Tag: Atsinaujinanti energija

  • Slovėnija nuo liepos startuoja su elektros dalijimusi: ką galės daryti saulės elektrinių prosumeriai

    Slovėnija nuo liepos startuoja su elektros dalijimusi: ką galės daryti saulės elektrinių prosumeriai

    Slovėnija nuo liepos mėnesio įveda naują elektros dalijimosi mechanizmą, skirtą gyventojams ir smulkesniems vartotojams, gaminantiems elektrą iš atsinaujinančių šaltinių. Sistema leis saulės elektrinių savininkams perduoti nepanaudotą pagamintą elektrą kitiems šalies vartotojams.

    Svarbi naujovė ta, kad dalyviai neprivalės būti kaimynai ar gyventi tame pačiame mieste. Elektrą bus galima dalintis su bet kuriuo gavėju Slovėnijos teritorijoje, jei tik dalijimasis nebus laikomas komercine veikla.

    Pagal skelbiamas taisykles, gavėjais negalės tapti didelės įmonės ir subjektai, kuriems toks elektros perdavimas prilygtų profesionaliam pardavimui. Tuo metu vartotojai, dalyvaujantys metinėje neto apskaitos savarankiško apsirūpinimo sistemoje, galės jungtis tik kaip elektros teikėjai, bet ne kaip gavėjai.

    Kaip veiks dalijimasis?

    Elektros dalijimasis bus apskaitomas 15 minučių atsiskaitymo intervalais, todėl lemiama taps ne tik bendra mėnesio ar metų gamyba, bet ir tai, kada konkrečiai susidaro perteklius. Teikėjas galės susitarti su vienu ar keliais gavėjais ir nustatyti, kokia dalis perteklinės elektros kiekvienu 15 minučių laikotarpiu jiems priskiriama.

    Susitarimų proporcijas bus galima koreguoti kartą per mėnesį per „Moj Elektro“ savitarnos portalą, kuriame registruosis tiek teikėjai, tiek gavėjai. Tai suteiks lankstumo, pavyzdžiui, keičiantis namų ūkių vartojimui sezoniškai ar pasikeitus gavėjų ratui.

    Fiziškai elektra į gavėjo namus ar verslo vietą nebus „nusiunčiama“ konkrečiu laidu. Vietoje to dalijimasis bus įforminamas administraciniu įrašu, kuris parodys, kad į tinklą patiektas kiekis priskiriamas kitam vartotojui.

    Praktiškai tai reikš, kad dalijama elektra atsispindės gavėjo sąskaitoje už elektrą, mažindama energijos tiekimo dalį tais 15 minučių intervalais, kai teikėjo saulės elektrinė pagamina perteklių. Tinklo mokesčiai ir kiti reguliuojami komponentai, kaip nurodoma, iš esmės nesikeis, išskyrus tam tikrus metinės neto apskaitos atvejus.

    Jeigu gavėjas per konkretų 15 minučių laikotarpį nepanaudos viso jam priskirto kiekio, nepanaudota dalis atiteks gavėjo elektros tiekėjui. Tai reiškia, kad gavėjui ekonomiškai naudingiausia, kai jo vartojimas sutampa su dalijamos saulės energijos gamyba.

    Kaina ir teisiniai susitarimai

    Skirtingai nei klasikinė parama ar vienpusis perdavimas, Slovėnijos modelyje numatyta galimybė sutarti dėl kainos. Teikėjas galės „parduoti“ elektrą vienam ar keliems gavėjams už iš anksto sutartą tarifą, kuris bus įtvirtintas teisiniu susitarimu.

    Kaina priklausys tik nuo šalių susitarimo, todėl galimi ir simboliniai sandoriai, pavyzdžiui, dalijantis su šeimos nariais ar draugais. Toks lankstumas turėtų sudaryti sąlygas atsirasti naujiems bendruomeniniams sprendimams, kai saulės elektrinių perteklius panaudojamas ten, kur jo labiausiai reikia.

    Įvestas 15 minučių atsiskaitymo principas atspindi platesnę Europos energetikos kryptį pereinant prie detalesnės apskaitos ir skatinant vartojimą derinti prie gamybos. Tai ypač aktualu augant saulės generacijai, kai dienos metu tinkluose dažniau susidaro perteklius, o vakare išauga poreikis balansavimui.

