus ar atsirandant naujoms komercinėms ir viešosioms funkcijoms. Visagine pastaraisiais metais ryškėjo klausimas, kaip šiuos sprendimus priimti taip, kad jie neardytų bendros miesto struktūros.

    Vienas matomiausių pavyzdžių – Sedulinos alėjoje nugriautas nebaigtas statyti raudonų plytų daugiabutis, ilgai priminęs apie neįgyvendintus planus. Tokie sprendimai paprastai grindžiami saugumo, viešosios tvarkos ir miesto įvaizdžio argumentais, tačiau kartu jie kelia klausimą, ką miestas pasirenka palikti kaip savo istorijos ženklus.

    Kita transformacijų kryptis – pritaikymas naujoms reikmėms, kai pastato gyvenimas pratęsiamas keičiant funkciją. Visagine minimas pirmosios miesto mokyklos pritaikymas kultūros centro veikloms atspindi platesnę tendenciją: mažėjant mokinių skaičiui, savivaldybės vis dažniau ieško būdų, kaip viešąją infrastruktūrą panaudoti bendruomenės poreikiams.

    Pokyčius skatina ne tik būtinybė spręsti problemas, bet ir besikeičiantys įpročiai bei ekonominiai interesai. Pavyzdžiui, prekybos modelio kaita, kai apsipirkimas telkiamas vienoje vietoje ir dažniau siejamas su atvykimu automobiliu, keičia gatvių ašių gyvybingumą ir formuoja naujus traukos taškus.

    Renginio organizatoriai pabrėžia, kad transformacijos gali ir silpninti, ir stiprinti miesto tapatybę. Jei nauji sprendimai atsižvelgia į jau susiformavusias urbanistines vertybes, gamtinį kontekstą ir bendruomenės lūkesčius, jie gali sustiprinti Visagino kaip patogaus, žaliąsias erdves vertinančio miesto idėją.

    Kas numatyta renginyje

    Programa prasidės pristatymu apie įspūdžius iš šešių naujųjų Europos planinių miestų, aplankytų tarptautinio projekto „New Towns | New Narratives“ metu. Renginio dalyviai bus supažindinti su skirtingais pavyzdžiais ir pamokomis, kurios gali būti aktualios Visaginui.

    Vėliau numatytas pranešimas apie Naująjį europinį bauhauzą – Europos Komisijos iniciatyvą, siūlančią miestų ir erdvių kaitą vertinti per principus gražu, tvaru, įtrauku. Šis požiūris sieja Žaliojo kurso tikslus su kasdiene aplinka ir skatina sprendimus, kurie atitinka tiek energetinius, tiek socialinius poreikius.

    „Tokiems miestams kaip Visaginas ypač svarbu atsinaujinti ne fragmentiškai, o aiškiai suprantant, kokias tapatumo vertybes norime saugoti ir kaip į sprendimus įtraukti gyventojus nuo pat pradžių“, – sakė pranešėja Gabrielė Janilionytė.

    Renginio pabaigoje vyks bendruomenės diskusija apie Visagino architektūrinį tapatumą lietuvių ir rusų kalbomis. Joje bus ieškoma atsakymų, kas šiandien sudaro miesto savitumą, kokie elementai kuria Visagino dvasią ir kokios vertybės turėtų lydėti ateities projektus.

    Diskusiją organizuoja VšĮ „Urbanistinės istorijos“ kartu su partneriais, o renginį įgyvendinti padeda Visagino kultūros centras. Organizatoriai kviečia dalyvauti ne tik architektus ar urbanistus, bet ir visus, kuriems svarbu, kaip miestas keisis ateityje.

  • Naujoji Vilnia taps kūrybos laboratorija: 120 studentų kurs realius pokyčius viešosioms erdvėms

    Naujoji Vilnia taps kūrybos laboratorija: 120 studentų kurs realius pokyčius viešosioms erdvėms

    Rugsėjo 7–18 dienomis Naujoji Vilnia dviem savaitėms virs tarptautine architektūros, dizaino ir meno laboratorija. Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedra į šią miesto dalį sukvies apie 120 studentų, dėstytojų ir kviestinių kūrėjų iš skirtingų šalių.

