CP v2

Tag: Artemis

  • „SpaceX“ Starship skrydyje – variklių gedimas ir sprogimas: kas nutiko Super Heavy pabaigoje

    „SpaceX“ Starship skrydyje – variklių gedimas ir sprogimas: kas nutiko Super Heavy pabaigoje

    Kas nutiko po 10 minučių

    Iš „SpaceX“ bazės Starbase Teksase į bandomąjį skrydį pakilo „Starship“ sistema, o pagrindinis tikslas – patikrinti naujos versijos darbą realiomis sąlygomis. Skrydis neapsiėjo be nesklandumų: problemos išryškėjo baigiantis pirmajai misijos fazei, praėjus maždaug 10 minučių po starto.

    Didžiausias dėmesys krypo į pirmąją pakopą „Super Heavy“, kuri po atsiskyrimo turėjo stabdyti ir kontroliuotai nusileisti vandenyje. Per stabdymo etapą nepavyko užkurti visų tam reikalingų variklių, todėl pakopa į Meksikos įlanką smogė gerokai didesniu greičiu nei planuota.

    Po pernelyg kieto smūgio į vandenį įvyko sprogimas, o tai reiškia, kad svarbiausia skrydžio pabaigos užduotis – švelnus nusileidimas – šįkart nebuvo įvykdyta. Tokie bandymai „SpaceX“ strategijoje yra įprasti, nes įmonė renka duomenis ir koreguoja konstrukciją, kad vėlesni skrydžiai būtų stabilesni.

    „Starship“ viršutinė pakopa suveikė geriau

    Tuo metu viršutinė pakopa, vadinama „Starship“, pasirodė geriau: ji atliko suplanuotą skrydžio dalį ir po to kontroliuotai nusileido Indijos vandenyne. Skrydžio metu kamera užfiksavo Žemę iš didelio aukščio, matėsi audros ir žaibai toli žemiau.

    „Norėjome švelnesnio nusileidimo vandenyje, bet, kaip matėte, raketa vis tiek pasiekė didelį greitį“, – sakė „SpaceX“ atstovas Danas Huotas tiesioginės transliacijos metu.

    Lyginant su ankstesniais bandymais, šis skrydis kai kuriais aspektais buvo sėkmingesnis, nes viršutinė pakopa suvaldė skrydį ir nusileidimą. Vis dėlto „Super Heavy“ stabdymo problemos rodo, kad variklių užvedimo patikimumas ir valdymo algoritmai išlieka vieni sudėtingiausių etapų.

    Kodėl šie bandymai svarbūs NASA ir „Starlink“

    „Starship“ programa yra svarbi ne vien „SpaceX“ planams plėsti „Starlink“ palydovų tinklą, bet ir NASA Mėnulio misijoms, kurios siejamos su „Artemis“ programa. NASA yra pasirinkusi „SpaceX“ kaip vieną pagrindinių partnerių kuriant nusileidimo Mėnulyje sprendimus, todėl skrydžių testų rezultatai tiesiogiai veikia grafikus ir rizikų vertinimą.

    Šio bandymo metu buvo išbandyti ryšio ir telemetrijos sprendimai, o „SpaceX“ pabrėžė duomenų surinkimo svarbą. Net ir nesėkmingas nusileidimas, bendrovės logika, gali būti vertingas, jei leidžia tiksliai nustatyti gedimo priežastis ir patikrinti atnaujintas sistemas.

    Įmonė taip pat kalba apie naujas kryptis, susijusias su didesnio našumo palydovais ir orbitinėmis duomenų apdorojimo idėjomis. Kartu vystoma ir koncepcija, kad ateityje įprasti mobilieji telefonai galėtų jungtis tiesiogiai prie palydovų ir užtikrinti ryšį už įprastų antžeminių tinklų aprėpties ribų.

  • „Blue Origin“ po „New Glenn“ sprogimo skuba atstatyti aikštelę: kas keisis ir kada grįš startai

    „Blue Origin“ po „New Glenn“ sprogimo skuba atstatyti aikštelę: kas keisis ir kada grįš startai

    „Blue Origin“ pradėjo Floridoje, Kanaveralo kyšulyje esančios starto aikštelės LC-36 atkūrimo darbus po incidento, kai per „New Glenn“ variklių bandymą įvyko sprogimas ir buvo apgadinta infrastruktūra. Bendrovė teigia, kad tikslas yra ne tik atstatyti tai, kas sunaikinta, bet ir pertvarkyti procesus, kad raketos paruošimas būtų spartesnis ir saugesnis.

