Tag: Aukcionai

  • Aukcione pirko lapės galvą už 60 eurų: ekspertai patvirtino – tai išnykęs Tasmanijos tigras

    Aukcione pirko lapės galvą už 60 eurų: ekspertai patvirtino – tai išnykęs Tasmanijos tigras

    Didžiojoje Britanijoje antikvarinių daiktų pasaulyje nuskambėjo neįprasta istorija: kolekcininkas įsigijo iškamšos galvą, kuri buvo pristatyta kaip XIX amžiaus lapė. Visgi atidžiau įsižiūrėjęs jis suprato, kad radinys gali būti kur kas retesnis ir moksliškai reikšmingas.

    Vyras, gamtos istorijos įdomybių prekiautojas Jamesas Cranfieldas, pasakojo, kad iš pradžių dėmesį patraukė keista išvaizda, tačiau lemiamas tapo vienas anatomijos požymis. Įsigijęs radinį jis jį vėliau pateikė aukcionui, kur kaina šoktelėjo iki dešimčių tūkstančių eurų.

    Sprendė dantys ir rentgeno nuotraukos

    Cranfieldas teigė, kad didžiausia užuomina slypėjo dantyse: lapės ir kiti panašūs plėšrūnai įprastai turi šešis viršutinius kandžius, o ši iškamša turėjo aštuonis. Būtent aštuoni viršutiniai kandžiai būdingi tilacinui, dar vadinamam Tasmanijos tigru.

    „Kai atsidariau didesnę nuotrauką, supratau iš karto – tai ne lapė, tai panašu į tilaciną“, – sakė Jamesas Cranfieldas.

    Aukcione už radinį galiausiai sumokėta apie 73 000 eurų. Kad įsitikintų, jog nepermokėjo už neteisingai identifikuotą eksponatą, savininkas atliko rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, kurie leido įvertinti kaukolės formą ir dantyną neišardant iškamšos.

    „Žinia negalėjo būti geresnė: rentgeno nuotraukos parodė tikrą tilacino kaukolę, ir ji yra neįtikėtinai gerai išsilaikiusi“, – pasakojo Jamesas Cranfieldas.

    Kas yra Tasmanijos tigras ir kodėl tai svarbu?

    Tilacinas buvo sterblinis plėšrūnas, išoriškai priminęs šunį, o dėl dryžių ant nugaros dažnai vadintas Tasmanijos tigru. Iki europiečių kolonizacijos jis buvo paplitęs Australijos regione, tačiau vėliau jo arealas susitraukė iki Tasmanijos salos.

    XIX–XX amžių sandūroje tilacinai buvo laikomi grėsme gyvuliams, todėl juos intensyviai medžiojo, o Tasmanijos valdžia buvo įvedusi premijas už nužudytus gyvūnus. Paskutinis žinomas nelaisvėje laikytas tilacinas nugaišo 1936 metų rugsėjo 7 dieną Hobarto zoologijos sode.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl išskirtinės kolekcinės vertės. Specialistai pabrėžia, kad išnykusių rūšių pavyzdžiai yra riboti, o kiekvienas naujai identifikuotas eksponatas gali suteikti naujos informacijos apie rūšies anatomiją, variacijas ir istorinį paplitimą.

    Mokslininkai neatmeta DNR tyrimų

    Ekspertams įvertinus tyrimų vaizdus, pavyzdys buvo įtrauktas į Tarptautinę tilacino pavyzdžių duomenų bazę. Projekto atstovai nurodo, kad radiologiniai duomenys aiškiai patvirtina identifikaciją pagal kaukolę ir dantis.

    „Radiologiniai duomenys suteikia aiškų diagnostinį pagrindą identifikuoti šį pavyzdį kaip tilaciną“, – sakė Tarptautinės tilacino pavyzdžių duomenų bazės projekto vadovas Stephenas Sleightholme.

    Pasak Australijos mokslininkų, mažiausiai invazinis būdas gauti genetinės medžiagos yra dantys, iš kurių galima paimti nedidelį kaulinės medžiagos kiekį. Tokie tyrimai galėtų papildyti žinias apie tilacino genetinę įvairovę, nors vieno pavyzdžio reikšmė dideliems atkūrimo projektams būtų labiau papildanti nei lemiama.

    Istorikams ir biologams intriguoja ir pats eksponato kelias: kaip daugiau nei šimtmetį galėjusi išlikti tilacino iškamša nebuvo atpažinta ir atsidūrė aukcione kaip paprasta lapė. Savininkas svarsto, kad trofėjus galėjo būti susijęs su anuometinėmis premijų programomis, o į Jungtinę Karalystę pateko kaip privataus rinkinio dalis.