    Pateikiamas ir tipinis pavyzdys: jei gamintojas per atsiskaitymo laikotarpį iš tinklo sunaudoja 7 000 kilovatvalandžių, o į tinklą patiekia 9 000 kilovatvalandžių, jis gali dalį, pavyzdžiui, 1 000 kilovatvalandžių, priskirti gavėjui. Likęs nepaskirstytas perteklius būtų apskaitomas pagal tuo metu galiojančias pertekliaus taisykles.

    Ką tai gali reikšti rinkai?

    Toks modelis gali padėti geriau išnaudoti vietinę atsinaujinančią generaciją ir sumažinti atvejų, kai saulės elektrinių perteklius suparduodamas už mažą kainą arba tampa tinklo valdymo iššūkiu. Gavėjams tai atveria galimybę pigiau apsirūpinti dalimi elektros, ypač jei jie gali perkelti vartojimą į dienos valandas.

    Kartu sistema reikalauja aiškių sutarčių ir skaidrios apskaitos, nes dalijimasis taps sąskaitų dalimi ir turės tiesioginį poveikį tiekėjų balansavimui. Artimiausiais mėnesiais rinkos dalyviai stebės, kaip greitai prisijungs vartotojai ir ar 15 minučių logika realiai paskatins keisti vartojimo įpročius.

  • Lenkija ruošia naujas taisykles šilumos ūkiui: atveria kelią žaliai šilumai iš elektros

    Lenkijos Vyriausybės parengtas energetikos deregulavimo įstatymų paketas pasiekė Seimą ir perduotas svarstyti komisijoms. Nors projekte numatyta palyginti nedaug straipsnių, šilumos ūkio atstovai jį vertina kaip reikšmingą žingsnį, galintį pagreitinti sisteminės šilumos transformaciją.

    Pagrindinis pokytis siejamas su aiškesnėmis taisyklėmis, kaip šiluma, pagaminta naudojant žaliąją elektrą, galėtų būti pripažįstama atsinaujinančia. Tai ypač aktualu elektriniams, įskaitant elektrodinius, katilams ir vadinamiesiems power to heat sprendimams, kurie leidžia elektrą paversti šiluma, kai elektros sistemoje daug atsinaujinančios generacijos.

    Ką keistų deregulavimas?

    Projektu siūloma liberaliau reguliuoti atsiskaitymus už šilumą, tiekiamą tiesiogiai pramonės vartotojams. Šiuo metu tokie pirkėjai dažnai privalo taikyti reguliuotojo patvirtintus tarifus, o tai riboja derybas ir kai kuriais atvejais skatina įmones atsijungti nuo centralizuoto tiekimo bei statyti nuosavus šilumos šaltinius.

    Įstatymo pakeitimais numatoma, kad tam tikrais atvejais šilumos tarifų nebereikėtų tvirtinti reguliuotojui, jeigu šiluma tiekiama be šilumos tinklų tarpininkavimo ir tenkinamos kitos sąlygos. Tokia kryptis turėtų mažinti konfliktus tarp šilumos tiekėjų ir pramonės, bet kartu kelia klausimų dėl skaidrumo ir kainų pagrįstumo, ypač mažesnėse rinkose.

    Šilumos kaupimas ir elektrifikacija

    Projekte taip pat atsiranda šilumos ir vėsumos kaupiklių apibrėžimas, kurio iki šiol trūko. Šilumos kaupimas laikomas vienu svarbiausių instrumentų šilumos ūkiui elektrifikuoti, nes leidžia perkelti šilumos gamybą į laiką, kai elektra pigesnė arba kai sistemoje daug vėjo ir saulės energijos.

    Šilumos sektoriui tai reikštų daugiau galimybių derinti skirtingus šaltinius, mažinti iškastinio kuro naudojimą ir stabilizuoti kainas, tačiau realus efektas priklausytų nuo investicijų sąlygų, tinklų modernizavimo ir to, ar bus suderintos taisyklės su elektros rinkos signalais.

    Žalia šiluma iš elektros: ką tai reikštų rinkai?

