CP v2

Tag: Astronomija

  • Astronomai aptiko „idealią gyvybei“ laikomą planetą: pirmąkart rado jos atmosferos įrodymų

    Astronomai aptiko „idealią gyvybei“ laikomą planetą: pirmąkart rado jos atmosferos įrodymų

    Kas rasta šalia Saulės sistemos?

    Astronomai praneša aptikę egzoplanetą LHS 1140 b, esančią maždaug už 48 šviesmečių nuo Žemės. Tai palyginti netoli pagal kosminius mastus, todėl šis objektas laikomas vienu perspektyviausių detalesniems tyrimams.

    LHS 1140 b skrieja aplink mažą raudonąją nykštukę, o tokios žvaigždės yra vienos dažniausių Paukščių Take. Planetos masė siekia apie 5,6 Žemės masės, o jos skersmuo, pagal ankstesnius vertinimus, yra maždaug 70 proc. didesnis nei mūsų planetos.

    Kodėl tai vadinama proveržiu?

    Svarbiausia naujiena yra pirmasis tiesioginis signalas, rodantis, kad uolinė planeta gyvenamojoje zonoje turi atmosferą. Iki šiol tokiais atvejais dažniausiai būdavo remiamasi netiesioginiais modeliais, o ne aiškiais stebėjimais.

    Atmosferos pėdsakas užfiksuotas stebėjimais, atliktais naudojant WINERED spektrografą Magellan Clay teleskope Čilėje. Tyrėjai aptiko helio signalą, kuris siejamas su dujų nutekėjimu iš viršutinių atmosferos sluoksnių.

    „Tai pirmas kartas, kai tiesiogiai patvirtinome atmosferą aplink uolinę egzoplanetą, esančią savo žvaigždės gyvenamojoje zonoje“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Ar tai reiškia, kad ten yra gyvybė?

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos aptikimas dar nėra nei gyvybės, nei net skystos vandens būsenos patvirtinimas. Vis dėlto atmosfera laikoma vienu kertinių veiksnių, galinčių stabilizuoti klimatą ir apsaugoti paviršių nuo žalingos spinduliuotės.

    Helio buvimas leidžia įtarti, kad žemiau gali būti ir sunkesnių dujų, pavyzdžiui, anglies dioksido, vandens garų, deguonies ar anglies monoksido, tačiau tai dar turi būti patikrinta. Cheminė sudėtis yra svarbi, nes būtent ji lemia šiltnamio efektą, temperatūrų režimą ir galimą vandens stabilumą.

    Šis atradimas ypač reikšmingas dėl raudonųjų nykštukių prigimties: jaunystėje jos dažnai pasižymi stipriu ultravioletiniu spinduliavimu ir galingu žvaigždžių vėju. Dėl to ilgą laiką buvo manoma, kad arti tokių žvaigždžių esančios uolinės planetos gali lengvai prarasti atmosferą.

    Kokie bus kiti žingsniai?

    LHS 1140 b dabar laikoma vienu realiausių taikinių, kuriuose verta ieškoti atmosferos „pirštų atspaudų“ ir galimų geologinių procesų požymių. Artimiausiais metais numatoma siekti tikslesnių matavimų moderniais prietaisais, įskaitant Jameso Webbo kosminį teleskopą.

    Tyrėjai tikisi nustatyti, ar atmosferoje yra vandens garų, anglies dioksido ir kitų junginių, kurie padėtų suprasti planetos paviršiaus sąlygas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tame pačiame planetų sistemos komplekse yra dar viena planeta, tačiau, pagal turimus duomenis, ji atmosferos neturi.

  • JAV patvirtino kosminį veidrodį: saulės šviesa pagal pareikalavimą jau bandoma orbitoje

    JAV patvirtino kosminį veidrodį: saulės šviesa pagal pareikalavimą jau bandoma orbitoje

    Jungtinėse Valstijose leista išbandyti neįprastą kosminę technologiją, kuri galėtų iš esmės pakeisti požiūrį į apšvietimą ir saulės energijos panaudojimą. Federalinė ryšių komisija suteikė leidimą bendrovei „Reflect Orbital“ atlikti bandomąją misiją su palydovu „Earendil-1“.

