Tag: Architektūros paveldas

  • Dublino universiteto sienose aptiko XIII a. pilies mūrus: viduramžių tvirtovė slėpėsi po tinku

    Dublino universiteto sienose aptiko XIII a. pilies mūrus: viduramžių tvirtovė slėpėsi po tinku

    Dublino universiteto pastato sienose aptikta gerokai senesnės tvirtovės dalis – paaiškėjo, kad po tinku ir vėlesnėmis konstrukcijomis išliko viduramžių pilies mūrai, menantys net XIII amžiaus pradžią.

    Neįprastą atradimą padarė University College Dublin (UCD) tyrėjas, išanalizavęs istorinius dokumentus, senąsias iliustracijas ir architektūrines detales. Būtent šių šaltinių palyginimas leido atpažinti, kad dalis mūrų priklauso gerokai ankstesnei statybos fazei.

    Atradimas susijęs su Roebuck pilimi, esančia UCD miestelyje. Iš išorės pastatas labiau primena XIX amžiaus neogotikinę rezidenciją, todėl ilgą laiką buvo manoma, kad senoji viduramžių konstrukcija kadaise tiesiog nugriauta, o jos vietoje pastatytas naujas statinys.

    Vis dėlto realybė pasirodė kitokia: daugelis originalios pilies fragmentų niekur nedingo – jie buvo paslėpti po tinko sluoksniais, o vėlesni savininkai, užuot viską griovę, pastatą plėtė ir modernizavo, tarsi „apvilkdami“ senąją tvirtovę naujais sprendimais.

    Kaip pavyko atpažinti pilies likučius

    Viduramžių architektūros specialistas prof. Tadhg O’Keeffe iš UCD Archeologijos mokyklos nustatė, kad reikšminga dalis senųjų mūrų išliko dabartinio pastato viduje. Tyrime derėjo keli elementai: rašytiniai šaltiniai, vaizdinė medžiaga ir pačios architektūros „užuominos“.

    Ypač svarbų vaidmenį suvaidino olandų menininko Gabrielio Berangero darbai. Maždaug 1765 metais jis apsilankė valdoje ir nutapė akvarelių seriją, kuriose matyti tuometinis, jau apirusios pilies vaizdas ir detalės.

    Šie istoriniai piešiniai šiuolaikiniams tyrėjams tapo tarsi gidu: juose užfiksuota bendra pilies forma ir architektūriniai akcentai padėjo atkurti pirminį statinio planą ir palyginti jį su tuo, kas išlikę šiandien.

    Palyginus senąsias iliustracijas su dabartinio pastato elementais, pavyko aiškiau identifikuoti viduramžių mūrus. Taip pat nustatyta, kad kiemas už rezidencijos atitinka originalaus pilies kiemo vietą.

    Pilies istorija: nuo normanų laikų iki užmaršties

    Roebuck pilies istorija siekia laikotarpį po normanų invazijos į Airiją, prasidėjusios 1169 metais. Manoma, kad tvirtovė buvo pastatyta XIII amžiaus pradžioje ir atliko svarbią gynybinę funkciją viename iš kelių, vedusių į viduramžių Dubliną.

    Pilis buvo reikšminga ne tik kaip karinis objektas, bet ir kaip vietos elitų rezidencija. Tarp jos gyventojų minimas ir viduramžių Airijos lordas kancleris – vienas aukščiausių to meto valstybės pareigūnų.

    Su šia vieta siejama ir legenda apie Anglijos bei Škotijos karalių Jokūbą II: pagal vietos tradiciją 1689 metais, netekęs sosto, jis per viešnagę Airijoje esą kurį laiką buvo apsistojęs pilyje.

    XVIII amžiuje pilis sunyko ir virto griuvėsiais, o vėlesnės rekonstrukcijos palaipsniui užgožė jos viduramžišką praeitį. Be to, nemažai panašių pietų Dublino apylinkių pilių XVII amžiuje buvo išardytos, o jų akmenys panaudoti naujų pastatų statybai.

    Šiuo atveju būtent sprendimas senąją konstrukciją įkomponuoti į naujesnį pastatą, o ne ją sunaikinti, ir lėmė, kad iki mūsų dienų išliko tokia didelė viduramžių pilies dalis.

