CP v2

Tag: Autoimuninės ligos

  • Mokslininkai įspėja: 1 tipo diabetas gali slėpti du skirtingus potipius – ką rodo genai

    1 tipo diabetas ilgą laiką buvo laikomas viena liga, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja kasos beta ląsteles ir organizmas nebegamina pakankamai insulino. Tačiau naujas didelės apimties genetinis tyrimas rodo, kad daliai pacientų ligos biologiniai mechanizmai gali skirtis.

    Tyrėjai iš JAV ir Jungtinės Karalystės išanalizavo 9 091 žmogaus, sergančio 1 tipo diabetu, genetinius duomenis ir palygino juos su 14 157 kontrolinės grupės dalyviais. Pacientai buvo suskirstyti pagal du didelės rizikos genetinius variantus HLA sistemoje, vadinamus HLA-DR3 ir HLA-DR4.

    Analizė atskleidė pastebimų skirtumų tarp šių grupių. HLA-DR4 nešiotojams ryškiau siejosi genetiniai požymiai, susiję su T ląstelių aktyvumu, o tai atitinka klasikinį 1 tipo diabeto autoimuninį modelį.

    Tuo metu HLA-DR3 grupėje mokslininkai aptiko kitokį signalą: stipresnį ryšį su putliosiomis ląstelėmis, dalyvaujančiomis uždegimo ir alerginėse reakcijose. Tai leidžia svarstyti, kad bent daliai pacientų uždegimo grandinė gali būti kitokia, nei manyta iki šiol.

    Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai dar nereiškia dviejų visiškai atskirų ligų įrodymo. Greičiau kalbama apie galimus biologinius potipius, kurie gali turėti skirtingas imunines „varomąsias jėgas“ ir dėl to skirtingai reaguoti į prevencijos ar gydymo strategijas.

    Tokia potipių idėja svarbi ir praktiniu požiūriu. Jei ateityje pacientus būtų galima patikimai suskirstyti pagal genetinius ir imuninius požymius, klinikiniai vaistų tyrimai galėtų tiksliau vertinti, kam terapija veikia geriausiai, o gydymas taptų labiau personalizuotas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad 1 tipo diabetą lemia ne vien genetika: reikšmės turi amžius, imuninės sistemos ypatybės, infekcijos, aplinkos veiksniai ir kiti rizikos komponentai. Todėl išvadas dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais, įtraukiant platesnius biologinių žymenų ir klinikinių duomenų rinkinius.

  • Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Skydliaukė gamina hormonus, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies darbą, žarnyno veiklą, kūno temperatūros pojūtį ir energijos lygį. Kai hormonų gaminama per mažai arba per daug, simptomai dažnai būna nespecifiniai ir primena stresą, miego sutrikimus ar kitas ligas. Dėl to dalis žmonių ilgai ieško priežasties, nors problemos šaltinis gali būti būtent skydliaukė.

    Skydliaukės hormonų trūkumas vadinamas hipotiroze, o dažniausia jos priežastis yra autoimuninė Hashimoto liga, kai imuninė sistema palaipsniui pažeidžia liaukos audinį. Hipotirozė taip pat gali išsivystyti po skydliaukės operacijos, po gydymo radioaktyviuoju jodu ar radioterapijos, esant ryškiam jodo disbalansui ar vartojant tam tikrus vaistus. Rečiau problema kyla ne skydliaukėje, o ją reguliuojančiose struktūrose, pavyzdžiui, hipofizėje.

    Priešinga būklė yra hipertirozė, kai hormonų perteklius pagreitina daugelį organizmo procesų. Dažniausia jos priežastis yra Graveso liga, kai antikūnai skatina skydliaukę gaminti per daug hormonų. Hipertirozę taip pat gali sukelti autonomiški skydliaukės mazgai, kurie hormonus ima gaminti nepriklausomai nuo reguliavimo signalų, arba tam tikri skydliaukės uždegimai.

