Tag: Austrija

  • Austrijos Alpėse po karštos 2026-ųjų vasaros oficialiai dingo ledynas „Schwarzmilzferner“

    Austrijos Alpėse oficialiai nebeliko ledyno „Schwarzmilzferner“ (Švarcmilcferneris) – po itin karštos 2026 metų vasaros jis neteko ledyno statuso.

    Kaip rašo BILD, šis ledynas buvo Allgäu Alpėse, Austrijos teritorijoje, tačiau per kelis šiltus mėnesius jo būklė pasikeitė taip, kad jis nebeatitinka pagrindinių ledyno požymių.

    Skelbiama, kad per trumpą laiką ledas suplonėjo daugiau kaip 4 metrais ir prarado maždaug pusę savo tūrio. Be to, ledo masyvas nustojo judėti – o būtent judėjimas laikomas vienu esminių kriterijų, pagal kuriuos ledas vadinamas ledynu.

    Gamtos mokslininkai įspėja, kad tai – ne pavienis atvejis: tirpimas pastaraisiais metais spartėja, o žiemos sniegas vis dažniau nebesugeba kompensuoti vasarą patiriamų nuostolių.

    Stebėtas 26 metus, visiškas išnykimas – tik laiko klausimas

    Glaciologas Christofas Meyeris iš Bavarijos mokslų akademijos šį ledyną stebėjo 26 metus. Jo vertinimu, po kitos vasaros „Schwarzmilzferner“ greičiausiai gali išnykti visiškai.

    Mokslininkas taip pat nurodo, kad nuo 2022 metų tirpimas tapo pastebimai spartesnis. Net ir gausesni žiemos krituliai nebeatperka to, kas prarandama karščiausiais mėnesiais.

    Įspėjimas ir dėl Rytų Alpių: ledynai gali nelikti iki 2060–2070 metų

    Pasak glaciologo, Rytų Alpėse ledynai apskritai gali išnykti iki 2060–2070 metų. Teigiama, kad kasmet šiame regione dingsta po kelis mažus ledynus.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad rizika didelė ir keturiems paskutiniams Vokietijos ledynams. Nurodoma, jog iki 2025 metų per dvejus metus jie prarado daugiau nei ketvirtadalį savo ploto – iš viso apie milijoną kubinių metrų ledo.

    Minima, kad ledynai „Blauais“ ir „Watzmann“ netrukus gali netekti statuso, o „North Schneeferner“ prie Cugšpice (Zugspitze) – iki šio dešimtmečio pabaigos. Ilgiausiai, tyrėjų vertinimu, galėtų išsilaikyti „Höllentalferner“, tačiau jam skiriama daugiausia dešimt metų.

  • Austrijoje per du mėnesius užfiksuota per 200 tarantulų pastebėjimų

    Austrijoje per du mėnesius užfiksuota per 200 tarantulų pastebėjimų

    Austrijoje tarantulų pastebėjimai pastaraisiais mėnesiais tapo gerokai dažnesni – nuo rugsėjo pradžios užregistruota daugiau kaip 200 pranešimų.

    Kaip skelbia „Euronews“, pranešimai buvo pateikti per piliečių mokslo platformą naturbeobachtung.at, o ekspertai patvirtino 175 atvejus.

    Daugiausia tarantulų pastebėjimų fiksuota pietryčių Austrijos Štirijoje – 66. Toliau rikiuojasi Žemutinė Austrija su 49 ir Burgenlandas su 43 pranešimais, pavieniai atvejai registruoti ir Karintijoje.

    Mokslininkai primena, kad rudenį tarantulos būna ypač aktyvios, nes ieško vietų, kur galėtų saugiai peržiemoti, todėl kartais patenka ir į žmonių gyvenamas erdves.

    Kodėl tarantulos rudenį pasirodo dažniau

    Rudenį tarantulos ieško užuovėjos žiemai ir gali atsidurti ne tik gamtoje, bet ir šalia žmonių – butuose, namuose ar garažuose.

    Natūralioje aplinkoje jos dažniausiai slepiasi urvuose po žeme arba uolų plyšiuose, tačiau ieškodamos panašių sąlygų kartais pasirenka ir pastatų ertmes.

    Tyrėjus sudomino neįprasti radiniai

    Kai kurie pastarojo laikotarpio pranešimai ypač įdomūs tyrėjams. Pavyzdžiui, Žemutinės Austrijos Tulno mieste aptikta pietinė rusiškoji tarantula – tai neįprastai šiaurės vakarinė šios rūšies fiksavimo vieta.