    Artimiausiu metu ketinama tirti ir medinę skydo dalį, ant kurios pritvirtinta galva, nes medienos kilmė gali padėti nustatyti, kur iškamša buvo pagaminta. Pats Cranfieldas teigia esantis pasirengęs leisti mokslininkams tirti radinį, jei procedūros bus patikimos ir neardys eksponato.

    Galiausiai sprendžiamas ir viešo eksponavimo klausimas: su keliomis institucijomis tariamasi, kur galėtų atsirasti šis neįprastas, bet moksliškai vertingas eksponatas. Taip tilacinas, dešimtmečius dažnai minėtas tik kaip išnykimo simbolis, vėl grįžta į viešą akiratį.

  • Maradonos „Dievo rankos“ kamuolys aukcione parduotas už 2 900 000 eurų, bet iki rekordo pritrūko

    Maradonos „Dievo rankos“ kamuolys aukcione parduotas už 2 900 000 eurų, bet iki rekordo pritrūko

    Futbolo kamuolys, kuriuo Diego Maradona 1986 metų pasaulio čempionato rungtynėse prieš Angliją pelnė vadinamąjį „Dievo rankos“ įvartį, aukcione parduotas už maždaug 2 900 000 eurų. Pardavimas įvyko JAV Teksase veikiančiuose „Heritage Auctions“ aukcionų namuose.

    Nors artefaktas laikomas vienu garsiausių futbolo istorijoje, galutinė kaina gerokai nuvylė lūkesčius. Iki prekybos aukciono organizatoriai buvo nurodę, kad kamuolys gali būti įvertintas maždaug 8 600 000 eurų, tačiau šios ribos pasiekti nepavyko.

    Ginčytinas įvartis ir jo istorija

    „Dievo rankos“ epizodas įvyko pasaulio čempionato ketvirtfinalyje Meksikoje, Azteca stadione Meksiko mieste. Iš pradžių įvartis atrodė kaip smūgis galva, tačiau pakartojimai parodė, kad Maradona kamuolį į vartus nukreipė ranka, nuginklavęs vartininką Peterį Shiltoną.

    Tuo metu rungtynėse nebuvo vaizdo peržiūros sistemos, todėl sprendimas liko teisėjo nuožiūrai. Pagrindinis teisėjas Ali Ben Nasser įvarčio neanuliavo, o vėliau yra pasakojęs, kad vadovavosi įprasta procedūra ir sprendimą tikslino su šoniniu teisėju.

    „Pagal FIFA nurodymus prieš turnyrą atsisukau į šoninį teisėją patvirtinti įvarčio, jis judėjo link aikštės vidurio, taip parodydamas, kad įvartis galioja“, – sakė Ali Ben Nasser.

    Praėjus vos kelioms minutėms po šio epizodo, Maradona įmušė dar vieną įvartį, laikomą vienu įspūdingiausių čempionatų istorijoje. Jis perėmė kamuolį savo aikštės pusėje, prasiveržė pro kelis varžovus ir pasiuntė jį į vartus, o šis įvartis vėliau buvo pramintas FIFA amžiaus įvarčiu.

    Kodėl kaina liko žemesnė?

    Kamuolys, žinomas kaip „Adidas Azteca“, buvo naudojamas abiem Maradonos įvarčiams tose rungtynėse. Tačiau tai ne pirmas kartas, kai šis objektas bandomas parduoti: ankstesniuose bandymuose aukcionuose pasiūlymų buvo, bet galutinio sandorio neįvyko, nes nebuvo pasiekta minimali pardavimo riba.

    Sporto memorabilijos rinka pastaraisiais metais išgyvena pakilimą, tačiau kainas dažnai lemia ne vien istorinis svoris. Reikšmę turi kilmės patvirtinimas, dokumentai, pirkėjų konkurencija ir tai, ar objektas tiesiogiai siejamas su žaidėju, ar tik su įvykiu.

    Šio pardavimo suma taip pat liko mažesnė nei už kitus su Maradona susijusius daiktus sumokėtos kainos, pavyzdžiui, už jo marškinėlius iš tų pačių rungtynių, kurie anksčiau aukcione buvo parduoti už maždaug 8 000 000 eurų. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių sporto istorinių relikvijų sandorių.

    Tuo pat metu šis rezultatas neperėmė ir brangiausio kada nors parduoto sporto kamuolio titulo. Pastaraisiais metais rekordai fiksuojami ne tik futbole, bet ir beisbole, kur itin vertinami su istoriniais pasiekimais susiję kamuoliai, o jų kainas kelia stipri kolekcionierių konkurencija.

