CP v2

Tag: Atakamos dykuma

  • „Super“ El Ninjas prakalbino Atakamos dykumą: Čilėje pražydo milijonai laukinių gėlių

    Viena sausiausių vietų Žemėje – Čilės Atakamos dykuma – šiemet netikėtai nusidažė ryškiomis spalvomis: po gausesnių liūčių čia masiškai pražydo laukinės gėlės.

    Šį reiškinį, vietinių vadinamą „desierto florido“ („žydinčia dykuma“), paskatino išskirtinai stiprus, vadinamasis „super“ El Ninjo, rašo „Live Science“.

    Paprastai Atakamoje per metus iškrenta tik apie 15 milimetrų kritulių, tačiau šįkart lietus pažadino po smėliu glūdinčias sėklas ir svogūnėlius, kurie gali išbūti ramybės būsenoje ištisus metus.

    Skelbiama, kad tarp liepos ir rugpjūčio kai kuriuose Čilės regionuose fiksuotas rekordinių kritulių kiekis – kai kur iškrito daugiau kaip 190 milimetrų lietaus, o tai vietomis sukėlė ir potvynius.

    Žydėjimas – retas ir trumpalaikis

    Čilės Nacionalinės miškų korporacijos (CONAF) saugomų teritorijų departamento vadovas Jorge Carabantes naujienų agentūrai „The Associated Press“ teigė, kad reiškinys yra išskirtinis: žydinčioje dykumoje suskaičiuojama daugiau nei 200 augalų rūšių.

    Anot jo, tai ne tik neįprastas, bet ir itin platus žydėjimas – dykumą gėlės šiemet padengė maždaug 17 000 kvadratinių kilometrų plote. CONAF atstovai tai įvardijo kaip didžiausią žydėjimą nuo 1997 metų.

    Vietomis smėlingas lygumas ir kalvų šlaitus nuspalvino violetiniai, rožiniai, balti, raudoni ir geltoni žiedai – teritorijos, kurios didžiąją metų dalį atrodo beveik negyvos.

    Tačiau šis reginys ilgai netruks: pasibaigus pietų pusrutulio pavasariui didžioji dalis žiedų nunyks, o augalai vėl paliks sėklas ir svogūnėlius laukti kito neįprastai lietingo sezono.

    Turistams ir fotografams – traukos objektas

    Žydėjimas vilioja turistus ir fotografus – ryškios spalvos ypač išryškėja tamsių Atakamos kalnų fone ir po dažnai giedru Čilės dangumi.

    Kartu specialistai primena, kad toks reiškinys gali būti dvilypis: nors jis suteikia unikalią galimybę išvysti „pražydusią“ dykumą, gausesni krituliai dalyje teritorijų reiškė ir didesnę potvynių riziką.

  • Atakamos dykumoje rastas 9 mln. metų kapibaros dantis kelia abejonių dėl jos sausros istorijos

    Šiaurinės Čilės Atakamos dykumoje mokslininkai aptiko maždaug 9 milijonų metų amžiaus krūminį dantį, priklausiusį šiuolaikinių kapibarų giminaičiui. Radinys stebina, nes kapibaros yra pusiau vandens gyvūnai, gyvenantys tik šalia pastovių gėlo vandens telkinių.

    Apie atradimą pranešė „Live Science“, remdamasis nauju moksliniu straipsniu, kuriame teigiama: fosilija papildo įrodymus, kad Atakama, viena sausiausių Žemės vietų, ne visus pastaruosius dešimtmečius milijonų metų buvo nuolat itin sausa.

    Atakamos dykuma užima maždaug šiaurinį trečdalį Čilės, o jos kraštovaizdį formuoja dvi kalnų grandinės: pakrantės kalnagūbris vakaruose stabdo drėgmę iš Ramiojo vandenyno, o Andai rytuose – kritulius iš Atlanto pusės. Dėl to dalyje dykumos itin sausa – per mėnesį čia iškrenta mažiau nei 2 milimetrai lietaus.

    Vis dėlto nauja fosilija leidžia manyti, kad bent kai kuriais laikotarpiais sąlygos galėjo būti drėgnesnės. Kapibarų giminaičio danties buvimas šiandieninėje hiper sausringoje teritorijoje dera su hipoteze, kad Atakamos klimatas praeityje kito, o ne visada buvo vienodai atšiaurus.

