CP v2

Tag: Bacillus thuringiensis

  • Du virtuvės produktai, o buksmedis atsigavo: kaip sustabdyti buksmedinę kandį dabar

    Du virtuvės produktai, o buksmedis atsigavo: kaip sustabdyti buksmedinę kandį dabar

    Buksmedinė kandis pastaraisiais metais tapo viena didžiausių buksmedžių bėdų Europoje, o jos žala dažnai pastebima per vėlai. Patelės kiaušinėlius sudeda lapų apatinėje pusėje, o išsiritę vikšrai pradeda sparčiai graužti lapus ir jaunus ūglius.

    Pirmiausia lieka tik plona lapo „odelė“, vėliau suėdami ištisi lapai, ūgliai ir net žievė, todėl krūmas greitai paruduoja ir gali visai nunykti. Apie kenkėją dažniausiai išduoda voratinkliai šakelėse, tamsios išmatos ir plikstantys, rudėjantys krūmo plotai.

    Namų purškalo idėja

    Dažniausiai siūlomas naminis purškalas gaminamas iš česnako ir acto, kartais pridedant kelių lašų ūkiško muilo, kad tirpalas geriau pasiskirstytų ant lapų. Česnakas susmulkinamas, užpilamas šiltu vandeniu ir palaikomas nuo 12 iki 24 valandų, tada nukošiamas ir įmaišomas actas.

    Purškiama anksti ryte arba vakare, kruopščiai apdorojant tiek krūmo išorę, tiek vidų, ypač lapų apačią. Procedūrą rekomenduojama kartoti kas 5–7 dienas ir po lietaus, nes dalis priemonės nuo lapų nusiplauna.

    Ką svarbu žinoti apie veiksmingumą

    Česnako stiprus kvapas kai kuriuos vabzdžius gali atbaidyti, o actas trumpam sukuria rūgštesnę terpę ant lapo paviršiaus. Vis dėlto tokie purškalai laikomi labiau pagalbine priemone, nes jie nebūtinai sunaikina kiaušinėlius ir ne visada pasiekia visus pasislėpusius vikšrus tankiame krūmo viduje.

    Jei užkrėtimas didelis, vien namų priemonių paprastai neužtenka: tenka reguliariai apžiūrėti krūmą, rankomis šalinti vikšrus bei apniktas šakeles. Sodininkystės praktikoje dažnai taikomos biologinės priemonės su bakterija Bacillus thuringiensis, kurios veikia vikšrus, kai šie minta lapais.

    Kaip sumažinti žalą sezono metu

    Didžiausią naudą duoda ankstyvas pastebėjimas: šiltuoju sezonu buksmedžius verta apžiūrėti kas kelias dienas, praskleidžiant šakas ir ieškant voratinklių bei šviežių apgraužimų. Kuo anksčiau sustabdomas vikšrų maitinimasis, tuo didesnė tikimybė, kad krūmas atžels ir atkurs lapiją.

    Po stipraus pažeidimo buksmedį pravartu saikingai apgenėti, pašalinti visiškai nudžiūvusias dalis ir užtikrinti tinkamą laistymą, kad augalas atsigautų. Jeigu kandis kartojasi kasmet, verta svarstyti ilgalaikę strategiją: reguliarų stebėjimą, biologines priemones ir krūmo tankio mažinimą, kad purškalai pasiektų krūmo vidų.

  • Buksmedžius vėl puola pavojingas kenkėjas: liepa lemia viską, štai kas iš tiesų veikia

    Buksmedžius vėl puola pavojingas kenkėjas: liepa lemia viską, štai kas iš tiesų veikia

    Vasarą į sodus dažnai sugrįžta buksmedinės kandies vikšrai, net jei pavasarį krūmai atrodė atsitiesę. Didžiausia klaida – laukti, kol buksmedis pradės ruduoti: tuomet pažeidimai paprastai jau būna išplitę krūmo viduje. Specialistai pabrėžia, kad efektyviausia yra ankstyva apžiūra ir greita reakcija.

    Buksmedinė kandis (Cydalima perspectalis) yra invazinė rūšis, į Europą patekusi su dekoratyvinių augalų prekyba ir transportu. Šiltesnėmis vasaromis ji gali išauginti dvi generacijas, o esant ilgam šiltam sezonui – ir dalį trečiosios. Dėl to vienkartinis pavasarinis „sutvarkymas“ dažnai negarantuoja ramybės visam sezonui.