    Programos „Spatial Adventures“ metu bus tyrinėjamas Naujosios Vilnios industrinis paveldas, gamtinė aplinka ir viešųjų erdvių naudojimas kasdienybėje. Idėjos neapsiribos eskizais: dalyviai kurs ir vietoje įgyvendins realaus mastelio prototipus, instaliacijas bei laikinas architektūrines intervencijas.

    Naujoji Vilnia kaip pokyčių testas

    Šių metų dirbtuvių tema – Design for Transitions, kuri akcentuoja miesto kaitą, prisitaikymą ir skirtingų interesų derinimą. Naujoji Vilnia pasirinkta neatsitiktinai: čia susitinka geležinkelio ir pramonės istorija, Vilnios upės slėnis, gyvenamieji kvartalai ir naujai atrandamos viešosios erdvės.

    Pagrindinės veiklos vyks Dūmų fabriko teritorijoje, aplinkinėse erdvėse ir J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo aplinkoje. Organizatoriai pabrėžia, kad svarbi dalis – dialogas su vietos bendruomene ir realių, vietai jautrių sprendimų paieška.

    Penkios dirbtuvės ir skirtingi metodai

    Dirbtuvės bus suskirstytos į penkias kūrybines grupes, kurios tą pačią teritoriją nagrinės skirtingais rakursais. Vienos komandos daugiausia dėmesio skirs klimato ir sezoniškumo iššūkiams, kitos tyrinės alternatyvius gyvenimo scenarijus ir savadarbės architektūros tradicijas.

    Programoje numatytos ir garsinės intervencijos, kai miesto tapatybė analizuojama klausantis aplinkos, o ne vien ją stebint. Taip pat vyks žiedinės architektūros dirbtuvės, kuriose iš pakartotinai naudojamų medžiagų bus statomas viešas paviljonas, o erdvės kartografavimo grupė piešimą naudos kaip tyrimo priemonę, fiksuojančią sunkiau pamatuojamas vietos savybes.

    Atviros paskaitos ir viešas finalas

    Dirbtuvių vadovai savo patirtimi dalysis ir per dvi viešų paskaitų sesijas Vilniaus dailės akademijoje, kurios bus nemokamos ir atviros visiems norintiems. Paskaitos vyks anglų kalba, o jų metu bus pristatomos metodikos, kaip kūrybiniai tyrimai virsta praktiniais sprendimais mieste.

    Projektas baigsis rugsėjo 18 dieną viešu rezultatų pristatymu Naujojoje Vilnioje. Jo metu gyventojai ir miesto svečiai galės pamatyti sukurtus 1:1 mastelio prototipus, laikinas intervencijas ir instaliacijas bei įvertinti, kokias konkrečias viešųjų erdvių transformacijos kryptis pasiūlė tarptautinės komandos.

    Prie iniciatyvos kviečiami prisidėti ir teritorijoje veikiančių pastatų bei sklypų savininkai, galintys perduoti nebenaudojamas statybines medžiagas, baldus ar kitus objektus. Organizatorių teigimu, toks modelis ne tik mažina atliekų kiekį, bet ir praktiškai parodo, kaip mieste jau esantys ištekliai gali tapti naujos viešosios erdvės dalimi.

  • Trumpo Baltųjų rūmų pokyčiai: Indianos kalkakmenis keliauja į Italiją naujos salės kolonomis

    Trumpo Baltųjų rūmų pokyčiai: Indianos kalkakmenis keliauja į Italiją naujos salės kolonomis

    JAV prezidento Donaldo Trumpo inicijuojamas naujos Baltųjų rūmų pokylių salės projektas įgauna apčiuopiamą formą: Indianos valstijoje išgautas kalkakmenis išsiųstas į Italiją, kur iš jo turėtų būti išskaptuotos fasado kolonos. Apie tai, remdamasi Baltųjų rūmų administracijos pateikta informacija, skelbė JAV transliuotojas CBS.

    Projektui neseniai uždegta ir teisinė žalia šviesa: JAV Aukščiausiasis Teismas leido tęsti darbus, kuriuos mėginta stabdyti dėl paveldo apsaugos argumentų. Šis sprendimas faktiškai panaikino didžiausią riziką, kad statybos būtų sustabdytos pačioje įkarščio fazėje.

    Kas žinoma apie projektą?

    Pagal viešai aptariamus planus, naujasis statinys turėtų užimti daugiau nei 8 000 kvadratinių metrų ir būti pritaikytas iki 1 000 žmonių renginiams. Skelbiama, kad statybvietėje dirba apie 200 darbuotojų, o konstrukcijoms numatytos didelės plieno ir betono apimtys.