    Dantis rastas jūrinių nuogulų sluoksnyje

    Tyrėjai dantį aptiko nuogulose, kurios, kaip teigiama, susidarė seklioje jūrinėje aplinkoje maždaug prieš 7–10 milijonų metų. Tai dar viena užuomina, kad vėlyvajame miocene šiandieninė dykuma galėjo atrodyti visiškai kitaip.

    Be paties danties, toje pačioje vietovėje rasta ir mikroskopinių augalų liekanų – fitolitų. Jie rodo, kad regione galėjo augti palmės, žolės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, būdingi gerokai drėgnesnėms, net subtropinėms sąlygoms.

    Mokslininkų teigimu, tokie duomenys papildo platesnį įrodymų rinkinį, leidžiantį svarstyti, kad Atakama praeityje buvo pakankamai drėgna įvairiai gyvūnijai ir augalijai. Pusiau vandeninis gyvenimo būdas šiuo atveju tampa svarbia detale: kapibarų giminaičiams reikėjo ne tik vandens, bet ir vandens reikalaujančios augmenijos.

    Kaip kapibaros giminaičiai galėjo pasiekti šią vietą

    Tyrėjai nėra tikri, kaip tiksliai šie gyvūnai galėjo atsirasti Atakamos regione. Nors tuo laikotarpiu kapibaros Pietų Amerikoje jau gyveno, Andai sudaro didžiulę natūralią kliūtį tarp dabartinių jų paplitimo teritorijų ir radinio vietos.

    Viena iš straipsnyje aptariamų versijų – kad gyvūnai galėjo migruoti ne per kalnus, o vakarine žemyno pakrante, sekdami pelkes, upes ir kitas vandeningas buveines. Tokia kryptis logiškai sietųsi su tuo, kad kapibaroms reikalinga nuolatinė prieiga prie vandens.

    Nepriklausoma tyrime nedalyvavusi mokslininkė, Žemės mokslų profesorė Samantha Hopkins, išreiškė mintį, kad mažai tikėtina, jog dantis į šią vietą pateko ne gyvenus čia patiems gyvūnams. Jos vertinimu, danties dydis ir aplinkybės apsunkina paaiškinimą, kad jis galėjo būti atgabentas labai dideliais atstumais be vandeningos aplinkos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“. Nors vienas radinys pats savaime dar neatsako į visus klausimus apie Atakamos klimato istoriją, jis suteikia papildomą argumentą diskusijai: ši dykuma praeityje galėjo būti epizodiškai drėgnesnė, nei rodo dabartinis jos vaizdas.

  • Atakamos dykumoje užfiksuota rekordinė Saulės spinduliuotė – akimirkomis prilygo Venerai

    Intensyviausia Saulės šviesa Žemėje užfiksuota ne karščio alinamoje dykumoje, o šaltame, didelio aukščio plote Čilės Atakamoje. Chajnantoro plynaukštėje 2017 metų sausį prietaisai trumpam užregistravo tokį stiprų spinduliuotės pliūpsnį, kad jis priartėjo prie Saulės spinduliuotės intensyvumo ties Venera.

    Kaip aprašoma „ZME Science“, tai įvyko daugiau nei 5 kilometrų aukštyje virš jūros lygio esančioje plynaukštėje, kur oras itin sausas, o dangus dažnai būna beveik nepriekaištingai skaidrus. Nors naktimis čia gali būti labai šalta, Saulė šią vietą „atakuoja“ ypač galingai.

    Tą sausio dieną instrumentas užfiksavo 2 177 vatus Saulės energijos kvadratiniam metrui. Palyginimui, Žemę pasiekiančios Saulės spinduliuotės srautas už atmosferos ribų paprastai siekia apie 1 361 vatą kvadratiniam metrui, o atmosfera dalį šios energijos sugeria ir išsklaido.

    Paradoksalu, bet prie rekordinio šviesos pliūpsnio prisidėjo debesys. Įprastai laikomi „skėčiu“ nuo Saulės, tam tikromis sąlygomis jie gali sustiprinti apšvietimą konkrečioje vietoje, nukreipdami papildomai išsklaidytą šviesą į tą patį plotą.