    Pagrindinė idėja paprasta, bet ambicinga: palydove įrengtas veidrodis turėtų atspindėti Saulės spindulius atgal į Žemę ir trumpam papildomai apšviesti pasirinktą teritoriją. Skelbiama, kad atspindėta šviesa galėtų dengti maždaug 5 kilometrų pločio juostą, o veidrodžio padėtį tektų koreguoti kas kelias minutes.

    Toks sprendimas pristatomas kaip potencialiai naudingas tais atvejais, kai natūralaus apšvietimo trūksta arba jis riboja veiklą. Tarp minimų scenarijų dažniausiai kartojami žemės ūkis, gelbėjimo darbai po stichinių nelaimių ir pramoniniai procesai, kuriems svarbus apšvietimo tęstinumas.

    „Reflect Orbital“ viešai kalba ir apie gerokai didesnę viziją: iki 2035 metais sukurti daugiau nei 50 000 palydovų konsteliaciją. Jei tokie planai būtų įgyvendinti, tai reikštų dar vieną milžinišką šuolį ir taip sparčiai tankėjančioje žemojoje Žemės orbitoje.

    Vis dėlto projektas nuo pat pradžių kelia nemažai klausimų. Mokslininkai ir astronomijos bendruomenė atkreipia dėmesį, kad ryškūs blyksniai, atsirandantys keičiant veidrodžio orientaciją, gali trikdyti dangaus stebėjimus ir iškraipyti teleskopų duomenis, o jautrūs detektoriai gali būti laikinai perkrauti intensyvia šviesa.

    Ne mažiau svarbios ir rizikos Žemėje. Papildomas dirbtinis apšvietimas gali veikti žmonių ir gyvūnų paros ritmą, ypač jei būtų naudojamas dažnai ar didesniu mastu, o netikėti ryškūs šviesos atspindžiai teoriškai galėtų blaškyti pilotus ar vairuotojus, jei apšviestų netinkamas zonas.

    Federalinė ryšių komisija, vertindama leidimo suteikimą, pabrėžia savo mandato ribas: institucija pirmiausia sprendžia dėl ryšio sistemų ir radijo dažnių naudojimo, o platesni aplinkosauginiai ir saugos klausimai dažnai patenka į kitų institucijų atsakomybės lauką. Dėl to kritikai ragina, kad lygiagrečiai techniniams leidimams būtų formuojamos aiškesnės tarptautinės taisyklės, kaip valdyti vis didesnį palydovų skaičių ir jų poveikį naktiniam dangui.

    Kosminiai veidrodžiai papildo ilgą sąrašą idėjų, kurios dar prieš dešimtmetį atrodė labiau fantastika nei realūs projektai. Kartu su planais kurti orbitoje veikiančius duomenų centrus, svarstymais apie reklamą kosmose ar privačias stotis, ši iniciatyva išryškina bendrą tendenciją: žemoji orbita tampa ne tik mokslinių misijų, bet ir komercinių eksperimentų erdve.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: palydovai yra kritiškai svarbūs ryšiui, navigacijai, meteorologijai ir mokslui, tačiau kiekvienas naujas sprendimas orbitoje turi kainą. Būtent todėl tokie bandymai, kaip „Earendil-1“, greičiausiai taps ne tik technologiniu eksperimentu, bet ir testu, kiek pasaulis pasirengęs reguliuoti naują, vis labiau apkrautos orbitos realybę.

  • Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Proveržis majų mokslo istorijoje

    Gvatemaloje, viename svarbiausių klasikinio laikotarpio majų centrų Xultúne, mokslininkai perskaitė maždaug prieš 1 200 metų ant pastato sienos paliktą įrašą. Trumpas tekstas, sudarytas iš dalinai pažeistų glifų, leido identifikuoti vardą Sak Tahn Waax, kuris siejamas su konkrečiu matematiniu skaičiavimo metodu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti pirmasis žinomas atvejis, kai majų civilizacijoje mokslinis darbas aiškiai priskiriamas konkrečiam asmeniui. Iki šiol dauguma tokio pobūdžio žinių buvo siejamos su anoniminiais raštininkais arba valdovų užsakytomis monumentaliomis inskripcijomis.

    Kas rasta Xultúne ir kodėl tai svarbu

    Inskripcija aptikta pastato dalyje, žymimoje kaip 10K-2, kurio vidinės sienos nusėtos dešimtimis ranka rašytų pastabų, skaičiavimų ir astronominių užrašų. Mokslininkai šią erdvę lygina su darbo sąsiuviniu, kuriame fiksuotos praktinės užduotys, o ne reprezentaciniai tekstai.