    Baltųjų rūmų atstovai nurodo, kad projekte numatytos ir saugumo priemonės, būdingos moderniems valdžios objektams: medicininės patalpos, slėptuvės, aukšto slaptumo susitikimų kambariai, sustiprintos konstrukcijos ir atsparūs langai. Tokie sprendimai pastaraisiais metais dažniau akcentuojami ne tik JAV, bet ir Europos viešuosiuose projektuose.

    Kodėl akmuo keliauja į Italiją?

    Statinio kolonos, kaip teigiama, bus gaminamos Italijoje, nors pati žaliava – aukštos kokybės Indianos kalkakmenis – išgaunama JAV. Baltųjų rūmų administracijos atstovai kol kas neatskleidė, kas konkrečiai atliks skulptūrinius darbus, tačiau pabrėžiama, kad tai turėtų būti aukščiausio lygio meistrai.

    Italija pasirinkta neatsitiktinai: Toskanos regione esantys Kararos apylinkių akmens apdirbimo centrai šimtmečius garsėja skulptūros ir architektūrinių elementų tradicija. JAV viešojoje architektūroje itališkas meistriškumas taip pat turi istorinį precedentą – dar XIX amžiuje italų amatininkai buvo kviečiami dirbti prie reprezentacinių objektų Vašingtone.

    Biudžetas ir terminai

    Viešai minėta bendra projekto vertė siekia apie 400 milijonų JAV dolerių, tai yra maždaug 370 milijonų eurų. Baltieji rūmai pabrėžia, kad finansavimas yra privatus, o didžioji dalis lėšų, kaip skelbta, jau surinkta.

    Pagal dabartinius grafikus fasadas turėtų būti beveik užbaigtas iki 2028 metų balandžio, o visas projektas siejamas su politiniu terminu – noru darbus įgyvendinti iki antrosios D. Trumpo kadencijos pabaigos. Vis dėlto galutiniai terminai priklausys nuo tiekimo grandinės, rangovų parinkimo ir to, kada bus aiškiai įvardytos Italijoje dirbsiančios dirbtuvės.

    „Kol kas nežinome, kas konkrečiai skaptuos kolonas, tačiau darbas vyks Italijoje, o akmuo atgabentas iš Indianos“, – sakė Baltųjų rūmų administracijos atstovas Joshua Fisheris.

  • Kinijoje kyla ateities miestas: 60,4 km² megaprojektas stebina žalumu ir robotaksi

    Kinijoje kyla ateities miestas: 60,4 km² megaprojektas stebina žalumu ir robotaksi

    Kinijoje, netoli Čengdu Tianfu tarptautinio oro uosto, sparčiai vystomas Chengdu Future Science and Technology City – nauja mokslo ir technologijų krypties miesto teritorija. Projektas pristatomas kaip ekologiškas miestas mieste, kuriame vienoje erdvėje derinami tyrimai, verslas, būstas ir gamta.

    Skirtingai nuo dalies ankstesnių Kinijos megaprojektų, kuriuose dėl statybų būdavo masiškai lyginamos kalvos ar keičiami slėniai, čia pasirinktas kitas kelias. Planuojama kuo labiau prisitaikyti prie esamo, banguoto Sičuano kraštovaizdžio ir išsaugoti natūralias vandens bei želdynų sistemas.

    Atsisakoma agresyvaus reljefo keitimo

    Urbanistinis modelis remiasi linpan tradicija – istoriškai Čengdu lygumoje paplitusiu kaimišku gyvenviečių tipu, kai sodybos ir želdynai įsilieja į dirbamų laukų struktūrą. Dėl to nauji pastatai projektuojami taip, kad vizualiai ir funkcionaliai jungtųsi su slėniais, kalvomis, parkais ir žemės ūkio plotais.

    Projektavimo sprendimuose numatomi terasiniai tūriai ir žalieji stogai, o viešosios erdvės planuojamos kaip vientisas žaliųjų koridorių tinklas. Tokia kryptis atitinka platesnę tendenciją Azijos miestuose mažinti šilumos salos efektą ir gerinti lietaus vandens surinkimą bei infiltraciją.