    Kas fiksuota Chajnantoro plynaukštėje

    Mokslininkai šį reiškinį tyrė pasitelkę prietaisą, vadinamą piranometru – jis matuoja, kiek Saulės energijos krenta į paviršių. Skirtingai nei vien regimąją šviesą registruojantys jutikliai, piranometras fiksuoja ir ultravioletinę bei artimąją infraraudonąją spinduliuotę.

    Prietaisas Chajnantoro plynaukštėje buvo įrengtas 2016 metais, maždaug 5 148 metrų aukštyje. Kelerius metus kaupti duomenys parodė, kad ši vietovė išsiskiria ne tik trumpais ekstremaliais šuoliais, bet ir labai dideliais ilgalaikiais rodikliais.

    Skaičiuojant vidurkį per parą (įtraukiant ir nakties valandas), plynaukštė gavo vidutiniškai 308 vatus kvadratiniam metrui. Tai – išskirtinai didelė reikšmė, lyginant su daugeliu kitų regionų, ir viena priežasčių, kodėl šis plotas laikomas vienu intensyviausiai apšvitinamų pasaulyje.

    Kodėl debesys kartais „prideda“ šviesos

    Reiškinys, kai dėl debesų trumpam padidėja į žemę patenkanti Saulės spinduliuotė, vadinamas debesų sukeliamu sustiprinimu. Jis pasireiškia, kai tiesioginiai Saulės spinduliai patenka pro debesų tarpą, o nuo šviesių debesų kraštų dalis šviesos dar papildomai išsklaidoma ir nukreipiama į tą patį plotą.

    Tokiu atveju energija „neatsiranda iš niekur“ – tiesiog pasiskirsto kitaip, todėl vienoje vietoje trumpam gali susidaryti ypač intensyvus apšvietimas. Būtent toks sutapimas, sprendžiant iš matavimų, ir lėmė 2017 metų sausio spinduliuotės rekordą.

    Ne tik debesys: aukštis, sausra ir metų laikas

    Debesys paaiškina tik dalį istorijos. Chajnantoro plynaukštė yra labai aukštai, todėl Saulės spinduliams tenka „pereiti“ per plonesnį atmosferos sluoksnį – mažiau energijos sugeriama ar išsklaidoma.

    Dar vienas veiksnys – ypač sausas oras. Vandens garai sugeria dalį Saulės energijos, ypač infraraudonųjų spindulių ruože, o šiame regione jų labai mažai. Be to, dangaus skaidrumą dažnai palaiko menkas debesuotumas.

    Įtakos turi ir astronominis niuansas: Žemės orbita nėra idealiai apvali, o arčiausiai Saulės planeta priartėja ankstyvą sausį. Kadangi Pietų pusrutulyje tuo metu – vasara, tai gali padidinti į Žemę patenkančią Saulės spinduliuotę, palyginti su šiaurės pusrutulio vasara.

    Kodėl taip šviesu, bet ne karšta

    Nors saulės spinduliuotė čia gali būti ekstremali, tai nereiškia, kad oras tampa panašus į tropikus. Saulės šviesa šildo paviršių, o oras daugiausia šyla nuo žemės – per šilumos mainus ir infraraudonąją spinduliuotę.

    Šilumą „sulaiko“ atmosfera ir joje esantys šiltnamio efektą sukeliantys dujų bei vandens garų kiekiai. Chajnantore oras plonas ir sausas, todėl šiluma lengviau prarandama, ypač nusileidus Saulei, ir temperatūra gali laikytis apie nulį ar kristi žemiau.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktines pasekmes: tokie staigūs spinduliuotės šuoliai gali kelti iššūkių saulės elektrinių darbui, o žmonėms, dirbantiems dideliame aukštyje, reiškia didesnį poreikį saugotis intensyvios spinduliuotės.

  • Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Neįtikėtinas vaizdas Atakamoje: po El Ninjo liūčių viena sausiausių vietų virto gėlių jūra

    Atakamos dykuma šiaurės Čilėje, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, šiemet netikėtai nusidažė violetiniais ir baltais žiedų kilimais. Po neįprastai gausių liūčių didžiuliai plotai, kurie įprastai būna beveik be augmenijos, virto vadinamąja žydinčia dykuma.

