Tag: Atsinaujinanti energija

  • Tyrimas: žemi debesys gali keisti, kiek energijos pagamina jūriniai vėjo parkai

    Tyrimas: žemi debesys gali keisti, kiek energijos pagamina jūriniai vėjo parkai

    Debesys virš jūros gali turėti didesnę įtaką vėjo jėgainių pagaminamai elektrai, nei įprastai numatoma skaičiavimuose. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikromis sąlygomis žemi debesys gali lemti, kiek energijos pavyksta „paimti“ iš vėjo.

    Daugelis vėjo energetikos modelių remiasi prielaida, kad dangus yra giedras ir sausas, tačiau realybėje, ypač virš vandenynų, dažniau vyrauja debesuotumas. Apie tai rašo „ScienceAlert“, aptardamas studiją, publikuotą „Journal of Renewable and Sustainable Energy“.

    Mokslininkai, remdamiesi palydoviniais duomenimis, pažymi, kad debesys vidutiniškai dengia apie 67 proc. Žemės paviršiaus. Virš vandenynų giedras dangus yra dar retesnis – tyrimai leidžia manyti, kad tam tikru metu mažiau nei 10 proc. „jūrinio“ dangaus būna be debesų.

    Didėjant investicijoms į jūroje statomus vėjo parkus ir šalims siekiant mažinti iškastinio kuro vartojimą, toks veiksnys tampa praktiškai svarbus: prognozuojant elektrinių našumą ir planuojant jų išdėstymą reikia kuo tiksliau suprasti, kas atmosferoje vyksta aplink turbinas.

    Kas tiriama ir kodėl tai svarbu

    Tyrime dėmesys sutelktas į stratokumulinius debesis – žemai esančius, dažnai didelius ir vientisus debesų sluoksnius. Jie paprastai formuojasi ties atmosferos ribinio sluoksnio viršumi – tai oro masė arčiausiai Žemės paviršiaus, kuriai didelę įtaką daro trintis ir paviršiaus nelygumai (tiek sausumoje, tiek virš jūros).

    Būtent ribiniame sluoksnyje „gyvena“ vėjo energetikai svarbiausi srautai, iš kurių turbinos ir renka kinetinę energiją. Tačiau šio sluoksnio aukštis gali keistis dėl įvairių meteorologinių priežasčių, o vėjo jėgainių aukštis – išlieka toks pats, todėl net nedideli atmosferos pokyčiai gali pakeisti sąlygas rotoriaus zonoje.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Nyderlandų Tventės universiteto fiziko Davide Selvatici, modeliavo skirtingas situacijas, kai vėjo parkai veikia po stratokumulinių debesų danga. Tikslas buvo išsiaiškinti, kaip debesys veikia vėjo energijos „prieinamumą“ ir ar pačios turbinos gali paveikti debesis.

    Sausas ar drėgnas oras virš debesų – priešingi rezultatai

    Modeliavimas parodė, kad vėjo parkai gali surinkti daugiau energijos, kai stratokumulinius debesis iš viršaus dengia sausesnio oro sluoksnis. Tokiu atveju debesų viršus labiau „atšąla“, nes sausas oras mažiau grąžina šilumą atgal žemyn nei drėgnas.

    Atvėsęs oras tampa sunkesnis ir ima leistis, o šis judėjimas sujudina ribinį atmosferos sluoksnį. Dėl to ribinis sluoksnis gali „išsipūsti“, kilstelėdamas visą debesų sluoksnį aukštyn, o tokios sąlygos, tyrėjų teigimu, leidžia turbinoms pasiekti daugiau vėjo energijos.

    Priešingas efektas fiksuotas tada, kai virš debesų vyrauja drėgnesnis oras. Mažesnis energijos „gradientas“ tarp debesų ir virš jų esančio oro reiškia silpnesnį mechanizmą, galintį keisti ribinio sluoksnio struktūrą, o žemiau esantis sluoksnis labiau slopina vėją ir mažina jo energiją iki jam pasiekiant vėjo parką.

    Vėjo jėgainės gali paveikti ir pačius debesis

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į atvirkštinę sąveiką: ne tik debesys veikia turbinų darbą, bet ir vėjo parkai gali keisti žemus, plonus debesis. Teigiama, kad kai tokių debesų pagrindas yra arti rotoriaus viršaus, vėjo parkai gali mažinti skysto vandens kiekį debesyse ir bendrą debesuotumą – tai atitinka palydovinius stebėjimus.

    Autorių išvada – planuojant ir diegiant didelius jūrinius vėjo parkus reikėtų vertinti dvipusę vėjo parkų ir debesų sąveiką. Nors tai techninis klausimas, jis gali turėti praktinių pasekmių: nuo to, kur ir kaip išdėstomos turbinos, iki to, kokio elektros kiekio realistiškai tikėtis skirtingomis orų sąlygomis.

    Tyrėjai nurodo, kad ateityje panašias simuliacijas norėtų pritaikyti platesniam meteorologinių situacijų spektrui ir įvertinti daugiau vėjo parkų projektavimo sprendimų.

  • Suomijos Hyvinkää užlies karjerą 380 mln litrų vandens – statys milžinišką šilumos „bateriją“

    Suomijos Hyvinkää miestas planuoja buvusį žvyro karjerą paversti milžinišku šilumos kaupikliu – teritorija bus užlieta apie 380 000 000 litrų geriamojo vandens.

