Tag: Augintiniai

  • Kaip Lenkijoje atsisveikinama su augintiniais: nuo kremacijos iki „Tęczowy Most“ kapinių

  • Po 60-ies: kodėl vis daugiau senjorų renkasi katę, o ne šunį – priežastys stebina

    Vis daugiau vyresnių nei 60 metų žmonių, rinkdamiesi augintinį, pirmenybę teikia katei, o ne šuniui. Specialistai tai sieja su kasdienio gyvenimo ritmu, fizinėmis galimybėmis ir saugumu namuose, nes katės dažnai reikalauja mažiau intensyvios priežiūros.

    Nors šuo daugeliui išlieka puikus pasirinkimas, jis paprastai įpareigoja reguliariai eiti į lauką ir būti fiziškai aktyviam. Vyresniame amžiuje tai gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir rizika, ypač slidžiuoju sezonu, kai padidėja griuvimų tikimybė.

    Kodėl katė senjorams atrodo patogesnė?

    Dideli, energingi šunys pasivaikščiojimų metu kartais gali netikėtai timptelėti pavadėlį ar kliudyti po kojomis, o bet kokia trauma vyresniame amžiuje atsistato sunkiau. Katė dažniausiai gyvena namuose, todėl kasdienis režimas tampa paprastesnis ir labiau prognozuojamas.

    Dar vienas svarbus argumentas yra priežiūros logistika. Jei žmogui prireikia išvykti ar netikėtai atsidurti ligoninėje, katę dažnai pakanka pamaitinti ir pasirūpinti kraiku, o trumpalaikę pagalbą organizuoti paprasčiau nei šuns vedžiojimą kelis kartus per dieną.

    Ramybė, miegas ir mažiau triukšmo

    Katės įprastai yra tylesnės, rečiau kelia triukšmą dėl aplinkos dirgiklių ir didelę paros dalį miega. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie vertina ramesnį namų gyvenimą ir nori augintinio, prisitaikančio prie lėtesnio tempo.

    Gyvūno buvimas šalia taip pat gali mažinti vienišumo jausmą ir suteikti dienai struktūros. Tyrimuose su vyresnio amžiaus žmonėmis augintiniai neretai siejami su geresne savijauta, emociniu ryšiu ir didesniu kasdienės rutinos stabilumu.

    „Dalis vyresnių žmonių sunkumų kyla iš bejėgiškumo ir vienišumo jausmo, o gyvūnų draugija gali tapti svarbia emocine atrama“, – sakė Džordžijos universiteto mokslininkė dr. Sherry Sanderson.

    Šuo ar katė: svarbiausia įvertinti savo galimybes

    Veterinarai ir gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia, kad universalaus atsakymo nėra, nes viskas priklauso nuo žmogaus sveikatos, gyvenimo būdo ir turimų resursų. Jei senjoras nori daugiau judėjimo, turi jėgų ir saugią aplinką pasivaikščiojimams, šuo gali tapti puikia motyvacija aktyvumui.

    Tuo metu katė dažnai pasirenkama kaip ramesnis kompanionas, kuris nereikalauja išėjimų į lauką bet kokiu oru ir lengviau prisitaiko prie namų rutinos. Specialistai taip pat primena, kad renkantis augintinį verta pasitarti su veterinaru ir realistiškai įvertinti, kokia priežiūra bus reikalinga ilguoju laikotarpiu.

  • Katės „bučinys“ dažnai praslysta pro akis: šis mirksnis išduoda, ką ji jaučia jums

    Katė pažvelgia, vos primerkia akis ir lėtai nuleidžia vokus. Šis ramus, lėtas mirksėjimas dažnai vadinamas katės „bučiniu“ ir siejamas su palankiu, negrėsmingu bendravimu tarp gyvūno ir žmogaus.

    Specialistai pabrėžia, kad vien akių nepakanka: svarbu matyti visą kūno kalbą. Jei ūsai išsidėstę laisvai, ausys neatloštos, o letenos ir uodega atrodo atpalaiduotos, katė greičiausiai jaučiasi saugi ir rami.

    Mokslininkai iš Sasekso ir Portsmuto universitetų tyrė, ar žmonės gali sąmoningai „kalbėtis“ su katėmis lėtu mirksėjimu. Pirmajame etape stebėtos 21 katė 14 namų ūkių: kai šeimininkas sėdėdavo maždaug metro atstumu ir lėtai primerkdavo akis, katės dažniau atsakydavo tuo pačiu.