  • Graikijos Kea sala saugo architektūros paveldą: spalvingi namai, vandens malūnai ir ramybė

    Graikijos Kea sala saugo architektūros paveldą: spalvingi namai, vandens malūnai ir ramybė

    Kea: mažoji Kikladų vartų sala

    Vakarų Kikladų Kea sala, dar vadinama Tzia, kasmet pritraukia vis daugiau keliautojų, ieškančių ne tik saulės ir paplūdimių. Vis dažniau sala lankoma pavasarį ar rudenį, kai patogiau žygiuoti pėsčiomis ir ramiau pažinti vietos architektūrą.

    Kea laikoma savotiškais vartais į Kikladus dėl artumo Atėnams: nuo Lavrijo uosto ją skiria vos 16 jūrmylių. Nuolatinis salos gyventojų skaičius siekia apie 2 500, tačiau sezono metu lankytojų srautai smarkiai išauga.

    Sostinė Ioulida ir neįprastos spalvos

    Salos sostinė Ioulida yra viena iš keturių istorinių gyvenviečių ir vienintelė įsikūrusi salos gilumoje. Miestelis primena amfiteatrą: namai kyla Kastro ir Mylos kalvų šlaitais, o siaurų gatvelių tinklas saugo nuo karščio ir vėjų.

    1978 metais Ioulidai suteiktas saugomos tradicinės gyvenvietės statusas, todėl čia ypač saugomas pastatų mastelis ir vietinė urbanistinė struktūra. Skirtingai nei daugelyje Kikladų, Ioulidoje ryškiau matomi neoklasicizmo ir miestietiškos statybos bruožai.

    „Matome siauras gatves, arkas ir akmeninius pastatus, bet matome ir spalvas ant sienų. Iš tiesų Tzia visada buvo spalvinga vieta, o baltą ir mėlyną kadaise primetė politiniai sprendimai, baltą dažnai aiškinant higienos sumetimais“, – sakė Kea merė Rena Velissaropoulou.

    „Kai randame seną pastatą, kur atsiveria tinkas, beveik visada aptinkame ir spalvą“, – pridūrė ji.

    Akmeniniai ūkiai ir nykstanti kasdienybė

    Išvykus už Ioulidos ribų, kalvose atsiveria tradicinių akmeninių sodybų ir ūkinių pastatų juosta. Dalis jų apleisti, kiti pritaikyti turistų apgyvendinimui, tačiau bendras salos tikslas išlieka tas pats: išsaugoti savitą kaimo architektūrą.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad sodybos buvo kasdienio ūkininkų ir gyvulių augintojų gyvenimo pagrindas, o namus sostinėje šeimos turėdavo papildomai. Tokią dvigubą buities logiką formavo reljefas, darbas laukuose ir sezoniškumas.

    „Sodyba buvo ūkininko ir gyvulių augintojo bazė kaime, nes pagrindiniai namai dažnai būdavo Ioulidoje. Paprastai namai sostinėje atitekdavo kaip žmonos kraitis, o sodyba priklausydavo vyrui“, – sakė gyvulių augintojas Dinos Vrettos.

    Pasak jo, tradicinė statyba taikėsi prie gamtos: ant kalvų viršūnių stengtasi nestatyti dėl stiprių šiaurinių vėjų, o slėniuose vengta įsikurti dėl vasaros kaitros. Tokia praktika lėmė būdingą Kea kraštovaizdį, kuriame namai dažnai įkomponuoti šlaituose.

    Raudonas atspalvis, kilęs iš akmens

    Vienas ryškiausių Kea architektūros akcentų yra vietinės medžiagos ir spalvų dermė. Savivaldybės vadovė atkreipia dėmesį į miltos vadinamą akmenį, išgautą Otzia apylinkėse esančiose šachtose primenančiose ertmėse.