    Austrijos gamtos apsaugos asociacijos atstovė Carolina Trcka-Rojas pažymėjo, kad aplinkinėje teritorijoje anksčiau tokių pastebėjimų nebuvo registruota.

    Dėmesio sulaukė ir juodpilvės tarantulos atvejis: rugpjūčio pabaigoje ji pastebėta Stossau vietovėje žemutiniame Gailo slėnyje – tai vakariausias šios rūšies radinys Austrijoje iki šiol.

    Kokios tarantulos aptinkamos Austrijoje ir ar jų reikia bijoti

    Austrijoje paprastai aptinkamos dvi tarantulų rūšys – pietinė rusiškoji tarantula ir juodpilvė tarantula. Abi jos priskiriamos vilkvorinių (wolf spider) šeimai.

    Šie vorai gali įkąsti, jei jaučiasi grėsmingai, tačiau tokie atvejai vertinami kaip reti. Įkandimas gali būti skausmingas, sukelti paraudimą ir patinimą, bet sveikiems žmonėms paprastai nėra pavojingas.

    Istoriškai pietinė rusiškoji tarantula pirmą kartą Austrijoje užfiksuota dar XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, ties Neizydlio ežeru ir Vienoje. Juodpilvė tarantula dokumentuota Štirijoje XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.

    Panašios tendencijos pastebimos ir už Austrijos ribų. 2025 metų tyrimas parodė, kad tarantulos ėmė plisti ir Čekijoje po dešimtmečius trukusio nykimo, o vienu svarbiausių veiksnių įvardijamos šiltesnės ir sausesnės vasaros.

  • Netinkamos padangos Austrijoje gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų: ką privalu žinoti vykstantiems į Alpes

    Netinkamos padangos Austrijoje gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų: ką privalu žinoti vykstantiems į Alpes

    Kelionė automobiliu į Alpes gali baigtis ne tik sugadintu poilsiu, bet ir didele bauda – Austrijoje už važiavimą netinkamomis padangomis gresia iki 10 tūkst. eurų (per 40 tūkst. zlotų) siekianti sankcija.

    Kaip pabrėžiama straipsnyje, griežčiausiai vertinamos situacijos, kai dėl netinkamų padangų vairuotojas sukelia pavojų kitiems eismo dalyviams – pavyzdžiui, automobilis neįveikia įkalnės ar ima slysti atgal snieguotu keliu.

    Visasezonės padangos dažnai laikomos kompromisu tarp vasarinių ir žieminių: jos turi lameles važiavimui per sniegą, kietesnes protektoriaus dalis sausai dangai ir griovelius vandeniui šalinti, o gumos mišinys turi veikti tiek šaltyje, tiek karštyje.

    Testai rodo, kad geriausi visasezonių modeliai priartėjo prie sezoninių padangų, tačiau konkrečiomis sąlygomis tinkamos vasarinės ar žieminės padangos vis dar suteikia didesnę saugumo atsargą. Todėl visasezonės labiausiai tinka mažiau važinėjantiems, dažniau mieste ir regionuose, kur žiemos švelnesnės.

    Kokios taisyklės galioja Austrijoje

    Austrijoje nuo lapkričio 1 iki balandžio 15 dienos lengvieji automobiliai ir kitos transporto priemonės iki 3,5 tonos, esant sniegui, šlapdribai ar ledui, ant visų ratų privalo turėti žiemines arba tinkamas visasezones padangas.

    Alternatyva – sniego grandinės bent ant dviejų varančiųjų ratų, tačiau tai leidžiama tik tuomet, kai kelias iš tiesų padengtas sniegu ar ledu.

    Austrija gana liberaliai vertina pačius žymėjimus: be „alpinio“ 3PMSF simbolio pripažįstamas ir M+S (purvas ir sniegas). Vis dėlto protektoriaus gylio reikalavimai čia ypač griežti.

    Žieminės arba visasezonės padangos lengvajame automobilyje turi turėti ne mažiau kaip 4 mm protektoriaus (diagoninėms padangoms – 5 mm). Jei protektorius mažesnis, tokia padanga nebelaikoma žiemine.

    Kada bauda gali išaugti iki 10 tūkst. eurų

    Už važiavimą netinkamomis padangomis Austrijos policija gali skirti mažiausiai 100 eurų baudą. Tačiau jei vairuotojas, važiuodamas su netinkamu apavu, sukuria pavojų kitiems, sankcija gali siekti net 10 tūkst. eurų.

    Pavojaus pavyzdžiu įvardijama situacija, kai automobilis dėl prastų padangų nepajėgia užvažiuoti į įkalnę arba ima slysti žemyn – ypač snieguotame ar apledėjusiame kelyje.

