CP v2

Tag: Atsinaujinanti energetika

  • Europa raginama tapti pirmuoju elektrožemynu: iki 2040 metų elektrą didinti iki 50 proc.

    Europa raginama tapti pirmuoju elektrožemynu: iki 2040 metų elektrą didinti iki 50 proc.

    Didžiųjų Europos investuotojų, bendrovių ir sparčiai augančių startuolių koalicija paragino ES lyderius iškelti aiškų tikslą: iki 2040 metais elektra turėtų sudaryti bent 50 proc. galutinio energijos vartojimo. Iniciatyvos autoriai tai vadina siekiu paversti Europą pirmuoju elektrožemynu, kuriame daugiau ekonomikos veiklų remiasi vietoje pagaminama švaria elektra.

    Atvirą laišką politikams koordinavo „Norrsken“ organizacijų grupė, o tarp jį palaikančių vardų minima Corporate Leaders Group Europe ir tokios bendrovės kaip „H&M“, „Oatly“ bei „Einride“. Pasirašiusieji teigia, kad pagrindinis tikslas yra mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir apsisaugoti nuo staigių kainų šuolių.

    Energetikos šokai verčia skubėti

    Iniciatyvos šalininkai argumentuoja, kad nuo 2022 metų Europa patyrė kelis iš eilės energijos kainų sukrėtimus, kuriuos kurstė geopolitinė įtampa ir tiekimo grandinių trikdžiai. Kiekvienas toks šokas greitai persiduoda į pramonės sąnaudas, vartotojų sąskaitas, infliaciją ir palūkanų normų lūkesčius.

    Laiške pabrėžiama, kad didelė dalis Europos energijos sistemos vis dar priklauso nuo importuojamų išteklių, todėl regionas išlieka pažeidžiamas. Pasirašiusieji siūlo sprendimą sieti su vietine elektros gamyba iš atsinaujinančių šaltinių, energijos kaupimu ir tinklų plėtra.

    Ką reikštų 50 proc. elektrifikacija

    Šiandien elektra sudaro maždaug ketvirtadalį galutinio energijos vartojimo, todėl 50 proc. riba reikštų spartų šuolį per penkiolika metų. Praktikoje tai apimtų transporto elektrifikaciją, šilumos siurblių ir elektrinių katilų plėtrą pastatuose, taip pat pramonės procesų elektrinimą ten, kur tai įmanoma.

    Koalicija teigia, kad technologiškai didelė dalis ekonomikos jau dabar gali būti elektrifikuota, o didžiausi stabdžiai dažniau yra ne technologiniai, o politiniai ir reguliaciniai. Tarp dažniausių problemų įvardijami ilgi leidimų derinimo terminai, skirtingos taisyklės valstybėse ir nepakankamas investicijų tempas į perdavimo bei skirstymo tinklus.

    „Kiekviena krizė primena neveikimo kainą, ir ji tik didėja“, – sakė vienas iniciatyvos atstovų, kalbėdamas apie priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių.

    Kodėl tema aštrėja dabar

    Pasirašiusieji pabrėžia, kad keitėsi ekonomika: daugelyje rinkų nauji saulės ir vėjo projektai tapo konkurencingi be iškastinio kuro, o kai kuriais atvejais ir pigesni už tradicinius sprendimus. Tai leidžia teigti, kad perėjimas prie švarios elektros vis dažniau yra ne vien klimato politika, bet ir sąnaudų mažinimo bei saugumo klausimas.

    Dar vienas akcentas yra konkurencingumas. Augant duomenų centrų, debesijos ir DI sprendimų poreikiui, elektros kaina ir prieinamumas tampa lemiamu veiksniu, kur bus kuriami nauji pajėgumai ir investicijos. Jei elektra Europoje išliks brangesnė nei pagrindinių konkurentų rinkose, tai gali tapti ilgalaikiu pramonės ir inovacijų stabdžiu.

    Politikos sprendimai gali nulemti tempą

    Koalicija ragina ES nustatyti vieną aiškų orientyrą, kuris suteiktų daugiau prognozuojamumo investuotojams ir pramonei. Tikslas, jų teigimu, turėtų eiti kartu su greitesnėmis leidimų procedūromis, tinklų modernizacija, tarpvalstybinių jungčių stiprinimu ir energijos kaupimo sprendimų diegimu.

