Europos oro linijos ir aviacinio kuro tiekėjai vis aktyviau ieško papildomų krovinių Jungtinėse Valstijose ir Nigerijoje, nes įprasti srautai iš Persijos įlankos regiono sutriko. Rinka, kaip pabrėžia kainodaros ir logistikos analitikai, vis labiau primena aukcioną, kuriame dėl kiekvieno krovinio tenka konkuruoti su Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono pirkėjais.
„Societe Generale“ vertinimu, Europos vidutinis paros poreikis siekia apie 1,6 mln. barelių aviacinio kuro. Apie 1,1 mln. barelių paprastai pagaminama vietoje, o maždaug 500 000 barelių tenka importui, kurio istoriškai didelė dalis atkeliaudavo iš Artimųjų Rytų.
Padėtį labiausiai paaštrino sutrikimai ties Ormuzo sąsiauriu, per kurį iki krizės, banko skaičiavimu, jūra būdavo gabenama apie 360 000 barelių aviacinio kuro per parą. Tai sudarė maždaug 20 proc. pasaulinių jūriniais keliais transportuojamų šio produkto srautų, todėl bet koks apribojimas greitai persiduoda kainoms ir tiekimo grandinėms Europoje.
Importas persiorientuoja į JAV
JAV pastaraisiais mėnesiais tampa vienu svarbiausių alternatyvių šaltinių Europai. Remiantis „Societe Generale“ cituojamais duomenimis, JAV aviacinio kuro eksportas balandžio pradžioje buvo šoktelėjęs iki rekordinio maždaug 442 000 barelių per parą lygio, o keturių savaičių vidurkis siekė apie 372 000 barelių per parą.
Jei anksčiau Europa iš JAV dažniausiai gaudavo apie 30 000–60 000 barelių per parą, dabar srautas, banko vertinimu, išaugo iki maždaug 200 000 barelių per parą. Vis dėlto tai nepadengia viso trūkumo: skaičiuojama, kad tebėra apie 53 proc. įprastų srautų deficitas, arba maždaug 175 000 barelių per parą.
Argus analitikai akcentuoja, kad problema nėra vien teorinė: laisvo kuro pasaulyje yra, tačiau jo „net iš tolo“ nepakanka, kad greitai pakeistų įprastą tiekimą iš Persijos įlankos. Dėl to Europos pirkėjams tenka varžytis su Singapūru, Australija ir kitomis rinkomis, o tai automatiškai kelia kainas.
Kainų šuoliai ir grėsmė skrydžiams
Aviacinio kuro brangimas oro bendrovėms yra viena jautriausių sąnaudų dedamųjų, todėl didesnės kainos dažnai atsispindi bilietuose ir papildomuose kuro mokesčiuose. Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad kainų riziką dar galima amortizuoti, o fizinis kuro trūkumas jau reikštų visai kitą, gerokai skausmingesnį scenarijų.
Tarptautinė energetikos agentūra yra įspėjusi, kad esant užsitęsusiems sutrikimams Europa gali susidurti su situacija, kai atsargų pakaktų tik kelioms savaitėms. Tokiu atveju vien finansinės priemonės, tokios kaip kainų fiksavimas išankstiniais sandoriais, nebeišspręstų problemos, jei realiai nebūtų ką įpilti į lėktuvus.
Didžiosios Europos rinkos skirtingai priklauso nuo importo: vienose šalyse vietinė gamyba dengia didesnę paklausos dalį, kitose priklausomybė nuo įvežimo itin didelė. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, kaip vienas didžiausių vartotojų regione, reikšmingą dalį poreikio paprastai patenkina importu, todėl tiekimo sutrikimai jai ypač jautrūs.
Oro linijų reakcija ir „hedging“ ribos
Oro bendrovės siekia mažinti riziką keliais keliais: užsitikrinti fizines kuro tiekimo sutartis, diversifikuoti pirkimus ir naudoti kainų fiksavimą. Tačiau net ir plačiai taikomas hedging negarantuoja apsaugos, jei rinka susiduria su realiu produkto deficitu ir logistiniu „butelio kakleliu“.
„Mokėti daugiau už kurą dar yra valdoma, o kuro trūkumas yra egzistencinis klausimas“, – teigiama „Societe Generale“ analitikų vertinime.
Dalies vežėjų sprendimai rodo, kad taupymo priemonės jau svarstomos praktiškai. Pavyzdžiui, „Lufthansa“ yra pranešusi apie reikšmingą skrydžių planų koregavimą, kurį sieja su poreikiu optimizuoti sąnaudas ir kuro naudojimą, nors bendrovė tikisi iš esmės stabilių tiekimų vasaros sezonui.
Artimiausiais mėnesiais rinkos dėmesys kryps į tai, ar pavyks išlaikyti stabilų importo srautą iš JAV ir kitų šaltinių, ir ar nesustiprės konkurencija dėl krovinių pasaulinėje rinkoje. Jei sutrikimai ties Ormuzu užsitęstų, spaudimas bilietų kainoms ir skrydžių planavimui Europoje, tikėtina, tik didėtų.
