CP v2

Tag: Armėnija

  • Iš Rusijos masiškai išvyksta gyventojai: į Gruziją, Armėniją ir Serbiją – rekordai per 17 metų

    Trečiąjį šių metų ketvirtį rusai itin gausiai vyko į Gruziją, Armėniją ir Serbiją – šios šalys fiksavo didžiausią atvykėlių iš Rusijos skaičių per 17 metų.

    Kaip skelbia nepriklausomas portalas „Wiorstka“, duomenys paremti Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pasienio tarnybos statistika. Joje registruojami visi iš šalies išvykstantys piliečiai, tačiau nenurodoma, kokiam laikui jie planuoja išvykti.

    Vien per liepą–rugsėjį į Gruziją išvyko 660 tūkst. Rusijos piliečių – tai 43 tūkst. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau, kai buvo pasiektas ankstesnis rekordas.

    Į Armėniją trečiąjį ketvirtį atvyko 402 tūkst. rusų (metais anksčiau – 344 tūkst.). Tuo pat metu į Serbiją vyko daugiau nei 64 tūkst. rusų – maždaug 14 tūkst. daugiau nei pernai.

    Galima priežastis – kalbos apie mobilizaciją

    Portalo „Moscow Times“ vertinimu, vasarą išvykimų banga galėjo sutapti su Rusijoje plitusiomis kalbomis apie galimą naują mobilizacijos etapą. Teigiama, kad liepą su išvykimu iš šalies susijusių paieškų „Yandex“ sistemoje buvo daugiausia nuo 2023 metų pradžios.

    Daugiausia dėmesio, pasak publikacijos, žmonės skyrė galimybėms persikelti į šalis, į kurias galima nuvykti be vizos.

    Tekste taip pat primenama, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis liepos pabaigoje viešai kalbėjo apie galimus Kremliaus planus vykdyti antrą mobilizacijos bangą. Jo teigimu, Maskva esą galėtų siekti į kariuomenę pritraukti nuo 300 iki 500 tūkst. karių.

    Šie skaičiai ir paaiškinimai kol kas neatsako į esminį klausimą – kiek iš išvykusiųjų ketina grįžti, o kiek planuoja ilgesnį laiką gyventi užsienyje. Vis dėlto pati statistika rodo išskirtinį judėjimo mastą, kokio regione nematyta beveik du dešimtmečius.

  • Pašinianas: Pietų Kaukazui atsiveria „naujas globalus vaidmuo“, Armėnija sieks balanso su ES

    Pašinianas: Pietų Kaukazui atsiveria „naujas globalus vaidmuo“, Armėnija sieks balanso su ES

    Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas teigia, kad Pietų Kaukazas dėl naujo politinio ir ekonominio impulso gali įgyti „visiškai naują globalų vaidmenį“. Pasak jo, regionui atsiveria galimybės tapti svarbesne jungtimi tarptautinėje prekyboje ir tiekimo grandinėse.

    Interviu „Euronews“ per šios žiniasklaidos priemonės surengtą plėtros (Enlargement) forumą Pašinianas sakė, kad Armėnijos strategija – diversifikuoti ir subalansuoti užsienio ryšius taip, kad būtų užtikrinti nacionaliniai interesai ir sumažintos rizikos.

    Premjeras pabrėžė, jog Pietų Kaukazas yra skirtingų interesų regionas, tačiau esą egzistuoja ir bendri tikslai, leidžiantys ieškoti bendrų strategijų. Tarp jų jis išskyrė infrastruktūros ir susisiekimo ryšių plėtrą, kuri, jo teigimu, gali paskatinti didesnį regiono atvirumą.

    Pasak Pašiniano, pasauliui susiduriant su tiekimo grandinių problemomis, taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei didesnis bendradarbiavimas tarp Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano galėtų sukurti papildomą „langą“ sprendimams ir naujoms prekybos kryptims.

    Pietų Kaukazo „nauja galimybė“ ir prekybos koridoriai

    Pašinianas tvirtino, kad globaliai augant Vidurinės Azijos svarbai, regione formuojasi ir nauji maršrutai. Jis paminėjo TRIPP (Trump Route for International Peace and Prosperity) koridorių, kurį apibūdino kaip procesą, kuriuo siekiama kurti naują pasaulinės prekybos kelią.

    Premjeras aiškino, kad tokia kryptis, jo vertinimu, galėtų būti reikšminga įvairioms pusėms – nuo Europos Sąjungos iki Kinijos, Artimųjų Rytų ar Afrikos. Kartu jis akcentavo, kad pagrindinė prielaida tokiems planams – stabilumas ir bendradarbiavimas regione.

    Armėnijos kursas ES link ir neišvengiama dilema

    Pašinianas viešai patvirtino Armėnijos strateginį interesą siekti narystės Europos Sąjungoje. Kartu jis pripažino, kad jo šalis negali vienu metu būti ir ES, ir Rusijos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos narė.

    Jo teigimu, balansas tarptautiniuose santykiuose yra būdas valdyti rizikas, tačiau ateityje Armėnijai vis tiek reikės pasirinkti. Premjeras pabrėžė, kad toks sprendimas, jo manymu, turi priklausyti Armėnijos piliečiams, nes „demokratija yra strategija“.