    Vokietija: vien M+S nuo 2024-ųjų jau nepakanka

    Kelionė į Alpes dažnai veda per Vokietiją, kur galioja vadinamasis situacinis reikalavimas: esant plikledžiui, sniegui, šlapdribai ar šerkšnui, ant visų ratų turi būti žieminės arba visasezonės padangos su 3PMSF simboliu.

    Nuo 2024 metų spalio 1 dienos vien M+S žymėjimo Vokietijoje nebeužtenka, todėl senesnės padangos be „alpinio“ simbolio šio reikalavimo gali neatitikti.

    Skirtumas svarbus ir renkantis visasezones: M+S yra gamintojo deklaracija, už kurios nebūtinai stovi privalomi bandymai. Tuo metu 3PMSF ženklas suteikiamas tik padangai praėjus testą žiemos sąlygomis.

    Be to, net ir žiemai tinkama laikoma padanga ne visada prilygsta gerai žieminei ant stipriai apsnigto ar apledėjusio kelio, todėl prieš kelionę į kalnus verta įsivertinti tiek padangų būklę, tiek numatomas oro ir kelių sąlygas.

  • Austrijoje, Brennerio tunelio statybose, žuvo 48-erių lenkas – prispaudė betoniniai elementai

    Austrijoje, vienoje didžiausių Europos infrastruktūros statybų, ligoninėje mirė 48 metų darbuotojas iš Lenkijos. Vyras buvo sunkiai sužalotas, kai Brennerio bazinio tunelio statybvietėje jį prispaudė nuvirtusi sunkių betoninių prefabruotų elementų krūva.

    Apie nelaimę pranešta po to, kai nukentėjusysis buvo skubiai nugabentas į Insbruko kliniką, tačiau medikams jo išgelbėti nepavyko. Įvykio aplinkybes aiškinasi tarnybos ir darbo inspekcija, skelbia Austrijos visuomeninis transliuotojas ORF.

    Nelaimė įvyko pirmadienį, lapkričio 2 dieną, Tirolio regione, netoli Steinach am Brenner. Kol kas nėra žinoma, kodėl už tunelio ribų apvirto sukrauti sunkūs betoniniai elementai.

    Pasak policijos, kolegos iškart puolė gelbėti sužalotą vyrą: pasitelkę krautuvą jie pakėlė betoną ir išlaisvino prispaustą darbuotoją. Vis dėlto patirti sužalojimai buvo per sunkūs.

    Įvykį tiria darbo inspekcija

    Šiuo metu tyrimą atlieka Tirolio darbo inspekcija. Jos atstovai pabrėžia, kad tokio masto statybose, kur dirba daug įmonių ir tūkstančiai žmonių, būtina itin kruopšti saugos kontrolė ir detali kiekvieno incidento analizė.

    ORF cituojamas techninės darbo saugos skyriaus vadovas Robertas Christanellis teigė, kad šis atvejis iš esmės neturėjo įvykti, todėl bus aiškinamasi, kokie veiksniai prie to prisidėjo.

    Jau šeštas mirtinas incidentas projekte

    Austrijos dienraštis „Der Standard“ primena, kad Brennerio bazinio tunelio statybose fiksuota ir daugiau rimtų nelaimių. Po šio įvykio mirtinų atvejų, siejamų su projektu, skaičius išaugo iki šešių.

    Už investiciją atsakinga bendrovė BBT SE žiniasklaidai perdavė užuojautą žuvusiojo artimiesiems ir kolegoms, pabrėždama, kad žmogaus žūtis darbe yra itin skaudus smūgis.

    Profesinės sąjungos atkreipia dėmesį į darbo krūvius

    Po dar vienos tragedijos pasisakė ir profesinių sąjungų atstovai pietinėje Alpių pusėje. Jie kelia klausimą dėl darbo sąlygų didelėse statybose, kur, anot jų, pasitaiko itin ilgos – net iki 12 valandų – pamainos.

    Statybų sektoriaus atstovai ragina taikyti standartines aštuonių valandų pamainas ir suvienodinti saugos taisykles visuose projekto etapuose, kad rizikos būtų mažinamos nuosekliai.

    Milžiniškas projektas po Alpėmis

    Brennerio bazinis tunelis yra vienas didžiausių šiuo metu Europoje vykdomų infrastruktūros projektų. Jį užbaigus, tunelis turėtų sujungti Austriją ir Italiją po Alpėmis bei pagerinti geležinkelių transportą šiaurės–pietų kryptimi.