    Patalpoje užfiksuota daugiau kaip 50 tekstų, susijusių su kalendorių skaičiavimais ir dangaus kūnų ciklais, įskaitant Saulę, Mėnulį, Venerą ir Marsą. Majams tokie skaičiavimai buvo esminiai, nes nuo jų priklausė ceremonijų datos, valdovų įtvirtinimo ritualai ir kitų svarbių įvykių planavimas.

    Kaip pavyko perskaityti glifus

    Proveržis įvyko tuomet, kai tyrėjai ėmėsi itin trumpo, bet reikšmingo užrašo iš vienuolikos glifų, kurių dalis buvo sunaikinta. Pasitelkus didelės raiškos fotografijas, skaitmeninius skenavimus ir vaizdo sustiprinimo metodus, pavyko atkurti trūkstamas vietas ir suprasti teksto struktūrą.

    Vardo Sak Tahn Waax atsiradimas matematinio uždavinio pabaigoje interpretuojamas kaip autoriaus parašas. Tyrėjai mano, kad tai nėra vien raštininko žyma, o sąmoningas bandymas priskirti metodą jo kūrėjui.

    „Tai pirmasis žinomas atvejis, kai majų matematikas savo vardu aiškiai susieja save su konkrečiu skaičiavimo metodu“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Majų astronomija ir matematika: daugiau nei mitas

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad aptiktas parašas keičia požiūrį į majų mokslo tradiciją. Jei interpretacija teisinga, Sak Tahn Waax galėjo būti ne tik tekstų perrašinėtojas, bet ir savarankiškai metodus kūręs specialistas, paremtas ilgalaikiais dangaus stebėjimais.

    Tokia išvada svarbi ir platesniame kontekste: ji rodo, kad majų mokslo praktikoje galėjo egzistuoti asmeninės autorystės suvokimas, artimesnis vėlesnėms mokslinėms tradicijoms. Be to, randama užuominų, kad pastatas galėjo būti mokymų vieta raštininkams ir astronomams, nes netoliese aptikta su rašyba ir popieriaus gamyba siejamų veiklos pėdsakų.

    Istorikams tai suteikia retą galimybę konkretų matematinį pasiekimą susieti su žmogumi, gyvenusiu prieš daugiau nei tūkstantį metų. Tokie duomenys paprastai yra itin fragmentiški, todėl kiekvienas naujas identifikuojamas vardas padeda tiksliau rekonstruoti, kaip iš tiesų veikė majų žinių kūrimo ir perdavimo sistema.

  • Mokslininkai perspėja: 1,7 mln. palydovų gali praskaidrinti nakties dangų ir trikdyti astronomiją

    Mokslininkai perspėja: 1,7 mln. palydovų gali praskaidrinti nakties dangų ir trikdyti astronomiją

    Į orbitą veržiasi megažvaigždynai

    Europos pietinė observatorija perspėja, kad planai per artimiausius metus į Žemės orbitą iškelti iki 1 700 000 palydovų gali turėti itin neigiamų pasekmių astronomijai. Naujas tyrimas skaičiuoja, kaip dideli ir ryškūs palydovų žvaigždynai didintų dangaus šviesumą ir apsunkintų antžeminių teleskopų darbą.

    Šiuo metu orbitoje jau yra apie 14 000 palydovų, o jų skaičius pastaraisiais metais smarkiai augo dėl komercinių ryšio projektų. Tačiau, mokslininkų teigimu, dabar matomas augimas tėra pradžia, jei reguliuotojai leis įgyvendinti ambicingiausius planus.

    Kodėl palydovai trukdo stebėjimams

    Pagrindinė problema astronomams yra ryškūs palydovų pėdsakai dangaus nuotraukose: palydovui kertant stebimą lauką, jis palieka šviesią juostą, kuri gali sugadinti kadrą ir uždengti silpnus tolimų objektų signalus. Didėjant palydovų skaičiui, tokių pėdsakų tikimybė auga, o dalis stebėjimų tampa mažiau patikimi arba visai netinkami.

    ESO astronomas Olivier Hainaut, vadovavęs tyrimui, pabrėžė, kad dabartinis poveikis dar yra valdomas, tačiau planuojamas šuolis iki 1 700 000 palydovų reikštų kokybinį lūžį.

