Tag: Audros

  • 7 įspūdingos „Weather Photographer of the Year“ nuotraukos, atskleidžiančios gamtos stichijų jėgą

    Karališkosios meteorologijos draugijos konkursas „Weather Photographer of the Year“ kasmet primena, kad įspūdingiausi kadrai gimsta ten, kur orai tampa nenuspėjami.

    2026 metų trumpajame sąraše – 30 nuotraukų, atrinktų iš daugiau nei 5 500 darbų, pateiktų fotografų iš viso pasaulio, rašo „Live Science“.

    Šie vaizdai rodo labai skirtingas situacijas: nuo žaibų naktiniame danguje iki neįprastų debesų formų ar vaivorykščių, išryškinančių ir grožį, ir gamtos galią.

    Konkurso organizatoriai kviečia apžiūrėti visą trumpąjį sąrašą ir atiduoti balsą už labiausiai patikusią nuotrauką iki ketvirtadienio, lapkričio 5 dienos.

    Kas pateko į 2026 metų trumpąjį sąrašą

    Trumpajame sąraše atrinkti kadrai aprėpia ir dramatiškus orų reiškinius, ir ramesnius, bet vizualiai išskirtinius gamtos momentus. Kiekviena nuotrauka savaip pasakoja istoriją apie žmogaus, kraštovaizdžio ir atmosferos ryšį.

    Publikacijoje išskiriami septyni darbai, kurie išsiskiria kompozicija, nuotaika ir gebėjimu perteikti vieną akimirką taip, kad ji atrodytų tarsi scena iš filmo.

    Nuotraukose – nuo žaibų iki ledinių „širdžių“

    Tarp paminėtų kadrų – lęšinis debesis virš Šastos kalno Kalifornijoje, trigubas žaibo blyksnis virš Niujorko, naktinė supercelė su žaibais Nebraskoje ir vaivorykštė, kurios fotografas laukė pliaupiant lietui Anglijos Ežerų krašte.

    Taip pat dėmesį patraukė žiemiškame Slovakijos peizaže pastebėtos ant vielinio tinklo besiformuojančios ledo figūros, primenančios širdis, ir kadras iš Irano, kuriame užfiksuotas ūkininkas, mėginantis apsaugoti dirbamą žemę nuo siautėjančios ugnies.

    Dar vienas į sąrašą patekęs momentas – plūduriuojantis ledkalnis saulėlydyje netoli Antarktidos „Paradise Harbour“. Tokie vaizdai primena, kad orų fotografija neretai fiksuoja ir pačią trapiausią ribą tarp ramybės ir stichijos.

  • Tenesyje prapliupo „kruvinas“ lietus: iš dangaus krito į mėsą panašūs gabalėliai

    Tenesyje prapliupo „kruvinas“ lietus: iš dangaus krito į mėsą panašūs gabalėliai

    Vieną rugpjūčio dieną netoli Tenesio (JAV) vietovės tabako plantacijoje dirbę žmonės išgirdo įprastą lietaus barbenimą į lapus, tačiau netrukus paaiškėjo, kad krituliai – neįprasti. Lietus esą buvo intensyviai raudonos spalvos, o kartu su lašais ant žemės krito smulkūs gabalėliai, primenantys mėsą ir riebalus.

    Kaip rašo „Popular Science“, liudininkai surinko keistos medžiagos fragmentus nuo tabako lapų ir parodė juos plantacijos savininkui E. M. Chandleriui. Žinia apie neįprastą „kruviną“ lietų greitai pasklido apylinkėse ir sudomino mokslininkus.

    Mėginiai pateko daktarui Gerardui Troostui, kuris iš karto atkreipė dėmesį į stiprų, atstumiantį kvapą, primenantį yrantį gyvūninį audinį. Atlikęs analizę, jis padarė išvadą, kad medžiaga iš tiesų yra gyvūninės kilmės.

    Vis dėlto mokslininkui nepavyko tiksliai nustatyti, kaip tokie likučiai atsidūrė danguje ir iš kur jie atsirado. Viena iš hipotezių – stiprus vėjas galėjo pakelti yrantį gyvūną ar jo dalis ir nunešti prie audros debesies, o ten jie išsisklaidė didesniame plote.