    Vienas svarbiausių projekto elementų yra siūlymas nustatyti, kada šiluma, pagaminta elektriniuose katiluose iš atsinaujinančios elektros, gali būti laikoma atsinaujinančia šiluma. Šis aiškumas svarbus tam, kad šilumos sistemos galėtų atitikti efektyvios centralizuotos šilumos tiekimo sistemos kriterijus ir pretenduoti į viešąją paramą.

    „Jeigu elektriniame katile naudojame atsinaujinančią energiją, taip pagaminta šiluma turėtų būti laikoma žalia, tačiau formaliai taip nėra“, – sakė PGE Energia Ciepła vadovas Grzegorzas Krystekas.

    Projekte taip pat numatoma šilumai iš elektrinių katilų taikyti pareigą ją supirkti, tačiau ne absoliučiai ir ne bet kokia kaina. Šilumos ūkio atstovai pabrėžia, kad įgyvendinamuosiuose teisės aktuose paprastai numatomi kainos ribojimai, kad pareiga supirkti neperkrautų tarifų ir nesukeltų staigaus šilumos kainų šuolio galutiniams vartotojams.

    Be šilumos ūkio nuostatų, deregulavimo pakete numatomi ir kiti energetikos pakeitimai, susiję su elektros sąskaitų supaprastinimu ir dalimi dujų saugumo priemonių. Vis dėlto didžiausio dėmesio šiuo metu sulaukia būtent bandymas sukurti aiškesnes taisykles žaliai šilumai iš elektros ir paskatinti investicijas į šilumos ūkiui reikalingą infrastruktūrą.

  • NATO įvardijo atsinaujinančią energiją kaip saugumo ramstį: ką tai reiškia Europai ir Lietuvai

    NATO įvardijo atsinaujinančią energiją kaip saugumo ramstį: ką tai reiškia Europai ir Lietuvai

    NATO vis atviriau remia atsinaujinančius energijos šaltinius ir kitus ne iškastinius sprendimus kaip svarbią energetinio saugumo dalį. Aljansas akcentuoja, kad diversifikuojant energijos šaltinius ir tiekimo kelius didėja karinis pasirengimas, atsparumas ir mažėja priklausomybė nuo importo.

    Šį požiūrį sustiprina NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro Vilniuje parengti tyrimai, kuriuose siūloma sparčiau diegti atsinaujinančią energiją karinėse infrastruktūrose. Centras pabrėžia, kad jo analizės nėra oficiali NATO politika, tačiau NATO atstovai viešai patvirtina, jog alternatyvūs energijos sprendimai įgauna vis didesnę reikšmę.

    Kas keičiasi karinėse bazėse

    Didelė dalis karinių stovyklų ir bazių iki šiol remiasi dyzeliniais generatoriais, kurie laikomi patikimais, bet sukuria brangias ir pažeidžiamas logistikos grandines. Kuo daugiau kuro reikia pristatyti į objektus, tuo didesnė tiekimo sutrikimų ir karinių rizikų tikimybė, ypač krizių ar konflikto metu.

    NATO ekspertai nurodo, kad stovyklų elektrifikavimas, vietinė generacija ir alternatyvūs degalai gali sumažinti importuojamo kuro poreikį. Modeliavimai, apie kuriuos skelbta tyrimuose, sieja „žalesnį“ scenarijų su maždaug 20 proc. didesniu energijos efektyvumu ir apie 35 proc. didesne energijos autonomija.

    Energetinis saugumas karo fone

    Pastarųjų metų geopolitiniai sukrėtimai parodė, kaip greitai iškastinio kuro tiekimas gali tapti spaudimo priemone, o importo priklausomybė virsta strateginiu pažeidžiamumu. Europai, turinčiai ribotus naftos ir dujų išteklius, tiekimo krizių rizika yra ypač aktuali, todėl atsinaujinanti energija vis dažniau vertinama ne tik kaip klimato, bet ir kaip saugumo priemonė.

    NATO diskusijose pabrėžiama, kad svarbu derinti civilinį, privatų ir karinį planavimą, kad kritinė infrastruktūra būtų pasiruošusi sutrikimams. Tuo pat metu matyti ir politinių įtampų: dalis Jungtinių Valstijų politikų skeptiškai vertina klimato darbotvarkę, nors energetinė nepriklausomybė kariniame kontekste vis labiau įvardijama kaip pragmatiškas tikslas.