    Kalbėdamas apie regioninį kontekstą Pašinianas pažymėjo, kad Armėnijos kaimynės Turkija ir Sakartvelas yra ES kandidatės, o tai, jo vertinimu, yra privalumas Armėnijos europinei politikai. Jis taip pat užsiminė, kad Armėnija galėtų formaliai kreiptis dėl narystės ES 2027 arba 2028 metais.

    Taikos su Azerbaidžanu svarba narystės perspektyvai

    Premjeras atkreipė dėmesį, kad ES nepriima valstybių, turinčių konfliktą, todėl taikos procesas su Azerbaidžanu, jo teigimu, yra esminis. Pašinianas tikino, kad „istorinis taikos procesas“ virto realybe, tačiau dabar, anot jo, svarbiausia – pasirašyti taikos susitarimą ir jį ratifikuoti.

    Pabaigoje Pašinianas akcentavo, kad Armėnija Pietų Kaukazą mato kaip vientisą regioną. Jis taip pat sakė, kad Armėnija rems Sakartvelo europinius siekius, nes Sakartvelo sėkmė, jo teigimu, Armėnijai yra labai svarbi.

  • Zangezūro koridorius: kaip planuojamas maršrutas siejamas su taika ir prekyba tarp Europos ir Azijos

    Zangezūro koridorius: kaip planuojamas maršrutas siejamas su taika ir prekyba tarp Europos ir Azijos

    Zangezūro koridorius Pietų Kaukaze pristatomas kaip projektas, galintis tapti ne tik transporto jungtimi, bet ir ekonominiu argumentu regioninei taikai. Pasak Baku analitiko dr. Matino Mammadlio, šis maršrutas būtų svarbus tiek Azerbaidžanui, tiek platesniems Europos–Azijos prekybos srautams.

    Publikacijoje „Euronews“ autorius pabrėžia, kad koridoriaus idėja siejama su sausumos ryšiu tarp pagrindinės Azerbaidžano teritorijos ir Nachičevanės autonominės respublikos. Kartu tai matoma kaip galimybė perbraižyti ekonominius ryšius Pietų Kaukaze ir suteikti normalizacijai labiau apčiuopiamą – finansinį ir logistinės naudos – pagrindą.

    Autorius primena, kad 2020 metų lapkričio 10 dienos trišaliame pareiškime (9 punkte) buvo numatytas regioninių ekonominių ir transporto ryšių atkūrimas, įskaitant jungtis tarp Azerbaidžano vakarinių rajonų ir Nachičevanės. Baku pozicija – tokie atkurti ryšiai galėtų padėti taikai įgyti ekonominį pamatą.

    Tekste akcentuojama, kad idėja nėra vien diplomatinė: minimi Horadizo–Aghbando geležinkelio ir kelių projektai bei pastangos pagerinti tolesnes jungtis su Nachičevane. Tai, autoriaus vertinimu, rodo, kad susisiekimas traktuojamas kaip investicijų prioritetas, o ne vien politinis šūkis.

    Susisiekimas, normalizacija ir TRIPP

    Autorius taip pat mini 2025 metų rugpjūčio 8 dieną pasiektus Vašingtono susitarimus, kuriuose dalyvavo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas ir Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. Bendra deklaracija rėmė regioninį susisiekimą ir iniciatyvą „Trump Route for International Peace and Prosperity“ (TRIPP), o parafuotas taikos susitarimas, pasak autoriaus, sustiprino ekonominę normalizacijos logiką.

    Anot dr. M. Mammadlio, atvertos, ilgai neveikusios jungtys tarp Azerbaidžano ir Armėnijos galėtų kurti kasdienius stabilumo motyvus per prekybą, tranzitą ir paslaugas. Kartu pabrėžiama, kad ekonominiai ryšiai patys savaime neišspręs visų politinių nesutarimų, tačiau gali padaryti taikius santykius praktiškesnius ir tvaresnius.

    Platesnė nauda: Vidurinis koridorius ir ES interesai

    Kaip rašoma, Azerbaidžanui tiesioginė nauda būtų patogesnis ryšys su Nachičevane ir, per Turkiją, su platesnėmis rinkomis. Tačiau autorius vienodai svarbia laiko ir strateginę dimensiją: alternatyvūs krovinių maršrutai, lankstesnė logistika bei nauji paslaugų centrai galėtų stiprinti šalies, kaip Kaspijos regiono mazgo, vaidmenį.

    Tekste Zangezūro idėja siejama ir su vadinamuoju Viduriniu koridoriumi, jungiančiu Kiniją, Centrinę Aziją, Kaspijos jūrą, Azerbaidžaną, Turkiją ir Europą. Autorius pažymi, kad verslui ir valdžios institucijoms svarbi diversifikacija – daugiau nei vienas realiai veikiantis ryšys tarp Azijos ir Europos rinkų.