    Liepos mėnesį drugiai dažnai deda plokščius, pusiau permatomus kiaušinėlius lapų apatinėje pusėje, todėl jų lengva nepastebėti. Išsiritę jauni vikšrai pradžioje „nugramdo“ lapo minkštimą, palikdami ploną tarsi pergamentą sluoksnį, vėliau suėda visą lapą ir gali pažeisti jaunų ūglių žievę. Suaugęs vikšras užauga iki maždaug 3,5–4 centimetrų, todėl augalui žala didėja labai greitai.

    Dažniausiai pirmi požymiai matomi ne iš išorės: krūmo viduje atsiranda plonyčių voratinklių, suklijuotų lapelių ir smulkių išmatų gumulėlių. Išoriškai buksmedis dar gali atrodyti žalias, todėl apžiūrą verta atlikti praskleidžiant šakas ir tikrinant krūmo centrą, apatinę dalį bei lapų apačią. Praktikoje rekomenduojama tikrinti bent kartą per savaitę nuo liepos pradžios, ypač šiltesniuose, nuo vėjo apsaugotuose kiemuose.

    Kas veiksmingiausia prieš jaunus vikšrus?

    Biologinei kontrolei dažniausiai minimi preparatai su Bacillus thuringiensis subsp. kurstaki, dažnai žymimi Btk. Jie veikia tada, kai vikšras suėda apdorotą lapą: sutrinka virškinimas ir kenkėjas nustoja maitintis, nors kurį laiką dar gali būti matomas ant krūmo. Svarbu žinoti, kad toks sprendimas neveikia kiaušinėlių, todėl stebėsena ir pakartotiniai purškimai pagal etiketę yra kritiškai svarbūs.

    Didelę reikšmę turi padengimas: tanki buksmedžio laja sulaiko skystį ant išorinių lapų, o vikšrai dažnai slepiasi viduje. Purškiant būtina nukreipti srovę į krūmo gilumą ir po lapais, kad priemonė pasiektų kenkėjus. Geriausia rinktis ramią, be lietaus dieną, dažniausiai vakare, nes saulė ir krituliai gali sumažinti veikliosios medžiagos išlikimą ant lapų.

    Dar viena biologinė kryptis – entomopatogeniniai nematodai, kurie gali patekti į vikšrą ir jį sunaikinti. Tačiau jų rezultatas sode paprastai labiau priklauso nuo konkretaus preparato, drėgmės ir to, ar pavyksta gerai sudrėkinti lajos vidų. Dėl to nematodai dažniau vertinami kaip papildoma priemonė, o ne vienintelis sprendimas, kai užkratas jau ryškus.

    Namų metodai: kas padeda, o kas gali pakenkti?

    Jei krūmų nedaug ir vikšrų aptinkama tik pavienių, efektyviausias „namų“ būdas dažnai yra mechaninis valymas. Po krūmu patiesus šviesią plėvelę galima praskleisti šakas ir stipriau pakratyti, kad vikšrai nukristų, o likusius surinkti su pirštinėmis. Padeda ir stipresnė vandens srovė į lajos vidų, tačiau aukšto slėgio plovimas gali pažeisti lapus ir jaunus ūglius.

    Pažeistus ūglius verta iškirpti, bet sausringu ir karštu laikotarpiu to nereikėtų daryti per drastiškai. Staiga atidengtas krūmo vidus, kuris iki tol buvo pavėsyje, gali nukentėti nuo saulės, o nusilpęs augalas prasčiau atsistato. Nupjautų liekanų nereikėtų palikti šalia ar dėti į kompostą, kad vikšrai negrįžtų į augalą.

    Actas, soda, česnakas, indų ploviklis ar kavos tirščiai dažnai minimi socialiniuose tinkluose, tačiau jų poveikis buksmedinei kandžiai nėra patikimai patvirtintas. Dar daugiau – per stiprūs tirpalai gali pažeisti lapų paviršių, ypač per karščius, ir paspartinti lapų džiūvimą bei kritimą. Jei renkatės eksperimentuoti, rizikuojate papildomai susilpninti jau apgraužtą buksmedį.

    Kaip sumažinti rudeninę bangą?

    Jei vasara ilga ir šilta, buksmedinės kandies aktyvumas gali tęstis ir vėliau, todėl apsaugos nereikėtų automatiškai nutraukti prasidėjus rugpjūčiui. Didesnę riziką dažnai patiria buksmedžiai prie įkaitusių sienų, miesto kiemuose ar pietinėse užuovėjose, kur susidaro šiltesnis mikroklimatas. Tokiose vietose kenkėjo ciklas gali vykti greičiau.