    Kiek teritorijos apėmė keistas opadas

    Į įvykio vietą atvykęs Williamas F. Cooperis vėliau aprašė, kad neįprastas opadas apėmė maždaug 50 metrų pločio ir apie 700 metrų ilgio juostą. Toks mastas dar labiau pakurstė kalbas ir spėliones, ar tai galėjo būti sąmoninga apgaulė.

    Tuo metu JAV visuomenė vis dar prisiminė prieš dešimtmetį Virdžinijoje įvykusį Nato Turnerio vadovautą vergų sukilimą. Turneris buvo pasakojęs apie neįprastus „ženklus“ danguje ir kraujo lašus ant augalų lapų, kuriuos interpretavo kaip religinę pranašystę.

    Dėl šio konteksto Tenesio „kruvinas lietus“ sukėlė audringas reakcijas. Dalis pietinių valstijų gyventojų įžvelgė galimą naujų neramumų pranašą, o kai kurie šiaurėje reiškinį aiškino kaip „dangišką“ vergovės pasmerkimą.

    Ar tai tikrai buvo mistifikacija?

    Ilgainiui pasigirdo ir kaltinimų, kad visa istorija galėjo būti surežisuota pačių pirmųjų liudininkų. Vis dėlto tokia versija vėliau buvo ginčijama medicinos žurnale „The Western Journal of Medicine and Surgery“, kuris 1841 metų gruodį publikavo informaciją, paneigiančią mistifikacijos paaiškinimą.

    Panašūs pasakojimai apie raudonos spalvos lietų skirtingose pasaulio vietose kartojosi ir vėlesniais laikais. Kaip šiuolaikinis pavyzdys minimas Keralos regionas Indijoje, kur 2001 metais per musoną taip pat fiksuotas intensyviai raudonas lietus.

    Tų mėginių analizės parodė, kad spalvą galėjo lemti dumblių sporos, nors buvo svarstoma ir kita galimybė – vėjų atneštos dulkės iš Vakarų Azijos dykumų. Tai rodo, kad pats vandens paraudimas nebūtinai turi vieną priežastį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad raudonas lietus ir į mėsą panašūs fragmentai greičiausiai yra du atskiri reiškiniai. Vanduo gali nusidažyti dėl mikroorganizmų ar dulkių, o organinės kilmės liekanos į orą gali patekti dėl stiprių vėjų, audrų ar net paukščių. Vis dėlto Tenesio atvejis iki šiol lieka paslaptingas.

  • Audra nuvertė paminklą prieš Vėlines: kas apmokės žalą ir ką daryti radus suniokotą kapą

    Artėjant Vėlinėms dalis žmonių, atvykę į kapines po ilgesnės pertraukos, randa nemalonią staigmeną: nuvirtusį paminklą, sutrūkinėjusią antkapinę plokštę ar sulankstytą tvorelę. Dažniausiai tokią žalą sukelia stiprus vėjas, nuvirtę medžiai ar nulūžusios šakos, tačiau kartais pakanka ir gretimos kapavietės elementų griūties.

    Tokiose situacijose kyla esminis klausimas, kas turi atlyginti nuostolius. Praktikoje atsakymas priklauso nuo to, ar žala kilo dėl nenugalimos jėgos, ar dėl aplaidžios priežiūros, taip pat nuo to, ar kapavietė ar paminklas buvo apdrausti.

    Kas atsako už nuvirtusį medį

    Kapinių priežiūrą paprastai organizuoja savivaldybės paskirtas administratorius arba bendruomenė, o kasdienę tvarką užtikrina kapinių prižiūrėtojas. Jei medis buvo akivaizdžiai pavojingas, pažeistas puvinio, ligotas, neprižiūrėtas ar laiku neapgenėtas, gali kilti atsakomybė už žalą, jei įrodoma, kad riziką buvo galima nustatyti ir jos išvengti.

