CP v2

Tag: Aukcionai

  • Lenkija rengia papildomą galios rinkos aukciją 2028 metams: kiek galios pirks ir kokios kainų lubos

    Lenkijos Energetikos ministerija pateikė nutarimo projektą, kuriuo nustatomi papildomų ir išankstinių galios rinkos aukcijų parametrai 2028 metų pristatymo laikotarpiui. Ministerija numato, kad papildomos aukcijos rezultatai turėtų paaiškėti 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

    Papildomos aukcijos galios rinkoje rengiamos tuomet, kai po pagrindinių aukcionų atsiranda poreikis tiksliau subalansuoti rezervus ir užtikrinti sistemos patikimumą. 2028 metams pagrindinė aukcija Lenkijoje buvo užbaigta 2023 metais, o papildomas mechanizmas laikomas „draudimu“, jei prielaidos apie paklausą ar pasiūlą pasikeistų.

    Kiek galios bus perkama

    Projektas numato keturias atskiras papildomas aukcijas, po vieną kiekvienam 2028 metų ketvirčiui. Nustatytas minimalus poreikis svyruoja nuo 100 megavatų iki 500 megavatų, daugiausia galios planuojama įsigyti metų pradžioje ir pabaigoje.

    Pagal projektą 2028 metų pirmąjį ketvirtį būtų perkama 500 megavatų, antrąjį ketvirtį 100 megavatų, trečiąjį ketvirtį 100 megavatų, ketvirtąjį ketvirtį 500 megavatų. Nurodoma, kad tai yra įstatymu numatyti minimumai, nors perdavimo sistemos operatoriaus vertinimu papildomas poreikis, įvertinus jau sukontraktuotus pajėgumus, gali būti ir neigiamas.

    Kainų ribos ir kas gali laimėti

    Ministerija siūlo nustatyti įėjimo kainą naujam pajėgumui – 583 zlotus už kilovatą per metus, tai sudaro apie 135 eurus už kilovatą per metus. Tuo metu jau veikiančioms elektrinėms ar kitiems dalyviams būtų taikoma viršutinė kainos riba – 189 zlotai už kilovatą per metus, arba apie 44 eurai už kilovatą per metus.

    Taip pat numatoma taikyti technologijoms skirtingus korekcinius prieinamumo koeficientus, kurie lemia, už kokią „efektyviai pripažįstamą“ galią dalyvis gauna atlygį. Ši logika reiškia, kad, pavyzdžiui, jei įrenginys deklaruoja 100 megavatų, bet jo koeficientas yra 95 proc., mokėjimai būtų skaičiuojami tarsi už 95 megavatus.

    Projektas rodo, kad palankesnė situacija gali būti energijos kaupimo sprendimams, nes jų koeficientai istoriniuose palyginimuose buvo mažinami vėlesnėse aukcijose, o 2028 metų laikotarpis išsiskiria aukštesniais parametrais. Tai gali didinti paskatas daliai projektų dalyvauti būtent šiame aukcionų lange, jei finansavimo sąlygos bus palankios.

    Kam reikalinga galios rinka

    Galios rinka yra mechanizmas, kuriuo sistemos operatorius iš anksto perka pasirengimą užtikrinti elektros tiekimą, kai sistemoje atsiranda pajėgumų trūkumo rizika. Dalyviai gali būti tiek gamybos šaltiniai ir energijos kaupimas, tiek dideli vartotojai, galintys laikinai sumažinti vartojimą ir taip „atlaisvinti“ galią tinklui.

    Tokie įsipareigojimai aktyvuojami retai, tačiau laikomi kritiškai svarbiais ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, karščio bangų ar netikėtų elektrinių gedimų metu. Galios rinkos kaštai paprastai dengiami per atskirą dedamąją vartotojų sąskaitose, todėl aukcionų parametrai turi tiesioginę reikšmę tiek elektros sistemos patikimumui, tiek galutinei kainai vartotojams.

  • Luke’o Skywalkerio šviesos kardas iš Imperija smogia atgal aukcione pasiekė „Star Wars“ rekordą

    Luke’o Skywalkerio šviesos kardas iš Imperija smogia atgal aukcione pasiekė „Star Wars“ rekordą

    Rekvizitas, kuriuo filme Imperija smogia atgal naudojosi aktorius Markas Hamillas, aukcione pasiekė naują „Star Wars“ pardavimų rekordą. „Heritage Auctions“ pranešė, kad Luke’o Skywalkerio šviesos kardas buvo parduotas už maždaug 3 290 000 eurų.

