CP v2

Tag: Architektūra

  • Vilniaus architektūros kokybės gairės sulaukė 64 pastabų: ką savivaldybė keis prieš svarstymą taryboje

    Vilniaus miesto savivaldybės administracija apibendrino viešinimo metu gautus visuomenės pasiūlymus dėl Vilniaus architektūros kokybės vertinimo gairių ir vadinamojo architektūros kokybės gido projekto. Vertinimas atliktas pagal Architektūros kokybės vertinimo metodikos 26–28 punktuose nustatytą tvarką.

    Per viešinimo laikotarpį pateiktos 64 pastabos ir pasiūlymai iš 8 pareiškėjų. Savivaldybė nurodo, kad pastabas teikė profesinės organizacijos, asociacijos, architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos ekspertai bei visuomenės atstovai.

    Didžiausia įtampa dėl teisinio statuso

    Pasak savivaldybės, reikšminga dalis gautų pastabų buvo susijusi ne tiek su pačiais gairių principais, kiek su dokumento teisiniu statusu ir taikymo ribomis. Kitaip tariant, diskusijos centre atsidūrė klausimas, ar rekomendacijos praktikoje netaps papildomais privalomais reikalavimais.

    Taip pat iškelti gairių santykio su galiojančiais teisės aktais klausimai: kaip jos dera su Architektūros įstatymu, Statybos įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu ir specialiuoju reguliavimu. Savivaldybė akcentuoja, kad siekis yra metodinė pagalba, o ne naujų procedūrų sukūrimas.

    Reaguodama į šias pastabas, administracija teigia laikysis principo, kad Gairės ir Gidas yra metodinio ir rekomendacinio pobūdžio dokumentai. Jais, savivaldybės teigimu, nesiekiama dubliuoti nacionalinio reguliavimo ar įvesti naujų privalomų derinimo žingsnių.

    Kokios temos kartojosi pasiūlymuose

    Pagal turinį pasiūlymai dažniausiai sukosi apie paveldosaugą, UNESCO teritorijas, panoramas ir kultūrinio kraštovaizdžio apsaugą. Ne mažiau dėmesio skirta skirtingų miesto dalių savitumo vertinimui ir tam, kaip projektuose turi būti atliepiamas urbanistinis kontekstas.

    Kita temų grupė apėmė tvarumą, sertifikavimą ir sprendinių pagrindimą įrodymais, taip pat judumo klausimus: gatvių hierarchiją, pėsčiųjų bei dviračių infrastruktūrą. Dalis pasiūlymų akcentavo viešųjų erdvių, kiemų ir gyvenamosios aplinkos kokybės kriterijų aiškumą.

    Be to, išsakyta pastabų dėl visuomenės įtraukimo, ekspertinio vertinimo ir administracinių procedūrų: kaip užtikrinti, kad vertinimai būtų nuoseklūs, o sprendimų logika suprantama tiek projektų rengėjams, tiek gyventojams. Savivaldybė pabrėžia, kad tokie komentarai padeda suvienodinti praktiką ir mažinti interpretacijų riziką.

    Ką savivaldybė žada patikslinti

    Administracija nurodo, kad daliai pasiūlymų pritarta, todėl numatoma tikslinti kai kurias gairių ir gido formuluotes. Taip pat žadama aiškiau akcentuoti rekomendacinį dokumentų pobūdį, kad jų taikymas nebūtų suprastas kaip naujas privalomas reguliavimas.

    Pasak savivaldybės, bus tikslinami kai kurių principų paaiškinimai, siekiant sumažinti skirtingo aiškinimo riziką, taip pat planuojami redakciniai ir terminologiniai patikslinimai. Šie pakeitimai turėtų pagerinti dokumento aiškumą ir jo naudojimą praktikoje.

    Į dalį pasiūlymų neatsižvelgta, nes, savivaldybės vertinimu, jie dubliuotų arba keistų nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą reguliavimą. Kiti atmesti siūlymai, anot administracijos, iš esmės nustatytų naujus privalomus projektavimo ar derinimo reikalavimus, kurių metodinis dokumentas pagal savo statusą nustatyti negali.

    Taip pat pažymima, kad dalis pasiūlymų pernelyg detalizavo projektinio ar techninio lygmens sprendinius, kuriuos paprastai reguliuoja statybos techniniai reglamentai ir kiti specialieji dokumentai. Savivaldybė argumentuoja, kad toks detalumo lygis apsunkintų gairių taikymą ir iškreiptų jų metodinę paskirtį.

    Vis dėlto kai kurios iškeltos temos, savivaldybės teigimu, gali tapti pagrindu ateityje rengiant papildomus teritorinius ar teminius gidus, atskiras metodines rekomendacijas, paveldosaugos ar judumo dokumentus. Tai reiškia, kad dalis idėjų nėra atmetama iš esmės, bet nukeliama į kitą formatą ar vėlesnį etapą.

