CP v2

Tag: Bakterijos

  • Virtuvės kempinėlė – bakterijų bomba: ekspertai pasakė, kaip dažnai ją keisti

    Virtuvės kempinėlė kasdien atrodo kaip švaros įrankis, tačiau iš tiesų ji dažnai tampa viena nešvariausių vietų namuose. Dėl nuolatinės drėgmės, šilumos ir maisto likučių porėta struktūra sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kempinėlėse gali būti ne tik aplinkoje įprastų bakterijų, bet ir ligas sukeliančių patogenų. Tarp jų minimos kampilobakterijos, salmonelės, stafilokokai, E. coli ir listerijos, kurios gali patekti ant indų ar paviršių ir padidinti kryžminės taršos riziką.

    „Kempinėlė yra ideali vieta bakterijoms augti, nes ji dažnai būna drėgna, laikoma kambario temperatūroje ir nespėja išdžiūti“, – sakė Mičigano valstijos universiteto Extension maisto saugos edukatorė Karen Fifield.

    Vienas svarbiausių įpročių, mažinančių bakterijų kiekį, yra kempinėlės geras nuspaudimas po kiekvieno naudojimo ir laikymas taip, kad ji džiūtų iš visų pusių. Jei kempinėlė paliekama šlapioje kriauklėje ar baloje, mikroorganizmų dauginimasis spartėja, o pati kempinėlė greičiau suyra.

    Norint kempinėlę dezinfekuoti, veiksmingi du buityje prieinami būdai: indaplovė ir mikrobangų krosnelė. JAV žemės ūkio departamento bandymai parodė, kad mikrobangų krosnelėje ir indaplovėje galima pašalinti beveik visą bakterinę taršą, jei metodas taikomas teisingai.

    Dezinfekuojant mikrobangų krosnelėje, kempinėlė turi būti be metalinių pluoštų ir prieš kaitinimą visiškai sudrėkinta vandeniu, kad nekiltų gaisro rizika. Paprastai rekomenduojama kaitinti didžiausia galia 1–2 minutes, tačiau svarbu laikytis prietaiso gamintojo saugos rekomendacijų.

    Indaplovėje kempinėlę patariama dėti į viršutinę lentyną ir rinktis programą su karštu džiovinimu arba dezinfekavimo režimu. Maisto saugos specialistai pažymi, kad reguliari dezinfekcija gali prailginti naudojimą, tačiau ji nepanaikina poreikio kempinėlę laiku išmesti.

    Kitas praktinis būdas, taikomas kai kuriose rekomendacijose, yra trumpas mirkymas silpname chloro tirpale, naudojant maistui saugų baliklio produktą ir drungną vandenį. Vis dėlto tokį metodą būtina atlikti atsargiai, tiksliai laikantis proporcijų ir užtikrinant, kad po to kempinėlė būtų gerai išskalauta.

    Ekspertų patarimas dėl keitimo dažnio griežtas: saugiausia kempinėles keisti kas savaitę. Jei ji pradeda skleisti kvapą, tampa slidoka, matosi pelėsio dėmės arba paviršius ima irti ir kaupti maisto likučius, tai signalas, kad ją reikia pakeisti nedelsiant.

    Siekiant sumažinti kryžminės taršos riziką, rekomenduojama vengti kempinėle valyti žalią mėsą ar paukštieną liečiančius skysčius. Tokiais atvejais saugiau naudoti vienkartinį popierinį rankšluostį ir tinkamą valiklį, nes kempinėlė gali bakterijas ne pašalinti, o išnešioti po virtuvės paviršius.

    Jeigu sunku laikytis savaitinio keitimo, specialistai ragina bent jau įvesti rutiną reguliariai dezinfekuoti ir visada kruopščiai išdžiovinti. Praktinis triukas, padedantis sumažinti švaistymą, yra perkirpti naują kempinėlę per pusę ir naudoti po vieną dalį, tačiau higienos principai nuo to nesikeičia.

  • Skalbinių krepšys ima dvokti? Paprastas triukas su popieriniu rankšluosčiu gali nustebinti

    Net ir reguliariai skalbiant, skalbinių krepšys laikui bėgant gali pradėti skleisti nemalonų kvapą. Dažniausiai problema kyla ne dėl paties krepšio, o dėl drėgmės, kuri kaupiasi nuo suprakaituotų drabužių, sportinės aprangos ar ką tik naudotų rankšluosčių.