    Vis dėlto pastaraisiais metais statybos lydimos pavojingų incidentų. ORF nurodo, kad dar kelios dienos prieš šį mirtiną atvejį Italijos pusėje kitas darbuotojas buvo sunkiai sužeistas, o rugsėjį statybvietėje darbininką kliudė transporto traukinys.

    Šiuo metu tyrimas tęsiamas, o pagrindinis klausimas lieka neatsakytas: kodėl nuvirto betoninių elementų krūva ir kaip panašios nelaimės galėtų būti užkardytos ateityje.

  • Žieminės padangos dar negarantuoja ramybės: užsienyje tikrina dar vieną dalyką

    Žieminės padangos dar negarantuoja ramybės: užsienyje tikrina dar vieną dalyką

    Artėjant lapkričiui daug vairuotojų vėl montuoja pernai naudotas žiemines padangas ir vadovaujasi vien lietuviška taisykle, kad minimalus protektoriaus gylis turi būti ne mažesnis nei 1,6 mm. Tačiau planuojant kelionę į užsienį vien to gali nepakakti, nes kai kuriose šalyse reikalavimai žieminėms padangoms yra griežtesni.

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai padangų protektorius dar atrodo padoriai, pavyzdžiui, apie 2–3 mm, todėl Lietuvoje jos laikomos tinkamomis. Vis dėlto tokios padangos gali būti įvertintos kaip neatitinkančios reikalavimų Čekijoje ar Austrijoje, ypač jei kelionės metu pasitaiko žiemiškos sąlygos.

    Čekija ir Austrija: svarbi 4 mm riba

    Čekijoje žieminių padangų naudojimas siejamas su oro sąlygomis ir laikotarpiu nuo lapkričio 1 dienos iki kovo 31 dienos. Jei kelyje yra sniego, ledo ar šerkšno, arba galima tikėtis tokių sąlygų maršrute, lengviesiems automobiliams iki 3,5 tonos taikomas 4 mm minimalus protektoriaus gylis.

    Tai reiškia, kad Lietuvoje dar legaliai naudojamos žieminės padangos su 3 mm protektoriumi Čekijoje gali tapti pagrindu baudai. Svarbu ir tai, kad reikalavimai taikomi visiems, taip pat ir Lietuvoje registruotiems automobiliams, nepriklausomai nuo to, ar šalyje viešėsite, ar tik važiuosite tranzitu.

    Austrijoje žieminių padangų taisyklės galioja nuo lapkričio 1 dienos iki balandžio 15 dienos, kai keliaujama žiemiškomis sąlygomis. Įprastai reikalaujama, kad žieminių padangų protektorius siektų bent 4 mm, o reikalavimai taikomi ir tinkamai pažymėtoms universalioms padangoms.

    Už važiavimą be tinkamos žieminės įrangos Austrijoje numatytos baudos, kurios gali smarkiai išaugti, jei dėl netinkamų padangų sukuriamas pavojus ar įvyksta incidentas. Praktikoje tai reiškia, kad taupymas padangoms prieš kelionę gali kainuoti daug brangiau nei jų atnaujinimas.

    Vokietija: svarbios ne tik įpjovos, bet ir žymėjimas

    Vokietijoje minimalus protektoriaus gylis žieminėms padangoms formaliai išlieka 1,6 mm, tačiau esminis akcentas yra važiavimas pagal sąlygas. Žieminė įranga būtina tuomet, kai keliai padengti sniegu, ledu ar pažliugusiu sniegu.

    Dar vienas svarbus pokytis susijęs su padangų žymėjimu: vien tik M+S raidžių nepakanka, o žiemai skirtos padangos turi turėti 3PMSF simbolį, vaizduojantį kalną su trimis viršūnėmis ir snaigę. Planuojant keliones verta patikrinti, ar ant šoninės sienelės yra būtent šis ženklas.

    Kodėl 1,6 mm ne visada saugu

    Teisinė riba ne visuomet sutampa su saugumo riba, ypač važiuojant per kalnų perėjas ar dažnai besikeičiančiomis oro sąlygomis. Automobilių klubų bandymuose pabrėžiama, kad mažėjant protektoriaus gyliui prastėja sukibimas, o stabdymo kelias ant šlapios dangos ir sniego gali pastebimai pailgėti.

    Praktinis patarimas prieš sezoną paprastas: protektorių verta pamatuoti specialiu matuokliu ir tai padaryti keliose vietose, nes padangos dyla netolygiai. Jei planuojate kelionę į Čekiją ar Austriją, 4 mm riba tampa ne rekomendacija, o realus kriterijus, galintis lemti ir baudas, ir saugų grįžimą namo.