    Patikslintas gairių projektas kartu su visuomenės pasiūlymų apibendrinimu bus teikiamas Regioninei architektūros tarybai rekomendacijai gauti teisės aktų nustatyta tvarka. Savivaldybė skelbia, kad pristatymas Vilniaus regioninei architektūros tarybai numatytas 2026 metais birželio 2 dieną 9.00 valandą.

  • Bavarijos Linderhofo rūmai pateko į UNESCO sąrašą: kodėl Liudviko II „mažasis Versalis“ traukia minias

    Bavarijos Linderhofo rūmai pateko į UNESCO sąrašą: kodėl Liudviko II „mažasis Versalis“ traukia minias

    Vieninteliai iki galo baigti karaliaus rūmai

    Linderhofo rūmai Bavarijoje dažnai vadinami „mažuoju Versaliu“ dėl prabangos ir įkvėpimų iš Prancūzijos karališkosios architektūros. Ši rezidencija išsiskiria tuo, kad tai vieninteliai iki galo užbaigti Liudviko II rūmai iš kelių jo sumanytų projektų.

    Rūmai statyti 1874–1878 metais, tačiau idėja brendo dar anksčiau, kai valdovas susižavėjo Versalio ir Pierrefonds architektūra. Projektą jam įgyvendinti padėjo architektas Georgas von Dollmannas, o vienas svarbiausių įkvėpimų tapo Versalio Petit Trianon.

    UNESCO pripažinimas ir platesnis kontekstas

    2025 metais Linderhofas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kartu su kitais Liudviko II objektais: Neuschwansteinu, Herrenchiemsee ir Schachen ansambliu. Toks įvertinimas pabrėžia ne tik architektūrinę vertę, bet ir išskirtinę XIX amžiaus monarcho viziją, kuri suformavo Bavarijos turistinį identitetą.

    Liudvikas II buvo prieštaringai vertinamas valdovas: vengė viešų ceremonijų, tačiau domėjosi menu, architektūra ir muzika, rėmė kompozitorių Richardą Wagnerį. Jo psichinės sveikatos būklė gyvenimo pabaigoje kėlė daug spėlionių, tačiau dalis diagnozių taip ir nebuvo galutinai patvirtintos.

    Ką pamatysite viduje ir kodėl čia griežtos taisyklės

    Linderhofo eksterjeras jungia rokoko ir baroko bruožus, o dekoras sąmoningai kuria teatrališką valdžios simboliką. Fasaduose ir puošyboje galima įžvelgti mitologinių motyvų, Bavarijos valdovų ženklų bei detalių, kurios akcentuoja dinastinį prestižą.

    Viduje įrengta dešimt simetriškai išdėstytų salių, kuriose gausu lipdybos, veidrodžių, gobelenų ir tapybos darbų. Dalis interjero detalių laikomos ypač jautriomis, todėl fotografavimas dažnai ribojamas arba leidžiamas tik gavus atskirą suderinimą.

    Vienas labiausiai aptariamų sprendimų – specialus nuleidžiamas stalo mechanizmas, leidęs maistą pateikti iš virtuvės be tarnų dalyvavimo salėje. Taip pabrėžtas valdovo noras valgyti vienam ir išlaikyti privatumą net reprezentacinėje erdvėje.

    Dirbtinė grota ir technologijos, pralenkusios laiką

    Išskirtiniausia komplekso atrakcija laikoma dirbtinai sukurta grota su vandeniu ir kriokliu, įkvėpta Wagnerio operos Tannhäuser scenovaizdžių. Pasakojama, kad karalius mėgo plaukioti čia įrengtu vandens telkiniu auksine valtimi, o efektą stiprino specialiai kuriamos bangos.

    Grotoje pritaikyti techniniai sprendimai buvo neįprasti savo laikmečiui: vandens temperatūra palaikyta krosnimis, o apšvietimo efektams naudotos skirtingos spalvos. Tokiems poreikiams aptarnauti regione buvo diegiami ankstyvi elektrifikacijos sprendimai, kurie šiandien vertinami kaip įdomi technologinės modernizacijos istorijos dalis.

    Sodai, paviljonai ir geizeris kas pusvalandį

    Rūmų aplinką formuoja dekoratyviniai sodai, miškai ir netoliese esantys Alpių peizažai, dėl kurių vieta patraukli ne tik istorijos, bet ir gamtos mėgėjams. Teritorijoje yra keli teminiai paviljonai, tarp jų Mauretaniškas ir Marokietiškas nameliai, kurie atspindi XIX amžiuje populiarias egzotikos interpretacijas.

    Turistų dėmesį ypač traukia prieš rūmus įrengtas dirbtinis geizeris, suveikiantis maždaug kas 30 minučių. Šis reginys, kartu su kruopščiai suprojektuotomis perspektyvomis ir fontanais, sustiprina Linderhofo kaip scenografiškai suplanuotos rezidencijos įspūdį.

  • „Pastatai kalba. Alytus“ ieško mentorių: kas ves ekskursijas atviros architektūros savaitgalį rugsėjį

    Prasidėjo mentorių atranka projektui „Pastatai kalba. Alytus“, kuris rugsėjo mėnesį į miestą atveš atviros architektūros savaitgalį. Renginio metu alytiškiai ir miesto svečiai bus kviečiami iš arčiau pažinti vietos architektūrą bei pastatų istorijas.

