Tag: Askanija-Nova

  • Kachovkos tvenkinio dugnas virsta laukine gamta: grįžta šernai, pastebėti elniai ir retos gyvatės

    Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainos pietuose vis aiškiau ryškėja netikėtas procesas: buvęs dugnas kasmet mažiau primena išdžiūvusią dykvietę ir vis labiau panašėja į natūralią laukinę gamtą. Ekspedicijose dirbantys mokslininkai fiksuoja augalijos sugrįžimą, naujas buveines ir pirmuosius stambesnių gyvūnų pėdsakus.

    Apie tai Ukrainos žiniasklaidai pasakojo Askanija-Nova biosferos rezervato mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisienko. Pasak jo, kiekviena išvyka į buvusį telkinį atneša naujų radinių, o kai kurie susitikimai gamtoje būna ne tik įdomūs, bet ir rizikingi.

    Mokslininkų vertinimu, augalų rūšių skaičius buvusio telkinio teritorijoje sparčiai auga. Jei 2025 metais ekspedicijos fiksavo 343 rūšis, dabar, I. Moisienko teigimu, jų gali būti jau bent 400, nors tikslesniems skaičiams reikia nuoseklių tyrimų skirtingais sezonais.

    Kartu su vietinių buveinių atsigavimu fiksuojami ir nepageidaujami pokyčiai. Tyrėjai aptiko dygų invazinį piktžolinį augalą cenchrą, kurio plitimas daugelyje šalių laikomas probleminiu dėl poveikio pievoms, ganykloms ir smėlingoms buveinėms.

    Ekspedicijų metu pastebėtas ir smėlingoms vietovėms būdingas augalas, kuris anksčiau dažniau buvo siejamas su Chortycios salos teritorija. Mokslininkai mano, kad sėklas į naujas atviras erdves galėjo atnešti vėjas, o pasikeitęs drėgmės režimas sudarė sąlygas joms sudygti.

    Pasak I. Moisienko, buvusio telkinio vietoje jau fiksuojami smulkūs žinduoliai, šeškai ir sugrįžę šernai. Elniai taip pat pastebimi, tačiau tankmėse jiems judėti sudėtinga, todėl dažniau laikosi kelių ir atviresnių ruožų netoli Chortycios.

    Įspūdingiausiu šios vasaros radiniu mokslininkas vadina susitikimą su geltonpilviu žalčiu, Ukrainos saugomų rūšių sąrašuose minimu kaip reta ir pažeidžiama rūšis. Tai nenuodingas, bet gindamasis agresyvus roplys, todėl tyrėjai pabrėžia, kad tokiose teritorijose būtina laikytis saugaus atstumo.

    „Mūsų sutikta gyvatė siekė maždaug pusantro metro ilgio. Ji nenuodinga, bet gana agresyvi ir net puolė“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad realiai ištirti pavyksta tik palyginti siaurą juostą. Dėl saugumo priežasčių komandos negali gilintis į buvusio telkinio teritoriją 9–10 kilometrų, todėl planuojama daugiau remtis palydoviniais vaizdais ir nuotoliniais stebėjimais.

    I. Moisienko pabrėžia, kad šiandien stebimas procesas yra ne „naujos gamtos“ gimimas, o istorinių ekosistemų sugrįžimas. Didžiojo Lugo kraštovaizdis buvo užlietas XX amžiaus viduryje, o dabar, pasikeitus hidrologinėms sąlygoms, vėl atsiranda pelkės, gluosnių bei tuopų sąžalynai.

    Pasak mokslininko, kai kuriuose ruožuose pradeda formuotis struktūros, būdingos natūralioms upių deltoms ir salpoms. Tuo metu ąžuolynai, anot jo, turėtų atsikurti lėčiau, nes ąžuolams reikia daugiau laiko, o gluosniai atviras erdves užima itin sparčiai.

    „Svarbu suprasti: Didysis Lugas atsikuria. Kartais girdime, kad čia formuojasi kažkas visiškai naujo, bet iš tiesų grįžta tai, kas buvo iki užliejimo“, – sakė Ivanas Moisienko.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad jauni sąžalynai dar nėra pilnavertis miškas biologine prasme. Pavyzdžiui, kelių metų gluosniuose dar beveik nėra drevių, todėl daliai paukščių trūksta natūralių perėjimo vietų, tačiau situacija gali keistis medžiams bręstant.

