Tag: Astrobiologija

  • Mokslininkai „atsuko laiką“: Žemė galėjo išlikti tinkama gyvybei net ir be gyvybės

    Mokslininkai „atsuko laiką“: Žemė galėjo išlikti tinkama gyvybei net ir be gyvybės

    Mokslininkai kompiuteriniu modeliu bandė atsakyti į provokuojantį klausimą: kaip atrodytų Žemė, jei joje niekada nebūtų atsiradusi gyvybė. Simuliacijos rodo, kad planetos klimatas ir paviršiaus sąlygos per milijardus metų galėjo išlikti panašiai tinkamos skystam vandeniui – net ir be biologinės įtakos.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „The Planetary Science Journal“, o darbas siejamas ir su Gaia hipotezės idėjomis. Ši hipotezė teigia, kad gyvybė ir planetos aplinka sąveikauja taip, jog padeda palaikyti gyvenamumą – tarsi savotišką „planetinę pusiausvyrą“.

    Naujajame darbe, kuriam vadovavo astrobiologė Samantha Gilbert-Janizek iš Vašingtono universiteto, tyrėjai kūrė Žemės be gyvybės scenarijų. Į modelį jie įtraukė planetos branduolį, mantiją, plutą, atmosferą, vandenynus bei Saulės spinduliuotės pokyčius ir skaičiavo, kaip tarp šių sričių cirkuliuotų cheminės medžiagos.

    Iš viso buvo modeliuojama 19 svarbių savybių, įskaitant šilumos srautą, vandenynų chemiją ir paviršiaus temperatūras. Virtuali „abiotinė“ Žemė buvo sekama 5 mlrd. metų laikotarpiu – nuo planetos susiformavimo iki maždaug 500 mln. metų į ateitį.

    Koks būtų pagrindinis skirtumas: deguonis

    Ryškiausias skirtumas, lyginant su dabartine Žeme, būtų atmosferos sudėtis: be fotosintezės planetoje beveik nebūtų gausaus atmosferos deguonies. Tyrėjai pabrėžia, kad deguonis yra itin svarbus sudėtingai gyvybei, tačiau astronomijoje „tinkamumas gyvybei“ dažnai apibrėžiamas paprasčiau – kaip sąlygos, leidžiančios paviršiuje egzistuoti skystam vandeniui.

    Pagal šį kriterijų simuliuota Žemė be gyvybės rodė panašų vandens kiekį ir, apskritai, nemažai panašių bruožų į šiandieninę planetą. Kitaip tariant, vien gyvybės nebuvimas nebūtinai reikštų visiškai „negyvenamą“ pasaulį.

    Kas reguliuotų klimatą be biologijos

    Tyrėjų teigimu, Žemės tipo planeta gali išlaikyti gyvenamą paviršiaus temperatūrą vien dėl abiotinių procesų, net ir be biologinių grįžtamųjų ryšių, reguliuojančių klimatą. Kaip vieną svarbiausių mechanizmų jie nurodo karbonatų–silikatų ciklą.

    Šis ciklas siejamas su silikatų irimu (dūlėjimu), vulkaninių dujų išsiskyrimu ir vandenynų chemija. Modelyje jis veikė kaip neigiamo grįžtamojo ryšio sistema, padedanti išlaikyti anglies dioksido kiekį atmosferoje ir paviršiaus temperatūrą „gyvenamose ribose“, net kai per 4,5 mlrd. metų Saulė tapo maždaug 30 proc. šviesesnė.

    Kodėl tai svarbu ieškant gyvybės kitur

    Autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai nepaneigia Gaia hipotezės ir neatmeta galimybės, kad gyvybė Žemėje gali prisidėti prie didesnio klimato stabilumo. Tačiau simuliacijos leidžia manyti, kad „gyvybė“ ir „gyvenamumas“ gali būti bent iš dalies atskiri dalykai.

    Praktinė tokio modelio vertė – bandymai geriau interpretuoti, ką matome stebėdami tolimų egzoplanetų atmosferas. Pasak tyrėjų, gyvenama, bet negyva planeta tam tikrais cheminiais ir atmosferiniais „parašais“ gali priminti gyvą pasaulį, todėl ieškant gyvybės ženklų svarbu įvertinti ir tokias alternatyvas.