  • Europos rekordas slysta iš rankų: Brennerio bazinis tunelis vėluos iki 2034-ųjų, kaina šoktelėjo

    Europos rekordas slysta iš rankų: Brennerio bazinis tunelis vėluos iki 2034-ųjų, kaina šoktelėjo

    Brennerio bazinis tunelis, laikomas didžiausiu geležinkelio infrastruktūros projektu Alpėse, susiduria su nauju grafiko poslinkiu. Projektą valdanti bendrovė „Brenner Basistunnel SE“ pranešė, kad atidarymas, planuotas 2032 metais, realiausiai nusikels iki 2034 metų.

    Pokyčiai palies ir biudžetą. Anksčiau skelbta, kad projektas turėtų tilpti į 10,5 milijardo eurų rėmus, tačiau dabar prognozuojama suma didėja iki maždaug 11,7 milijardo eurų.

    Pagrindinė vėlavimo priežastis siejama su būtinybe atnaujinti tunelio geležinkelio įrangos sprendinius. Didelė dalis ankstesnių planų rėmėsi 2008 metų prielaidomis, tačiau per šį laiką smarkiai pasikeitė technologijos, eksploatavimo standartai ir saugos reikalavimai.

    Taip pat keičiamas ir trečiosios tunelio atšakos vaidmuo. Ji nebebus naudojama vien geologiniams tyrimams, o taps pilnaverčiu techniniu ir aptarnavimo tuneliu, kuris svarbus priežiūrai bei incidentų valdymui.

    Šis objektas laikomas ilgiausiu tokio tipo geležinkelio tuneliu Europoje: pagrindinės trasos ilgis viršija 55 kilometrus. Su Insbruko aplinkkelio tunelio dalimi bendra sistema siekia apie 64 kilometrus ir sujungs Insbruko apylinkes Austrijoje su Fortezza Italijoje.

    Tunelis po Alpėmis statomas beveik du dešimtmečius, o darbai vykdomi iš abiejų pusių. Austrijos pusėje kasimui buvo pasitelktos didelės tunelių gręžimo mašinos, o Italijos pusėje dalis ruožų įrengiama kitais metodais, įskaitant tradicinį gręžimą ir sprogdinimo darbus.

    Numatoma, kad naujoji jungtis turės didelę reikšmę keleiviniam ir krovininiam transportui per Alpes: geležinkelis leis didinti pralaidumą ir perkelti dalį srautų nuo kelių prie bėgių. Projekto operatoriai akcentuoja, kad atnaujinti sprendimai turi užtikrinti ilgametį patikimumą, tačiau už tai tenka sumokėti laiku ir papildomomis investicijomis.

  • Nuo lapkričio prasideda žieminių padangų režimas: šios taisyklės Europoje gali brangiai kainuoti

    Nuo lapkričio prasideda žieminių padangų režimas: šios taisyklės Europoje gali brangiai kainuoti

    Lenkijoje vairuotojai neturi įstatyminės pareigos sezoniškai keisti padangas, tačiau išvykus į užsienį situacija gali pasikeisti iš esmės. Daugelyje Europos valstybių žiemą galioja griežtesnės taisyklės, o jų nepaisymas gali baigtis bauda ar net problemomis dėl draudimo.

    Svarbu tai, kad reikalavimai taikomi ir automobiliams, registruotiems kitose šalyse. Nesvarbu, ar vykstate kelioms dienoms atostogų, ar tik kertate valstybę tranzitu, pareiga turėti tinkamas padangas vertinama pagal vietos taisykles.

    Čekija ir Austrija: terminas aiškus

    Čekijoje žieminis padangų režimas paprastai siejamas su laikotarpiu nuo lapkričio 1 dienos iki kovo 31 dienos. Žieminės padangos reikalingos tuomet, kai ant kelio yra sniego, ledo ar šerkšno, taip pat kai pagal oro sąlygas tikėtina, kad tokios sąlygos atsiras kelionės metu.

    Lengviesiems automobiliams iki 3,5 tonos Čekijoje dažnai akcentuojamas ir protektoriaus gylis: žieminėms padangoms rekomenduojamas bent 4 milimetrų protektorius. Kai kur pareiga naudoti žiemines padangas nustatoma ir kelio ženklais, todėl jų gali prireikti net ir tuomet, kai oras atrodo palankus.

    Austrijoje žieminės padangos privalomos nuo lapkričio 1 dienos iki balandžio 15 dienos, jei kelyje vyrauja žiemiškos sąlygos. Tai gali būti sniegas, pažliugęs sniegas ar ledas, o alternatyva kartais leidžiama tik su grandinėmis ant varančiųjų ratų ir tik tada, kai danga nuolat padengta sniegu ar ledu.