    Taip siekiama sukurti atvirą šilumos energijos saugyklą, kuri maitintų miesto centralizuoto šildymo tinklą. Apie projektą praneša „EcoNews“, remdamasis miesto šilumos tiekimo įmone „Hyvinkään Lämpövoima Oy“.

    Idėja paprasta: vanduo talpoje bus įkaitinamas ir šiluma kaupiama tada, kai ją pagaminti pigiau (pavyzdžiui, šiltesniu sezonu), o vėliau panaudojama žiemą, kai šilumos poreikis ir kainos paprastai didžiausi.

    Projektas numatytas kaip vienas didžiausių tokio tipo sprendimų pasaulyje, o investicijos vertė siekia 33 mln. eurų. Nurodoma, kad vandens pylimas pradėtas spalį, o procesas turėtų trukti iki 2027 metų balandžio.

    Milžiniškas baseinas miesto šilumai

    Būsimas rezervuaras turėtų būti apie 20 metrų gylio, o jo plotas – maždaug 225 x 165 metrai. Miesto įmonė šį dydį prilygina maždaug penkių futbolo aikščių plotui.

    Vanduo bus laikomas 40–90 laipsnių temperatūros intervale. Skaičiuojama, kad vieno „įkrovimo“ metu sistema galės sukaupti apie 18 000 megavatvalandžių šilumos.

    Per metus planuojama sukaupti 90 000–100 000 MWh, o tai sudarytų beveik ketvirtadalį viso Hyvinkää metinio šilumos poreikio.

    Nauda: mažesnės sąnaudos ir mažiau CO2

    Šilumos tiekėjas teigia, kad tokia saugykla bus įkraunama ir iškraunama ištisus metus, o labiausiai pasitarnaus ruošiantis šaltajam sezonui.

    Bendrovė prognozuoja, kad esant dabartinėms energijos kainoms „vandens“ šilumos sandėlis kasmet leistų sutaupyti kelis milijonus eurų, kurie kitu atveju būtų išleidžiami šilumai pirkti iš išorės šaltinių.

    Taip pat skelbiama, kad projektas sumažins sistemos anglies dioksido emisijas 4,4 tūkst. tonų. Įmonė pabrėžia, jog ateityje miesto šiluma turėtų būti gaminama tik iš atliekamos šilumos ir atsinaujinančių energijos šaltinių.

    Pasak projekto vykdytojų, pasirengimas ir leidimų gavimas užtruko daugiau nei 3,5 metų, o pati šilumos saugykla turėtų pradėti veikti 2027 metų rudenį.

  • InnoWeek 2026 Taškente: robotai gaisrams, žemės ūkio dronai ir studentų žaliosios idėjos

    InnoWeek 2026 Taškente: robotai gaisrams, žemės ūkio dronai ir studentų žaliosios idėjos

    Uzbekistane vykusiame „InnoWeek 2026“ renginyje Taškente pristatyti sprendimai, kurių tikslas – realiai spręsti pramonės saugos, žemės ūkio ir energijos efektyvumo problemas: nuo nuotoliniu būdu valdomo gaisrų gesinimo roboto iki daugiafunkcių dronų ir studentų kuriamų elektrinių transporto bei atsinaujinančios energijos projektų.

    Kaip skelbia „Euronews“, vienas ryškiausių eksponatų – vikšrinis prototipas, galintis privažiuoti prie ugnies židinio ten, kur žmonėms būti pavojinga, ir nukreipti vandens patranką į liepsnas. Tokia technika, kūrėjų teigimu, galėtų padėti dirbant degalinėse ar kitose didelės rizikos vietose.

    Renginyje savo idėjas demonstravo ne tik įmonės ir tyrėjai, bet ir studentai. Parodoje akcentuota, kad inovacijos kuriamos ne vien laboratorijoms – ieškoma būdų, kaip prototipus paversti produktais, kuriuos būtų galima gaminti serijiniu būdu ir siūlyti rinkai.

    Nors pristatytos technologijos apima skirtingas sritis – aviaciją, robotiką, švariąją energiją – bendras vardiklis tas pats: siekis sumažinti riziką, didinti našumą ir energijos taupymą, o kartu atrasti eksporto galimybių artimiausiame regione.

    Nuotoliniu būdu valdomas gaisrų gesinimo robotas

    Gaisrų gesinimo robotas, sukurtas Uzbekistane, valdomas iš 500–800 metrų atstumo. Tai leistų ugniagesiams likti atokiau nuo karščio, dūmų ar galimų sprogimo rizikų, o pavojingiausias zonas patikėti technikai.

    Kūrėjai aiškina, kad roboto vikšrai suprojektuoti taip, kad atlaikytų bent 500 laipsnių temperatūrą, o metalinių vikšrų versija – iki 1 000 laipsnių. Taip pat dirbama ties dirbtinio intelekto integracija, įskaitant automatizuotą vandens patrankos valdymą.

    Projektas vystomas bendradarbiaujant su Uzbekistano Nepaprastųjų situacijų ministerija, tačiau kol kas tai – prototipas, kuriam pateikta patentinė paraiška. Prie projekto prisidedantis ekonomikos mokslų daktaras Qudratjon Yusupov sako, kad analogiški sprendimai egzistuoja, bet paprastai kainuoja brangiai.