    Šis šviesos kardas siejamas su viena garsiausių sagos scenų – dvikova Debesų mieste, kurioje Darthas Vaderis atskleidžia Luke’ui savo tapatybę. Kartu su rekvizitu parduotas ir specialus mechanizmas, naudojamas kadrui, kuriame kardas „atsiskiria“ kartu su herojaus ranka.

    „Tai vienas svarbiausių išlikusių „Star Wars“ artefaktų,“ – sakė „Heritage Auctions“ vadovas Joe Maddalena.

    Pasak jo, pirkėjai varžėsi ne tik dėl kino rekvizito, bet ir dėl daikto, tapusio šiuolaikinės popkultūros simboliu. Būtent ryšys su emociniu filmo kulminaciniu momentu, anot organizatorių, ženkliai pakėlė galutinę kainą.

    Iki šiol brangiausiai iš „Star Wars“ filmų rekvizitų buvo parduotas 1977 metų filmo Naujoji viltis modelis – X sparno naikintuvo maketas, kuris 2023 metais aukcione pasiekė apie 2 750 000 eurų. Tuo metu brangiausias su „Star Wars“ susijęs meno kūrinys išlieka Tomo Jungo plakato tapyba, parduota už maždaug 3 390 000 eurų.

    Aukcionų rinkoje vis ryškesnė tendencija – sparčiai brangsta ekrane naudoti rekvizitai, kuriuos galima aiškiai identifikuoti konkrečiose, plačiai cituojamose scenose. Ekspertai pastebi, kad didžiausią paklausą dažnai kuria pirkėjai, užaugę su 8–9 dešimtmečių kinu, dabar turintys daugiau finansinių galimybių investuoti į kolekcionavimą.

    „Šis aukcionas parodė, kokį pagreitį įgauna pramogų industrijos kolekcionavimas – gerbėjai aktyviai dalyvauja visose popkultūros srityse,“ – sakė Joe Maddalena.

    Rinkos dalyviai pabrėžia, kad rekvizitų vertę lemia ne tik filmo populiarumas, bet ir kilmės dokumentai, išlikimo būklė bei aiškus panaudojimas ekrane. Tokie veiksniai tampa kritiškai svarbūs, kai aukcionuose varžomasi dėl milijoninių sumų.

  • Aukcijos dėl OZE keisis nuo 2026 metų: šalia kainos atsiras nauji kriterijai, bet dar svarstomi scenarijai

    Naujos taisyklės jau įrašytos ES

    Europos Sąjungoje įsigalioja naujas požiūris į atsinaujinančios energetikos konkursus ir aukcionus: vien kainos pasiūlymo nebepakaks. Pagrindas tam – 2024 metais priimtas Net Zero Industry Act, kuriuo siekiama stiprinti Europoje gaminamų netaršių technologijų ekosistemą.

    Šiame reglamente numatyta, kad OZE aukcionuose atsiras ne kainos kriterijai – jie bus taikomi tiek dalyvių išankstinei atrankai, tiek galutiniam laimėtojo parinkimui. Detalesnės nuostatos įtvirtintos įgyvendinimo taisyklėse, kurios 2025 metais sukonkretino, ką šalys narės turės vertinti.

    Ką reiškia ne kainos kriterijai?

    Ne kainos kriterijai apima reikalavimus, susijusius su atsakingu verslo vykdymu, kibernetiniu saugumu ir duomenų apsauga, taip pat realiais pajėgumais projektą įgyvendinti laiku ir pilna apimtimi. Be to, numatomi atsparumo ir tvarumo aspektai, kurie gali būti įtraukti kaip privaloma atrankos sąlyga arba kaip vertinimo dalis.

    Pagal ES nustatytą kryptį šių kriterijų bendra įtaka vertinime gali sudaryti nuo 15 proc. iki 30 proc. Jei šalis nuspręstų taikyti tokį modelį, naujos taisyklės turėtų apimti bent 30 proc. per metus aukcionuose parduodamo apimties arba 6 gigavatus.

    2026 metų aukcionai: sprendimai dar neaiškūs

    Lenkijos Klimato ir aplinkos ministerija nurodo, kad šiuo metu vyksta analitiniai darbai, kaip praktiškai perkelti ES reikalavimus į nacionalinę aukcionų sistemą. Ministerija pabrėžia, jog dėl kriterijų pobūdžio ir papildomų pareigų, kurios atsirastų ir investuotojams, reikalingas išsamus poveikio įvertinimas.

    Ministerija taip pat pripažįsta, kad naujų kriterijų pritaikymas būtent 2026 metų aukcionams šiuo metu atrodo labai sudėtingas. Įvardijami du pagrindiniai iššūkiai: projektų, kurie būtų siūlomi aukcione, pritaikymas naujai logikai ir pačios aukcionų platformos bei taisyklių procedūrinis perprogramavimas.