    Artėjant rudeniui dalis vikšrų ieško vietų peržiemoti lajos viduje, susukdami lapus į mažus „paketėlius“ su plonu apnašu. Tikslingas tokių lizdelių šalinimas ir kruopšti higiena aplink augalus sumažina tikimybę, kad pavasarį problema pasikartos. Praktikoje svarbiausia yra ne viena universali data, o reguliari apžiūra pagal konkrečias oro sąlygas jūsų sklype.

  • Geltonos dėmės vejoje ne nuo šliužų: slapta naktinė kenkėjų ataka, kurią praleidžia daugelis

    Geltonos dėmės vejoje ne nuo šliužų: slapta naktinė kenkėjų ataka, kurią praleidžia daugelis

    Geltonos, džiūstančios dėmės vejoje dažnai nurašomos šliužams ar laistymo klaidoms, tačiau neretai tikroji priežastis slypi po žeme. Vasaros pradžioje ir vėl vasaros pabaigoje suaktyvėja dirvoje besimaitinančios naktinių drugių lervos, galinčios greitai „išskusti“ vejos plotus.

    Dažniausiai tai vadinamieji spragšiai ar grambuolių lervos supainiojami su kitais kenkėjais, tačiau šiuo atveju kalbama apie naktinių drugių, priklausančių pelėdgalviams, lervas. Suaugę drugiai naktimis skraido ir minta nektaru, o žalą daro jų lervos, kurios graužia tiek lapus, tiek šaknų kaklelį.

    Kaip atpažinti, kas naikina veją?

    Pirmieji požymiai dažniausiai išryškėja rytais: atsiranda netaisyklingos geltonos dėmės, o žolė tose vietose ima lengvai išsitraukti, nes būna pažeistos šaknys. Pažeidimai neretai atrodo kaip plikės, kurios plečiasi lopais ir primena išmindžiojimą ar išdžiūvimą.

    Skirtingai nei šliužų atveju, ant žolės dažniausiai nepastebima gleivių pėdsakų, o problema labiau matoma ne žolės paviršiuje, o dirvos sluoksnyje. Lervos aktyviausios sutemus ir naktį, todėl dieną jų gali nesimatyti, o žala toliau didėja.

    Kodėl kenkėjai plinta ir kada rizika didžiausia?

    Tokiems kenkėjams palankios švelnios žiemos ir ilgesni šilti laikotarpiai, kai dirvoje išlieka pakankamai drėgmės. Didesnė rizika būna apleistuose, piktžolėtuose plotuose, taip pat šalia neprižiūrimų teritorijų, kur suaugę drugiai lengviau randa slėptuvių ir maisto.

    Praktikoje pikas dažniausiai fiksuojamas gegužę ir birželį, o kai kurių rūšių aktyvumas atsinaujina rugpjūtį. Patelės kiaušinėlius deda prie augalų pagrindo ar lapų apačioje, o lervos vėliau ilgą laiką minta dirvoje.

    Ką daryti, kad situacija neblogėtų?

    Pirmas žingsnis yra higiena sklype: reguliariai naikinti piktžoles ne tik vejoje, bet ir pakraščiuose, aplink lysves bei šalia tvorų. Žydinčios piktžolės naktimis pritraukia suaugusius drugius, todėl net ir tvarkinga veja gali nukentėti, jei greta yra apleistas plotas.

    Po derliaus nuėmimo ar sezono pabaigoje verta perkasti dirvą lysvėse ir pašalinti augalines liekanas, nes tai sumažina vietų, kur lervos gali slėptis ir žiemoti. Svarbu ir subalansuotas tręšimas, nes gerai įsišaknijusi, nepertręšta veja atsparesnė pažeidimams ir greičiau atsistato.

    Kontrolei galima taikyti feromonines gaudykles, tačiau jos veiksmingiausios tuomet, kai tiksliai žinomas kenkėjas ir parinktas tinkamas masalas. Vis dažniau renkamasi biologines priemones, pavyzdžiui, preparatus su bakterija Bacillus thuringiensis, kuri veikia lervų virškinimo sistemą ir padeda sumažinti jų populiaciją.

    Taip pat naudojami entomopatogeniniai nematodai, pavyzdžiui, Steinernema carpocapsae, kurie prasiskverbia į lervas ir jas sunaikina. Tokias priemones paprastai rekomenduojama naudoti vakare, kai kenkėjai suaktyvėja, o dirva būna pakankamai drėgna, kad biologiniai agentai veiktų efektyviai.