    Minimos Pasaulio banko įžvalgos, kad koordinuotos investicijos ir reformos galėtų iki 2030 metų patrigubinti krovinių apimtis Viduriniame koridoriuje ir perpus sutrumpinti tranzito laiką, nors pabrėžiama, jog šie skaičiai taikomi visam koridoriui, o ne vien Zangezūrui. Vis dėlto teigiama, kad siūlomas maršrutas galėtų sustiprinti platesnį tinklą, jei būtų užtikrintas reikalingas veiklos suderinimas.

    Atskirai akcentuojamas ir Europos Sąjungos interesas: siekis turėti atsparesnes tiekimo grandines ir stipresnius ryšius su Centrine Azija. Straipsnyje primenama, kad 2024 metais ES su partneriais paskelbė įsipareigojimus mobilizuoti 10 mlrd. eurų Transkaspiniam susisiekimui, o 2026 metų sausį ES ir Azerbaidžanas į darbotvarkę įtraukė bendradarbiavimą dėl Nachičevanės geležinkelio galimybių studijos.

    Praktiniai iššūkiai: nuo muitinių iki standartų

    Autoriaus vertinimu, lemiamas bus ne politinis pažadas, o įgyvendinimo kokybė: komercinis gyvybingumas, skaidrus valdymas, efektyvios pasienio procedūros ir nuoseklus politinis įsipareigojimas. Taip pat išskiriamas kasdienis techninis darbas – muitinių, tranzito taisyklių, techninių standartų ir infrastruktūros valdymo suderinimas.

    Tekste pabrėžiama, kad nauda galėtų būti platesnė nei vieno projekto dalyvių ratas: Armėnija galėtų labiau integruotis į tarptautinius transporto tinklus, Turkija – plėsti sausumos jungtis su Azerbaidžanu ir Centrine Azija, o Centrinės Azijos eksportuotojai gautų daugiau maršrutų pasirinkimų. Kaip viena iš galimų suinteresuotų pusių įvardijama ir Kinija, kuri turėtų papildomą kelią į Europos rinkas.

    Galiausiai Zangezūro koridorius straipsnyje įvardijamas kaip „testas“, ar regionas pajėgs pokarinę susisiekimo darbotvarkę paversti ilgalaike abipuse nauda. Jei tai pavyktų, maršrutas, autoriaus teigimu, galėtų prisidėti ir prie platesnio tikslo – stiprinti Europos ir Azijos mainus bei suteikti taikai tvirtesnį ekonominį pagrindą.

  • Daugiau nei 4 000 dingusių azerbaidžaniečių artimieji Briuselyje prašo ES pagalbos ir atsakymų

    Daugiau nei 4 000 dingusių azerbaidžaniečių artimieji Briuselyje prašo ES pagalbos ir atsakymų

    Dingusių asmenų paieškos po pirmojo Kalnų Karabacho karo vėl atsidūrė Europos institucijų darbotvarkėje: šią savaitę Briuselyje protestavo dingusių azerbaidžaniečių šeimos. Jos prie Europos Parlamento ir Europos Komisijos būstinių ragino ES aktyviau įsitraukti, kad pagaliau paaiškėtų daugiau nei 4 000 žmonių likimas.

    Demonstracijas organizavo organizacija Garabagh Missing Families Public Union, vienijanti dingusiųjų artimuosius. Pasak dalyvių, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo 1994 metais pasibaigusio karo, šeimos vis dar neturi patikimų duomenų, kur ir kokiomis aplinkybėmis dingo jų artimieji, tarp jų buvo vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių.

    Protesto dalyviai teigė tikintys, kad dabartinis Armėnijos ir Azerbaidžano taikos procesas gali tapti proga pagaliau įtvirtinti mechanizmus dingusiųjų klausimui spręsti. Jie ragino ES institucijas daryti politinį spaudimą, kad būtų atverti archyvai ir pateikta informacija apie galimas masinių kapaviečių vietas.

    Kodėl dingusiųjų klausimas aštrėja dabar?

    Šeimos pabrėžė, kad Karabacho regione pastaruoju metu aptiktos 32 masinės kapavietės sustiprino viltį rasti atsakymus, tačiau kartu išryškino ir praktinius barjerus. Dalis teritorijų tebėra užminuotos ar užterštos nesprogusiais sprogmenimis, todėl paieškos ir ekshumacijos darbai vyksta lėtai ir reikalauja didelių saugumo resursų.

    Organizacijos vadovė Konul Behbudova nurodė, kad iki šiol DNR tyrimais identifikuoti 328 dingusieji, o 273 aukų palaikai perduoti artimiesiems. Vis dėlto tūkstančių žmonių likimas išlieka nežinomas, todėl šeimos sako negalinčios nei užverti praeities, nei tinkamai pagerbti artimųjų atminimo.

    Tarptautinėje praktikoje dingusiųjų paieška po konfliktų paprastai apima kelių krypčių darbą: dokumentų ir liudijimų rinkimą, galimų laidojimo vietų žvalgymą, DNR duomenų bazes bei nuolatinį šalių bendradarbiavimą. Šeimų teigimu, be išorinio tarpininkavimo ir aiškių įsipareigojimų tokie procesai dažnai įstringa politiniuose ginčuose.