    Antrajame bandyme dalyvavo 24 katės, o lėtai mirksėjo jau nepažįstamas žmogus. Po tokio žvilgsnių „apsikeitimo“ katės buvo labiau linkusios prieiti prie nepažįstamojo ir priimti ištiestą ranką, todėl lėtas mirksėjimas laikomas švelniu, draugišku signalu.

    Norint tai išbandyti namuose, verta elgtis paprastai: atsisėsti kiek atokiau, atpalaiduoti veidą ir lėtai užmerkti akis, po akimirkos vėl jas atmerkti. Svarbu neįsistebeilyti tiesiai į katę, o žvilgsnį laikyti šiek tiek nuošaliai, kad signalas neskambėtų kaip spaudimas.

    Kartais katė po to prieina, pauosto pirštus, pasitrina skruostu ar šonu. Tačiau lygiai taip pat ji gali likti ant sofos ir tiesiog stebėti iš atstumo, nes katė dažniausiai pati pasirenka patogų atstumą.

    Pasitikėjimą išduoda ir kiti kasdieniai sprendimai: katė ateina į tą patį kambarį, ilsisi šalia, miega netoliese ar drąsiai prausiasi jūsų akivaizdoje. Ne kiekviena katė sieks glostymo ar lipimo ant kelių, todėl svarbiausia yra savanoriškai ieškomas jūsų artumas.

    Draugiškas pasisveikinimas dažnai matomas iš uodegos: pakelta vertikaliai, o galiukas švelniai užlinkęs, rodo pozityvius ketinimus. Kai katė trinasi snukučiu ar šonu, ji ne tik prašosi dėmesio, bet ir palieka kvapų žymes, kurios jai reiškia saugią, pažįstamą aplinką.

    Atsipalaidavimas poilsio metu taip pat daug pasako: katė gali išsitiesti, atsigulti ant šono, lėtai pasirąžyti ar trumpam parodyti pilvą. Vis dėlto tai nebūtinai kvietimas glostyti, nes pilvas yra jautri vieta, o net rami katė gali staiga aiškiai parodyti ribas.

    Gyvūnų elgesio tyrimai primena, kad žmonės ne visada teisingai atpažįsta subtilius kačių signalus. Dėl to patariama vertinti ne vieną ženklą, o visumą: kūno įtampą, ausų padėtį, uodegą, žvilgsnį, kvėpavimo ritmą ir tai, ar katė pati pasirenka artėti.

    Stresą dažnai išduoda staigūs elgesio pokyčiai: katė nustoja žaisti, atsisako skanėsto, ilgai tūno slėptuvėje, ima perdėtai laižytis ar sustingsta. Jei tokia būsena tęsiasi kelias dienas, atsiranda apetito pokyčių ar problemų su kraiko dėžute, verta pasitarti su veterinarijos gydytoju, nes dirglumas ir atsitraukimas gali reikšti skausmą.

    Pasitikėjimą lengviausia stiprinti rutina ir pagarba riboms. Reguliarus maitinimas, švari kraiko dėžutė ramioje vietoje, slėptuvės, aukštesnės stebėjimo vietos ir neskubrus bendravimas padeda katei jaustis kontroliuojančiai situaciją.

    Jei katė neseniai atvyko į namus, pradžioje pravartu suteikti vieną tylų kambarį ir leisti jai pačiai nuspręsti, kada išeiti iš slėptuvės. Skubėjimas ar nuolatinis lindimas tik pailgina adaptaciją.

    Glostant tinka paprastas principas: po kelių judesių patraukite ranką ir palaukite. Jei katė pati vėl priartina snukutį, galima tęsti, o jei nusisuka ar nueina, geriausia sustoti ir taip parodyti, kad jos signalai jums svarbūs.

    Galiausiai, lėtas mirksėjimas yra tik vienas iš draugiškų ženklų, tačiau jis gali tapti paprastu būdu sumažinti įtampą ir sustiprinti ryšį. Kuo daugiau katė patiria, kad jos sprendimai dėl artumo yra gerbiami, tuo tvirtesnis tampa pasitikėjimas.

  • Glostote katę ir staiga ramiau? Mokslininkai aptiko hormonų ryšį, bet yra viena sąlyga

    Katės glostymas daugeliui siejasi su nusiraminimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad už šio jausmo gali slypėti ir biologiniai mechanizmai. Kioto universiteto mokslininkai namų aplinkoje mėnesį stebėjo 19 kačių šeimininkų ir 29 kartu gyvenančius augintinius, vertindami jų savijautą ir hormonų pokyčius.