    Drėgnoje aplinkoje greitai dauginasi bakterijos ir pelėsio grybeliai, o būtent jie ir sukuria įkyrų kvapą. Jei krepšys stovi prastai vėdinamoje vietoje, situacija paprastai tik blogėja.

    Popierinis rankšluostis apačioje

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti kvapų atsiradimą yra į krepšio dugną įdėti 2–3 popierinio rankšluosčio lapus. Jie sugeria dalį drėgmės, kuri dažnai nusėda apačioje, ir taip padeda krepšiui ilgiau išlikti sausesniam.

    Kuo mažiau drėgmės, tuo mažesnė tikimybė, kad krepšyje įsiveis kvapą sukeliančios bakterijos. Popierinius rankšluosčius verta keisti bent kartą per savaitę, o jei dažnai metate į krepšį drėgnus audinius, dar dažniau.

    Dar veiksmingiau su soda

    Jei namuose turite kepimo sodos, ją galima panaudoti kaip kvapų sugėriklį. Įberkite kelis šaukštus sodos į nedidelį medžiaginį maišelį arba seną kojinę ir padėkite krepšio apačioje.

    Soda ne maskuoja, o sugeria kvapus, todėl tai ypač praktiška, kai krepšyje dažnai atsiduria sportiniai drabužiai ar virtuviniai rankšluosčiai. Svarbu sodos neberti tiesiai į krepšį, kad ji neišbyrėtų ant audinių.

    Klaida, kurią daro daugelis

    Dažniausia priežastis, kodėl kvapas atsiranda greitai, yra į krepšį įmesti šlapi ar labai drėgni daiktai, pavyzdžiui, rankšluostis po dušo ar maudymosi apranga. Net kelios valandos gali būti pakankamos, kad drėgmė pradėtų „užkurti“ nemalonų aromatą.

    Jei drabužiai drėgni, prieš dėdami į krepšį leiskite jiems apdžiūti. Tai ypač svarbu vasarą arba jei vonios kambaryje šilta ir mažai ventiliacijos.

    Neužmirškite ir paties krepšio

    Net jei kvapo dar nejaučiate, krepšyje kaupiasi dulkės, odos dalelės ir mikroorganizmai. Plastikinį krepšį pravartu periodiškai išplauti šiltu vandeniu ir įprastu valikliu, o tuomet gerai išdžiovinti.

    Pintus ar medžiaginius krepšius dažnai geriausia išsiurbti, nuvalyti vos drėgna šluoste ir leisti pilnai išdžiūti. Jei naudojate išimamą medžiaginį maišą, jį reikėtų reguliariai skalbti.

    Maži įpročiai, tokie kaip popierinio rankšluosčio lapai ar maišelis su soda, dažnai leidžia išvengti aštrių kvapų be papildomų kvapiklių. Svarbiausia užtikrinti, kad krepšyje nesikauptų drėgmė ir jis turėtų kuo daugiau oro.

  • Į mikrobangę dedate kempinę? Populiarus triukas gali baigtis blogai, jei suklysite

    Į mikrobangę dedate kempinę? Populiarus triukas gali baigtis blogai, jei suklysite

    Virtuvinė kempinė kasdien liečiasi su lėkštėmis, stalviršiu, kriaukle, maisto likučiais ir nuolatine drėgme, todėl joje greitai ima daugintis mikroorganizmai ir atsiranda nemalonus kvapas. Dėl to internete paplito patarimas kempinę „dezinfekuoti“ mikrobangų krosnelėje, tačiau šis triukas saugus tik laikantis kelių esminių taisyklių. Priešingu atveju galima ne tik nepasiekti norimo higienos efekto, bet ir sukelti gaisro riziką.

    Didžiausia kasdienė klaida – palikti kempinę gulėti vandenyje arba ant šlapio kriauklės dugno. Po indų plovimo ją verta gerai išskalauti, nuspausti ir padėti ten, kur ji gali išdžiūti, nes nuolatinė drėgmė pagreitina kvapo atsiradimą. Taip pat svarbu nenaudoti vienos kempinės viskam: indams skirta kempinė neturėtų keliauti prie šiukšliadėžės, grindų ar nutekėjimo angos.