    Praktikoje žmones labiausiai klaidina tai, kad simptomai neretai persidengia su kasdieniais negalavimais. Nerimas, nemiga, nuolatinis nuovargis, panikos epizodai, širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis ar viduriavimas gali turėti daug skirtingų priežasčių. Panašiai ir hipotirozė dažnai pasireiškia ne vienu aiškiu ženklu, o bendru savijautos blogėjimu, todėl vien simptomų sąrašo diagnozei nepakanka.

    Jei įtariamas skydliaukės sutrikimas, dažniausiai pradedama nuo TSH tyrimo, o rezultatą vertinant kartu nustatomas laisvasis T4, kai kuriais atvejais ir laisvasis T3. Toks derinys padeda ne tik patvirtinti sutrikimą, bet ir suprasti, ar tai hipotirozė, ar hipertirozė. Svarbu, kad tyrimus ir jų reikšmę visada vertintų gydytojas, atsižvelgdamas į simptomus ir bendrą sveikatos būklę.

    Priežasčiai patikslinti diagnostika gali būti papildyta antikūnų tyrimais, tokiais kaip anti-TPO, anti-TG ar TRAb, o prireikus atliekamas ir skydliaukės echoskopinis tyrimas. Reikėtų žinoti, kad TSH ir hormonų rodiklius gali keisti ūmios infekcijos, lėtinės ligos, intensyvus fizinis krūvis, mitybos būklė, taip pat vartojami vaistai ar papildai. Dėl to savarankiškas rezultatų interpretavimas internete neretai klaidina.

    Retais atvejais, ypač autoimuninių skydliaukės ligų fone, funkcija gali svyruoti, ir žmogus gali pereiti nuo hipertirozės prie hipotirozės ar atvirkščiai. Tai aiškinama skirtingų antikūnų, veikiančių TSH receptorių, pusiausvyros pokyčiais: vieni antikūnai skatina hormonų gamybą, kiti ją slopina. Tokia eiga yra ne dažna, tačiau medicinos literatūroje aprašyta ir gali apsunkinti ilgalaikį gydymo sureguliavimą.

    Gydytojai primena, kad įtarti skydliaukės sutrikimus verta tada, kai simptomai užsitęsia, progresuoja arba blogina kasdienę veiklą, ypač jei kartu atsiranda svorio pokyčių, širdies ritmo sutrikimų ar ryškus temperatūros netoleravimas. Ankstyvas ištyrimas leidžia greičiau pradėti gydymą ir sumažinti komplikacijų riziką, pavyzdžiui, širdies ritmo sutrikimų ar ilgalaikių medžiagų apykaitos pokyčių.

  • Užmaskuota liga gali pažeisti kelis organus: kodėl vilkligę žmonės nurašo nuovargiui

    Nuolatinis nuovargis, sąnarių skausmai, odos bėrimai ar užsitęsęs subfebrilus karščiavimas dažnai nurašomi stresui ir pervargimui. Tačiau kartais šių, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, simptomų priežastis gali būti sisteminė raudonoji vilkligė – autoimuninė liga, galinti vienu metu pažeisti kelias organizmo sistemas.

    Sergant vilklige imuninė sistema, kuri paprastai saugo nuo virusų ir bakterijų, ima klaidingai atakuoti savo audinius. Dėl to uždegimas gali vystytis įvairiose vietose: odoje, sąnariuose, inkstuose, plaučiuose, širdyje, kraujagyslėse ir net centrinėje nervų sistemoje. Ligos eiga gali banguoti, o paūmėjimus keisti laikini pagerėjimai.

    Kodėl vilkligė painiojama su nuovargiu?

    Ankstyvieji vilkligės požymiai dažnai būna nespecifiniai: silpnumas, raumenų ir sąnarių maudimas, miego sutrikimai, sumažėjęs darbingumas. Dėl to žmonės neretai ilgai ieško priežasčių gyvenimo būde, o į gydytojus kreipiasi tik tada, kai simptomai tampa ryškesni arba prisideda naujų.