    60,4 km² planas ir šeši klasteriai

    Plėtra vykdoma nuo 2020 metais, o bandomoji zona apima apie 4,6 kvadratinio kilometro. Ilgalaikis tikslas – išaugti iki 60,4 kvadratinio kilometro, suformuojant šešis teminius klasterius: gyvenamąjį, universitetinį, laboratorinį, komercinį, viešųjų paslaugų ir transporto bei administracinį.

    Vienas akcentų – tarptautinis edukacijos parkas su universitetiniu miesteliu, bendrabučiais ir tyrimų infrastruktūra. Numatyta, kad centrinis pastatas užims apie 80 000 kvadratinių metrų ir talpins biblioteką, studentų centrą bei auditorijas, orientuojantis į didelės koncentracijos studijų ir mokslo ekosistemą.

    Žaliosios erdvės ir autonominis transportas

    Teigiama, kad startinėje teritorijoje daugiau nei 40 proc. skirta želdynams, o vidinėje zonoje siekiama mažinti įprastą automobilių srautą. Vietoje to projektuojama infrastruktūra, pritaikyta autonominiam transportui, įskaitant robotaksi ir bepilotinius maršrutinius autobusus, o automobilių parkavimas numatomas teritorijos pakraščiuose.

    Susisiekimo ašimi laikoma Futian stotis, jungiama su oro uostu metro linija, o greta suplanuota apžvalgos erdvė, vadinama Oko Priešybės. Kartu kuriamas principas, kad gyventojai galėtų dirbti, mokytis ir naudotis paslaugomis neišvykdami iš teritorijos, taip mažinant kasdienį judumą ir taršą.

    Planuojama, kad teritorija taps platforma aukštųjų technologijų sričių plėtrai: aviacijai ir kosmosui, kvantinėms technologijoms, humanoidinei robotikai ir energijos kaupimo sprendimams. Projektas siejamas su Kinijos 14-uoju penkmečio planu ir Čengdu–Čongčingo ekonominės erdvės stiprinimu vakarų Kinijoje.

    Naujausiuose oficialiuose pranešimuose nurodoma, kad jau sutvarkyta apie 10 kvadratinių kilometrų, o dalis teritorijos pradeda veikti: įrengiami tyrimų centrai, startuoja paslaugos, vyksta renginiai. Vis dėlto pilnam įgyvendinimui prireiks metų, o galutinis teritorijos išbaigimas siejamas su 2035 metais, platesnės regiono ambicijos nukeliamos iki 2050 metų.

  • Japonų architektas atvykęs į Varėną atskleidė, kodėl minimalizmas šiandien taip traukia

    Japonų architektas atvykęs į Varėną atskleidė, kodėl minimalizmas šiandien taip traukia

    Projektai Dzūkijoje sulaukė dėmesio

    Japonų architektas Masahiro Katsume, dirbantis jau keturis dešimtmečius įvairiose šalyse, dalį savo kūrybinių idėjų šiandien perkelia į Dzūkiją. Varėnos rajone jo komandos sumanyti japoniškos architektūros projektai paskatino platesnes diskusijas apie tai, kaip šiuolaikiniai pastatai gali derėti su jautriu kraštovaizdžiu.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – prie Glūko ežero vystomas „Konga Village“, kurtas kartu su architekte Mette Fredskild. Projektas sulaukė tarptautinio dėmesio ir buvo paminėtas tarp nominantų „ArchDaily Building of the Year 2026“ gyvenamųjų namų kategorijoje.

    Kas lemia sprendimus vietoje?

    Pasak architekto, projektavimo procesas prasideda nuo vietos stebėjimo: kaip ji priglaudžia šviesą, kokios čia vyrauja vėjo kryptys, kokia augmenija ir kokie pastatai jau egzistuoja aplink. Tikslas – sukurti architektūrą, kuri būtų neatsiejama nuo konkrečios vietos ir organiškai į ją įsilietų.

    Varėnos kraštovaizdis, kuriame dominuoja miškai ir ežerai, jo teigimu, natūraliai diktuoja mastelį ir medžiagiškumą. Todėl, planuojant projektus, vengiama masyvių tūrių ir sprendimų, kurie vizualiai ar funkciniu požiūriu užgožtų gamtinę aplinką.

    „Architektūros mastelis turi derėti su gamtos masteliu, o vertė neturi apsiriboti vien funkcija“, – sakė Masahiro Katsume.

