Milžiniška tekstilės sąvartynų zona Čilėje matoma net palydovinėse nuotraukose, o sprendimų vis dar trūksta.
Čilės Atakamos dykumoje, laikomoje viena sausiausių vietų pasaulyje, per pastaruosius metus susiformavo milžiniška neparduotų ir išmestų drabužių sankaupa. Skaičiuojama, kad regione gali būti sukaupta apie 60 000 tonų tekstilės atliekų, o jų mastas toks didelis, kad matomas palydoviniuose vaizduose.
Ši problema siejama su tarptautine naudotų drabužių prekyba ir sparčiai augančiu greitosios mados vartojimu. Drabužiai keliauja per ilgą grandinę: nuo gamybos ir mažmeninės prekybos iki antrinės rinkos, o tai, kas neparduodama, galiausiai tampa atliekomis, kurioms trūksta tvaraus tvarkymo.
Didelė dalis naudotų ir naujų, bet neparduotų drabužių į šiaurinę Čilę patenka per Iquique uostą ir laisvosios prekybos zoną. Čia siuntos rūšiuojamos, o tinkami dėvėti gaminiai keliauja į įvairias Lotynų Amerikos šalis, kur paklausa pigesniems drabužiams išlieka didelė.
Vis dėlto nemaža dalis siuntų pirkėjų nepasiekia: dalis drabužių būna prastesnės kokybės, sugadinti, pasenusių modelių arba paprasčiausiai neįperkami utilizuoti legaliai. Tokios atliekos, pasak vietos stebėtojų ir tarptautinės žiniasklaidos, neretai nelegaliai išvežamos į Alto Hospicio apylinkes, kur paliekamos atvirose teritorijose arba deginamos.
Didžiausią aplinkosauginę riziką kelia sintetiniai audiniai, ypač poliesteris ir kiti iš naftos gaminami pluoštai. Skirtingai nei natūralios medžiagos, jie suyra itin lėtai, o deginant gali išsiskirti sveikatai pavojingi teršalai, bloginantys oro kokybę ir keliantys riziką šalia gyvenantiems žmonėms.
Ekspertai pabrėžia, kad net ir drabužių perdavimas labdarai ne visuomet reiškia, jog daiktai bus panaudoti pakartotinai. Rūšiavimo procesas tarptautinėje grandinėje atrenka tik dalį produkcijos, o likusi tampa komercinėmis atliekomis, kurioms reikia infrastruktūros, aiškių taisyklių ir finansavimo.
Čilės institucijos ir kai kurios įmonės ieško būdų mažinti žalą: svarstomi tekstilės perdirbimo sprendimai, pavyzdžiui, jos panaudojimas izoliacinėms medžiagoms ar statybinėms plokštėms gaminti. Taip pat diegiami ar plečiami gamintojų atsakomybės mechanizmai, kuriais siekiama, kad į rinką tiekiančios bendrovės prisidėtų prie tekstilės atliekų surinkimo ir tvarkymo.
Tačiau Atakamos drabužių sąvartynas vertinamas kaip platesnio reiškinio simptomas: kai gaminama daugiau, nei realiai sunaudojama, o atliekų tvarkymo sistema nespėja paskui vartojimą. Kol nebus sprendžiama visoje grandinėje, nuo dizaino ir medžiagų pasirinkimo iki pakartotinio naudojimo ir perdirbimo, dykumoje augantis tekstilės kalnas gali tik didėti.
Leave a Reply