    Vis dėlto patys mokslininkai pripažįsta, kad modelyje yra supaprastinimų ir ribojimų – pavyzdžiui, susijusių su plokščiųjų tektonikos prielaidomis, atmosferos chemija ar procesais, kurie realybėje reguliuoja klimatą. Todėl išvadas jie siūlo vertinti kaip svarbų indėlį į diskusiją, o ne galutinį atsakymą.

  • Marsui panašiomis sąlygomis 160 dienų auginti mikrobai ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

    Marsas yra šaltas, sausas ir beveik be oro, tačiau laboratorijoje Žemėje mokslininkai atkartoję dalį tokių sąlygų pamatė netikėtą rezultatą: mikrobai ne tik išliko gyvi, bet ir augo.

    Eksperimento metu organizmai 160 dienų buvo laikomi be deguonies, esant itin žemam slėgiui ir vandenyje, kuris buvo maždaug septynis kartus sūresnis nei jūros vanduo, rašo „ZME Science“.

    Tyrėjai nagrinėjo druską mėgstantį mikroorganizmą Haloferax volcanii, priklausantį archėjoms – gyvybės grupei, kuri išoriškai primena bakterijas, bet evoliuciškai yra atskira šaka. Dalis archėjų geba klestėti ten, kur daugeliui kitų organizmų sąlygos būtų pražūtingos.

    Eksperimentas kelia klausimą, ar po Marso paviršiumi teoriškai galėtų būti nišų, kuriose gyvybė ne vien „išgyventų“, o būtų aktyvi. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia: tai nereiškia, kad Marse gyvybė tikrai egzistuoja šiandien.

    Kaip buvo imituotos „marso“ sąlygos

    Mikrobai buvo patalpinti į žemo slėgio, anglies dioksido turtingą aplinką, kurioje nebuvo deguonies. Jų „namais“ tapo itin sūrus tirpalas, o energijai gauti be deguonies buvo suteikta alternatyva – nitratai arba perchloratai.

    Perchloratai mokslininkams ypač įdomūs, nes šie chloro junginiai aptikti Marse ir gali mažinti vandens užšalimo temperatūrą. Tai teoriškai sudarytų sąlygas sūriems skysčiams išlikti net tada, kai aplinka labai šalta.

    Rezultatas buvo aiškus: 160 dienų mikroorganizmai lėtai, bet dauginosi – tačiau tik tada, kai turėjo nitratų ar perchloratų. Kai abiejų junginių nebuvo, organizmai išliko gyvi, bet apčiuopiamo augimo neparodė.

    Biofilmai ir ribos, kurių eksperimentas neperžengia

    Tyrėjai taip pat pastebėjo įdomią adaptaciją: esant žemam slėgiui mikrobai telkėsi į tankias, biofilmą primenančias bendrijas. Biofilmai – tai mikroorganizmų sankaupos, įaugusios į apsauginę terpę; panašūs dariniai randami, pavyzdžiui, ant dantų ar upių akmenų.

    Tokios sankaupos galėjo prisidėti prie to, kad sūrus vanduo lėčiau garavo: per visą bandymo laiką kultūros prarado mažiau nei 4 proc. skysčio. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad garavimą ir taip lėtino pati koncentruota druska, todėl biofilmų įtaka nėra iki galo aiški.

    Labai svarbu ir tai, ko eksperimentas neatkartojo. Kultūros buvo laikomos maždaug 21 laipsnio Celsijaus temperatūroje – gerokai šilčiau, nei tikėtina daugelyje Marso gelmių, be to, tyrėjai suteikė maistinių medžiagų, kurių natūraliai ten gali ir nebūti.

    Dar vienas esminis apribojimas – pats modeliuotas „požeminių sūrymo kišenių“ scenarijus Marse dar nėra tiesiogiai aptiktas: jis laikomas teoriškai galimu, bet ne patvirtintu.

    Ką tai gali reikšti Marso paieškoms

    Daugelį metų Marso gyvybės paieškos dažniau buvo nukreiptos į planetos praeitį, kai, sprendžiant iš senovinių upių vagų ir ežerų nuosėdų, sąlygos galėjo būti šiltesnės ir drėgnesnės. Tačiau šio bandymo rezultatai primena, kad potencialiai verta galvoti ir apie „slaptas“ požemines nišas.

    Mokslininkai pabrėžia: Marso organizmų kol kas niekas nėra aptikęs, todėl kalbama tik apie hipotezes ir ekstremalių sąlygų ribų tikrinimą. Vis dėlto tokie darbai gali padėti tiksliau suprasti, kokių „gyvybės pėdsakų“ ieškoti ir kaip atskirti senus požymius nuo galimai aktyvių procesų.