    Pasak bendrovės vadovų, atnaujinta starto vieta nebebus ankstesnės kopija. Planuojama pereiti prie vadinamosios horizontalios ir vertikalios integracijos schemos, kai dalis paruošimo darbų atliekama horizontaliai, o galutinė integracija ir krovinio prijungimas vyksta jau vertikalioje padėtyje pačioje aikštelėje.

    Kas keisis aikštelėje?

    „Blue Origin“ numato plačiau naudoti kraną ir pakeisti raketos aptarnavimo logiką, kad būtų galima greičiau pereiti nuo surinkimo prie galutinio parengimo. Toks modelis dažnai taikomas siekiant mažinti laiką, kurį raketa praleidžia ant starto stalo, ir lanksčiau planuoti grafikus, ypač kai vienu metu derinami bandymai, krovinio integracija ir saugos patikros.

    Po sprogimo bendrovei svarbu ne tik atkurti betoną, komunikacijas ir aptarnavimo sistemas, bet ir peržiūrėti rizikos valdymą. Aikštelių atstatymas po incidentų kosmoso sektoriuje paprastai apima papildomus patikrinimus, stipresnes priešgaisrines priemones, bandymų procedūrų korekcijas ir aiškesnį darbų atskyrimą, kad vienas gedimas nesukeltų grandininio infrastruktūros pažeidimo.

    „New Glenn“ reikšmė ir spaudžiantys terminai

    „New Glenn“ yra didžiausia raketa, kurią iki šiol sukūrė „Blue Origin“, ir viena pagrindinių JAV komercinių startų rinkos alternatyvų šalia „SpaceX“. Bendrovei svarbu kuo greičiau grįžti į bandymų ir startų ritmą, nes nuo to priklauso užsakymų vykdymas ir patikimumo reputacija rinkoje, kur klientai vertina ne pažadus, o realų skrydžių dažnį.

    Įmonė taip pat sieja „New Glenn“ programą su „Blue Moon“ nusileidimo modulio plėtra ir būsimomis misijomis pagal NASA „Artemis“ programą. Tokiuose projektuose terminai glaudžiai susiję su bandymų sėkme, sertifikavimo etapais ir tiekimo grandinės stabilumu, todėl kiekvienas didesnis incidentas su infrastruktūra turi tiesioginį poveikį planavimui.

    Ką rodo pirminė incidento analizė?

    „Blue Origin“ nurodo, kad incidento priežasčių analizė pažengusi, tačiau darbai dar nebaigti. Pirminiai vertinimai rodo, kad problema galėjo būti susijusi su „New Glenn“ pirmosios pakopos sistemomis, o galutinės išvados turės atsakyti, kokie techniniai ir procedūriniai pakeitimai būtini, kad panašus scenarijus nepasikartotų.

    Raketose įrengtos kameros ir jutikliai leidžia tiksliau atkurti įvykių seką ir nustatyti gedimo grandinę, tačiau kosmoso pramonėje tokie tyrimai dažnai užtrunka, nes tenka tikrinti ir aparatinę įrangą, ir programinę logiką, ir bandymų režimus. „Blue Origin“ tikisi, kad „New Glenn“ startai galėtų atsinaujinti dar šiais metais, tačiau tai priklausys nuo atstatymo tempo ir galutinių saugos sprendimų.

  • NASA pristatė „Athena“: 262 tūkst. branduolių superkompiuteris taupo energiją ir kaštus

    NASA pristatė „Athena“: 262 tūkst. branduolių superkompiuteris taupo energiją ir kaštus

    NASA pradėjo naudoti naują superkompiuterį „Athena“, kuris tapo galingiausia agentūros skaičiavimų sistema ir kartu sukurtas mažesnėms eksploatavimo sąnaudoms. Tai svarbu, nes didžiausias tokio tipo sistemų iššūkis paprastai yra milžiniškas elektros poreikis, tiesiogiai keliantis veiklos kaštus.

    „Athena“ turi 262 144 centrinio procesoriaus branduolius ir yra sudarytas iš 1 024 skaičiavimo mazgų, sukomplektuotų į keturias spintas. Pranešama, kad kuriant sistemą daug dėmesio skirta stabilumo ir našumo balanso paieškai, kad sudėtingi moksliniai skaičiavimai būtų atliekami efektyviau.

