CP v2

Tag: Austrija

  • Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Prie Dunojaus, ties Deinhamu, darbininkams vykdant žemės darbus aptikta neįprasta geležies amžiaus radinių sankaupa. Archeologai nustatė, kad tai buvo ne atsitiktinai į upę patekę metalo gabalai, o greičiausiai vandens keliu gabentas krovinys, prieš tūkstančius metų atsidūręs upės sąnašose.

    Rasta mažiausiai 500 dviem galais smailėjančių geležinių strypų, kurie, mokslininkų vertinimu, yra kalti, o ne lieti. Vieno strypo vidutinis ilgis siekia apie 28,5 centimetro, o išlikusių pilnų egzempliorių vidutinė masė yra apie 2 kilogramus.

    Tai nėra nei ginklai, nei įrankiai, o pusgaminiai, iš kurių vėliau buvo galima pagaminti įvairius geležies dirbinius. Tokie standartizuoti pusfabrikačiai buvo patogūs transportuoti ir naudoti kaip žaliava, todėl radinys laikomas svarbiu įrodymu apie tuo metu veikusias gamybos ir tiekimo grandines.

    Didžiausia tokio tipo sankaupa Europoje

    Iki šiol įvairiose Europos vietose panašūs radiniai dažniausiai sudarydavo keliasdešimt strypų, todėl Deinhamo atvejis išsiskiria mastu. Tyrėjai jį apibūdina kaip didžiausią žinomą tokio tipo geležies pusgaminių telkinį, siejamą su geležies amžiaus laikotarpiu.

    Vien tik metalo kiekis rodo, kad krovinys galėjo turėti didelę ekonominę reikšmę bendruomenei ar politinei jėgai, kontroliavusiai gamybą ir prekybą. Skaičiuojama, kad maždaug 1 tona geležies teoriškai galėtų būti panaudota maždaug 500 kalavijų arba net apie 8 000 vinių pagaminimui, priklausomai nuo dirbinių dydžio ir technologijos.

    Iš kur plaukė krovinys ir kodėl nuskendo?

    Tiksli krovinio kilmė kol kas nėra aiški, tačiau logika diktuoja, kad jis atkeliavo iš aukščiau upės, iš Dunojaus baseino ar intakų. Kaip viena tikėtinų kilmės krypčių minima Bavarija, kur geležies amžiaus laikotarpiu veikė geležies gamybos centrai.

    Tolesni tyrimai turėtų remtis mikroelementų ir priemaišų analize, kuri kartais leidžia susieti metalą su konkrečiais rūdos telkiniais ar regionais. Tokie metodai pastaraisiais metais vis plačiau taikomi archeometalurgijoje, siekiant atsekti senovės žaliavų judėjimą ir prekybos ryšius.

    Ne mažesnė mįslė yra ir pats krovinio praradimo scenarijus. Laivo ar valties liekanų nerasta, o dalis pirminio archeologinio konteksto galėjo būti sunaikinta šiuolaikinių kasimo darbų metu.

    Tyrėjai neatmeta, kad metalas teoriškai galėjo būti į upę įmestas tyčia, pavyzdžiui, atliekant ritualines aukas, tačiau šis atvejis menkai dera su žinomais regioniniais tokių radinių modeliais. Dėl to labiau tikėtina versija, jog krovinį gabenantis laivas ar plaustas patyrė avariją, o pusgaminiai nugrimzdo ir buvo palaidoti sąnašose.

    Ką tai keičia geležies amžiaus istorijoje?

    Radinys svarbus ne vien dėl įspūdingo kiekio, bet ir dėl to, ką jis pasako apie geležies gamybą ir prekybą Centrinėje Europoje. Mokslininkai šį telkinį sieja su La Teno laikotarpiu ir pabrėžia, kad tokio dydžio siunta rodo labiau išplėtotą prekybą geležimi, nei leido manyti ankstesni duomenys.

    Radinius perėmė ir saugo Aukštutinės Austrijos regiono kultūros institucija Lince, o tyrėjai planuoja tęsti analizę, kad tiksliau nustatytų metalo kilmę, galimą gavėją ir aplinkybes, dėl kurių krovinys atsidūrė upėje.

  • Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Hallštatas – druskos „aukso“ vieta

    Austrijos Hallštato apylinkės jau seniai laikomos viena svarbiausių Europos vietų, padedančių suprasti priešistorinę druskos gavybą. Čia druskos klodai pradėti eksploatuoti maždaug prieš 7 300 metų, dar neolito laikotarpiu, o pėdsakų paliko akmeniniai ir iš rago pagaminti įrankiai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad laikui bėgant kasyba virto itin didelio masto veikla. Skaičiuojama, jog apie 1200 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje, druskos gamyba galėjo siekti maždaug 1,5 tonos per dieną.