    Be to, žinios apie mikroorganizmų elgesį Marso tipo aplinkose svarbios ir praktikai – jos gali padėti įvertinti, kaip ateities misijose išvengti Marso užteršimo Žemės mikrobais ir kaip interpretuoti aptiktus signalus.

  • Mokslininkai: Saturno palydove Encelade gyvybė galėtų išgyventi net ekstremaliame vandenyne

    Saturno palydovas Enceladas jau seniai laikomas vienu perspektyviausių objektų ieškant gyvybės Saulės sistemoje, o nauji laboratoriniai bandymai sustiprino šią idėją. Mokslininkai parodė, kad Žemėje aptinkamas metaną gaminantis mikroorganizmas gali išgyventi sąlygose, panašiose į Encelado požeminio vandenyno chemiją.

    Enceladas iš pietinio pusrutulio geizerių į kosmosą išmeta vandens ir ledo daleles, todėl jo vidaus vandenyno sudėtį galima tirti net nenusileidus ant paviršiaus. Dar „Cassini“ misija 2015 metais praskrido per šiuos pliūpsnius ir aptiko ištirpusios neorganinės anglies, molekulinio vandenilio bei metano pėdsakų.

    Vis dėlto Encelado vandenynas, kaip manoma, yra gerokai šarmingesnis nei Žemės jūros vanduo – pH gali siekti maždaug nuo 8 iki 11,6. Toks šarmingumas ir mažas ištirpusio anglies dioksido kiekis teoriškai turėtų apsunkinti metanogenų – metaną gaminančių mikroorganizmų – išlikimą.

    Tyrėjai nusprendė patikrinti, ar bent dalis Žemės ekstremofilų galėtų atlaikyti tokį „cheminį iššūkį“. Eksperimentų rezultatai rodo, kad bent viena metanogeninių archėjų rūšis gali ne tik išlikti, bet ir daugintis bei gaminti metaną, kai aplinka primena Encelado vandenyno sąlygas.

    Kaip buvo imituotos Encelado sąlygos

    Tyrimo komanda laboratorijoje paruošė mišinius, kurie atkartotų Encelado vandenyno chemiją, įskaitant galimą vandens ir uolienų sąveiką, vadinamą serpentinizacija. Manoma, kad toks procesas Encelado dugne galėtų gaminti molekulinį vandenilį – potencialų energijos šaltinį mikroorganizmams.

    Į šiuos mišinius mokslininkai įdėjo archėją Methanothermococcus okinawensis – metanogeną, kilusį iš hidroterminės sistemos Japonijos Okinavos įduboje. Ši rūšis Žemėje auga šarmingomis sąlygomis, todėl buvo laikoma viena realistiškiausių kandidačių bandymams.

    Stebėdami mikroorganizmą 48 valandas, tyrėjai nustatė, kad jis Enceladą imituojančiuose mišiniuose išliko, dauginosi ir gamino metaną net esant labai aukštam pH. Publikacijoje nurodoma, kad metanas buvo gaminamas iki pH 11, kai tuo metu kontroliniuose mišiniuose panašiomis pH sąlygomis populiacijos nyko anksčiau.

    Ką tai reiškia gyvybės paieškoms

    Metano aptikimas Encelado pliūpsniuose jau kurį laiką kelia klausimą, ar jis galėtų būti biologinės kilmės. Žemėje dalis mikroorganizmų, gyvenančių giliavandeniuose hidroterminiuose šaltiniuose, naudoja vandenilį ir ištirpusią neorganinę anglį augimui, o metaną išskiria kaip „atlieką“.

    Vis dėlto patys tyrėjai ir su darbu nesusiję mokslininkai pabrėžia ribotumus: nors naudotos sąlygos patenka į Enceladui galimų reikšmių intervalus, kai kurie parametrai galėjo būti pasirinkti taip, kad biologiniam augimui būtų palankesni. Tai reiškia, kad toks scenarijus teoriškai įmanomas, bet jis nebūtinai yra labiausiai tikėtinas.

    Taip pat pastebėta, kad nors archėjos aukšto pH aplinkoje išgyveno, jos demonstravo streso požymių ir augo lėčiau nei švelnesnėmis sąlygomis. Kitaip tariant, jos gali „ištverti“, bet tai nebūtinai būtų optimali terpė gausiai populiacijai.