    Vienas žinomiausių požymių – drugelio formos bėrimas skruostų ir nosies srityje, tačiau jis pasireiškia ne visiems. Be to, bėrimai gali būti įvairūs, o jų atsiradimą gali provokuoti saulės spinduliai, todėl vilkligė kartais klaidingai palaikoma alergija ar kita odos liga.

    Kas priklauso rizikos grupei?

    Vilkligė dažniau diagnozuojama moterims, ypač vaisingo amžiaus, nors ja gali susirgti ir vyrai, ir vaikai. Tikslios priežastys nėra galutinai nustatytos, tačiau svarbūs laikomi genetinis polinkis, hormonų įtaka, ultravioletinė spinduliuotė, kai kurios infekcijos ir kiti aplinkos veiksniai.

    Didžiausia rizika siejama su organų pažeidimu, ypač kai uždegimas apima inkstus, širdį ar plaučius. Tokiais atvejais laiku nepradėtas gydymas gali lemti ilgalaikius padarinius, todėl svarbus ankstyvas ligos atpažinimas ir nuoseklus stebėjimas.

    Kaip nustatoma ir gydoma?

    Vilkligės diagnostika dažniausiai remiasi simptomų visuma, gydytojo apžiūra ir laboratoriniais tyrimais, įskaitant imunologinius rodiklius. Kadangi liga gali paliesti kelis organus, neretai prireikia kelių specialistų konsultacijų, pavyzdžiui, reumatologo, dermatologo ar nefrologo.

    Nors šiuolaikinė medicina vilkligės visiškai išgydyti paprastai negali, tinkamai parinkta terapija padeda kontroliuoti uždegimą, sumažinti paūmėjimų dažnį ir apsaugoti organus nuo žalos. Gydytojai pabrėžia, kad užsitęsęs neaiškus nuovargis, sąnarių skausmai ar kartojami bėrimai neturėtų būti ignoruojami, ypač jei simptomai tęsiasi savaites ar mėnesius.

    „Jei savijauta ilgai prastėja be aiškios priežasties, nereikėtų visko nurašyti stresui ar darbo krūviui: ankstyvas ištyrimas gali užkirsti kelią rimtoms komplikacijoms“, – sako gydytojai.

  • Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Vitiligo yra lėtinė autoimuninė odos būklė, kai dėl pigmento netekimo atsiranda šviesesnės ar baltos dėmės. Skaičiuojama, kad ją turi maždaug 1 iš 100 žmonių pasaulyje, o realus paplitimas gali būti didesnis dėl nediagnozuotų atvejų.

    Nors vitiligo nėra pavojingas gyvybei ir nėra užkrečiamas, jis dažnai tampa kasdienės stigmos priežastimi. Žmonės susiduria su įkyriais klausimais, spoksojimu, klaidingomis prielaidomis apie higieną ar tariamą riziką aplinkiniams.

    Kas sukelia vitiligo?

    Odos spalvą daugiausia lemia melaninas, kurį gamina specializuotos ląstelės melanocitai, esantys epidermyje. Vitiligo atveju imuninė sistema klaidingai „atpažįsta“ melanocitus kaip grėsmę ir ima juos naikinti, todėl tam tikrose vietose pigmentas išnyksta.

    Būklės pradžia siejama su genetiniu polinkiu ir aplinkos veiksniais, kurie gali išprovokuoti imuninį atsaką. Tarp dažniausiai minimų veiksnių yra didelis stresas, stiprus nudegimas saulėje ir kontaktas su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis pažeisti melanocitus.

    Vitiligo gali pasireikšti bet kuriame amžiuje ir bet kokio odos tipo žmonėms, tačiau ryškiau matomas tamsesnėje odoje. Dėmės dažniausiai atsiranda ant veido, rankų, rankų pirštų, aplink akis ar burną, o plaukai pažeistose vietose taip pat gali pabąlti.

    Kaip ši būklė progresuoja?