    Vokietija: lemia sąlygos ir ženklinimas

    Vokietijoje nėra vienos datos, nuo kada privaloma persiauti, nes reikalavimas siejamas su faktinėmis kelio sąlygomis. Jei yra plikledis, sningantis kelias, pažliugęs sniegas ar šerkšnas, vairuotojas privalo naudoti tinkamas padangas.

    Ypatingas dėmesys skiriamas ženklinimui: žiemos sąlygoms vis dažniau akcentuojamas 3PMSF simbolis, vadinamasis trijų viršūnių kalnas su snaige. Tai aktualu ir visasezonėms padangoms, todėl prieš kelionę verta patikrinti, kokie ženklai nurodyti ant padangos šono.

    Baltijos šalys ir kelionės planavimas

    Lietuvoje žieminės padangos privalomos nuo lapkričio 10 dienos iki balandžio 1 dienos, o Latvijoje ir Estijoje pagrindinis laikotarpis prasideda nuo gruodžio 1 dienos. Kituose regionuose taisyklės gali būti taikomos tik tam tikrose zonose, pavyzdžiui, kalnuotose vietovėse.

    Prieš išvykstant verta įsivertinti ne tik orų prognozę, bet ir maršruto šalių reikalavimus. Praktikoje svarbu ne vien padangų tipas, bet ir jų būklė, protektoriaus gylis bei tai, ar turite papildomą įrangą, kurios gali pareikalauti vietos taisyklės.

    Skirtingų valstybių logika panaši: jei žiemos sąlygos kelia realią riziką, atsakomybė už saugų padangų pasirinkimą tenka vairuotojui. Dėl to net ir rudenį kelionė su vasarinėmis padangomis, ypač kalnuotais maršrutais, gali tapti ne tik nesaugi, bet ir teisiškai rizikinga.

  • Šis ženklas ant žieminių padangų gali išgelbėti nuo baudos: M+S dažnai nebeužtenka

    Šis ženklas ant žieminių padangų gali išgelbėti nuo baudos: M+S dažnai nebeužtenka

    Daugelis vairuotojų ant žieminių ar universalių padangų pirmiausia ieško žymos M+S, tačiau Europoje vis dažniau lemiamas tampa kitas piktogramas. Svarbiausias ženklas yra 3PMSF, dar vadinamas alpiniu simboliu, kai matoma snaigė trijų kalnų fone.

    3PMSF nėra vien gamintojo pažadas ar rinkodaros triukas. Šis žymėjimas reiškia, kad padanga atitinka reglamentuose apibrėžtus sukibimo su sniegu reikalavimus ir jos savybės patvirtintos bandymais pagal tarptautinę tvarką.

    Kuo skiriasi 3PMSF ir M+S

    M+S (purvas ir sniegas) istoriškai buvo naudojamas apibūdinti protektoriaus raštą, kuris teoriškai geriau tinka prastesnėms dangoms. Praktikoje tai dažnai yra paties gamintojo deklaracija, kuri nebūtinai reiškia realius bandymų rezultatus ant sniego.

    Dėl šios priežasties dalis Europos valstybių žiemos sąlygomis nebepripažįsta vien M+S kaip pakankamo kriterijaus. Kelionė į kalnus ar per valstybės sieną gali baigtis ne tik nemalonumais, bet ir bauda, jei ant padangų nėra 3PMSF.

    Skirtingos taisyklės Europoje

    Vokietijoje galioja situacinė pareiga: žieminės padangos būtinos, kai keliuose yra žiemos sąlygos, pavyzdžiui, plikledis, suslėgtas sniegas ar pažliugęs sniegas. Ten priimamos tik padangos su 3PMSF, o važiavimas netinkamomis padangomis žiemos sąlygomis gali kainuoti apie 60 eurų, didėjant sumai, jei trukdomas eismas ar sukeliama avarija.

    Austrijoje laikotarpis dažniausiai apibrėžiamas kalendoriumi nuo lapkričio 1 dienos iki balandžio 15 dienos, o reikalavimai taikomi esant žiemos sąlygoms. Baudos prasideda maždaug nuo 100 eurų, o sukėlus pavojų ar eismo įvykį jos gali siekti nuo 5 000 iki 10 000 eurų.

    Prancūzijoje kalnuotuose regionuose, kuriems taikomas vadinamasis Kalnų įstatymas, nuo lapkričio 1 dienos iki kovo 31 dienos privaloma turėti žiemos įrangą. Dažniausiai reikalaujamos keturios padangos su 3PMSF arba alternatyviai leidžiama vežtis sniego grandines ar kitas sertifikuotas slydimą mažinančias priemones, o bauda siekia apie 135 eurus.