    Nepaisant to, rezultatai praplečia ribas, kurias mokslininkai linkę laikyti tinkamomis gyvybei, ir gali būti naudingi planuojant ateities misijas. Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“, o apie jį plačiau rašė „EOS Magazine“.

    Kodėl Enceladas taip domina

    Enceladas išsiskiria tuo, kad po ledo pluta, kaip manoma, slypi skystas vanduo – vienas svarbiausių gyvybei žinomų ingredientų. Be to, pliūpsniai leidžia tiesiogiai tirti medžiagas iš gelmių ir ieškoti cheminių „parašų“, kurie galėtų užsiminti apie biologinius procesus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad net jei Encelade egzistuotų gyvybė, ji neprivalo būti panaši į Žemės organizmus ar naudoti tas pačias chemines reakcijas. Vis dėlto tokie eksperimentai leidžia patikrinti bent vieną realistišką prielaidą – ar „gyvybė, kokią pažįstame“, teoriškai galėtų išsilaikyti tokioje aplinkoje.

  • Mokslininkai sukūrė mikroschemą, galinčią aptikti gyvybės pėdsakus kosmose: užteks lašo

    Mokslininkai sukūrė mikroschemą, galinčią aptikti gyvybės pėdsakus kosmose: užteks lašo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Osakos universiteto tyrėjų, pristatė naują elektrinį metodą, kuris gali padėti ieškant gyvybės požymių už Žemės ribų. Technikos esmė yra gebėjimas itin mažame jutiklyje atpažinti aminorūgščių savybes, susijusias su biologine kilme.

    Metodas aprašytas žurnale „Nature Communications“ ir orientuojasi į aminorūgštis, kurios laikomos vienais svarbiausių gyvybės chemijos indikatorių. Nors vien aminorūgštys dar nėra tiesioginis įrodymas, jų struktūriniai ypatumai gali suteikti reikšmingų užuominų.

    Kodėl svarbi aminorūgščių chiralumas?

    Aminorūgštys gali egzistuoti kaip dvi veidrodinės formos, vadinamos L ir D. Gyvuose organizmuose dažniausiai vyrauja L formos aminorūgštys, o nebiologiniuose procesuose dažniau susidaro abiejų formų mišinys.

    Todėl L ir D santykis mėginyje laikomas vienu iš biosignatūrų kandidatu, padedančių atskirti galimai biologinę kilmę nuo grynai cheminės. Praktikoje tai ypač aktualu tiriant meteoritų medžiagą ar planetų paviršiaus gruntą.

    Auksinių nanolaidų tarpas ir elektros signalas

    Naujoji technologija remiasi mikroschemoje suformuotu itin siauru tarpu tarp dviejų auksinių nanolaidų. Per šį tarpą teka kvantiniu tuneliavimu paremtas elektros srovės signalas, kuris kinta, kai pro tarpą pereina atskiros molekulės.

    Tyrėjai teigia, kad iš srovės „spyglių“ galima nustatyti, kokia aminorūgšties veidrodinė forma pateko į jutiklį. DI panaudotas tam, kad pagal elektrinių impulsų raštus būtų atskirtos L ir D formos, o tikslumas tyrime viršijo 80 proc.

    „Sujungę nanotarpo tuneliavimo techniką su DI, galėjome atskirti L ir D formas daugiau nei 80 proc. tikslumu“, – sakė Osakos universiteto bioinžinierius Takahito Ohshiro.

    Mažesnė alternatyva įprastiems laboratoriniams metodams

    Šiuo metu aminorūgščių chiralumui dažnai taikoma skysčių chromatografija ir masių spektrometrija, tačiau tokia įranga paprastai yra didelė, reikalauja sudėtingo mėginių paruošimo ir didesnių mėginių kiekių. Dėl to ją sunku pritaikyti kompaktiškuose kosminiuose prietaisuose.

    Osakos universiteto komandos siūlomas jutiklis iš principo gali būti mažesnis ir reikalauti mažiau medžiagos, todėl perspektyviai tiktų integruoti į zondus ar marsaeigius. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iki pilnai paruošto kosminio skenerio dar reikės papildomų bandymų.