    Pasak jo, Uzbekistane kuriamo prototipo kaina galėtų siekti apie 8 100 eurų, kai panašus modelis iš Kinijos – apie 15 300 eurų. Kūrėjai potencialiais pirkėjais įvardija degalines ir dujų pildymo stotis, taip pat svarsto eksportą į Kirgiziją ir Tadžikistaną.

    Dronai žemės ūkiui ir ekstremalioms situacijoms

    Parodoje pristatyti ir bepilotės aviacijos sprendimai. Gamintojas „Sahro Drone Industry“ teigia kuriantis dronus ne tik karinėms reikmėms, bet ir žemės ūkiui bei ekstremalių situacijų valdymui.

    „InnoWeek 2026“ metu įmonė demonstravo daugiafunkcį droną, galintį gabenti iki 50 kilogramų krovinį. Keičiant platformą ir talpą, tas pats aparatas gali būti pritaikomas purškimui laukuose arba gaisrų gesinimo užduotims.

    Žemės ūkyje tokie dronai gali paskirstyti trąšas ar kitas priemones virš jau užaugusių pasėlių – taip išvengiama traktorių, kurie, važiuodami per laukus, gali apgadinti augalus. Įmonės atstovas Shavkat Quchqorov nurodė, kad apie 90 proc. gamybos skirta kariniams tikslams, o likusi dalis – civilinėms sritims.

    Pasak jo, šiuo metu įmonė gamina 14 tipų karinių dronų, o apie 70 proc. komponentų yra lokalizuoti. Eksportą planuojama pradėti 2027 metais, o galimi gamybos mastai, priklausomai nuo paklausos, įvardijami nuo maždaug 100 didesnių dronų per metus iki 60 000 mažesnių modelių.

    Studentų projektai: nuo „energetinio medžio“ iki elektrinio bolido

    Universitetų komandos renginyje rodė ir atsinaujinančios energijos bei elektrinio transporto prototipus. Kimyo tarptautinio universiteto studentai sukūrė medžio formos instaliaciją, kuri sujungia saulės modulius ir vėjo turbinas – elektra būtų skirta lauko apšvietimui ir apsaugos kameroms, o dalis energijos kaupiama baterijose.

    Universitetas skaičiuoja, kad galutinis vienetas gamyboje galėtų kainuoti apie 2 000 JAV dolerių, o pardavimo kaina siektų 2 200–2 500 JAV dolerių. Prorektorius Ulugbek Vosikov aiškino, kad pagal pasirinktą modelį pirmasis studentų sukurtų sprendimų klientas gali būti pats universitetas.

    Idėja tokia: institucija atrenka perspektyviausius projektus, juos finansuoja, o vėliau gali nupirkti ir įdiegti universiteto teritorijoje. Pajamos grąžinamos į mokslinių tyrimų ir plėtros centrą, kad būtų finansuojamos kitos inovacijos.

    Tuo metu Turino politechnikos universiteto Taškente studentai pristatė 250 kilogramų elektrinę transporto priemonę, skirtą energijos efektyvumo varžyboms. „Cosmos Innovation“ komanda teigia pasiekusi 0,6 kilovatvalandės energijos sąnaudas 10 kilometrų ir tikisi dalyvauti 2027 metų „Shell Eco-marathon“ JAV.

    Didžiausias iššūkis – kelias nuo prototipo iki rinkos

    Nors parodoje netrūko praktinių sprendimų, jų kelias iki masinio pritaikymo nėra paprastas. Leibniz universiteto Hanoveryje profesorius Georg Guggenberger renginio kontekste pabrėžė, kad mokslininkams, inovatoriams ir verslui būtina glaudžiau bendradarbiauti, kad tyrimai virstų realiais produktais.

    Uzbekistano Inovatyvios plėtros agentūra siekia stiprinti ryšius tarp mokslo ir pramonės, skatindama „spin-off“ tipo įmones ir bendrai finansuojamus tyrimus. Agentūros direktoriaus pavaduotojas Javlonbek Abdujalilov teigė, kad „InnoWeek 2026“ dalyvavo 20 tokių bendrovių.

    Anot jo, nauji finansavimo mechanizmai turėtų leisti verslui ir valdžios institucijoms dalytis mokslinių projektų kaštais. Tokiu būdu tikimasi paspartinti inovacijų perkėlimą iš prototipų stadijos į gamybą ir platesnį komercinį pritaikymą.

  • Savivaldybėms atsiveria 60 tūkst. eurų parama: kam ji skirta ir kaip nepraleisti šanso

    Lietuvos savivaldybės netrukus galės pretenduoti į iki 60 tūkst. eurų paramą, skirtą parengti energetikos ir klimato investicijų koncepcijas. Parama teikiama per European City Facility (EUCF), o pirmasis naujo etapo kvietimas planuojamas 2026 metais spalį.

    Bendra naujojo etapo suma siekia 11,1 mln. eurų, o finansavimas numatytas 185 vietos valdžios institucijoms Europoje per tris kvietimus. Iniciatyva finansuojama pagal Europos Sąjungos LIFE programą, orientuotą į aplinkos ir klimato politikos sprendimus.