  • Antikvariniai daiktai grįžta į madą: kas iš tiesų kursto jaunų žmonių aistrą senienoms

    Antikvariniai daiktai grįžta į madą: kas iš tiesų kursto jaunų žmonių aistrą senienoms

    Pastaraisiais metais interjeruose ir kasdieniuose pirkiniuose vis dažniau matyti posūkis nuo naujumo kulto į daiktus su istorija. Tai, kas dar neseniai atrodė atgyvenę ar net „nemoderna“, šiandien vertinama kaip charakteris, meistrystė ir autentiškumas. Antikvariniai baldai, senas stiklas ar porcelianas vėl tampa geidžiami ne vien kolekcininkų.

    Ši tendencija siejama ne tik su nostalgija, bet ir su praktiniais motyvais. Kylant kainoms ir keičiantis vartojimo įpročiams, žmonės dažniau renkasi atnaujinti jau turimus daiktus arba ieškoti kokybiškų alternatyvų antrinėje rinkoje. Daiktas, kuris tarnavo dešimtmečius, daugeliui atrodo patikimesnis nei greitai susidėvintys masinės gamybos sprendimai.

    Antikvaras ar vintažas?

    Kalbant apie senus daiktus, dažnai suplakamos skirtingos sąvokos, nors jos reiškia ne tą patį. Antikvariniais paprastai laikomi daiktai, kurių amžius siekia bent 100 metų, pavyzdžiui, prieškariniai baldai ar senoviniai laikrodžiai. Vintažu dažniau vadinami XX amžiaus vidurio ir antros pusės dizaino objektai, ypač 1950–1970 metų laikotarpio.

    Skirtumas svarbus ir dėl vertės: vien amžius dar negarantuoja kainos. Vertinant objektą reikšmę turi kilmė, autorius, gamintojas, medžiagos, būklė ir retumas. Dėl to „senas“ nebūtinai reiškia „brangus“, tačiau „su istorija“ vis dažniau reiškia „geidžiamas“.

    Kas stumia trendą į viršų?

    Vienas ryškiausių pokyčio variklių – socialiniai tinklai, kurie senienoms suteikė naują įvaizdį. „Instagram“ ir „TikTok“ populiarūs atnaujinimo vaizdo įrašai, pirkinių medžioklės sendaikčių turguose ir interjerai, kuriuose senas baldas derinamas su šiuolaikiniu menu. Tai sukuria įspūdį, kad išskirtinumas gimsta ne iš katalogo, o iš atradimo.

    Ne mažiau svarbi ir tvarumo tema. Daugelio ekspertų vertinimu, prailginti daikto naudojimo laiką dažnai yra aplinkai palankiau nei pirkti naują, nes mažėja gamybos ir atliekų našta. Todėl antrinis naudojimas, restauravimas ir taisymas iš mados virsta įpročiu, ypač jaunesnėse kartose.

    Dar vienas aspektas – kokybės ilgesys. Senesni daiktai neretai pagaminti iš masyvo, jų konstrukcijos remontuojamos, o detalės taisomos, todėl jie „sukurti laikui“. Šiandien, kai dalis baldų gaminami iš pigesnių medžiagų ir pritaikyti greitam pakeitimui, solidumas tampa argumentu, kodėl verta ieškoti senesnio.

    Kodėl nebebijoma „netobulumo“?

    Keičiasi ir estetika: įbrėžimai, nusidėvėjimas ar patina vis rečiau laikomi defektu, kurį būtina paslėpti. Daliai pirkėjų tai tampa autentiškumo ženklu, įrodančiu, kad daiktas gyveno realų gyvenimą, o ne tik stovėjo vitrinose. Tokia laikysena ypač pastebima perkant daiktus kasdieniam naudojimui, o ne vien kolekcijai.

    Augantis susidomėjimas atsispindi ir aukcionų rinkoje, kur vis daugiau dėmesio skiriama XX amžiaus dizaino objektams, taikomajai dailei, stiklui ir keramikai. Ši kryptis rodo, kad senienos ir vintažas nebeapsiriboja vien sentimentu ar atsitiktiniais radiniais, o tampa platesnės kultūrinės ir ekonominės paklausos dalimi.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad prieš perkant verta pasidomėti kilme ir būkle, o restauruojant neskubėti „atnaujinti iki naujumo“. Kartais būtent originali apdaila, detalės ir natūralūs senėjimo pėdsakai lemia didžiausią vertę. Todėl šiandienos mada dažnai remiasi ne blizgesiu, o istorija, kurią daiktas atsineša į namus.

  • Išnyko per kelias savaites, bet tapo auksu: „Concord“ fizinės kopijos kainos sprogo

    Išnyko per kelias savaites, bet tapo auksu: „Concord“ fizinės kopijos kainos sprogo

    Net ir visai neseniai išleistas žaidimas gali akimirksniu virsti kolekcininku medžiojamu rarytu. Taip nutiko su „Concord“ – žaidimu, kurio internetiniai serveriai veikė tik trumpą laiką, o po nesėkmingo starto projektas buvo greitai nutrauktas.