    Kur įrengtas ir kam naudojamas?

    Superkompiuteris įdiegtas NASA Ames tyrimų centre Kalifornijoje. Tokios infrastruktūros reikšmė kasdieniams agentūros darbams itin didelė, nes vienoje vietoje leidžia vykdyti didelės apimties modeliavimą ir duomenų analizę.

    NASA nurodo, kad „Athena“ reikalingas raketų startų simuliacijoms, naujos kartos orlaivių ir erdvėlaivių projektavimui, didelių duomenų rinkinių analizei bei DI modelių mokymui dideliu mastu. Praktikoje tai reiškia greitesnes iteracijas ir tikslesnius scenarijus, kai sprendimai priklauso nuo daugybės kintamųjų.

    Našumas ir vieta pasauliniame reitinge

    Skelbiama, kad piko metu „Athena“ gali pasiekti didesnį nei 20 teraflopų našumą. Sistema taip pat minima TOP500 reitinge, kuriame lyginami pasaulio didelio našumo skaičiavimų sprendimai.

    Technologiškai „Athena“ remiasi „AMD“ „EPYC“ procesoriais ir turi 786 terabaitus operatyviosios atminties. Tikimasi, kad tokia konfigūracija reikšmingai prisidės ir prie „Artemis“ programos tikslų, siekiant užtikrinti skaičiavimus, reikalingus misijų planavimui ir sudėtingų sistemų patikrai.

  • „Skraidanti lėkštė“ atplaukė į NASA: paaiškėjo, kam ji skirta ir kada grįš žmonės į Mėnulį

    „Skraidanti lėkštė“ atplaukė į NASA: paaiškėjo, kam ji skirta ir kada grįš žmonės į Mėnulį

    Į NASA Kenedžio kosmoso centrą Floridoje neseniai atgabentas apvalus, suplokštintas konstrukcijos elementas iš pirmo žvilgsnio priminė vadinamąją skraidančią lėkštę. Objektas atplukdytas barža „Pegasus“, kuri anksčiau buvo naudojama ir kitiems dideliems kosminiams kroviniams gabenti.

    Nors socialiniuose tinkluose tokie vaizdai greitai virsta spėlionėmis apie neatpažintus objektus, šįkart intrigos mažiau, nei gali pasirodyti. NASA nurodo, kad tai nėra joks paslaptingas aparatas, o viena iš Space Launch System, trumpiau SLS, raketos dalių, reikalingų ruošiantis programos „Artemis“ skrydžiams.

    Atgabentas komponentas yra pagrindinės pakopos apsauginė oro sąlygų danga. Ji skirta tam, kad raketos branduolys būtų apsaugotas nuo Floridai būdingų liūčių, drėgmės, vėjo ir sūraus pakrančių oro, kol raketa surenkama ir laikoma prieš išgabenimą į starto aikštelę.

    SLS surinkimas vyksta didžiuliame Vehicle Assembly Building pastate, kuriame NASA komplektuoja raketą etapais. Pagrindinė pakopa ir kiti elementai į Floridą atgabenami atskirai, o tuomet sujungiami į vieną konstrukciją, kuri vėliau išrieda į starto kompleksą.

    SLS laikoma galingiausia NASA raketa, sukurta po erdvėlaivių „Space Shuttle“ programos pabaigos. Jos aukštis siekia beveik 100 metrų, o pagrindinė paskirtis yra į kosmosą iškelti „Orion“ įgulą gabenantį erdvėlaivį, kuris naudojamas „Artemis“ misijose.

    Iki šiol SLS buvo paleista du kartus: „Artemis I“ skrydyje be įgulos ir „Artemis II“ misijai rengiant sistemą įgulos skrydžiui Mėnulio link. „Artemis“ programa yra JAV planas etapais sugrįžti prie pilotuojamų misijų aplink Mėnulį ir galiausiai vėl leistis jo paviršiuje.

    NASA pastaraisiais metais koreguoja tvarkaraščius, nes tokio masto projektams įtaką daro techniniai bandymai, tiekimo grandinės ir saugos reikalavimai. Agentūra yra pranešusi, kad nusileidimo Mėnulyje planai perskirstomi tarp vėlesnių misijų, o daugiau bandymų numatoma atlikti orbitoje, įskaitant skirtingų sistemų suderinamumą.

