CP v2

Tag: Augintiniai

  • Žalčio įkandimas kieme baigėsi tragedija: ugniagesių ir seniūno skubus perspėjimas

    Žalčio įkandimas kieme baigėsi tragedija: ugniagesių ir seniūno skubus perspėjimas

    Lenkijos Grudziondze viename individualių namų kvartale įvyko skaudi nelaimė: kieme buvusį šunį įkando paprastoji angis. Šeimininkai reagavo nedelsdami, tačiau gyvūno išgelbėti nepavyko.

    Į įvykio vietą buvo kviesti ugniagesiai, kurie bandė surasti ir saugiai pašalinti gyvatę. Vis dėlto angis pasislėpė sodo užkaboriuose, todėl gyventojams perduotas raginimas būti itin atsargiems ir nebandyti gyvačių gaudyti patiems.

    Kaip elgtis pamačius angį?

    Specialistai primena, kad angys paprastai vengia žmonių ir puola tik gindamosi, pavyzdžiui, užmynus ar bandant paimti į rankas. Pamačius gyvatę saugiausia ramiai atsitraukti, nedaryti staigių judesių ir neleisti prie jos vaikams ar augintiniams.

    Jei angis aptinkama viešesnėje vietoje ar šalia namų, verta perspėti kaimynus ir, esant poreikiui, kreiptis į atsakingas tarnybas. Artėjant šiltajam sezonui tokių susidūrimų rizika didėja, nes ropliai aktyviau juda ieškodami šilumos ir maisto.

    Ką daryti, jei angis įkando šuniui?

    Veterinarai pabrėžia, kad kritiškai svarbus yra laikas: kuo greičiau gyvūnas pasiekia kliniką, tuo daugiau šansų išvengti sunkesnių komplikacijų. Įkandimas gali sukelti stiprų skausmą, tinimą, silpnumą, o kai kuriais atvejais ir pavojingą bendrą organizmo reakciją.

    Laukiant pagalbos rekomenduojama išlaikyti ramybę ir kiek įmanoma apriboti šuns judėjimą, kad nuodai organizme plistų lėčiau. Taip pat nereikėtų veržti galūnės, pjauti žaizdos ar bandyti išsiurbti nuodų, nes tai gali pakenkti ir uždelsti profesionalų gydymą.

    Praktinis patarimas augintinių šeimininkams – iš anksto turėti artimiausios visą parą dirbančios veterinarijos klinikos kontaktus. Išvykstant į gamtą ar vaikštant aukštesnėje žolėje, šunį verta laikyti arčiau, o po pasivaikščiojimo apžiūrėti, ar nėra įkandimo žymių ir staiga atsiradusio tinimo.

  • Katinas Stepanas užkariavo pasaulį: „vestuvės“, karas ir kas šiandien vyksta Charkove

    Katinas Stepanas užkariavo pasaulį: „vestuvės“, karas ir kas šiandien vyksta Charkove

    Socialinių tinklų žvaigždė katinas Stepanas jau kelerius metus traukia milijonų dėmesį visame pasaulyje. Jo „Instagram“ paskyrą seka apie 1,3 mln. žmonių, o išskirtinis augintinio bruožas – rimta, lyg nuolat susimąsčiusi mina – tapo atpažįstamu interneto fenomenu.

    Didžiausią populiarumą Stepanui atnešė nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose jis pozuoja prie stiklinio stalo, patogiai „atsirėmęs“ letena. Šie kadrai virto memais, buvo masiškai dalijami, o pats katinas iš gyvūnų turinio peržengė į influencerių lygą.

    Kaip katinas tapo influenceriu

    Stepano sėkmę sustiprino ir komerciniai projektai: jo įvaizdis buvo naudojamas reklaminėse kampanijose, o 2022 metais jis pelnė tarptautinį pripažinimą influencerių apdovanojimuose. Gyvūnų paskyros šiandien vis dažniau tampa ne tik pramoga, bet ir pilnaverčiu prekės ženklu, generuojančiu pajamas iš reklamos, partnerystės ir atributikos.

    Augant auditorijai, kartu augo ir atsakomybė: dalis turinio buvo nukreipta į paramos iniciatyvas. Stepano šeimininkė viešai pasakojo, kad augintinio populiarumas gali padėti atkreipti dėmesį į karo paveiktų gyvūnų gelbėjimą, jų priežiūrai reikalingas lėšas ir savanorių darbą.

    Karas, pasitraukimas ir grįžimas

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 metais Stepano paskyroje kuriam laikui sumažėjo aktyvumas, o gerbėjai ėmė nerimauti dėl jo saugumo. Žinoma, kad Stepanas su šeimininke Ana gyvena Charkove – mieste, kuris nuo karo pradžios patyrė intensyvius apšaudymus.