    Vitiligo eiga labai individuali: vieniems atsiranda kelios nedidelės dėmės, kitiems pigmento netekimas plinta plačiau. Dažniausiai dėmės formuojasi simetriškai abiejose kūno pusėse ir laikui bėgant didėja, tačiau retesniais atvejais jos apsiriboja viena kūno puse.

    Kai kuriems žmonėms naujų dėmių atsiradimą lydi nežymus niežėjimas, dilgčiojimas ar deginimas. Dėl sumažėjusio melanino pažeistos vietos būna jautresnės ultravioletiniams spinduliams, todėl didėja nudegimų rizika ir svarbi nuosekli apsauga nuo saulės.

    Kadangi vitiligo susijęs su imuninės sistemos veiklos sutrikimais, daliai žmonių nustatoma didesnė kitų autoimuninių ligų tikimybė, ypač skydliaukės sutrikimų. Dėl to gydytojai dažnai vertina bendrą sveikatos foną, o ne vien odos pokyčius.

    Gydymas ir kasdienė realybė

    Šiuolaikinis gydymas dažniausiai siekia pristabdyti ligos progresavimą ir, kai įmanoma, skatinti pigmento atsistatymą. Praktikoje taikomos įvairios strategijos, įskaitant vietinius vaistus, fototerapiją ir kitas dermatologo parenkamas priemones, o rezultatai priklauso nuo dėmių vietos, trukmės ir aktyvumo.

    Didelė problema išlieka ne medicininė, o socialinė: klaidingas įsitikinimas, kad vitiligo yra užkrečiamas ar susijęs su prasta priežiūra, vis dar paplitęs. Tokios nuostatos gali mažinti pasitikėjimą savimi, skatinti socialinį atsiribojimą, nerimą ar depresijos simptomus, ypač kai pokyčiai matomi atvirose kūno vietose.

    „Vaikystėje kitiems vaikams buvo sakoma su manimi nežaisti, nes jie gali užsikrėsti mano oda“, – pasakojo modelis Winnie Harlow, viešai kalbanti apie patirtį su vitiligo.

    Specialistai pabrėžia, kad vitiligo esmė yra imuninis ir ląstelinis procesas, o ne aplinkiniams keliama grėsmė. Aiškesnis visuomenės supratimas, ankstesnė diagnostika ir pagarbi komunikacija gali sumažinti stigmą ne mažiau nei medicininės priemonės.

  • Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Mokslininkai ištyrė 1 250 000 kraujo ląstelių: atsakymas, kodėl moterys dažniau serga

    Kas paaiškėjo iš 1 250 000 ląstelių

    Autoimuninės ligos atsiranda tada, kai imuninė sistema per klaidą puola paties žmogaus audinius. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad tokios būklės kaip sisteminė raudonoji vilkligė ar išsėtinė sklerozė dažniau diagnozuojamos moterims, o priežastys ilgai buvo aiškinamos tik bendrai.

    Australijos Garvan medicinos tyrimų instituto komanda išanalizavo daugiau nei 1 250 000 kraujo imuninių ląstelių ir aptiko per 1 000 genetinių „jungiklių“, kurie skirtingai veikia priklausomai nuo lyties. Tyrėjai pabrėžia, kad tai leidžia tiksliau suprasti, kodėl moterų imuninė sistema dažniau „perdega“ į uždegiminį režimą.

    Kuo skiriasi vyrų ir moterų imuninės ląstelės

    Tyrime dalyvavo 982 žmonės: 564 moterys ir 418 vyrų. Iš jų kraujo mėginių buvo tiriamos periferinio kraujo mononuklearinės ląstelės, tai yra įvairių tipų baltieji kraujo kūneliai, cirkuliuojantys kraujyje ir atliekantys esminį vaidmenį imunitete.

    Pasitelkus vienos ląstelės RNR sekoskaitą, buvo vertinama ne vidutinė, o kiekvienos ląstelės genų aktyvumo „nuotrauka“. Tokia metodika leidžia pamatyti subtilius skirtumus, kurių anksčiau nepavykdavo užfiksuoti tiriant mišrius ląstelių mėginius.