    Vietomis per trumpą laiką iškrito daugiau kaip 180 milimetrų kritulių, o tai šiam regionui yra itin retas reiškinys. Įprastais metais kai kuriose Atakamos vietose kritulių beveik nebūna, todėl staigus vandens perteklius tapo galingu impulsu gyvybei.

    Kas slepiasi po smėliu

    Neįprasto reginio paslaptis yra po žeme. Atakamos dirvožemyje daugelio rūšių sėklos ir svogūnėliai gali išlikti ramybės būsenoje ilgą laiką, kol pasitaiko tinkamos sąlygos dygti.

    Gavę pakankamai drėgmės, augalai pradeda augti labai greitai, o dykumos paviršiuje per trumpą laiką susiformuoja tankūs žiedų plotai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia strategija leidžia augalams išgyventi ekstremalioje aplinkoje, kur vanduo yra didžiausia prabanga.

    El Ninjo įtaka ir pasekmės

    Šių metų kritulių šuolis siejamas su El Ninjo reiškiniu, kai sušyla centrinės ir rytinės pusiaujo Ramiojo vandenyno dalies paviršiniai vandenys. Tokie pokyčiai gali perbraižyti įprastus kritulių ir vėjų modelius įvairiuose pasaulio regionuose.

    Atakamoje tai reiškė įspūdingą žydėjimą, tačiau Čilei gausūs lietūs kai kur sukėlė ir rimtų problemų, įskaitant potvynius, infrastruktūros pažeidimus bei nelaimes. Specialistai primena, kad tas pats klimato svyravimas, kuris vienur sukuria trumpalaikę gamtos šventę, kitur didina rizikas.

    Kada žydėjimas pasieks piką

    Čilės nacionalinė miškų korporacija CONAF skelbė, kad žydėjimas dar gali stiprėti, o pikas dažniausiai prognozuojamas spalį. Esant palankioms sąlygoms, žiedai gali apimti apie 15 000 hektarų, tačiau galutinis mastas priklausys nuo tolimesnių orų ir dirvos drėgmės.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į turizmo poveikį: žydinti dykuma pritraukia tūkstančius lankytojų, todėl svarbu laikytis vietinių taisyklių ir saugoti trapią ekosistemą. Retas reiškinys gali greitai išnykti, o žmogaus pėdsakas dykumos augalijai išlieka ilgai.

  • Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Radimas, kurio nesitikėjo

    Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.

    Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.

    „Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.

    Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai

    Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.

    Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.

    „Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.

    Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.

    Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.

    Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.

  • Neįprasta žiema Pietų pusrutulyje: sniegas užklojo Atakamos dykumą, fiksuoja NASA

    Šiaurės Čilėje esanti Atakamos dykuma, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, rugpjūtį netikėtai pasidengė sniegu. NASA palydoviniai vaizdai parodė, kad sniego danga iš Andų nuslinko į dykumos teritorijas ir kai kur pasiekė net arčiau Ramiojo vandenyno pakrantės.

    Tokie reiškiniai Atakamoje yra itin reti, nes regioną paprastai saugo stabilus, labai sausas klimatas ir šaltas Humboldto srovės poveikis pakrantėje. Vis dėlto meteorologai pabrėžia, kad pavieniai sniego epizodai yra fiksuoti ir anksčiau, tačiau 2026 metų rugpjūčio atvejis išsiskyrė mastu.

    Pagrindine priežastimi įvardijama reta atmosferos situacija, susijusi su vadinamuoju atskirtuoju ciklonu, kai žemo slėgio sritis atsiskiria nuo reaktyvinės srovės. Tokios sistemos gali atnešti drėgmę į vietoves, kuriose įprastai kritulių beveik nebūna, ypač jei drėgnas oras nuo pakrantės įstumiamas į žemyno gilumą.

    Čilės meteorologai yra atkreipę dėmesį, kad panašūs cirkuliacijos tipai anksčiau jau buvo siejami su neįprastais krituliais šiaurės Čilėje. Šįkart drėgmė ir šaltesnė oro masė sutapo taip, kad krituliai krito sniego pavidalu ir išplito didesniame plote.

