CP v2

Tag: Augalinė mityba

  • Seitanas, vadinamas Budos mėsa: kuo jis iš tiesų išsiskiria ir kiek baltymų turi

    Seitanas neretai vadinamas Budos mėsa, nes savo tekstūra ir panaudojimu virtuvėje gali priminti mėsą, nors gaminamas iš augalinės kilmės ingredientų. Tai produktas, gaminamas iš kviečių glitimo, todėl jo pagrindas yra baltymai, o ne riebalai ar krakmolas.

    Nors pats gaminimo principas kai kuriose Azijos virtuvėse žinomas šimtmečius, šiuolaikinis pavadinimas seitanas paplito palyginti neseniai. Jis siejamas su makrobiotinės mitybos kryptimi, o pats terminas dažnai aiškinamas kaip pabrėžiantis baltyminę produkto prigimtį.

    Baltymų kiekis ir sudėtis

    Didžiausias seitano privalumas mitybos požiūriu yra didelė baltymų koncentracija. Sausame kviečių glitime baltymų gali būti apie 70–80 gramų 100 gramų produkto, tačiau paruoštame seitane, priklausomai nuo recepto, jų paprastai lieka apie 20–30 gramų 100 gramų.

    Vis dėlto svarbu suprasti ir ribas: kviečių glitimo baltymai nėra pilnai visaverčiai, nes juose mažiau kai kurių nepakeičiamųjų aminorūgščių, ypač lizino. Dėl to seitaną dažnai rekomenduojama derinti su ankštiniais, pavyzdžiui, lęšiais ar avinžirniais, kad aminorūgščių profilis būtų pilnesnis.

    Seitanas taip pat gali suteikti mineralų, tačiau konkreti maistinė vertė labai priklauso nuo to, su kuo jis gaminamas. Jei naudojamas sultinys, sojų padažas ar prieskoniai, didėja natrio kiekis, todėl žmonėms, stebintiems druskos suvartojimą, verta atidžiau vertinti etiketes arba rinktis naminius receptus.

    Kam tinka ir kam reikėtų atsargumo

    Seitanas gali būti patogus pasirinkimas tiems, kurie mažina mėsos vartojimą, laikosi vegetarinės mitybos ar tiesiog ieško baltymingesnių patiekalų kasdienai. Jo tekstūra leidžia gaminti kepsnelius, guliašus, troškinius ar įdarus, o skonis lengvai pritaikomas skirtingoms virtuvėms.

    Tačiau tai nėra universalus produktas visiems. Seitanas netinka žmonėms, sergantiems celiakija ar turintiems glitimo netoleravimą, nes jo pagrindas yra būtent kviečių glitimas.

    Kaip seitanas dažniausiai naudojamas virtuvėje

    Seitanas dažnai formuojamas į gabalėlius, juosteles ar kepsnius, apkepamas ir vėliau troškinamas, kad suminkštėtų. Dėl to jis tinka tiek greitiems patiekalams keptuvėje, tiek ilgesnio gaminimo receptams su padažais.

    Namų gamyboje seitanas paprastai ruošiamas maišant kviečių glitimą su prieskoniais ir skysčiu, tuomet masę minkant ir termiškai apdorojant. Būtent prieskoniai, sultinys ir kepimo būdas dažniausiai lemia, ar galutinis rezultatas labiau primins keptą mėsą, ar bus artimesnis neutraliam baltyminiam gaminiui.

  • Grybai, kurie apsimeta mėsa: iš šių „pulled pork“ bocniakų šeima net nesupras skirtumo

    Augalinių patiekalų banga Europoje nemažėja, tačiau ne visi mėsos pakaitalai įtikina skoniu ar sudėtimi. Vis dažniau dėmesio centre atsiduria ne pramoniniai produktai, o paprasti ingredientai, kuriuos lengva rasti parduotuvėje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – bocniakai, dėl tekstūros galintys priminti plėšytą kiaulieną.

    Bocniakų skaidulinė sandara leidžia juos lengvai suplėšyti į gijas, o tinkamai apkepus ir pagardinus išgaunamas sotus, mėsišką patiekalą primenantis rezultatas. Tokia idėja patinka ne tik veganams ar vegetarams, bet ir žmonėms, kurie tiesiog nori dažniau rinktis lengvesnį maistą.

    Kodėl bocniakai taip primena mėsą?