    Asmeninės istorijos ir reikalavimas žinoti tiesą

    Renginyje žmonės vilkėjo baltas striukes su dingusių artimųjų nuotraukomis, gimimo datomis ir klaustuku, žyminčiu nežinią. Taip pat buvo demonstruojami asmeniniai daiktai, tarp jų pasai, drabužiai ir šeimos nuotraukos, kad politinis klausimas įgautų konkrečių žmonių veidus.

    „Mano vyras Azadas Jabbarovas dingo Chodžalyje, ir jau 34 metus apie jį nieko nežinome“, – sakė proteste dalyvavusi Farida Jabbarova.

    „Čia atstovauju jam ir daugiau nei 4 000 dingusių žmonių, kuriems reikia teisingumo ir informacijos“, – pridūrė ji.

    Šeimos akcentavo, kad joms svarbiausia yra teisė žinoti tiesą ir galimybė oriai palaidoti artimuosius, jei būtų rasti palaikai. Pasak protestuotojų, kapo vieta jiems reikštų ne tik atsisveikinimą, bet ir elementarią galimybę gedėti.

    Platesnis kontekstas: dingusieji abiejose pusėse

    Dingusiųjų tema lieka jautri ir Armėnijoje, nes šalis taip pat praneša apie šimtus dingusių armėnų po Karabacho karų. Tai reiškia, kad klausimas gali tapti viena iš realių pasitikėjimo priemonių taikos procese, jeigu būtų sutarta dėl duomenų apsikeitimo, paieškų koordinavimo ir skaidrių humanitarinių procedūrų.

    Šeimos Briuselyje tikisi, kad ES, turėdama politinį svorį regione ir palaikydama dialogą su abiem šalimis, galėtų prisidėti prie praktinių sprendimų: nuo ekspertinės pagalbos ir standartų iki nuoseklaus spaudimo, kad dingusiųjų likimas būtų atskleistas, o klausimas nenustumtas į derybų paraštes.

  • Azerbaidžanas mini Atminimo dieną: taika su Armėnija atvėrė kelius prekybai ir tranzitui

    Azerbaidžanas mini Atminimo dieną: taika su Armėnija atvėrė kelius prekybai ir tranzitui

    Atminimo diena ir taikos lūžis

    Azerbaidžanas kasmet mini Atminimo dieną, pagerbdamas karius, žuvusius 2020 metais per 44 dienų karą. Šių metų minėjimai vyksta jau kitokiame fone, nes Baku ir Jerevanas kalba apie naują etapą po ilgus dešimtmečius trukusios priešpriešos.

    2020 metų lapkritį pasiektos paliaubos iš esmės pakeitė Pietų Kaukazo jėgų pusiausvyrą. Po jų prasidėję politiniai kontaktai ir derybos dėl sienų delimitavimo tapo pagrindu platesniam normalizavimo procesui.

    Prekyba pajudėjo geležinkeliu

    Vienu ryškiausių pokyčių tapo geležinkelio krovinių judėjimas: po to, kai 2025 metų pabaigoje buvo švelninti tranzito ribojimai, kroviniai pradėjo reguliariau pasiekti Armėniją per Azerbaidžano infrastruktūrą. Maršrutas dažniausiai driekiasi per Biladžario stotį link Didžiojo Kasiko mazgo ties Sakartvelo siena.

    Valstybinių muitinės duomenų santraukose nurodoma, kad 2026 metų sausio–rugpjūčio mėnesiais tiesioginis Azerbaidžano eksportas į Armėniją viršijo 15 mln. eurų. Bendrai Azerbaidžano eksporte tai tebėra labai maža dalis, tačiau praktinis krovinių srautas rodo realų ekonominių ryšių atšilimą.

    Tarp fiksuotų tiesioginių siuntų minimi degalų kroviniai: apie 17 000 tonų dyzelino ir maždaug 5 000 tonų benzino. Prekyboje pasitaikė ir simbolinių priešpriešinių epizodų, kai Azerbaidžanas deklaravo itin mažos vertės importą iš Armėnijos.

    Šis koridorius svarbus ne tik dvišaliams mainams, bet ir trečiųjų šalių tranzitui. Per Azerbaidžano teritoriją gabenta apie 60 000 tonų žemės ūkio produkcijos, taip pat tūkstančiai tonų trąšų, virš 1 400 tonų propano dujų ir įvairių pramoninių žaliavų.

    Skaitmeninis tranzitas ir ryšių patikimumas

    Be fizinių krovinių, dvišalė darbotvarkė persikelia ir į skaitmeninę sritį. Azerbaidžano „AzerTelecom“ ir „Telecom Armenia“ įgyvendino skaitmeninio tranzito susitarimą, pagal kurį dalis Armėnijos tarptautinio interneto srauto maršrutuojama per Azerbaidžaną.

    Oficialiai akcentuojama, kad tokie sprendimai diversifikuoja regiono ryšio maršrutus ir didina tinklų patikimumą. Mainais atsiranda galimybė Azerbaidžanui efektyviau perduoti duomenų srautus į Nachičevanės eksklavą per Armėnijos telekomunikacijų tinklą.

    Diplomatija ir infrastruktūros atkūrimas

    Ekonominiai signalai siejami su aukšto lygio politiniais susitarimais. 2025 metų rugpjūčio 8 dieną Vašingtone vykusiame trišaliame susitikime, kuriame dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas, buvo įtvirtintas derybų rėmas dėl visapusiško taikos susitarimo.