    „Kai palydovas kerta stebimą vaizdą, jis palieka ryškų pėdsaką ir užgožia tai, kas yra už jo“, – sakė Olivier Hainaut.

    „Pastaraisiais metais tai vyksta, bet dar galima su tuo susitvarkyti. Tačiau jei nuo 14 000 pereisime prie 1 700 000, problemos taps labai rimtos“, – pridūrė jis.

    Ryškesnis dangus ir poveikis aplinkai

    Tyrime išskiriamas ir projektas „Reflect Orbital“, kuriuo siekiama į orbitą kelti didelius palydovus su veidrodžiais, galinčiais nukreipti saulės šviesą į Žemę ir taip suteikti apšvietimą naktį. ESO vertinimu, net ir tada, kai veidrodžiai nėra nukreipti į stebėtoją, sklaida gali padaryti tokius objektus itin ryškius, o tai reikštų papildomą šviesos taršą.

    Mokslininkai nurodo, kad ryškūs palydovų žvaigždynai gali paveikti ne tik profesionalią astronomiją. Didėjanti dirbtinė dangaus šviesa siejama su poveikiu žmogaus ir gyvūnų biologiniams ritmams bei ekosistemoms, o kosminių paleidimų mastas kelia klausimų dėl energijos sąnaudų ir aplinkos pėdsako.

    Be to, didžiulė palydovų koncentracija didina ir susidūrimų riziką, o tai gali skatinti kosminių šiukšlių grandininę reakciją, dar vadinamą Keslerio sindromu. Tokiu atveju naujų susidūrimų sukeliamų nuolaužų daugėjimas galėtų apsunkinti saugų naudojimąsi tam tikromis orbitomis.

    ESO ir partneriai ragina svarstyti ribą, kuri leistų išsaugoti mokslinių stebėjimų galimybes, ir siūlo siekti, kad orbitoje būtų ne daugiau kaip 100 000 palydovų. Taip pat akcentuojama, kad palydovai turėtų būti projektuojami taip, kad būtų kuo mažiau matomi plika akimi ir mažiau ryškintų nakties dangų.

    Sprendimai dėl dalies didžiausių projektų priklauso reguliuotojams, tarp jų ir JAV Federalinei ryšių komisijai. ESO teigimu, būtent reguliavimo institucijos dabar turės įvertinti, kaip suderinti komercinius planus su mokslo, aplinkos ir visuomenės interesu išsaugoti tamsų dangų.

  • Portugalijos Alentežas vilioja žvaigždžių turizmu: „Dark Sky Alqueva“ vėl pelnė svarbų apdovanojimą

    Portugalijos Alentežas vilioja žvaigždžių turizmu: „Dark Sky Alqueva“ vėl pelnė svarbų apdovanojimą

    Apdovanojimas, kuris atkreipia keliautojų dėmesį

    Portugalijos Alentežo regione esantis Dark Sky Alqueva rezervatas 2026 metais vėl sulaukė tarptautinio įvertinimo: jis apdovanotas Tourism Leaders Awards apdovanojimuose turizmo patirties kategorijoje. Organizatoriai šioje kategorijoje paprastai išskiria projektus, kurie siūlo inovatyvią, tvarią ir aiškiai lankytojo patirtį gerinančią kryptį.

    Rezervatas pastaraisiais metais tapo vienu ryškiausių astroturizmo pavyzdžių Europoje, nes čia suderinamos kelios svarbios sąlygos: mažesnė šviesos tarša, palankus klimatas ir kryptingas naktinio dangaus apsaugos darbas. Tokie apdovanojimai veikia kaip kokybės ženklas turistams, ypač planuojantiems keliones į mažiau pažįstamus regionus.

    Kodėl ši vieta vadinama žvaigždžių stebėjimo etalonu

    Dark Sky Alqueva teritorija išplėtota taip, kad būtų patogu stebėti dangaus reiškinius tiek plika akimi, tiek su teleskopais: nuo žvaigždynų ir planetų iki meteorų lietų. Dėl palankių atmosferos sąlygų ir tamsaus dangaus čia įmanoma fiksuoti ir retesnius reiškinius, todėl vieta svarbi ne tik turizmui, bet ir edukacijai.