    Tyrime iš dalies pavyko surinkti pilnus duomenis iš 17 žmonių ir 24 kačių. Rezultatai 2026 metų spalio 14 dieną paskelbti mokslo žurnale „iScience“, o pagrindinis dėmesys sutelktas į oksitociną ir kortizolį.

    Oksitocinas: ryšys matomas, bet ne visur

    Įdomiausia užfiksuota sąsaja buvo susijusi su oksitocinu, hormonu, kuris dalyvauja socialinių ryšių formavime ir streso reguliavime. Kuo didesnė oksitocino koncentracija nustatyta žmogui, tuo dažniau didesnė ji buvo ir katei.

    Tačiau dalis dalyvių augino ne vieną katę, todėl mokslininkai papildomai perskaičiavo rezultatus, kiekvieną namų ūkį vertindami kaip vieną vienetą. Po šios korekcijos tvirčiausiai išliko ryšys tarp didesnio oksitocino lygio katėse ir mažesnio šeimininkų nerimo bei dezorientacijos.

    Dar viena praktinė detalė buvo aiški: daugiau laiko fiziškai būnant arti katės žmonės dažniau nurodė turintys daugiau energijos ir geresnę savijautą. Tuo metu kartu praleistų metų skaičius tokios pat reikšmės neparodė, tad lemiamas gali būti kasdienis kontaktas.

    Kodėl kortizolio ryšio nepavyko rasti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau šiame tyrime aiškios sąsajos tarp jo koncentracijos žmonėms ir katėms aptikti nepavyko. Viena tikėtinų priežasčių siejama su mėginių rinkimo tvarka.

    Žmonių šlapimo mėginiai buvo imami rytais, o kačių mėginiai rinkti įvairiu paros metu, priklausomai nuo praktinių galimybių. Kadangi kortizolis natūraliai kinta per parą, skirtingi paėmimo laikai galėjo užmaskuoti galimus dėsningumus.

    Esminė sąlyga: kontaktas turi būti katės pasirinktas

    Tyrėjai pabrėžia, kad oksitocinas nėra paprastas meilės ar pasitikėjimo matuoklis, nes jam įtaką daro sveikata, miegas, fizinis aktyvumas ir kiti veiksniai. Be to, naudojami „Bluetooth“ siųstuvai fiksavo tik artumą, bet neparodė, ar žmogus katę glostė, žaidė, ar tiesiog buvo šalia.

    Vėlesni darbai suteikia daugiau užuominų, jog svarbus ne pats prisilietimas, o jo pobūdis. Tyrimuose, kuriuose lygintos skirtingos sąveikos formos, ramesnis, nevarginantis kontaktas siejosi su oksitocino didėjimu ir kortizolio mažėjimu, o primestas ar verčiantis kontaktas veikė priešingai.

    Praktikoje tai reiškia, kad geriausia palaukti, kol katė pati ateis, prisiglaus, trinsis skruostu ar atsiguls šalia. Jei katė nusuka galvą, įsitempia, nervingai mosuoja uodega ar bando pasitraukti, tai signalas, kad jai reikia pertraukos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai dar nėra įrodymas, jog katės sąmoningai „nuskaito“ žmogaus emocijas ar specialiai jį ramina. Vis dėlto duomenys stiprina mintį, kad žmogaus ir katės santykį formuoja abipusė, kasdienė ir gyvūno ribas gerbianti sąveika, kuri gali turėti apčiuopiamą biologinį atspindį.

  • Erkės žiemą nemiršta: kur jos slepiasi ir kaip sumažinti jų skaičių kieme jau dabar

    Erkės išlieka aktyvios ir žiemą

    Dalis žmonių mano, kad atšalus orams erkės žūsta, tačiau dažniausiai jos tiesiog pasislepia nuo šalčio ir išdžiūvimo. Jos sulėtina medžiagų apykaitą, bet neišnyksta, todėl rizika visiškai nedingsta net ir šaltuoju sezonu.

    Švelnesnėmis žiemos dienomis, kai oro temperatūra priartėja prie maždaug 4 laipsnių šilumos, erkės gali vėl suaktyvėti ir ieškoti šeimininko. Tokie trumpi atšilimai vis dažnesni, o tai siejama su klimato kaita ir šiltėjančiomis žiemomis Europoje.

    Kur erkės slepiasi šalčiu metu

    Erkės neužmiega žiemos miegu kaip kai kurie gyvūnai, tačiau ieško mikroaplinkos, kur temperatūra svyruoja mažiau, o drėgmė išlieka aukštesnė. Tokios vietos padeda joms išgyventi net tuomet, kai paviršiuje laikosi minusinė temperatūra.