    Alternatyvūs degalai ir praktiniai bandymai

    Karinėje aviacijoje vienas didžiausių iššūkių išlieka reaktyvinių degalų užtikrinimas, o krizės metu klausimas tampa ne tik kainos, bet ir prieinamumo. Kai kurios šalys jau testuoja tvaresnius sprendimus: Norvegija yra pranešusi apie sintetinių tvarių aviacinių degalų naudojimą F-35 naikintuvams, o Prancūzija panašius degalus naudojo sraigtasparnio skrydžiui.

    Tačiau net ir plečiant alternatyvas, NATO realybė tokia, kad iškastinis kuras dar ilgai išliks reikšmingas, todėl tikslas dažniau formuluojamas kaip mišrus modelis. Vietinė generacija, energijos saugyklos, efektyvesnės sistemos ir alternatyvūs degalai vertinami kaip būdas sumažinti pažeidžiamumą, o ne staigus visiškas atsisakymas.

    „Diversifikuodami energijos šaltinius ir maršrutus, nuo kurių priklauso Aljansas, didiname operacinį pasirengimą ir atsparumą bei mažiname priklausomybes“, – sakė NATO atstovas.

    Lietuvai ši kryptis turi papildomą reikšmę dėl čia veikiančio NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro ir regiono jautrumo tiekimo sutrikimams. Praktinis dėmesys gali reikšti daugiau investicijų į bazių atsparumą, vietinę generaciją, energijos kaupimą ir tiekimo grandinių planavimą, kad energetinis saugumas būtų vertinamas kaip neatskiriama gynybos dalis.

  • Šri Lankoje saulės elektrinė pastatyta dramblių migracijos kelyje: 450 gyvūnų grįžta ten, kur nyksta maistas

    Šri Lankoje saulės elektrinė pastatyta dramblių migracijos kelyje: 450 gyvūnų grįžta ten, kur nyksta maistas

    Kas vyksta Hambantotoje?

    Šri Lankos Hambantotos regione fiksuojamas didelės, maždaug 450 dramblių bandos judėjimas atgal link teritorijos, kurioje įrengta saulės elektrinė. Vietos bendruomenės ir gamtosaugininkai teigia, kad gyvūnai grįžta į seniai naudotą buveinę, nes aplinkiniuose plotuose mažėja maisto ir saugių kelių judėti.

    Šis atvejis išryškina vis dažniau pasaulyje aptariamą dilemą: kaip sparčiai plečiant atsinaujinančios energijos projektus išvengti konflikto su laukinės gamtos poreikiais. Nors saulės energetika laikoma viena mažiausiai taršių, netinkamai parinkta vieta gali sukelti ilgalaikių pasekmių ekosistemoms.

    Migracijos koridorius ir prarasta buveinė

    Pasak vietos aplinkosaugos organizacijų, elektrinė buvo įrengta teritorijoje, kuri ilgą laiką veikė kaip dramblių migracijos koridoriaus dalis. Tokie koridoriai drambliais naudojami tam, kad bandos galėtų pasiekti ganyklas, vandens telkinius ir sezonines maitinimosi vietas.

    Įrengiant saulės parką dalis augalijos buvo pašalinta, o atviros ganyklos pakeistos infrastruktūra ir aptvėrimais. Dėl to gyvūnai, užuot radę žolę ir krūmynus, susiduria su tvoromis bei modulių masyvais, o bandos judėjimas tampa labiau nuspėjamas ir rizikingas žmonėms.

    Kodėl drambliai grįžta?

    Dramblių elgsena šioje situacijoje aiškinama paprastai: kai tradicinėse maitinimosi vietose mažėja augalijos, banda ieško alternatyvų, dažnai grįždama į anksčiau naudotas teritorijas. Tai nėra atsitiktinis klaidžiojimas, o prisitaikymas prie pakitusios aplinkos, kai saugūs maršrutai ir maisto šaltiniai tampa fragmentuoti.

    Žmonių veikla šiose vietovėse paprastai didina ir konfliktų riziką. Kai stambūs žinduoliai yra priversti judėti siauresniais koridoriais ar apeiti aptvertas zonas, dažniau pasitaiko susidūrimų su transportu, žemės ūkiu ir gyvenvietėmis.

    Ką tai reiškia atsinaujinančiai energetikai?