    Mikrobangų krosnelė iš tiesų gali padėti sumažinti mikrobų kiekį, nes karštis veikia bakterijas, tačiau tai nėra universalus sprendimas visoms kempinėms. Kempinė turi būti šlapia, be metalinių dalių ir be likučių stiprių cheminių valiklių, kurie įkaitę gali skleisti nemalonius kvapus ar dirginti kvėpavimo takus. Sausa kempinė mikrobangų krosnelėje gali perkaisti, pradėti smilkti ar net užsidegti.

    Jei vis dėlto renkatės šį būdą, kempinę pirmiausia gausiai sudrėkinkite vandeniu ir kaitinkite trumpai, stebėdami procesą. Išėmus jos negalima liesti iškart, nes ji gali būti itin karšta ir sukelti nudegimus. Svarbiausia suprasti, kad net ir „atgaivinta“ kempinė nepakeičia reguliaraus keitimo – ypač jei ji prastai kvepia, pakitusi spalva, pradėjusi irti ar tampa lipni.

    Higieniškiausias įprotis virtuvėje – leisti kempinei tarp naudojimų visiškai išdžiūti ir turėti atskiras priemones skirtingoms užduotims. Stalviršiams geriau skirti atskirą šluostę, o sunkesniems nešvarumams – šepetį, kad neperneštumėte maisto likučių po visą virtuvę. Kartais paprasčiausias sprendimas yra teisingiausias: jei kempinė kelia įtarimų, ją saugiau išmesti ir pakeisti nauja.

  • Paliekate drėgną šluostę prie kriauklės? Ši klaida greitai įleidžia į virtuvę nemalonų kvapą

    Paliekate drėgną šluostę prie kriauklės? Ši klaida greitai įleidžia į virtuvę nemalonų kvapą

    Virtuvėje gali būti sutvarkyta, tačiau ore vis tiek išlieka sunkiai paaiškinamas nemalonus kvapas. Dažnai kaltinamas šiukšlių kibiras ar kriauklės nutekėjimas, bet reali priežastis neretai būna visai šalia: drėgna virtuvinė šluostė.

    Šluostė kasdien liečia rankas, stalviršį, išsiliejusius skysčius ir maisto likučius, todėl joje greitai susikaupia organinių nešvarumų. Kai po naudojimo ji paliekama suglamžyta ar permesta prie kriauklės, šiluma ir drėgmė sudaro palankias sąlygas daugintis kvapą keliantiems mikroorganizmams.

    Didžiausia klaida – palikti suglamžytą

    Dažniausias įprotis, dėl kurio virtuvė pradeda kvepėti prastai, yra palikti šluostę drėgną ir susuktą į gumulą. Tokiu atveju ji nespėja išdžiūti, o kvapas gali atsirasti dar tą pačią dieną, ypač šiltuoju sezonu.

    Po kiekvieno naudojimo šluostę verta kruopščiai išskalauti, gerai nuspausti ir pakabinti taip, kad ją pasiektų oras. Svarbiausia, kad ji nedžiūtų sulankstyta kriauklėje, dubenyje ar ant maišytuvo, kur drėgmė išlieka ilgiausiai.

    Viena šluostė viskam – rizikinga

    Patogu turėti vieną šluostę visiems darbams, tačiau taip kvapai ir nešvarumai lengviau paskleidžiami po visą virtuvę. Jei ta pačia šluoste nuvalomas stalviršis, nusausinamos rankos ir dar perbraukiama per spintelių fasadus, riebalai bei maisto likučiai persikelia į skirtingas vietas.

    Praktiškiau atskirti paskirtį: viena šluostė rankoms, kita stalviršiams, dar kita – sunkesniems nešvarumams. Ypač svarbu atidumas, jei šluostė turėjo kontaktą su žalia mėsa, kiaušiniais ar pieno produktais, nes tokiais atvejais praskalavimas vandeniu problemos neišsprendžia.