    Organizatoriai skelbia, kad renginio programoje numatyta 12 išskirtinių Alytaus architektūros objektų. Lankytojams jie bus pristatomi ekskursijose, kuriose dėmesys skiriamas ne tik pastatų stiliui ar laikotarpiui, bet ir žmonių istorijoms, miesto kaitai bei vietos tapatybei.

    Mentorių vaidmuo šiame projekte esminis: jie koordinuos pastatų savanorius ir užtikrins, kad ekskursijos vyktų sklandžiai, o turinys būtų tikslus ir įdomus. Praktikoje tai reiškia pasirengimą darbui su komanda, maršrutų ir pasakojimo logikos suderinimą bei pagalbą savanoriams renginio dienomis.

    Atviros architektūros savaitgaliai Lietuvoje pastaraisiais metais tapo vis populiaresni, nes leidžia pamatyti miestą kitu kampu ir atveria platesnį dialogą apie paveldą, modernizaciją ir viešąsias erdves. Alytui tai proga išryškinti savo architektūrinį savitumą ir pakviesti gyventojus į pažintį su pastatais, kurie kasdien lieka fone.

    Projektą įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“. Organizatoriai nurodo, kad projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė, o partneris yra Alytaus turizmo informacijos centras.

  • Kazachstano miestas, kur kalnai prasideda už kampo: Almata stebina menu ir architektūra

    Kazachstano miestas, kur kalnai prasideda už kampo: Almata stebina menu ir architektūra

    Almata – didžiausias Kazachstano miestas ir buvusi šalies sostinė – įsikūrusi pietuose, prie Tian Šanio kalnų grandinės šlaitų. Miestą dažnai apibūdina retas derinys: tanki urbanistika, gyva kultūrinė scena ir gamta, pasiekiama per keliasdešimt minučių.

    Turizmo srautai čia auga: Almatos miesto valdžios duomenimis, 2025 metais miestas priėmė beveik 2 500 000 lankytojų. Tai buvo 6,3 proc. daugiau nei metais anksčiau, o užsienio turistų skaičius viršijo 754 000.

    Kalnai ranka pasiekiami

    Vienas ryškiausių Almatos bruožų – greitas pabėgimas į kalnus. Maždaug per pusvalandį iš centro pasiekiamas Medeo slėnis, garsėjantis viena aukščiausiai pasaulyje įrengtų ledo arenų ir panoraminiais vaizdais į miestą.

    Vietinių ir turistų išbandymas – vadinamieji sveikatos laiptai: įkalnė su 842 pakopomis. Maršrutas laikomas ne tik sportiniu iššūkiu, bet ir populiaria vieta apžvalgos taškams, ypač savaitgaliais.

    Kitas Almatos simbolis – Kok Tobe kalva, kylanti apie 200 metrų virš miesto. Iki jos iš centro galima pakilti lynų keltuvu, o viršuje lankytojus pasitinka apžvalgos aikštelės, pasivaikščiojimo takai ir šeimoms pritaikytos pramogos.

    „Man labai patinka kalnai. Vokietijoje jų irgi turime, bet jie nė iš tolo neprilygsta čia esantiems“, – sakė Julia Wottschal, iš Kazachstano išvykusi 1991 metais, tačiau nuolat sugrįžtanti į gimtąją šalį.

    Naujas traukos centras menui

    Pastaraisiais metais miestas aktyviai stiprina šiuolaikinės kultūros infrastruktūrą. 2025 metų rugsėjį duris atvėręs Almatos menų muziejus ALMA greitai tapo vienu labiausiai lankomų kultūrinių objektų mieste.

    Muziejus orientuotas į modernų ir šiuolaikinį meną, o kolekcijoje – daugiau nei 700 kūrinių iš Kazachstano ir platesnio Vidurio Azijos regiono. Programoje pristatomi ir tarptautiniu mastu žinomi autoriai, o lankytojų dėmesį ypač traukia patyriminės, fotografuoti pritaikytos instaliacijos.

    „Nustebau sužinojusi, kokia populiari tarp vyrų yra Richard Serra instaliacija. Jiems nuoširdžiai įdomu, kaip tokia masyvi konstrukcija buvo sumontuota muziejaus viduje“, – sakė parodų projektų vadovė Dayana Vafina.

    Miestą pasakoja architektūra

    Almatos miesto centras išsiskiria architektūrinių sluoksnių įvairove: nuo XIX amžiaus pabaigos vilų ir namų iki sovietinio monumentalizmo, konstruktyvizmo bei šiuolaikinių stiklo dangoraižių. Dėl kompaktiško centro skirtingi laikotarpiai čia „skaitomi“ beveik vieno pasivaikščiojimo metu.

    Po pandemijos miestą naujai atrado ir vietos fotografai bei tyrinėtojai, fiksuojantys mažiau pastebimas fasadų detales, kiemus ir viešąsias erdves. Kartu ryškėja ir dar viena kryptis – gatvės menas, kuris daugelyje Europos ir Azijos miestų tampa atskira turizmo priežastimi.