    „Šiuo metu svarstomi skirtingi scenarijai dėl 2026 metų aukcionų, tačiau projektų įtraukimas į ne kainos kriterijų sistemą šiuo momentu atrodo itin sudėtingas“, – nurodė ministerija.

    Platesnis poveikis: pokyčiai palies ir jūrinį vėją

    Energetikos reguliuotojas URE skelbia, kad rugpjūtį planuoja pradėti derinimus su ministerija dėl aukcionų grafiko. Numatoma, kad šie aukcionai galėtų vykti 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį, todėl laiko pasirengimui lieka nedaug.

    Lygiagrečiai vyksta darbai, susiję su ne kainos kriterijų pritaikymu jūrinės vėjo energetikos konkursams. Ministerijos vertinimu, šiame segmente naujos taisyklės realistiškiausiai galėtų startuoti nuo 2027 metais planuojamo aukciono.

    Teisininkai ir rinkos ekspertai atkreipia dėmesį, kad be aiškių nacionalinių taisyklių sunku prognozuoti, kuriems projektams reikalavimai bus taikomi ir ar tai padidins aukcionuose siūlomas elektros kainas. Bendras ES kontekstas rodo, kad daugelyje valstybių narių įgyvendinimas dar tebėra parengiamojoje stadijoje.

  • Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney: baseinų paveikslai išgarsino epochą, jam buvo 88

    Mirė britų dailininkas Davidas Hockney – vienas ryškiausių šiuolaikinio meno vardų, kurio darbai su Kalifornijos baseinais tapo ištisos epochos simboliu. Menininkui buvo 88 metai, jis mirė savo namuose Londone, pranešė jo atstovė.

    Hockney pasaulinį pripažinimą pelnė gebėjimu suderinti poparto įtaką su savita, lengvai atpažįstama vaizdų kalba: ryškiomis spalvomis, supaprastintomis formomis ir preciziška kompozicija. Plačiajai publikai jis labiausiai siejamas su Los Andželo priemiesčių architektūra ir saulės apšviestais baseinais, kurie jo drobėse virto modernios kasdienybės metafora.

    Gimęs Bradforde, šiaurės Anglijoje, Hockney studijavo Karališkajame meno koledže Londone ir anksti tapo britų poparto kartos dalimi. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje jo kūryba išsiskyrė drąsa kalbėti apie intymumą ir tapatybę tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje homoseksualūs santykiai dar buvo kriminalizuoti.

    Kalifornija, kuri tapo stiliumi

    1963 metais persikėlęs į Pietų Kaliforniją, Hockney rado temą, kuri lydėjo jį dešimtmečiais: šviesą, erdvę ir vandens paviršiaus geometriją. Ši patirtis įkūnyta viename garsiausių jo darbų A Bigger Splash, sukurtame 1967 metais, o baseino motyvas tapo savotišku jo vizitiniu ženklu.

    Vėlesniais metais menininkas daug laiko praleido Europoje, kūrė įkvėptas Jorkšyro peizažų ir Normandijos kaimo. Jo kūryboje nuolat kartojosi artimųjų ir bičiulių portretai, taip pat kraštovaizdžiai, kuriuose svarbiausias vaidmuo tenka šviesos kaitai ir metų laikų ritmui.

    Rekordai aukcionuose ir technologijų paieškos

    Hockney kūryba ne kartą fiksavo aukcionų rekordus, o rinka jį laikė vienu komerciškai sėkmingiausių britų menininkų. 2018 metais jo paveikslas Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) aukcione parduotas už maždaug 83 000 000 eurų ir tuo metu buvo brangiausiai parduotas gyvenančio menininko darbas.

    Per daugiau nei šešis dešimtmečius Hockney nuosekliai keitė technikas: dirbo su grafika, fotografija, scenografija, koliažu ir skaitmeninėmis priemonėmis. Pastaraisiais metais jis aktyviai kūrė planšetėje, o jo darbai, sukurti skaitmeniniu būdu, padėjo pasiekti naujesnes auditorijas ir priminė, kad eksperimentas jam buvo ne epizodas, o kūrybos principas.

    Menininkas, kurio darbai žadėjo malonumą

    Meno istorikai ir kuratoriai Hockney dažnai apibūdino kaip autorių, kurio kūryba išlaiko retą pusiausvyrą tarp intelektualumo ir žiūrėjimo džiaugsmo. Jo paveikslai, nepaisant stiliaus permainų, išliko atpažįstami ir artimi publikai – nuo muziejų lankytojų iki kolekcininkų.

    „Jo darbai žavimi, o žodis mylimi čia nėra per stiprus, nes jie remiasi lūkesčiu patirti malonumą“, – rašė istorikas Simonas Schama esė, skirtoje Hockney parodai Paryžiuje.