    Skalbimas ir džiovinimas lemia rezultatą

    Reguliarus skalbimas sumažina kvapų ir bakterijų kaupimąsi, todėl šluostes verta skalbti dažnai, pagal audinio priežiūros rekomendacijas. Ne mažiau svarbu nepalikti drėgnų šluosčių uždarame skalbinių krepšyje kelioms dienoms, nes kvapas gali įsigerti ir tapti sunkiai pašalinamas.

    Jei šluostė net ir po skalbimo išlieka nemalonaus kvapo, sustandėjusi ar nuolat dėmėta, ją geriau pakeisti. Tai vienas paprasčiausių ir pigiausių būdų greitai pagerinti virtuvės higieną ir kvapą, nepradedant nuo stiprių kvapiklių ar papildomų chemikalų.

  • Virtuviniai rankšluostėliai gali tapti bakterijų židiniu: kaip skalbti, kad būtų saugu

    Virtuviniai rankšluostėliai gali tapti bakterijų židiniu: kaip skalbti, kad būtų saugu

    Virtuviniai rankšluostėliai daugelyje namų naudojami kasdien, tačiau būtent jie neretai tampa nemalonaus kvapo ir bakterijų dauginimosi priežastimi. Drėgmė, maisto likučiai ir šiluma sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams, todėl net vizualiai švarus audinys gali būti nehigieniškas.

    Skalbimo dažnumas pirmiausia priklauso nuo to, kam rankšluostėliai naudojami. Jei jais tik trumpam paimami karšti indai ar nuimami dangčiai, dažniausiai pakanka skalbti kas kelias dienas. Tačiau jei jais valomi stalviršiai, šluostomi drėgni indai ar rankos, saugiau juos keisti kasdien.

    Didžiausia problema ta, kad audinys greitai prisigeria vandens ir ilgiau išlieka drėgnas, ypač jei džiūsta prastai vėdinamoje vietoje. Tokiu atveju rankšluostėlis liečiasi su darbo paviršiais, indais ir rankomis, todėl užterštumas lengvai persikelia į kitas virtuvės zonas. Nemalonus kvapas dažniausiai yra aiškus signalas, kad laikas jį nedelsiant keisti ir skalbti.

    Medvilninius rankšluostėlius paprasčiausia prižiūrėti skalbimo mašinoje, pasirenkant aukštesnę temperatūrą, jei tai leidžia audinio etiketė. Skalbiklio paprastai pakanka nedaug, o audinių minkštiklio geriau atsisakyti, nes jis gali sumažinti sugėrimą ir palikti plėvelę, kuri skatina kvapų kaupimąsi.

    Mikropluošto šluostėms reikia daugiau atsargumo, nes per karštas vanduo gali pažeisti pluoštą ir pabloginti valymo savybes. Tokias šluostes dažniausiai rekomenduojama skalbti iki 40 laipsnių temperatūroje. Vietoj dalies skalbiklio kartais pasirenkamas nedidelis kiekis acto, kuris gali padėti neutralizuoti kvapus, tačiau svarbu nepadauginti ir gerai išskalauti.

    Jei audinyje yra įsisenėjusių riebalų ar maisto dėmių, kai kurie namų ūkiai vis dar naudoja terminį metodą: rankšluostėlius pavirina vandenyje su soda ir nedideliu indų ploviklio kiekiu. Toks būdas gali padėti atlaisvinti riebalus ir sumažinti kvapus, tačiau po to būtina kruopščiai išskalauti ir visiškai išdžiovinti, kad drėgmė vėl netaptų problema.

    Norint išlaikyti virtuvę higienišką, svarbu ne tik skalbti, bet ir tinkamai džiovinti rankšluostėlius. Geriausia juos kabinti išskleistus, gerai vėdinamoje vietoje ir nelaikyti susuktų ar permirkusių ant kriauklės krašto. Kuo trumpiau audinys išlieka drėgnas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis taps bakterijų židiniu.

  • Ar tikrai saugu valgyti žalią parduotuvinę lašišą: viena detalė gali baigtis ligoninėje

    Ką reiškia valgyti žalią žuvį

    Žalia lašiša iš parduotuvės teoriškai gali būti valgoma, tačiau tai visada susiję su rizika. Svarbiausi pavojai yra parazitai ir bakterijos, o jų tikimybę lemia ne vien žuvies rūšis, bet ir visas kelias iki jūsų virtuvės.