    Tyrime metodas išbandytas su natūraliais mėginiais, įskaitant Murchison meteorito medžiagą ir Atakamos dykumos dirvožemį. Tyrėjų teigimu, rezultatai buvo palyginami su tradiciniais metodais, fiksuojant pagrindinius aminorūgščių sudėties bruožus.

    „Mūsų metodas buvo palyginamas su tradiciniais, nes abu gebėjo užfiksuoti pagrindinius aminorūgščių sudėties bruožus“, – sakė Osakos universiteto nanotechnologas Masateru Taniguchi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie įrankiai nėra nuotoliniai gyvybės detektoriai, nes pirmiausia reikia gauti ir ištirti realius mėginius. Tačiau kompaktiškas, mažai reagento reikalaujantis jutiklis gali sumažinti technines kliūtis misijose, kuriose kiekvienas gramas įrangos ir kiekvienas analizės žingsnis yra kritiškai svarbūs.

    Kitas iššūkis, kurį mokslininkai įvardija patys, yra pasirengimas nežinomoms molekulėms ir sudėtingiems mišiniams, su kuriais jutiklis ir DI modeliai anksčiau nebuvo susidūrę. Jei šis etapas bus sėkmingai išspręstas, technologija gali praversti ne tik astrobiologijoje, bet ir žemiškoje chemijos bei biomedicinos analizėje.

  • Mokslininkas meta bombą: dėl gyvybės pradžios klydome – ne ten jos ieškome beveik 50 metų

    Mokslininkas meta bombą: dėl gyvybės pradžios klydome – ne ten jos ieškome beveik 50 metų

    Kodėl suabejota povandeninių versmių idėja

    Gyvybės Žemėje pradžia dažniausiai aiškinama dviem kryptimis: šiltais, mineralais turtingais telkiniais sausumoje arba giliavandenėmis hidroterminėmis versmėmis. Pastaroji hipotezė dešimtmečius buvo viena populiariausių, nes 1970-aisiais atradus versmes paaiškėjo, kad net ir tamsiose gelmėse knibžda gyvybė.

    Tačiau Kalgario universiteto geochemikas Benjaminas Tutolo teigia, kad ši istorija gali būti pernelyg patogi. Jo analizė, publikuota recenzuojamame mokslo leidinyje, siūlo iš esmės peržiūrėti, kiek realistiška, kad pirmosios gyvos sistemos galėjo susiformuoti būtent tokiuose gelmių „reaktoriuose“.

    „Hidroterminių versmių hipotezės taip įsišaknijo, kad daugelis jų net nebekvestionuoja“, – sakė Benjaminas Tutolo.

    Kas nebesutampa su naujesniais duomenimis

    Pagrindinis Tutolo argumentas susijęs su chemija: tam tikros versmių kilmės gyvybės schemos rėmėsi prielaidomis, kurios, anot jo, nebeatitinka sukauptų geocheminių duomenų. Pavyzdžiui, dalis modelių didelį vaidmenį priskiria sulfido mineralams ir sieros junginiams, tačiau ankstyvųjų vandenynų ir šarminių versmių aplinka, kaip pabrėžiama, galėjo būti daug skurdesnė sieros atžvilgiu nei manyta anksčiau.

    Kita kritinė grandis yra vadinamasis protonų gradientas, dažnai apibūdinamas kaip natūrali cheminė baterija, kuri galėjo „maitinti“ pirmąsias reakcijų grandines. Autorius akcentuoja, kad realiomis versmių sąlygomis, esant dideliam slėgiui ir temperatūrai, šarmingumas gali būti mažesnis, nei rodo matavimai, atlikti skysčiams jau atvėsus ir pakilus į paviršių.

    „Šios problemos tokios fundamentalios, kad versmių hipotezes reikia grąžinti prie braižymo lentos“, – sakė Benjaminas Tutolo.

    Lost City pamoka ir kodėl hipotezė išsilaikė

    Šarminių versmių idėja ypač sustiprėjo po 2000 metais aptikto Lost City hidroterminio lauko Atlanto vandenyne. Karbonatiniai „kaminai“ ir vandeniliu praturtinta aplinka atrodė kaip ideali scena ankstyvajai cheminei evoliucijai, todėl tai tapo savotišku argumentu „už“ visai hipotezių šeimai.

    Vis dėlto Tutolo pabrėžia, kad detalesnės sistemos cheminės charakteristikos buvo aprašytos palaipsniui, o teoriniai modeliai tuo metu evoliucionavo greičiau nei juos galėjo patikrinti faktai. Dėl to dalis prielaidų, kurios patogiai įsitvirtino populiariuose aiškinimuose, galėjo nutolti nuo realistiškų ankstyvosios Žemės sąlygų.