    Tokie, iš pirmo žvilgsnio keistai atrodantys kroviniai, yra įprasta kosminės inžinerijos kasdienybė. Didelės apsauginės konstrukcijos, dangos ir adapteriai dažnai gaminami taip, kad atlaikytų transportavimą bei atšiaurias aplinkos sąlygas, o jų forma labiau diktuojama aerodinamikos ir logistikos, o ne išvaizdos.

  • Apollo-14 „mėnulio medžiai“: astronautas nuskraidino sėklas, o jos iki šiol auga Žemėje

    1971 metais NASA misijos Apollo-14 astronautas Stuartas Roosa į skrydį pasiėmė nedidelį kiekį medžių sėklų. Po kelionės aplink Mėnulį jos grįžo į Žemę ir buvo pasodintos, o užaugę medžiai vėliau imti vadinti mėnulio medžiais.

    Eksperimentas ilgą laiką buvo mažai žinomas, nes nebuvo laikomas centrine misijos dalimi. Sėklos nebuvo išneštos ant Mėnulio paviršiaus, tačiau skrido komandiniame modulyje ir patyrė kosmoso aplinką, įskaitant radiaciją ir mikrogravitaciją.

    Idėja kilo dėl paties S. Roosos patirties prieš tampant astronautu. Anksčiau jis dirbo JAV Miškų tarnyboje gaisrininku desantininku, todėl jam buvo artima miškų tema ir praktiniai bandymai, susiję su augalų atsparumu.

    Tuomet, bendradarbiaujant NASA ir JAV Miškų tarnybai, buvo nuspręsta į misiją įtraukti simbolinį ir mokslinį elementą. Į asmeninį astronauto komplektą pateko įvairių rūšių sėklos, kurios vėliau turėjo būti sudygdytos ir palygintos su įprastomis.

    Grįžus į Žemę, eksperimentas beveik žlugo: per kapsulės dezaktyvavimo procedūras sėklų talpos buvo pažeistos. Dalis medžiagos buvo išbarstyta ir užteršta, tačiau mokslininkams pavyko išsaugoti didelę sėklų dalį ir jas sudygdyti.

    Iš jų užaugo kelių rūšių medžiai, tarp jų pušys, sekvojos, platanai, likvidambarai ir duglasinės pocūgės. Sodinukai buvo išdalinti įvairioms vietoms Jungtinėse Valstijose, įskaitant mokyklas, universitetus, teismus, NASA centrus ir viešuosius parkus.

    Kai kurie mėnulio medžiai pasiekė ir kitas šalis, todėl istorija peržengė JAV ribas. Nors patys medžiai dažniausiai neatrodo išskirtinai, jų kilmė tapo gyvu priminimu apie Apollo programos laikotarpį.

    Vėlesni stebėjimai rodė, kad kosminė kelionė daugumos medžių augimui esminių, plika akimi matomų pokyčių nesukėlė. Tai tapo svarbia eksperimento dalimi: net ir patyrę skrydį aplink Mėnulį, augalai iš esmės vystėsi kaip įprastai.

    Dalis medžių per dešimtmečius prarado identifikacines lenteles, todėl jų istorija kai kur buvo pamiršta. Vėliau NASA pradėjo sistemingiau rinkti informaciją apie išlikusius medžius, kai entuziastai ir švietimo bendruomenė vėl atkreipė dėmesį į šį projektą.

    Šiandien mėnulio medžiai dažnai apibūdinami ne kaip laboratorinis eksperimentas, o kaip jungtis tarp kosmoso tyrimų ir kasdienės aplinkos. Jie auga šalia žmonių namų, mokyklų ar viešųjų pastatų ir primena, kad kosmoso istorija kartais slepiasi visai paprastuose dalykuose.

    Idėja vėliau buvo pritaikyta ir Artemis programoje, kai sėklos vėl buvo siunčiamos į kosmosą. Po tokių misijų pradėta planuoti naujų medžių sodinimą prie švietimo ir bendruomenių objektų, tęsiant simbolinę tradiciją.

    Taip S. Roosos sumanymas virto ilgaamžiu projektu, kuris kosmoso skrydžius susieja su ekologija, švietimu ir visuomenės įsitraukimu. Nors pats faktas paprastas, istorija išlieka išskirtinė dėl savo tęstinumo ir gyvo paveldo.