    Skirtingai nei daugelis grybų, bocniakai turi tvirtą, sluoksniuotą struktūrą, kuri keptuvėje ne sukrenta į košę, o išlaiko pluoštą. Būtent todėl jie dažnai pasirenkami patiekalams, kuriuose svarbus kąsnio pojūtis, pavyzdžiui, burgerių įdarui ar tortilijoms.

    Skonį labiausiai formuoja prieskoniai ir kepimo technika. Rūkytos paprikos prieskonis, česnakas, svogūnas, sojų padažas ar obuolių actas padeda sukurti dūmo ir saldžiai sūraus padažo įspūdį, su kuriuo paprastai siejamas plėšytos mėsos patiekalas.

    Mažiau kalorijų, daugiau universalumo

    Palyginti su tradicine plėšyta kiauliena, bocniakų versija dažniausiai būna lengvesnė ir paprasčiau virškinama, nes joje nėra tokio kiekio sočiųjų riebalų. Bocniakai taip pat suteikia skaidulų ir įvairių mikroelementų, o tai ypač aktualu, kai siekiama subalansuoti racioną.

    Praktiškumas ir greitis taip pat svarbūs: patiekalą galima paruošti per maždaug pusvalandį, todėl jis tinka darbo dienoms. Bocniakus galima dėti į bandeles, patiekti ant skrudintos duonos, naudoti kaip įdarą tortilijoms arba valgyti su salotomis.

    „Jei bocniakus apkepate iki lengvo traškumo ir nepagailite rūkytų prieskonių, daugeliui jie tampa įtikinamiausiu mėsos alternatyvos variantu namuose“, – sako mitybos specialistas.

  • Ilgaamžiškumo ekspertas įvardijo supermaistą: kasdienis įprotis gali sumažinti mirties riziką

    Ilgaamžiškumo tyrinėtojas Danas Buettneris, nagrinėjantis vadinamąsias mėlynąsias zonas, išskiria vieną kasdienį produktą, kuris, jo teigimu, dažnai tampa ilgiau gyvenančių žmonių mitybos pagrindu. Pasak specialisto, tai ne egzotiškas papildas, o paprastos ankštinės daržovės.

    Mėlynosios zonos yra pasaulio regionai, kuriuose fiksuojama daugiau ilgaamžių ir mažesnis kai kurių lėtinių ligų paplitimas. Tarp dažniausiai minimų vietovių įvardijamos Okinava Japonijoje, Sardinija Italijoje, Ikaria Graikijoje, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje ir Loma Linda JAV.

    Analizuodamas šių bendruomenių kasdienius įpročius, Buettneris pabrėžia augalinės mitybos dominavimą ir itin mažą itin perdirbtų produktų kiekį. Vienas ryškiausių bendrų bruožų esą yra dažnas pupelių, lęšių, avinžirnių ir kitų ankštinių vartojimas.

    „Ilgaamžiai mėlynosiose zonose ankštinių suvalgo kelis kartus daugiau nei žmonės daugelyje kitų regionų. Kai kuriuose tyrimuose net ir nedidelis ankštinių kiekis siejamas su mažesne mirtingumo rizika“, – sakė Danas Buettneris.

    Eksperto pateikiama praktinė rekomendacija paprasta: kasdien suvalgyti bent pusę stiklinės virtų pupelių ar kitų ankštinių. Toks kiekis lengvai pritaikomas įvairiuose patiekaluose, nuo sriubų ir troškinių iki salotų ar užtepėlių.

    Mitybos požiūriu ankštinės vertinamos dėl baltymų ir skaidulų derinio, taip pat sudėtinių angliavandenių, kurie energiją atpalaiduoja palaipsniui. Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, ilgesniu sotumu ir palankesniais cholesterolio rodikliais, o tai svarbu vertinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Svarbu ir tai, kad ankštinės padeda mityboje dalį gyvūninės kilmės produktų pakeisti augaliniais, dažnai sumažinant sočiųjų riebalų kiekį. Vis dėlto specialistai pabrėžia, jog ilgaamžiškumą lemia ne vienas produktas, o visuma: judėjimas, miegas, socialiniai ryšiai, streso valdymas ir nuosekliai subalansuota mityba.

    Norint ankštines įtraukti patogiai, pravartu pradėti nuo kelių kartų per savaitę ir stebėti savijautą, ypač jei iki šiol jų buvo valgoma mažai. Dažniausiai rekomenduojama rinktis kuo paprastesnės sudėties produktus, o ruošiant riboti druskos ir riebalų perteklių.