    Kam skirta ši parama?

    EUCF finansavimas skirtas ne pačioms statyboms ar įrangos pirkimui, o pasirengimui: techniniams, ekonominiams ir finansiniams skaičiavimams, galimybių studijoms ir investicijų koncepcijoms. Tai ypač aktualu savivaldybėms, kurios turi idėjų, bet dar neturi pakankamai resursų jas pagrįsti taip, kad būtų galima pritraukti didesnį investicinį finansavimą.

    Praktikoje tai gali reikšti parengtus skaičiavimus ir dokumentus, reikalingus sprendimams dėl viešųjų pastatų modernizavimo, atsinaujinančios energijos integravimo ar energijos vartojimo efektyvumo didinimo. Tokios koncepcijos dažnai tampa pagrindu siekiant ES fondų, nacionalinių programų ar finansų institucijų lėšų.

    Kokiems projektams galima ruoštis?

    Parama gali būti naudojama įvairioms tvarios energetikos kryptims, įskaitant viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimą, vietinės atsinaujinančios energijos gamybos sprendinius ar energijos sistemų modernizavimą. Taip pat gali būti vertinami centralizuoto šilumos ir vėsinimo, vietinio šildymo ir vėsinimo planavimo scenarijai.

    Svarbi EUCF logika yra galimybė planuoti ne pavienius, o kompleksinius sprendimus, apimančius didesnes teritorijas ar kvartalus. Vienoje koncepcijoje gali būti vertinami keli susiję klausimai, pavyzdžiui, pastatų renovacija, šilumos tiekimas, gatvių apšvietimas, atsinaujinančios energijos gamyba ar elektromobilių įkrovimo infrastruktūra.

    Įsipareigojimai ir reali nauda savivaldybėms

    EUCF parama koncepcijai parengti nereiškia, kad savivaldybė privalės iš karto įgyvendinti investiciją savo lėšomis. Vis dėlto savivaldybė įsipareigoja parengti investicijų koncepciją, dalyvauti jos vertinimo procese ir dvejų metų stebėsenoje, susijusioje su parengtos koncepcijos panaudojimu.

    Priemonė ypač aktuali mažoms ir vidutinėms savivaldybėms, kurioms dažnai trūksta administracinių ir finansinių pajėgumų užsakyti išsamias studijas. 60 tūkst. eurų šiame etape gali tapti praktiniu tiltu nuo idėjos iki investuotojams ir finansuotojams aiškiai pagrįsto projekto.

    EUCF skelbia, kad ankstesniuose etapuose nuo 2019 metų parama pasinaudojo daugiau kaip 400 vietos valdžios institucijų Europoje. Nurodoma, kad pirmųjų 330 institucijų parengtų koncepcijų planuojamų investicijų bendra vertė siekė apie 32 mlrd. eurų, o apie 1,8 mlrd. eurų jau buvo užsitikrinta.

    Artėjant 2026 metais spalio kvietimui, savivaldybėms rekomenduojama iš anksto įsivertinti prioritetines problemas ir projektų brandą. Kuo aiškesnė pradinė kryptis ir duomenys apie energijos vartojimą, infrastruktūros būklę bei planuojamą poveikį, tuo lengviau parengti konkurencingą paraišką ir vėliau greičiau judėti link realių investicijų.

  • PKP Intercity perka daugiau žalios elektros: 2026–2028 metais planuoja virš 3 TWh ir 100 proc. OZE garantijų

    Ilgesnė sutartis ir didesnis kiekis

    Lenkijos keleivių vežėja PKP Intercity pratęsė bendradarbiavimą su PGE grupės bendrove PGE Energetyka Kolejowa dėl traukos elektros tiekimo. Atnaujinta sutartis numato, kad 2026–2028 metais vežėjui bus patiekta daugiau kaip 3 TWh elektros energijos.

    Pradinis užsakymo laikotarpis apėmė 2026–2027 metus ir 2 TWh elektros poreikį. Pasinaudojus sutartyje numatyta pasirinkimo teise, įtraukti ir 2028 metai, o bendras kiekis padidintas iki daugiau kaip 3 TWh.

    100 proc. OZE garantijos 2028 metais

    Skelbiama, kad elektros „žalumas“ bus didinamas etapais, taikant kilmės garantijas iš atsinaujinančių energijos išteklių. 2026 metais tokiomis garantijomis turėtų būti padengta 25 proc. tiekimo, 2027 metais – 35 proc.

    Esminis tikslas numatytas 2028 metais: visa sutartyje numatyta elektros apimtis turėtų būti padengta OZE kilmės garantijomis. Tais metais PKP Intercity planuoja gauti apie 1,2 TWh elektros, kuriai tiekėjas pateiks kilmės garantijas iš Lenkijos atsinaujinančių šaltinių.

    Ką tai reiškia geležinkeliui ir rinkai?

    PGE Energetyka Kolejowa tiekiama elektra bus naudojama lokomotyvams ir elektriniams traukiniams maitinti, todėl sutartis tiesiogiai susijusi su kasdieniu reisų patikimumu. Abi bendrovės akcentuoja stabilias tiekimo sąlygas, kurios svarbios esant elektros kainų svyravimams ir augant geležinkelio keleivių srautams.