    „Jie tikrai daro Almatą išskirtinę ir suteikia miestui atmosferą. Manau, tai gali tapti atskira turistine traukos vieta, nes susidomėjimas gatvės menu pasaulyje akivaizdžiai egzistuoja“, – sakė Alen Shayakhmetov.

    Šiandien muralų Almatos kvartaluose daugėja, o dalis jų sieja šiuolaikinę estetiką su nacionaliniais simboliais. Miesto istoriją primena ir obuolio motyvas: pavadinimas siejamas su kazachišku žodžiu, reiškiančiu obuolį, o ši tema dažnai atsikartoja meniniuose kūriniuose ir suvenyruose.

    Augant turistų skaičiui, Almata stiprina pozicijas kaip svarbiausias Kazachstano kelionių centras. Miestas vilioja tuo, kad per vieną dieną galima suderinti kalnų panoramas, muziejus ir modernų miesto ritmą, o švelnesnis klimatas leidžia aktyvų sezoną išlaikyti didžiąją metų dalį.

  • „STRUCTUM“ komanda Anykščiuose: pristatytos dvarvietės vizijos, birželį laukia dar dvi idėjos

    „STRUCTUM“ komanda Anykščiuose: pristatytos dvarvietės vizijos, birželį laukia dar dvi idėjos

    Anykščių rajono savivaldybėje įvyko susitikimas su „STRUCTUM“ komanda, kuriame dalyvavo projekto atstovai, partneriai ir dalis iniciatyvoje dirbančių komandų. Aptarti planuojami sprendiniai ir kryptys, kurios artimiausiais mėnesiais bus pateiktos miestui.

    Šiemet vyksta 12-asis projekto sezonas, o iniciatyvą globoja Kultūros, Susisiekimo, Vidaus reikalų ir Aplinkos ministerijos. Savivaldybės teigimu, toks institucijų įsitraukimas leidžia idėjas vertinti ne tik architektūros, bet ir paveldosaugos, mobilumo bei viešųjų erdvių kokybės aspektais.

    Pirmieji siūlymai Anykščiams

    Susitikimo metu pristatytos dvi Anykščiams skirtos idėjos, abiejose analizuota senosios dvarvietės teritorija. Tokios erdvės dažnai vertinamos kaip jautrios, nes jose susikerta istorinis sluoksnis, kraštovaizdis ir šiuolaikiniai bendruomenės poreikiai.

    Iš viso Anykščių miestui šiame projekte planuojama pateikti keturias idėjas: dvi urbanistines ir dvi architektūrines. Tikimasi, kad pasiūlymai padės aiškiau apsibrėžti teritorijų panaudojimą ir nubrėžti prioritetus, kuriuos vėliau būtų galima paversti techniniais projektais.

    Kur bus kuriamos kitos vizijos

    Visos idėjos rengiamos Anykščiuose. Viena jų apima A. Baranausko aikštę, o dar trys teritorijos parinktos savarankiškai, remiantis 2025 metais vasarą patvirtinto Anykščių miesto bendrojo plano sprendiniais.

    Savivaldybė nurodo, kad galutinis idėjų pristatymas planuojamas birželio mėnesį. Tuomet gyventojai ir miesto planuotojai turės daugiau aiškumo, kokie urbanistiniai ir architektūriniai scenarijai siūlomi ir kuo jie skiriasi tarpusavyje.

    „Mūsų tikslas yra pateikti sprendimus, kurie būtų pritaikomi realioms miesto erdvėms ir atlieptų bendrojo plano kryptis“, – sakė projekto atstovai.

  • Brutalizmas kelionėse tampa madingas: kodėl turistai ieško betono architektūros ir kur ją pamatyti

    Brutalizmas kelionėse tampa madingas: kodėl turistai ieško betono architektūros ir kur ją pamatyti

    Socialinių tinklų kelionių turinys per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė: vietoj kasdienybės fragmentų vis dažniau matome kruopščiai suplanotus kadrus iš tų pačių „Instagram“ taškų. Dėl to populiariausiose vietose formuojasi eilės, o kai kurie miestai ieško būdų, kaip suvaldyti srautus ir nesusipriešinti su vietos gyventojais.

    Šiame fone išryškėjo netikėta kryptis: brutalistinė architektūra, dar visai neseniai daug kam atrodžiusi tiesiog pilki pokario betono masyvai. Dabar ji socialiniuose tinkluose pristatoma kaip autentiškas, mažiau nuvalkiotas miesto pažinimo būdas, o keliautojai sąmoningai renkasi maršrutus, kuriuose dominuoja modernizmo ir brutalizmo pastatai.

    Kas traukia prie brutalizmo?