    Kadangi tai buvo žaidimas paslaugos modeliu, be veikiančių serverių jo praktiškai neįmanoma normaliai naudoti. Vis dėlto būtent staigus dingimas iš rinkos sukūrė paradoksą: fizinės dėžutės, ypač neatsižymėjusios jokiais naudojimo ženklais, pradėjo brangti aukcionuose.

    Skirtingų regionų leidimai vertinami nevienodai. Retesnės, konkrečioms rinkoms skirtos naujos, neatidarytos kopijos kai kur siūlomos už kelis šimtus eurų, o dažniau pasitaikantys leidimai – už kelias dešimtis ar maždaug šimtą eurų, priklausomai nuo būklės.

    Didžiausią ažiotažą kelia kolekcinė būklė: originali pakuotė, nepažeistas plastikas ir pilnas komplektas. Kai kuriose platformose pasitaiko ir dar keistesnių skelbimų, kai už dideles sumas siūloma net pati dėžutė be disko ar kasetės, nes tai tampa eksponatu lentynoje.

    Kita medalio pusė – pasiūlymai, skirti tiems, kurie tiesiog nori atsikratyti nereikalingu pirkiniu. Atidarytos, apgadintos ar naudotos kopijos parduodamos gerokai pigiau, nes jos nebeturi pagrindinės kolekcinės vertės, o žaidimo paleidimo galimybės ir taip ribotos.

    Tokios istorijos primena, kaip greitai žaidimų rinka reaguoja į trūkumą ir kaip stipriai kainas veikia emocijos bei spekuliacija. „Concord“ atvejis taip pat išryškina riziką, kurią kelia žaidimai, priklausomi nuo serverių: net ir turint fizinę kopiją, be leidėjo palaikymo ji gali tapti tik suvenyru.

    Žaidėjams ir kolekcininkams tai signalas atidžiau vertinti, ką reiškia fizinis leidimas skaitmeninių paslaugų eroje. O tiems, kurie tikisi greito uždarbio, verta prisiminti, kad kainų šuoliai dažnai būna laikini, o rinka gali staigiai atvėsti, kai susidomėjimas sumažėja.

  • „Ferrari“ pirmasis elektromobilis aukcione pribloškė: už „Chassis 0“ paklojo 34,5 mln. eurų

    „Ferrari“ pirmasis elektromobilis aukcione pribloškė: už „Chassis 0“ paklojo 34,5 mln. eurų

    Italų prabangių automobilių gamintoja „Ferrari“ sulaukė išskirtinio įvertinimo: pirmasis visiškai elektrinis bendrovės modelis „Luce“ labdaros aukcione Jungtinėse Valstijose parduotas už maždaug 34,5 mln. eurų. Sandorį „Monterey Car Week“ renginių metu Kalifornijoje organizavo aukcionų namai RM Sotheby’s.

    Tokia suma tapo rekordu naujam automobiliui, parduotam aukcione, ir keliskart viršijo išankstinį vertinimą, kuris siekė daugiau nei 950 000 eurų. Pirkėjui atiteko ne eilinis modelis, o specialiai parengta versija, sukurta kolekcininkams.

    Aukcione parduotas automobilis identifikuojamas kaip „Chassis 0“ – pirmasis serijinės gamybos kėbulo numeris „Luce“ programoje. Toks statusas automobilių kolekcionavimo rinkoje paprastai reiškia didesnį istorinį svorį ir ilgalaikę vertę, ypač kai kalbama apie naują gamintojo technologinę kryptį.

    „Ferrari“ „Luce“ buvo pristatytas 2026 metų gegužę, o jo bazinė kaina siekia apie 550 000 eurų. Nors debiutą lydėjo dalies gerbėjų kritika dėl dizaino, bendrovė vėliau skelbė, kad užsakymų dinamika atitinka lūkesčius, o investuotojų nuotaikos stabilizavosi.

    Techniškai „Luce“ siūlo keturis elektros variklius, po vieną kiekvienam ratui, o bendra galia siekia 1 050 arklio galių. Gamintojo teigimu, automobilis nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėja per 2,5 sekundės, pasiekia 310 km/h maksimalų greitį, o 122 kWh baterija leidžia nuvažiuoti daugiau nei 530 km.

    Ankstesnis tokio tipo rekordas priklausė specialiai pritaikytam „Ferrari“ modeliui „Daytona SP3“, kuris 2025 metais aukcione buvo parduotas už maždaug 22,4 mln. eurų. Naujas rezultatas rodo, kad itin ribotos serijos, pirmųjų laidų arba unikalios komplektacijos automobiliai išlieka viena geidžiamiausių prabangos investicijų kategorijų.