    Analizė parodė, kad vyrų kraujyje dažniau aptinkama moncitų, kurie laikomi vienais pirmųjų reagavimo į infekciją dalyvių. Jų genetiniai signalai labiau siejosi su audinių priežiūra, atstatymu ir bazinėmis apsauginėmis funkcijomis.

    Tuo metu moterų imuninėje sistemoje nustatyta daugiau B ir T limfocitų, susijusių su labiau prisitaikančiu, „specializuotu“ imunitetu. Tyrėjų interpretacija tokia: šios ląstelės dažniau būna parengties būsenoje, todėl greičiau sukelia uždegiminį atsaką.

    Kodėl tai didina autoimuninių ligų riziką

    Aukštesnė parengtis gali būti pranašumas kovojant su virusais ir kitais patogenais, tačiau turi biologinę kainą. Kai uždegiminiai keliai aktyvuojami lengviau, didėja tikimybė, kad imuninė sistema suklys ir atakuos sveikus audinius.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad imuninę sistemą būtina tirti atsižvelgiant į lytį“, – sakė skaičiuojamosios biologijos specialistė Seyhan Yazar iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Nors žinome, kad vyrų ir moterų imunitetas skiriasi, daug tyrimų šiuos skirtumus vis dar ignoruoja, o tai gali riboti ligų supratimą ir iškreipti gydymo pasirinkimus“, – pridūrė ji.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad dalis genetinių „jungiklių“ nėra susiję vien su X ar Y chromosomomis. Reikšmingų skirtumų rasta ir autosomose, tai yra abiem lytims bendrose chromosomose, todėl mechanizmas gali būti platesnis nei vien lytinės chromosomos.

    Siekiant sustiprinti sąsają su autoimunine rizika, išskirti du moterims būdingi aktyvesni genetiniai „jungikliai“ prie genų, siejamų su sistemine raudonąja vilklige. Tokie radiniai padeda susieti populiacinius stebėjimus su konkrečiais biologiniais procesais ląstelės lygiu.

    „Nustačius, kad moterims būdingi genai yra ryškiai susitelkę uždegiminiuose keliuose, turime dar vieną biologinį paaiškinimą, kodėl moterims lengviau įvyksta klaidingas savų audinių puolimas“, – sakė bioinformatikė Sara Ballouz iš Naujojo Pietų Velso universiteto.

    „Kita šio skirtumo pusė ta, kad vyrų imuninės ląstelės paprastai mažiau parengtos uždegimui, todėl vyrai dažniau būna imlesni infekcijoms ir kai kuriems vėžiniams susirgimams, nesusijusiems su reprodukcine sistema“, – pridūrė ji.

    Ką tai keičia gydyme ir tyrimuose

    Autorių teigimu, šie duomenys svarbūs kuriant tikslesnę, individualizuotą mediciną, kai gydymas parenkamas ne tik pagal diagnozę, bet ir pagal paciento biologines ypatybes. Praktikoje tai gali reikšti tikslingesnį uždegimo slopinimą ir geresnį vaistų pritaikymą skirtingoms pacientų grupėms.

    „Jei norime išnaudoti precizinės medicinos potencialą, privalome suprasti fundamentalius biologinius kintamuosius“, – sakė statistinės genetikos specialistas Joseph Powell iš Garvan medicinos tyrimų instituto.

    „Gydymas turi būti taikomas ne tik ligai, bet ir tam, kaip paciento imuninė sistema veikia baziniu genetiniu lygiu“, – teigė jis.

    Tyrimas publikuotas žurnale The American Journal of Human Genetics. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų tikslinti, kaip šie genetiniai skirtumai sąveikauja su hormonais, amžiumi, infekcijomis ir kitais rizikos veiksniais, lemiančiais autoimuninių ligų pradžią bei eigą.