    Jeigu medis nuvirto dėl staigaus ir ekstremalaus meteorologinio reiškinio, žalos priskyrimas konkrečiam atsakingam asmeniui gali būti sudėtingesnis. Tokiu atveju neretai vertinama, ar buvo objektyvi pareiga ir reali galimybė užkirsti kelią nelaimei, ar įvykis laikytinas nenugalima jėga.

    Kada padeda draudimas

    Draudikai pastebi, kad kapaviečių žalų pikas dažnai sutampa su audrų sezonu, tačiau nuostolių sukelia ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, šlapio sniego slėgis ar gretimų objektų griūtis. Lietuvoje paplitusi praktika, kai kartu su būsto draudimu papildomai pasirenkamas paminklų draudimas, leidžiantis apdrausti ir kelias kapavietes skirtingose vietovėse.

    Tokia apsauga dažniausiai apima stacionarius kapavietės elementus, tarp jų paminklus, antkapines plokštes ir tvoreles. Įvykus draudžiamajam įvykiui gali būti kompensuojamos ne tik analogiško paminklo įsigijimo, bet ir atstatymo darbų išlaidos, net jei nepavyksta įrodyti kapinių prižiūrėtojo ar kito asmens kaltės.

    Ką daryti radus apgadintą kapavietę

    Pirmiausia verta nufotografuoti žalą ir aplinką, įskaitant nulūžusią šaką, nuvirtusį medį ar kitus objektus, galėjusius sukelti sugadinimus. Taip pat pravartu pasižymėti, kada paskutinį kartą kapavietė buvo tvarkinga, nes tai padeda atkurti įvykio aplinkybes.

    Apie pavojingus medžius ar kabančias šakas reikėtų informuoti kapinių prižiūrėtoją, ypač jei matyti akivaizdūs pažeidimai. Jei kapavietė ar paminklas apdrausti, apie žalą rekomenduojama pranešti kuo greičiau, net jei tiksli įvykio data nėra aiški.

    Prieš užsakant remonto ar atstatymo darbus svarbu suderinti su draudiku, kokių dokumentų reikės ir kokia tvarka fiksuojama žala. Tai ypač aktualu, kai tenka keisti paminklą ar atlikti brangesnius akmens apdirbimo darbus, nes vėliau gali prireikti sąskaitų ir kitų išlaidų pagrindimo.

    Kapaviečių tvarkymas daugeliui yra suplanuota kelionė ir jautrus įsipareigojimas, todėl papildomos išlaidos ir laiko sąnaudos gali tapti rimtu išbandymu. Žinant atsakomybės principus, turint nuotraukas ir laiku kreipiantis į prižiūrėtoją ar draudiką, dažniausiai pavyksta greičiau išspręsti situaciją ir išvengti dar didesnių nuostolių.

  • Audra atidengė paslaptingą laivo vraką: tyrėjai Nantucket rado netikėtą posūkį

    Audra atidengė paslaptingą laivo vraką: tyrėjai Nantucket rado netikėtą posūkį

    Stipri rudens audra, smogusi rytinei JAV pakrantei, sukėlė intensyvią pakrančių eroziją ir Nantucket saloje atidengė po smėliu ilgai slėptas masyvias medines konstrukcijas. Iš pradžių manyta, kad tai anksčiau šiose vietose jau fiksuoto to paties laivo liekanos, tačiau nauja apžiūra šią versiją suabejino.

    Į vietą atvykę jūrinės istorijos tyrėjai ir archeologai pastebėjo, kad atidengtos detalės neatitinka škunos Warren Sawyer, nuskendusios XIX amžiaus pabaigoje, konstrukcinių ypatybių. Skyrėsi ne tik medinių šonkaulių dydis, bet ir naudotos medienos rūšys, o dalis geležinių tvirtinimo elementų, pirminiu vertinimu, galėjo būti pagaminti vėliau, nei įvyko minėta katastrofa.

    „Tai neatrodo kaip tie patys fragmentai, kuriuos anksčiau siejome su Warren Sawyer, todėl turime iš naujo vertinti, kokio laivo dalys atsidūrė šiame paplūdimio ruože“, – sakė vienas iš tyrime dalyvaujančių archeologų.