    Po kalnu – tunelių tinklas keliais aukštais

    Naujausi Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologų darbai atskleidė ypač sudėtingą geležies amžiaus kasyklų sistemą. Tai ne viena didelė ertmė, o tunelių ir darbo erdvių tinklas, vietomis išsidėstęs vienas virš kito.

    Dalis iki šiol neprieinamų vietų identifikuota pasitelkus geologinius gręžinius, leidusius pažvelgti į kalno gelmes minimaliai ardant sluoksnius. Pasak tyrėjų, kai kurios kameros galėjo siekti apie 24 metrų plotį ir apie 20 metrų aukštį.

    Požeminių erdvių planas rodo, kad priešistoriniai kasėjai nuosekliai sekė druskos gyslas, vis giliau skverbdamiesi į masyvą. Hallštate jau anksčiau buvo žinomos įspūdingo dydžio gavybos kameros, o viena geriausiai ištirtų driekiasi mažiausiai 170 metrų, vietomis išplatėdama nuo 5 iki 27 metrų.

    Druska išsaugojo kasdienybės pėdsakus

    Archeologų teigimu, atradimo vertė neapsiriboja vien matmenimis. Kasyklų dugne esančiuose sluoksniuose aptikta kasėjų veiklos liekanų: įrankių fragmentų, medinių dirbinių, drabužių detalių, apdegusių pušies skiedrų, taip pat maisto likučių ir žmogaus biologinių pėdsakų.

    Druska tūkstantmečius veikė kaip natūralus konservantas, todėl išliko medžiagos, kurios įprastomis sąlygomis būtų suirusios. Dėl to Hallštato kasyklos laikomos itin svarbiu archyvu, leidžiančiu atkurti ne tik technologijas, bet ir darbo kasdienybę.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į įrankių raidą: geležies amžiaus radiniuose matyti skirtingi tvirtinimo būdai, galintys rodyti eksperimentavimą ir augantį meistriškumą. Vis dėlto kasybos istorija nebuvo tolygi, nes nuošliaužos kai kurias dalis sunaikindavo ir laikinai sustabdydavo darbus.

    Įdomu tai, kad po katastrofų bendruomenės, sprendžiant iš sluoksnių ir veiklos pėdsakų, palyginti greitai grįždavo prie gavybos. Tai rodo, jog druska buvo strateginis išteklius, nuo kurio priklausė prekyba ir kasdienis maisto konservavimas.

    Per šimtmečius druskos gavyba skatino inovacijas ne tik po žeme, bet ir logistikoje: reikėjo išgabenti produkciją iš kalnų į prekybos kelius, o vėliau paskirstyti po visą Europą. Mokslininkai pabrėžia, kad po Hallštato kraštovaizdžiu vis dar slypi milžiniškas žmonių veiklos pėdsakų sluoksnis, kurį ateities tyrimai gali atverti dar plačiau.

  • 13 ES šalių siūlo „generalinę tvarką“ Briuselyje: ką žada įstatymų „valymas“ verslui

    13 ES šalių siūlo „generalinę tvarką“ Briuselyje: ką žada įstatymų „valymas“ verslui

    Ko siekia 13 valstybių

    Trylika Europos Sąjungos valstybių paragino Briuselį imtis sistemingo teisėkūros supaprastinimo ir peržiūrėti, ar galiojantys ES teisės aktai dar atitinka šiandienos poreikius. Iniciatyvos esmė – mažinti administracinę naštą ir kurti taisykles, kurios skatintų inovacijas bei konkurencingumą.

    Neoficialų dokumentą pasirašė Austrija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Vengrija, Italija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Portugalija, Slovėnija ir Slovakija. Jame siūloma atlikti sektorinį teisės aktų „giluminį valymą“ – nustatyti, ką reikia panaikinti, ką atnaujinti, o kas sukuria naštą be aiškios pridėtinės vertės.

    Naujos taisyklės – tik su aiškiu pagrindimu

    Šalys ragina, kad nauji ES teisės aktai būtų projektuojami kaip palankūs inovacijoms ir verslo aplinkai, o jų poveikis konkurencingumui būtų vertinamas nuosekliai. Taip pat pabrėžiama subsidiarumo ir proporcingumo svarba: ES lygmens reguliavimas turėtų būti taikomas tik tada, kai tikslų neįmanoma pakankamai pasiekti nacionaliniu mastu.

    Dokumente siūloma, kad prieš įvedant bet kokią reikšmingą naują ataskaitų teikimo ar atitikties pareigą būtų peržiūrimos jau galiojančios pareigos toje pačioje srityje. Tikslas – konsoliduoti, supaprastinti arba panaikinti dubliuojančius reikalavimus, kad bendras reguliacinis krūvis neaugtų.