  • Mokslininkai rado užuominą, kodėl išsėtine skleroze moterys serga dažniau: svarbūs baltymai

    Mokslininkai rado užuominą, kodėl išsėtine skleroze moterys serga dažniau: svarbūs baltymai

    Pasaulyje išsėtine skleroze, įvairių vertinimų duomenimis, gyvena apie 2 900 000 žmonių, o maždaug trys ketvirtadaliai jų yra moterys. Naujas JAV Kolorado universiteto Anschutz medicinos miestelio mokslininkų darbas siūlo vieną iš galimų paaiškinimų, susijusį su baltymų pokyčiais smegenų ir nugaros smegenų skystyje.

    Tyrėjai analizavo smegenų skystį, kuris supa centrinę nervų sistemą ir jautriai atspindi joje vykstančius uždegiminius bei degeneracinius procesus. Lyginant trijų moterų, sergančių išsėtine skleroze, mėginius su trijų panašaus amžiaus moterų be šios ligos mėginiais, nustatyta daugiau kaip 100 baltymų, kurių kiekiai skyrėsi.

    Konkrečiai, dalis baltymų buvo ryškiai padidėję, o dalis sumažėję: identifikuoti 72 baltymai, kurių kiekis sergančiųjų grupėje buvo didesnis, ir 46, kurių buvo mažiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad imtis labai maža, todėl rezultatai laikomi preliminariais ir pirmiausia skirti hipotezėms formuoti bei tikrinti didesniuose tyrimuose.

    Kas išryškėjo smegenų skystyje

    Tarp padidėjusių baltymų tyrėjai išskyrė tuos, kurie siejami su imuninės sistemos aktyvumu, įskaitant uždegiminius procesus smegenyse. Tuo pat metu dalis sumažėjusių baltymų buvo siejami su neuronų funkcijomis ir procesais, svarbiais nervinių ląstelių atsinaujinimui bei audinių atsistatymui, todėl tai gali sietis su ligos progresavimu.

    Išsėtinė sklerozė yra autoimuninė liga, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja mieliną, apsauginį nervinių skaidulų dangalą. Pažeidus mieliną, sutrinka nervinių impulsų perdavimas, o simptomai gali apimti regos sutrikimus, galūnių tirpimą, koordinacijos problemas, nuovargį ir kitus neurologinius požymius.

    „Nustatę specifinius baltymų pokyčius skystyje, supančiame smegenis ir nugaros smegenis, geriau suprantame, kaip išsėtinė sklerozė progresuoja, ypač moterims“, – sakė endokrinologė Kimberley Bruce.

    Galimas hormonų vaidmuo

    Autoriai taip pat kelia prielaidą, kad rizikos skirtumai gali būti susiję su hormonais, ypač 30–40 metų amžiaus grupėje, kai moterims diagnozė nustatoma dažniau nei vyrams. Šiame gyvenimo tarpsnyje daliai moterų būdingi nėštumai, menstruacijų ciklo svyravimai ir kiti hormonų pusiausvyros pokyčiai, galintys veikti imuninį atsaką.

    Vienas iš baltymų, kurio kiekis smegenų skystyje tyrime buvo padidėjęs, buvo lytinius hormonus surišantis globulinas. Šis baltymas siejamas su estrogeno ir testosterono biologiniu prieinamumu, o hormonai, kaip žinoma, gali moduliuoti imuninės sistemos veiklą, įskaitant uždegiminius procesus centrinėje nervų sistemoje.

    „Kad geriau ir asmeniškiau padėtume pacientams, ateityje reikės skirtingų gydymo strategijų, nukreiptų į įvairius rizikos veiksnius“, – sakė Kimberley Bruce.

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokie baltymų „parašai“ ateityje galėtų padėti kurti tikslesnius ligos aktyvumo stebėsenos žymenis ir vertinti terapijų poveikį. Vis dėlto, kol kas būtina šiuos radinius patikrinti didesnėse, įvairesnėse grupėse ir įvertinti, kaip baltymų pokyčiai siejasi su ligos stadija, simptomais bei gydymu.