    Neįprasti krituliai paveikė ir astronominių observatorijų darbą, nes ši Čilės dalis pasaulyje vertinama dėl itin stabilios, sausos atmosferos. Dėl sniego ir vėjo kai kurios aukštikalnėse esančios aikštelės laikinai ribojo operacijas, nes įranga ir logistika tokiomis sąlygomis tampa rizikinga.

    Vietomis krituliai krito ne tik kaip sniegas aukštumose, bet ir kaip intensyvus lietus ar šlapdriba žemesnėse teritorijose. Čilės civilinės saugos tarnybos pranešimuose tokie epizodai paprastai siejami su staigių poplūdžių ir nuošliaužų rizika, kai vanduo greitai nuteka sausais slėniais.

    Pietų pusrutulyje 2026 metų žiemos sezonas išsiskyrė ryškesniais temperatūrų kontrastais: kai dalis Europos kentė karščius, Pietų Amerikoje kai kur vyravo neįprastai šaltos oro masės. Klimatologai pabrėžia, kad atskiri ekstremalūs reiškiniai patys savaime nėra tiesioginis klimato kaitos įrodymas, tačiau ilgalaikės tendencijos rodo didėjantį orų nepastovumą.

    Atakamos sniegas ypač patraukė dėmesį todėl, kad šis regionas dažnai naudojamas kaip vienas ryškiausių sausros etalonų pasaulyje. Kai tokiose vietose staiga pasirodo sniego danga, tai tampa aiškiu signalu, kaip stipriai vienas atmosferos modelis gali per trumpą laiką pakeisti įprastą kraštovaizdį.

    NASA palydoviniai stebėjimai leidžia tiksliai sekti, kaip greitai kinta sniego riba ir kaip toli drėgmė prasiskverbia nuo Andų iki dykumos žemumų. Tokie duomenys vėliau naudojami tiek orų analizėms, tiek vertinant, kaip ekstremalūs krituliai gali paveikti vandens apytaką, infrastruktūrą ir vietos ekosistemas.

  • Atakamos dykumoje – 60 000 tonų drabužių kalnas: kaip pasaulinė prekyba sukūrė atliekų krizę

    Čilės Atakamos dykumoje, laikomoje viena sausiausių vietų pasaulyje, per pastaruosius metus susiformavo milžiniška neparduotų ir išmestų drabužių sankaupa. Skaičiuojama, kad regione gali būti sukaupta apie 60 000 tonų tekstilės atliekų, o jų mastas toks didelis, kad matomas palydoviniuose vaizduose.

    Ši problema siejama su tarptautine naudotų drabužių prekyba ir sparčiai augančiu greitosios mados vartojimu. Drabužiai keliauja per ilgą grandinę: nuo gamybos ir mažmeninės prekybos iki antrinės rinkos, o tai, kas neparduodama, galiausiai tampa atliekomis, kurioms trūksta tvaraus tvarkymo.

    Didelė dalis naudotų ir naujų, bet neparduotų drabužių į šiaurinę Čilę patenka per Iquique uostą ir laisvosios prekybos zoną. Čia siuntos rūšiuojamos, o tinkami dėvėti gaminiai keliauja į įvairias Lotynų Amerikos šalis, kur paklausa pigesniems drabužiams išlieka didelė.

    Vis dėlto nemaža dalis siuntų pirkėjų nepasiekia: dalis drabužių būna prastesnės kokybės, sugadinti, pasenusių modelių arba paprasčiausiai neįperkami utilizuoti legaliai. Tokios atliekos, pasak vietos stebėtojų ir tarptautinės žiniasklaidos, neretai nelegaliai išvežamos į Alto Hospicio apylinkes, kur paliekamos atvirose teritorijose arba deginamos.

    Didžiausią aplinkosauginę riziką kelia sintetiniai audiniai, ypač poliesteris ir kiti iš naftos gaminami pluoštai. Skirtingai nei natūralios medžiagos, jie suyra itin lėtai, o deginant gali išsiskirti sveikatai pavojingi teršalai, bloginantys oro kokybę ir keliantys riziką šalia gyvenantiems žmonėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ir drabužių perdavimas labdarai ne visuomet reiškia, jog daiktai bus panaudoti pakartotinai. Rūšiavimo procesas tarptautinėje grandinėje atrenka tik dalį produkcijos, o likusi tampa komercinėmis atliekomis, kurioms reikia infrastruktūros, aiškių taisyklių ir finansavimo.