    Šis pilkšvai raudonas atspalvis istoriniuose šaltiniuose minimas kaip vertinta natūrali pigmentinė medžiaga, kurios pėdsakų galima įžvelgti ir senesniuose salos statiniuose. Pasak pašnekovų, anksčiau ji buvo gabenama ir į Atėnus, o šiandien išlikę fragmentai primena, kodėl Ioulidos sienose neretai matyti ne vien balta spalva.

    Vandens malūnai, kuriems ieškoma antro gyvenimo

    Mylopotamos vietovėje, palei upelį ir netoli Flea šaltinio, kadaise veikė 11 vandens malūnų. Šiandien vienas pritaikytas gyvenimui, o kitas veikia kaip lankytojams atvira vieta, leidžianti pamatyti, kaip vandens jėga buvo verčiama kasdieniu darbu.

    Manoma, kad dalis malūnų siekia Osmanų valdymo laikus, o aktyviausiai jie naudoti iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau, keičiantis technologijoms ir gyvenimo būdui, malūnai pamažu buvo apleisti, o iki 1980-ųjų dauguma jų jau nebeturėjo praktinės funkcijos.

    „Technologijos nepaprastai pažengė. Jauni žmonės ir šiandien gimstantys vaikai dažnai net neįsivaizduoja, koks buvo gyvenimas anksčiau. Todėl stengiamės priartinti jaunimą prie tradicijos, kad jie žinotų, ką paveldėjome. Net jei tuo nebesinaudojame, svarbu bent vieną dalį išlaikyti gyvą“, – sakė Savvas Michael.

    Kea sala išsiskiria ne tik jūra ir takais, bet ir pastangomis išsaugoti tikrą, neperstatytą tapatybę. Ieškantiems autentiškos Kikladų architektūros, verta atkreipti dėmesį į akmeninius kathikies tipo namus, spalvų sluoksnius senų fasadų tinkuose ir retus, bet vis dar veikiančius vandens malūnus.

  • Vilniaus Pašilaičiuose atrado unikalų mikrorajoną: kuo jis ypatingas ir kas dabar kelia grėsmę

    Pašilaičių IV mikrorajonas Vilniuje išsiskiria visos Lietuvos mastu: tai vienintelis toks rajonas, kuriame visi gyvenamieji pastatai pastatyti naudojant monolitinio gelžbetonio technologiją. Miesto planuotojai ir architektūros tyrėjai pabrėžia, kad šis statybos būdas lėmė ne tik pastatų formą, bet ir viso kvartalo erdvinę logiką.

    Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu parengtas Pašilaičių IV urbanistinių ir architektūrinių verčių tyrimas įvardija, kas kuria rajono tapatybę ir kodėl tai svarbu planuojant atnaujinimą. Dokumente analizuojami ne vien daugiabučiai, bet ir kvartalinis užstatymas, pusiau uždari kiemai, pėsčiųjų jungtys, želdynai, skverai bei mažosios architektūros elementai.

    Tyrimo autorės, architektės dr. Indrė Ruseckaitė ir dr. Aušra Černiauskienė, akcentuoja, kad renovacija neturėtų apsiriboti vien šilumos taupymu ar fasadų kosmetika. Pagrindinis iššūkis, anot jų, yra suderinti energinį efektyvumą su architektūrine kokybe, kad modernizacija neištrintų rajono savitumo.

    Pastaraisiais metais Vilniuje daugėja atnaujinimo projektų, kuriuose vis svarbesnės tampa viešosios erdvės, pėsčiųjų patogumas ir aiškios taisyklės, kaip tvarkyti kiemus bei želdynus. Pašilaičių IV atvejis išskirtinis tuo, kad jo urbanistinė struktūra yra nuosekli, todėl net nedideli pakeitimai, pavyzdžiui, chaotiškas automobilių statymas ar atsitiktiniai kiemų pertvarkymai, gali greitai pakeisti viso mikrorajono charakterį.

    Gyventojams tyrimo išvados bus pristatytos spalio 12 dieną 18.00 valandą Vilniaus Gabijos gimnazijos konferencijų salėje Pašilaičių gatvėje 13. Susitikime planuojama aptarti, kokie rajono bruožai laikomi vertingais ir kaip šias įžvalgas pritaikyti sprendžiant dėl renovacijos, viešųjų erdvių tvarkymo ir ateities pokyčių.

  • Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Myslakovicuose stovi 2 000 metų senumo romėniškos kolonos: kaip Pompejų reliktai atsidūrė Silezijoje

    Antikos reliktai prie bažnyčios

    Myslakovicai, miestelis netoli Jelenia Guros Žemutinėje Silezijoje, turi neįprastą traukos objektą: čia išliko kelios antikinės marmuro kolonos, siejamos su senovės Roma. Dvi kolonos šiandien laiko Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios prieangį, o trečioji, be kapitelio, įkomponuota buvusio rūmų komplekso teritorijoje esančiame fontane.

    Vietos istorikai ir paveldosaugininkai nurodo, kad kolonos gali būti maždaug 2 000 metų senumo. Tokie artefaktai Vidurio Europoje pasitaiko retai, todėl Myslakovicų atvejis išsiskiria ir kultūrinės vertės, ir istorinio pasakojimo prasme.

    Kas žinoma apie jų kilmę?

    Dažniausiai minima versija, kad kolonos buvo atgabentos iš Pompejų apylinkių, kurios visame pasaulyje žinomos dėl Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad nors kryptis siejama su Italija ir antikiniu pasauliu, tiksli vieta, iš kurios kolonos paimtos, iki šiol kelia diskusijų.

    Kolonų forma siejama su kompozitiniu orderiu, kuriame derinami joninio ir korintinio stilių bruožai. Dekoratyvūs kapiteliai ir proporcijos leidžia manyti, kad pirminėje aplinkoje jos galėjo puošti reprezentacinį pastatą, tačiau ar tai buvo šventykla, bazilika, pirtys ar turtingo romėno rezidencija, vieningos nuomonės nėra.

    Kelias į Sileziją ir XIX amžiaus kontekstas

    Pasakojimuose nurodoma, kad antikiniai radiniai buvo aptikti XVIII amžiuje archeologinių kasinėjimų metu, o vėliau pateko į Neapolio karalystės valdovo rankas. Iš ten, kaip teigiama, kolonos buvo padovanotos Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III, o į Sileziją atgabentos XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, maždaug 1836–1840 metais.

    Tuo pat metu Myslakovicuose vyko evangelikų bažnyčios statybos, kurios siejamos su prūsų architektūros tradicija. Šaltiniuose minimas ir Karlas Frydrichas Šinkelis, vienas ryškiausių Prūsijos klasicizmo architektų, kurio vardas dažnai siejamas su šio laikotarpio projektais regione.

    Dar viena detalė, prisidedanti prie vietos istorijos dramatizmo, yra pasakojimas apie statybų incidentą: prieš užbaigiant ankstesnę šventyklos versiją esą sugriuvo bokštas. Po to nuspręsta statinį perstatyti tvirčiau ir didesniu mastu, o galutinė bažnyčia užbaigta 1840 metais, o antikinės kolonos prie įėjimo įrengtos vėliau, 1858 metais.

    Ar kolonos tikrai visiškai autentiškos?

    Nors jų kilmė plačiai siejama su antikiniu pasauliu, autentiškumo klausimas nėra iki galo uždarytas. Dalis tyrėjų kelia prielaidą, kad originalios galėjo būti tik kolonos viršutinės dalys, o kiti elementai galėjo būti restauruoti ar papildyti vėlesniais laikais, prisitaikant prie naujos architektūrinės funkcijos.

    Vis dėlto net ir tokios abejonės nepaneigia fakto, kad Myslakovicų kolonos išlieka išskirtiniu paveldo objektu: tai retas atvejis, kai romėniškos architektūros fragmentai tapo XIX amžiaus sakralinės architektūros dalimi ir iki šiol naudojami kaip reali konstrukcinė detalė.

    Ši vieta šiandien traukia ne tik vietos gyventojus, bet ir keliautojus, ieškančius mažiau žinomų Žemutinės Silezijos maršrutų. Myslakovicų kolonos primena, kaip politinės dovanos, kolekcionavimo mada ir XIX amžiaus reprezentacijos ambicijos kartais sukuria netikėtą, bet ilgalaikį kultūrinį kraštovaizdį.