    Projektui reikšmingumo suteikia ir tarptautiniai sertifikatai. Dark Sky Alqueva buvo pristatomas kaip viena pirmųjų vietovių, gavusių „Starlight“ turizmo krypties sertifikavimą, kuris vertina dangaus stebėjimo sąlygas ir tvarumo principus, įskaitant šviesos taršos kontrolę.

    „Žmonės, kurie mus aplanko, ypač užsieniečiai, dažnai vadovaujasi apdovanojimais. „Starlight“ ženklas tikrina kokybę – tai ne nuomonė, o sertifikavimas, kuris moksliškai įrodo kokybę“, – sakė Dark Sky Alqueva pagrindinis astrofotografas Miguelis Claro.

    Astrofotografija ir investicijų klausimas

    Rezervato matomumą stiprina astrofotografija, kuri tampa pirmu kontaktu su vietove: nuotraukos parodo, ką realiai galima išvysti, ir skatina keliautojus planuoti kelionę į regioną. Pasak Miguelio Claro, kosmoso fotografija reikalauja specifinės įrangos, kruopštaus pasirengimo ir vėlesnio kadrų apdorojimo, kad rezultatas kuo tiksliau atspindėtų stebėtą reiškinį.

    Vis dėlto jis pabrėžia, kad Portugalijos potencialas astroturizme ne visada išnaudojamas dėl ribotesnio finansavimo. Anot pašnekovo, kai kurios net mažiau palankias sąlygas turinčios šalys sugeba greičiau įgyvendinti projektus, kuriuos Alqueva komanda buvo suplanavusi dar prieš daugiau nei dešimtmetį.

    „Portugalija galėtų būti daugelio projektų pradininkė, jei turėtume daugiau paramos. Matome, kad investicijos auga, bet pagalbos vis dar reikia daugiau“, – sakė Miguelis Claro.

    Dark Sky Alqueva sertifikuota teritorija apima daugiau nei 10 000 kvadratinių kilometrų aplink Alquevos didįjį ežerą, įtraukiant vienuolika Portugalijos savivaldybių bei dalį kaimyninių Ispanijos teritorijų. Rezervato kūrėjai pabrėžia ir švietimo aspektą: astroturizmo vietos, jų teigimu, padeda jaunimui labiau domėtis kosmosu, o astronomiją priartina prie kasdienio žmogaus patirties.

  • Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Gegužės 30 ir 31 dienomis danguje pasirodys ypatingas pilnaties derinys – vadinamasis mėlynasis mikromėnulis. Tai reiškia, kad pilnatis sutaps su Mėnulio buvimu netoli apogėjaus, kai jis nuo Žemės yra toliausiai.

    Mikromėnulis vizualiai atrodo kiek mažesnis ir blankesnis nei įprasta pilnatis, nes Mėnulio orbita nėra idealiai apskrita. Dėl elipsės formos per mėnesį kinta atstumas iki Žemės, o didžiausio atstumo taškas ir vadinamas apogėjumi.

    Šiuo atveju pilnatis bus maždaug apie 406 135 kilometrų atstumu, todėl tai turėtų būti mažiausiai atrodanti metų pilnatis. Astronomijos kalendoriuose pabrėžiama, kad panašus mėlynojo mikromėnulio sutapimas vėl pasikartos tik 2053 metais.

    Kas yra mėlynasis Mėnulis?

    Mėlynasis Mėnulis nėra Mėnulis, nusidažantis mėlynai. Taip vadinama situacija, kai per vieną kalendorinį mėnesį įvyksta dvi pilnatys – tai nutinka kas kelerius metus, nes sinodinis mėnesis trunka apie 29,53 dienos, o kalendorinis mėnuo dažniausiai yra 30 ar 31 dienos.

    Kai pilnatis įvyksta pakankamai anksti mėnesio pradžioje, kita pilnatis „telpa“ į to paties mėnesio pabaigą. Dėl šio kalendoriaus ir Mėnulio ciklo nesutapimo terminas ir prigijo populiariojoje astronomijoje.

    Kodėl mikromėnulis vadinamas retu?

    Griežtos, vienos visiems privalomos mikromėnulio ribos nėra, todėl skirtingi šaltiniai taiko kiek skirtingus kriterijus. Dažnai mikromėnuliu vadinama pilnatis, kuri įvyksta labai arti apogėjaus, o kai kur micromėnulio riba brėžiama maždaug nuo 405 000 kilometrų atstumo iki Žemės centro.