    Tuo pat metu pripažįstama, kad kai kuriuose regionuose atsinaujinančios energetikos projektai susiduria su saugumo, planavimo ir visuomenės priimtinumo klausimais. Tai reiškia, kad 2040 metų 50 proc. elektrifikacijos tikslas priklausys ne tik nuo investicijų, bet ir nuo politinės valios suderinti energetikos, pramonės ir saugumo prioritetus.

  • Seimas spręs dėl klimato ministrės Paulinos Hennig-Kloskos: koalicijos ginčas nustūmė krizines temas

    Seimas artimiausiu metu svarstys opozicijos siūlymą pareikšti nepasitikėjimą Lenkijos klimato ir aplinkos ministre Paulina Hennig-Kloska. Nors parlamento daugumos aritmetika leidžia manyti, kad ministrė postą išsaugos, balsavimas vyksta politiškai nepatogiu momentu, kai ministerija vienu metu susiduria su keliomis įtemptomis problemomis.

    Opozicijos iniciatyva formaliai nukreipta į ministrės atsakomybę už sprendimus ir komunikaciją, tačiau viešąją erdvę labiausiai kaitina koalicijos partnerių tarpusavio konfliktas. Įtampos fone dalis diskusijos apie realius klimato politikos ir aplinkosaugos darbus tampa antraeile, nors būtent jie lemia, ar ministerija sugeba vykdyti įsipareigojimus.

    Koalicijos matematika ir skilimai

    Valdančiosios daugumos balsai, vertinant dabartinę Seimo sudėtį, suteikia ministrei palankesnes išlikimo galimybes nei opozicijai tikintis perstumti balansą. Net jei dalis koalicijai artimų parlamentarų pasirinktų balsuoti prieš ministrę, vien tik to gali nepakakti, kad būtų surinkta dauguma nepasitikėjimui.

    Situaciją komplikuoja tai, kad pati ministrė nebepriklauso anksčiau ją rėmusiai politinei komandai, o koalicijos viduje atsiradę asmeniniai ir programiniai nesutarimai tapo vieši. Dėl to balsavimas tampa ne vien apie ministrės darbo įvertinimą, bet ir apie koalicijos discipliną, tarpusavio pasitikėjimą bei gebėjimą išlaikyti bendrą darbotvarkę.

    „Tokie balsavimai yra koalicijos solidarumo patikra“, – sakė Donaldas Tuskas.

    Viešos replikos tarp skirtingų koalicijos stovyklų didina įspūdį, kad ginčas vyksta dėl politinės įtakos, o ne dėl aiškiai suformuluotų aplinkos ir klimato politikos prioritetų. Tai ypač aktualu, nes ministerijos sprendimai tiesiogiai veikia energetikos transformaciją, investicijų kryptį ir gyventojams svarbias paramos programas.

    Neišspręstos ministerijos problemos

    Vienas jautriausių klausimų – atsinaujinančios energetikos reguliavimas, ypač susijęs su vėjo energetika sausumoje. Valdančioji dauguma anksčiau žadėjo spartesnį projektų įsibėgėjimą, tačiau teisėkūros procesas stringa, o suinteresuotos grupės spaudžia ieškoti kompromiso tarp energetinės plėtros ir vietos bendruomenių interesų.

    Ministerijai taip pat tenka atlaikyti kritiką dėl didelių valstybės remiamų programų administravimo ir kontrolės. Daugiausia klausimų kyla dėl programos „Czyste Powietrze“, kurios tikslas – mažinti taršą ir finansuoti pastatų modernizavimą bei šildymo sprendimų keitimą, tačiau praktikoje išryškėjo delsimas, procedūrinės spragos ir lėtas taisymų tempas.

    Diskusijose kartojamas argumentas, kad vien ankstesnės valdžios klaidomis aiškinti dabartinius sunkumus vis sunkiau, nes nuo politinių pokyčių praėjo pakankamai laiko naujam valdymui įtvirtinti. Todėl politinis spaudimas auga ne tik iš opozicijos, bet ir iš koalicijos vidaus, kur ieškoma atsakomybės ir aiškesnių rezultatų.