    Kur gyvybė galėjo rastis lengviau

    Alternatyva, kurią autorius laiko labiau tikėtina, yra seklūs telkiniai sausumoje, pavyzdžiui, garuojantys tvenkiniai ar ežerai. Tokiose vietose cikliškas išdžiūvimas ir vėl prisipildymas galėjo natūraliai koncentruoti organines medžiagas, o tai yra svarbi sąlyga, kai kalbama apie sudėtingesnių molekulių, įskaitant RNR pirmtakus, formavimąsi.

    Ši diskusija svarbi ir už Žemės ribų: jei versmių scenarijus iš tiesų pervertintas, vien tik hidroterminių požymių paieška Marse ar lediniuose palydovuose nebūtinai yra trumpiausias kelias į gyvybės pėdsakus. Kita vertus, telkinių, galinčių periodiškai garuoti ir vėl prisipildyti, analogų teoriškai gali būti ir kitų dangaus kūnų paviršiuose.

    „Tai nereiškia, kad gyvybė negalėjo atsirasti kitur, tačiau turime būti atsargesni su pernelyg optimistinėmis prielaidomis“, – sakė Benjaminas Tutolo.

  • Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidoje esantys vadinamieji Kruvinieji kriokliai jau daugiau nei šimtmetį glumina mokslininkus: iš Tayloro ledyno ištekantis vanduo nusidažo ryškiai rūdžių raudonumo spalva, tarsi ledas kraujuotų. Ilgą laiką manyta, kad neįprastą atspalvį galėjo sukelti dumbliai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad spalvą lemia geležies gausi sūrymo srovė.

    Šis sūrus vanduo veržiasi iš po storų ledo sluoksnių, o jam susidūrus su oru ištirpusi geležis oksiduojasi ir nusėda rausvai rudomis nuosėdomis. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad iš ledyno teka kraujo spalvos srovė, nors iš tiesų tai cheminė reakcija, susijusi su geležies junginiais.

    Naujausi tyrimai sustiprino hipotezę, kad po ledynu slypintis sūrymas yra senovinio jūrinio vandens likutis, kadaise buvęs susijęs su vandenynu. Mokslininkai ištyrė 167 vandens, nuosėdų ir oro mėginius iš Kruvinųjų krioklių ir kitų McMurdo sausųjų slėnių vietų, pasitelkdami modernias genetines analizės metodikas.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą: mėginiuose iš Kruvinųjų krioklių aptikta gerokai daugiau jūrinės kilmės organizmų nei kitose tirtose teritorijose. Ypač išsiskyrė eukariotai, tai yra organizmai, kurių ląstelės turi branduolį, o dalies jų genetiniai pėdsakai buvo artimi vandenynuose gyvenančioms rūšims.

    Toks pasiskirstymas svarbus dar ir todėl, kad jis silpnina versiją apie šiuolaikinį mikroorganizmų pernešimą vėjais. Jei jūriniai organizmai būtų atkeliaujantys iš kitur, jų pėdsakai regione turėtų būti tolygesni, tačiau oro mėginiuose jūrinės kilmės organizmų rasta tik menkai.

    Remiantis tyrėjų interpretacija, labiausiai tikėtina, kad mikroorganizmai šiame sūryme buvo įkalinti dar prieš tai, kai teritoriją galutinai uždengė ledynas. Skaičiavimai leidžia manyti, kad izoliuotas vandens telkinys po Tayloro ledynu galėjo būti atskirtas daugiau nei prieš 1 000 000 metų, kai jūrų lygis buvo aukštesnis, o Antarktidos pakrantės ir ledynų ribos atrodė kitaip.

    Mokslininkams tai yra natūrali laboratorija, leidžianti suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie kraštutinių sąlygų. Poledinis ekosistemų pasaulis čia egzistuoja beveik be šviesos, esant dideliam druskingumui, žemai temperatūrai ir ribotam deguonies kiekiui, todėl mikroorganizmai energiją gali gauti ne iš fotosintezės, o iš cheminių reakcijų.