    Čilės institucijos ir kai kurios įmonės ieško būdų mažinti žalą: svarstomi tekstilės perdirbimo sprendimai, pavyzdžiui, jos panaudojimas izoliacinėms medžiagoms ar statybinėms plokštėms gaminti. Taip pat diegiami ar plečiami gamintojų atsakomybės mechanizmai, kuriais siekiama, kad į rinką tiekiančios bendrovės prisidėtų prie tekstilės atliekų surinkimo ir tvarkymo.

    Tačiau Atakamos drabužių sąvartynas vertinamas kaip platesnio reiškinio simptomas: kai gaminama daugiau, nei realiai sunaudojama, o atliekų tvarkymo sistema nespėja paskui vartojimą. Kol nebus sprendžiama visoje grandinėje, nuo dizaino ir medžiagų pasirinkimo iki pakartotinio naudojimo ir perdirbimo, dykumoje augantis tekstilės kalnas gali tik didėti.

  • Atakamos dykumoje aptiko stulbinamai grynus kristalus: jie gali tapti kvantinių kompiuterių siliciu

    Atakamos dykumoje aptiko stulbinamai grynus kristalus: jie gali tapti kvantinių kompiuterių siliciu

    Netikėtas radinys kasyklos atliekose

    Čilės Atakamos dykumoje, apleistos San Francisco kasyklos atliekų krūvose netoli Sierra Gorda, mokslininkai aptiko natūraliai susiformavusių herbertsmito kristalų, kurių grynumas pranoksta laboratorijoje užaugintas medžiagas. Radinį aprašė Stenfordo universitete dirbęs fizikas Aaronas Breidenbachas, bendradarbiavęs su Čilės tyrėjais iš Universidad de Chile ir Universidad Católica del Norte.

    Pasak autoriaus, per kelias paieškas pavyko surinkti bent apie 100 gramų žalių, šešiakampės formos kristalų. Tai mažiausiai dešimt kartų daugiau, nei jam buvo pavykę užauginti laboratorijoje per šešerius metus bandymų.

    Kodėl šie kristalai taip svarbūs?

    Herbertsmitas laikomas vienu perspektyviausių kandidatų vadinamajai kvantinei sukinio skysčio būsenai tirti. Tai egzotiška medžiagos būsena, kai elektronų sukiniai išlieka stipriai susieti tarpusavyje net labai žemoje temperatūroje, tačiau nesusiformuoja įprasta magnetinė tvarka.

    Tokia fizika domina kvantinių technologijų kūrėjus, nes gerai kontroliuojami kvantiniai laisvės laipsniai gali padėti kurti stabilesnius ir geriau skaitomus kvantinius elementus. Dėl to herbertsmitas kartais vaizdžiai lyginamas su potencialiu pagrindu, ant kurio būtų galima statyti ateities kvantinius įrenginius.

    Grynumas, kurio trūksta laboratorijoms

    Kristalai identifikuoti rentgeno spindulių difrakcijos metodu, o mėginiuose be herbertsmito aptikta ir kitų giminingų mineralų priemaišų, tarp jų atacamito bei cinko paratakamitų. Esminis skirtumas tas, kad natūraliuose kristaluose vario ir cinko santykis, remiantis anksčiau iš tos pačios kasyklos tirtų mėginių duomenimis, yra artimesnis idealiai herbertsmitui būdingai sudėčiai nei daugelyje laboratorinių sintetinių kristalų.

    Praktikoje tai reiškia mažiau struktūrinių defektų, kurie laboratorijoje dažnai atsiranda dėl nepageidaujamo vario „įsiterpimo“ į sluoksnius, trikdančius dvimatį magnetizmą. Tyrėjai pabrėžia, kad toks grynumas gali padėti aiškiau atskirti tikrą kvantinį signalą nuo triukšmo, kuris prastesniuose kristaluose kartais nustelbia norimą efektą.

    „Natūralių mėginių švara gali būti raktas, leidžiantis daug tiksliau pamatyti, kas iš tiesų vyksta kagomės gardelės magnetizme“, – sakė A. Breidenbachas, apibendrindamas, kodėl šie kristalai gali tapti lūžiu tyrimuose.