    Dažniausiai jos peržiemoja nukritusių lapų sluoksnyje, aukštoje ir tankioje žolėje prie stiebų pagrindo, krūmynuose bei šakų krūvose. Taip pat jos gali slėptis po nuvirtusiais kamienais, malkų rietuvėse ir po sniego danga, kuri veikia kaip izoliacija.

    Ką kieme verta padaryti rudenį ir žiemą

    Vėlyvas ruduo ir žiema yra tinkamas metas sumažinti vietų, kur erkės gali sėkmingai peržiemoti. Tvarkinga aplinka paprastai reiškia mažiau drėgnų slėptuvių ir mažiau graužikų, kurie neretai perneša erkes.

    Praktinė priemonė yra surinkti nukritusius lapus ir nepalikti jų krūvose šalia namo ar ten, kur žaidžia vaikai. Taip pat verta nupjauti žolę iki žiemos, praretinti per tankius krūmus ir išnešti šakų krūvas, ypač iš poilsio zonų.

    Svarbu ir tai, kaip laikomos malkos: kuo tvarkingesnė, virš žemės pakelta rietuvė ir kuo toliau nuo namo sienų, tuo mažesnė tikimybė, kad šalia įsikurs graužikai. Jei kieme paliekami lengvai pasiekiami maisto likučiai, jie pritraukia laukinius gyvūnus, kurie gali atnešti erkių.

    Augintiniai ir patikros po pasivaikščiojimų

    Erkės į namus neretai patenka su šunų ar kačių kailiu, todėl apsaugos priemones verta taikyti ne tik šiltuoju metų laiku. Konkrečias priemones ir jų naudojimo dažnį geriausia derinti su veterinaru, ypač jei augintinis daug laiko praleidžia lauke.

    Po pasivaikščiojimų parke, miške ar net nuosavame sklype verta apžiūrėti save, vaikus ir augintinius, ypač jei diena buvo šiltesnė. Ankstyvas erkės pastebėjimas sumažina riziką, kad ji spės ilgai maitintis.

    Kiek laiko erkė gali išgyventi be kraujo

    Erkės vystosi keliais etapais: nuo kiaušinėlio iki lervos, nimfos ir suaugėlio, o pereiti į kitą stadiją joms reikia kraujo. Dėl to jų gyvenimo ciklas gali užtrukti ne vienus metus, priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

    Šie parazitai yra ištvermingi ir, esant palankioms sąlygoms, be maisto gali išgyventi ilgai, kartais net iki dvejų metų. Tai viena priežasčių, kodėl vienas šaltas sezonas dažniausiai neišsprendžia erkinių problemų ir kodėl svarbus prevencinių priemonių tęstinumas.

    „Žiema nereiškia, kad erkės dingo, jos dažniausiai tik laukia palankesnių sąlygų“, – sako specialistai, pabrėžiantys, kad šiltesnėmis dienomis budrumo prarasti nereikėtų.

  • Mitas griūva? Šveicarų tyrimas parodė, ar šuo iš tiesų daro mus laimingesnius

    Ar augintinis tikrai gerina savijautą?

    Mintis, kad šuo automatiškai mažina vienatvę ir gerina psichologinę savijautą, jau seniai tapo kone aksioma. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad ryšys nėra toks paprastas: svarbu ne tik tai, ar žmogus turi šunį, bet ir aplinkybės, santykio kokybė bei kasdieniai įpročiai.

    2026 metais žurnale „PLOS One“ paskelbta Šveicarijoje atlikta analizė rėmėsi 2021 metais vykdyta reprezentatyvia suaugusiųjų apklausa. Tyrėjai įvertino 2 328 respondentų atsakymus, lygindami tuos, kurie gyvena su gyvūnu ar turi reguliarų kontaktą, ir tuos, kurie augintinių neturi.

    Rezultatai nustebino: universalaus efekto nerado

    Tyrime vertinta savijauta, pasitenkinimas gyvenimu, vienatvės jausmas, psichologinis gerbūvis, taip pat sveikatos būklės savivertė ir naudojimasis sveikatos priežiūros paslaugomis. Į analizę įtraukti ir tokie veiksniai kaip amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos bei gyvenamoji vieta.

    Pagrindinė išvada daugeliui gali pasirodyti netikėta: gyvūnus auginę ar su jais reguliariai bendravę žmonės statistiškai nepasirodė nei laimingesni, nei mažiau vieniši. Taip pat nenustatyta, kad jie rečiau kreiptųsi į gydytojus ar jaustų didesnį socialinį palaikymą iš kitų žmonių.