    Tuo pat metu abi valstybės kalba apie transporto jungčių atblokavimą ir infrastruktūros atkūrimą. Armėnijos 2026–2031 metų planavimo dokumentuose numatyta plėtoti komercinius ryšius ir pasirengti platesniam regioninių maršrutų atvėrimui, kai bus galutinai suderintos politinės sąlygos.

    Normalizavimo procesas pamažu persikelia ir į visuomeninį lygmenį. Pilietinių iniciatyvų susitikimuose viešai pabrėžiama, kad nuoseklus dialogas ir kontaktai yra būtini, norint parengti visuomenes ilgesniam taikos etapui.

    Ekspertai regione tokius procesus paprastai vertina kaip bandymą taiką paversti apčiuopiamais rezultatais: didesniu tranzitu, stabilesniais tiekimo keliais ir naujomis investicijų galimybėmis. Vis dėlto ilgalaikis efektas priklausys nuo praktinių susitarimų įgyvendinimo ir politinio pasitikėjimo, kurį dar teks nuolat tikrinti realiais sprendimais.

  • JAV meta 175 mln. eurų į TRIPP koridorių: ar Armėnijos ir Azerbaidžano taika taps verslu?

    JAV meta 175 mln. eurų į TRIPP koridorių: ar Armėnijos ir Azerbaidžano taika taps verslu?

    Jungtinės Valstijos stiprina ekonominį įsitraukimą Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje, siekdamos, kad Armėnijos ir Azerbaidžano politinis suartėjimas virstų konkrečiais prekybos bei infrastruktūros projektais. Niujorke surengtas renginys subūrė regiono pareigūnus ir verslo atstovus, o pagrindinis akcentas teko vadinamajam TRIPP koridoriui.

    Vašingtonas tam tikslui skyrė 175 mln. eurų valstybės lėšų Trans-Kaspijos investicijų fondui, kuris turėtų veikti kaip katalizatorius privačiam kapitalui. Idėja paprasta, bet ambicinga: diplomatinius susitarimus paversti bankams ir investuotojams suprantamais projektais, su aiškiomis grąžos ir rizikos valdymo taisyklėmis.

    Renginyje dalyvavo Armėnijos užsienio reikalų ministras Araratas Mirzojanas ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeihunas Bairamovas, taip pat JAV administracijos atstovai ir politikai. Kartu prisijungė Gruzijos bei penkių Centrinės Azijos valstybių pareigūnai, o tai signalizuoja, kad maršrutas suvokiamas kaip platesnės regioninės jungties dalis.

    „Taikos susitarimo politinė vertė didelė, tačiau svarbu, kad jis atvertų realias galimybes prekybai ir infrastruktūrai“, – sakė Armėnijos užsienio reikalų ministras Araratas Mirzojanas, kalbėdamas apie regiono komunikacijų atblokavimą.

    Nuo susitarimų prie pinigų

    Trans-Kaspijos investicijų fondas pristatomas kaip privatus ne pelno subjektas, kuriam skiriamas viešasis finansavimas turėtų pritraukti papildomų investuotojų. Praktikoje tai dažnai reiškia dalinį rizikos pasidalijimą, ankstyvos stadijos projektų parengimą ir konsultacinę pagalbą, kad idėjos taptų finansuojamos.

    JAV diplomatai pabrėžia, kad dėmesys regionui didėja dėl geopolitinių ir ekonominių priežasčių. Vienas svarbiausių veiksnių yra tiekimo grandinių diversifikavimas: įmonės ir valstybės ieško patikimesnių alternatyvų, kurios sumažintų priklausomybę nuo vieno tranzito kelio ir leistų greičiau gabenti krovinius tarp Azijos ir Europos.

    Kas yra Vidurinis koridorius

    TRIPP iniciatyva siejama su vadinamuoju Viduriniu koridoriumi, kuris jungia Centrinę Aziją per Kaspijos jūrą, Azerbaidžaną ir Gruziją į Turkiją, o toliau į Europos rinkas. Šis maršrutas konkuruoja dėl krovinių srautų ir investicijų, todėl jo patrauklumas priklauso nuo sienų procedūrų greičio, transporto pajėgumų ir politinio stabilumo.

    Azerbaidžanas šiame kontekste įvardijamas kaip svarbus mazgas, nes per jį sutelpa sausumos ir jūrinių grandžių jungtys. Kartu tai reiškia, kad bet kokie politiniai ar saugumo incidentai gali tiesiogiai paveikti tranzito patikimumą, todėl investuotojams svarbiausia tampa ilgalaikės taisyklės ir garantijos.

    Kokius sektorius taikosi finansuoti

    JAV pareigūnai viešai mini kelias prioritetines kryptis, kurios dažniausiai lydi didelius transporto koridorius: elektros perdavimo tinklai, energetika, kibernetinis saugumas ir skaitmeninis ryšys. Taip pat akcentuojama DI infrastruktūra, kuriai reikia didelio patikimumo elektros tiekimo, duomenų perdavimo linijų ir atsparumo atakoms.