    Iki pat vėlyvo amžiaus Hockney pabrėžė kasdienio darbo svarbą ir laikė tapybą gyvenimo varikliu. Jo mirtis užveria vieną reikšmingiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios dailės skyrių, tačiau palikimas – nuo baseinų drobių iki skaitmeninių piešinių – toliau formuos, kaip žiūrime į šviesą, spalvą ir kasdienybę.

  • Apleisti sodų sklypai pajudės iš mirties taško: Vyriausybė siūlo aukcionus ir terminą dokumentams

    Apleisti sodų sklypai pajudės iš mirties taško: Vyriausybė siūlo aukcionus ir terminą dokumentams

    Vyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos parengtoms Sodininkų bendrijų, Žemės ir Žemės reformos įstatymų pataisoms, kuriomis siekiama išspręsti sodininkų bendrijose įstrigusių apleistų ir šeimininkų neturinčių sklypų problemą. Esminė idėja – sudaryti galimybes nenaudojamus, neprivatizuotus arba valstybės paveldėtus sklypus parduoti aukcionuose, kad jie turėtų aiškų šeimininką ir būtų prižiūrimi.

    Dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais žmonėms buvo sudarytos lengvatinės sąlygos išsipirkti mėgėjų sodų sklypus iš valstybės, todėl didžioji dalis sklypų šiandien yra privačios nuosavybės. Vis dėlto dalis žemės liko „pakibusi“: Registrų centro duomenimis, sodininkų bendrijose, kurių Lietuvoje yra 1 357, registruota apie 891 valstybinės žemės sklypas.

    Šie sklypai nuosavybės teise nepriklauso nei fiziniams asmenims, nei pačioms sodininkų bendrijoms, todėl praktikoje kyla daug administravimo ir priežiūros klausimų. Valstybė per Nacionalinę žemės tarnybą paveldi ir perima valdyti žemės sklypus be statinių, tačiau ilgainiui toks „įstrigusios“ žemės valdymas tampa nuostolingas, o apleistos teritorijos kelia rūpesčių kaimynams ir bendrijoms.

    Kas keistųsi: aukcionai ir aiškesnės taisyklės

    Pagal dabar galiojantį reguliavimą, sodininkų bendrijų teritorijose esantys valstybinės žemės sklypai ar jų dalys gali būti perleidžiami tik sodininkų bendrijai arba jos nariams. Tai reiškia, kad valstybei priklausanti, bet realiai nenaudojama žemė dažnai neturi veiksmingo kelio į rinką, o bendrijos ne visada turi galimybių ar noro ją perimti.

    Siūlomomis pataisomis numatoma leisti aukciono būdu parduoti sodininkų bendrijose esančius neprivatizuotus ar valstybės paveldėtus nenaudojamus valstybinės žemės sklypus ar jų dalis. Tokiu būdu tikimasi sumažinti apleistos žemės plotus, o sklypams suteikti aiškų savininką, kuris būtų atsakingas už tvarkymą, mokesčius ir naudojimą.

    Terminas tiems, kurie nesusitvarkė dokumentų

    Kartu siūloma nustatyti aiškų terminą gyventojams, kurie iki šiol neįteisino teisių į naudojamus sodų sklypus, sudaryti nuomos ar pirkimo sutartis ir užregistruoti turtą savo vardu. Praktikoje tai turėtų sumažinti pilkąsias zonas, kai sklypas naudojamas, bet teisiškai nėra iki galo sutvarkytas.

    Numatoma, kad pasibaigus įstatyme įtvirtintam terminui, mėgėjų sodo teritorijoje esantys valstybei priklausantys sklypai ir valstybinės žemės plotai, dėl kurių teisę turintys asmenys nepateiks prašymų pirkti ar nuomoti, būtų priskiriami laisvos valstybinės žemės fondo žemei. Tai reikštų, kad valstybė galėtų paprasčiau spręsti, kaip tokią žemę panaudoti ar realizuoti.

    Kada įsigaliotų pokyčiai?

    Vyriausybės pritarimas reiškia, kad pataisos juda į kitą etapą, tačiau galutinius sprendimus priims Seimas. Toliau projektai bus svarstomi parlamente, o kartu bus tikslinami įgyvendinimo terminai ir praktinės procedūros, kurios lems, kaip greitai aukcionai ir dokumentų tvarkymo reikalavimai pradės veikti realybėje.

    Jei pataisos būtų priimtos, jos paliestų tiek sodininkų bendrijas, kurios susiduria su apleistais sklypais kaimynystėje, tiek asmenis, ilgus metus delsusius susitvarkyti dokumentus. Valstybės institucijos tikisi, kad aiškesnis reguliavimas sumažins administracinę naštą ir padės sugrąžinti nenaudojamus sklypus į aktyvų naudojimą.