    Tyrėjai užfiksavo tik labai nedidelius skirtumus: su augintiniu gyvenę respondentai savo sveikatą vertino menkai prasčiau, o kai kurie nesveiki įpročiai pasitaikė kiek dažniau. Vis dėlto šie skirtumai buvo tokie maži, kad iš jų sunku daryti išvadą apie neigiamą augintinių poveikį.

    Kodėl atsakymas nėra vienareikšmis?

    Šis Šveicarijos tyrimas buvo momentinis, todėl jis parodo situaciją konkrečiu laikotarpiu, bet neatsako į priežasties ir pasekmės klausimą. Gali būti, kad dalis žmonių augintinį įsigyja būtent tada, kai jau jaučiasi vienišesni ar patiria sunkesnį emocinį etapą, o ne atvirkščiai.

    Svarbi ir 2021 metų aplinka, kai daugelio kasdienybę dar veikė pandemijos padariniai. Tuo metu socialiniai ryšiai, darbas ir laisvalaikis dažnai atrodė kitaip nei įprastais metais, o tai galėjo pakeisti ir tai, kaip žmonės vertina savo savijautą bei ryšius.

    Analizėje taip pat matyti, kad gyvūnus turėjusi grupė vidutiniškai buvo jaunesnė, joje buvo daugiau moterų ir dažniau gyvenančių kaimiškose vietovėse. Tokie skirtumai savaime gali lemti kitokį savijautos foną, todėl vien pagal turimą augintinį daryti apibendrinimų nepakanka.

    Ką rodo kiti tyrimai: nauda gali slypėti detalėse

    Mokslinėje literatūroje galima rasti ir optimistiškesnių rezultatų, tačiau jie dažnai paremti stebėjimo tyrimais, kurie negali patikimai įrodyti priežastinio ryšio. Pavyzdžiui, metaanalizė, apėmusi kelių dešimtmečių duomenis, yra siejusi šuns turėjimą su mažesne bendro mirtingumo rizika, tačiau tokie rezultatai gali atspindėti ir tai, kad šuns šeimininkai iš anksto yra aktyvesni.

    Yra ir tyrimų, kurie stebi pokyčius prieš ir po šuns atsiradimo namuose. Australijoje atliktas kelių mėnesių stebėjimas su nedidele dalyvių grupe parodė, kad daliai žmonių po šuns įsigijimo vienatvės jausmas sumažėjo, tačiau imtis buvo per maža, o dalyviai nebuvo atrinkti atsitiktinai.

    Vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausia gali būti ne pats faktas, jog žmogus turi šunį, o tai, kaip klostosi kasdienė rutina. Šuo gali paskatinti daugiau judėti, laikytis režimo, dažniau išeiti į lauką ir lengviau užmegzti trumpus pokalbius, kurie ilgainiui perauga į pažintis.

    Ryšys abipusis: šuo gali būti ir resursas, ir stresas

    Naujesnės krypties tyrimai rodo, kad žmogaus savijauta gali stipriai priklausyti nuo šuns elgesio ir sveikatos. Jei augintinis turi nerimo ar agresijos požymių, serga, o šeimininkas jaučia, kad nepajėgia patenkinti jo poreikių, ryšys gali tapti nuolatinio streso šaltiniu.

    Kartu šuo neretai veikia kaip socialinis katalizatorius: jis sukuria progų užkalbinti kaimyną ar kitą šunų šeimininką, o tai kai kuriems žmonėms yra realus kelias į didesnį bendruomeniškumą. Tačiau trumpas pokalbis dar nebūtinai reiškia stiprų socialinį tinklą, todėl skirtinguose tyrimuose rezultatai gali skirtis.

    Apibendrinant, mokslas vis aiškiau sako: nėra universalaus atsakymo, kad šuo būtinai padarys laimingesnį kiekvieną. Daug ką lemia kontekstas, santykio kokybė, šeimininko lūkesčiai ir kasdieniai įsipareigojimai, o ne vien augintinio buvimas namuose.

    Prieš priimant sprendimą auginti šunį verta savęs paklausti ne tik ar jis pagerins savijautą, bet ir ar turėsite laiko pasivaikščiojimams, dresūrai, veterinarinei priežiūrai ir ramiam buvimui kartu. Būtent šiose detalėse dažniausiai ir slypi realus poveikis kasdieniam gyvenimui.

  • Kodėl katė miega šalia senjoro: 5 priežastys, kurios gali nustebinti net patyrusius

    Katės gali miegoti net 12–16 valandų per parą, todėl jos nuolat ieško šilčiausios ir saugiausios vietos poilsiui. Jei augintinis reguliariai įsitaiso lovoje greta vyresnio žmogaus, dažniausiai tai nėra atsitiktinumas, o kelių veiksnių sutapimas.