    „ES teisėkūra negali būti tikslas savaime. Reguliacinė savitvarda, kad būtų išvengta perteklinio reguliavimo ir naujų administracinių naštų, yra būtina sąlyga kokybiškai ES teisėkūrai“, – teigiama Austrijos inicijuotame dokumente.

    Siūlomi penkerių metų „patikrinimai“

    Tarp siūlymų – įpareigoti į kiekvieną reikšmingą naują reglamentavimą įtraukti peržiūros nuostatą, numatant vertinimą ne rečiau kaip kas penkerius metus. Tokiu būdu būtų tikrinama, ar priemonės pasiekė tikslus, ar jos įgyvendinamos praktiškai ir ar neprieštarauja kitoms taisyklėms.

    Valstybės taip pat siūlo ES mastu skelbti įgyvendinimo ir konsolidavimo metus, kai prioritetas būtų skiriamas ne naujų taisyklių kūrimui, o jau priimtų teisės aktų įgyvendinimui, sąveikumui, priežiūros suvienodinimui ir perteklinių ataskaitų mažinimui. Akcentuojama, kad supaprastinimas neturėtų reikšti sveikatos, saugos ar darbo standartų silpninimo.

    „Svarbiausia – išvengti susikaupiančio sudėtingumo, kuris silpnina ES veiksmingumą ir teisėtumą bei mažina bendrosios rinkos patrauklumą investicijoms“, – rašoma dokumente.

    Kodėl tema tapo tokia karšta

    Pastaraisiais metais ES reguliavimas sparčiai plėtėsi – nuo skaitmeninės ekonomikos ir duomenų iki klimato politikos, tvarumo atskaitomybės ir naujų technologijų. Verslas vis dažniau kelia klausimą dėl skirtingų reikalavimų persidengimo, ypač kai įmonėms tenka vienu metu taikytis prie kelių teisės aktų, skirtingų terminų ir ataskaitų formatų.

    Europos Komisija jau yra pristačiusi supaprastinimo kryptį, įskaitant vadinamuosius „omnibus“ pasiūlymus, kuriais siekiama suvienodinti ir sumažinti atskirų reguliavimo sričių fragmentaciją. Ši 13 šalių iniciatyva signalizuoja norą eiti dar toliau – ne tik koreguoti pavienes taisykles, bet ir peržiūrėti visą reguliacinės naštos logiką, vertinant ją „nuo nulio“ pagal sektorius.

    Prieš šią iniciatyvą turėtų startuoti ir nauja valstybių koalicija, skirta biurokratinės naštos mažinimui, kurią planuojama kurti kaip nuolatinį tinklą supaprastinimo sprendimams tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu. Tai gali reikšti, kad ateityje diskusijos dėl reguliavimo apimties, įgyvendinimo terminų ir ataskaitų mažinimo taps vienu nuolatinių ES darbotvarkės punktų.

  • Tuskas ir Stockeris sutarė dėl 1 mlrd. eurų geležinkelio iki Varšuvos: ką tai keičia regione?

    Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas po susitikimo su Austrijos kancleriu Christianu Stockeriu Varšuvoje akcentavo, kad Europos Sąjungai būtina stiprinti atsparumą galimoms Rusijos provokacijoms ir išpuoliams. Abu lyderiai kalbėjo apie saugumo situacijos dinamiką, hibridines grėsmes ir paramos Ukrainai svarbą.

    Austrijos kancleris pabrėžė, kad hibridinio karo priemonės ir migracijos spaudimas yra bendri iššūkiai, kuriems reikia koordinuoto atsako. Jis taip pat akcentavo Lenkijos vaidmenį saugant ES išorės sieną ir pareiškė ketinantis susipažinti su sienos apsaugos praktika bei tarptautiniu bendradarbiavimu Varšuvoje.

    Saugumas ir rizika Ukrainai

    D. Tuskas teigė, kad išpuolių rizika gali augti, ypač artėjant žiemai, kai Rusija dažnai intensyvina atakas prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Jo vertinimu, energetikos objektai išlieka vienu jautriausių taikinių, todėl regionui svarbu ruoštis tiek kritinės infrastruktūros apsaugai, tiek galimiems tiekimo sutrikimams.

    Lenkijos premjeras taip pat užsiminė apie planuojamus europinių lyderių susitikimus ir NATO pratybas Lenkijoje, kurios turėtų stiprinti pasirengimą saugumo scenarijams regione. Pasak jo, praktinis sąjungininkų koordinavimas tampa ne mažiau svarbus nei politinės deklaracijos.