    „Kinoka“ idėja ir diskusijos dėl senų pastatų

    Varėnos senojoje poilsiavietėje planuojamas projektas pavadintas „Kinoka“, o pavadinimas siejamas su medžio kvapu ir lėtesniu, mažiau įtampos turinčiu buvimu gamtoje. Architekto požiūriu, tokia kryptis atliepia augantį žmonių poreikį bent trumpam atsitraukti nuo nuolatinio tempo ir informacinio triukšmo.

    Vis dėlto projektas atsidūrė ir viešų ginčų lauke, ypač dėl statybų proceso bei senojo pastato likimo. Architektas pabrėžia, kad skirtingose šalyse paveldas ir senų statinių pernaudojimas sprendžiami nevienodai, o sprendimus dažnai nulemia objekto būklė, saugumas ir bendruomenės santykis su vieta.

    „Gerbiu jausmus tų, kurie su senais pastatais turi emocinį ryšį, tačiau saugumas ir reali būklė yra esminiai kriterijai“, – sakė Masahiro Katsume.

    Numatoma, kad naujasis bendrojo naudojimo pastatas turėtų tarnauti bendruomenei: jame planuojamos maitinimo, apgyvendinimo ir poilsio erdvės. Projekto vystytojai akcentuoja, kad komplekso mastas nėra orientuotas į masinį srautą, o veikiau į darnų buvimą prie gamtos.

    Kodėl minimalizmas vėl tampa aktualus?

    Architektas minimalizmo populiarumą sieja ne tik su estetika, bet ir su platesnėmis socialinėmis bei aplinkosauginėmis priežastimis. Japonijos patirtis, gyvenant šalia stichijų ir nuolat permąstant žmogaus santykį su gamta, ilgainiui suformavo požiūrį, kad su gamta ne kovojama, o prisitaikoma.

    Kita vertus, jo teigimu, šiuolaikinis perteklinio vartojimo modelis daugelyje šalių verčia žmones ieškoti saikingesnių sprendimų. Minimalizmas čia tampa ne tik interjero ar architektūros stiliumi, bet ir praktiniu atsaku į brangstančius resursus, energijos taupymo poreikį bei norą mažinti poveikį aplinkai.

    „Vis daugiau žmonių permąsto savo gyvenimo būdą ir renkasi paprastesnį, kuklesnį kelią, kuris yra pagarbesnis aplinkai“, – sakė Masahiro Katsume.

    Kalbėdamas apie kultūrinius ryšius, architektas pabrėžia, kad pagarba gamtai yra giliai įsišaknijusi tiek Japonijos, tiek Lietuvos tradicijose. Būtent todėl japoniška estetika, nuo sodų iki architektūros principų, čia randa palankią terpę ir tampa ne vien mados klausimu, o vertybinio pasirinkimo dalimi.

  • Visaginas atvers netikėtą paslaptį: 200 Europos naujų miestų istorijos – lauko parodoje

    Visaginas atvers netikėtą paslaptį: 200 Europos naujų miestų istorijos – lauko parodoje

    2026 metų rugpjūčio 22 dieną Visagine bus atidaryta lauko paroda „Neplanuotos planinių miestų istorijos“, kviečianti pažinti XX amžiaus antrojoje pusėje Europoje kurtų naujųjų miestų fenomeną. Organizatorių teigimu, Visaginas yra vienas iš daugiau nei 200 miestų, statytų pagal vientisą urbanistinį planą ir dažnai turėjusių aiškiai apibrėžtą funkciją.

    Tokie planiniai miestai Europoje gimė kaip atsakas į spartų industrializacijos ir urbanizacijos tempą, būsto trūkumą bei didelių pramonės projektų poreikius. Jie buvo kuriami kaip palydoviniai miestai prie pramonės objektų ar didmiesčių, o kai kuriais atvejais tapo politinių ambicijų ir modernizacijos vizijos vitrinomis, kurioms itin svarbi buvo architektūra ir viešosios erdvės.

    Paroda pristatys 16 naujųjų miestų istorijų lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, tarp jų ir Visagino atvejį. Pagrindinė parodos linija akcentuoja, kad kruopščiai suplanuotos gyvenvietės realybėje susidūrė su neplanuotais scenarijais: pramonės pertvarkomis, demografiniais pokyčiais, ekonominiais lūžiais ir tapatybės paieškomis.