    Prasidėjus karo veiksmams, Ana su Stepanu pasitraukė iš Ukrainos ir kurį laiką buvo apsistoję Prancūzijoje. Į Ukrainą jie sugrįžo 2022 metų rugsėjį, o tuomet ir socialiniuose tinkluose vėl suaktyvėjo įrašai, kuriuose matyti, kad katinas grįžo į savo įprastą kasdienybę.

    „Vestuvės“ ir gyvenimas šiandien

    Vėlesniuose įrašuose gerbėjai išvydo dar vieną internetui patrauklų siužetą – Stepano „vestuves“. Socialiniuose tinkluose ėmė rastis nuotraukos su kita kate, pristatoma kaip jo žmona, o jos paskyra taip pat pritraukė didelę auditoriją.

    Šiandien Stepano profilis ir toliau reguliariai pildomas naujais kadrais, o gerbėjų skaičius nemažėja. Kartu plečiasi ir prekės ženklo dalis – kuriami suvenyrai su katino atvaizdu, o turinys išlieka orientuotas į jo kasdienybę, būdingą „rimtą“ išraišką ir bendras akimirkas su „šeima“.

  • Ar galima gauti nedarbingumą dėl sergančio šuns ar katės? Darbo kodeksas atsako aiškiai

    Ar galima gauti nedarbingumą dėl sergančio šuns ar katės? Darbo kodeksas atsako aiškiai

    Kai suserga šuo ar katė, šeimininkams dažnai tenka rinktis tarp darbo ir būtinos priežiūros namuose ar veterinarijos klinikoje. Vis dėlto Lietuvos darbo teisėje nedarbingumo pažymėjimai siejami su darbuotojo liga arba slauga, kai reikia prižiūrėti vaiką ar šeimos narį.

    Gyvūnai, nors daugeliui yra šeimos dalis, teisės aktuose neprilyginami šeimos nariams, todėl vien dėl augintinio ligos nedarbingumo pažymėjimas paprastai neišduodamas. Tai reiškia, kad oficialiai apmokamas nedarbingumas dėl sergančio augintinio Lietuvoje nėra numatyta praktika.

    Kokios išeitys realiai įmanomos

    Dažniausias sprendimas tokiose situacijose yra kasmetinės atostogos, jei jų dar turite. Nors įprastai atostogos planuojamos iš anksto, staigi liga ar skubus vizitas pas veterinarą dažnai tampa priežastimi tartis su darbdaviu dėl laisvos dienos ar kelių dienų.

    Jei atostogų dienos išnaudotos, kita galimybė yra nemokamos atostogos. Jos suteikiamos darbuotojo prašymu, tačiau svarbu įvertinti, kad už šį laiką darbo užmokestis nemokamas, o sprendimas praktikoje priklauso ir nuo darbdavio pozicijos.

    Dar viena išeitis, kuri vis dažniau taikoma biuruose ir paslaugų sektoriuje, yra nuotolinis darbas arba lankstesnis darbo grafikas. Tokiu atveju darbuotojas gali suderinti skubius vizitus klinikoje, vaistų pirkimą ar slaugą namuose ir kartu išvengti visiško darbo praleidimo.

    Kodėl tema vis dažniau keliama

    Diskusijas kursto tai, kad augintinių laikymas Europoje auga, o kartu stiprėja požiūris į gyvūnų gerovę ir emocinę jų reikšmę žmonėms. Dalis darbdavių jau savanoriškai taiko vadinamąją augintinio netekties ar priežiūros dieną kaip papildomą naudą, tačiau tai nėra visuotinė taisyklė ir dažniausiai priklauso nuo įmonės vidaus politikos.

    Kai kuriose Europos valstybėse viešojoje erdvėje buvo svarstomos platesnės galimybės darbuotojams gauti laisvadienių dėl augintinių priežiūros, tačiau vieningos, visoje Europoje taikomos tvarkos nėra. Lietuvoje ši sritis kol kas remiasi įprastomis darbo teisės priemonėmis: atostogomis, susitarimu su darbdaviu ir darbo organizavimo lankstumu.

    Jei augintinio būklė sunki, verta iš anksto pasiruošti: aptarti su darbdaviu galimus scenarijus, įsivertinti atostogų likutį ir, jei įmanoma, pasitelkti artimuosius ar gyvūnų priežiūros paslaugas. Tai praktiškiausias kelias, kol teisinis reglamentavimas aiškiai nenumato nedarbingumo dėl sergančio gyvūno.

  • 500 eurų už šunį ar katę: kas gali gauti kompensaciją už sterilizaciją ir čipavimą?

    500 eurų už šunį ar katę: kas gali gauti kompensaciją už sterilizaciją ir čipavimą?