    Migracija ir hibridinės atakos

    C. Stockeris sakė, kad efektyvi ES išorės sienų apsauga yra būtina veiksmingai migracijos politikai, o tai neturėtų būti vien atskirų valstybių atsakomybė. Austrija pabrėžė solidarumą su Lenkija ir ragino stiprinti bendras priemones kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir neteisėta migracija.

    Jis taip pat išskyrė readmisijos mechanizmų ir grąžinimo centrų plėtros svarbą, kad žmonės, neturintys teisės likti Europoje, galėtų būti grąžinami greičiau. Lyderių teigimu, hibridinio spaudimo formos dažnai peržengia nacionalinių sienų ribas, todėl atsakas turi būti suderintas europiniu lygiu.

    1 mlrd. eurų investicija į geležinkelį

    Didžiausias praktinis susitikimo akcentas – Austrijos planuojama maždaug 1 milijardo eurų investicija į geležinkelio jungties tarp Vienos ir Varšuvos gerinimą. C. Stockerio teigimu, tikslas – reikšmingai sutrumpinti kelionės laiką ir sustiprinti ekonominius ryšius tarp Vidurio Europos valstybių.

    Šis projektas siejamas ir su platesniais regiono tikslais: patikimesnėmis logistikos grandinėmis, didesniu keleivių bei krovinių mobilumu ir konkurencingesniais transporto maršrutais. Lyderiai taip pat sutarė dėl reguliarių dvišalių ekonomikos konferencijų kas dvejus metus, įtraukiant ministrus ir verslo atstovus.

    D. Tuskas, kalbėdamas apie būsimą ES daugiametį biudžetą 2028–2034 metams, pabrėžė, kad Lenkijai reikalingas finansavimas ne tik žemės ūkiui ir sanglaudai, bet ir saugumui bei sienų apsaugai. Austrija savo ruožtu pakartojo poziciją, kad bendras biudžeto dydis turėtų būti peržiūrėtas, daugiau dėmesio skiriant prioritetams.

    „Turime galvoti, kaip apsaugoti mūsų valstybes ir visą Europos Sąjungą nuo galimų Rusijos provokacijų ir atakų“, – sakė Donaldas Tuskas.

    „Išorės sienų apsauga nėra vien nacionalinė užduotis – galite kliautis Austrijos bendradarbiavimu ir solidarumu“, – sakė Christianas Stockeris.

  • Austrijoje turistus šiurpina populiari sriuba: atrodo lyg sultinyje plaukiotų kirmėlės

    Austrijos užeigose ir kalnų svečių namuose sultiniai bei sotios sriubos yra kasdienės virtuvės dalis, ypač šaltuoju sezonu. Vis dėlto daliai turistų vienas vietinis patiekalas kelia tikrą šoką, nes dubenyje matyti plonytės juostelės, primenančios kažką gyvo.

    Kalbama apie tradicinę sriubą su kepenėlių mase, kuri dažniausiai siejama su Lebernockerlsuppe pavadinimu. Klasikinėje versijoje į sultinį dedami kepenėlių kukuliai, tačiau plačiai paplitęs ir kitas pateikimas, kai kepenėlių masė per spaudimo įrankį suformuojama į plonas gijas.

    Vizualiai jos gali priminti kirminus, tačiau iš esmės tai smulkiai sumaltos subproduktų juostelės, trumpai apverdamos jau beveik paruoštame sultinyje. Tokiam ingredientui pakanka kelių minučių ant silpnos ugnies, kad jis nebeliktų žalias, bet išlaikytų švelnią tekstūrą ir nesukietėtų.

    Vietiniai pabrėžia, kad skonis dažniausiai nustebina maloniai: vyrauja sultinio sodrumas, o kepenėlių prieskonis nėra aitrus, jei viskas verdama trumpai. Toks patiekalas Austrijoje vertinamas dėl maistingumo, nes subproduktai tradiciškai laikomi ekonomišku ir vitaminų bei mineralų turtingu pasirinkimu.

    Dažnas šios sriubos palydovas – manų kruopų kukuliai, kuriuos galima virti pačiame sultinyje, jei patiekalas valgomas iškart. Norint išlaikyti skaidrų sultinį, kukulius patogiau išvirti atskirai ir dėti į lėkštes prieš užpilant karštu sultiniu.

    Ruošiant kepenėlių gijas svarbu masę spausti mažomis porcijomis, kad jos nesuliptų į didelius gabalus. Taip pat verta vengti stipraus virimo po sudėjimo, nes intensyvi kaitra gali pabloginti tekstūrą ir sustiprinti kartumą.

    Austrijos virtuvėje tokie patiekalai atspindi seną Vidurio Europos tradiciją naudoti visą gyvūno dalį, o receptai išliko ir šiuolaikinėje gastronomijoje. Keliautojams, norintiems pažinti vietinę kultūrą, ši sriuba dažnai tampa savotišku išbandymu, po kurio dalis pripažįsta: išvaizda apgauna, o skonis primena jaukų namų sultinį.