    Brutalizmas siejamas su XX amžiaus vidurio ir antros pusės architektūra, kai miestai sparčiai augo, o viešiesiems pastatams dažnai buvo renkamasi atviras betonas, aiškios konstrukcijos ir masyvios formos. Šis stilius gimė kaip funkcionalumo ir socialinės ambicijos pareiškimas, tačiau laikui bėgant tapo ginčų objektu dėl estetikos ir pastatų būklės.

    Keliautojus šiandien vilioja kontrastas: brutalizmo architektūra išsiskiria iš istorinių senamiesčių ir blizgių naujų verslo rajonų. Be to, tokius pastatus dažnai lydi įdomios istorijos apie pokario atstatymą, urbanistiką, politines ambicijas ir tai, kaip miestas bandė susikurti naują tapatybę.

    Skopjė: miestas, gimęs iš naujo

    Vienu ryškiausių pavyzdžių dažnai įvardijama Šiaurės Makedonijos sostinė Skopjė. Po 1963 metais įvykusio stipraus žemės drebėjimo didelė dalis miesto buvo sugriauta, o atstatymo procese dalyvavo įvairių šalių architektai, todėl mieste susiformavo nevienalytė, bet brutalizmui palanki architektūrinė aplinka.

    Pastaraisiais metais Skopjė atsirado ir specialūs pėsčiųjų turai, skirti brutalistiniams objektams, kurie turistams padeda „perskaityti“ betonines formas ir jų kontekstą. Gidai pabrėžia, kad tai ne vien „bjaurūs pastatai“, o laikmečio dokumentai, leidžiantys suprasti, kaip miestas buvo atkurtas ir kokios idėjos dominavo planuojant viešąsias erdves.

    „Tai diskutuotinas architektūros stilius, bet patinka jis ar ne, po žemės drebėjimo miestas atgimė iš esmės“, – sakė Skopjės gidė Aleksandra Georgieva.

    Skopjėje brutalizmo tema persipina ir su politiniais sprendimais: dalis pastatų fasadų buvo pakeisti, siekiant suteikti jiems labiau neoklasicistinę išvaizdą. Tokie perdirbimai mieste iki šiol vertinami prieštaringai, nes vieni juos laiko „grįžimu prie istorijos“, o kiti – autentiško pokario paveldo nykimu.

    Kur dar pamatyti brutalizmo architektūrą

    Brutalizmo gerbėjai dažnai pradeda nuo Londono, kur vienu žinomiausių pavyzdžių laikomas Barbican centras. Šis kompleksas tapo ir architektūrinių ekskursijų objektu, o jo erdvės reguliariai atsiduria kelionių turinio kūrėjų kadruose dėl aiškių linijų, terasų ir urbanistinės struktūros.

    Kitas taškas žemėlapyje – Jerevanas, kuriame modernistinis ir brutalistinis palikimas persipina su vietos medžiagomis ir reljefo sprendiniais. Miesto simboliu dažnai įvardijamas Kaskados kompleksas, o už miesto ribų keliautojai ieško įspūdingų, su mokslo infrastruktūra susijusių objektų.

    Brutalistinės architektūros maršrutai populiarėja ir Belgrade bei Paryžiuje, kur šis stilius matomas tiek gyvenamuosiuose rajonuose, tiek viešosios paskirties pastatuose. Kelionių ekspertai pastebi, kad tokie maršrutai dažnai sutampa su lėtesnio, pėsčiomis grįsto turizmo tendencija, kai svarbiausia ne „užsidėti varnelę“, o suprasti miesto sluoksnius.

    Augantis brutalizmo populiarumas rodo platesnį poslinkį: socialiniuose tinkluose vis daugiau vertės turi ne tobula atviruko estetika, o autentiškos, istoriją pasakojančios vietos. Keliautojams tai tampa proga pamatyti kitokį miestą, o miestams – šansas paskirstyti turistų srautus už tradicinių centrų ribų.

  • „Prix Versailles“ išrinko gražiausius naujus Europos viešbučius 2026 metams: štai 7 favoritai

    „Prix Versailles“ išrinko gražiausius naujus Europos viešbučius 2026 metams: štai 7 favoritai

    Architektūros ir dizaino apdovanojimai „Prix Versailles“ paskelbė 2026 metų gražiausių pasaulio viešbučių sąrašą. Iš 16 atrinktų objektų net 7 yra Europoje – įvertinta, kaip pastatai dera prie vietos konteksto ir kokią patirtį kuria svečiams.

    „Prix Versailles“ nuo 2015 metais kasmet skelbia geriausių projektų sąrašus įvairiose kategorijose, vertindami viešbučius, restoranus, oro uostus ir geležinkelio stotis. Šiuose rinkimuose akcentuojamas ne tik įspūdingas interjeras, bet ir pastato santykis su aplinka, medžiagiškumas bei tvarumo sprendimai.

    „Visi į 2026 metų gražiausių viešbučių sąrašą patekę projektai apjungia žavesį ir inovacijas, idealiai įsilieja į vietos aplinką“, – sakė „Prix Versailles“ generalinis sekretorius Jérôme Gouadain.