    Lenkijoje savivaldybės vis dažniau kompensuoja šunų ir kačių sterilizaciją bei mikroschemų implantavimą, o gyventojai tai neretai vadina 500 plius gyvūnams. Reali parama paprastai siekia iki maždaug 115 eurų, tačiau ji taikoma ne visoje šalyje, o tik ten, kur vietos valdžia yra patvirtinusi tokias programas.

    Šios priemonės esmė paprasta: savivaldybė apmoka procedūras, kurios mažina nepageidaujamų vadų skaičių ir ilgainiui padeda mažinti beglobių gyvūnų problemą. Praktikoje tai reiškia, kad gyventojui nereikia mokėti už pačią sterilizaciją ir gyvūno paženklinimą mikroschema, jei laikomasi nustatytos tvarkos.

    Kam ir kada skiriama parama

    Dažniausia sąlyga yra gyvenamoji vieta: paramą gali gauti tik tie, kurie deklaruoja gyvenantys savivaldybėje, finansuojančioje programą. Dalis savivaldybių prašo papildomų įrodymų, pavyzdžiui, dokumento apie būsto nuomą, studijas vietos mokymo įstaigoje ar mokesčių mokėjimą toje teritorijoje.

    Taikomi ir reikalavimai pačiam gyvūnui. Įprasta praktika, kad gyvūnas turi būti ne jaunesnis nei 6 mėnesių amžiaus ir tinkamas bendrajai nejautrai, o galutinį sprendimą priima veterinarijos gydytojas po apžiūros.

    Pagal kai kurių savivaldybių taisykles parama gali būti suteikiama iki dviejų kartų per metus. Tai reiškia, kad per vienus metus gyventojas gali kreiptis dėl kompensacijos, pavyzdžiui, dviem skirtingiems gyvūnams, arba tuo pačiu metu spręsti ir sterilizacijos, ir ženklinimo klausimą, jei tvarka tai leidžia.

    Kodėl akcentuojamas čipavimas

    Mikroschema padeda greičiau grąžinti pasimetusį gyvūną šeimininkui ir mažina savivaldybių bei prieglaudų patiriamas išlaidas. Be to, daugelyje vietų čipavimas tampa būtina sąlyga norint gauti bet kokią su augintiniu susijusią kompensaciją, nes tai leidžia tiksliai identifikuoti gyvūną.

    Savivaldybės tokiomis programomis dažniausiai siekia dviejų tikslų: mažinti beglobių gyvūnų skaičių ir skatinti atsakingą augintinių laikymą. Sterilizacija yra viena efektyviausių priemonių, nes ji veikia priežastį, o ne pasekmes, kai gyvūnai jau atsiduria gatvėje ar prieglaudose.

    Kur kreiptis ir ką verta pasitikrinti

    Norint pasinaudoti kompensacija, pirmiausia reikia pasitikrinti savo savivaldybės taisykles ir kvietimų laikotarpius, nes paraiškos dažnai priimamos ribotą laiką arba iki kol baigiasi tam numatytos lėšos. Informacija paprastai teikiama savivaldybės aplinkos apsaugos ar gyvūnų gerovės padaliniuose.

    Prieš registruojantis procedūrai verta išsiaiškinti, ar savivaldybė dirba su konkrečiu veterinarijos klinikų sąrašu ir ar reikalinga išankstinė registracija. Taip pat svarbu pasitikslinti, ar kompensacija apima tik sterilizaciją ir čipavimą, ar dar ir registraciją duomenų bazėje, nes šios detalės skirtingose vietovėse gali skirtis.

  • Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Lenkijoje bręsta teisės aktų pakeitimai, kurie gali iš esmės pakeisti dalies šeimininkų kasdienybę: Seime svarstoma idėja visiškai uždrausti šunų laikymą pririštų grandine prie būdos. Iniciatyvą viešai aptarė Piliečių koalicijos (KO) politikai, pastaraisiais metais aktyviai keliantys gyvūnų gerovės klausimus.

    Šiuo metu galiojančios taisyklės leidžia gyvūną laikyti pririštą iki 12 valandų per parą, tačiau tik tuo atveju, jei tai nesukelia kančios ir nepažeidžia gyvūno sveikatos. Taip pat numatyta, kad pririšimo priemonė turi užtikrinti būtinas judėjimo galimybes, o minimalus ilgis negali būti trumpesnis nei 3 metrai.

    Kas keistųsi pagal siūlymus?

    Pagal aptariamą projektą būtų siekiama, kad grandinės kaip nuolatinė laikymo priemonė išvis nebeliktų, o šunys nebūtų laikomi pririšti prie būdos. Politikai taip pat kalba apie ketinimus peržiūrėti reikalavimus voljerams ir aptvarams, kad gyvūnams būtų užtikrintas pakankamas plotas ir tinkamos sąlygos.