    Traukos energija geležinkeliui yra vienas didžiausių eksploatacinių kaštų komponentų, todėl ilgalaikės sutartys dažnai vertinamos kaip būdas mažinti riziką ir tiksliau planuoti vežimų plėtrą. Kilmės garantijos praktikoje reiškia, kad vartojama elektra apskaitoje priskiriama atsinaujinantiems šaltiniams, nors fizinis elektros srautas tinkle yra bendras.

    „Sutarties pratęsimas su PGE Energetyka Kolejowa užtikrina mums stabilias energijos tiekimo sąlygas, kurios yra esminės kasdieniams vežimams ir pasiūlos plėtrai. Kartu nuosekliai didiname atsinaujinančios energijos dalį, o 2028 metais visas sutartyje numatytas kiekis bus padengtas OZE kilmės garantijomis“, – sakė PKP Intercity valdybos narė Joanna Siecińska.

    „Sparčiai auganti geležinkelių vežimų rinka ir per pastaruosius metus didėjantis keleivių skaičius reikalauja investicijų į infrastruktūrą, bet taip pat ir stabilių energijos tiekimo sąlygų. Sutarties laikotarpio pratęsimas iki 2028 metų ir didesnis tiekimo kiekis stiprina strateginę partnerystę bei suteikia daugiau saugumo energijos rinkos kintamumo akivaizdoje“, – sakė PGE Energetyka Kolejowa vadovas Mateusz Sławiński.

    PGE Energetyka Kolejowa taip pat prižiūri apie 25 000 tinklo kilometrų kontaktinio tinklo, priklausančio PKP Polskie Linie Kolejowe. Šiems darbams bendrovė naudoja daugiau kaip 70 tinklo priežiūros traukinių ir specializuotą geležinkelio techniką, reikalingą infrastruktūros darbams.

  • Niujorke prasidėjusi Climate Week: kodėl energijos perėjimą stabdo ne ambicijos, o įgyvendinimas

    Niujorke prasidėjusi Climate Week: kodėl energijos perėjimą stabdo ne ambicijos, o įgyvendinimas

    Kas vyksta Niujorke?

    Niujorke sekmadienį prasidėjo Climate Week – renginių savaitė, sutampanti su Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdžiais. Iki rugsėjo 27 dienos mieste vyks daugybė diskusijų, skirtų klimato kaitos mažinimui ir perėjimui prie mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos.

    Renginį inicijuoja nevyriausybinė organizacija Climate Group, jau apie du dešimtmečius telkianti verslą ir valdžios institucijas siekiui iki 2050 metų pasiekti nulinį grynąjį išmetamųjų teršalų balansą. Organizatoriai pabrėžia, kad tai viena didžiausių pasaulyje klimato temai skirtų platformų, sutraukianti ir sprendimų priėmėjus, ir investuotojus.

    Trys šių metų akcentai

    Šių metų darbotvarkėje išskiriamos trys kryptys: energetikos pokyčiai, jų poveikis ekonomikai bei visuomenei ir bendrai suderinti veiksmai, reikalingi pokyčiui pagreitinti. Diskusijose daug dėmesio skiriama tam, kaip atnaujinti energijos sistemas ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Konferencijos toną formuoja ir pastarųjų mėnesių ekstremalūs orai: karščio bangos, potvyniai ir kitos stichijos vis dažniau įvardijamos kaip signalas, kad prisitaikymo priemonės tampa tokios pat svarbios kaip ir emisijų mažinimas. Šiame kontekste energetikos perėjimas pristatomas ne kaip abstrakti ateities vizija, o kaip praktinis saugumo ir ekonomikos konkurencingumo klausimas.

    Kodėl stringa energijos perėjimas?

    Climate Group teigimu, sparčiai kinta pats kontekstas: perbraižomos elektros ir šilumos tiekimo sistemos, spaudimą patiria tiekimo grandinės, o elektros paklausa auga. Prie augančios paklausos prisideda transporto ir pramonės elektrifikacija, DI plėtra bei skaitmeninė infrastruktūra, įskaitant duomenų centrus.

    Organizatorių vertinimu, pagrindinė problema jau nebe tikslų stoka, o jų įgyvendinimas. Pažangą lėtina pasenęs reguliavimas, tinklų ir infrastruktūros ribojimai bei nesuderintos rinkos taisyklės, kurios kartais neleidžia greitai prijungti naujų atsinaujinančios energijos projektų ar efektyviai plėsti elektros perdavimo pajėgumų.

    „Didžiausias iššūkis šiandien yra ne ambicijos, o įgyvendinimas: būtina šalinti reguliacines ir infrastruktūrines kliūtis ir pokytį vykdyti greitai bei mastu“, – teigia renginio organizatoriai.

    DI bumas ir politinis fonas

    Energetikos transformaciją šiemet ypač stipriai veikia DI plėtra: auga skaičiavimo pajėgumų poreikis, todėl sparčiai didėja duomenų centrų elektros suvartojimas, o kartu ir spaudimas energetikos sistemoms. Tai kelia klausimą, ar tinklai ir generacijos pajėgumai spės vytis technologinį šuolį, išlaikant klimato tikslus.