    Ką tai gali pakeisti kvantinių technologijų lenktynėse?

    Laboratorinė herbertsmito auginimo eiga yra ilga ir brangi: vienam gramui gali prireikti savaičių pasirengimo, o pats kristalų augimas gali trukti apie devynis mėnesius. Be to, procesas dažnai nėra efektyvus, todėl didelių, vienalyčių kristalų gauti sudėtinga net pažangiuose universitetų centruose.

    Natūralūs Atakamos kristalai, kaip teigiama, gali siekti iki maždaug 20 x 10 milimetrų, o tai svarbu bandant kurti kontaktus su metalais ar puslaidininkiais, reikalingus kvantinių būsenų nuskaitymui ir valdymui. Jei tokie kristalai bus prieinami tyrimams stabiliai ir pakankamais kiekiais, tai gali paspartinti eksperimentus, kurie šiandien stringa dėl medžiagų trūkumo ir nepakankamos kokybės.

    „Jei šią medžiagą pavyktų gauti švariai ir pakankamai, ji galėtų tapti kvantinių kompiuterių silicis“, – sakė tyrėjas, aiškindamas metaforą, kurią mėgsta naudoti kalbėdamas apie herbertsmito potencialą.

    Ir dar viena istorijos pusė

    Kartu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys kelia ir aplinkosauginių klausimų. A. Breidenbachas užsimena, jog dalis unikalių mineralinių darinių Atakamoje gali būti naikinami vykdant kasybos darbus, todėl ateityje gali prireikti aiškesnių taisyklių, kaip suderinti pramonę ir mokslui svarbių geologinių objektų apsaugą.

    Artimiausi žingsniai, tikėtina, bus išsamesnė kristalų kilmės, jų susidarymo sąlygų ir pakartojamumo analizė, taip pat nepriklausomų laboratorijų matavimai. Nuo jų priklausys, ar Atakamos radinys taps vienkartine sensacija, ar realiu impulsu kvantinių medžiagų tyrimams.

  • Atakamos dykuma virsta žydinčiu sodu: kas lemia retą reiškinį ir kada jis pasikartoja

    Atakamos dykuma šiaurinėje Čilėje laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, tačiau tam tikrais metais ji netikėtai pasidengia žiedų kilimu. Šis reiškinys vadinamas žydinčia dykuma ir, mokslininkų vertinimu, per pastaruosius maždaug 40 metų ryškiau pasikartojo apie 15 kartų.

    Įprastai didelė Atakamos dalis beveik negauna kritulių, o kai kuriose vietovėse lietaus gali nebūti ištisus metus. Dėl itin sausų sąlygų regionas dažnai minimas kaip natūrali laboratorija, kurioje tiriamos aplinkos, primenančios Marso paviršiaus sąlygas.

    Vis dėlto po retesnių, bet intensyvesnių lietaus epizodų kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia. Smėlio kopas ir šlaitus nuspalvina rožiniai, violetiniai, balti bei geltoni atspalviai, o vienu metu gali sužydėti daugiau nei 200 augalų rūšių.

    Žydėjimo „mechanizmas“ slypi dirvožemyje: jame išsibarsčiusios sėklos gali išlikti ramybės būsenoje labai ilgai. Jos turi natūralių prisitaikymo savybių, padedančių ištverti karštį ir drėgmės trūkumą, todėl laukia tinkamo momento, kai pasirodys vanduo.

    Kai krituliai sudrėkina paviršių, sėklos greitai sugeria drėgmę ir sudygsta, bandydamos išnaudoti trumpą laiką, kol vanduo dar neišgaravo. Specialistai nurodo, kad masiškesniam žydėjimui paprastai reikia maždaug 15–30 milimetrų kritulių, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai, tokie kaip temperatūra bei oro drėgnis.

    Dėl to žydinčios dykumos neįmanoma tiksliai „suplanuoti“ pagal kalendorių: net ir sulaukus lietaus, sąlygos ne visada sutampa. Jei jos palankios, kartu su žiedais suaktyvėja vabzdžiai apdulkintojai, pasirodo daugiau paukščių, o trumpam laikui vienas atšiauriausių planetos regionų tampa gyvybinga ekosistema.