    Jo teigimu, tokie viešbučiai rodo, kaip gali atrodyti kokybė tiek eksterjere, tiek interjere, ir padeda kurti svetingumą, kuris gražina miestus bei atliepia keliautojų lūkesčius. Tai ypač aktualu dabar, kai viešbučiai vis dažniau tampa ne vien nakvynės vieta, o pilnaverčiu kelionės tikslu.

    7 gražiausi nauji viešbučiai Europoje

    Į Europos septynetą pateko skirtingų krypčių projektai – nuo kruopščiai restauruotų istorinių pastatų iki šiuolaikinių poilsio erdvių gamtos apsuptyje. Vertinant tokius objektus dažnai išryškėja bendra tendencija: derinti autentišką paveldą su moderniu komfortu, o prabangą grįsti ne blizgesiu, bet kokybe ir atmosfera.

    Pirmasis sąraše – „Sir Prague“ Prahoje, įsikūręs netoli Vltavos, neorenesanso pastate, menančiame 1884 metus. Čia išsaugoti akmeniniai fasadai, metaliniai turėklai, medinės parketo grindys, o interjerui pasirinktos čekų kubizmo įkvėptos detalės ir vintažiniai baldai.

    Vokietijoje išskirtas „Chiemgauhof Lakeside Retreat“ Übersee vietovėje, su panoraminiais vaizdais į Chiemsee ežerą. Projekto architektūroje pabrėžiama Bavarijos tradicijų ir šiuolaikinio svetingumo sintezė, o interjere dominuoja natūralios medžiagos bei subtilūs japoniški akcentai.

    Prancūzijoje įvertinti du skirtingo charakterio objektai. Paryžiaus 17-ajame rajone esanti „La Fondation“ išnaudoja pirminį pastato planą ir medžiagas, kontrastuodama jas su žaliomis sienomis, terasomis, kiemeliais ir pakabinamais sodais.

    Antrasis Prancūzijos pasirinkimas – pajūrio kurortas „Les Roches“ Le Lavandou miestelyje. 1930-aisiais statytas pastatas kuriamas taip, kad primintų virš vandens plūduriuojantį laivą, o viešbučio erdvėse integruoti šiuolaikinio meno kūriniai paverčia jį savotišku mažu muziejumi.

    Kroatijoje į sąrašą pateko „Villa Dubrovnik“ Dubrovnike, esanti saugomame paveldo pastate. Objektas siejamas su architektu Mladen Frka, o atnaujintuose interjeruose kuriama natūrali spalvų paletė, naudojant kalkakmenį, tinką, terakotą ir ąžuolą.

    Italijoje išskirti du ryškūs projektai. Romoje įvertintas „Orient Express La Minerva“, įsikūręs XVII amžiaus rūmuose miesto centre, kur dekoro idėjos semiasi įkvėpimo iš legendinių geležinkelio maršrutų ir kelionių estetikos.

    Portofine po restauracijos vėl duris atvėrė „Splendido, A Belmond Hotel“. Objektas įrengtas buvusiame XVI amžiaus benediktinų vienuolyne, o atnaujinime akcentuojamas Ligūrijos paveldo ir šiuolaikinės elegancijos balansas, kartu visuomenei pirmą kartą atveriant dalį anksčiau privačių erdvių.

    Ką tai sako apie kelionių madą?

    Tokie sąrašai atspindi, kad keliautojai vis labiau vertina patirtį, o ne vien vietą žemėlapyje. Dėl to sparčiai populiarėja vadinamoji rami prabanga, kai prioritetu tampa geras dizainas, natūralios medžiagos, akustinis komfortas, privatumas ir paslaugų kokybė.

    Kita ryški kryptis – tvarumas ir ilgaamžiškumas: vis dažniau renkamasi restauruoti istorinius pastatus, mažinti medžiagų švaistymą ir kurti vietos kontekstą gerbiančius sprendimus. Viešbučių industrijoje tai tampa nebe priedu prie rinkodaros, o esmine konkurencijos dalimi.

  • Saksonijos Löbau: unikali ketaus apžvalgos bokšto istorija, įspūdinga rotušė ir lenkiški akcentai

    Saksonijos Löbau: unikali ketaus apžvalgos bokšto istorija, įspūdinga rotušė ir lenkiški akcentai

    Löbau – nedidelis Saksonijos miestas istoriniame Aukštutinės Lužicos regione, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas 1221 metais. Jis augo prie Via Regia – per šimtmečius Vakarų ir Rytų Europą jungusio prekybos kelio, todėl ilgainiui tapo svarbiu vietos amatų ir prekybos centru.

    XIV amžiuje Löbau įsiliejo į Aukštutinės Lužicos šešių miestų sąjungą, kuri stiprino regiono ekonominę ir politinę įtaką. Tokia priklausomybė reiškė ne tik prekybos privilegijas, bet ir pareigą kartu ginti interesus, palaikyti tvarką bei prisidėti prie bendros infrastruktūros.

    Miesto istorija nebuvo rami – įvairiais laikotarpiais Löbau patyrė niokojimų, o didesni sukrėtimai ypač juntami XV ir XVI amžiais. Dėl nuolatinių atstatymų šiandien senamiestyje matomas skirtingų epochų architektūros derinys, sukuriantis savitą miesto veidą.

