Geltonos, džiūstančios dėmės vejoje dažnai nurašomos šliužams ar laistymo klaidoms, tačiau neretai tikroji priežastis slypi po žeme. Vasaros pradžioje ir vėl vasaros pabaigoje suaktyvėja dirvoje besimaitinančios naktinių drugių lervos, galinčios greitai „išskusti“ vejos plotus.
Dažniausiai tai vadinamieji spragšiai ar grambuolių lervos supainiojami su kitais kenkėjais, tačiau šiuo atveju kalbama apie naktinių drugių, priklausančių pelėdgalviams, lervas. Suaugę drugiai naktimis skraido ir minta nektaru, o žalą daro jų lervos, kurios graužia tiek lapus, tiek šaknų kaklelį.
Kaip atpažinti, kas naikina veją?
Pirmieji požymiai dažniausiai išryškėja rytais: atsiranda netaisyklingos geltonos dėmės, o žolė tose vietose ima lengvai išsitraukti, nes būna pažeistos šaknys. Pažeidimai neretai atrodo kaip plikės, kurios plečiasi lopais ir primena išmindžiojimą ar išdžiūvimą.
Skirtingai nei šliužų atveju, ant žolės dažniausiai nepastebima gleivių pėdsakų, o problema labiau matoma ne žolės paviršiuje, o dirvos sluoksnyje. Lervos aktyviausios sutemus ir naktį, todėl dieną jų gali nesimatyti, o žala toliau didėja.
Kodėl kenkėjai plinta ir kada rizika didžiausia?
Tokiems kenkėjams palankios švelnios žiemos ir ilgesni šilti laikotarpiai, kai dirvoje išlieka pakankamai drėgmės. Didesnė rizika būna apleistuose, piktžolėtuose plotuose, taip pat šalia neprižiūrimų teritorijų, kur suaugę drugiai lengviau randa slėptuvių ir maisto.
Praktikoje pikas dažniausiai fiksuojamas gegužę ir birželį, o kai kurių rūšių aktyvumas atsinaujina rugpjūtį. Patelės kiaušinėlius deda prie augalų pagrindo ar lapų apačioje, o lervos vėliau ilgą laiką minta dirvoje.
Ką daryti, kad situacija neblogėtų?
Pirmas žingsnis yra higiena sklype: reguliariai naikinti piktžoles ne tik vejoje, bet ir pakraščiuose, aplink lysves bei šalia tvorų. Žydinčios piktžolės naktimis pritraukia suaugusius drugius, todėl net ir tvarkinga veja gali nukentėti, jei greta yra apleistas plotas.
Po derliaus nuėmimo ar sezono pabaigoje verta perkasti dirvą lysvėse ir pašalinti augalines liekanas, nes tai sumažina vietų, kur lervos gali slėptis ir žiemoti. Svarbu ir subalansuotas tręšimas, nes gerai įsišaknijusi, nepertręšta veja atsparesnė pažeidimams ir greičiau atsistato.
Kontrolei galima taikyti feromonines gaudykles, tačiau jos veiksmingiausios tuomet, kai tiksliai žinomas kenkėjas ir parinktas tinkamas masalas. Vis dažniau renkamasi biologines priemones, pavyzdžiui, preparatus su bakterija Bacillus thuringiensis, kuri veikia lervų virškinimo sistemą ir padeda sumažinti jų populiaciją.
Taip pat naudojami entomopatogeniniai nematodai, pavyzdžiui, Steinernema carpocapsae, kurie prasiskverbia į lervas ir jas sunaikina. Tokias priemones paprastai rekomenduojama naudoti vakare, kai kenkėjai suaktyvėja, o dirva būna pakankamai drėgna, kad biologiniai agentai veiktų efektyviai.
Galiausiai verta skatinti natūralius lervų priešus: paukščius ir ežius. Nors tai nėra momentinis sprendimas, ilguoju laikotarpiu biologinė pusiausvyra sklype padeda sumažinti masinių kenkėjų protrūkių tikimybę.
Leave a Reply