    Estijoje žieminės padangos privalomos nuo gruodžio 1 dienos iki kovo 1 dienos, o pereinamaisiais laikotarpiais leidžiama rinktis pagal sąlygas. Ne dygliuotoms žieminėms padangoms numatomas reikalavimas turėti 3PMSF, o vien M+S dažnai laikoma nepakankamu.

    Ką verta pasitikrinti prieš kelionę

    Prieš žiemos sezoną ar kelionę į Alpes verta fiziškai apžiūrėti padangos šoną ir įsitikinti, kad yra 3PMSF ženklas. Taip pat svarbus ir protektoriaus gylis: nors teisiškai kai kuriose šalyse minimalus gylis gali būti mažesnis, praktikoje saugumui dažnai rekomenduojama ne mažiau kaip 4 mm.

    Net jei konkrečioje šalyje žieminės padangos nėra privalomos pagal kalendorių, pareiga išlieka per saugaus eismo principą. Po eismo įvykio netinkamos padangos gali tapti papildomu argumentu dėl vairuotojo aplaidumo vertinimo, o kai kuriais atvejais komplikuoti draudimo išmokos procesą.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad universalių padangų rinka sparčiai auga, tačiau taisyklės ne visur vienodos. Dėl to patikimiausias orientyras išlieka ne užrašas M+S, o 3PMSF simbolis, kuris rodo, kad padanga sukurta ir patikrinta realioms žiemos sąlygoms.

  • Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Prie Dunojaus, ties Deinhamu, darbininkams vykdant žemės darbus aptikta neįprasta geležies amžiaus radinių sankaupa. Archeologai nustatė, kad tai buvo ne atsitiktinai į upę patekę metalo gabalai, o greičiausiai vandens keliu gabentas krovinys, prieš tūkstančius metų atsidūręs upės sąnašose.

    Rasta mažiausiai 500 dviem galais smailėjančių geležinių strypų, kurie, mokslininkų vertinimu, yra kalti, o ne lieti. Vieno strypo vidutinis ilgis siekia apie 28,5 centimetro, o išlikusių pilnų egzempliorių vidutinė masė yra apie 2 kilogramus.

    Tai nėra nei ginklai, nei įrankiai, o pusgaminiai, iš kurių vėliau buvo galima pagaminti įvairius geležies dirbinius. Tokie standartizuoti pusfabrikačiai buvo patogūs transportuoti ir naudoti kaip žaliava, todėl radinys laikomas svarbiu įrodymu apie tuo metu veikusias gamybos ir tiekimo grandines.

    Didžiausia tokio tipo sankaupa Europoje

    Iki šiol įvairiose Europos vietose panašūs radiniai dažniausiai sudarydavo keliasdešimt strypų, todėl Deinhamo atvejis išsiskiria mastu. Tyrėjai jį apibūdina kaip didžiausią žinomą tokio tipo geležies pusgaminių telkinį, siejamą su geležies amžiaus laikotarpiu.

    Vien tik metalo kiekis rodo, kad krovinys galėjo turėti didelę ekonominę reikšmę bendruomenei ar politinei jėgai, kontroliavusiai gamybą ir prekybą. Skaičiuojama, kad maždaug 1 tona geležies teoriškai galėtų būti panaudota maždaug 500 kalavijų arba net apie 8 000 vinių pagaminimui, priklausomai nuo dirbinių dydžio ir technologijos.

    Iš kur plaukė krovinys ir kodėl nuskendo?

    Tiksli krovinio kilmė kol kas nėra aiški, tačiau logika diktuoja, kad jis atkeliavo iš aukščiau upės, iš Dunojaus baseino ar intakų. Kaip viena tikėtinų kilmės krypčių minima Bavarija, kur geležies amžiaus laikotarpiu veikė geležies gamybos centrai.

    Tolesni tyrimai turėtų remtis mikroelementų ir priemaišų analize, kuri kartais leidžia susieti metalą su konkrečiais rūdos telkiniais ar regionais. Tokie metodai pastaraisiais metais vis plačiau taikomi archeometalurgijoje, siekiant atsekti senovės žaliavų judėjimą ir prekybos ryšius.

    Ne mažesnė mįslė yra ir pats krovinio praradimo scenarijus. Laivo ar valties liekanų nerasta, o dalis pirminio archeologinio konteksto galėjo būti sunaikinta šiuolaikinių kasimo darbų metu.