    Dar viena sritis, kelianti daug emocijų, yra užstato sistema, kuri po starto viešai aptarinėjama kaip turinti techninių ir organizacinių trūkumų. Nors nauji nacionaliniai sprendimai dažnai susiduria su pradžios nesklandumais, kritikai pabrėžia, kad už sistemos architektūrą ir įgyvendinimo priežiūrą atsakinga būtent ministerija.

    Kodėl šis balsavimas svarbus

    Net jei nepasitikėjimo procedūra ministrės neatstatydins, pats procesas gali turėti pasekmių: jis išryškina koalicijos trapią pusiausvyrą ir perkelia dėmesį nuo sprendimų į tarpusavio kovas. Ilgainiui tai gali reikšti lėtesnį teisėkūros tempą srityse, kur svarbus prognozuojamumas: nuo atsinaujinančios energetikos iki paramos programų taisyklių.

    Artėjant balsavimui, lemiamas taps ne vien formalus mandatų skaičius, bet ir tai, kiek koalicijos partneriai pasirengę viešai demonstruoti vienybę. Opozicijai tai proga įtvirtinti ministerijos problemų darbotvarkę, tačiau koalicijai tai – reputacinis testas, ar ginčai neužgožia darbų, kurių laukia rinkėjai ir rinka.

  • Černobylyje statomas 2 MW saulės parkas: jis turėtų užtikrinti elektrinės poreikius ir remontus

    Černobylyje statomas 2 MW saulės parkas: jis turėtų užtikrinti elektrinės poreikius ir remontus

    Saulės elektrinė Černobylio teritorijoje

    Černobylio atominės elektrinės teritorijoje Ukrainoje statomas 2 megavatų galios saulės parkas, kuris turėtų padėti užtikrinti objekto elektros poreikius. Skelbiama, kad saulės moduliai elektros energiją pradėti gaminti turėtų per maždaug mėnesį nuo projekto užbaigimo.

    Tokie sprendimai siejami su praktiniu poreikiu turėti stabilesnį vietinį energijos šaltinį objektui, kuris tebėra prižiūrimas ir saugomas. Nors Černobylio elektrinė jau seniai nebegamina elektros, teritorijoje vyksta darbai, kuriems reikalingas patikimas elektros tiekimas.

    Kokia Černobylio elektrinės funkcija šiandien

    Černobylio atominės elektrinės vadovas Serhii Tarakanovas Ukrainos žiniasklaidai yra sakęs, kad šiuo metu planų aktyviai dalyvauti elektros rinkoje nėra. Vis dėlto jis neatmetė, kad ateityje, pasikeitus situacijai ir poreikiams, tokia kryptis galėtų atsirasti.

    Anot jo, pagrindinė valdžios užduotis elektrinės komandai išlieka aiški: vykdyti reaktorių blokų eksploatacijos nutraukimą ir pertvarkyti apsaugines konstrukcijas taip, kad jos būtų saugios aplinkai. Būtent šiems tikslams reikalinga infrastruktūra ir nuolatinis energijos tiekimas.

    Kodėl zona vertinama kaip energetikos plėtros erdvė

    Tarakanovas yra pabrėžęs, kad atskirties zonoje yra daug laisvos erdvės, todėl ji teoriškai tinkama žaliosios energijos gamybai. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad teritorijoje egzistuoja energetikos infrastruktūra, įskaitant tinklą, kuris istoriškai buvo pritaikytas dideliems elektros srautams.

    Jo teigimu, papildomas veiksnys yra leidimų procedūrų specifika: atskirties zonoje dėl riboto gyventojų skaičiaus dalis procesų gali būti paprastesni nei tankiai apgyvendintose vietovėse. Tai, pasak elektrinės vadovo, sudaro prielaidas ateityje racionaliau išnaudoti šią unikalią teritoriją.

    Remontas po drono smūgio ir galimos sąnaudos

    Tuo pat metu išlieka rimti darbai, susiję su saugumo užtikrinimu. Pranešta, kad naujoji apsauginė arka, dengiantis senąjį sarkofagą, po Rusijos drono smūgio buvo apgadinta ir jai reikalingas skubus remontas.

    Po smūgio 2025 metų vasarį ir kilusio gaisro konstrukcija, kaip skelbta, prarado pilną sandarumą. Vertinama, kad atkūrimo kaštai gali siekti iki 500 000 000 eurų, o darbai gali užtrukti iki 2030 metų; dalį lėšų jau yra pervedę Ukrainos Vakarų partneriai.