    Pirminiai matavimai leidžia manyti, kad tai galėtų būti didesnio prekybinio laivo borto dalis, o pati konstrukcija galėjo priklausyti maždaug 15 metrų ilgio ir apie 3,4 metro pločio laivui. Tyrėjai neatmeta, kad laivas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje, kai pakrantinėje prekyboje Rytų pakrantėje dar plačiai naudotos burlaivių ir baržų tipo transporto priemonės.

    Warren Sawyer istorija Nantucket apylinkėse gerai žinoma: laivas sudužo netoli Miacomet paplūdimio 1884 metų gruodžio 22 dieną. Jis gabeno didelį krovinį, o įgula buvo išgelbėta, tačiau vėlesnė audra 1885 metų sausio 6 dieną galutinai suardė korpusą ir išblaškė nuolaužas pakrante, todėl per dešimtmečius liekanos galėjo būti užneštos smėliu ir „keliauti“ dėl bangavimo.

    Šįkart atidengtoms nuolaužoms pritaikytas Massachusetts valstijoje vykdomas vrakų stebėsenos modelis, kai objektai reguliariai fiksuojami, matuojami ir fotografuojami, siekiant suprasti, kaip juos veikia potvyniai, srovės ir erozija. Tai ypač svarbu Nantucket apylinkėse, kur, tyrėjų vertinimu, jūros dugne ir pakrantėse gali būti šimtai istorinių laivų liekanų.

    Artimiausias etapas bus archyvinių dokumentų, draudimo įrašų, uostų registrų ir istorinių žemėlapių analizė, taip pat konstrukcinių sprendimų palyginimas su kitais regiono laivais. Tikimasi, kad derinant istorinius duomenis ir lauko apžiūros rezultatus pavyks susiaurinti kandidatų sąrašą ir nustatyti, kieno laivas audros buvo „iškeltas“ į dienos šviesą.

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Civilinės saugos specialistai įspėja: 10 minučių šiandien gali sutaupyti kritines valandas rytoj

    Civilinės saugos specialistai įspėja: 10 minučių šiandien gali sutaupyti kritines valandas rytoj

    Gamtos stichijos vis dažniau nustebina

    Lietuvoje vis dažniau pasitaikantys potvyniai ir stiprios audros primena, kad įprastas gyvenimas gali sustoti per kelias minutes. Nutrūkęs elektros tiekimas, sutrikęs ryšys ar nepravažiuojami keliai tampa ne teorija, o kasdienybe, ypač regionuose.

    Civilinės saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra pradėti ruoštis tik tada, kai pavojus jau arti. Iš anksto apgalvoti sprendimai sumažina paniką, o pirmosios valandos po įvykio dažnai būna kritinės.

    „Ekstremaliosios situacijos dažnai vienu metu paveikia daug žmonių būtinuosius poreikius, todėl pasirengimas neturėtų prasidėti tada, kai kyla pavojus“, – sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Evaldas Tamašauskas.

    Kas veikia geriausiai: šeimos planas

    Specialistai akcentuoja, kad pasirengimas prasideda ne nuo pirkinių, o nuo aiškaus šeimos veiksmų plano. Svarbu sutarti, kur slėptis ar kaip elgtis skirtingų grėsmių atvejais, taip pat kaip susisiekti, jei neveiktų mobilusis ryšys ar internetas.

    Praktikoje itin pasiteisina iš anksto numatytas susitikimo taškas, jei į namus grįžti neįmanoma, ir susitartas evakuacijos maršrutas. Plane verta numatyti, kas padės vaikams, vyresnio amžiaus artimiesiems, žmonėms su negalia ir kaip bus pasirūpinta augintiniais.

    „Sąvokos šeimos planas ir išvykimo krepšys gyventojams jau yra žinomos, matyti, kad žmonės domisi ir įsivertina galimas grėsmes savo teritorijoje“, – sakė Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialistė Ingrida Valaitytė.

    Atsargos ir išvykimo krepšys: reali pagalba

    Po didesnių audrų gyventojai vis dažniau įsitikina, kad elektros tiekimas gali sutrikti ne kelioms valandoms, o gerokai ilgiau. Dėl to namuose rekomenduojama turėti geriamojo vandens ir maisto bent kelioms dienoms, o galintiems tai padaryti – ilgesniam laikui.