    Kitas svarbus fonas – politiniai sprendimai, galintys paspartinti arba sulėtinti perėjimą. Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad klimato politika yra jautri valdžių kaitai, o skeptiškesnės krypties sprendimai gali mažinti investuotojų aiškumą ir didinti rizikas ilgalaikiams projektams.

    Ką parodė pastarieji klimato viršūnių susitikimai?

    Diskusijos vyksta po pastarojo meto tarptautinių derybų, kuriose pasaulis bandė suderinti ambicingesnį veiksmų tempą. Nors buvo sutarta dėl paramos mechanizmų šalims, kurios labiausiai nukenčia nuo klimato krizės, praktiniai terminai, susiję su iškastinio kuro atsisakymu, daug kur išliko nepakankamai konkretūs.

    Dėl to Climate Week dalyviai akcentuoja investicijų kryptingumą ir aiškias taisykles, kurios leistų greičiau plėsti atsinaujinančios energijos gamybą, modernizuoti tinklus ir didinti energijos vartojimo efektyvumą. Bendra žinutė paprasta: technologijos ir kapitalas egzistuoja, tačiau be greitesnio įgyvendinimo tempo klimato tikslai rizikuoja atsilikti nuo realybės.

  • Du nauji vartai į Zarasus: vienas šviečia nuo saulės ir vėjo, kitas slepia elniažuvės legendą

    Du nauji vartai į Zarasus: vienas šviečia nuo saulės ir vėjo, kitas slepia elniažuvės legendą

    Į Zarasus atvykstančius keliautojus nuo šiol pasitinka du skirtingi, bet tą pačią žinutę siunčiantys kelio ženklai. Vienas įrengtas prie miesto, kitas ties rajono riba, o abu tampa savotiškais vartais į ežerų kraštą ir jo tapatybę.

    Iš Rokiškio pusės, prieš įvažiuojant į Zarasų miestą, atnaujintas jau anksčiau matytas ženklas. Jis išlaikė atpažįstamą idėją, tačiau buvo pritaikytas geriau matytis tamsiuoju paros metu.

    Šio ženklo apšvietimui naudojama saulės ir vėjo energija, todėl akcentas prie miesto įvažiavimo tampa ne tik ryškesnis, bet ir mažiau priklausomas nuo elektros tinklų. Tokie sprendimai savivaldybėse dažnėja, nes leidžia sumažinti eksploatacijos sąnaudas ir palengvina įrengimą atokesnėse vietose.

    Važiuojant iš Utenos pusės kelionė į Zarasų kraštą prasideda dar prieš pasiekiant miestą. Ties Zarasų rajono riba iškilęs naujas ženklas akcentuoja krašto simboliką ir kviečia ne tik įvažiuoti, bet ir stabtelėti.

    Miško fone išryškėja elniažuvės siluetas, laikomas vienu ryškiausių Zarasų simbolių. Kompozicijoje susiejami kraštui būdingi motyvai, vandens platybės, miškai ir legendų nuojauta, todėl ženklas veikia kaip vizualus pasakojimas apie vietą.

    Savivaldybė nurodo, kad ateityje planuojama subtiliai apšviesti ir naująjį ženklą, kad jis būtų matomas sutemus. Šiuo metu vertinamos alternatyvos, ar naudoti saulės ir vėjo energiją, ar sprendimą jungti prie ESO elektros tinklų.

    Projektą įgyvendino skirtingi vykdytojai: naująjį ženklą ties Zarasų rajono riba įrengė UAB „MPJ“, o iš Rokiškio pusės pasitinkantį ženklą atnaujino Zarasų seniūnija. Pasak savivaldybės, abu ženklai turėtų tapti ne tik orientyru kelyje, bet ir nuoseklia krašto įvaizdžio dalimi.

    Tokie infrastruktūros akcentai vis dažniau kuriami kaip vietos identiteto elementai, ypač regionuose, konkuruojančiuose dėl vidaus turizmo srautų. Zarasų atveju pasirinkti motyvai aiškiai siejami su ežerais, gamta ir vietos simboliais, todėl pirmasis įspūdis apie kraštą pradedamas formuoti dar kelyje.

  • Lenkijos energetikos transformacijai iki 2040 metų reikia 350 mlrd. eurų: iššūkis ne pinigai

    Lenkija iki 2040 metų planuoja įgyvendinti vieną didžiausių energetikos pertvarkų regione, kuri, įvairiais vertinimais, gali kainuoti per 350 mlrd. eurų. Į šią sumą patenka atominės energetikos projektai, jūriniai vėjo parkai, elektros perdavimo tinklų plėtra, energijos kaupimas ir pramonės modernizavimas.

    Vis dėlto diskusijose vis dažniau pabrėžiama, kad kritinis klausimas yra ne vien finansavimo dydis. Ne mažiau svarbu, ar kapitalas pasieks tinkamus projektus tinkamu metu, nes nuo to priklauso tiek kainos vartotojams, tiek energetinis saugumas.

    Didžiausia rizika – prasti sprendimai

    Transformacijos poreikiai apima visą tarpusavyje susijusių investicijų grandinę: nuo generacijos iki tinklų, nuo lankstumo priemonių iki infrastruktūros uostuose. Jei vienas segmentas vėluoja, stringa ir kiti, o brangiausiai tai kainuoja tada, kai elektros paklausą tenka dengti laikinais ir neefektyviais sprendimais.