    Pasak aukcionų namų, visos lėšos iš šio pardavimo bus pervestos „Ferrari Foundation“ ir skirtos švietimo iniciatyvoms. Tai dažna labdaros aukcionų praktika, kai išskirtinis automobilis tampa ir rinkodaros, ir filantropijos priemone.

    Elektrifikacijos kryptis prabangių sportinių automobilių segmente pastaraisiais metais ryškėja: gamintojai siekia suderinti griežtėjančius emisijų reikalavimus, technologinę pažangą ir klientų lūkesčius dėl dinamikos. „Ferrari“ atvejis rodo, kad net ir kontroversiškai sutiktas debiutas gali virsti istoriniu rekordu, kai susitinka kolekcininkų psichologija, ribotas pasiūlos kiekis ir stiprus prekės ženklas.

  • Visžio „Johnnie Walker“ kaina šokiruoja: kiek mokėjome 1990-aisiais ir kiek prašo 2026-aisiais

    Brangesnio viskio gerbėjai vis dažniau pastebi, kad aukščiausios lentynos buteliai per kelis dešimtmečius pabrango taip, jog kai kurie leidimai tapo beveik kolekcinėmis investicijomis. Pokyčius lemia ne vien infliacija ar gamybos kaštai, bet ir paklausa, riboti leidimai, rinkodara bei prekybos taisyklės.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra „Johnnie Walker Blue Label“, pristatytas 1992 metais. Tuo metu JAV rinkoje jo kaina siekė apie 150 JAV dolerių, o perskaičiavus į eurus tai būtų maždaug 140 eurų, suma, kuri anuomet daugeliui atrodė neįprastai didelė už vieną butelį.

    Vėlesniais metais šio gėrimo kainodara tapo savotišku prabangaus viskio etalonu. 2018 metais „Johnnie Walker Blue Label“ kainavo apie 225 JAV dolerius, tai yra maždaug 210 eurų, o 2026 metais riboto leidimo „Year of the Horse“ versija mažmeninėje prekyboje buvo siūloma maždaug už 220 eurų.

    Kainų augimą rodo ir vieno salyklo viskiai. 2000 metais „Glenfarclas 25 Year“ butelis kainavo apie 160 JAV dolerių, arba maždaug 150 eurų, o 2026 metais kaina priartėjo prie 280 eurų, neskaičiuojant pristatymo ir skirtingų mokesčių atskirose rinkose.

    Dar įspūdingesnis yra retų leidimų šuolis antrinėje rinkoje. 1990-aisiais „Bowmore“ distilerijos „Black Bowmore“ trilogijos buteliai buvo parduodami maždaug už 90–150 eurų, tačiau 2022 metais aukcionuose vidutinė jų kaina perkopė 15 000 eurų ribą, o tai jau labiau primena meno kūrinių, o ne gėrimų rinką.

    Kas iš tiesų kelia kainas?

    Istoriškai viskio kainas veikė ne tik retumas. Škotijos viskio pramonė dar 1980-ųjų pabaigoje susidūrė su perprodukcijos krize, vadinama Whisky Loch, kai sandėliuose buvo sukaupta per daug neparduoto brandinamo gėrimo. 1990-aisiais tai prisidėjo prie kainų spaudimo žemyn, nes gamintojai siekė išparduoti atsargas ir išlikti.

    Vėliau situacija apsivertė: augant susidomėjimui viskiu, ypač JAV rinkoje, kainos ėmė kilti. Prie to prisidėjo ir gamybos modernizavimas nuo 1980-ųjų iki 2000-ųjų, kai distilerijos plačiau diegė automatizaciją ir efektyvesnes technologijas, leidusias užtikrinti pastovesnę kokybę, o kartu pagrįsti aukštesnę kainodarą.

    Pastaraisiais metais kainoms įtakos turi ir tarptautinė prekybos politika, kai tarifai bei mokesčiai kai kuriose rinkose gali reikšmingai keisti galutinę kainą lentynoje. Tačiau pagrindinis veiksnys išlieka paklausa: riboti leidimai, kolekcionavimo banga ir noras turėti „ikoninį“ butelį dažnai lemia, kad vartotojai sutinka mokėti daugiau, nei lemtų vien gamybos savikaina.

    Ekspertai pabrėžia, kad palyginti kainas tarp skirtingų dešimtmečių sudėtinga, nes ne visada išlikę patikimi rekomenduojamų mažmeninių kainų duomenys. Vis dėlto atskiri gerai dokumentuoti pavyzdžiai rodo aiškią kryptį: premium segmento viskis vis dažniau kainuoja ne kaip kasdienis pirkinys, o kaip prabangos prekė, kurios vertę stiprina ribota pasiūla ir istorija.