    Azerbaidžano užsienio reikalų viceministras Jalqinas Rafijevas renginyje pabrėžė, kad TRIPP gali kurti ne tik ekonominę vertę, bet ir bendrų interesų pagrindu stiprinti stabilumą. Vis dėlto esminis klausimas išlieka tas pats: ar politinis langas bus pakankamai platus, kad per jį spėtų įeiti privatūs pinigai, o planai virstų sutartimis ir statybomis.

    Artimiausiu metu daug kas priklausys nuo to, ar pavyks suderinti techninius standartus, muitinės procedūras ir krovinių logistiką tarp skirtingų valstybių. Jei projektai bus įforminti kaip aiškūs, skaidrūs ir pelningi, TRIPP gali tapti ne vien diplomatiniu simboliu, bet ir realiai veikiančiu prekybos koridoriumi.

  • Karabacho vienuolynuose vėl vyksta Udi krikščionių pamaldos: kodėl šis paveldas kelia ginčus

    Karabacho vienuolynuose vėl vyksta Udi krikščionių pamaldos: kodėl šis paveldas kelia ginčus

    Karabacho regione, po ilgus metus trukusio konflikto ir pastarųjų metų politinių pokyčių, į istorines krikščionių šventoves pamažu grįžta religinis gyvenimas. Azerbaidžano Udi krikščionys tęsia šimtmečius menančią piligrimystės tradiciją ir meldžiasi vienuolynuose, kurių tapatybė iki šiol lieka jautrus klausimas Baku ir Jerevano santykiuose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Gandzasaro vienuolynas netoli Vangli kaimo Aghdaros rajone. Čia surengtos pamaldos tapo reta proga pamatyti, kaip religinė praktika persipina su istorine atmintimi ir valstybės formuojamu pasakojimu apie regiono paveldą.

    Gandzasaras tarp dviejų pasakojimų

    Gandzasaro pagrindinė bažnyčia pastatyta XIII amžiuje, o istoriniuose šaltiniuose siejama su vietos valdovo Hasano Džalalo Dovlos vardu. Azerbaidžanas vienuolyną priskiria Kaukazo Albanijos krikščioniškajai tradicijai, o Armėnija jį laiko Armėnų apaštališkosios bažnyčios paveldu.

    Šios skirtingos interpretacijos nėra vien akademinis ginčas. Jos tiesiogiai veikia paminklų apsaugos sprendimus, restauravimo principus ir tai, kaip regiono kultūrinė istorija pateikiama tarptautinei auditorijai, ypač dabar, kai abi šalys ieško ilgalaikio politinio susitarimo.

    Kas yra Udi krikščionys

    Udi yra viena iš Azerbaidžane gyvenančių vietinių etninių bendruomenių, tradiciškai išpažįstanti krikščionybę. Didžiausia jų dalis telkiasi Nidžo kaime, o bendruomenės atstovai pabrėžia teisę tęsti pamaldas ir piligrimystes istoriniuose regiono vienuolynuose.

    „Šiandien, nepriklausomybės dėka, esame vienuolyne, kurį pastatė mūsų šventieji protėviai. Didžiuojamės savo istorija“, – sakė Albanų Udi krikščionių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Danakaris Rafikas Aramis.

    Anot bendruomenės narių, ypatingą prasmę turi pamaldos Udi kalba. Tai jiems yra ne tik religijos praktika, bet ir būdas išsaugoti tapatybę, kai mažos bendruomenės kultūrinis tęstinumas priklauso nuo to, ar tradicijos perduodamos viešai ir reguliariai.

    Kiti Karabacho vienuolynai ir diplomatų dėmesys

    Be Gandzasaro, Udi piligrimystės maršrutai apima ir kitus Karabacho regiono vienuolynus, tarp jų Khudavangą, Ağoğlaną ir Amaraso kompleksą. Azerbaidžano institucijos šiuos objektus įtraukia į paveldo priežiūros ir pristatymo programas, pabrėždamos jų išsaugojimą.

    Papildomo dėmesio tema sulaukė po to, kai į Gandzasarą ir Khudavangą atvyko Azerbaidžane akredituotų diplomatų delegacija. Vizitų metu aptarta architektūra, istorija ir ginčai dėl paminklų kilmės, o kai kurie pareiškimai viešojoje erdvėje dar kartą priminė, kad skirtingi istoriniai pasakojimai tebėra kliūtis platesniam susitaikymui.

    Europos Sąjungos specialioji atstovė Pietų Kaukazui Magdalena Grono yra viešai pabrėžusi, kad dėl dalies šventovių kilmės išlieka „giliai išsiskiriančios nuomonės ir naratyvai“. Jos vertinimu, ilgalaikei taikai neužtenka vien politinių susitarimų, būtina spręsti ir istorinių interpretacijų konfliktą, nes jis tiesiogiai veikia pasitikėjimą.

    Karabacho religinio paveldo klausimas šiandien tampa savotišku lakmuso popierėliu, rodančiu, ar regione įmanoma suderinti apsaugą, istorinį teisingumą ir bendruomenių teisę į religines praktikas. Udi krikščionių pamaldos vienuolynuose išryškina ir tai, kad kultūros paveldas Pietų Kaukaze dažnai yra ne tik praeities, bet ir dabartinės politikos dalis.