    Didžiausia problema ta, kad pirkėjas dažnai nemato, kaip tiksliai žuvis buvo sugauta, kaip greitai atšaldyta, kaip transportuota ir kiek laiko laikyta vitrinose. Net trumpi temperatūros svyravimai gali padidinti mikrobiologinę riziką.

    Parazitai, bakterijos ir šaldymas

    Laukinė lašiša gyvena natūralioje aplinkoje ir minta įvairiu grobiu, todėl parazitų rizika paprastai laikoma didesne nei ūkiuose augintos žuvies. Tačiau tai nereiškia, kad ūkiuose užauginta žuvis automatiškai saugi žaliai vartoti.

    Parazitų riziką mažina užšaldymas pagal nustatytus režimus, kai žuvis pakankamai ilgai laikoma žemoje temperatūroje. Vis dėlto užšaldymas neišsprendžia visų problemų, nes bakterijos gali patekti bet kuriame etape: pjaustant, pakuojant, transportuojant ar laikant.

    Didžiausią grėsmę kelia tai, kas vyksta jau namuose: netvarkinga higiena ir kryžminė tarša, kai žalia žuvis „pasidalija“ bakterijomis su pjaustymo lentelėmis, peiliais, kriaukle ar kitais produktais. Tokiu atveju rizika išauga net ir tada, jei pati žuvis buvo kokybiška.

    Kodėl užrašai ant etikečių ne visada padeda

    Pirkėjai dažnai ieško užrašų, kurie žadėtų tinkamumą sušiui ar sašimiui, tačiau tokie apibūdinimai daugelyje rinkų nėra vieningai ir griežtai reglamentuotas kokybės ar saugos standartas. Praktikoje tai dažnai veikia kaip rinkodaros žinutė, o ne garantija, kad žuvį saugu valgyti žalią.

    Racionalesnė taktika yra vertinti pardavėjo patikimumą ir žuvies laikymo sąlygas: ar darbuotojai gali aiškiai pasakyti, kaip produktas buvo laikomas, ar laikomasi šalčio grandinės, ar vitrina tinkamai šaldo. Jei atsakymų nėra, žaliai vartoti rizika tampa nepateisinama.

    „Jei negalite gauti aiškios informacijos, kaip lašiša buvo laikyta ir ar buvo tinkamai užšaldyta, geriau nerizikuoti ir jos nevalgyti žalios“, – pabrėžia maisto saugos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Renkantis lašišą svarbūs ir akivaizdūs kokybės požymiai: žuvis turi atrodyti drėgna, tvirta, ryškios spalvos, be papilkėjusių plotų ar rusvų dėmių, o pakuotėje neturėtų kauptis skystis. Kvapas turi būti švelnus, primenantis jūrą, o ne aitrus ar „žuvinis“.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausias sprendimas yra terminis apdorojimas. Plačiai taikoma rekomendacija žuvį iškepti iki 63 laipsnių pagal Celsijų vidinės temperatūros, nes tai efektyviausiai sumažina tiek parazitų, tiek bakterijų keliamą riziką.

  • Gydytoja perspėja: pirkdami pusę arbūzo ar meliono rizikuojate infekcija – štai kodėl

    Vasarą prekyvietėse ir parduotuvėse dažnai siūloma pirkti perpjautą arbūzą ar melioną, tačiau medikai ragina būti atsargiems. Pasak vaikų gydytojos gastroenterologės Marjanos Čikalovec, būtent supjaustyti vaisiai gali tapti maisto infekcijų šaltiniu, jei jie buvo pjaustyti ar laikyti netinkamomis sąlygomis.

    Specialistė pabrėžia, kad rizika siejama ne tiek su nitratais, kiek su bakterijomis, kurios gali patekti į minkštimą pjaunant. Šią problemą savo rekomendacijose yra akcentavusios ir tarptautinės institucijos, įskaitant JAV CDC ir FDA bei Europos maisto saugos institucijas.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Arbūzai ir melionai auga ant žemės, todėl jų žievė neretai būna užteršta dirvožemio bakterijomis. Prekyboje vaisiai dažnai nėra kruopščiai nuplaunami, o kartais tik nuvalomi, todėl mikroorganizmai gali likti ant paviršiaus.

