Kachovkos vandens telkinio vietoje Ukrainos pietuose vis aiškiau ryškėja netikėtas procesas: buvęs dugnas kasmet mažiau primena išdžiūvusią dykvietę ir vis labiau panašėja į natūralią laukinę gamtą. Ekspedicijose dirbantys mokslininkai fiksuoja augalijos sugrįžimą, naujas buveines ir pirmuosius stambesnių gyvūnų pėdsakus.
Apie tai Ukrainos žiniasklaidai pasakojo Askanija-Nova biosferos rezervato mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisienko. Pasak jo, kiekviena išvyka į buvusį telkinį atneša naujų radinių, o kai kurie susitikimai gamtoje būna ne tik įdomūs, bet ir rizikingi.
Daugėja rūšių, atsiranda invaziniai augalai
Mokslininkų vertinimu, augalų rūšių skaičius buvusio telkinio teritorijoje sparčiai auga. Jei 2025 metais ekspedicijos fiksavo 343 rūšis, dabar, I. Moisienko teigimu, jų gali būti jau bent 400, nors tikslesniems skaičiams reikia nuoseklių tyrimų skirtingais sezonais.
Kartu su vietinių buveinių atsigavimu fiksuojami ir nepageidaujami pokyčiai. Tyrėjai aptiko dygų invazinį piktžolinį augalą cenchrą, kurio plitimas daugelyje šalių laikomas probleminiu dėl poveikio pievoms, ganykloms ir smėlingoms buveinėms.
Ekspedicijų metu pastebėtas ir smėlingoms vietovėms būdingas augalas, kuris anksčiau dažniau buvo siejamas su Chortycios salos teritorija. Mokslininkai mano, kad sėklas į naujas atviras erdves galėjo atnešti vėjas, o pasikeitęs drėgmės režimas sudarė sąlygas joms sudygti.
Gyvūnai grįžta, bet teritorija dar sunkiai prieinama
Pasak I. Moisienko, buvusio telkinio vietoje jau fiksuojami smulkūs žinduoliai, šeškai ir sugrįžę šernai. Elniai taip pat pastebimi, tačiau tankmėse jiems judėti sudėtinga, todėl dažniau laikosi kelių ir atviresnių ruožų netoli Chortycios.
Įspūdingiausiu šios vasaros radiniu mokslininkas vadina susitikimą su geltonpilviu žalčiu, Ukrainos saugomų rūšių sąrašuose minimu kaip reta ir pažeidžiama rūšis. Tai nenuodingas, bet gindamasis agresyvus roplys, todėl tyrėjai pabrėžia, kad tokiose teritorijose būtina laikytis saugaus atstumo.
„Mūsų sutikta gyvatė siekė maždaug pusantro metro ilgio. Ji nenuodinga, bet gana agresyvi ir net puolė“, – sakė Ivanas Moisienko.
Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad realiai ištirti pavyksta tik palyginti siaurą juostą. Dėl saugumo priežasčių komandos negali gilintis į buvusio telkinio teritoriją 9–10 kilometrų, todėl planuojama daugiau remtis palydoviniais vaizdais ir nuotoliniais stebėjimais.
Didysis Lugas atsikuria, o ne kuriamas iš naujo
I. Moisienko pabrėžia, kad šiandien stebimas procesas yra ne „naujos gamtos“ gimimas, o istorinių ekosistemų sugrįžimas. Didžiojo Lugo kraštovaizdis buvo užlietas XX amžiaus viduryje, o dabar, pasikeitus hidrologinėms sąlygoms, vėl atsiranda pelkės, gluosnių bei tuopų sąžalynai.
Pasak mokslininko, kai kuriuose ruožuose pradeda formuotis struktūros, būdingos natūralioms upių deltoms ir salpoms. Tuo metu ąžuolynai, anot jo, turėtų atsikurti lėčiau, nes ąžuolams reikia daugiau laiko, o gluosniai atviras erdves užima itin sparčiai.
„Svarbu suprasti: Didysis Lugas atsikuria. Kartais girdime, kad čia formuojasi kažkas visiškai naujo, bet iš tiesų grįžta tai, kas buvo iki užliejimo“, – sakė Ivanas Moisienko.
Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad jauni sąžalynai dar nėra pilnavertis miškas biologine prasme. Pavyzdžiui, kelių metų gluosniuose dar beveik nėra drevių, todėl daliai paukščių trūksta natūralių perėjimo vietų, tačiau situacija gali keistis medžiams bręstant.
Kalbėdamas apie bendrą kraštovaizdžio vaizdą, I. Moisienko teigia, kad vandens telkiniai dabar gali sudaryti apie 12 proc. teritorijos ir daug kur yra seklesni, apžėlę vandens augalais. Tokia mozaika, jo vertinimu, gali pakeisti anksčiau buvusį vienalytį, biologiškai skurdesnį dirbtinį telkinį.
Diskusijose dėl ateities mokslininkas yra minėjęs, kad vandens telkinio atkūrimas ankstesniu mastu nebūtinai būtų geriausias sprendimas gamtai. Jo siūlymu, dalį ploto būtų galima užlieti, tačiau didesnę teritorijos dalį palikti natūraliam atsikūrimui, kartu ieškant sprendimų vandens ūkiui ir saugumui.
Leave a Reply