    Ne mažiau svarbios ir kasdienės priemonės: vaistai, higienos reikmenys, kūdikių poreikiams skirti daiktai, taip pat atsargos augintiniams. Jei yra galimybė, pravartu turėti žibintuvėlį, baterijomis maitinamą šviesos šaltinį ir įkrautą nešiojamąją bateriją telefonui.

    Išvykimo krepšys, pasak civilinės saugos ekspertų, dažniausiai praverčia tada, kai laiko nėra: gaisro, evakuacijos ar staigaus pavojaus metu. Esminė idėja paprasta: būtini dokumentai, ryšio priemonės, pagrindiniai vaistai ir kelioms paroms reikalingi daiktai turi būti pasiekiami nedelsiant, o ne ieškomi paskutinę minutę.

    „Kai žmonės yra apgalvoję ir pasirengę veiksmų planą, žino, ką daryti konkrečiose situacijose, jie jaučiasi kur kas saugesni“, – sakė Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialistė Gintarė Gruodė.

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ragina remtis oficialia institucijų informacija ir pasirengimą vertinti kaip įprotį, o ne vienkartinę užduotį. Specialistai pabrėžia, kad praktiniai sprendimai, priimti iš anksto, mažina riziką ir padeda greičiau atkurti įprastą gyvenimo ritmą.

  • Tropikų liūčių sezonas gali vėluoti dvi savaites: mokslininkai įspėja dėl galingesnių audrų

    Tropikų liūčių sezonas gali vėluoti dvi savaites: mokslininkai įspėja dėl galingesnių audrų

    Klimato kaita reiškia ne tik vidutinės temperatūros kilimą, bet ir didesnį orų nepastovumą. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad būtent ekstremalūs reiškiniai, o ne metiniai vidurkiai, lemia didžiausią žalą žmonėms ir ūkiui.

    Naujas tyrimas rodo, kad tropikuose svarbų vaidmenį gali suvaidinti organizuotos audrų sankaupos, vadinamos mezomastelio konvekcinėmis sistemomis. Tai didžiuliai perkūnijų kompleksai, galintys apimti šimtus kilometrų ir tęstis valandų valandas, sukeldami staigius potvynius.

    Publikacijoje Nature Geoscience tyrėjai pritaikė didelės raiškos klimato modelį, kuris geriau atkuria tokių audrų struktūrą nei įprasti, stambesnio mastelio modeliai. Jų skaičiavimai parodė, kad esant dideliam atšilimo scenarijui, sezoninis tokių liūčių ciklas gali smarkiai pasikeisti.

    Skaičiavimuose audros susiformuodavo maždaug 10–15 dienų vėliau nei įprasta, o prasidėjus sezonui krituliai tapdavo gerokai intensyvesni. Tyrime nurodoma, kad liūčių stiprumas gali didėti apie 38–45 proc., nors tai nėra konkreti prognozė kiekvienam regionui, o jautrumo eksperimentas.

    Tyrėjai aiškina, kad svarbus veiksnys yra atmosferos cirkuliacija, įskaitant Hadley ląsteles, kurios perneša šilumą ir drėgmę tarp tropikų ir subtropikų. Šylant klimatui atmosfera gali kaupti daugiau drėgmės ir energijos, tačiau sezoniniai persitvarkymai vyksta lėčiau, todėl liūčių pikas nuslenka į vėlesnį laiką.

    Kai krituliai persikelia į trumpesnį ir vėlesnį laikotarpį, pasekmės gali būti ypač ryškios. Žemės ūkyje tai reiškia kitokius sėjos ir derliaus nuėmimo langus, vandens išteklių valdyme – didesnę sausrų riziką sezono pradžioje, o vėliau – staigius potvynius.