    Seimo narė, vadovaujanti parlamentinei grupei, dirbančiai gyvūnų teisių apsaugos srityje, pabrėžė, kad pokyčiai neturėtų paliesti įprastų situacijų, kai pavadėlis naudojamas vedžiojant ar trumpam kontroliuojant gyvūną. Pagrindinis taikinys – ilgalaikis šuns laikymas pririšto kieme.

    „Norime, kad grandinės liktų praeityje. Tai svarbus žingsnis gyvūnų gerovei“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Ką tai reikštų šeimininkams?

    Jei draudimas būtų priimtas, daliai šeimininkų tektų keisti gyvūno laikymo būdą: įrengti saugius aptvarus, pritaikyti voljerus ar užtikrinti, kad šuo turėtų galimybę laisvai judėti teritorijoje. Ekspertai gyvūnų gerovės srityje dažnai pabrėžia, kad ilgalaikis pririšimas didina streso lygį, gali skatinti agresiją ir kelia traumų riziką.

    Kartu politikai akcentuoja ir prevencijos priemones: vien tik draudimo neužtenka, jei nėra informavimo ir kontrolės. Todėl kalbama apie visuomenės švietimo kampanijas, kurios aiškintų, kodėl keičiasi reikalavimai ir kokios laikymo alternatyvos laikomos atsakingomis.

    Kontrolė ir atsakomybė

    Pagal dabar galiojančią tvarką reikalavimų nesilaikymas laikomas pažeidimu, už kurį gali grėsti bauda arba areštas, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir masto. Politikai, pristatantys iniciatyvą, pabrėžia, kad itin svarbus bus atsakingų tarnybų vaidmuo, nes tik reali priežiūra užtikrina, kad taisyklės neliktų popierinės.

    „Labai svarbus atsakingų tarnybų vaidmuo, kurios privalės reaguoti, jei šeimininkas ignoruos įstatymą“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Gyvūnų gerovės tema Lenkijoje pastaruoju metu apima ir kitas iniciatyvas, tarp jų – fejerverkų naudojimo ribojimą, draudimą montuoti paukščiams pavojingus spyglius ant pastatų bei prekybos gyvomis žuvimis sugriežtinimą. Tokie siūlymai rodo platesnę kryptį, kai gyvūnų apsaugos standartai artinami prie griežtesnių Europos praktikos principų.

  • Šuns reakcija į įvartį prajuokino internetą: futbolą žiūri lyg tikras sirgalius

    Šuns reakcija į įvartį prajuokino internetą: futbolą žiūri lyg tikras sirgalius

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta vaizdo įrašas, kuriame šuo su neįtikėtinu entuziazmu stebi per televizorių rodomas futbolo rungtynes. Keturių kojų sirgalius seka žaidimą taip įsitraukęs, tarsi suprastų kiekvieną aikštėje vykstantį epizodą. Įrašas per trumpą laiką surinko daugybę peržiūrų ir komentarų.

    Įraše matyti, kaip gyvūnas akimis gaudo kamuolį ir reaguoja į pavojingas atakas prie vartų. Didžiausia akimirka ateina tada, kai įmušamas įvartis: šuo iš džiaugsmo pašoka ir, praradęs pusiausvyrą, nuslysta nuo sofos. Būtent ši netikėta pabaiga ir tapo pagrindine vaizdo įrašo sėkmės priežastimi.

    Kodėl šunys taip reaguoja?

    Specialistai primena, kad šunims judantys objektai ekrane gali sužadinti įgimtą persekiojimo instinktą. Greitai judantis kamuolys, staigūs žaidėjų šuoliai ir dažnai pasikartojantys vaizdo priartinimai sukuria dinamiką, kuri kai kuriuos gyvūnus ypač suaktyvina. Tokiu atveju šuo gali reaguoti ne į patį sportą, o į judesio modelius, panašius į grobio bėgimą.

    Ne mažiau svarbus ir šeimininko elgesys. Gyvūnai jautriai pagauna žmogaus emocijas, o triukšmingas palaikymas, garsesnės frazės ar staigūs judesiai per įvarčio epizodą šuniui tampa signalu, kad vyksta kažkas itin reikšmingo. Todėl džiaugsmas ar sujaudinimas neretai persiduoda ir augintiniui.

    Ką verta žinoti šeimininkams?

    Nors tokie vaizdo įrašai atrodo nekalti, per didelis susijaudinimas gali baigtis traumomis, ypač jei šuo šokinėja nuo baldų ar slysta ant lygių grindų. Jei augintinis linkęs audringai reaguoti, verta pasirūpinti saugia aplinka, o esant nuolatiniam stresui ar pernelyg intensyviam lojimui, nukreipti dėmesį žaislu ar trumpa dresūros užduotimi.