    Svarbu suprasti, kad ne visos katės mėgsta miegoti su žmogumi, o pasirinkimas ilsėtis kitame kambaryje nereiškia mažesnio prisirišimo. Katės temperamento skirtumai didžiuliai, tačiau artumas naktį neretai yra aiškus pasitikėjimo signalas.

    Šiluma ir komfortas

    Viena paprasčiausių priežasčių yra šiluma: katės instinktyviai renkasi vietas, kur lengviausia palaikyti kūno temperatūrą. Dėl to jos guli ant saulės įkaitusios palangės, prie radiatoriaus, po antklode ar ant kelių.

    Vyresnis žmogus nebūtinai yra šiltesnis už jaunesnį, tačiau aplinka dažnai būna patrauklesnė katei. Senjorai neretai ilgiau ilsisi lovoje ar krėsle, naudoja storesnę antklodę ar pledą, todėl katei susiformuoja patogi, stabili šilumos zona.

    Ramybė, rutinos ir saugumas

    Katėms svarbus nuspėjamumas, todėl jos greitai prisitaiko prie kasdienių ritualų. Jei žmogus vakare ramiai skaito, žiūri televizorių ir gultis eina panašiu laiku, katei tai tampa patikimu signalu, kad šalia bus ramu ir niekas netrukdys miegui.

    Ne mažiau reikšmingas ir saugumo jausmas: gilaus miego metu katė prasčiau stebi aplinką, todėl vietą renkasi itin atsakingai. Jei ji užmiega šalia žmogaus, tai dažnai reiškia, kad jo artumoje jaučiasi saugi ir gali atsipalaiduoti.

    Didelę reikšmę turi ir kvapas, nes katės pasaulyje uoslė svarbesnė nei rega. Pažįstamas patalynės, drabužių ar paties žmogaus kvapas katei signalizuoja, kad teritorija yra sava ir patikima, todėl ji mielai įsitaiso ten, kur kvapas ryškiausias.

    Katė pastebi pokyčius ir ieško artumo

    Kartais katė pradeda laikytis arčiau, kai žmogus jaučiasi prasčiau ar daugiau laiko praleidžia lovoje. Dažniausiai tai susiję ne su mistiniu gebėjimu diagnozuoti ligas, o su tuo, kad gyvūnas pastebi pasikeitusią eiseną, balso toną, dienotvarkę ir net subtilius kvapo pokyčius.

    Artumas katei gali būti naudingas ir socialiai: ramesnis, mažiau staigių judesių turintis žmogus suteikia daugiau stabilumo. O žmogui katės buvimas šalia dažnai padeda nusiraminti, sumažina vienišumo jausmą ir sukuria kasdienį ryšio ritualą, net jei to nereikėtų vadinti gydymu.

    Ilgainiui stiprus ryšys dažniausiai susiformuoja su tuo šeimos nariu, kuris daugiau laiko praleidžia namuose ir dažniau rūpinasi augintiniu. Jei būtent senjoras maitina katę, glosto, kalbina ar žaidžia, katė jį ima laikyti svarbiausiu ir nuspėjamiausiu savo aplinkos elementu.

    Kurioje lovos vietoje katė miegos, priklauso nuo individualių įpročių: vienos renkasi pagalvę, kitos įsitaiso prie kojų ar šone. Tačiau bendra žinutė paprasta: jei katė reguliariai miega visai šalia, ji šią vietą laiko viena saugiausių ir patogiausių namuose.

  • Zarasų tvarkdariai įspėja augintinių šeimininkus: dažna klaida kainuoja ir ramybę, ir pinigus

    Zarasų tvarkdariai įspėja augintinių šeimininkus: dažna klaida kainuoja ir ramybę, ir pinigus

    Zarasų rajono savivaldybės administracijos Bendrojo ir viešosios tvarkos skyriaus specialistai primena, kad atsakingas augintinių laikymas viešose erdvėse yra ne tik mandagumo, bet ir teisės aktų reikalavimas. Pasak jų, didžioji dalis konfliktų kyla dėl kelių pasikartojančių pažeidimų, kuriuos lengviausia išspręsti paprastais įpročiais.

    Šių metų kovą Zarasų miesto gatvėse, parkuose ir kitose viešosiose vietose vyko prevencinė akcija, kurios metu gyventojams dar kartą primintos šunų vedžiojimo taisyklės. Neturintiems maišelių ekskrementams surinkti jie buvo dalijami vietoje, nes praktikoje būtent ši smulkmena dažniausiai ir tampa pažeidimo priežastimi.