    Retumas šįkart siejamas ne su pačiu mikromėnuliu, o su dvigubu sutapimu: kad pilnatis būtų ir mėlynoji, ir tuo pačiu metu vyktų netoli apogėjaus. Toks kalendorių ir orbitos fazių suderinamumas pasitaiko gerokai rečiau nei atskirai mėlynoji pilnatis ar apogėjui artima pilnatis.

    Kaip stebėti Lietuvoje?

    Pilnaties geriausia dairytis vakare, kai Mėnulis kyla rytinėje dangaus pusėje, priešingoje nei leidžiasi Saulė. Stebėjimui pakanka plika akimi, o žiūronai ar teleskopas padės geriau pamatyti detales, nors pats Mėnulio „dydžio“ skirtumas labiau juntamas lyginant su kitomis pilnatimis.

    Didelę įtaką įspūdžiui daro vadinamoji Mėnulio iliuzija: prie horizonto jis dažnai atrodo didesnis vien dėl žmogaus regos ypatybių. Todėl norint objektyviau palyginti, verta pasižiūrėti į Mėnulį ir jam pakilus aukščiau, arba palyginti nuotraukas, darytas vienodais nustatymais.

  • Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys, dar vadinami švytinčiais nakties debesimis, yra vienas įspūdingiausių vasaros dangaus reiškinių. Mokslinėje literatūroje jie dažniausiai įvardijami kaip mezosferos debesys, nes formuojasi itin aukštai, maždaug 75–85 kilometrų aukštyje.

    Palyginimui, įprasti debesys, kuriuos matome kasdien, dažniausiai laikosi nuo kelių šimtų metrų iki maždaug 7 kilometrų aukščio. Dėl to sidabriškieji debesys išlieka apšviesti Saulės spindulių net tada, kai prie žemės jau sutemę, ir danguje įgauna sidabriškai melsvą, kartais perlamutrinį atspalvį.

    Šie debesys susidaro iš labai smulkių ledo kristalų, kurie nusėda ant mikrodalelių, tarp jų ir kosminės kilmės dulkių. Tikslios susidarymo detalės vis dar tiriamos, tačiau žinoma, kad reiškiniui ypač svarbios labai žemos mezosferos temperatūros ir pakankamas vandens garų kiekis dideliame aukštyje.

    Lietuvoje sidabriškųjų debesų sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o geriausios sąlygos dažniausiai pasitaiko birželį ir liepą. Būtent tada mezosfera pasiekia žemiausias sezono temperatūras, o reiškinys neretai būna ryškiausias.

    Didžiausia tikimybė juos pamatyti yra vėlai vakare ir paryčiais, kai Saulė būna maždaug 6–16 laipsnių žemiau horizonto. Praktikoje tai dažnai atitinka laiką apie 22.00–1.00 valandą ir trumpą intervalą prieš aušrą, nors tikslus metas priklauso nuo paros ir sezono.

    Stebėjimui nereikia teleskopo ar specialios įrangos, tačiau svarbu turėti kuo atviresnį vaizdą į šiaurinį horizontą. Geriausiai tinka vietos toliau nuo miesto šviesų, nes šviesos tarša mažina kontrastą ir subtilios struktūros gali tiesiog „pranykti“ dangaus fone.

    Sidabriškieji debesys dažnai atrodo kaip plonos, banguojančios juostos ar švytinčios gijos žemai virš šiaurės. Jie gali išsilaikyti kelias ar keliolika minučių ir keisti formą, o nuotraukose neretai matosi ryškiau nei plika akimi, ypač fotografuojant ilgesniu išlaikymu.

    Mokslininkams šis reiškinys svarbus ne tik dėl grožio. Stebint sidabriškųjų debesų dažnį ir ryškumą, galima geriau suprasti procesus viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, o kai kurie tyrimai sieja ilgalaikes tendencijas su mezosferos temperatūrų kaita ir vandens garų pokyčiais, kurie gali būti susiję ir su platesniais klimato procesais.

  • Baltijos pajūryje prasideda baltosios naktys: kada jos ryškiausios ir kur stebėti geriausia

    Baltijos pajūryje prasideda baltosios naktys: kada jos ryškiausios ir kur stebėti geriausia

    Kas yra baltosios naktys?