    „Atrodo keistai tik pirmą minutę, bet paragavus supranti, kad tai tiesiog švelnus, sotus sultinys“, – sako Vienoje gyvenanti lietuvė, dažnai vedanti svečius į tradicines užeigas.

    Sriuba paprastai patiekiama iškart, gausiai pabarstyta laiškiniais česnakais. Norint ryškesnio skonio, vietoje vištienos sultinio dažnai pasirenkamas jautienos, tačiau kepenėles vis tiek rekomenduojama virti labai trumpai.

  • Marta Nawrocka Austrijoje rinkosi klasiką, bet viena detalė sugadino visą įspūdį

    Marta Nawrocka Austrijoje rinkosi klasiką, bet viena detalė sugadino visą įspūdį

    Marta Nawrocka viešnagės Austrijoje metu pasirodė itin oficialiame renginyje, pasirinkusi konservatyvų, protokolo reikalavimus atitinkantį derinį. Pirmoji ponia vilkėjo baltą prigludusį švarkelį ir juodą platėjančią midi ilgio sijoną, įvaizdį papildė juodais aukštakulniais.

    Toks juodos ir baltos spalvų derinys laikomas vienu saugiausių formaliame garderobe, todėl retai kada sukelia diskusijų dėl tinkamumo. Vis dėlto būtent ši saugi formulė, kaip pastebi stiliaus ekspertai, kartais atrodo pernelyg nuspėjama ir primena biuro aprangos kodą.

    Didžiausias šio įvaizdžio privalumas buvo proporcijos: trumpesnis švarkelis baigėsi ties liemeniu, o sijonas turėjo aukštą liemenį ir laisviau krito žemiau klubų. Dėl to siluetas neatrodė sutrumpintas, nors midi ilgis dažnai rizikuoja vizualiai „nuleisti“ ūgį.

    Midi sijonas šiuo atveju suveikė kaip universali detalė, kuri oficialiuose renginiuose atrodo solidžiai, o kasdienybėje gali būti lengvai pritaikoma su paprastesniais viršutiniais drabužiais. Platėjantis kirpimas suteikė lengvumo nuo liemens žemyn, kartu išlaikydamas santūrumą.

    Daugiausia klausimų kelia balto švarkelio audinys ir jo vizualinis svoris. Faktūrinė medžiaga bei ryškesnė konstrukcija, dekoratyvūs akcentai ir kontrastas su juodu sijonu padarė švarkelį dominuojančiu elementu, kuris, užuot subalansavęs visumą, ją kiek „perkrauna“.

    Stilistiškai įvaizdžiui pritrūko šiuolaikiško kontrapunkto, kuris dažnai kuriamas subtiliais, bet aiškiai matomais akcentais. Tokiais atvejais įvaizdį atgaivina lengvesnė viršutinės dalies faktūra, išraiškingesni aksesuarai ar bent vienas spalvinis akcentas, nepažeidžiantis oficialaus tono.

    Galutinis rezultatas išliko tvarkingas ir elegantiškas, tačiau labiau korektiškas nei įsimintinas. Būtent vienas per sunkus vizualiai pasirinkimas viršutinėje dalyje tapo detale, kuri nustelbė gerai parinktą siluetą ir solidžią, laiko patikrintą sijono formą.

  • Buvusios nacių stovyklos vietoje Austrijoje kyla verslo parkas: įniršis dėl „Lidl“

    Buvusios nacių stovyklos vietoje Austrijoje kyla verslo parkas: įniršis dėl „Lidl“

    Vietoje atminimo – statybų technika

    Austrijoje, netoli Leobersdorfo miestelio, buvusio nacių priverstinio darbo komplekso teritorijoje pradėtas verslo parko projektas sukėlė visuomenės ir istorikų pasipiktinimą. Iš kadaise didžiulės infrastruktūros šiandien vietoje matyti tik pavieniai irimo apimti betoniniai blokai apžėlusiuose laukuose.

    Planuojama statyti komercinės paskirties objektus, tarp jų ir šaldymo sandėlį, taip pat numatyta parduotuvė, kurią valdytų diskontinių prekybos tinklų bendrovė „Lidl“. Kritikai teigia, kad ekonominiai interesai nustumiami aukščiau už pareigą saugoti istorinę atmintį.

    Kuo svarbi ši vieta?

    Po 1938 metais įvykdytos Austrijos aneksijos nacių Vokietijos, Weinberglager kompleksas buvo naudojamas tūkstančiams karo belaisvių ir priverstinių darbininkų. Vėliau teritorijoje veikė ir Hirtenbergo padalinys, priklausęs Mauthauseno koncentracijos stovyklų sistemai.