    Ką privalo užtikrinti šeimininkas?

    Specialistai pabrėžia, kad viešojoje vietoje šuo turi būti vedžiojamas su pavadėliu, o prireikus, artėjant prie kitų žmonių ar gyvūnų, pavadėlį būtina sutrumpinti. Augintinis neturi klaidžioti be priežiūros, kelti grėsmės ar trikdyti aplinkinių, ypač vaikų ir senjorų.

    Ne mažiau svarbi pareiga yra surinkti augintinio ekskrementus ir užtikrinti, kad gyvūnas nebūtų paliekamas taip, jog sukeltų higienos ar saugumo problemų. Savivaldybės teigimu, tokie pažeidimai dažniausiai fiksuojami ten, kur didžiausi žmonių srautai, todėl kontrolė ir prevencija čia bus tęsiama.

    Kur kreiptis pastebėjus pažeidimą?

    Pastebėjus palaidą, be priežiūros paliktą ar aplinkiniams grėsmę keliantį gyvūną, gyventojai raginami kuo tiksliau pranešti Bendrojo ir viešosios tvarkos skyriui. Kad situacija būtų įvertinta greičiau, naudinga nurodyti vietą, laiką, aplinkybes ir, jei žinoma, informaciją apie gyvūną ar jo laikytoją.

    Jei saugu, specialistams gali padėti ir užfiksuota nuotrauka, nes tai leidžia tiksliau nustatyti pažeidimo aplinkybes. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad pranešimai turi būti konkretūs, nes neaiškios informacijos patikrinimas užtrunka, o kai kuriais atvejais gyvūnas gali spėti pasišalinti.

    Kada būtina skambinti 112?

    Darbo valandomis su Bendrojo ir viešosios tvarkos skyriumi galima susisiekti telefonu 0 385 30 736 arba atvykus į Zarasų rajono savivaldybės administraciją, Sėlių a. 22, Zarasai. Savivaldybė pabrėžia, kad pranešant svarbiausia yra operatyvumas ir aiškiai pateikti faktai.

    „Jeigu kyla tiesioginis pavojus žmogaus sveikatai ar gyvybei, skambinkite 112“, – primena savivaldybės specialistai.

    Už gyvūnų laikymo reikalavimų pažeidimus atsakomybė numatyta Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnyje. Savivaldybė akcentuoja, kad prevencijos tikslas nėra bausti, o užkirsti kelią situacijoms, kurios kelia riziką gyventojams ir patiems gyvūnams.

  • Pasaulio turtingiausia katė Nala: kaip prieglaudos augintinė sukaupė apie 86 mln. eurų vertę

    Pasaulio turtingiausia katė Nala: kaip prieglaudos augintinė sukaupė apie 86 mln. eurų vertę

    Kalifornijoje gyvenanti katė Nala dažnai vadinama turtingiausia pasaulyje: įvairiuose vertinimuose jos prekės ženklui priskiriama maždaug 86 mln. eurų vertė. Nors pati katė, žinoma, nei skaičiuoja, nei valdo pinigus, jos istorija tapo ryškiu socialinių tinklų ekonomikos pavyzdžiu.

    Nala kadaise buvo beglobis kačiukas prieglaudoje, tačiau ją priglaudus Varisiri Mathachittiphan, augintinės nuotraukos pradėjo rinkti milžinišką auditoriją internete. Iš pradžių tai buvo asmeninis profilis artimiesiems, bet greitai jis virto pasauline žinomumo platforma.

    Kaip katė tapo verslu

    Didžioji dalis vertės siejama ne vien su reklaminiais įrašais, bet su komerciniu prekės ženklo vystymu. Nalos vardu plėtojamas augintinių ėdalo verslas „Love, Nala“, o pajamos generuojamos ir iš licencijavimo, bendradarbiavimų bei prekybos atributika.

    Gyvūnų influenceriai pastaraisiais metais tapo atskira rinkodaros niša: prekių ženklai siekia auditorijų, kurios socialiniuose tinkluose labiau įsitraukia į augintinių turinį nei į tradicines reklamas. Tokie profilai dažnai kuriami kaip ilgalaikiai projektai, o ne vienkartinės kampanijos.

    Ar tokie pinigai priklauso katei?

    Teisiniu požiūriu katė negali būti turto savininkė, nes gyvūnai neturi teisinio subjektiškumo. Tai reiškia, kad sutartis su reklamdaviais, sąskaitas, prekės ženklus ir įmones valdo žmonės, šiuo atveju Nalos šeimininkė ir su ja susiję juridiniai vienetai.