    Tokios aplinkos domina ir astrobiologus, nes panašios sąlygos teoriškai galėtų egzistuoti po ledu kituose Saulės sistemos kūnuose. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad klausimų lieka: dar neaišku, kada tiksliai sūrymas buvo atskirtas nuo vandenyno, kokio dydžio yra visas poledinis rezervuaras ir kaip plačiai paplitę skirtingi mikroorganizmų tipai.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių genetinių tyrimų ir tikslesnio požeminio vandens sistemų kartografavimo, kad būtų galima patikimiau atkurti šio išskirtinio reiškinio istoriją. Kuo geriau bus suprastas poledinis Antarktidos pasaulis, tuo daugiau atsakymų jis gali duoti ne tik apie Žemės praeitį, bet ir apie gyvybės ribas apskritai.

  • Pragręžė daugiau nei kilometrą vandenyno dugno: aptiko sistemą, maitinančią Prarastą miestą

    Pragręžė daugiau nei kilometrą vandenyno dugno: aptiko sistemą, maitinančią Prarastą miestą

    Mokslininkai, vykdydami tarptautinę programą International Ocean Discovery Program, Atlanto vandenyne atliko daugiau nei kilometro gylio gręžinį ir atskleidė plačią kanalų bei plyšių sistemą. Ji, kaip rodo naujausi duomenys, jau dešimtis tūkstančių metų tiekia karštus skysčius į neįprastą hidroterminių šaltinių lauką, vadinamą Prarastu miestu.

    Gręžinys atliktas Atlanto masyve netoli Vidurio Atlanto kalnagūbrio, kur vandenyno plutoje atsidengia gilesni Žemės mantijos uolienų sluoksniai. Ekspedicija iškėlė itin ilgą nenutrūkstamą mantijos uolienų šerdį, o tai leido tiksliau įvertinti, kaip skysčiai juda giliai po vandenyno dugnu.

    Kas maitina Prarastą miestą?

    Tyrėjai nustatė, kad uolienas raižo mikroplyšiai ir kanalai, kuriais ilgą laiką cirkuliavo jūros vanduo. Patekęs gilyn, jis reaguoja su olivino turtingomis peridotitų uolienomis, o ši cheminė transformacija, vadinama serpentinizacija, išskiria šilumą ir pagamina vandenilį bei metaną.

    Vėliau šilti, chemiškai prisotinti skysčiai grįžta į jūros dugną ir formuoja šviesius karbonatinius kaminus. Skirtingai nei dauguma hidroterminių sistemų, kurias „varo“ vulkaninė šiluma ir labai karšti, metalų prisotinti tirpalai, Prarastame mieste pagrindinis energijos šaltinis yra būtent uolienų ir vandens reakcijos.

    Kuo ši vieta išskirtinė?

    Prarasto miesto skysčių temperatūra paprastai siekia apie 40–90 laipsnių Celsijaus, jie yra stipriai šarminiai ir turi daug vandenilio bei metano. Tokios sąlygos sukuria išskirtinę terpę mikroorganizmams, kurie geba naudoti cheminę energiją, o ne saulės šviesą.

    Skaičiuojama, kad ši hidroterminė sistema veikia bent 120 000 metų, todėl laikoma viena ilgiausiai nenutrūkstamai aktyvių žinomų sistemų Žemėje. Naujos uolienų ir skysčių analizės leido pirmą kartą nuosekliai atsekti, kaip skysčiai keliauja nuo gilesnių mantijos zonų iki paviršiuje matomų kaminų.

    Kodėl tai svarbu gyvybės paieškoms?

    Atradimas svarbus ne tik geologijai, bet ir astrobiologijai, nes serpentinizacijos metu susidarantys vandenilis ir paprasti anglies junginiai gali būti „kuras“ sudėtingesnėms organinėms molekulėms. Dalis mokslininkų mano, kad panašios aplinkos galėjo prisidėti prie ankstyviausių gyvybės formų atsiradimo Žemėje.

    Be to, analogiški procesai teoriškai galėtų vykti po ledine Jupiterio palydovo Europos ar Saturno palydovo Encelado pluta, kur, kaip rodo misijų duomenys, gali būti skysto vandens ir uolienų sąlytis. Todėl tokie gręžiniai ir detali chemijos analizė padeda geriau suprasti, kokių gyvybės „parašų“ reikėtų ieškoti kitur Saulės sistemoje.