    Istorikų duomenimis, 1944 metų rugsėjo–1945 metų balandžio laikotarpiu čia buvo kalinta apie 400 moterų, daugiausia iš tuometinės Sovietų Sąjungos, taip pat iš Italijos ir Lenkijos. Jos buvo verčiamos dirbti netoliese esančiame fabrike, gaminant pėstininkų amuniciją.

    Dalis pramoninių pastatų griuvėsių teritorijoje vis dar išlikę, tačiau barakai ir kiti stovyklos statiniai po karo buvo pamažu griaunami, pritaikomi kitiems tikslams arba sunyko. Dėl to visuomenei ši vieta šiandien atrodo tarsi „tuščia“, nors istorinis krūvis išlieka.

    Aktyvistų ir institucijų konfliktas

    Archeologiniai tyrimai patvirtino, kad teritorijoje yra išlikusių buvusios stovyklos komplekso pėdsakų. Vis dėlto Austrijos federalinė paminklų apsaugos institucija yra nurodžiusi, kad išlikusių elementų nepakanka, kad teritorijai būtų suteikta paminklo apsaugos statusas.

    Aktyvistai, tarp jų ir Mauthauseno atminimą puoselėjančios organizacijos, ragina bent dalį vietos išsaugoti, o statybas stabdyti ar koreguoti. Jų teigimu, buvusios koncentracijos stovyklos žemė negali būti vertinama kaip eilinis sklypas komercijai.

    „Man tai liūdnas jausmas, nes istorijos paženklinta vieta užstatoma ir paaukojama ekonomikai“, – sakė vietos iniciatyvos išsaugoti teritoriją vadovas Erichas Stroblas.

    „Buvusi koncentracijos stovykla neturi būti užstatoma naujais statiniais“, – teigė Tarptautinis Mauthauseno komitetas.

    „Jaučiu sielvartą, pyktį ir įniršį, kad taip gali nutikti Austrijoje 2026 metais“, – sakė Mauthauseno komiteto Austrijoje valdybos narys Josefas Pumbergeris.

    Projektas sulaukė papildomo dėmesio ir dėl sklypo įsigijimo aplinkybių. Vietos žiniasklaida skelbė, kad žemė anksčiau priklausė bendrovei, siejamai su vietos meru Andreasu Ramharteriu, o 2022 ir 2023 metais ji buvo parduota už daugiau nei 15 000 000 eurų.

    Sklypą įsigijusi Austrijos bendrovė „TRA LEO GmbH & Co KG“ teigė siūliusi remti memorialo įrengimą teritorijoje. Tuo metu „Lidl“ patvirtino ketinimus atidaryti parduotuvę planuojamame verslo parke, tačiau pabrėžė, kad ji būtų ne tiesiogiai buvusios stovyklos vietoje, o gretimame sklype.

    Austrijos atminties politika keičiasi, bet įtampa išlieka

    Po Antrojo pasaulinio karo Austrija ilgą laiką save pristatinėjo kaip nacizmo auką, o dalies visuomenės dalyvavimas režimo nusikaltimuose buvo nutylimas. Plačiau apie atsakomybę ir vaidmenį Holokausto kontekste šalis pradėjo diskutuoti tik nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos.

    Pasak istorikų, šiandien visuomenėje jaučiamas didesnis jautrumas buvusių nacių režimo vietų įamžinimui, tačiau kartu stiprėja ir nuovargio nuo istorinių debatų tendencija. Tai ypač ryšku politiniame fone, kai kraštutinių dešiniųjų jėgos stiprina savo įtaką ir dalyje regionų dalyvauja valdžioje.

    Leobersdorfo centre apklausti gyventojai dažnai teigė apie projektą negirdėję arba vengė komentuoti. 2024 metais Hirtenbergo aukoms atminti buvo pastatyta memorialinė stela, tačiau kritikai sako, kad simbolio nepakanka, jei realūs stovyklos pėdsakai išnyks po naujomis konstrukcijomis.

    Aktyvistai pabrėžia, kad materialūs istorijos liudijimai yra esminiai, kad atmintis nevirstų vien teorija ar archyvine informacija. Jų teigimu, be autentiškos aplinkos visuomenei vis sunkiau suvokti, kas tokiose vietose vyko ir kokią kainą sumokėjo aukos.

  • EIB skolina 450 mln. eurų „OMV“ žaliajam vandeniliui: 140 MW projektas startą planuoja 2027 metais

    EIB paskola „OMV“ projektui

    Europos investicijų bankas suteikė 450 mln. eurų paskolą „OMV“ žaliajam vandenilio gamybos objektui, kuris statomas prie Schwechat naftos perdirbimo gamyklos Žemutinėje Austrijoje. Finansavimas skirtas 140 MW galios įrenginiui, kurį bendrovė vysto kaip vieną svarbiausių dekarbonizacijos projektų regione.