    Didžiausias proveržis atėjo XIX amžiuje, kai į regioną atėjo geležinkelis ir ėmė sparčiau plėtotis pramonė. Löbau tuomet tapo vienu svarbesnių vietos centrų, o techninė pažanga mieste paliko aiškių, iki šiol turistus traukiančių ženklų.

    Vienintelis išlikęs ketaus bokštas

    Ryškiausias Löbau traukos objektas – Karaliaus Frydricho Augusto bokštas ant Löbauer Berg kalvos. Jis pastatytas 1854 metais ir dažnai įvardijamas kaip vienintelis iki šių dienų Europoje išlikęs ketaus apžvalgos bokštas.

    Bokštas siekia 28 metrus, o jo konstrukciją sudaro daugiau nei 1 000 ketaus detalių. Įspūdinga tai, kad dalys sujungtos ne įprastais kniedijimo ar suvirinimo sprendimais, o įlaidų, pleištų ir varžtų sistema, kuri XIX amžiaus viduryje buvo laikoma itin pažangia.

    Architektūriškai bokštas atrodo lengvas ir ažūrinis – aštuonkampė forma primena ne masyvų statinį, o tikslią inžinerinę konstrukciją. Ornamentuose juntamos neogotikos ir XIX amžiuje populiarių rytietiškų motyvų užuominos, o pats bokštas veikė kaip vietos pramonės ir technologinių gebėjimų demonstracija.

    Rotušė su Lenkijos ir Lietuvos herbais

    Kitas miesto simbolis – Löbau rotušė, kurios dabartinis pavidalas susiformavo po didelio gaisro XVIII amžiaus pradžioje. Pastatas išsiskiria gotikiniu bokštu ir barokiniu fasadu, o toks derinys laikomas vienu atpažįstamiausių visame regione.

    Rotušės detalės dažnai praslysta pro akis skubant, tačiau verta įsižiūrėti: ant fasado yra du saulės laikrodžiai. Dar vienas įdomus akcentas – aukštai bokšte įrengta kaukė su judančiu smakru, seniau siejama su miesto teismine teise.

    Ypatingą dėmesį traukia įėjimo portalas su Saksonijos, Lenkijos ir Lietuvos herbais. Tai siejama su laikotarpiu, kai Saksonijos kurfiurstai buvo ir Lenkijos karaliai, o rotušės atstatymas po gaisro priskiriamas Augusto II Stipriojo epochos politinei bei kultūrinei įtakai.

    Kelionės kryptis netoli sienos

    Löbauer Berg laikomas užgesusiu ugnikalniu, iškilusiu iki 448 metrų virš jūros lygio. Užkopus ant kalvos ir į bokštą, atsiveria Aukštutinės Lužicos panorama, matomi Žitavos kalnai, o geru oru – ir tolimi kalnų masyvai.

    Löbau yra pietryčių Vokietijoje, patogiai pasiekiamas keliaujantiems per Saksoniją ir pasienio regionus. Miestas neretai pasirenkamas dienos išvykai ar savaitgalio kelionei, nes vienoje vietoje leidžia pamatyti ir neįprastą XIX amžiaus inžineriją, ir skirtingų epochų architektūrą su Vidurio Europos istorijos ženklais.

  • Mažeikiuose pristatytos „Išmanusis miestas 12“ idėjos: kaip siūloma atgaivinti Senamiesčio stotį

    Mažeikių rajono savivaldybėje gegužės 6 dieną lankėsi STRUCTUM organizuojamo projekto „Išmanusis miestas 12“ komanda. Susitikime su savivaldybės atstovais pristatytos Mažeikiams parengtos teritorijų vizijos, planuojamos kryptys ir pažangūs techniniai sprendimai.

    Su projekto komanda aptarimus vedė savivaldybės vadovai ir administracijos specialistai, atsakingi už architektūrą, urbanistiką, statybas, strateginį planavimą ir investicijas. Pagrindinis dėmesys skirtas tam, kaip siūlomi sprendimai galėtų būti pritaikomi realiame planavimo ir projektavimo etape.

    Fokusas – Senamiesčio stotis

    Dvi studentų komandos pristatė idėjas, kaip pritaikyti Mažeikių Senamiesčio stoties teritoriją kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms. Tarp aptartų krypčių – viešųjų erdvių atgaivinimas, patogesni pėsčiųjų srautai, ryšio su aplinkinėmis miesto dalimis stiprinimas ir vietos bendruomenei skirtų veiklų įveiklinimas.

    Diskusijose akcentuota, kad tokios teritorijos dažnai turi istorinį ir emocinį potencialą, tačiau jį reikia paversti kasdieniais, žmonėms patogiais sprendimais. Savivaldybės atstovai su projekto komanda vertino, kokie scenarijai realistiškiausi, kad vieta taptų traukos centru ne tik renginių metu, bet ir kasdien.