    Šri Lankos istorija rodo, kad net ir švarios energijos projektai privalo būti planuojami atsižvelgiant į biologinę įvairovę. Tarptautinėje praktikoje vis dažniau akcentuojama, kad svarbiausia yra vietos parinkimas, poveikio aplinkai vertinimas ir migracijos koridorių apsauga, o ne vien technologijos pasirinkimas.

    Sprendimai paprastai apima alternatyvių teritorijų parinkimą, ekologinių praėjimų išsaugojimą, tvorų sprendinius, kurie nemažina laukinių gyvūnų judėjimo galimybių, bei nuolatinę stebėseną. Be tokių priemonių, konfliktai tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos gali dažnėti, net jei projektų tikslas yra mažinti klimato kaitą.

    „Drambliai neįžengia į naujas žemes, jie tiesiog grįžta į vietas, nuo kurių buvo atskirti, kai pasikeitė kraštovaizdis“, – teigia vietos aplinkosaugos organizacijų atstovai.

    Kol kas pagrindinis klausimas Hambantotoje yra praktinis: kaip suderinti energetikos plėtrą su vienos svarbiausių Šri Lankos laukinės gamtos rūšių apsauga. Jei maisto bazė ir judėjimo keliai toliau trauksis, bandos spaudimas grįžti į buvusias buveines tik didės.

  • Kopenhagos „Reel“ pritraukė 15 mln. eurų: žada verslui stabilesnes atsinaujinančios energijos kainas

    Kopenhagoje įsikūrusi elektros tiekėja ir prekybininkė „Reel“ pritraukė 15 mln. eurų A serijos investiciją. Bendrovė teigia, kad lėšos bus skirtos produktams tobulinti, portfeliui auginti ir komercinei komandai Vokietijoje suformuoti.

    Investicijų etapui vadovavo „Future Energy Ventures“, prie jo prisidėjo „UVC Partners“, „Transition“, „The Footprint Firm“ ir privatūs investuotojai. „Reel“ veikia elektros rinkoje, kur atsinaujinančios energijos gamyba plečiasi, tačiau kainų svyravimai ir rizikos valdymas vis dažniau tampa lemiamu klausimu tiek įmonėms, tiek elektrą gaminantiems projektams.

    Kodėl problema aštrėja dabar?

    Pastaraisiais metais Europoje išryškėjo paradoksas: atsinaujinančios energijos pajėgumai auga, bet verslui planuoti išlaidas trukdo didelis kainų nepastovumas, o daliai gamintojų sudėtingiau užsitikrinti prognozuojamas pajamas. Tai ypač aktualu, kai subsidijų schemos keičiasi, o finansuotojai vis griežčiau vertina ilgalaikių projektų pinigų srautus.

    „Reel“ akcentuoja, kad kai rizika tampa per didelė abiem pusėms, sulėtėja naujų projektų plėtra. Tokiu atveju nukenčia ir energijos nepriklausomybės tikslai, nes didėja poreikis importuojamiems iškastiniams energijos ištekliams.

    Kaip „Reel“ siūlo stabilumą?

    Bendrovė teigia jungianti įmonių elektros poreikį su atsinaujinančios energijos projektais per ilgalaikes sutartis, dažniausiai vadinamas elektros pirkimo sutartimis. Tokios sutartys leidžia įmonėms sumažinti kainų šuolių riziką, o gamintojams suteikia aiškesnį pajamų pagrindą, kuris svarbus finansuojant naujas elektrines.

    „Reel“ taip pat kalba apie duomenimis grįstus įrankius elektros rinkos optimizavimui, lankstumo sprendimus ir baterijų kaupimą. Praktikoje tai reiškia siekį geriau suderinti vartojimą ir gamybą, mažinti disbalanso sąnaudas ir didinti tinklo stabilumą, kai vėjas ar saulė generuoja nevienodai.

    „Atsinaujinanti energija yra Europos kelias į energetinę nepriklausomybę, bet tik tada, kai ekonomika veikia visiems. Didelis kainų nepastovumas ir mažėjančios projektų grąžos gali sulėtinti plėtrą pačiu netinkamiausiu metu“, – sakė „Reel“ vadovas Jonas Sigvert.