    Vis dėlto internautai tokius kadrus dažniausiai vertina kaip smagią kasdienybės akimirką, atpažįstamą daugeliui gyvūnų mylėtojų. Šis įrašas dar kartą priminė, kad augintiniai neretai tampa tikrais šeimos nariais, dalyvaujančiais net ir emocingiausiuose sporto vakaruose.

  • Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Benamiai gyvūnai daugiabučių rajonuose ir pakraščiuose neretai ieško užuovėjos ten, kur žmonės palieka atliekas, senus baldus ar čiužinius. Tokiose vietose jie kartais randa maisto likučių, bet taip pat patenka į pavojų dėl šalčio, parazitų, traumų ir bado.

    Būtent taip nutiko vyrui, kuris įprasto pasivaikščiojimo metu su savo šunimi atkreipė dėmesį į nuošalioje vietoje paliktą purvinų čiužinių krūvą. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinė nelegalių šiukšlių krūva, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad po čiužiniu kažkas juda.

    Priėjęs arčiau jis rado šešis mažus šuniukus, kurie buvo akivaizdžiai nusilpę ir sušalę. Šalia nebuvo kalės, todėl kilo įtarimas, kad jaunikliai sąmoningai palikti likimo valiai, o jų išgyvenimas priklausė nuo to, ar juos kas nors pastebės laiku.

    Vyras susisiekė su gyvūnų gelbėjimu užsiimančia organizacija Silverstray Social ir pranešė apie radinį. Kad jaunikliai kuo greičiau sušiltų, jis trumpam parsivežė juos į namus, o savanoriai operatyviai atvyko perimti šuniukų ir pasirūpinti saugiu transportavimu.

    Pirminė apžiūra rodė, kad šuniukai galėtų būti maždaug dviejų mėnesių amžiaus, tačiau jų būklė buvo prasta. Savanoriai nurodė, kad gyvūnai buvo itin išsekę ir apniktI parazitų, o tai dažniausiai reiškia ilgalaikį nepriežiūros laikotarpį.

    Vėliau, vertinant pagal dantis, paaiškėjo, kad jaunikliai greičiausiai gerokai vyresni – apie pusės metų amžiaus. Specialistai atkreipė dėmesį, kad dėl sunkaus nepakankamo maitinimo šuniukai galėjo atrodyti gerokai mažesni, nei turėtų būti pagal amžių, todėl pirmasis įspūdis buvo klaidinantis.

    Šuniukai buvo nuvežti į prieglaudą, kur jiems pradėtas gydymas ir nuosekli slauga. Tokiais atvejais svarbiausia stabilizuoti būklę, atkurti skysčių ir maisto balansą, suvaldyti parazitus bei stebėti, ar nėra infekcijų ar lėtinių problemų, kurios paūmėja po ilgo badavimo.

    Savanoriai pabrėžia, kad benamių gyvūnų problema glaudžiai susijusi su neatsakingu laikymu ir nelegaliu atsikratymu vada. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnų gerovę lemia ne tik prieglaudų darbas, bet ir visuomenės įprotis laiku sterilizuoti augintinius, ženklinti juos bei pranešti apie pastebėtus paliktus gyvūnus.

    Nors šiems šešiems šuniukams dar reikės laiko visiškai atsigauti, jų būklė, gavus pagalbą, ėmė gerėti. Organizacija tikisi, kad pasveikę jie galės būti dovanojami į atsakingas šeimas, o ši istorija taps dar vienu priminimu, jog vienas skambutis gelbėtojams kartais iš tiesų išgelbsti gyvybes.

  • PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    Lenkijoje vis daugiau dėmesio sulaukia socialinė kampanija PiESEL, siūlanti įteisinti privalomą šunų ir kačių ženklinimą mikroschemomis ir registravimą bendroje duomenų bazėje. Iniciatoriai tikina, kad tai būtų sisteminis sprendimas, galintis mažinti gyvūnų benamystę ir apsunkinti nelegalią veisimo veiklą.

    Pagrindinė idėja paprasta: gyvūnas su mikroschema tampa atsekamas, o atsakomybė už jį konkrečiai priskiriama šeimininkui. Tai ypač aktualu, kai augintiniai pasimeta, yra paliekami arba patenka į prieglaudas, kur identifikacija dažnai lemia, ar gyvūnas grįš namo.

    Kodėl mikroschema svarbi?

    Kampanijos atstovai pabrėžia, kad ženklinimas nėra vien formalumas. Pasak jų, privalomas registravimas apsunkintų situacijas, kai gyvūnai dauginami dėl pelno prastomis sąlygomis, o vėliau atsikratoma jaunikliais ar sergančiais gyvūnais.