    Elektrinės vadovas taip pat yra pabrėžęs, kad šiuo metu nėra požymių apie neišvengiamą senojo sarkofago griūties riziką. Vis dėlto remontų skubą lemia siekis atkurti maksimalų barjerų patikimumą virš ketvirtojo bloko, kuris sprogo 1986 metais.

    Ar grįžtų branduolinė gamyba?

    Kalbėdamas apie ilgalaikes perspektyvas, Tarakanovas skeptiškai vertino idėją atkurti elektrinės energinį potencialą pasitelkiant mažus modulinius reaktorius. Jo požiūriu, atsižvelgiant į 1986 metų avarijos pamokas, būtų logiška remtis tik patikrintomis technologijomis.

    Jis akcentavo, kad jei kada nors būtų svarstoma branduolinės generacijos plėtra, labiau tiktų didelės galios, plačiai pasaulyje naudojami reaktoriai, kurių saugos lygis yra aukštas. Kol kas realiausias artimiausio laikotarpio sprendimas atrodo saulės parko projektas, orientuotas į vietinius poreikius.

  • Istorinis rekordas: Lietuva savaitę elektros poreikį padengė atsinaujinančia energija

    Istorinis rekordas: Lietuva savaitę elektros poreikį padengė atsinaujinančia energija

    Balandžio 20–26 dienomis Lietuva pirmą kartą pasiekė istorinį rezultatą: per savaitę atsinaujinančių išteklių elektrinės pagamino daugiau elektros, nei jos reikėjo šalies vartojimui. Pagrindiniu šuolio varikliu tapo itin išaugusi vėjo elektrinių gamyba, o situacija rinkoje atnešė ir ryškų kainų kritimą.

    Per minėtą savaitę vidutinė didmeninė elektros kaina Lietuvos „Nord Pool“ zonoje krito iki 36 eurų už megavatvalandę. Tai buvo apie 58 proc. mažiau nei ankstesnę savaitę, kai vidurkis siekė 86 eurus už megavatvalandę, o tokio lygio kainos nematytos nuo praėjusių metų birželio.

    Rinkoje fiksuotos ir neigiamos kainos, kurios paprastai reiškia, kad pasiūla trumpais laikotarpiais viršija paklausą. Neigiamos kainos pasitaikė trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį, o savaitgalį elektra iki nulio ar žemiau kainavo iki penktadalio laiko.

    Kas nulėmė rekordą?

    Vėjo ir saulės elektrinės per savaitę pagamino 206 gigavatvalandes elektros, o kartu su kitais atsinaujinančiais šaltiniais bendras atsinaujinančios energijos kiekis pasiekė 215 gigavatvalandžių. Tuo metu Lietuvos elektros poreikis siekė 210 gigavatvalandžių, tad atsinaujinantys šaltiniai padengė apie 102 proc. paklausos.

    Lyginant su ankstesne savaite, vartojimas buvo maždaug 4 proc. mažesnis. Vis dėlto esminę įtaką padarė gamybos augimas: vėjo elektrinių gamyba šoktelėjo 78 proc. ir pasiekė 151 gigavatvalandę, sudarydama apie 58 proc. visos šalyje pagamintos elektros.

    Saulės elektrinių gamyba augo 19 proc. iki 55 gigavatvalandžių ir sudarė apie 21 proc. Hidroelektrinės pagamino 23 gigavatvalandes, šiluminės elektrinės 18 gigavatvalandžių, o kiti šaltiniai 12 gigavatvalandžių.

    Importas mažėjo, eksportas augo

    Per nagrinėjamą savaitę visos šalies elektrinės pagamino 259 gigavatvalandes, tai yra apie 124 proc. viso poreikio. Tai buvo 43 proc. daugiau nei savaitę prieš tai, kai bendra gamyba siekė 181 gigavatvalandę.

    Importo srautai traukėsi 43 proc. nuo 100 iki 57 gigavatvalandžių. Didžiausia importo dalis atėjo iš Latvijos, mažesnė iš Švedijos, o likusi dalis iš Lenkijos.