  • Gyvenimas be ryšio ir nuosava sala: atoki Škotijos Mullagrach su nameliu parduodama už 405 000 eurų

    Gyvenimas be ryšio ir nuosava sala: atoki Škotijos Mullagrach su nameliu parduodama už 405 000 eurų

    Privačios salos pardavimas Škotijos šiaurės vakaruose patraukė dėmesį: Mullagrach sala, esanti atokiose Summer Isles, netrukus keliaus į aukcioną su orientacine 405 000 eurų kaina. Skelbime akcentuojama, kad tai galimybė turėti vietą visiškai atsitraukti nuo kasdienybės ir gyventi be įprastų tinklų.

    Maždaug 88,7 akro, arba apie 35,9 hektaro, ploto sala parduodama kartu su nedideliu nameliu, kuriame įrengta virtuvės ir valgomojo zona, miegamos vietos ir malkomis kūrenama krosnelė. Elektros tiekimas numatytas iš saulės baterijų, o patogumams įrengtas kompostuojamas tualetas lauke.

    Kaip pasiekiama ir kuo ypatinga

    Mullagrach laikoma viena atokiausių vietų šiame Škotijos regione: į salą realiai galima patekti tik valtimi iš žemyninės dalies, o alternatyva – sraigtasparnis, jei pirkėjas turi tokį biudžetą. Toks pasiekiamumas reiškia ne tik privatumą, bet ir aiškius praktinius įsipareigojimus dėl logistikos, kuro, atsargų ir saugumo.

    Sala apibūdinama kaip išraiškingo reljefo: čia yra uolų skardžiai, urvai, įlankėlės ir paplūdimiai, o šiltuoju metų laiku vyrauja žolynai ir laukinės gėlės. Tai būdinga Škotijos šiaurės vakarų pakrantės salynams, kuriuose klimatas greitai keičiasi, todėl būsimam savininkui reikėtų įvertinti tiek audras, tiek ribotą prieigą prie paslaugų.

    Laukinė gamta ir gyvenimo be tinklų realybė

    Skelbime pabrėžiama ir laukinė gamta: aplinkiniuose vandenyse galima pamatyti ruonius, delfinus, ūdras, pilkąsias žąsis, o retesnė sėkmė – ir mažąsias banginių rūšis, tokias kaip mažieji banginiai. Tokios vietos vertinamos ne tik kaip poilsio objektai, bet ir kaip gamtinės įvairovės prieglobstis.

    Vis dėlto gyvenimas be įprastų tinklų reiškia kasdienius kompromisus: nors įrengta lietaus vandens surinkimo sistema, geriamąjį vandenį tektų atsivežti. Panašūs objektai dažnai perkami ne kaip nuolatiniai namai, o kaip sezoninės bazės trumpesniems ar ilgesniems pabėgimams nuo miesto ritmo.

    Aukcionas, kaip nurodoma pardavėjo informacijoje, numatytas birželio 9 dieną, o namelis parduodamas su viduje esančiais daiktais, tad išvykai ar nakvynei jis paruoštas iš karto. Tačiau pirkėjui svarbiausia būtų įvertinti ne tik romantiką, bet ir rizikas: nuo oro sąlygų iki draudimo, transporto bei nuolatinės priežiūros kaštų.

  • „Costco“ paslaptis: kur dingsta neparduota virtuvės technika ir kodėl griežtina grąžinimus?

    Sandėlio tipo prekybos tinklas „Costco“ nuolat keičia prekių asortimentą, todėl lentynose ilgiau neužsibūna ne tik maisto produktai, bet ir virtuvės prekės – nuo puodų iki smulkios buitinės technikos. Kai dalis prekių neparduodama arba grąžinama, ji dažnai nebegrįžta į įprastą prekybą, nes parduotuvėms svarbu atlaisvinti vietą naujoms partijoms.

    Didelė dalis tokių virtuvės prekių perduodama parduoti aukcionuose, kuriuos organizuoja „B-Stock Solutions“ – platforma, dirbanti su grąžintomis, perteklinėmis ar išmainytomis prekėmis iš JAV, Kanados ir Europos rinkų. Į aukcionus patenka keptuvės, puodai, smulkūs ir stambesni prietaisai, taip pat kitos kasdienės buities prekės, dažniausiai parduodamos paletėmis.

    Vis dėlto tai nėra įprastas išpardavimas kiekvienam pirkėjui: norint dalyvauti, paprastai reikia turėti perpardavimo sertifikatą, o reikalavimai gali skirtis priklausomai nuo valstijos ar regiono. Taip pat taikomi papildomi apribojimai, pavyzdžiui, nuostata neparduoti iš „Costco“ kilusių pirkinių per arti to paties tinklo fizinių parduotuvių.