    Finansų rinkoms svarbi ne tik grąža, bet ir taisyklių stabilumas. Investuotojai paprastai gali įvertinti technologinę ar statybų riziką, tačiau neapibrėžtumas dėl reguliavimo, leidimų ar politinės krypties didina finansavimo kainą ir lėtina sprendimų priėmimą.

    „Sėkmę nulems ne vien pinigų kiekis, o gebėjimas nukreipti kapitalą į teisingus projektus tinkamu laiku“, – sakė JT Pasaulinio susitarimo tinklo Lenkijoje ekspertė Katarzyna Szwarc.

    Kapitalas yra, bet reikia koordinavimo

    Lenkijos atveju akcentuojama, kad ilgalaikio kapitalo šaltinių netrūksta, o jų potencialas auga didėjant vidaus santaupoms. Tačiau dideliems energetikos projektams reikia ne tik bankų paskolų, bet ir institucinių investuotojų, valstybės garantijų, vystymo bankų dalyvavimo bei aiškių taisyklių, pagal kurias projektai vertinami ir lyginami.

    Dalis finansavimo sprendimų remiasi tvaraus finansavimo principais, kurie Europoje pastaraisiais metais sugriežtėjo: daugiau dėmesio skiriama projektų poveikiui klimatui, rizikų atskleidimui ir skaidrumui. Dėl to vis svarbesnė tampa projektų parengtis: techniniai sprendiniai, leidimai, prijungimo prie tinklo sąlygos ir realistiški terminai.

    Praktikoje tai reiškia, kad laimi ne tie, kurie tik paskelbia ambicingus tikslus, o tie, kurie sugeba paruošti investicijų paketą taip, kad finansuotojai galėtų greitai priimti sprendimus. Energetikos pertvarkoje laikas tiesiogiai virsta kaina: vėlavimai brangina įrangą, darbus ir didina sistemines rizikas.

    Nuo idėjų prie investicijų

    Tvaraus vystymosi idėja finansų rinkose svarbi ne todėl, kad nustato vieną technologiją, o todėl, kad sukuria bendrą kalbą investuotojams ir valstybei. Tai leidžia lyginti projektus pagal ilgalaikį poveikį, o ne tik pagal trumpalaikę grąžą, ir kartu išlaikyti technologinį neutralumą.

    Lenkijos energetikos kryptis apima kelias lygiagrečias trajektorijas: atsinaujinančių išteklių plėtrą, tinklų modernizavimą, šilumos ūkio pertvarką ir branduolinės energetikos projektus. Kiekviena iš šių krypčių turi skirtingą rizikos profilį, todėl kapitalo „suderinimas“ tampa ne mažiau svarbus nei bendra suma.

    Artėjant 2030 metų terminams, su kuriais siejami ES klimato ir energetikos įsipareigojimai, investicijų tempas įgauna papildomą reikšmę. Rinkos dalyviai dažniau kalba apie tai, kad svarbiausia tampa ne deklaracijos, o nuoseklus projektų portfelis, kuriame aiškiai matyti prioritetai, atsakomybės ir finansavimo logika.

  • Netoli Walt Disney World saulės elektrinė „Mikio“ forma ir 160 akrų pieva bitėms bei drugiams

    Netoli Walt Disney World saulės elektrinė „Mikio“ forma ir 160 akrų pieva bitėms bei drugiams

    Iš lėktuvo lango, artėjant prie Orlando, Floridos laukuose galima įžiūrėti neįprastą vaizdą: tamsių saulės modulių siluetas sudėliotas taip, kad iš aukštai primena Mikį Pelę. Ši netoli Walt Disney World įrengta maždaug 5 megavatų galios saulės elektrinė tapo atpažįstamu simboliu, tačiau tikroji istorija slypi ne pačiuose moduliuose.

    Walt Disney World energijos poreikiai prilygsta mažam miestui: atrakcionai, viešbučiai, restoranai, logistikos ir aptarnavimo infrastruktūra kasdien sunaudoja didelius elektros kiekius. Dėl to atsinaujinančios energijos projektai čia turi ne tik ekonominę, bet ir reputacinę reikšmę, o sprendimai ieškomi taip, kad derėtų su aplinka.

    Saulės parkas kaip ženklas

    2016 metais šalia kelio į Epcot pastatyta „Mikio“ kontūro elektrinė išsiskiria tuo, kad įspūdingiausiai atrodo būtent iš oro. Skelbiama, kad ją sudaro apie 48 000 saulės modulių, o pati forma tapo būdu atsinaujinančią energiją pateikti kaip vizualiai patrauklų, lengvai atpažįstamą objektą.

    Nors vairuotojai, važiuodami pro šalį, dažnai mato tik įprastą modulių lauką, iš paukščio skrydžio vaizdas „susidėlioja“ į vieną ryškiausių saulės energetikos ikonų JAV. Tokie sprendimai atliepia platesnę tendenciją, kai dideli energetikos projektai vis dažniau vertinami ir per kraštovaizdžio, vietos bendruomenių bei turizmo prizmę.

    Daug didesnis projektas šalia

    Vėliau šalia atsirado gerokai didesnės apimties saulės ūkis, kurio galia siekia apie 57 megavatus. Jo teritorija apima maždaug 270 akrų, o kartu su kitais projektais regiono saulės infrastruktūra skaičiuojama šimtais tūkstančių modulių, galinčių reikšmingai prisidėti prie parko elektros poreikių.