  • 1977-ųjų atradimas Galapagų gelmėse: kaip hidroterminiai šaltiniai pakeitė požiūrį į gyvybę

    1977 metais JAV jūrų geologų komanda prie Galapagų rifto Ramiajame vandenyne nusileido į maždaug 2 500 metrų gylį ir aptiko tai, ko tuo metu beveik niekas nesitikėjo: klestinčią gyvybę visiškoje tamsoje. Ekspedicija buvo planuota kaip geologinė, todėl laive net nebuvo biologų.

    Tyrėjai ieškojo hidroterminės veiklos požymių, nes vandens temperatūros matavimai rodė, kad iš jūros dugno gali kilti šiltesnės srovės. Tačiau išryškinus nuotraukas, vietoje „tuščio“ dugno pasirodė didelių baltų moliuskų sankaupos ir kitos gyvybės židiniai.

    Nusileidę arčiau, mokslininkai pamatė tankius maždaug 30 centimetrų ilgio moliuskų telkinius, midijų laukus, aklų baltų krabų judėjimą tarp jų, pavienes aktinijas ir žuvis. Ypatingą įspūdį paliko aukšti balti vamzdeliai, kuriuose gyveno kirmėlės su ryškiai raudonais plunksniškais audiniais.

    Vėlesni tyrimai parodė, kad hidroterminių šaltinių vanduo buvo prisotintas sieros vandenilio. Tai tapo raktu paaiškinant, kaip tokios ekosistemos gali egzistuoti ten, kur nepasiekia saulės šviesa.

    Paaiškėjo, kad čia pagrindą maisto grandinei sudaro ne fotosintezė, o chemosintezė. Chemoautotrofinės bakterijos oksiduoja sieros vandenilį ir iš šios cheminės reakcijos gaunamą energiją naudoja organinėms medžiagoms sintetinti iš anglies dioksido ir vandens.

    Tai reiškia, kad ekosistema remiasi chemine energija, o ne šviesa, todėl gali veikti visiškoje tamsoje. Būtent šis principas ir pakeitė biologijos vadovėliuose ilgai dominavusią nuostatą, kad beveik visa sudėtinga gyvybė Žemėje galų gale priklauso nuo Saulės.

    Dar vienas lūžis įvyko tada, kai mokslininkai ėmė aiškintis, kaip iš chemosintetinių bakterijų „produkto“ maitinasi didesni gyvūnai. 1981 metais buvo aprašytas mechanizmas, paaiškinęs, kodėl kai kurie vamzdiniai kirminai išvis neturi burnos ir virškinamojo trakto.

    Buvo nustatyta, kad jų kūne yra specialus organas, vadinamas trofosoma, kuriame gyvena simbiotinės chemosintetinės bakterijos. Kirminai aprūpina bakterijas sieros vandeniliu ir deguonimi iš aplinkinio vandens, o mainais gauna bakterijų pagamintų organinių junginių.

    Vėliau panašūs simbiozės modeliai aprašyti ir kitoms hidroterminių šaltinių rūšims, įskaitant kai kuriuos moliuskus ir midijas. Tai parodė, kad chemosinteze paremti santykiai gali kurti stabilias, įvairias bendrijas, o ne būti trumpalaikė išimtis.

    Galapagų rifto atradimas laikomas vienu svarbiausių XX amžiaus pabaigos biologijos įvykių, nes įrodė, kad Žemėje egzistuoja autonomiškos ekosistemos, galinčios ilgai gyvuoti be saulės šviesos. Tai išplėtė ir mokslinį supratimą apie ribines sąlygas, kuriose gali egzistuoti gyvybė.

    Ši idėja tapo svarbi ir astrobiologijai, nes paskatino svarstyti, ar panašios chemosinteze paremtos ekosistemos galėtų egzistuoti po ledu esančiuose vandenynuose, pavyzdžiui, Jupiterio palydove Europoje ar Saturno palydove Encelade. Jei ten yra skysto vandens, energijos šaltinių ir reikalingų cheminių medžiagų, teorinis „scenarijus“ gyvybei nebėra vien tik susijęs su žvaigždės šviesa.

    Šiandien hidroterminiai šaltiniai tebėra aktyviai tiriami: mokslininkai ieško naujų rūšių, analizuoja ekstremalioms sąlygoms prisitaikiusių organizmų biologiją ir vertina, kaip tokios bendrijos veikia anglies bei sieros apytaką vandenynuose. 1977 metų radinys tapo atskaitos tašku, parodžiusiu, kad gyvybė gali būti kur kas išradingesnė, nei buvo manoma.