Černobylio atskirties zonoje esančiose kapinėse mokslininkai aptiko netikėtai gausią augaliją: kai kuriose vietose fiksuotos regioniniu mastu retos rūšys, o dalis radinių siejami ir su tarptautiniais gamtosaugos sąrašais. Apie ekspedicijos rezultatus pranešė biosferinis rezervatas „Askanija-Nova“, pateikęs ir dalį tyrėjų lauko užrašų.
Ekspedicijos metu buvo apžiūrėtos 24 kapinės Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferinio rezervato teritorijoje. Tyrėjai suskaičiavo daugiau kaip 400 spontaniškai augančių induočių augalų rūšių, o tai, pasak jų, prilygsta itin įvairioms natūralioms buveinėms būdingam mastui.
Anot mokslininkų, šios kapinės išskirtinės tuo, kad jos ilgą laiką buvo veikiančios, o vėliau dėl staigių istorinių aplinkybių praktiškai vienu metu nustojo būti lankomos ir prižiūrimos. Tokia staigi „pauzė“ pakeitė kraštovaizdžio raidą: dalyje teritorijų sumažėjo žmogaus įtaka, o augalų bendrijos galėjo vystytis natūraliau.
Vienas labiausiai dėmesį patraukusių radinių, apie kurį užsimenama pranešime, yra rūšis, įtraukta į Berno konvencijos rezoliucijos Nr. 4 sąrašą, kuriame išvardijamos griežtai saugotinos buveinės ir rūšys Europoje. Tyrėjai nurodė aptikę vandeninę juriniją (Jurinea cyanoides), laikomą reta ir jautria buveinių pokyčiams.
Ne mažiau įspūdingi pasirodė ir medžiai. Tyrėjai teigia beveik kiekvienose kapinėse radę medžių, kurių kamieno apimtis viršijo 200 ar net 300 centimetrų, o vienas gyvas ąžuolas pasiekė 446 centimetrus. Pranešta ir apie negyvą milžiną, kurio kamieno apimtis siekė 510 centimetrų, taip pat paminėta storiausia fiksuota pušis, kurios apimtis buvo 259 centimetrai.
„Aiškiai matyti, kad senuose aplinkiniuose miškuose didžioji dalis senolių medžių neišliko, o kapinėse jie atsilaikė dėl šių vietų sakralumo“, – sakė rezervato atstovai, apibendrindami ekspedicijos išvadas.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad sakralios vietos neretai tampa savotiškomis biologinės įvairovės „salomis“. Ten rečiau vyksta intensyvūs kirtimai ar žemės darbai, todėl išlieka senesni medynai, susidaro stabilesnės mikrobuveinės, o tai palanku kerpėms, vabzdžiams ir įvairiems augalams, kuriems reikia ilgaamžių medžių ar mažiau trikdomos aplinkos.
Pasak rezervato, kapinėse saugomi ne vien gamtiniai, bet ir kultūriniai sluoksniai: minimi senieji pilkapiai, tradiciniai ženklai ir smulkūs mediniai statiniai ant kai kurių bendruomenių kapų. Tokia jungtis, kai vienoje vietoje persidengia biologinė įvairovė ir istorinis paveldas, tyrėjams leidžia kapines vertinti kaip svarbų kraštovaizdžio archyvą.
Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferinio rezervato teritorija daugelį metų mokslininkams yra natūrali laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip ekosistemos keičiasi sumažėjus tiesioginei žmogaus veiklai. Nauji duomenys apie kapines papildo ankstesnius stebėjimus, kad kai kurios mažiau trikdomos zonos gali tapti prieglobsčiu tiek retoms rūšims, tiek seniesiems medžiams, nors bendras radiologinis kontekstas išlieka sudėtingas ir nevienalytis.