    Plėtra Vokietijoje ir ankstesnės investicijos

    „Reel“ plečiasi į Vokietiją, didžiausią Europos energijos rinką, kur jau teigia valdanti atsinaujinančios energijos projektų balansavimą ir dirbanti su tokiais rinkos dalyviais kaip „Blue Elephant Energy“ ir „greenwind“. Bendrovės vertinimu, „Future Energy Ventures“ patirtis ir ryšiai Vokietijos energetikos sektoriuje turėtų pagreitinti komercinę plėtrą.

    Anksčiau „Reel“ jau buvo pritraukusi kapitalo: 2024 metais bendrovė skelbė apie 5 mln. eurų investiciją, o 2022 metais – apie maždaug 2,1 mln. eurų etapą. Dabar gautas 15 mln. eurų finansavimas rodo, kad investuotojai vis aktyviau ieško sprendimų, galinčių sujungti žaliąją generaciją, rizikos valdymą ir prognozuojamas kainas verslui.

    „Reel“ modelis remiasi idėja, kad kai verslas gauna labiau prognozuojamas elektros sąnaudas, o gamintojai – tvirtesnę grąžą, lengviau priimami sprendimai dėl naujų atsinaujinančios energijos projektų. Tokie sprendimai tampa vis svarbesni, kai elektros rinkos volatilumas išlieka, o infrastruktūros modernizavimas ir kaupimo technologijos sparčiai plečiasi.

  • Teksaso „Zephyr Energy“ pristatė Windbeam: tylus generatorius, elektrą gaminantis net esant silpnam vėjui

    Teksaso „Zephyr Energy“ pristatė Windbeam: tylus generatorius, elektrą gaminantis net esant silpnam vėjui

    Kol vėjo energetika vis dažniau siejama su milžiniškomis turbinomis, Teksase veikianti bendrovė „Zephyr Energy“ siūlo kitokią kryptį. Ji pristato Windbeam mikrogeneratorių, kuris energiją išgauna ne sukamaisiais sparnais, o iš virpesių, atsirandančių net nuo labai silpno oro judėjimo.

    Tokie sprendimai orientuoti į aplinkas, kur įprastos turbinos dažnai neatsiperka ar kelia konfliktų dėl triukšmo, vaizdinės taršos ir vietos poreikio. Miestuose vėjas dažnai būna nepastovus, jį iškraipo pastatai, todėl svarbi tampa technologija, galinti veikti esant mažiems greičiams.

    Kaip veikia Windbeam technologija

    Windbeam esmė yra lanksti sija, kuri ore ne sukasi, o svyruoja ir virpa. Šiuos virpesius sužadina oro srautas, o judesys paverčiamas elektra naudojant linijinį generatorių.

    Kadangi nėra tradicinių pavarų, krumpliaračių ar masyvių guolių, sumažėja mechaninė trintis ir priežiūros poreikis. Tai taip pat leidžia tikėtis tylesnio darbo ir paprastesnės konstrukcijos, kurią lengviau pritaikyti skirtingose vietose.

    Kuo tai skiriasi nuo įprastų vėjo turbinų

    Didelės vėjo turbinos paprastai efektyviausiai veikia ten, kur vėjas yra stiprus ir gana tolygus, todėl jos statomos atvirose teritorijose ar jūroje. Gyvenamosiose zonose jų plėtrą riboja triukšmo reikalavimai, atstumai iki pastatų, kraštovaizdžio apsaugos ir visuomenės nepritarimas.

    Windbeam tipo sprendimai taikosi į kitą nišą: mažos galios generaciją ten, kur svarbiausia ne rekordinių kiekių gamyba, o pastovus papildomas šaltinis. Teoriškai tokie įrenginiai galėtų papildyti pastatų energetiką, pavyzdžiui, maitinti jutiklius, ryšio įrangą ar dalį inžinerinių sistemų.

    Kur tokia idėja gali prigyti

    Didžiausias potencialas siejamas su urbanistinėmis erdvėmis, kur energijos poreikis yra didelis, o vietos dideliems įrenginiams trūksta. Kompaktiškesni generatoriai gali būti integruojami į pastatų infrastruktūrą, jei jų triukšmo lygis ir vibracijos atitinka techninius bei saugos reikalavimus.