    Aukcionuose prekės dažniausiai rūšiuojamos pagal būklę: aukštesnė kategorija paprastai reiškia neparduotą arba tvarkingai grąžintą prekę, o žemesnė gali signalizuoti apie kosmetinius pažeidimus ar trūkstamas detales. Tokia klasifikacija pirkėjams leidžia geriau įvertinti riziką, tačiau kartu primena, kad aukcionai nėra tas pats, kas naujų prekių pirkimas su pilna garantija.

    „Costco“ taip pat yra žinoma dėl labdaros iniciatyvų, kai neparduotas maistas perduodamas paramos organizacijoms, tačiau ne maisto kategorijose dažniau veikia kiti kanalai, įskaitant aukcionus. Tai leidžia mažinti nuostolius, greičiau suvaldyti sandėliavimo kaštus ir efektyviau tvarkyti prekių srautus.

    Pastaruoju metu daugiau dėmesio sulaukė ir „Costco“ grąžinimo politika, kuri ilgą laiką buvo siejama su itin plačia pasitenkinimo garantija. Bėgant metams pasirodė istorijų apie pirkėjus, bandžiusius grąžinti seniai naudotus daiktus ar akivaizdžiai suvartotas prekes, todėl 2026 metais pradėta griežčiau vertinti grąžinimų terminus ir dažniau prašyti papildomo pirkimo įrodymo.

    „Negalime turėti gerų dalykų, nes visuomenėje atsiranda žmonių, kurie tuo piktnaudžiauja“, – rašė vienas pirkėjas, komentuodamas pokyčius.

    Prekybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad griežtesnė grąžinimų kontrolė dažnai reiškia mažiau prastos būklės prekių antrinėje rinkoje. Jei į parduotuves sugrįžta mažiau smarkiai nudėvėtų prietaisų, tikėtina, kad ir aukcionuose didės geresnės būklės partijų dalis, o tai gali pakeisti kainodarą bei pirkėjų lūkesčius.

    Tokie sprendimai dera su platesne mažmenos tendencija – ieškoti būdų, kaip efektyviau tvarkyti grąžinimus, mažinti logistikos išlaidas ir nuostolius, kartu išlaikant klientų pasitikėjimą. Pirkėjams tai signalas, kad grąžinimo sąlygos gali tapti aiškesnės, bet ir griežtesnės, o ieškantiems pigesnių virtuvės prekių verta suprasti, kaip veikia aukcionų ir antrinės prekybos taisyklės.

  • Auksas stalčiuje: kokie seni mobilieji telefonai 2026 metais kolekcininkams kainuoja tūkstančius

    Kai kurie seni mobilieji telefonai 2026 metais netikėtai atsidūrė kolekcionierių ir investuotojų akiratyje. Tai, kas daugelį metų dulkėjo stalčiuje, šiandien gali būti verta gerokai daugiau nei įprasta naudotos elektronikos kaina.

    Didžiausią vertę dažniausiai kuria ne pats „senumas“, o retumas, išskirtinė komplektacija ir būklė. Kolekcinėje rinkoje galioja paprasta taisyklė: kuo mažiau išlikusių vienetų ir kuo geriau jie išsaugoti, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras pirkėjas.

    Pastaraisiais metais suaktyvėjęs 1990–2000 metų daiktų kolekcionavimas susijęs su nostalgija ir dizaino mados sugrįžimu. Telefonai, kurie kadaise buvo masiniai, šiandien tampa laikmečio simboliais, o dalis jų dėl natūralaus nusidėvėjimo ar utilizavimo rinkoje sutinkami vis rečiau.

    Vertę stipriai kelia ir originali pakuotė, dokumentai, gamyklinės plėvelės, nenaudoti priedai. Būtent tokie „laiko kapsulės“ tipo radiniai aukcionuose sulaukia daugiausia dėmesio, nes kolekcininkams svarbi autentiška, pilna komplektacija.

    Brangiausiai paprastai vertinami ankstyvieji „Apple“ telefonai, ypač pirmos kartos „iPhone“ (2007 metais) idealios būklės ir su neatidaryta pakuote. Vakarų aukcionuose fiksuoti sandoriai rodo, kad tokie vienetai gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų, tačiau tai labiau išimtis nei taisyklė.

    Tarp klasikų dažnai minimi ir ankstyvieji „Motorola“ modeliai, pavyzdžiui, „DynaTAC“ serijos telefonai, taip pat 2000-ųjų ikona „Motorola Razr V3“. Kolekcionieriai domisi ir retesnėmis „MicroTAC“ versijomis, ypač neįprastų spalvų.