    Sprendimai, kurie gali virsti projektais

    STRUCTUM partneriai susitikime pristatė technines priemones ir technologinius sprendimus, galinčius padėti vystant architektūrines ir urbanistines idėjas. Aptarta, kaip inovacijos gali prisidėti prie tvaresnio planavimo, geresnio erdvių funkcionalumo ir aiškesnių projektavimo sprendinių.

    „Išmanusis miestas 12“ – nacionalinis projektas, sujungiantis savivaldybes, aukštąsias mokyklas, architektūros ir urbanistikos specialistus bei verslo partnerius. Projekto esmė – savivaldybių pateiktoms aktualioms teritorijoms ar iššūkiams kurti inovatyvias, tvarias ir bendruomenėms pritaikytas vizijas, kurios vėliau gali tapti pagrindu konkretiems projektams ir investicijoms.

  • Forume Kupiškyje „Kupiškis – 2035“ aptartos drąsios rajono kryptys: nuo identiteto iki investicijų

    Forume Kupiškyje „Kupiškis – 2035“ aptartos drąsios rajono kryptys: nuo identiteto iki investicijų

    2026 metų gegužės 6 dieną Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas forumas–diskusija „Kupiškis – 2035: svajonė drąsiems“. Renginys subūrė vietos gyventojus, verslo ir žemės ūkio atstovus, jaunimą, senjorus, savivaldos, architektūros, žiniasklaidos ir bendruomenių lyderius.

    Forumo ašis buvo paprasta, bet ambicinga: įvardyti, kur rajonas yra šiandien, ir sutarti, kokių ilgalaikių sprendimų reikia, kad iki 2035 metų Kupiškis augtų tvariai. Diskusijose akcentuota, kad regionų konkurencingumą lemia ne vien infrastruktūra, bet ir aiški kryptis, pasitikėjimas tarp skirtingų grupių bei nuoseklus bendradarbiavimas.

    Idėja brendo metus

    Renginio sumanymas, pasak organizatorių, buvo vystomas apie metus, iniciatyvinei grupei telkiantis aplink projektą „LĖTA. KARŠTA. TIKRA“. Šia iniciatyva siekiama stiprinti Kupiškio identitetą, skatinti vietos bendruomeniškumą ir kurti erdves atviram dialogui.

    Forume keltas klausimas, kaip mažesni miestai gali išlaikyti gyvybingumą demografinių pokyčių ir talentų migracijos sąlygomis. Dalyviai aptarė, kad šiuolaikinėje regionų politikoje vis svarbesnės tampa vietos stiprybės: kultūrinis savitumas, patraukli gyvenimo aplinka, verslumo ekosistema ir ryšys su didesniais ekonominiais centrais.

    Kas pasakyta pranešimuose ir diskusijoje

    Pranešimų dalį pradėjo Kupiškio rajono savivaldybės meras Algirdas Raslanas, pristatęs temą apie dabartinę rajono situaciją, iššūkius ir galimybes. Akcentuota būtinybė realistiškai įvertinti esamus resursus, bet kartu neprarasti ambicijos dėl kryptingų pokyčių.

    Regioninį kontekstą papildė Panevėžio plėtros agentūros Panevėžys NOW vadovė Monika Miniotaitė. Savo pranešime ji pabrėžė, kad sėkmės istorijos dažniau gimsta ten, kur miestai mokosi vieni iš kitų, derina investicijų pritraukimą su gyvenimo kokybe ir turi aiškiai komunikuojamą viziją.

    Architektas, Lietuvos kultūros tarybos ekspertas Andrius Ropolas kalbėjo apie mažųjų miestų potencialą tapti architektūros ir urbanistikos inovacijų laboratorijomis. Diskusijoje išryškėjo mintis, kad mažesnėse bendruomenėse pokyčius neretai lengviau įgyvendinti greičiau, jei sutariama dėl bendrų principų ir miestovaizdžio kokybės.

    Vėliau vyko diskusija apie tai, kaip Kupiškio augimui pritaikyti kitų regionų pavyzdžius ir sėkmes. Diskusiją moderavo programos Kurk Lietuvai alumnas Daumantas Simėnas, joje dalyvavo pranešėjai ir kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos atstovė Jūratė Dovydėnienė.

    Nuo idėjų prie bendrų darbų

    Renginio pabaigoje vyko sektorių bendradarbiavimo galimybių sesija, kurią vedė programos Kurk Lietuvai projektų vadovės Goda Damaševičiūtė ir Viktorija Semėnaitė. Dalyviai darbo grupėse ieškojo praktiškų krypčių, kaip stiprinti Kupiškio identitetą ir pritraukti lankytojų per išskirtines kultūrines iniciatyvas.

    Forumo metu ne kartą kartota, kad miesto ateitį kuria ne tik investicijos ar projektai, bet ir žmonių ryšys su savo kraštu bei gebėjimas veikti kartu. Tikimasi, jog diskusijose išsakytos idėjos virs tęstinėmis iniciatyvomis, naujais partnerystės formatais ir sprendimais, kurie padės kryptingai planuoti Kupiškio raidą iki 2035 metų.