  • Teismas: Amy Winehouse tėvas turi sumokėti beveik 1 160 000 eurų dviem dainininkės draugėms

    Teismas: Amy Winehouse tėvas turi sumokėti beveik 1 160 000 eurų dviem dainininkės draugėms

    Londono Aukštasis teismas įpareigojo Amy Winehouse tėvą Mitchą Winehouse’ą sumokėti beveik 1 160 000 eurų dviem velionės dainininkės draugėms. Sprendimas priimtas po to, kai jis pralaimėjo bylą dėl Amy Winehouse daiktų pardavimo aukcionuose.

    Mokėjimai turi pasiekti buvusią atlikėjos stilistę Naomi Parry ir jos draugę Catrioną Gourlay per artimiausias dvi savaites. Teismas taip pat nurodė Mitchui Winehouse’ui padengti jų bylinėjimosi išlaidas pagal griežtesnį, atsakovėms palankesnį principą.

    Ginčas dėl aukcionuose parduotų daiktų

    Veikdamas kaip dukters palikimo turto atstovas, Mitchas Winehouse’as teigė, kad abi moterys nepagrįstai pasipelnė iš parduotų asmeninių Amy Winehouse daiktų. Pasak jo, jos neturėjo teisės realizuoti šių daiktų, todėl jis siekė prisiteisti nuostolius.

    Bylos medžiagoje minėta, kad aukcionuose Jungtinėse Valstijose 2021 ir 2023 metais buvo parduota 155 daiktai, tarp jų drabužiai, rankinės, papuošalai ir įvairūs su atlikėja siejami suvenyrai. Naomi Parry ir Catriona Gourlay tvirtino, kad Amy Winehouse šiuos daiktus buvo padovanojusi arba kad jie jau priklausė joms.

    Teismo vertinimas: kaltinimai pakenkė reputacijai

    Teismas dar balandį atmetė Mitcho Winehouse’o ieškinį, konstatavęs, kad atsakovės sąmoningai neslėpė ginčijamų daiktų. Taip pat pažymėta, kad jis žinojo apie planuojamus pardavimus dar prieš aukcionus.

    Vėliau paskelbtame sprendime teisėja Sarah Clarke KC kritikavo ieškovo pasirinkimą bylą vesti agresyviai ir nuosekliai, nors pati pretenzija, teismo vertinimu, buvo silpna. Sprendime akcentuota, kad pareikšti kaltinimai galėjo paveikti moterų reputaciją, karjeros perspektyvas, finansinį saugumą ir sveikatą.

    Teismas taip pat nurodė, kad ginčas buvo paverstas brangiu ir plataus masto procesu, o tai galėjo būti naudojama komerciniam spaudimui atsakovėms daryti. Dėl to priteistos ne tik išmokos, bet ir pareiga atlyginti bylinėjimosi kaštus.

    Platesnis kontekstas

    Amy Winehouse mirė 2011 metais, būdama 27 metų, o mirties priežastimi įvardytas atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu. Po jos mirties visuomenės dėmesys ne kartą krypo į dainininkės palikimą, o asmeniniai daiktai tapo ne tik prisiminimų, bet ir teisinės rizikos objektu.

    Ekspertai pastebi, kad ginčai dėl žinomų žmonių turto dažnėja tada, kai nėra aiškiai dokumentuota dovanų kilmė ar nuosavybės perdavimas. Tokiose bylose svarbūs ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir liudijimai, taip pat tai, kada ir ką palikimo atstovai žinojo apie galimus pardavimus.

    Ši byla Jungtinėje Karalystėje dar kartą priminė, kad net ir artimiausioje aplinkoje perduoti daiktai, vėliau atsidūrę aukcionuose, gali tapti sudėtingų ginčų objektu. Teismo sprendimas rodo, jog nepagrįsti kaltinimai ir eskaluojamas procesas gali kainuoti brangiai net ir tada, kai siekiama ginti palikimo interesus.

  • Lenkija rengia papildomą galios rinkos aukciją 2028 metams: kiek galios pirks ir kokios kainų lubos

    Lenkijos Energetikos ministerija pateikė nutarimo projektą, kuriuo nustatomi papildomų ir išankstinių galios rinkos aukcijų parametrai 2028 metų pristatymo laikotarpiui. Ministerija numato, kad papildomos aukcijos rezultatai turėtų paaiškėti 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

    Papildomos aukcijos galios rinkoje rengiamos tuomet, kai po pagrindinių aukcionų atsiranda poreikis tiksliau subalansuoti rezervus ir užtikrinti sistemos patikimumą. 2028 metams pagrindinė aukcija Lenkijoje buvo užbaigta 2023 metais, o papildomas mechanizmas laikomas „draudimu“, jei prielaidos apie paklausą ar pasiūlą pasikeistų.

    Kiek galios bus perkama

    Projektas numato keturias atskiras papildomas aukcijas, po vieną kiekvienam 2028 metų ketvirčiui. Nustatytas minimalus poreikis svyruoja nuo 100 megavatų iki 500 megavatų, daugiausia galios planuojama įsigyti metų pradžioje ir pabaigoje.