    Tyrimas primena ir ankstesnius pavyzdžius, kai organizuotos audrų sistemos sukeldavo didelio masto nelaimes. Pavyzdžiui, 2020 metais Sahelio regione liūtys paveikė daugiau nei 2 000 000 žmonių, sunaikino beveik 200 000 namų ir, kaip nurodo tyrimo autoriai, prisidėjo prie 417 mirčių 18 šalių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši sritis ypač svarbi todėl, jog daugelis tradicinių klimato modelių prastai atkuria būtent tas sistemas, kurios realiai atneša didžiausius kritulius. Didesnės raiškos modeliavimas leidžia geriau įvertinti ne tik, kiek lis per metus, bet ir kada lis bei kokio stiprumo bus liūtys.

    Kartu akcentuojama, kad blogiausio scenarijaus trajektorijos, naudotos jautrumo bandymuose, pastaraisiais metais vertinamos atsargiau dėl energetikos transformacijos ir spartėjančios atsinaujinančių išteklių plėtros. Vis dėlto net ir nuosaikesnio atšilimo sąlygomis ekstremalių kritulių stiprėjimas laikomas vienu patikimiausių klimato kaitos signalų.

  • Auto po krušos: remontas kainuoja tūkstančius, o draudimas gali atsisakyti mokėti

    Auto po krušos: remontas kainuoja tūkstančius, o draudimas gali atsisakyti mokėti

    Kruša Lietuvoje vis dažniau užklumpa netikėtai, ypač šiltuoju metų laiku, kai vietinės audros susiformuoja per keliasdešimt minučių. Didelės ledo kruopos gali palikti įlenkimus kėbule, pažeisti žibintus ir stiklus, o sudėtingiausiai sutvarkomas dažniausiai būna stogas.

    Vairuojant per krušą svarbiausia yra saugumas ir matomumas: geriausia sumažinti greitį, įjungti avarinius žibintus, laikytis didesnio atstumo ir, jei įmanoma, pasitraukti į saugią vietą. Sustoti greitkelyje ar kelkraštyje, kai matomumas prastas, gali būti pavojinga dėl kitų automobilių, kurie jūsų gali nepastebėti.

    Ieškant užuovėjos, patikimiausia yra tvirtas stogas ar požeminė aikštelė, tačiau kelionėje tai ne visada įmanoma. Slėptis po medžiais dažnai atrodo logiška, bet per audras krušą neretai lydi stiprūs vėjo gūsiai, todėl krintančios šakos gali pridaryti dar didesnės žalos nei ledo kruopos.

    Jei sustojote saugioje vietoje ir turite priemonių, laikina apsauga gali sumažinti nuostolius. Stori pledai ar antklodės, pritvirtinti taip, kad jų nenupūstų vėjas, gali amortizuoti smūgius, o automobilio kilimėliai ar bagažinės danga kartais praverčia pridengiant labiausiai pažeidžiamas vietas.

    Kruša dažniausiai palieka daug smulkių įlenkimų, kuriuos šalinant be dažymo galima sutaupyti, jei nepažeistas lakas. Visgi dideli įlenkimai ant stogo ar variklio dangčio, taip pat įskilę stiklai gali smarkiai išauginti remonto sąskaitą, o kai kuriais atvejais tenka keisti detales arba taikyti brangesnius kėbulo darbus.

    Draudimas: kodėl išmoka gali strigti

    Įprastas civilinės atsakomybės draudimas krušos padarytos žalos nedengia, todėl reali apsauga paprastai siejama su kasko draudimu. Tačiau išmoka gali priklausyti nuo sutarties sąlygų, pasirinktų rizikų, franšizės ir to, ar laikėtės pareigos imtis protingų veiksmų žalai sumažinti.

    Praktikoje ginčų kyla dėl to, kaip draudikas vertina vairuotojo elgesį audros metu: ar buvo galimybė pasitraukti į saugesnę vietą, ar automobilis nebuvo paliktas akivaizdžiai rizikingai, ar nepažeistos sutarties išimtys. Dėl to prieš pasirašant sutartį verta atidžiai perskaityti bendrąsias kasko sąlygas ir išsiaiškinti, kaip apibrėžiama krušos rizika.