    „Mikroschema neišspręs visų problemų, bet ji apsunkina galimybę paprastai atsikratyti gyvūno ir mažina piktnaudžiavimą sistema“, – sakė kampanijos koordinatorė Joanna Studzińska.

    Taip pat akcentuojama savivaldybių našta: gyvūnų gaudymas, laikinas apgyvendinimas, veterinarinė pagalba ir ilgalaikė prieglaudų priežiūra finansuojama viešosiomis lėšomis. Iniciatyvos šalininkai teigia, kad aiški identifikacija padėtų efektyviau naudoti biudžetus ir greičiau grąžinti pasimetusius gyvūnus šeimininkams.

    Kodėl kalbama ir apie kates?

    Nors pavadinimas PiESEL daugeliui pirmiausia siejasi su šunimis, iniciatoriai pabrėžia, kad kačių problema dažnai dar didesnė, tik mažiau matoma. Katės dažniau klaidžioja lauke, rečiau patenka į prieglaudas, todėl dingusios neretai niekada nebegrįžta į namus ir tampa benamėmis.

    „Kačių, kaip naminių gyvūnų, yra ne mažiau nei šunų, o jų benamystės mastas, nors ir mažiau pastebimas, yra didesnis“, – sakė Joanna Studzińska.

    Kampanijos šalininkai atkreipia dėmesį ir į praktinį aspektą: gatvėje sutiktą katę dažnai sunku priskirti vienai iš kelių grupių – tai gali būti laisvai gyvenanti, iš namų išėjusi ar iš tiesų benamė katė. Mikroschema, jų teigimu, leistų greitai nustatyti statusą, sumažinti stresą gyvūnui ir išvengti nereikalingo apgyvendinimo prieglaudoje.

    Europos praktika ir teisėkūros kryptis

    Iniciatyvos atstovai primena, kad dalyje Europos valstybių privalomas šunų ir kačių ženklinimas jau seniai laikomas įprasta praktika. Kaip vieną pavyzdžių jie mini Ispaniją, kur teisės aktuose numatytas privalomas gyvūnų identifikavimas ir registravimas, o nepaženklintų gyvūnų perdavimas ar prekyba yra ribojami.

    Pasak kampanijos ambasadorių, vienas svarbiausių tikslų yra, kad pareiga ženklinti galiotų ne tik prieglaudoms ar veislynams, bet ir gyvūnų laikytojams. Būtent „šeimininkiški“ gyvūnai, anot jų, dažniausiai iškrenta iš kontrolės zonos, kai gyvūnas paliekamas, paleidžiamas ar dingsta.

    Kampanijos komanda skelbia tęsianti pokalbius su sprendimų priėmėjais ir savivalda, siekdama, kad privalomas ženklinimas būtų įtvirtintas aiškiomis taisyklėmis, o kontrolės ir atsakomybės mechanizmai veiktų realiai. Iniciatoriai tikina, kad be efektyvaus įgyvendinimo ir priežiūros pati pareiga gali likti tik deklaracija.

    Praktikoje mikroschemos patikra dažnai tampa pirmu žingsniu, kai gyvūnas atsiduria veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje. Kampanijos šalininkai pabrėžia, kad kuo plačiau veikia registras ir kuo daugiau gyvūnų paženklinta, tuo didesnė tikimybė greitai rasti šeimininką ir sumažinti benamių gyvūnų skaičių.

  • Šiuos produktus augintiniams duodate be reikalo bijodami: veterinarai paaiškina, kas tikrai saugu

    Vaisiai: ne viskas tinka

    Ne visi vaisiai naminiams gyvūnams yra saugūs, o didžiausia rizika dažnai slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi. Veterinarai primena, kad vynuogės ir razinos šunims yra ypač pavojingos, nes net mažas kiekis gali sukelti apsinuodijimą ir ūmų inkstų nepakankamumą.

    Tuo metu dalis vaisių gali būti duodami kaip retas skanėstas, jei jie paruošti tinkamai. Dažniausiai minimos mėlynės, bananas, obuolys be sėklų ir melionas, tačiau būtina laikytis saiko ir stebėti, ar neatsiranda viduriavimo ar vėmimo.

    Veterinarijos mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad vaisiai neturi pakeisti visaverčio pašaro ir turėtų sudaryti tik mažą dienos raciono dalį. Ypač svarbu vengti vaisių su sėklomis, kauliukais ar kietomis žievėmis, kurios gali sukelti užspringimą arba žarnyno nepraeinamumą.