    Pagal projektą 2028 metų pirmąjį ketvirtį būtų perkama 500 megavatų, antrąjį ketvirtį 100 megavatų, trečiąjį ketvirtį 100 megavatų, ketvirtąjį ketvirtį 500 megavatų. Nurodoma, kad tai yra įstatymu numatyti minimumai, nors perdavimo sistemos operatoriaus vertinimu papildomas poreikis, įvertinus jau sukontraktuotus pajėgumus, gali būti ir neigiamas.

    Kainų ribos ir kas gali laimėti

    Ministerija siūlo nustatyti įėjimo kainą naujam pajėgumui – 583 zlotus už kilovatą per metus, tai sudaro apie 135 eurus už kilovatą per metus. Tuo metu jau veikiančioms elektrinėms ar kitiems dalyviams būtų taikoma viršutinė kainos riba – 189 zlotai už kilovatą per metus, arba apie 44 eurai už kilovatą per metus.

    Taip pat numatoma taikyti technologijoms skirtingus korekcinius prieinamumo koeficientus, kurie lemia, už kokią „efektyviai pripažįstamą“ galią dalyvis gauna atlygį. Ši logika reiškia, kad, pavyzdžiui, jei įrenginys deklaruoja 100 megavatų, bet jo koeficientas yra 95 proc., mokėjimai būtų skaičiuojami tarsi už 95 megavatus.

    Projektas rodo, kad palankesnė situacija gali būti energijos kaupimo sprendimams, nes jų koeficientai istoriniuose palyginimuose buvo mažinami vėlesnėse aukcijose, o 2028 metų laikotarpis išsiskiria aukštesniais parametrais. Tai gali didinti paskatas daliai projektų dalyvauti būtent šiame aukcionų lange, jei finansavimo sąlygos bus palankios.

    Kam reikalinga galios rinka

    Galios rinka yra mechanizmas, kuriuo sistemos operatorius iš anksto perka pasirengimą užtikrinti elektros tiekimą, kai sistemoje atsiranda pajėgumų trūkumo rizika. Dalyviai gali būti tiek gamybos šaltiniai ir energijos kaupimas, tiek dideli vartotojai, galintys laikinai sumažinti vartojimą ir taip „atlaisvinti“ galią tinklui.

    Tokie įsipareigojimai aktyvuojami retai, tačiau laikomi kritiškai svarbiais ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, karščio bangų ar netikėtų elektrinių gedimų metu. Galios rinkos kaštai paprastai dengiami per atskirą dedamąją vartotojų sąskaitose, todėl aukcionų parametrai turi tiesioginę reikšmę tiek elektros sistemos patikimumui, tiek galutinei kainai vartotojams.

  • Luke’o Skywalkerio šviesos kardas iš Imperija smogia atgal aukcione pasiekė „Star Wars“ rekordą

    Luke’o Skywalkerio šviesos kardas iš Imperija smogia atgal aukcione pasiekė „Star Wars“ rekordą

    Rekvizitas, kuriuo filme Imperija smogia atgal naudojosi aktorius Markas Hamillas, aukcione pasiekė naują „Star Wars“ pardavimų rekordą. „Heritage Auctions“ pranešė, kad Luke’o Skywalkerio šviesos kardas buvo parduotas už maždaug 3 290 000 eurų.

    Šis šviesos kardas siejamas su viena garsiausių sagos scenų – dvikova Debesų mieste, kurioje Darthas Vaderis atskleidžia Luke’ui savo tapatybę. Kartu su rekvizitu parduotas ir specialus mechanizmas, naudojamas kadrui, kuriame kardas „atsiskiria“ kartu su herojaus ranka.

    „Tai vienas svarbiausių išlikusių „Star Wars“ artefaktų,“ – sakė „Heritage Auctions“ vadovas Joe Maddalena.

    Pasak jo, pirkėjai varžėsi ne tik dėl kino rekvizito, bet ir dėl daikto, tapusio šiuolaikinės popkultūros simboliu. Būtent ryšys su emociniu filmo kulminaciniu momentu, anot organizatorių, ženkliai pakėlė galutinę kainą.

    Iki šiol brangiausiai iš „Star Wars“ filmų rekvizitų buvo parduotas 1977 metų filmo Naujoji viltis modelis – X sparno naikintuvo maketas, kuris 2023 metais aukcione pasiekė apie 2 750 000 eurų. Tuo metu brangiausias su „Star Wars“ susijęs meno kūrinys išlieka Tomo Jungo plakato tapyba, parduota už maždaug 3 390 000 eurų.