    Perpjaunant vaisių, bakterijos nuo žievės ar nešvaraus peilio lengvai perkeliamos į sultingą minkštimą. Tai ypač aktualu turguose ar laikinuose kioskuose, kur ne visada aišku, ar pjaustymo įrankiai buvo tinkamai nuplauti ir dezinfekuoti.

    „Pakanka užterštos žievės ar peilio, kad bakterijos iškart patektų į minkštimą“, – sakė Marjana Čikalovec.

    Dar viena problema – laikymas. Perpjautas arbūzas ar melionas neretai uždengiamas plėvele ir paliekamas šilumoje, kartais net tiesioginėje saulėje. Dėl didelio vandens kiekio minkštime tokia aplinka yra palanki bakterijoms sparčiai daugintis.

    Kokie simptomai gali pasireikšti?

    Netinkamai laikyto ar supjaustyto vaisiaus vartojimas gali baigtis ūmiais virškinamojo trakto sutrikimais. Dažniausiai pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, gali pakilti temperatūra.

    Didžiausia rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir tiems, kurių imunitetas silpnesnis. Tokiais atvejais net ir, atrodytų, lengva infekcija gali komplikuotis ar sukelti didesnę dehidratacijos grėsmę.

    Kaip saugiau rinktis ir laikyti?

    Medikai pataria rinktis tik sveiką, neįtrūkusį, neįpjautą arbūzą ar melioną. Prieš pjaustant svarbu kruopščiai nuplauti žievę po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti švarų peilį ir lentelę.

    Perpjautą vaisių reikėtų nedelsiant padėti į šaldytuvą ir nepalikti kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas. Jei neaišku, kada ir kokiomis sąlygomis vaisius buvo supjaustytas bei laikytas, geriau jo nepirkti.

    „Neprašykite pardavėjo perpjauti, kad pažiūrėtumėte, ir nepirkite jau supjaustytų arbūzų ar melionų, jei nežinote, kada ir kaip jie buvo laikyti“, – sakė Marjana Čikalovec.

  • Perki pjaustytą arbūzą? Viena detalė parduotuvėje gali išduoti bakterijų riziką

    Perki pjaustytą arbūzą? Viena detalė parduotuvėje gali išduoti bakterijų riziką

    Vasarą arbūzas daugeliui tampa greitu būdu atsivėsinti, tačiau pjaustytas vaisius ne visada yra saugiausias pasirinkimas. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad supjaustant arbūzą didžiausia rizika kyla ne iš pačio minkštimo, o nuo žievės ir aplinkos, kurioje jis pjaustomas.

    Arbūzas auga ant žemės, todėl jo žievė gali būti padengta dirvožemio dalelėmis, transportavimo nešvarumais ir mikroorganizmais. Jei prieš pjaustymą žievė nebuvo kruopščiai nuplauta, peilis, įsmigęs per nešvarų paviršių, gali pernešti bakterijas į vidų, kur saldus ir drėgnas minkštimas sudaro palankias sąlygas joms daugintis.

    Kada pjaustytas arbūzas rizikingiausias?

    Daugiausia abejonių kelia pjaustyti gabalai, kurie laikomi ne šaldytuve, o kambario temperatūroje, net jei jie sandariai apvynioti plėvele. Po plėvele susidaro šiltas ir drėgnas mikroklimatas, todėl mikroorganizmams lengviau daugintis, o pats vaisius greičiau praranda šviežumą.

    Dar vienas signalas pirkėjui yra pjūvio kokybė. Lygus, švarus pjūvis paprastai reiškia, kad buvo naudotas aštrus peilis ir vaisius nebuvo smarkiai spaudžiamas, o suplėšyti kraštai ir sutraiškytas minkštimas gali reikšti spartesnį gedimą, vandeningumą ir prastesnę tekstūrą.

    Ką patikrinti parduotuvėje?

    Jei vis dėlto renkatės puselę ar ketvirtį, svarbu įsitikinti, kad produktas laikomas šaldymo vitrinoje. Taip pat verta apžiūrėti plėvelę: ji turi būti nepažeista ir įtempta, be pratekėjusio skysčio, o minkštimas neturėtų skleisti rūgštaus, fermentaciją primenančio kvapo.