    Ką daryti po krušos

    Jei automobilis apgadintas, pirmiausia rekomenduojama viską užfiksuoti nuotraukomis: bendrą vaizdą, stambius įlenkimus, pažeistus stiklus, valstybinį numerį ir aplinką. Naudinga turėti ir įrodymus, kad tuo metu konkrečioje vietoje vyko audra, pavyzdžiui, meteorologinių stebėjimų ar perspėjimų išklotines, jei jos prieinamos.

    Žalą draudikui geriausia registruoti kuo greičiau, nes ilgas delsimas gali kelti klausimų dėl pažeidimų kilmės. Taip pat svarbu iki apžiūros nepradėti savarankiško remonto, nes vėliau gali būti sunkiau įrodyti, kurios žalos atsirado būtent per krušą.

    Galiausiai verta turėti omenyje, kad po masinių audrų servisai ir draudikų ekspertai būna užimti, todėl procesai gali užtrukti. Tokiais atvejais padeda aiškiai paruošta dokumentacija, tikslios nuotraukos ir nuoseklus bendravimas su draudiku dėl apžiūros, sąmatos ir remonto būdo.

  • Po audros darže neskubėkite išmesti nulūžusių augalų: paprastas triukas gali juos išgelbėti

    Po audros darže neskubėkite išmesti nulūžusių augalų: paprastas triukas gali juos išgelbėti

    Po stiprios liūties, krušos ar gūsingų vėjų darže dažnai lieka nulaužti stiebai, suplėšyti lapai ir ant žemės išgulę augalai. Vis dėlto tokie vaizdai dar nereiškia, kad derlius prarastas, nes dalį pažeidimų galima sėkmingai sutvarkyti. Svarbiausia neskubėti griebtis sekatoriaus ir pirmiausia įvertinti, kas iš tikrųjų nulūžo.

    Didžiausią šansą atsitiesti turi augalai, kurių stiebas tik sulenktas arba įtrūkęs dalinai, bet vis dar laikosi sujungtas. Tokiu atveju stiebą verta švelniai grąžinti į natūralią padėtį ir pririšti prie tvirto kuoliuko ar atramos. Rišimui geriausiai tinka minkšta juosta ar virvutė, kad nesuspaustų audinių ir paliktų vietos tolesniam augimui.

    Kaip įvertinti pažeidimą?

    Artimiausias kelias dienas svarbu stebėti, kaip atrodo augalo viršūnė ir lapai virš pažeidimo vietos. Jei jie išlieka tvirti, neapvysta ir nekeičia spalvos, tikėtina, kad sulčių apytaka dar vyksta ir stiebas „dirba“. Ypač atidžiai reikėtų apžiūrėti pomidorus, nes jiems svarbu atskirti, ar pažeista pagrindinė ašis, ar tik šoninis ūglis.

    Jei stiebas visiškai nulaužtas, stipriai sutraiškytas ar žaizda yra smarkiai „išdraskyta“, palikti tokį fragmentą dažniausiai neapsimoka. Tokiu atveju patariama pažeistą dalį nupjauti švariu, aštriu įrankiu žemiau sužalojimo vietos, kad pjūvis būtų lygus. Lygesnę žaizdą augalui paprasčiau „užsidaryti“, o netvarkingi plėšimai padidina puvinių ir infekcijų riziką.

    Po audros neskubėkite tręšti

    Po stichijos dažnas impulsas yra kuo greičiau „pastiprinti“ augalus trąšomis, tačiau iškart po audros intensyviai tręšti nereikėtų. Pirmiau verta sutvarkyti mechaninius pažeidimus, sutvirtinti atramas ir pašalinti smarkiai sužalotas dalis, kurios gali tapti ligų židiniu. Tik kai daržas sutvarkytas ir aišku, kurie augalai atsigauna, galima svarstyti apie švelnesnę priežiūrą.

    Taip pat pravartu nuo lysvių surinkti nulaužytus lapus ir stiebų gabalus, ypač jei jie guli tarp augalų. Paliktos suirusios augalų liekanos, esant šilumai ir drėgmei, gali paspartinti puvimą ir sudaryti palankesnes sąlygas plisti grybinėms ligoms. Tvarka po audros dažnai yra paprasčiausias būdas sumažinti tolimesnių problemų riziką.