    Aukcionų rinkoje vis ryškesnė tendencija – sparčiai brangsta ekrane naudoti rekvizitai, kuriuos galima aiškiai identifikuoti konkrečiose, plačiai cituojamose scenose. Ekspertai pastebi, kad didžiausią paklausą dažnai kuria pirkėjai, užaugę su 8–9 dešimtmečių kinu, dabar turintys daugiau finansinių galimybių investuoti į kolekcionavimą.

    „Šis aukcionas parodė, kokį pagreitį įgauna pramogų industrijos kolekcionavimas – gerbėjai aktyviai dalyvauja visose popkultūros srityse,“ – sakė Joe Maddalena.

    Rinkos dalyviai pabrėžia, kad rekvizitų vertę lemia ne tik filmo populiarumas, bet ir kilmės dokumentai, išlikimo būklė bei aiškus panaudojimas ekrane. Tokie veiksniai tampa kritiškai svarbūs, kai aukcionuose varžomasi dėl milijoninių sumų.

  • Aukcijos dėl OZE keisis nuo 2026 metų: šalia kainos atsiras nauji kriterijai, bet dar svarstomi scenarijai

    Naujos taisyklės jau įrašytos ES

    Europos Sąjungoje įsigalioja naujas požiūris į atsinaujinančios energetikos konkursus ir aukcionus: vien kainos pasiūlymo nebepakaks. Pagrindas tam – 2024 metais priimtas Net Zero Industry Act, kuriuo siekiama stiprinti Europoje gaminamų netaršių technologijų ekosistemą.

    Šiame reglamente numatyta, kad OZE aukcionuose atsiras ne kainos kriterijai – jie bus taikomi tiek dalyvių išankstinei atrankai, tiek galutiniam laimėtojo parinkimui. Detalesnės nuostatos įtvirtintos įgyvendinimo taisyklėse, kurios 2025 metais sukonkretino, ką šalys narės turės vertinti.

    Ką reiškia ne kainos kriterijai?

    Ne kainos kriterijai apima reikalavimus, susijusius su atsakingu verslo vykdymu, kibernetiniu saugumu ir duomenų apsauga, taip pat realiais pajėgumais projektą įgyvendinti laiku ir pilna apimtimi. Be to, numatomi atsparumo ir tvarumo aspektai, kurie gali būti įtraukti kaip privaloma atrankos sąlyga arba kaip vertinimo dalis.

    Pagal ES nustatytą kryptį šių kriterijų bendra įtaka vertinime gali sudaryti nuo 15 proc. iki 30 proc. Jei šalis nuspręstų taikyti tokį modelį, naujos taisyklės turėtų apimti bent 30 proc. per metus aukcionuose parduodamo apimties arba 6 gigavatus.

    2026 metų aukcionai: sprendimai dar neaiškūs

    Lenkijos Klimato ir aplinkos ministerija nurodo, kad šiuo metu vyksta analitiniai darbai, kaip praktiškai perkelti ES reikalavimus į nacionalinę aukcionų sistemą. Ministerija pabrėžia, jog dėl kriterijų pobūdžio ir papildomų pareigų, kurios atsirastų ir investuotojams, reikalingas išsamus poveikio įvertinimas.

    Ministerija taip pat pripažįsta, kad naujų kriterijų pritaikymas būtent 2026 metų aukcionams šiuo metu atrodo labai sudėtingas. Įvardijami du pagrindiniai iššūkiai: projektų, kurie būtų siūlomi aukcione, pritaikymas naujai logikai ir pačios aukcionų platformos bei taisyklių procedūrinis perprogramavimas.

    „Šiuo metu svarstomi skirtingi scenarijai dėl 2026 metų aukcionų, tačiau projektų įtraukimas į ne kainos kriterijų sistemą šiuo momentu atrodo itin sudėtingas“, – nurodė ministerija.

    Platesnis poveikis: pokyčiai palies ir jūrinį vėją

    Energetikos reguliuotojas URE skelbia, kad rugpjūtį planuoja pradėti derinimus su ministerija dėl aukcionų grafiko. Numatoma, kad šie aukcionai galėtų vykti 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį, todėl laiko pasirengimui lieka nedaug.

    Lygiagrečiai vyksta darbai, susiję su ne kainos kriterijų pritaikymu jūrinės vėjo energetikos konkursams. Ministerijos vertinimu, šiame segmente naujos taisyklės realistiškiausiai galėtų startuoti nuo 2027 metais planuojamo aukciono.

    Teisininkai ir rinkos ekspertai atkreipia dėmesį, kad be aiškių nacionalinių taisyklių sunku prognozuoti, kuriems projektams reikalavimai bus taikomi ir ar tai padidins aukcionuose siūlomas elektros kainas. Bendras ES kontekstas rodo, kad daugelyje valstybių narių įgyvendinimas dar tebėra parengiamojoje stadijoje.