    Pjaustytas arbūzas dažnai kainuoja brangiau dėl darbuotojo darbo, pakuotės ir didesnių nuostolių rizikos. Norint sutaupyti, praktiškiau ieškoti mažesnio, nepjaustyto arbūzo ir jį supjaustyti namuose, prieš tai nuplovus žievę po tekančiu vandeniu ir naudojant švarų peilį bei lentelę.

    Kaip saugiai laikyti namuose?

    Parnešus pjaustytą arbūzą, plėvelę geriausia nuimti iš karto ir vaisių perkelti į švarų, sandarų indą. Jį būtina laikyti šaldytuve ir suvartoti kuo greičiau, nes supjaustytas vaisius genda greičiau, o temperatūros svyravimai, pavyzdžiui, laikymas ant stalo, riziką tik didina.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl laikymo sąlygų parduotuvėje ar vaisiaus kvapo ir išvaizdos, saugiausia rinktis nepjaustytą arbūzą. Tai paprastas sprendimas, kuris dažnai sumažina tiek galimo užteršimo, tiek ir greito gedimo tikimybę.

  • Tarakanuose aptiko tūkstančius bakterijų DNR fragmentų: ką tai sako apie jų ištvermę ir evoliuciją

    Naujas tarakonų genomų tyrimas atskleidė netikėtą detalę: kai kurių rūšių DNR slepia tūkstančius mažų fragmentų, kilusių iš su tarakonais seniai susijusios bakterijos Blattabacterium cuenoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tarakonai yra „iš dalies bakterijos“, tačiau rodo daug glaudesnius ryšius su mikrobų pasauliu, nei manyta.

    Tyrimo rezultatai publikuoti Proceedings of the National Academy of Sciences. Autorių teigimu, tai gali būti vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gyvūnų genomuose ilgainiui gali kauptis iš kitų organizmų perimtos genetinės „nuotrupos“.

    Genų „šokinėjimas“ tarp nesusijusių rūšių vadinamas horizontaliu genų pernašumu. Bakterijoms tai įprastas reiškinys, nes jos lengvai apsikeičia genetine medžiaga, ypač gyvendamos arti viena kitos, o tai, pavyzdžiui, padeda greičiau plisti atsparumui antibiotikams.

    Sudėtingesniems organizmams, tokiems kaip vabzdžiai, toks procesas laikomas retesniu, nes jų DNR saugoma ląstelės branduolyje, o paveldimi pokyčiai turi patekti į lytines ląsteles. Būtent todėl tarakonų atvejis patraukė ypatingą tyrėjų dėmesį.

    Blattabacterium bakterijos tarakonuose gyvena labai glaudžiai: jos įsikuria specialiose ląstelėse ir perduodamos iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Toks ilgalaikis „bendras gyvenimas“ sukuria daug progų bakterijų genetinei medžiagai patekti šalia šeimininko DNR ir, retais atvejais, į ją įsiterpti.

    Tyrėjai, lygindami tarakonų ir termitų genomus, ieškojo atitikmenų, būdingų Blattabacterium. Daugiausia įterpų aptikta Australijos tarakonų grupėse Panesthiinae ir Geoscapheinae, kur jų skaičius viršijo 3 000.

    Nors tarakonai garsėja ištverme, mokslininkai ragina nepervertinti šių rezultatų: dauguma aptiktų fragmentų yra labai trumpi, neretai net ne primenantys pilnaverčių genų. Tai labiau panašu į genetinius „pėdsakus“, o ne į veikiančias instrukcijas, kurios iškart suteikia naujų savybių.

    Vis dėlto intriguoja tai, kad dalis fragmentų, sprendžiant iš jų pasiskirstymo skirtingose grupėse, gali būti labai seni ir išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie ilgaamžiai įrašai kelia klausimą, ar bent kai kurie jų kartais galėjo įgyti funkciją, tačiau šiuo metu tai dar nėra patvirtinta.