    Paklausą išlaiko ir „Nokia“ legendos, tarp jų 3310, 8110 ar 7280, tačiau didelė dalis skelbimų rinkoje rodo, kad kainą lemia konkretus variantas ir būklė. Iš „BlackBerry“ dažniau išskiriami aukštesnės klasės modeliai, o nišinėje kategorijoje išlieka išskirtinio dizaino versijos, kurtos kartu su „Porsche Design“.

    Nors istorijos apie rekordinius pardavimus skamba įspūdingai, realybėje dauguma senų telefonų parduodami už dešimtis ar kelis šimtus eurų. Kai kuriems modeliams, net ir gerai žinomiems, pirkėjo gali tekti ieškoti ilgai, jei jie nėra reti arba neturi kolekcinės vertės įrodymų.

    Svarbu atskirti kolekcinę rinką nuo paprasto naudotų daiktų pardavimo. Kolekcininkai dažniau moka už unikalumą, riboto leidimo versijas, ankstyvas gamybos partijas ir būtent tą būklę, kurią sunku rasti po 15–30 metų.

    Jei namuose radote seną telefoną ir svarstote jį parduoti, pirmiausia verta patikrinti, ar išliko dėžutė, įkroviklis, instrukcijos ir kiti priedai. Kolekcinėje rinkoje „pilnas komplektas“ neretai pakelia kainą labiau nei pats modelis.

    Taip pat svarbu, kad telefonas įsijungtų ir veiktų pagrindinės funkcijos, nes neveikiantys įrenginiai dažnai vertinami tik kaip detalės. Prieš parduodant verta švelniai nuvalyti korpusą, nenaudojant agresyvių priemonių, o kainą tikrinti pagal realius pardavimus aukcionuose, nes skelbimuose nurodomos sumos ne visada atitinka rinką.

    Jei telefonas atrodo išskirtinis ar labai ankstyvos laidos, gali būti naudinga užfiksuoti serijos numerį, pagaminimo šalį ir būklę nuotraukose. Kolekcininkams tai padeda įvertinti autentiškumą, o pardavėjui suteikia daugiau argumentų dėl kainos.

  • San Franciske šlavė sklypus už kelis šimtus eurų: paaiškėjo šokiruojanti detalė

    San Franciske šlavė sklypus už kelis šimtus eurų: paaiškėjo šokiruojanti detalė

    San Franciske, viename brangiausių JAV miestų, netikėtas aukcionas sulaukė milžiniško dėmesio: siūlyti sklypai kainavo vos kelis šimtus eurų. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip reta proga rinkoje, kur būstas ir žemė įprastai kainuoja milijonus.

    Tačiau netrukus paaiškėjo esminė detalė, dėl kurios internete kilo pasipiktinimo banga. Dalis parduotų sklypų yra ne sausumoje, o San Fransisko įlankos dugne, todėl jų panaudojimas šiandien praktiškai neįmanomas be sudėtingų leidimų ir milžiniškų investicijų.

    Vienas minėtų objektų – sklypas prie Candlestick Point teritorijos, apimantis maždaug 500 kvadratinių metrų plotą. Skelbiama, kad atskirų sklypų kaina siekė apie 250 JAV dolerių, tai yra maždaug 230 eurų, tačiau pirkėjai iš esmės įsigijo plotą, kuris nuolat yra po vandeniu.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie pirkiniai dažniausiai pristatomi kaip spekuliacinė investicija, tačiau rizika čia itin didelė. San Fransiskas ir platesnis įlankos regionas jau ne vienerius metus minimi tarp vietovių, kurios jautrios jūros lygio kilimui, audrų potvyniams ir grunto sėdimui, o tai ilgainiui tik didina neapibrėžtumą.

    „Tai skamba kaip sandoris, bet realybėje tai yra teisinių ir aplinkosauginių ribojimų labirintas“, – sakė su situacija susipažinęs nekilnojamojo turto rinkos komentatorius.

    Kita vertus, dalis specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad brangiuose pakrančių miestuose žemės trūkumas skatina ieškoti nestandartinių sprendimų. Kai kur pasaulyje vystomi plūduriuojantys statiniai ir infrastruktūra, tačiau tokios idėjos San Fransisko įlankoje susidurtų su griežtu reguliavimu, gamtosaugos reikalavimais ir ilgu derinimo procesu.

    Istoriškai dalis San Fransisko teritorijų buvo suformuotos užpilant įlankos pakraščius, tačiau šiandien tokie darbai būtų vertinami visiškai kitaip. Dabartinis požiūris į pakrančių ekosistemų apsaugą, taršos prevenciją ir klimato kaitos poveikio valdymą reiškia, kad panašūs projektai dažniausiai tampa ne ekonomikos, o politikos ir aplinkosaugos klausimu.