    Eksportas tuo pat metu padvigubėjo nuo 52 iki 103 gigavatvalandžių. Daugiausia elektros buvo išvežta į Švediją, taip pat į Latviją ir Lenkiją, o į Švediją Lietuva eksportavo daugiau, nei iš jos importavo.

    Ką tai reiškia vartotojams?

    Tokia savaitė rodo, kaip greitai elektros sistemos balansą gali pakeisti vėjo ir saulės generacija, ypač kai sutampa palankios meteorologinės sąlygos ir mažesnis vartojimas. Trumpalaikėje perspektyvoje tai didina kainų svyravimus, įskaitant laikotarpius, kai kaina biržoje artėja prie nulio ar tampa neigiama.

    Ilgesnėje perspektyvoje rekordai dažniausiai reiškia augantį poreikį lankstumui: tinklų plėtrai, energijos kaupimui, vartojimo valdymui ir eksporto galimybėms. Kai gamyba dažnai viršija vidaus paklausą, gebėjimas efektyviai perduoti energiją per jungtis ir subalansuoti sistemą tampa lemiamu veiksniu tiek kainoms, tiek patikimumui.

  • Saulės elektrinės laukuose naktimis suaktyvėja šikšnosparniai: tyrimas atskleidė netikėtą jų naudą

    Saulės elektrinės laukuose naktimis suaktyvėja šikšnosparniai: tyrimas atskleidė netikėtą jų naudą

    Dieną saulės elektrinių parkai atrodo kaip statiška infrastruktūra, tačiau sutemus jie gali virsti aktyviomis gyvūnų maitinimosi ir slėptuvių vietomis. Naujesni stebėjimai rodo, kad tokiose teritorijose dažniau fiksuojami šikšnosparniai, o jų elgsena skiriasi nuo įprastų migracijos ar atsitiktinio praskridimo scenarijų.

    Šikšnosparniai yra vieni svarbiausių naktinių vabzdžių reguliuotojų, todėl jų gausa konkrečioje vietoje dažnai reiškia ir didesnį vabzdžių kiekį. Saulės modulių eilės sukuria pavėsį, keičia vėjo ir drėgmės režimą prie žemės, o tai gali sudaryti palankesnes sąlygas augalijai ir smulkiems bestuburiams, ypač jei teritorija tvarkoma ne intensyviai.

    Kas traukia šikšnosparnius?

    Vienas dažniausių paaiškinimų yra maisto grandinė: daugiau augalijos reiškia daugiau vabzdžių, o kur vabzdžių daugiau, ten suaktyvėja ir jų medžiotojai. Praktikoje tai gali pasireikšti tuo, kad šikšnosparniai virš saulės parkų medžioja ilgiau, kartoja skrydžio trajektorijas ir toje pačioje vietoje fiksuojami daugelį naktų iš eilės.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra pati konstrukcija. Metaliniai rėmai, tarpai ir atramos sukuria daugiau užuovėjos, o sukaupta šiluma vakare gali padėti palaikyti stabilesnį mikroklimatą, kas kai kurioms rūšims ypač svarbu jauniklių auginimo laikotarpiu.

    Kaip tai tiriama ir ką rodo duomenys?

    Šikšnosparnių aktyvumas dažniausiai vertinamas akustiniais registratoriais, kurie fiksuoja ultragarsinius signalus, pagal juos galima atskirti rūšis ar bent jų grupes. Tokie matavimai leidžia palyginti aktyvumą skirtingose buveinėse, pavyzdžiui, saulės parke, šalia esančiose pievose ar miško pakraščiuose.

    Interpretacija reikalauja atsargumo, nes aukštesnis signalų skaičius nebūtinai reiškia didesnę populiaciją, jis gali rodyti ir intensyvesnį medžioklės elgesį. Vis dėlto pasikartojantys fiksavimai tose pačiose vietose leidžia daryti prielaidą, kad daliai šikšnosparnių saulės parkai tampa ne tik tranzitine, bet ir funkcionalia buveine.

    Ką tai reiškia saulės parkų plėtrai?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra neišvengiamai keičia kraštovaizdį, todėl svarbu vertinti ne tik klimato naudą, bet ir poveikį biologinei įvairovei. Šikšnosparnių atvejis rodo, kad kai kurie žmogaus sukurti objektai gali netikėtai suteikti papildomų ekologinių nišų, tačiau tai nereiškia, jog rizikų nėra.