    Tyrėjai neatmeta, kad metalas teoriškai galėjo būti į upę įmestas tyčia, pavyzdžiui, atliekant ritualines aukas, tačiau šis atvejis menkai dera su žinomais regioniniais tokių radinių modeliais. Dėl to labiau tikėtina versija, jog krovinį gabenantis laivas ar plaustas patyrė avariją, o pusgaminiai nugrimzdo ir buvo palaidoti sąnašose.

    Ką tai keičia geležies amžiaus istorijoje?

    Radinys svarbus ne vien dėl įspūdingo kiekio, bet ir dėl to, ką jis pasako apie geležies gamybą ir prekybą Centrinėje Europoje. Mokslininkai šį telkinį sieja su La Teno laikotarpiu ir pabrėžia, kad tokio dydžio siunta rodo labiau išplėtotą prekybą geležimi, nei leido manyti ankstesni duomenys.

    Radinius perėmė ir saugo Aukštutinės Austrijos regiono kultūros institucija Lince, o tyrėjai planuoja tęsti analizę, kad tiksliau nustatytų metalo kilmę, galimą gavėją ir aplinkybes, dėl kurių krovinys atsidūrė upėje.

  • Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Hallštatas – druskos „aukso“ vieta

    Austrijos Hallštato apylinkės jau seniai laikomos viena svarbiausių Europos vietų, padedančių suprasti priešistorinę druskos gavybą. Čia druskos klodai pradėti eksploatuoti maždaug prieš 7 300 metų, dar neolito laikotarpiu, o pėdsakų paliko akmeniniai ir iš rago pagaminti įrankiai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad laikui bėgant kasyba virto itin didelio masto veikla. Skaičiuojama, jog apie 1200 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje, druskos gamyba galėjo siekti maždaug 1,5 tonos per dieną.

    Po kalnu – tunelių tinklas keliais aukštais

    Naujausi Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologų darbai atskleidė ypač sudėtingą geležies amžiaus kasyklų sistemą. Tai ne viena didelė ertmė, o tunelių ir darbo erdvių tinklas, vietomis išsidėstęs vienas virš kito.

    Dalis iki šiol neprieinamų vietų identifikuota pasitelkus geologinius gręžinius, leidusius pažvelgti į kalno gelmes minimaliai ardant sluoksnius. Pasak tyrėjų, kai kurios kameros galėjo siekti apie 24 metrų plotį ir apie 20 metrų aukštį.

    Požeminių erdvių planas rodo, kad priešistoriniai kasėjai nuosekliai sekė druskos gyslas, vis giliau skverbdamiesi į masyvą. Hallštate jau anksčiau buvo žinomos įspūdingo dydžio gavybos kameros, o viena geriausiai ištirtų driekiasi mažiausiai 170 metrų, vietomis išplatėdama nuo 5 iki 27 metrų.

    Druska išsaugojo kasdienybės pėdsakus

    Archeologų teigimu, atradimo vertė neapsiriboja vien matmenimis. Kasyklų dugne esančiuose sluoksniuose aptikta kasėjų veiklos liekanų: įrankių fragmentų, medinių dirbinių, drabužių detalių, apdegusių pušies skiedrų, taip pat maisto likučių ir žmogaus biologinių pėdsakų.

    Druska tūkstantmečius veikė kaip natūralus konservantas, todėl išliko medžiagos, kurios įprastomis sąlygomis būtų suirusios. Dėl to Hallštato kasyklos laikomos itin svarbiu archyvu, leidžiančiu atkurti ne tik technologijas, bet ir darbo kasdienybę.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į įrankių raidą: geležies amžiaus radiniuose matyti skirtingi tvirtinimo būdai, galintys rodyti eksperimentavimą ir augantį meistriškumą. Vis dėlto kasybos istorija nebuvo tolygi, nes nuošliaužos kai kurias dalis sunaikindavo ir laikinai sustabdydavo darbus.

    Įdomu tai, kad po katastrofų bendruomenės, sprendžiant iš sluoksnių ir veiklos pėdsakų, palyginti greitai grįždavo prie gavybos. Tai rodo, jog druska buvo strateginis išteklius, nuo kurio priklausė prekyba ir kasdienis maisto konservavimas.

    Per šimtmečius druskos gavyba skatino inovacijas ne tik po žeme, bet ir logistikoje: reikėjo išgabenti produkciją iš kalnų į prekybos kelius, o vėliau paskirstyti po visą Europą. Mokslininkai pabrėžia, kad po Hallštato kraštovaizdžiu vis dar slypi milžiniškas žmonių veiklos pėdsakų sluoksnis, kurį ateities tyrimai gali atverti dar plačiau.