    „Iš esmės tai yra prekės ženklas, kurio veidas yra katė, o visas teises ir atsakomybę prisiima žmonės“, – sako rinkodaros specialistai, vertinantys augintinių influencerių modelį.

    Prabanga keturiomis letenomis

    Nors Nala neturi banko kortelės, jos kasdienybė atspindi sėkmingo verslo naudą: nuolatinė veterinarinė priežiūra, kruopščiai parinkta mityba ir saugi aplinka. Tokie pasakojimai veikia ir kaip emocinė istorijos dalis, stiprinanti sekėjų lojalumą.

    Šalia Nalos dažnai minimi ir kiti garsūs augintiniai, kurių vertė siejama su šeimininkų žinomumu bei komerciniais kontraktais. Tačiau Nalos išskirtinumas tas, kad jos istorija prasidėjo prieglaudoje ir ilgainiui virto pilnaverčiu, nuosekliai vystomu produktu.

  • Šuo miega ant nugaros? Veterinarai paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia ir kada sunerimti

    Šuo miega ant nugaros? Veterinarai paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia ir kada sunerimti

    Kodėl šunys miega ant nugaros?

    Vaizdas, kai šuo guli ant nugaros išskėtęs letenas, daugeliui atrodo juokingas, tačiau gyvūnų elgsenos specialistai aiškina, kad tai dažniausiai yra geras ženklas. Tokia poza reiškia maksimalų atsipalaidavimą, nes atveriamas pilvas ir kaklo sritis, kurias gamtoje gyvūnai instinktyviai saugo.

    Šuo, kuris namuose drąsiai miega ant nugaros, paprastai jaučiasi saugus aplinkoje ir pasitiki šeimininku. Tai ypač būdinga šunims, kurie turi stabilų režimą, nėra nuolat trikdomi triukšmo ir turi ramią, jiems įprastą miego vietą.

    Pasitikėjimas ir gilesnis miegas

    Veterinarijos praktikoje pabrėžiama, kad giliam miegui svarbiausia sąlyga yra ramybė ir streso nebuvimas. Kai šuo miega ant nugaros, jo raumenys dažniausiai būna atpalaiduoti, o kvėpavimas tolygus, todėl tokia poza neretai siejama su gilesnėmis miego fazėmis.

    Šeimininkai kartais pastebi, kad šuo miegodamas „bėga“ letenomis ar tyliai suinkščia. Tai dažnai siejama su aktyvesnėmis miego fazėmis, kai pasitaiko sapnų, ir paprastai nėra pavojinga, jei šuo pabudęs elgiasi įprastai.

    Termoreguliacija: šuns „vėsinimosi režimas“

    Dar viena dažna priežastis, kodėl šunys renkasi miegą ant nugaros, yra kūno vėsinimas. Šunys neprakaituoja taip, kaip žmonės, o šilumą daugiausia reguliuoja alsavimu ir prakaito liaukomis letenų pagalvėlėse.

    Ant pilvo kailis dažnai būna retesnis, todėl atvertus šią kūno dalį šiluma lengviau pasišalina. Jei šuo taip miega dažniau per karščius, po aktyvaus pasivaikščiojimo ar įsitaisęs ant vėsių plytelių, tikėtina, kad jis paprasčiausiai bando greičiau atvėsti.

    Kada tokia poza gali signalizuoti problemą?

    Daugeliu atvejų miegas ant nugaros yra normalus ir net pageidautinas požymis. Vis dėlto svarbu stebėti kontekstą ir pokyčius, nes staigūs įpročių pasikeitimai kartais gali rodyti sveikatos sutrikimus.

    Sunerimti verta, jei šuo anksčiau taip niekada nemiegodavo, o dabar poza atsirado staiga ir kartu matyti aiškus diskomfortas. Taip pat įspėjamieji ženklai yra neįprastai dažnas, sunkus alsavimas be karščio, verkšlenimas, pilvo įtampa, vangumas ar apetito praradimas.

    Vyresni šunys kartais renkasi miegą ant nugaros ar kitą neįprastą pozą dėl sąnarių problemų, kai taip laikinai sumažėja spaudimas klubams ar pečiams. Jei kyla įtarimų dėl skausmo, traumos ar kvėpavimo sutrikimų, saugiausia sprendimą priimti kartu su veterinarijos gydytoju.

    Jeigu šuo aktyvus, gerai ėda, juda be šlubavimo ir tiesiog ramiai miega ant nugaros, dažniausiai tai reiškia vieną: jūsų augintinis jaučiasi gerai ir namuose jam saugu.