    Didžiausi skirtumai dažnai priklauso nuo teritorijos priežiūros, apželdinimo sprendimų, apšvietimo ir trikdymo lygio. Tinkamai planuojant, saulės parkai gali būti derinami su gamtai palankesnėmis priemonėmis, kurios didina buveinių įvairovę ir mažina neigiamą poveikį aplinkinėms ekosistemoms.

    Šikšnosparniai dažnai apipinami mitais, tačiau ekologiniu požiūriu jie yra vertingi sąjungininkai, ypač ten, kur gausu vabzdžių. Todėl saulės elektrinių parkai, kurie dieną tiekia energiją, naktį kai kuriose vietovėse gali tapti svarbia grandimi vietinėje ekosistemoje.

  • Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su švaresne elektros gamyba ir mažesnėmis emisijomis, tačiau nauji tyrimai rodo dar vieną svarbų efektą. Kai dalis parkų planuojami nepaliekant žemės plikos, o įrenginių teritorijos prižiūrimos tausojančiai, po moduliais gali formuotis netikėtai turtingos buveinės.

    Vokietijoje atliktuose biologinės įvairovės stebėjimuose antžeminiuose saulės parkuose užfiksuota daugiau kaip 300 augalų rūšių. Kartu identifikuota per 30 žiogų ir skėrių rūšių, o taip pat registruota 13 skirtingų šikšnosparnių rūšių, besinaudojančių tokiose teritorijose susiklosčiusiomis sąlygomis.

    Kas keičiasi po moduliais?

    Pagrindinis skirtumas atsiranda tada, kai parkų plėtra derinama su vietine augalija ir ribojama intensyvi žemės dirbimo praktika. Dalis saulės elektrinių teritorijų yra aptvertos, rečiau trikdomos žmonių, jose paprastai nevyksta arimas ir sumažėja pesticidų bei herbicidų naudojimo poreikis.

    Modulių metamas šešėlis ir jų suformuojamas mikroklimatas taip pat turi įtakos: dirva dažniau išlaiko drėgmę, temperatūrų svyravimai tampa švelnesni. Tokios sąlygos palankios daugiametėms žolėms ir laukinėms gėlėms, kurios savo šaknimis stabilizuoja dirvožemį ir mažina erozijos riziką.

    Kodėl tai svarbu biologinei įvairovei?

    Įvairesnė augalija reiškia daugiau maisto ir slėptuvių vabzdžiams, o vabzdžių gausa pritraukia aukštesnių mitybos grandžių gyvūnus. Šikšnosparniai, kurie minta skraidančiais vabzdžiais, tokiuose plotuose gali rasti daugiau grobio, ypač jei aplinkinėse teritorijose vyrauja intensyvus žemės ūkis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad saulės parkai savaime nėra garantuota „gamtos oazė“: daug lemia projektavimo ir priežiūros sprendimai. Jei teritorija nuolat šienaujama iki plikos vejos, dažnai trikdoma technikos arba naudojamos cheminės priemonės, biologinės įvairovės nauda gali būti gerokai mažesnė.

    Ką tai gali reikšti ateities projektams?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje spartėja, todėl didėja ir konkurencija dėl žemės naudojimo. Dėl to vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip mažinti infrastruktūros poveikį kraštovaizdžiui ir gamtai, o kartu išlaikyti ekonominį projektų gyvybingumą.

    Praktikoje tai reiškia aiškesnį dėmesį vietinių augalų mišiniams, švelnesniam šienavimo režimui, buveinių fragmentacijos mažinimui ir ilgalaikiam monitoringui. Tyrimai rodo, kad suderinus energijos gamybą su ekologiniais tikslais, saulės elektrinės gali tapti ne tik klimato politikos, bet ir biologinės įvairovės stiprinimo dalimi.

    Tokie rezultatai nekeičia fakto, kad kiekvienas projektas turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į vietos ekosistemas ir saugomas teritorijas. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia teigti: gerai suplanuota saulės elektrinė kartais sukuria sąlygas gamtai atsikurti ten, kur to mažiausiai tikėtasi.

  • Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.

    Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.

    Skaičiai, kurie išsiskiria

    Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.

    Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.

    Kas pasikeitė po 2021 metų?

    Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.

    Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.

    Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai

    Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.

    „Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.

    Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.

    Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.

    Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.

  • „Engie“ perka 30 MW vėjo parką Lenkijoje: sandoris augina grupės žaliosios energijos portfelį

    Prancūzijos energetikos grupės „Engie“ valdoma „Engie Zielona Energia“ pasirašė sutartį dėl Lenkijoje veikiančio Kamionkos vėjo parko įsigijimo. 30 MW galios objektas iki šiol priklausė atsinaujinančios energetikos plėtotojai „BayWa r.e.“.

    Vėjo parkas įsikūręs Vakarų Pamario vaivadijoje ir veikia nuo 2012 metų. Jį sudaro 12 vėjo turbinų, o sandoris leidžia „Engie“ sustiprinti veikiančių, pajamas generuojančių atsinaujinančios energijos aktyvų dalį Lenkijos rinkoje.

    Kas perkama ir kodėl tai svarbu

    Tokio tipo įsigijimai energetikos grupėms yra būdas greičiau didinti žaliąją gamybą, nes nereikia laukti ilgo leidimų, prijungimo prie tinklų ir statybų ciklo. Lenkijoje tai ypač aktualu dėl ribotų tinklų pralaidumų ir ilgesnių projektų parengimo terminų.

    „Engie“ nurodo, kad po šio sandorio grupės atsinaujinančių energijos išteklių portfelis Lenkijoje viršija 400 MW ir apima sausumos vėjo parkus bei saulės elektrines. Skaičiuojama, kad šių aktyvų metinė elektros gamyba siekia daugiau nei 700 GWh.

    Pagal bendrovės pateiktą informaciją, 2025 metų pabaigoje „Engie“ Lenkijoje turėjo 240,9 MW įrengtos galios sausumos vėjo parkuose. Naujas pirkinys papildo portfelį regione, kuriame vėjo generacija tradiciškai išlieka viena svarbiausių atsinaujinančios energetikos krypčių.

    Įmonių komentarai ir strategija

    „Kamionkos vėjo parko įsigijimas atitinka mūsų požiūrį plėtoti atsinaujinančios energijos portfelį Lenkijoje, derinant naujų investicijų įgyvendinimą ir veikiančių projektų įsigijimą“, – sakė „Engie Polska“ vadovas Piotras Rogóžas.

    „Šio vėjo parko pardavimas „Engie“ yra svarbus žingsnis abiem įmonėms, ir esame įsitikinę, kad projektas toliau kurs reikšmingą vertę naujajam savininkui“, – sakė „BayWa r.e.“ Lenkijos padalinio vadovas Arturas Marchewka.

    „Engie“ taip pat akcentuoja, kad vienas iš ją dominančių plėtros kelių yra veikiančių projektų įsigijimas, kai vėliau galima didinti efektyvumą ir gamybą. Praktikoje tai dažnai siejama su repowering sprendimais, kai senesnės turbinos pakeičiamos naujesnėmis, galingesnėmis arba optimizuojama parko veikla.

    Platesnis kontekstas: konsolidacija ir vėjo energetikos tempas

    Lenkijos sausumos vėjo rinka pastaraisiais metais išgyvena permainų etapą: vienoje pusėje auga elektros paklausa ir spaudimas dekarbonizuoti gamybą, kitoje pusėje išlieka iššūkiai dėl tinklų, reguliavimo ir projektų vystymo trukmės. Dėl to rinkoje matyti didesnis susidomėjimas įsigijimais, kai nuperkamas jau veikiantis turtas.

    „Engie“ yra Paryžiuje įsikūrusi energetikos grupė, kurios didžiausia akcininkė yra Prancūzijos valstybė. Bendrovė skelbia, kad 2025 metais grupės apyvarta siekė 71,9 mlrd. eurų, o jos akcijomis prekiaujama Paryžiaus ir Briuselio biržose.

    Nors finansinės sandorio sąlygos šiame pranešime neatskleidžiamos, pats įsigijimas rodo kryptį, kurią renkasi didieji energetikos žaidėjai regione: didinti atsinaujinančios energijos dalį ne tik per naujas statybas, bet ir per tikslines, veiklą iškart stiprinančias akvizicijas.