    Ką daryti su dirva po liūties?

    Stipri liūtis dažnai suslegia dirvos paviršių, o jam pradžiūvus gali susidaryti kieta pluta. Vis dėlto į šlapią dirvą geriau nelipti ir jos iškart nepurenti, nes taip ji dar labiau susispaudžia, o šaknų zonai ima trūkti oro. Geriausia palaukti, kol žemė šiek tiek apdžius ir nebelips prie įrankių.

    Tada dirvos paviršių galima atsargiai supurenti, stengiantis nepažeisti negiliai esančių šaknų. Po šio žingsnio lieka stebėti augalus: būtent per kelias kitas dienas geriausiai pasimato, kurie stiebai atsigauna, kuriuos dar reikia paremti, o kuriuos teks pašalinti, kad augalas nukreiptų jėgas į sveikas dalis.

  • Šiaurės Vakarų Anglijos paplūdimiuose – šimtai mėlynų „vėjo jūreivių“: kodėl jų liesti nereikėtų

    Šiaurės Vakarų Anglijos pakrantėse po stipresnių vakarų vėjų ir audringesnio sezono bangos į krantą išmetė šimtus mažų, egzotiškai atrodančių jūrų gyvių, vadinamų vėjo jūreiviais. Vietos gamtosaugininkai primena, kad nors jie atrodo nekalti ir fotogeniški, prisilietimas gali baigtis skausmingu dūriu.

    Vėjo jūreiviais dažniausiai vadinami Velella velella – kolonijiniai hidrozojai, artimi giminaičiai kitų geliančių jūrų organizmų. Vienas „gyvis“ iš tiesų yra ne atskiras gyvūnas, o daugybės polipų kolonija, veikianti kaip vienas organizmas, todėl skirtingos jos dalys atlieka skirtingas funkcijas.

    Šie organizmai paprastai siekia apie 5 centimetrus, o jų išskirtinis bruožas – standi, pusiau permatoma „burė“, padedanti pasinaudoti vėju ir dreifuoti vandens paviršiumi. Būtent dėl šios sandaros po ilgesnio stipresnių pakrantės vėjų laikotarpio jie neretai masiškai atsiduria krante.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad iš pradžių vėjo jūreivius lengva supainioti su dumbliais ar jūros šiukšlėmis. „Iš pradžių pagalvojau, kad tai dumbliai, ir vos vieno nepakėliau. Jų buvo šimtai, daug žmonių juos fotografavo – jie nepaprastai gražūs“, – sakė pakrantėje gyvenanti Louella Nicholson.

    Gamtosaugos organizacija Cumbria Wildlife Trust pabrėžia, kad vėjo jūreiviai nėra medūzos, nors vizualiai gali priminti želė pavidalo jūrų gyvūnus. „Atrodo keistai ir įdomiai, bet tai ne medūza. Žiūrėkite, bet nelieskite – jie gali labai skausmingai gelti“, – teigiama organizacijos paaiškinime.

    Nors daugumai žmonių toks dūris nebūna pavojingas gyvybei, jis gali sukelti aštrų skausmą, odos paraudimą ar vietinę alerginę reakciją. Didesnės rizikos grupėms, pavyzdžiui, alergiškiems žmonėms, vaikams ar turintiems jautrią odą, rekomenduojama laikytis dar didesnio atsargumo, o pajutus stipresnius simptomus kreiptis į medikus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad masiniai vėjo jūreivių „išmetimai“ į krantą nėra neįprastas reiškinys – tam ypač palankios audros ir ilgiau trunkantys kryptingi vėjai. Tokiais atvejais į pakrantę gali būti išplaunama ne tik šimtai, bet ir tūkstančiai šių ryškiai mėlynų kolonijų.

    Paplūdimių lankytojams patariama jų neliesti nei rankomis, nei bandant perkelti lazda ar kitais daiktais, o ypač saugoti augintinius, kurie gali bandyti juos pauostyti ar paragauti. Net ir nugaišę ar džiūstantys vėjo jūreiviai gali išlaikyti geliančias ląsteles, todėl rizika išlieka.