Kea: mažoji Kikladų vartų sala
Vakarų Kikladų Kea sala, dar vadinama Tzia, kasmet pritraukia vis daugiau keliautojų, ieškančių ne tik saulės ir paplūdimių. Vis dažniau sala lankoma pavasarį ar rudenį, kai patogiau žygiuoti pėsčiomis ir ramiau pažinti vietos architektūrą.
Kea laikoma savotiškais vartais į Kikladus dėl artumo Atėnams: nuo Lavrijo uosto ją skiria vos 16 jūrmylių. Nuolatinis salos gyventojų skaičius siekia apie 2 500, tačiau sezono metu lankytojų srautai smarkiai išauga.
Sostinė Ioulida ir neįprastos spalvos
Salos sostinė Ioulida yra viena iš keturių istorinių gyvenviečių ir vienintelė įsikūrusi salos gilumoje. Miestelis primena amfiteatrą: namai kyla Kastro ir Mylos kalvų šlaitais, o siaurų gatvelių tinklas saugo nuo karščio ir vėjų.
1978 metais Ioulidai suteiktas saugomos tradicinės gyvenvietės statusas, todėl čia ypač saugomas pastatų mastelis ir vietinė urbanistinė struktūra. Skirtingai nei daugelyje Kikladų, Ioulidoje ryškiau matomi neoklasicizmo ir miestietiškos statybos bruožai.
„Matome siauras gatves, arkas ir akmeninius pastatus, bet matome ir spalvas ant sienų. Iš tiesų Tzia visada buvo spalvinga vieta, o baltą ir mėlyną kadaise primetė politiniai sprendimai, baltą dažnai aiškinant higienos sumetimais“, – sakė Kea merė Rena Velissaropoulou.
„Kai randame seną pastatą, kur atsiveria tinkas, beveik visada aptinkame ir spalvą“, – pridūrė ji.
Akmeniniai ūkiai ir nykstanti kasdienybė
Išvykus už Ioulidos ribų, kalvose atsiveria tradicinių akmeninių sodybų ir ūkinių pastatų juosta. Dalis jų apleisti, kiti pritaikyti turistų apgyvendinimui, tačiau bendras salos tikslas išlieka tas pats: išsaugoti savitą kaimo architektūrą.
Vietos gyventojai pasakoja, kad sodybos buvo kasdienio ūkininkų ir gyvulių augintojų gyvenimo pagrindas, o namus sostinėje šeimos turėdavo papildomai. Tokią dvigubą buities logiką formavo reljefas, darbas laukuose ir sezoniškumas.
„Sodyba buvo ūkininko ir gyvulių augintojo bazė kaime, nes pagrindiniai namai dažnai būdavo Ioulidoje. Paprastai namai sostinėje atitekdavo kaip žmonos kraitis, o sodyba priklausydavo vyrui“, – sakė gyvulių augintojas Dinos Vrettos.
Pasak jo, tradicinė statyba taikėsi prie gamtos: ant kalvų viršūnių stengtasi nestatyti dėl stiprių šiaurinių vėjų, o slėniuose vengta įsikurti dėl vasaros kaitros. Tokia praktika lėmė būdingą Kea kraštovaizdį, kuriame namai dažnai įkomponuoti šlaituose.
Raudonas atspalvis, kilęs iš akmens
Vienas ryškiausių Kea architektūros akcentų yra vietinės medžiagos ir spalvų dermė. Savivaldybės vadovė atkreipia dėmesį į miltos vadinamą akmenį, išgautą Otzia apylinkėse esančiose šachtose primenančiose ertmėse.
Šis pilkšvai raudonas atspalvis istoriniuose šaltiniuose minimas kaip vertinta natūrali pigmentinė medžiaga, kurios pėdsakų galima įžvelgti ir senesniuose salos statiniuose. Pasak pašnekovų, anksčiau ji buvo gabenama ir į Atėnus, o šiandien išlikę fragmentai primena, kodėl Ioulidos sienose neretai matyti ne vien balta spalva.
Vandens malūnai, kuriems ieškoma antro gyvenimo
Mylopotamos vietovėje, palei upelį ir netoli Flea šaltinio, kadaise veikė 11 vandens malūnų. Šiandien vienas pritaikytas gyvenimui, o kitas veikia kaip lankytojams atvira vieta, leidžianti pamatyti, kaip vandens jėga buvo verčiama kasdieniu darbu.
Manoma, kad dalis malūnų siekia Osmanų valdymo laikus, o aktyviausiai jie naudoti iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau, keičiantis technologijoms ir gyvenimo būdui, malūnai pamažu buvo apleisti, o iki 1980-ųjų dauguma jų jau nebeturėjo praktinės funkcijos.
„Technologijos nepaprastai pažengė. Jauni žmonės ir šiandien gimstantys vaikai dažnai net neįsivaizduoja, koks buvo gyvenimas anksčiau. Todėl stengiamės priartinti jaunimą prie tradicijos, kad jie žinotų, ką paveldėjome. Net jei tuo nebesinaudojame, svarbu bent vieną dalį išlaikyti gyvą“, – sakė Savvas Michael.
Kea sala išsiskiria ne tik jūra ir takais, bet ir pastangomis išsaugoti tikrą, neperstatytą tapatybę. Ieškantiems autentiškos Kikladų architektūros, verta atkreipti dėmesį į akmeninius kathikies tipo namus, spalvų sluoksnius senų fasadų tinkuose ir retus, bet vis dar veikiančius vandens malūnus.
Leave a Reply