    Tyrimo autoriai pabrėžia: atradimas labiau plečia supratimą apie evoliuciją ir simbiozę, nei pateikia paprastą atsakymą, kodėl tarakonus taip sunku išnaikinti. Genomai gali būti kur kas sudėtingesni, o ryšiai su mikroorganizmais – gilesni, nei ilgą laiką rodė klasikiniai modeliai.

  • Atrodo dar šviežia, bet jau pavojinga: 4 ženklai, kad maistas šaldytuve sugedo

    Maistas šaldytuve gali atrodyti visiškai įprastai, tačiau tai dar nereiškia, kad jis saugus. Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų ar jų išskiriamų toksinų ne visada pakeičia išvaizdą ar kvapą, todėl vien tik akimis pasitikėti rizikinga.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti jau paruoštus patiekalus, mėsą, žuvį, pieno produktus ir salotas su padažais. Šie produktai greičiau genda, o netinkamai laikomi gali sukelti apsinuodijimą maistu.

    Vandeningumas ir skysčio atsiskyrimas

    Jei produktai ar paruoštas maistas ima leisti vandenį, tampa vandeningi, atsiranda neįprastos sultys ar skysčio sluoksnis, tai dažnai rodo prasidėjusį gedimą. Kartu neretai keičiasi konsistencija, spalva, kvapas ar skonis.

    Vis dėlto kai kuriems produktams skysčio atsiskyrimas gali būti natūralus, pavyzdžiui, jogurtuose ar kai kuriuose padažuose. Tokiais atvejais svarbu įvertinti visumą: ar nėra blogo kvapo, pelėsio, neįprasto rūgštumo ar paviršiaus pokyčių.

    Gleivėtas, slidus paviršius

    Gleivėtumas dažniausiai susijęs su bakterijų, mielių ar pelėsinių grybų dauginimusi ant maisto paviršiaus. Tai ypač būdinga mėsai, paukštienai, žuviai, dešroms, taip pat kai kuriems paruoštiems patiekalams ir pieno produktams.

    Jei maistas tapo slidus, pakito spalva, atsirado nemalonus kvapas ar skonis, tokio produkto geriau nebevalgyti. Nuplauti ar nupjauti viršutinį sluoksnį dažniausiai nėra saugus sprendimas, nes mikroorganizmai gali būti išplitę giliau.

    Neįprastas rūgštus kvapas ar skonis

    Rūgštus kvapas ar skonis dažnai atsiranda mikroorganizmams skaidant maistą ir išskiriant organines rūgštis. Tai dažniau pasitaiko virtų patiekalų, mėsos, žuvies, padažų ir paruoštų salotų likučiuose, ypač jei jie buvo atšaldyti per lėtai.

    Svarbu nepainioti su produktais, kuriems rūgštumas yra normalus, pavyzdžiui, kefyru, jogurtu ar raugintomis daržovėmis. Tačiau jei rūgštumas atsirado ten, kur jo neturėtų būti, ir kartu keičiasi išvaizda, atsiranda dujų, putojimas ar pelėsis, produktą reikėtų išmesti.

    Spalvos pokyčiai ir dėmės

    Spalvos pasikeitimas gali reikšti oksidaciją, netinkamas laikymo sąlygas arba mikroorganizmų augimą. Žalsvos, melsvos, juodos ar baltos dėmės dažnai signalizuoja pelėsį, o patamsėjimas ar pilkšvumas gali rodyti gedimą, ypač baltyminiuose produktuose.

    Jei spalvos pokyčius lydi nemalonus kvapas, gleivėtumas ar pakitusi tekstūra, maisto vartoti nereikėtų. Vertinant saugumą, taisyklė paprasta: jei kyla rimta abejonė, geriau nerizikuoti.

    Kaip saugiau laikyti maisto likučius

    Maisto saugai itin svarbu greitai atvėsinti paruoštus patiekalus ir nelaikyti jų kambario temperatūroje per ilgai. Kuo ilgiau maistas būna šiltas, tuo palankesnės sąlygos daugintis bakterijoms.

    Likusius patiekalus verta sudėti į sandarius indus, o didesnes porcijas išskirstyti į kelis negilius indelius, kad atvėstų greičiau. Taip pat pravartu pasižymėti pagaminimo datą ir laikytis principo, kad seniausi likučiai suvartojami pirmiausia.