  • Izraelis žengė netikėtą žingsnį: pripažino armėnų genocidą, Turkija įtūžusi

    Izraelis žengė netikėtą žingsnį: pripažino armėnų genocidą, Turkija įtūžusi

    Izraelio Vyriausybė vienbalsiai pripažino masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje per Pirmąjį pasaulinį karą genocidu. Šį sprendimą inicijavo Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Sa’aras, o politinis žingsnis dar turės būti patvirtintas parlamente.

    Pasak ministro, sprendimas grindžiamas moraline pareiga pripažinti istorinius faktus ir atmesti bandymus juos neigti ar menkinti. Jo vertinimu, tai svarbus signalas, kad istorinės atminties klausimai neturi tapti politinių manipuliacijų įrankiu.

    „Mes įvykdėme moralinę pareigą pripažindami istorinę tiesą ir atmesdami bandymus ją neigti“, – sakė Gideonas Sa’aras.

    Armėnų genocidu vadinamas sistemingas armėnų krikščionių gyventojų naikinimas ir deportacijos Osmanų imperijoje, prasidėjusios 1915 metų pavasarį ir trukusios iki 1916 metų rudens. Skirtingais vertinimais, per šį laikotarpį žuvo nuo 664 000 iki 1 200 000 žmonių.

    Izraelio sprendimas priimtas tuo metu, kai santykiai su Turkija išlieka įtempti, ypač po karo Gazos Ruože, prasidėjusio 2023 metų spalį. Ankara ilgą laiką atmeta raginimus 1915–1916 metų įvykius oficialiai pripažinti genocidu ir tokią formuluotę vertina kaip politiškai motyvuotą.

    Tuo tarpu dalis Vakarų valstybių armėnų žudynes jau yra įvardijusios genocidu, o šis klausimas tarptautinėje politikoje periodiškai grįžta kaip principinės istorinio teisingumo ir diplomatinių santykių įtampos testas. Izraelio žingsnis gali turėti platesnių pasekmių regioninei diplomatijai ir dvišaliams ryšiams su Turkija.

  • Armėnijoje skaičiuojami balsai po lemiamų rinkimų: prognozės skiriasi, įtampa auga

    Armėnijoje skaičiuojami balsai po lemiamų rinkimų: prognozės skiriasi, įtampa auga

    Balsų skaičiavimas prasidėjo

    Armėnijoje prasidėjo oficialus balsų skaičiavimas po parlamento rinkimų, kurie laikomi lemiančiais šalies kryptį Pietų Kaukaze. Rinkimų apylinkėms užsidarius vakare, socialiniuose tinkluose ėmė plisti skirtingos ir tarpusavyje prieštaraujančios neoficialios apklausų po balsavimo prognozės.

    Rinkimų administracija ir stebėtojai ragino vertinti informaciją atsargiai ir laukti oficialių rezultatų, nes ankstyvos prognozės šalyje dažnai tampa politinės kovos įrankiu. Galutiniai skaičiai turėtų paaiškėti tik susumavus apylinkių protokolus ir išsprendus galimus ginčus.

    Akys krypsta į Pašinianą

    Ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas po balsavimo pabaigos socialiniuose tinkluose paskelbė vaizdo įrašą, kuriame demonstravo pasitikėjimą savo vadovaujamos provakarietiškos Jėga ir sutartis partijos perspektyvomis. Jo žinutė rinkėjams buvo interpretuojama kaip signalas, kad valdančioji stovykla tikisi pergalės.

    „Gero vakaro, myliu jus visus“, – sakė Nikolas Pašinianas.

    Opozicija kalba apie lūžį

    Prorusiškai laikoma opozicija taip pat skelbė optimistines žinutes ir bandė rinkėjų aktyvumą pateikti kaip argumentą prieš valdžią. Vienas opozicijos lyderių Narekas Karapetianas teigė, kad neva didelis aktyvumas rodo prastėjančias valdančiųjų pozicijas, nors šių teiginių nepatvirtino oficialūs duomenys.

    Šalies institucijos primena, kad vien aktyvumo rodiklis pats savaime neleidžia daryti patikimų išvadų apie rezultatą: jis gali reikšti tiek valdančiųjų mobilizaciją, tiek protesto balsą. Skaičiuojant balsus dėmesys krypsta į galimus pažeidimų skundus ir tai, kaip greitai bus patvirtinti galutiniai protokolai.

    Rinkimų fonas: Rusija, Vakarai ir regiono saugumas

    Šie rinkimai vyksta įtemptame geopolitiniame kontekste, kai Armėnija balansuoja tarp tradicinės priklausomybės nuo Rusijos ir atsargesnio suartėjimo su Europos Sąjunga bei Jungtinėmis Valstijomis. Maskva viešai perspėjo Jerevaną dėl galimo „Ukrainos scenarijaus“, o tai Armėnijoje vertinama kaip spaudimo priemonė dėl užsienio politikos krypties.