    Daržovės ir liesi baltymai

    Tarp daržovių, kurios dažniausiai laikomos saugiomis, dažnai minimi agurkai, brokoliai, briuseliniai kopūstai, saldžioji paprika ir kopūstai. Vis dėlto net ir tinkamos daržovės gali dirginti virškinimą, jei jų duodama per daug arba jos patiekiamos su prieskoniais.

    Ypač svarbi taisyklė yra paprasta: augintiniams skirta porcija turi būti be druskos, česnako, svogūnų, padažų ir aštrių priedų. Tokie ingredientai gali sukelti ne tik pilvo negalavimus, bet ir rimtesnius apsinuodijimus, todėl žmogiško maisto likučiai nuo stalo dažnai tampa rizika.

    Liesi gyvūninės kilmės baltymai gali būti naudingi tiek šunims, tiek katėms, jei jie paruošti be riebalų pertekliaus. Dažniausiai pasirenkama virta ar troškinta vištiena, kalakutiena, liesa jautiena, triušiena, taip pat kiaušiniai ir dalis pieno produktų, jei augintinis juos toleruoja.

    Katėms gyvūninės kilmės baltymai yra būtini, nes jų organizmas pritaikytas tokiam racionui, o vien augalinis baltymas poreikių pilnai nepadengia. Taip pat pabrėžiama, kad riebių patiekalų ir maisto, kepto aliejuje ar svieste, reikėtų vengti, nes tai gali sukelti virškinimo sutrikimus ir didinti pankreatito riziką.

    Ko vengti ir kaip siūlyti naują maistą

    Naują maistą augintiniui rekomenduojama įvesti pamažu, mažais kiekiais, kad būtų galima įvertinti reakciją. Net saugiais laikomi produktai kai kuriems gyvūnams gali netikti, todėl pasikeitęs apetitas, vangumas ar virškinimo sutrikimai yra signalas sustoti.

    Veterinarai taip pat primena produktus, kurių geriau neduoti: šokoladą, kofeino turinčius gėrimus, svogūnus ir česnaką, vynuoges bei razinas, produktus su dirbtiniais saldikliais, aštrius patiekalus. Dalis riešutų, avokadas, sūrūs užkandžiai ir riebūs desertai taip pat dažnai priskiriami prie rizikingų pasirinkimų.

    Atskira tema yra kaulai: šunims jų duoti nerekomenduojama, ypač virtų, nes jie tampa trapūs ir skyla į aštrias atplaišas. Tokios atplaišos gali sužeisti burną, įstrigti stemplėje arba pažeisti skrandį ir žarnyną, o kai kuriais atvejais prireikia skubios operacijos.

    Jei augintinis mėgsta graužti, saugesnė alternatyva yra specialiai šunims skirti kramtalai arba tvirti žaislai. Dėl individualių ligų, alergijų ar antsvorio geriausia mitybos pakeitimus suderinti su veterinaru, ypač jei gyvūnas turi lėtinių sveikatos problemų.

  • Ventiliatorius ir augintiniai per karščius: kada padeda, o kada gali pakenkti ir kaip naudoti saugiai

    Karščio bangų metu daugelis namuose įjungia ventiliatorių tikėdamiesi greito vėsinimo, tačiau jo poveikis skiriasi nuo kondicionieriaus. Ventiliatorius pirmiausia judina orą ir padeda greičiau išgaruoti drėgmei, todėl žmogui gali atrodyti, kad patalpa atvėso, nors reali temperatūra dažnai nepasikeičia.

    Augintiniams tai ypač svarbu, nes šunys ir katės šilumą reguliuoja kitaip nei žmonės. Šunys daugiausia vėsinasi alsuodami ir tik ribotai per letenų pagalvėles, o katės dažniau ieško vėsesnių vietų, mažiau juda ir gali pradėti dažniau kvėpuoti, jei per karšta.

    Kuo ventiliatorius naudingas?

    Ventiliatorius gali sumažinti tvankumo pojūtį ir pagerinti oro cirkuliaciją, ypač kai patalpa užtamsinta ir nėra tiesioginės saulės. Jis gali būti geras „vėsaus kambario“ dalis kartu su šviežiu vandeniu, vėsesnėmis grindimis ir galimybe augintiniui pasirinkti, kur gulėti.

    Vis dėlto vien ventiliatoriaus nepakanka, jei patalpa labai įkaitusi ir drėgna. Kai oras karštas, o drėgmė didelė, vėsinimas garavimu tampa mažiau efektyvus, todėl perkaitimo rizika išlieka net ir pučiant stipriam oro srautui.

    Dažniausia klaida – pūsti tiesiai į gyvūną

    Svarbiausia taisyklė paprasta: ventiliatorius neturėtų valandų valandas pūsti tiesiai į šuns ar katės snukį, akis, ausis ar visą kūną. Trumpas pabuvimas šalia srovės paprastai nėra problema, jei gyvūnas pats prieina ir gali bet kada pasitraukti.