    Pasak bendrovės, bendra projekto investicijų suma siekia apie 600 mln. eurų, o statybos jau vyksta. Planuojama, kad objektas veiklą pradės iki 2027 metų pabaigos.

    Ką duos 140 MW gamykla

    „OMV“ skelbia, kad naudodama atsinaujinančią energiją čia galės pagaminti iki 23 000 tonų žaliojo vandenilio per metus. Toks vandenilis įprastai naudojamas pramonėje ir perdirbime kaip alternatyva iš iškastinio kuro gaminamam vandeniliui, taip mažinant tiesiogines emisijas.

    Bendrovės vertinimu, projektas per metus padės sumažinti apie 150 000 tonų anglies dioksido emisijų. Tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinių Schwechat gamyklos tiesioginių emisijų.

    Strategija iki 2030 metų

    Projektas siejamas su „OMV“ Strategija 2030, kurioje bendrovė akcentuoja augančią atsinaujinančių degalų ir tvarios chemijos žaliavos paklausą. „OMV“ tikslas – iki 2030 metų pasiekti apie 900 kilotonų gamybos pajėgumą, susijusį su naujos kartos degalais ir tvariomis žaliavomis.

    Schwechat objekte jau veikia bendras perdirbimo sprendimas ir 10 MW žaliojo vandenilio įrenginys, o 140 MW projektas turėtų tapti reikšmingu šio komplekso plėtros etapu. Bendrovė taip pat nurodo, kad kitur regione vysto papildomus žaliojo vandenilio ir tvarių degalų projektus, įskaitant planuojamas plėtros apimtis Rumunijoje.

    Šio tipo investicijos atspindi platesnę Europos kryptį didinti žaliojo vandenilio pasiūlą, ypač sunkiau elektrifikuojamuose sektoriuose. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį elektrolizės pajėgumams, ilgalaikiams elektros tiekimo sprendimams iš atsinaujinančių išteklių ir pramonės vartotojų pasirengimui pereiti prie mažiau taršių žaliavų.

  • Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje aptiko masinį kapą: kaulų žymės išdavė iki šiol nežinomą Romos laikų mūšį

    Austrijoje archeologai aptiko masinį kapą, kuris, tyrėjų teigimu, gali liudyti iki šiol neidentifikuotą Romos imperijos laikų susirėmimą. Pirminiai duomenys rodo, kad vienoje vietoje palaidota mažiausiai 128 jaunų vyrų palaikų, o jų kauluose užfiksuoti sužalojimai aiškiai siejami su smurtine mirtimi.

    Radavietė siejama su tuo pačiu regionu, kuriame Romos laikais veikė Vindobona – svarbi romėnų karinė stovykla prie Dunojaus. Ši vietovė buvo Panonijos provincijos dalis ir priklausė šiaurinės imperijos sienos gynybinei sistemai, todėl konfliktų tikimybė čia nėra netikėta.

    Ką išdavė kaulai

    Archeologai pabrėžia, kad palaikai kapavietėje buvo sudėti chaotiškai, beveik be įprastų įkapių. Iki šiol ištirti skeletai priklausė maždaug 18–35 metų vyrams, o šalia aptikta tik pavienių ginkluotės detalių, kurios, tikėtina, pateko kartu su kūnais.

    Didžiausią įžvalgą suteikė paleopatologinė analizė: maždaug dviem trečdaliams palaidotųjų nustatyti sužalojimai, patirti mirties metu arba visai prieš ją. Matyti tiek aštrių ginklų paliktos žaizdos, galimai nuo kalavijų ar durklų, tiek bukų smūgių pėdsakai, ypač kaukolės srityje.

    Ypač išsiskiria durtinių ir svaidomųjų ginklų sužeidimų pasiskirstymas, sutelktas dubens ir kirkšnies srityje. Pasak tyrėjų, tai gali rodyti ataką iš viršaus, pavyzdžiui, raitelių, kurie ietimis ar svaidomaisiais ginklais taikėsi į prasčiau šarvuotas kūno vietas.

    Vienas radinys ypač sustiprino šią hipotezę: vieno žmogaus dubens kauluose aptiktas įstrigęs ieties antgalis. Tokia detalė leidžia kalbėti ne tik apie artimą kovą, bet ir apie kryptingą, techniškai apgalvotą puolimą, kuris galėjo vykti greitai ir itin žiauriai.