    Galiausiai verta skatinti natūralius lervų priešus: paukščius ir ežius. Nors tai nėra momentinis sprendimas, ilguoju laikotarpiu biologinė pusiausvyra sklype padeda sumažinti masinių kenkėjų protrūkių tikimybę.

  • Agrestą puola vikšrai: neatidėliokite – štai kaip atpažinti ir sustabdyti žalą derliui

    Agrestą puola vikšrai: neatidėliokite – štai kaip atpažinti ir sustabdyti žalą derliui

    Agrestų krūmus pavasarį ir vasaros pradžioje dažnai puola lapus sukantys vikšrai – lapgraužių ir lapgraužių sukėjų (dar vadinamų lapų sukėjais) lervos. Jei nesiimama priemonių laiku, jos apgraužia jaunus lapus, žiedpumpurius ir uogų užuomazgas, todėl krūmas nusilpsta, o derlius gali smarkiai sumažėti.

    Dažniausias signalas – susukti lapai, tarsi suvynioti į vamzdelį, o jų viduje arba apačioje matyti ploni voratinkliai. Kartais pastebėsite ir apgraužtus ūglių viršūnėlius bei uogas su negiliomis išgraužomis – tokia žala ypač greitai progresuoja, kai orai šilti ir sausi.

    Kaip atpažinti kenkėją?

    Lapų sukėjų vikšrai slepiasi susuktuose lapuose, todėl vien apžiūrėti krūmą iš tolo neužtenka. Patikimiausia – praskleisti susuktus lapus ir patikrinti, ar viduje nėra žalsvų ar rusvesnių lervų bei jų išskyrų, o ant lapų paviršiaus – šilkinio siūlo.

    Suaugę drugeliai patys krūmams beveik nekenkia, tačiau jų aktyvumas rodo, kad netrukus bus dedami kiaušinėliai. Dėl to sodininkai dažnai stebi situaciją reguliariai, o didesniuose soduose pasitelkia feromonines gaudykles – jos padeda suprasti, kada prasideda drugelių skraidymas ir kada tikėtinas naujas lervų antplūdis.

    Kada imtis veiksmų?

    Efektyviausia kova – kai lervos dar mažos ir nespėjo susisukti lapų į tankius lizdus. Praktikoje tai reiškia, kad laukti, kol krūmas masiškai „susiries“, neverta: užtenka kelių pirmųjų pažeistų lapų, kad pradėtumėte mechaninį naikinimą ir sustiprintumėte stebėseną.

    Jei pažeidimų nedaug, dažnai pakanka nuskinti ir sunaikinti susuktus lapus su lervomis. Tokia priemonė ypač pasiteisina nedideliuose soduose, kur kiekvieną krūmą galima apžiūrėti atidžiai, o kenkėjo populiacija dar nėra išplitusi.

    Natūralios ir biologinės priemonės

    Ekologiškuose ūkiuose ir mėgėjiškuose soduose dažnai pasirenkamos biologinės priemonės, veikiančios vikšrus, o ne pačius augalus. Plačiai taikomi preparatai, kurių sudėtyje yra Bacillus thuringiensis bakterijų atmainos – jos paveikia vikšrų virškinimo sistemą, todėl svarbu, kad lervos suėstų apdorotą lapų paviršių.

    Papildomai naudinga skatinti natūralius kenkėjų priešus. Zylės ir kiti smulkūs paukščiai sezono metu minta lervomis, tad lesyklos žiemą ir inkilai pavasarį gali prisidėti prie mažesnio kenkėjų spaudimo, ypač sodybose ir soduose, kur vengiamas intensyvus purškimas.

    Chemijos priemones verta svarstyti tik tada, kai pažeidimas didelis ir mechaninės ar biologinės priemonės nebespėja suvaldyti situacijos, o prieš naudojimą būtina įvertinti, ar preparatas registruotas uogakrūmiams ir kokie taikomi naudojimo bei karencijos reikalavimai.

    Svarbu ir tai, kad skirtingos rūšys gali vystytis nevienodu metu, todėl vienkartinis purškimas retai duoda ilgalaikį rezultatą. Dėl šios priežasties pagrindinis principas išlieka paprastas: nuosekli apžiūra, greita reakcija į pirmuosius požymius ir priemonių derinimas pagal realų užkrėtimą.

    Rudenį verta pašalinti nuo krūmų likusias uogas ir atlikti sanitarinį genėjimą, kad sumažėtų vietų, kur kenkėjai galėtų peržiemoti. Taip pat naudinga sugrėbti nukritusius lapus ir išnešti iš sklypo, o ne palikti po krūmais, nes juose gali slėptis įvairių kenkėjų vystymosi stadijos.