    Parodos idėja kilo tarptautinio projekto „New Towns | New Narratives“ metu, sujungusio 16 miestų nuo Kohtla Jarvės Estijoje iki Drumul Taberei Rumunijoje. Projekto dalyviai pabrėžia bendrą klausimų lauką: kaip šiandien įprasminti tokių miestų istoriją, suderinti paveldą su atsinaujinimu, ieškoti tvarių transformacijos modelių ir įtraukti bendruomenes.

    Ši tarptautinė perspektyva siūlo Visaginą vertinti ne kaip izoliuotą sovietmečio projektą, o kaip platesnio Europos urbanistinės raidos reiškinio dalį. Tai svarbu ir praktine prasme, nes daugelyje šalių vyksta diskusijos, kaip atnaujinti vėlyvojo modernizmo rajonus, gerinti energinį efektyvumą ir kartu neprarasti miestovaizdžio savitumo.

    Trys žvilgsniai į architektūrą

    Parodos atidarymą lydės trys pranešimai, skirti Visagino architektūriniam tapatumui ir monofunkcinių miestų raidai. Tokie miestai dažniausiai buvo glaudžiai susieti su viena strategine ūkio šaka, todėl pasikeitus pradinėms prielaidoms jiems tenka iš naujo atsakyti į klausimą, kuo būti toliau.

    DOCOMOMO Lietuva vadovas Liutauras Nekrošius analizuos Visaginą masinio modernizmo kontekste ir kels klausimą, kaip vertinti tipiniais projektais paremtą architektūrą: ar ji gali turėti kultūrinę vertę ir kuo skiriasi Baltijos regiono Rytų ir Vakarų patirtys. VILNIUS TECH docentė Kateryna Didenko pristatys Europos monofunkcinių miestų reiškinį ir tapatybės dilemą pramoninei funkcijai nykstant.

    Kuratorius ir tyrėjas Martynas Germanavičius žada apžvelgti Visagino architektūrinę genealogiją ir ateities potencialą, akcentuodamas vėlyvojo modernizmo miesto santykį su gamta. Organizatoriai primena, kad Visaginas per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ne tik demografiškai, bet ir ekonomiškai, o diskusija apie miesto ateitį vis dažniau siejama su kokybiškos aplinkos išsaugojimu ir atnaujinimu.

    Kur ir iki kada vyks paroda

    Paroda bus įrengta lauke, prie pėsčiųjų gatvių Sedulinos alėjos ir Visagino gatvės sankryžos, tarp daugiabučių Visagino g. 8 ir Visagino g. 10. Ji veiks iki 2026 metų spalio 4 dienos.

    Organizatoriai nurodo, kad parodą rengia VšĮ „Urbanistinės istorijos“, finansuoja Visagino savivaldybė, partneris yra Visagino kultūros centras. Atidarymo dieną programoje numatytas ir šiuolaikinio šokio performansas, sukurtas kartu su Visagino bendruomene kūrybinių dirbtuvių metu.

  • Oslo startuolis „Visoid“ pritraukė 2,3 mln. eurų: DI vizualizacijos architektams išeina į pasaulį

    Oslo startuolis „Visoid“ pritraukė 2,3 mln. eurų: DI vizualizacijos architektams išeina į pasaulį

    Osle įsikūręs startuolis „Visoid“ pritraukė apie 2,3 mln. eurų investiciją, kuri bus skirta DI paremta vizualizacijos platforma spartinti ir plėtrai už Norvegijos ribų. Finansavimo raundui vadovavo rizikos kapitalo fondas Skyfall Ventures, prisijungė ir ankstesni investuotojai StartupLab, OBOS bei Antler, taip pat nauji partneriai Farvatn ir byFounders Angel Collective.

    „Visoid“ įkurtas 2023 metais, o jo sprendimą kuria buvęs architektas Markas Szoke ir serijinis verslininkas Joachimas Holwech. Įmonė taikosi į vieną didžiausių architektų darbo laiko „ryjančių“ etapų: aukštos kokybės vizualizacijų parengimą, kai projektas dar tik kinta ir reikia greitai palyginti kelis sprendinius.

    DI vietoje ilgo renderinimo

    Platforma skirta dirbti su esamais architektūriniais 3D modeliais ir įprastais darbo srautais, o vizualizacijas generuoti per kelias minutes. Pagrindinė idėja yra ne vien sukurti gražų galutinį paveikslą, bet padėti architektams greitai įvertinti alternatyvas ir aiškiau komunikuoti su užsakovais dar ankstyvoje projektavimo stadijoje.