    Vis dėlto esminis klausimas išlieka praktinis: kokią realią galią ir kiek kilovatvalandžių per metus toks įrenginys pagamins konkrečiomis sąlygomis. Rinkai svarbūs ir kiti rodikliai: patvarumas, atsparumas oro sąlygoms, sertifikavimas, montavimo kaštai eurais ir atsiperkamumas, lyginant su saulės elektrinėmis ar baterijomis.

    Atsinaujinančios energetikos kryptys šiandien vis dažniau skaidomos į dvi dalis: didelius projektus tinklui ir mažus, decentralizuotus sprendimus vartotojui. Windbeam atstovauja pastarajai logikai, kur svarbiausia yra ne mastas, o galimybė išnaudoti anksčiau nepatrauklias, silpno vėjo zonas.

  • „Microsoft“ svarsto atidėti 2030 metų tikslą: DI lenktynės verčia peržiūrėti švarios energijos planus

    Kas keičiasi „Microsoft“ planuose

    „Microsoft“ viduje vyksta diskusijos, ar neatidėti, o gal net neatsisakyti vieno ambicingiausių bendrovės švarios energijos tikslų iki 2030 metų. Apie tai pranešė „Bloomberg“, remdamasi su situacija susipažinusiais šaltiniais, pabrėždama, kad galutinis sprendimas dar nėra priimtas.

    Kalbama apie siekį iki 2030 metų 100 proc. bendrovės elektros suvartojimo padengti 100 proc. laiko įsigyjant nulinės anglies dioksido emisijos elektrą. Toks „valandinis“ principas laikomas gerokai griežtesniu nei įprastas metinis balansavimas, kai per metus tiesiog nuperkamas atitinkamas žaliųjų sertifikatų ar elektros kiekis.

    DI centrai didina energijos apetitą

    Pagrindinis spaudimo šaltinis siejamas su sparčia duomenų centrų plėtra, kurią didina DI sprendimų paklausa. Didelio našumo skaičiavimai reikalauja ne tik daugiau elektros, bet ir gerokai stabilesnio tiekimo, kad infrastruktūra galėtų veikti be pertrūkių.

    Ši dinamika verčia technologijų bendroves iš naujo vertinti, kaip realiai užtikrinti švarią elektrą kiekvieną valandą, visose vietovėse, kuriose veikia jų duomenų centrai. Praktikoje tai dažnai reiškia poreikį turėti pakankamai lanksčių pajėgumų, energijos kaupimo ar patikimų ilgalaikių tiekimo sutarčių.

    Kodėl vėl minimos dujos

    „Bloomberg“ tekste pažymima, kad didėjant konkurencijai dėl elektros pajėgumų, daliai rinkos dalyvių patrauklesnės atrodo gamtinės dujos. Jos vertinamos kaip greičiau įdiegiama ir lengviau valdoma alternatyva, kai reikia greitai paleisti naujus pajėgumus ir užtikrinti stabilų tiekimą.

    Šis poslinkis pastebimas ne vien „Microsoft“ kontekste, nes panašūs iššūkiai kyla ir kitiems hiperskalės žaidėjams, plečiantiems DI infrastruktūrą. Tai didina įtampą tarp viešai deklaruojamų klimato tikslų ir realių, artimiausiais metais reikalingų energijos sprendimų.

    „Lenktynėse kuo greičiau paleisti duomenų centrus švarios energijos tikslai atsiduria paraštėse, o dujos vis dažniau tampa pirmuoju pasirinkimu“, – sakė Alexia Kelly.

    „Microsoft“ švarios energijos kryptis iki šiol išsiskyrė ambicijomis ir viešais įsipareigojimais mažinti poveikį klimatui. Bendrovė taip pat yra deklaravusi platesnius klimato siekius, įskaitant tikslus, susijusius su anglies dioksido pėdsako mažinimu ir kompensavimu, todėl bet koks 2030 metų gairių peržiūrėjimas rinkoje būtų vertinamas kaip reikšmingas signalas.

    Jei tikslas būtų atidėtas ar sušvelnintas, tai nebūtinai reikštų visišką atsitraukimą nuo švarios energijos. Tačiau tai parodytų, kad DI epochoje net ir didžiausiems rinkos dalyviams tampa sunkiau suderinti spartų augimą, infrastruktūros terminus ir valandinį švarios energijos padengimą.