  • „SpaceX“ atšaukė milžiniškos „Starship“ V3 bandymą: kodėl šis skrydis ypač svarbus?

    „SpaceX“ atšaukė milžiniškos „Starship“ V3 bandymą: kodėl šis skrydis ypač svarbus?

    „SpaceX“ ketvirtadienio vakarą atšaukė planuotą 12-ąjį „Starship“ bandomąjį skrydį ir skelbia mėginsianti dar kartą penktadienį. Bendrovė buvo atidariusi maždaug 90 minučių trukmės starto langą, tačiau iki pakilimo taip ir nebuvo pereita.

    Tiesioginės transliacijos metu „SpaceX“ atstovai teigė, kad raketa buvo pilnai pripildyta degalų ir parengta ant naujos paleidimo aikštelės. Vis dėlto tokiose bandymų kampanijose net ir smulkūs sistemų ar oro sąlygų nukrypimai dažnai reiškia sprendimą nestartuoti, kad būtų išvengta brangiai kainuojančios avarijos.

    Naujas bandymas turėtų tapti „Starship“ V3 debiutu. Ši versija, pasak pačios bendrovės, projektuota taip, kad visiškai daugkartinėje konfigūracijoje galėtų į Žemės orbitą nugabenti apie 100 metrinių tonų krovinį ir greitai būti paruošiama kitam skrydžiui.

    Kas pasikeitė su „Starship“ V3

    „Starship“ V3, pilnai sukomplektuota, siekia apie 124 metrus. „SpaceX“ nurodo, kad naujieji varikliai ir konstrukciniai patobulinimai turėtų užtikrinti didesnę trauką ir didesnį sistemos atsparumą, o tai itin svarbu didinant skrydžių dažnį.

    Bandomajame skrydyje planuojama gabenti „Starlink“ palydovų maketus, tačiau nenumatoma nei astronautų, nei komercinio krovinio. Tokia praktika įprasta ankstyvuose bandymų etapuose, kai pagrindinis tikslas yra patikrinti sistemas realiomis sąlygomis ir surinkti telemetrijos duomenis.

    Investuotojų dėmesys ir „Starlink“ vaidmuo

    Šis bandymas vyksta laikotarpiu, kai „SpaceX“ viešai akcentuoja „Starship“ reikšmę savo augimo strategijai. Bendrovė yra pareiškusi, kad jos plėtra priklauso nuo gebėjimo didinti paleidimų tempą ir keliamąją galią, o tai tiesiogiai siejama su sėkmingu „Starship“ vystymu masiniu mastu.

    „SpaceX“ taip pat nurodė, kad į „Starship“ programą yra investavusi daugiau nei 15 mlrd. JAV dolerių, tai yra apie 13,8 mlrd. eurų. Tokios apimties išlaidos paaiškina, kodėl kiekvienas didelis bandymas vertinamas kaip itin svarbus žingsnis, galintis turėti įtakos tiek technologiniams planams, tiek finansiniams lūkesčiams.

    „SpaceX“ dokumentuose taip pat išskiriamas „Starlink“ tinklas, kuris generuoja reikšmingą dalį pajamų ir pelno. Bendrovė siekia greitesnio palydovų iškėlimo į orbitą nei leidžia dabartinis „Falcon 9“ pajėgumas, todėl „Starship“ laikomas esminiu įrankiu didinant „Starlink“ žvaigždyno mastą.

    Mėnulis, Marsas ir NASA planai

    „Starship“ programa svarbi ne tik komerciniams tikslams. NASA yra pasirinkusi „Starship“ kaip nusileidimo modulio pagrindą Artemis programos etapui, kuris šiuo metu planuojamas 2028 metų pradžioje ir turėtų sugrąžinti JAV astronautus į Mėnulio paviršių po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos.

    „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas jau seniai kalba ir apie dar ambicingesnį tikslą: Marso kolonizaciją, kuriai „Starship“ turėtų tapti pagrindine transporto sistema, galinčia vienu reisu gabenti didelius krovinius ir iki 100 žmonių.

    Kol kas pagrindinis artimiausių bandymų uždavinys išlieka pragmatiškas: stabiliai pakartojamas startas, skrydis ir saugus sistemų sugrąžinimas. Nuo to priklausys, ar „SpaceX“ pavyks priartėti prie pažadėto greito, daugkartinio ir palyginti nebrangaus kosminių skrydžių modelio.