    Rinkoje, kur vis daugiau komandų DI naudoja ne tik prezentacijoms, bet ir sprendimų priėmimui, tokie įrankiai konkuruoja su tradiciniais renderinimo procesais, reikalaujančiais daugiau laiko ir kompiuterinių resursų. „Visoid“ akcentuoja, kad jų sprendimas išlaiko projekto logiką ir nuoseklumą, nes remiasi konkrečiu modeliu, o ne vien bendro pobūdžio vaizdų generavimu.

    Kur bus panaudotos investicijos

    Įmonė teigia, kad naujas kapitalas bus skirtas inžinerijos, produkto ir komercinių komandų plėtrai, taip pat papildomoms DI funkcijoms architektūriniams scenarijams kurti. Lygiagrečiai planuojama auginti tarptautinę klientų bazę ir gilinti partnerystes su architektūros bei dizaino studijomis.

    Tokio tipo investicijos rodo, kad DI taikymas architektūroje vis labiau juda nuo pavienių eksperimentų prie kasdienio įrankio, padedančio trumpinti ciklus nuo idėjos iki sprendinio. „Visoid“ atveju sėkmę lems tai, kaip greitai platforma bus pritaikyta skirtingiems darbo metodams, programinei įrangai ir skirtingų rinkų architektų įpročiams.

    „Dabartinė pozicija mums suteikia tvirtą pagrindą vystyti „Visoid“ didesniems, dizainu grįstiems darbo srautams, o programa jau parengta architektams visame pasaulyje. Šis kapitalas leidžia greičiau samdyti žmones, stiprinti pozicijas rinkoje ir daugiau investuoti į komandą bei produktą“, – sakė „Visoid“ vadovas Markas Szoke.

  • Japonijoje nugriaus legendinę Solar Ark: 5 000 saulės panelių simbolis dingsta nuo žemėlapio

    Japonijoje nugriaus legendinę Solar Ark: 5 000 saulės panelių simbolis dingsta nuo žemėlapio

    Ikona, tapusi žaliųjų ambicijų ženklu

    Gifu prefektūroje, Anpači mieste, Japonijoje stūksanti Solar Ark buvo vienas ryškiausių ankstyvosios saulės energetikos simbolių. Neįprastos arkos formos statinys išsiskyrė ne tik architektūra, bet ir tuo metu itin ambicinga idėja – parodyti šalies energetinės transformacijos kryptį.

    315 metrų ilgio ir 37 metrų aukščio konstrukcija buvo baigta 2001 metais, o nuo 2002 metų veikė kaip saulės elektrinė. Fasadas buvo padengtas daugiau nei 5 000 fotovoltinių modulių, todėl objektas savo laikais buvo minimas tarp didžiausių tokio tipo projektų pasaulyje.

    Kiek energijos pagamino ir kodėl sustojo

    Skelbiama, kad 2002–2022 metų laikotarpiu 5 046 paneliai per metus pagamindavo apie 530 000 kilovatvalandžių elektros energijos. Maksimali sistemos galia siekė 630 kilovatų, o dalis apdailos elementų buvo pagaminti iš perdirbtų, anksčiau utilizavimui numatytų komponentų.

    Elektros gamyba buvo nutraukta 2022 metais, o pats objektas vėliau uždarytas. Nors Solar Ark ilgą laiką veikė kaip technologijų demonstracinė erdvė, ilgainiui išlaikymo našta tapo per didelė, ypač pasikeitus pastato paskirčiai ir sumažėjus praktinei infrastruktūros vertei.

    Kas nusprendė griauti ir kada tai įvyks

    Solar Ark iš pradžių pastatė „Sanyo Electric Co.“, o 2011 metais objektas perėjo „Panasonic“ žinion. Vėliau teritorija buvo parduota Osakos nekilnojamojo turto plėtotojui, o viešojoje erdvėje pasirodė pirmieji signalai apie galimą griovimą.

    Nors 2024 metais, po dalinio sklypo perleidimo, buvo kalbama apie galimybes pritaikyti pastatą kitoms reikmėms, naujausi pranešimai rodo aiškią kryptį – objektas bus ardomas. Vietos valdžia patvirtino, kad darbus planuojama pradėti rugsėjį, o visas procesas turėtų užtrukti apie 12 mėnesių.