    Baltosios naktys yra astronominis reiškinys, kai po Saulės laidos dangus taip ir netampa visiškai tamsus. Taip nutinka todėl, kad Saulė nenusileidžia giliau nei 18 laipsnių po horizontu, o jos šviesa vis dar išsisklaido aukštesniuose atmosferos sluoksniuose.

    Dėl to šiaurinėje dangaus dalyje išlieka pastebimas prieblandos švytėjimas, o „tikros“ nakties juoduma neateina. Vizualiai tai primena ilgą vasaros sutemą, kuri kartais tęsiasi kone iki ryto.

    Kodėl tai matyti prie Baltijos?

    Reiškinys tiesiogiai susijęs su Žemės ašies pasvirimu Saulės atžvilgiu: artėjant vasaros saulėgrįžai šiauriniuose platumose naktys trumpėja, o prieblanda ilgėja. Kuo toliau į šiaurę, tuo baltosios naktys ryškesnės, o dar aukščiau platumose jos pereina į poliarinę dieną.

    Baltijos pakrantėje baltosios naktys paprastai labiausiai juntamos vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai saulėlydžiai vėlyvi, o nakties tamsa „neįsijungia“ iki galo. Lietuvoje efektas nėra toks ekstremalus kaip Skandinavijoje, tačiau giedromis naktimis jis gali būti aiškiai matomas.

    Kada stebėti ir kur ieškoti geriausių vaizdų?

    Ryškiausias baltųjų naktų laikotarpis paprastai sutampa su savaitėmis apie vasaros saulėgrįžą, kuri dažniausiai būna apie birželio 21 dieną. Stebėjimams verta rinktis laiką tarp vidurnakčio ir ankstaus ryto, kai įprastai tamsa turėtų būti giliausia, bet vietoje jos lieka melsva prieblanda.

    Geriausiai reiškinys matomas ten, kur mažiau dirbtinės šviesos, todėl pranašumą turi atviros pajūrio erdvės: paplūdimiai, kopos ar aukštesnės apžvalgos vietos. Kuo toliau nuo ryškiai apšviestų promenadų ir miestų, tuo natūralesnis ir kontrastingesnis bus dangaus švytėjimas.

    Stebėjimo kokybę labiausiai lemia giedras dangus ir mažesnė oro drėgmė, nes debesys bei migla „suvalgo“ subtilius prieblandos atspalvius. Jei naktis rami ir be debesų, ties horizontu dažnai matomas pilkšvai oranžinis ruožas, o virš jo dangaus spalva išlieka tamsiai mėlyna, bet ne juoda.

  • Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Pavasario pabaiga dangaus stebėtojams kasmet atneša vieną ryškiausių reginių – Eta Akvaridų meteorų lietų, susijusį su Halio kometa. Žemei keliaujant per kometos paliktą dulkių ir smulkių dalelių srautą, jos atmosferoje sudega ir sužimba kaip krintančios žvaigždės.

    Didžiausio aktyvumo pikas paprastai pasiekiamas gegužės 4–6 dienomis, o geriausias metas stebėti – prieš aušrą. Daugelyje vietovių palankiausios sąlygos susidaro apie 4 valandą ryto vietos laiku, kai meteorų „spinduliavimo taškas“ pakyla aukščiau danguje.

    Šis meteorų lietus geriausiai matomas Pietų pusrutulyje, kur per valandą idealiomis sąlygomis galima išvysti iki maždaug 60 meteorų. Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Lietuvą, dažniau tikimasi apie 10 meteorų per valandą, o vaizdą gali silpninti ryškesnis Mėnulis, užgožiantis blankesnius pėdsakus.

    Meteorų lietūs vyksta tuo pačiu metų laiku todėl, kad Žemės orbita kerta dulkių „takus“, paliktus kometų ar asteroidų. Kai kometa priartėja prie Saulės, jos ledas įkaista, ima garuoti ir išmeta dulkes, o Žemei įskriejus į šį srautą dalelės įlekia į atmosferą dideliu greičiu ir trumpam sužimba.

    Eta Akvaridai siejami su kometa 1P/Halley, geriau žinoma kaip Halio kometa, kuri prie Saulės sugrįžta maždaug kas 76 metus. Nors pati kometa paskutinį kartą buvo matoma 1986 metais, jos paliktos dalelės kasmet sukuria reginį, kurį galima stebėti plika akimi.