    Kol kas neaišku, ką konkrečiai pirkėjai tikisi nuveikti su po vandeniu esančiais sklypais. Vis dėlto ši istorija ryškiai parodė dvi tendencijas: ekstremalų nekilnojamojo turto kainų kontrastą brangiuose miestuose ir tai, kaip rinkoje atsiranda vis rizikingesnių, į antraštes patenkančių pasiūlymų.

  • Sevilijoje rasti du XVII a. paveikslai: po beveik 100 metų jie grįžta į Hospital de los Venerables

    Sevilijoje rasti du XVII a. paveikslai: po beveik 100 metų jie grįžta į Hospital de los Venerables

    Ispanijos nacionalinė policija pranešė susigrąžinusi du XVII amžiaus ovalo formos aliejinės tapybos kūrinius ant pušies lentos, kurie beveik šimtmetį buvo laikomi dingusiais. Pasak pareigūnų, paveikslai priklausė Sevilijos Hospital de los Venerables Sacerdotes bažnyčiai ir ilgą laiką nebuvo žinoma, kur jie atsidūrė.

    Tyrimas prasidėjo 2025 metų rugsėjį, kai Kultūros ministerijos padalinys, dirbantis su neteisėta prekyba kultūros vertybėmis, įspėjo policiją apie aukciono kataloge pastebėtus darbus. Apie galimą sutapimą institucijas informavo ir Sevilijos arkivyskupija, nurodžiusi, kad kataloge esantys kūriniai gali būti dingę bažnytinės kolekcijos eksponatai.

    Dingo po 1930 metų parodos

    Policijos teigimu, du paveikslai buvo paskolinti 1929 metais, kai Sevilijoje vyko Iberoamerikos paroda, o pasibaigus renginiui 1930 metais į savo vietą nebegrįžo. Nuo tada jų kelias buvo nutrūkęs, o dingimas ilgainiui tapo vienu iš neatsakytų vietos kultūros paveldo klausimų.

    Atgauti kūriniai siejami su Sevilijos tapytoju Lucasu Valdésu, kūrusiu XVII amžiuje. Šie darbai, kaip nurodo tyrėjai, buvo bažnyčios pagrindinio altoriaus dekoro dalis, todėl jų reikšmė yra ne tik meninė, bet ir istorinė bei religinė.

    Kaip paveikslai buvo susigrąžinti

    Gavus informaciją apie galimą pardavimą, policijos Istorinio paveldo padalinys tikrino kilmę, autentiškumą ir sutapimą su archyviniais aprašais. Pareigūnai nurodė, kad patvirtinus, jog tai tie patys dingę darbai, kūriniai buvo paimti prevenciškai, kad nepatektų į rinką ir būtų užtikrinta jų apsauga.

    Vėliau pareigūnai nustatė dabartinius kūrinių turėtojus ir paaiškino teisinį bei paveldosauginį statusą, akcentuodami pareigą grąžinti teisėtam savininkui. Policija pabrėžė, kad svarbų vaidmenį suvaidino tarpininkavimas tarp turėtojų ir Sevilijos arkivyskupijos, leidęs susitarti dėl savanoriško perdavimo.

    Šio mėnesio 20 dieną paveikslai oficialiai perduoti Sevilijos arkivyskupijai ceremonijoje, surengtoje Hospital de los Venerables bažnyčioje. Tokie atvejai, pasak paveldosaugos ekspertų praktikos, dažnai baigiasi ne teismo procesais, o kilmės įrodymų patikslinimu ir susitarimu, jei dabartiniai turėtojai nėra tiesiogiai susiję su dingimu.

    Kodėl tokių atvejų daugėja

    Kultūros vertybių kilmės tikrinimas vis dažniau remiasi skaitmeniniais archyvais, institucijų duomenų bazėmis ir rinkos stebėsena, todėl seniai dingę kūriniai ima „išlįsti“ aukcionų kataloguose ar privačiuose pardavimuose. Paveldosaugos praktikoje tai reiškia, kad net ir po dešimtmečių atsiradę objektai gali būti identifikuojami pagal aprašus, nuotraukas, matmenis, ikonografiją ir istorinius inventorius.

    Šis atvejis Sevilijoje išryškina ir kitą tendenciją: kultūros paveldo apsauga vis labiau priklauso nuo institucijų bendradarbiavimo, nes informacija dažnai ateina iš bažnytinių archyvų, muziejų ar ministerijų. Kai yra aiškus teisinis statusas ir įrodyta kilmė, reali kūrinių grąžinimo galimybė smarkiai padidėja.