    Kodėl Solar Ark tapo daugiau nei pastatu

    Solar Ark buvo suprojektuota kaip simbolinė arka, turėjusi įkūnyti kelionę į XXI amžių ir energetikos pokyčius. Konstrukcija buvo pritaikyta Japonijos sąlygoms: skelbta, kad ji atspari iki 34 metrų per sekundę vėjo gūsiams ir gali atlaikyti 7 balų stiprumo drebėjimus pagal japonišką Shindo skalę.

    Pastate veikė „Sanyo“ laboratorija ir Saulės energijos muziejus, vyko edukaciniai renginiai, parodos, mokslinės paskaitos. Ilgus metus objektas buvo lengvai atpažįstamas keliaujantiems Tōkaidō Shinkansen maršrutu tarp Kioto ir Nagojos, todėl tapo ir regiono vizitine kortele.

    Solar Ark griovimas atspindi platesnę tendenciją, kai ankstyvieji atsinaujinančios energetikos demonstraciniai projektai, pasenę technologiškai ar tapę per brangūs eksploatuoti, užleidžia vietą naujai infrastruktūrai. Kartu tai ir priminimas, kad energetikos transformacijoje svarbi ne tik gamyba, bet ir ilgalaikė objektų priežiūra bei prasmingas jų panaudojimas bendruomenei.

  • Baku senamiestis keičiasi akyse: UNESCO saugoma teritorija rado būdą išlikti gyva

    Baku senamiestis keičiasi akyse: UNESCO saugoma teritorija rado būdą išlikti gyva

    Istorinis Baku branduolys

    Ičerišeheras, vadinamas Baku senamiesčiu, šimtmečius buvo miesto istorinis centras, kurio raidą formavo prekyba, amatai, religija ir kasdienis bendruomenės gyvenimas. Siauros gatvelės, kiemai ir gynybinės sienos iki šiol liudija skirtingų epochų įtaką Kaukazo regione.

    Ši teritorija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, todėl bet kokie pokyčiai čia vertinami per išsaugojimo prizmę. Senamiestis laikomas ne tik architektūriniu objektu, bet ir gyvu urbanistiniu audiniu, kuriame svarbūs tiek pastatai, tiek jų funkcijos.

    Kaip paveldas pritaikomas šiandien

    Pastaraisiais metais Ičerišeheras ieško balanso tarp autentiškumo ir šiuolaikinių poreikių, kai didėja turizmo srautai, auga paslaugų sektorius ir keičiasi gyventojų lūkesčiai. Vienas pagrindinių principų yra istorinių pastatų restauravimas ir jų pritaikymas šiuolaikiniam naudojimui, siekiant ne tik išsaugoti fasadus, bet ir užtikrinti, kad erdvės neliktų tuščios.

    Praktikoje tai reiškia atnaujinamus inžinerinius tinklus, gerinamas pastatų energinis efektyvumas, stiprinamas konstrukcijų saugumas ir reguliuojamas komercinių veiklų intensyvumas. Tokie sprendimai leidžia senamiesčiui išlikti patraukliam lankytojams, bet kartu mažina riziką, kad jis taps vien turistine dekoracija.

    „Mūsų tikslas yra išsaugoti vietos tapatybę, bet sudaryti sąlygas žmonėms čia gyventi ir dirbti šiandien“, – sakė už senamiesčio valdymą atsakingi specialistai.

    Didžiausi iššūkiai ir tendencijos

    UNESCO statusas įpareigoja turėti aiškią apsaugos ir valdymo sistemą, kuri apima restauravimo standartus, srautų kontrolę ir vizualinio vientisumo apsaugą. Tokiose teritorijose viena dažniausių rizikų yra per didelė komercializacija, kai vietiniai gyventojai išstumiami, o kasdienė infrastruktūra pritaikoma tik turistams.

    Todėl vis dažniau akcentuojama tvari urbanistinė priežiūra, kai planuojama ne vien pavienių objektų restauracija, bet ir ilgalaikė viešųjų erdvių kokybė, triukšmo bei transporto poveikio mažinimas, kultūrinio turinio stiprinimas. Ičerišehero atvejis rodo, kad istorija ir inovacijos gali veikti kartu, jei sprendimai remiasi aiškiomis taisyklėmis ir bendruomenės poreikiais.