    Norint padidinti šansus pamatyti daugiau meteorų, verta rinktis kuo tamsesnę vietą toliau nuo miesto šviesų ir leisti akims priprasti prie tamsos bent 15–20 minučių. Patariama atsistoti taip, kad Mėnulis liktų už nugaros arba būtų pridengtas pastatu ar medžiu, nes taip sumažėja akinimas ir lengviau pastebėti blankesnius meteorų brūkšnius.

    Nors pikas trunka trumpai, Eta Akvaridų aktyvumas paprastai tęsiasi iki vėlyvo gegužės pabaigos, tad progų pamatyti krintančių žvaigždžių bus ir vėliau, ypač pagerėjus Mėnulio fazėms. Vasarą dangaus stebėtojų taip pat laukia kiti ryškūs meteorų lietūs, o vienas populiariausių – Perseidai, dažniausiai pasiekiantys piką rugpjūčio viduryje.

  • Gegužę dangų nušvies dvi pilnatys: Ką reiškia Gėlių ir Mėlynasis Mėnulis 2026 metais

    Gegužę dangų nušvies dvi pilnatys: Ką reiškia Gėlių ir Mėlynasis Mėnulis 2026 metais

    Gegužės pilnatys: kada ir kodėl jos dvi?

    2026 metais gegužė bus išskirtinė dėl paprastos priežasties: per vieną kalendorinį mėnesį įvyks dvi pilnatys. Pirmoji, vadinama Gėlių Mėnuliu, numatoma gegužės 1 dieną, o antroji pilnatis pasirodys gegužės 31 dieną.

    Tokios situacijos nėra retos, tačiau ir ne kasmetinės. Kadangi sinodinis Mėnulio ciklas trunka apie 29,5 dienos, kartais pilnatis į kalendorių „telpa“ du kartus, jei pirmoji įvyksta pačioje mėnesio pradžioje.

    Ką iš tiesų reiškia Mėlynasis Mėnulis?

    Antroji to paties mėnesio pilnatis dažnai vadinama Mėlynuoju Mėnuliu. Tai populiarus kultūrinis terminas, o ne astronominis reiškinys, todėl Mėnulis dėl jo netampa mėlynos spalvos.

    Astronominiu požiūriu abi pilnatys yra tokios pačios: per pilnatį Žemė atsiduria tarp Saulės ir Mėnulio, todėl iš mūsų perspektyvos matoma Mėnulio pusė būna visiškai apšviesta. Skirtumas šiuo atveju yra tik kalendorius ir įprastas pavadinimas.

    Iš kur atsirado Gėlių Mėnulio pavadinimas?

    Gėlių Mėnulis yra tradicinis gegužės pilnaties pavadinimas, paplitęs Šiaurės Amerikos kultūrinėse tradicijose ir vėliau prigijęs platesnėje populiariojoje astronomijoje. Jis siejamas su pavasariniu gamtos suklestėjimu, kai vidutinio klimato juostoje intensyviai žydi augalai.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra oficialus mokslinis terminas. Pilnatis gegužę nesiskiria nuo kitų metų pilnačių, tačiau pavadinimai padeda žmonėms lengviau susieti dangaus reiškinius su metų laikų ritmu.

    Kaip geriausia stebėti pilnatį?

    Pilnaties stebėjimui nereikia specialios įrangos: ją ryškiai pamatysite plika akimi, jei tik dangų neuždengs debesys. Vis dėlto žiūronai ar teleskopas leis įžiūrėti daugiau detalių, ypač Mėnulio kraterių ir tamsesnių bazaltinių lygumų.

    Geriausios sąlygos paprastai būna atokiau nuo miestų, kur mažesnė šviesos tarša. Tačiau pati pilnatis matoma ir mieste, todėl svarbiausia pasirinkti vietą su atvira dangaus kryptimi ir stebėti, kai Mėnulis pakyla aukščiau virš horizonto.

    „Mėlynasis Mėnulis nėra spalvos reiškinys, o kalendoriaus sutapimas, kai pilnatis tame pačiame mėnesyje įvyksta antrą kartą“, – aiškina astronomai, pabrėžiantys, kad terminas labiau populiariosios kultūros nei mokslo.