    Čilė šį unikalų gamtos reiškinį siekia saugoti ir valdyti lankytojų srautus. 2023 metais šalyje buvo įkurtas nacionalinis parkas, skirtas apsaugoti žydintį dykumos kraštovaizdį, apimantį apie 570 kvadratinių kilometrų plotą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie epizodai svarbūs ne tik turizmui ar įspūdingoms nuotraukoms. Jie leidžia geriau suprasti, kaip ekosistemos reaguoja į kritulių svyravimus, o klimato kaitos kontekste padeda vertinti, kaip ateityje gali kisti itin sausų regionų biologinė įvairovė.

  • Atakamos dykumoje – milžiniška saulės ir baterijų jėgainė: investicija siekia 460 mln. eurų

    Atakamos dykumoje – milžiniška saulės ir baterijų jėgainė: investicija siekia 460 mln. eurų

    Čilės Atakamos dykuma, laikoma vienu sausiausių ir atšiauriausių regionų Žemėje, tampa strategine vieta atsinaujinančiai energetikai. Čia plėtojami didelio masto saulės energijos ir baterijų projektai, kurie leidžia elektrą tiekti ne tik dieną, bet ir sutemus.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – bendrovės „ContourGlobal“ vystomas hibridinis projektas, kurio bendra investicijų vertė siekia apie 460 mln. eurų. Projekto esmė – saulės elektrinės derinamos su didelės talpos energijos kaupimo sistemomis, kad elektros tiekimas būtų stabilesnis.

    Saulė dieną, elektra naktį

    Hibridinė elektrinė „Victor Jara“ sujungia apie 231 megavatų saulės generaciją su maždaug 1,3 gigavatvalandės baterijų talpa. Tai leidžia po saulėlydžio tiekti iki maždaug 200 megavatų elektros energijos iki maždaug 6,2 valandos.

    Kita projekto dalis Antofagastos regione – „Quillagua“ – turi apie 221 megavatų saulės generaciją ir maždaug 1,2 gigavatvalandės kaupimo talpą. Bendrai šie objektai sudaro apie 452 megavatų saulės generacijos ir apie 2,5 gigavatvalandės energijos kaupimo pajėgumus.

    Toks modelis sprendžia vieną svarbiausių saulės energetikos ribojimų: gamyba didžiausia tada, kai paklausa ne visada atitinka, o tinklų pralaidumas kai kuriose vietovėse dieną tampa ribotas. Energijos kaupimas leidžia perkelti dalį dieną pagamintos elektros į vakarinius ir naktinius valandas, kai jos dažnai reikia daugiau.

    Kodėl būtent Atakama?

    Atakama išsiskiria itin dideliu saulės spinduliuotės lygiu, todėl saulės elektrinių efektyvumas čia ypač aukštas. Dykumos klimatas taip pat reiškia mažiau debesuotų dienų, o tai leidžia patikimiau prognozuoti generaciją ir geriau išnaudoti baterijų sistemas.

    Dar vienas svarbus veiksnys – Čilės pramonės struktūra. Šalyje itin išplėtota kasyba, o didelė dalis objektų dirba visą parą ir reikalauja stabilaus elektros tiekimo. Dėl to sparčiai auga interesas suderinti atsinaujinančią generaciją su kaupimu, kad būtų mažinamos iškastinio kuro sąnaudos ir emisijos.

    Augantis baterijų vaidmuo energetikoje

    Čilė pastaraisiais metais aktyviai didina energijos kaupimo apimtis, o baterijos vis dažniau tampa ne atskiru technologiniu priedu, bet būtina elektros sistemos dalimi. Tokių projektų plėtra paprastai siejama su tinklų stabilumu, pikinių kainų mažinimu ir galimybe integruoti daugiau saulės bei vėjo elektrinių.

    Rinkos tendencijos rodo, kad didelio masto baterijų parkai sparčiai populiarėja ir kitose šalyse, ypač ten, kur atsinaujinančios energetikos dalis tinkle auga greitai. Atakamos projektai šį virsmą iliustruoja aiškiai: saulės energija čia tampa ne tik dienos, bet ir nakties elektros šaltiniu.