    Tuo pat metu Armėnijos politinėje darbotvarkėje svarbus išlieka santykių su Azerbaidžanu klausimas ir saugumo architektūra po pastarųjų metų sukrėtimų regione. Rinkimų baigtis gali nulemti, ar Jerevanas toliau stiprins ryšius su Vakarais ir diversifikuos saugumo partnerystes, ar bandys grįžti prie glaudesnio koordinavimo su Rusija.

    Rinkėjų aktyvumas, remiantis pranešimais, buvo didesnis nei per 2021 metais vykusius rinkimus, tačiau mažesnis nei 2012 ir 2017 metais. Analitikai pabrėžia, kad galutinis vaizdas priklausys ne tik nuo mandatų pasiskirstymo, bet ir nuo to, ar abi stovyklos pripažins rezultatus bei kaip bus valdoma įtampa po rinkimų.

  • Eurazijos ekonominė sąjunga spaudžia Armėniją: raginama referendumu rinktis tarp ES ir Maskvos bloko

    Eurazijos ekonominė sąjunga spaudžia Armėniją: raginama referendumu rinktis tarp ES ir Maskvos bloko

    Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) lyderiai susitikime Astanoje paragino Armėniją kuo greičiau surengti referendumą, kuris aiškiai atsakytų, ar šalis renkasi kelią į Europos Sąjungą, ar lieka Maskvos vadovaujamame bloke. Bendrame pareiškime pabrėžta, kad Jerevano planai artėti prie ES esą kelia „rimtų rizikų“ visų EES valstybių ekonominiam saugumui.

    Rusija, Baltarusija, Kazachstanas ir Kirgizija taip pat įspėjo, kad Armėnijos kursas į ES gali baigtis jos narystės EES peržiūra ir net laikinu sustabdymu. Skelbiama, jog iki metų pabaigos gali būti užbaigtas formalus vertinimas, nuo kurio priklausytų tolimesnis Armėnijos statusas organizacijoje.

    Referendumas ir narystės dilema

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar anksčiau viešai kėlė referendumo idėją, teigdamas, kad būtų „logiška“ paklausti Armėnijos piliečių, kokį pasirinkimą jie laiko teisingu. Astanoje jis pakartojo mintį, kad vienu metu išlaikyti suderinamus įsipareigojimus abiem blokams esą neįmanoma dėl skirtingų standartų ir taisyklių.

    Armėnijos valdžia pastaraisiais metais kartojo, kad neplanuoja pasitraukti iš EES, tačiau siekia stiprinti ryšius su Europa. Tokia „dviejų krypčių“ politika vis dažniau susiduria su Maskvos pasipriešinimu, nes EES veikimas remiasi bendromis prekybos, techninių reikalavimų ir reguliavimo taisyklėmis, kurios, Maskvos argumentu, nesutampa su ES acquis.

    Maskvos spaudimas prieš rinkimus

    Susitikime Armėnijai atstovavo vicepremjeras Mheras Grigorianas, nes ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas buvo įsitraukęs į birželio 7 dieną vyksiančių rinkimų kampaniją. Jis teigė, kad Armėnija išlieka įsipareigojusi konstruktyviai dalyvauti EES, remdamasi „abipuse pagarba“ ir „lygiaverte partneryste“.

    Tuo pat metu Rusija paskelbė apie laikinas kai kurių Armėnijos vaisių ir daržovių eksporto ribojimo priemones, kurios papildo ankstesnius ribojimus daliai armėniškų gėrimų ir mineralinio vandens. Tokie prekybiniai sprendimai regione dažnai vertinami kaip politinio spaudimo instrumentas, ypač jautriu rinkimų laikotarpiu.

    „Viskas, kas priimtina ir gera armėnams, priimtina ir gera Rusijai. Darykite taip, kaip manote, kad geriausia Armėnijos žmonėms“, – sakė Vladimiras Putinas.

    Kremlius taip pat primena Armėnijai jos priklausomybę nuo pigesnių energijos išteklių tiekimo ir platesnių ekonominių ryšių, kurie daugelį metų buvo vienas svarbiausių narystės EES argumentų. Maskva viešai akcentuoja, kad dėl ES standartų suderinimo Armėnijai tektų peržiūrėti dalį ekonominių režimų, o tai galėtų paveikti prekybą su EES rinka.

    Vakarų signalai ir geopolitinis kontekstas

    EES pareiškimas pasirodė po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas viešai parėmė Nikolo Pašiniano perrinkimą, o Vašingtonas su Jerevanu paskelbė apie naujus bendradarbiavimo formatus. JAV pusė akcentavo strateginės partnerystės gilinimą ir infrastruktūrinius planus, kurie, Vašingtono teigimu, galėtų pakeisti Pietų Kaukazo susisiekimo ir energetikos logiką.

    Ši dinamika didina geopolitinį spaudimą Armėnijai, kuri po pastarųjų metų saugumo krizių siekia diversifikuoti partnerius, bet kartu nenori staigiai nutraukti ekonominių ryšių su Rusija. Birželio 7 dieną vyksiantys rinkimai gali tapti esminiu tašku, nulemiančiu, ar Jerevanas ryšis aiškiau įtvirtinti proeuropietišką kryptį, ar bandys išlaikyti balansą tarp konkuruojančių blokų.