    Rizika atsiranda tada, kai guolis pastatytas tiksliai stipraus oro srauto linijoje, o augintinis neturi realios galimybės pakeisti vietos. Stiprus srautas gali sausinti akis, dirginti gleivines ir kelti diskomfortą, ypač jei gyvūnas jautresnis arba serga.

    Saugesnis sprendimas yra osciliacijos režimas, didesnis atstumas ir toks kampas, kad būtų judinamas oras kambaryje, o ne „taikomas“ į vieną tašką. Geriausia, kai augintinis turi pasirinkimą: pagulėti arčiau vėsesnio oro arba pasitraukti į ramesnę zoną.

    Fizinis saugumas: stabilumas, laidai ir langai

    Naudojant ventiliatorių namuose su gyvūnais svarbus ne tik karštis, bet ir prietaiso saugumas. Ventiliatorius turi stovėti stabiliai, turėti apsaugotas mentes ir būti pastatytas taip, kad šuo ar katė jo nenuverstų šuoliu, uodega ar bėgiodami.

    Ypatingą dėmesį verta skirti laidams: jų negalima palikti ten, kur gyvūnas gali pasiekti ir graužti. Tai aktualu ne tik šunims ar katėms, bet ir triušiams bei kitiems smulkiems augintiniams, kuriems laidų graužimas yra dažnas elgesys.

    Karštyje dažnai atidaromi langai ir daromas skersvėjis, tačiau katėms tai gali tapti didesniu pavojumi nei pats karštis. Jei langai neužtikrinti, padidėja iškritimo rizika, todėl vėdinant būtina įvertinti saugumą.

    Smulkūs augintiniai: kodėl jiems reikia dar daugiau atsargumo

    Triušiai, jūrų kiaulytės, žiurkėnai ar žiurkės dažnai laikomi narvuose, todėl negali laisvai pasitraukti nuo nepatogaus oro srauto. Dėl to ventiliatoriaus negalima nukreipti tiesiai į narvą ar laikyti jo taip, kad susidarytų nuolatinis stiprus skersvėjis.

    Kartu uždarose erdvėse greičiau kyla temperatūra, todėl svarbu, kad narvas nestovėtų saulėkaitoje ar prie įkaitusio lango. Ventiliatorius gali padėti cirkuliuoti orui patalpoje, bet jis turėtų vėsinti kambarį, o ne tiesiogiai pūsti į gyvūną.

    Kada ventiliatorius jau nebe sprendimas?

    Didžiausia klaida yra manyti, kad jei ventiliatorius įjungtas, augintinis automatiškai saugus. Ypač atsargiai reikėtų vertinti brachicefalinių veislių šunis, vyresnius gyvūnus, jauniklius, turinčius antsvorio ar širdies ir kvėpavimo takų problemų, taip pat labai tankų kailį turinčius augintinius.

    Jei šuo intensyviai alsuoja, gausiai seilėjasi, tampa neramus ar apatiškas, silpsta, vemia ar sutrinka koordinacija, delsti negalima. Tokiu atveju gyvūną reikia perkelti į vėsesnę vietą, pradėti atsargų vėsinimą ir kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją.

    Katėms pavojaus signalai gali būti alsavimas išsižiojus, vangumas, silpnumas, neįprastas elgesys, vėmimas ar svyravimas einant. Kadangi katės neretai ilgai slepia prastą savijautą, įtarus perkaitimą geriau reaguoti anksčiau, o ne laukti, kol simptomai sustiprės.

    Kaip saugiai naudoti ventiliatorių per karščius?

    Saugiausia ventiliatorių naudoti kaip oro judinimo priemonę, o ne kaip nuolatinį srautą į gyvūną. Praktikoje tai reiškia užtamsintas patalpas karščiausiomis valandomis, kelias vandens vietas, vėdinimą vėsesniu paros metu ir ventiliatorių, nukreiptą taip, kad gyvūnas galėtų laisvai pasirinkti atstumą.

    Papildomai gali padėti vėsinimo kilimėlis, vėsesnės grindys, drėgnas rankšluostis po šuns guoliu arba šalia padėtas šaldytas vandens butelis, apvyniotas rankšluosčiu. Svarbu, kad augintinis nebūtų verčiamas gulėti prie šalčio šaltinio ir visada turėtų galimybę pasitraukti.

    Galiausiai ventiliatorius yra naudinga, bet ribota priemonė: jis nepakeičia pavėsio, vandens, saugios aplinkos ir šeimininko dėmesio. Jei kyla įtarimas dėl perkaitimo, vien ventiliatoriaus nepakanka – reikia veikti greitai ir atsakingai.