    Kalbėdamas apie bendrą kraštovaizdžio vaizdą, I. Moisienko teigia, kad vandens telkiniai dabar gali sudaryti apie 12 proc. teritorijos ir daug kur yra seklesni, apžėlę vandens augalais. Tokia mozaika, jo vertinimu, gali pakeisti anksčiau buvusį vienalytį, biologiškai skurdesnį dirbtinį telkinį.

    Diskusijose dėl ateities mokslininkas yra minėjęs, kad vandens telkinio atkūrimas ankstesniu mastu nebūtinai būtų geriausias sprendimas gamtai. Jo siūlymu, dalį ploto būtų galima užlieti, tačiau didesnę teritorijos dalį palikti natūraliam atsikūrimui, kartu ieškant sprendimų vandens ūkiui ir saugumui.

  • Černobylio zonoje tyrėjai ištyrė 24 kapines: rado per 400 augalų rūšių ir retų medžių milžinų

    Černobylio atskirties zonoje esančiose kapinėse mokslininkai aptiko netikėtai gausią augaliją: kai kuriose vietose fiksuotos regioniniu mastu retos rūšys, o dalis radinių siejami ir su tarptautiniais gamtosaugos sąrašais. Apie ekspedicijos rezultatus pranešė biosferinis rezervatas „Askanija-Nova“, pateikęs ir dalį tyrėjų lauko užrašų.

    Ekspedicijos metu buvo apžiūrėtos 24 kapinės Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferinio rezervato teritorijoje. Tyrėjai suskaičiavo daugiau kaip 400 spontaniškai augančių induočių augalų rūšių, o tai, pasak jų, prilygsta itin įvairioms natūralioms buveinėms būdingam mastui.

    Anot mokslininkų, šios kapinės išskirtinės tuo, kad jos ilgą laiką buvo veikiančios, o vėliau dėl staigių istorinių aplinkybių praktiškai vienu metu nustojo būti lankomos ir prižiūrimos. Tokia staigi „pauzė“ pakeitė kraštovaizdžio raidą: dalyje teritorijų sumažėjo žmogaus įtaka, o augalų bendrijos galėjo vystytis natūraliau.

    Vienas labiausiai dėmesį patraukusių radinių, apie kurį užsimenama pranešime, yra rūšis, įtraukta į Berno konvencijos rezoliucijos Nr. 4 sąrašą, kuriame išvardijamos griežtai saugotinos buveinės ir rūšys Europoje. Tyrėjai nurodė aptikę vandeninę juriniją (Jurinea cyanoides), laikomą reta ir jautria buveinių pokyčiams.

    Ne mažiau įspūdingi pasirodė ir medžiai. Tyrėjai teigia beveik kiekvienose kapinėse radę medžių, kurių kamieno apimtis viršijo 200 ar net 300 centimetrų, o vienas gyvas ąžuolas pasiekė 446 centimetrus. Pranešta ir apie negyvą milžiną, kurio kamieno apimtis siekė 510 centimetrų, taip pat paminėta storiausia fiksuota pušis, kurios apimtis buvo 259 centimetrai.

    „Aiškiai matyti, kad senuose aplinkiniuose miškuose didžioji dalis senolių medžių neišliko, o kapinėse jie atsilaikė dėl šių vietų sakralumo“, – sakė rezervato atstovai, apibendrindami ekspedicijos išvadas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad sakralios vietos neretai tampa savotiškomis biologinės įvairovės „salomis“. Ten rečiau vyksta intensyvūs kirtimai ar žemės darbai, todėl išlieka senesni medynai, susidaro stabilesnės mikrobuveinės, o tai palanku kerpėms, vabzdžiams ir įvairiems augalams, kuriems reikia ilgaamžių medžių ar mažiau trikdomos aplinkos.

    Pasak rezervato, kapinėse saugomi ne vien gamtiniai, bet ir kultūriniai sluoksniai: minimi senieji pilkapiai, tradiciniai ženklai ir smulkūs mediniai statiniai ant kai kurių bendruomenių kapų. Tokia jungtis, kai vienoje vietoje persidengia biologinė įvairovė ir istorinis paveldas, tyrėjams leidžia kapines vertinti kaip svarbų kraštovaizdžio archyvą.

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferinio rezervato teritorija daugelį metų mokslininkams yra natūrali laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip ekosistemos keičiasi sumažėjus tiesioginei žmogaus veiklai. Nauji duomenys apie kapines papildo ankstesnius stebėjimus, kad kai kurios mažiau trikdomos zonos gali tapti prieglobsčiu tiek retoms rūšims, tiek seniesiems medžiams, nors bendras radiologinis kontekstas išlieka sudėtingas ir nevienalytis.