    Tačiau dėmesį patraukia ne tik generuojama energija. Didelėje teritorijos dalyje buvo pasirinktas vadinamasis apdulkintojams palankus sprendimas, kai tarp modulių eilių ir aplink jas kuriama pievų ekosistema, o ne paliekama plika danga ar intensyviai šienaujama veja.

    160 akrų pieva apdulkintojams

    Skelbiama, kad daugiau kaip 160 akrų plote buvo pasėtos laukinės gėlės ir kiti vietinėms rūšims tinkami augalai, pritraukiantys bites, drugius ir kitus apdulkintojus. Tokia praktika siejama su dviem tikslais: palaikyti biologinę įvairovę ir kartu gerinti pačių saulės parkų priežiūros efektyvumą, nes natūrali pieva gali mažinti dirvos eroziją ir poreikį dažnai šienauti.

    Tai svarbu platesniame kontekste, nes apdulkintojų populiacijos daugelyje regionų patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, pesticidų poveikio, ligų ir klimato kaitos. Didėjant saulės elektrinių plotams, vis dažniau keliama idėja, kad energetikos infrastruktūra gali būti derinama su gamtosauginiais sprendimais, o ne kuriama jų sąskaita.

    Šis pavyzdys rodo, kad saulės energetika gali būti ne tik apie kilovatvalandes, bet ir apie žemės naudojimo kokybę. Kai po moduliais atsiranda žydinčios pievos, vienas sklypas vienu metu tampa ir elektros gamybos vieta, ir reali buveinė vabzdžiams, nuo kurių priklauso didelė dalis ekosistemų bei žemės ūkio grandinių.

  • Turbinos be menčių: „Vortex Bladeless“ žada tylią vėjo energiją, bet remiasi pavojingu efektu

    Vėjo energetikoje įprasta matyti didelius bokštus su besisukančiomis mentėmis, tačiau Ispanijoje kuriamas sprendimas siūlo kitokią kryptį. Bendrovė „Vortex Bladeless“ kuria turbinas be menčių, kurios ne sukasi, o siūbuoja ir taip generuoja elektros energiją.

    Pagrindinis principas – vėjo sukelti virpesiai. Kai oro srautas apteka vertikalią cilindro formos koloną, už jos susidaro kintantys sūkuriai, periodiškai stumiantys konstrukciją į šalis ir sukeliantys ritmišką judėjimą.

    Šis reiškinys vadinamas von Karmano sūkurių gatve ir inžinerijoje dažnai laikomas rizika. Dėl rezonanso sukelti virpesiai gali pažeisti tiltus, kaminus ar bokštus, todėl projektuojant aukštas konstrukcijas paprastai siekiama tokių svyravimų išvengti.

    „Vortex Bladeless“ idėja – pavojų paversti resursu: mąsto elastingumas parenkamas taip, kad tam tikru vėjo greičiu pasiektų rezonansą, o judesys būtų panaudotas elektros gamybai. Vietoje pavarų dėžių ir rotoriaus naudojamas generatorius, pritaikytas virpesius paversti elektros srove.

    Vienas svarbiausių tokio dizaino argumentų – mažiau judančių mechaninių dalių, todėl teoriškai mažėja nusidėvėjimas ir priežiūros poreikis. Kartu mažesnė rizika paukščiams ir šikšnosparniams, nes nėra greitai besisukančių menčių, o pats įrenginys gali būti tylesnis.

    Vis dėlto technologija dar ankstyvoje komercializavimo stadijoje ir pagal galią kol kas neprilygsta pramoninėms vėjo jėgainėms. Skelbiama, kad didžiausi šiuo metu demonstruojami įrenginiai generuoja apie 100 vatų, kai šiuolaikinės didžiosios vėjo turbinos pasiekia milijonų vatų lygį.

    Todėl realiausia niša artimiausiu metu – mažos galios taikymai, kur svarbiau paprastas montavimas ir aptarnavimas, o ne maksimalus našumas. Tokie įrenginiai galėtų maitinti jutiklius, telekomunikacijų įrangą, atokias stoteles ar mažą infrastruktūrą miestuose.

    Kūrėjai taip pat akcentuoja, kad sprendimas gali būti derinamas su saulės moduliais ir energijos kaupikliais, kad sistema veiktų stabilesniu režimu. Praktikoje tai reikštų hibridinius objektus, kuriuose skirtingi šaltiniai kompensuoja vienas kito svyravimus.

    Kodėl inžinieriai apskritai ieško naujų turbinų formų? Tradicinės vėjo jėgainės yra labai efektyvios, tačiau jų gamyba, logistika, montavimas ir eksploatacija brangūs, o didelės mentės reikalauja erdvės ir kelia triukšmo bei poveikio laukinei faunai klausimus.

    Be menčių veikianti konstrukcija dalį šių problemų potencialiai mažina, bet kartu kelia kitus iššūkius. Kad sprendimas taptų plačiai naudojamas, reikės įrodyti ilgaamžiškumą, patikimą darbą skirtingomis oro sąlygomis ir ekonomiškai pagrįstą elektros savikainą.