    Kas buvo žuvusieji

    Ne mažiau mįslingas klausimas – žuvusiųjų tapatybė. Pirminiai DNR tyrimai, apėmę 25 skeletus, patvirtino, kad visi tirtieji buvo vyrai, tačiau jų kilmė pasirodė įvairi: dalis galėjo būti susiję su Apeninų pusiasaliu, kiti – su žemynine Europa, o bent keli asmenys turėjo protėvių iš rytinės Viduržemio jūros regiono ir Levanto.

    Toks kilmės margumas dera su Romos kariuomenės realybe, kurioje tarnavo žmonės iš skirtingų imperijos dalių, įskaitant legionus ir pagalbinius dalinius. Vis dėlto tyrėjai neatmeta ir kitos versijos, kad masinis kapas galėjo būti bendras skirtingų pusių, įskaitant romėnus ir germanų gentis, žuvusiųjų palaidojimas.

    Kodėl tai gali perrašyti istoriją

    Didžiausia intriga ta, kad kol kas nėra aiškių rašytinių ar archeologinių įrodymų, kurie leistų šį įvykį priskirti konkrečiam žinomam mūšiui. Nors II amžiuje regione vyko markomanų karai ir aplink Vindoboną tikrai netrūko susirėmimų, dabartiniai duomenys neleidžia vienareikšmiškai susieti kapo su kuriuo nors dokumentuotu konfliktu.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie masiniai kapai Romos pasienio zonose yra reti ir ypač vertingi, nes leidžia rekonstruoti kovos pobūdį ne vien iš tekstų, bet ir iš biologinių žymių. Tolimesni izotopiniai, DNR ir ginklų fragmentų tyrimai turėtų atsakyti, ar tai buvo reguliarios kariuomenės susidūrimas, pasienio reidas ar platesnio karo epizodas, kurio šaltiniai iki šiol neišsaugojo.

  • Alpėse pramuštas 55 km Brennerio tunelis: ką tai pakeis Europoje ir kada juo važiuos traukiniai?

    Alpėse pramuštas 55 km Brennerio tunelis: ką tai pakeis Europoje ir kada juo važiuos traukiniai?

    Kas įvyko statybose?

    Po Alpėmis ties Brennerio perėja pasiektas vienas svarbiausių Brennerio bazinio tunelio statybų etapų – sujungtos dvi pagrindinės tunelio atšakos. Proveržis įvyko maždaug 1 400 metrų gylyje, kai Austrijos pusės darbai susijungė su Italijos puse.

    Šis momentas reiškia, kad projektas iš dviejų anksčiau atskirtų statybos zonų pereina į vientisą tunelio sistemą. Tokie sujungimai yra kritiniai, nes leidžia tiksliai patikrinti geodezinius suderinimus ir spartinti kitus įrengimo darbus.

    Vienas didžiausių Europos projektų

    Brennerio bazinis tunelis bus apie 55 kilometrų ilgio, o kartu su Insbruko aplinkkelio tuneliais sudarys maždaug 64 kilometrų sistemą. Tai bus dviejų bėgių geležinkelio tunelis, kuriame eismas vyks po vieną kryptį kiekvienu bėgiu.

    Projektas laikomas strategiškai svarbia TEN-T Skandinavijos–Viduržemio jūros koridoriaus dalimi, siekiančia sustiprinti krovinių ir keleivių vežimą geležinkeliais per Alpes. Tikslas – mažinti kelių apkrovą, triukšmą ir taršą viename intensyviausių Europos tranzito maršrutų.

    Kada atidarymas ir kokie greičiai?

    Statytojai skelbia, kad kasimo darbai yra užbaigti maždaug 90 proc., tačiau iki pilnos eksploatacijos dar laukia įrengimo etapas. Didžiausia dalis darbų persikelia į bėgių klojimą, elektros tiekimą, ryšio, signalizacijos, gaisrinės saugos ir ventiliacijos sistemas.

    Planuojama, kad keleiviniai traukiniai tunelyje galės važiuoti iki 250 kilometrų per valandą greičiu, o krovininiai sąstatai judės lėčiau. Oficialiai nurodoma projekto atidarymo data – iki 2032 metų, nors tokio masto infrastruktūroje terminus dažnai lemia įrengimo, testavimo ir sertifikavimo darbai.

    Numatoma bendra projekto vertė siekia apie 10,5 mlrd. eurų. Ši investicija vertinama kaip ilgalaikė priemonė didinti geležinkelių pralaidumą ir patikimumą tarp Austrijos ir Italijos, ypač krovinių pervežime.

    Europoje ilgiausiu geležinkelio tuneliu išlieka Šveicarijoje esantis Gotardo bazinis tunelis, atidarytas 2016 metais ir siekiantis apie 57 kilometrus. Vis dėlto Brennerio bazinis tunelis laikomas vienu svarbiausių naujų projektų, galinčių iš esmės pakeisti susisiekimo logistiką per Alpes.