Tag: Bakterijos

  • Jūros gelmėse aptiktas moliuskas be žarnyno: bakterijas laiko membranų „drakono kamuoliuose“

    Giliai Pietų Kinijos jūroje mokslininkai aptiko neįprastą, į kirmėlę panašų moliuską, kuris beveik visiškai neteko žarnyno. Didelę jo kūno dalį užima milžiniška virškinimo liauka, pilna bakterijų, kurios, panašu, padeda gyvūnui maitintis.

    Dar keisčiau tai, kad šios bakterijos „sukrautos“ į mažytes, svogūną primenančias struktūras, apgaubtas daugiau nei 20 membranų sluoksnių. Tyrėjai joms suteikė netikėtą pavadinimą – „drakono kamuoliai“.

    Tiriamas gyvūnas – Chaetoderma shenloong, dar vadinamas „dieviškuoju drakono blizgiakirmiu“. Nors išvaizda primena kirmėlę, iš tiesų tai moliuskas – tolimas sraigių, kriauklių ir aštuonkojų giminaitis.

    Ši rūšis išsiskiria dydžiu ir gyvenimo sąlygomis: ji gali užaugti ilgesnė nei 15 centimetrų ir gyvena giliai jūros dugno nuosėdose, kur deguonies beveik nėra. Toks „gyvenimas purve“ daugumai gyvūnų būtų mirtinas.

    Gyvenimas ten, kur trūksta deguonies

    Tyrėjai glizgiakirmius rado Haima šaltųjų išsiveržimų (angl. cold seep) zonoje Pietų Kinijos jūroje – dešimtis centimetrų po nuosėdų paviršiumi. Matavimai rodė, kad deguonis išnyksta vos maždaug 3 milimetrus žemiau dumblo paviršiaus.

    Vis dėlto šis moliuskas klestėjo gerokai giliau už ribą, kurioje deguonies praktiškai nebelieka. Tai paskatino mokslininkus ieškoti paaiškinimo, kaip gyvūnas išgyvena tokioje aplinkoje.

    Šaltųjų išsiveržimų ekosistemose iš jūros dugno į aplinką skverbiasi tokios medžiagos kaip metanas ar vandenilio sulfidas. Skirtingai nei saulės apšviestame paviršiniame pasaulyje, čia maisto grandinės pagrindą dažnai palaiko ne fotosintezė, o chemosintezė – organinių medžiagų gamyba naudojant cheminių reakcijų energiją.

    Virškinimo sistema, kurios „nebėra“

    Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Honkongo mokslo ir technologijų universiteto, pasitelkė mikro-CT skenavimą, elektroninę mikroskopiją ir trimates anatomines rekonstrukcijas. Taip jie detaliai ištyrė, kaip sudarytas šis neįprastas moliuskas.

    Tyrimas parodė, kad daugeliui moliuskų būdinga radula – dantukais nusėta mitybos struktūra – pas šią rūšį yra smarkiai sunykusi. Dar labiau stebino tai, jog didelė žarnyno dalis, įskaitant vidurinę ir užpakalinę žarnas bei išeinamąją angą, beveik išnyko.

    Vietoje įprasto virškinamojo trakto didžiąją kūno ertmės dalį užėmė didelė, šakota virškinimo liauka. Būtent joje ir knibždėjo bakterijos.

    „Drakono sferos“ su tūkstančiais bakterijų

    Mokslininkai nustatė, kad tai – sierą oksiduojantys mikroorganizmai, galintys naudoti nuosėdose esančių junginių cheminę energiją. Kitaip tariant, moliuskas dalį „maisto gamybos“ tarsi patiki savo mikrobų partneriams.

    Simbiotinės bakterijos giliavandeniuose gyvūnuose nėra naujiena: jomis mitybai remiasi ir kai kurie vamzdiniai kirminai ar midijos, o dalis organizmų per evoliuciją net prarado virškinamąjį traktą. Tačiau Chaetoderma shenloong atveju išskirtinės pačios bakterijų „talpyklos“.

    Didelės raiškos elektroninė mikroskopija atskleidė, kad bakterijos sukrautos į sferinius skyrelius, maždaug 10–15 mikrometrų skersmens – tai maždaug dešimtadalis žmogaus plauko storio. Kiekvieną tokį skyrelį gaubė stulbinamas membranų skaičius – kartais daugiau nei 20 sluoksnių.

    Vienoje šeimininko ląstelėje, tyrėjų skaičiavimu, vidutiniškai būdavo daugiau nei 1 600 bakterinių simbiontų. Šias struktūras jie pavadino dracosphera („drakono sfera“), įkvėpti „Dragon Ball“ mangos ir anime.

    Užuomina apie evoliucijos procesus?

    Tyrėjai svarsto, ar šis organizmas negalėtų suteikti įžvalgų apie ilgalaikę skirtingų gyvybės formų integraciją. Pavyzdžiui, mitochondrijos ir chloroplastai laikomi kilusiais iš senovinių bakterijų, kurios prieš milijardus metų tapo neatskiriama kitų ląstelių dalimi.

    Ar „drakono sferos“ galėtų būti dar vienas kelias į panašų glaudų ryšį – kol kas tik spėjama. Tačiau pats atradimas parodo, kad evoliucija gali sukurti visiškai naujas ląstelines struktūras, padedančias palaikyti labai artimą šeimininko ir mikroorganizmų partnerystę.

    Kol kas lieka daug atvirų klausimų: kaip moliuskas suformuoja tokias sudėtingas membranų sistemas, kaip įgyja ir išlaiko bakterijas bei kokiu tiksliai būdu iš jų gauna maisto medžiagų. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

  • Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūroje rasta „smocžo kamuolio“ struktūrų – jos slepia šimtus bakterijų

    Pietų Kinijos jūros dugne gyvenančiame retame giliavandeniame moliuske mokslininkai aptiko iki šiol nežinomas ląstelių struktūras, pramintas „smocžo kamuoliais“.

    Jos rastos moliusko Chaetoderma shenloong virškinimo liaukoje. Gyvūnas gyvena dugno nuosėdose prie vadinamųjų šaltųjų metano ištekėjimų – vietų, kur iš jūros dugno veržiasi cheminiai junginiai, palaikantys savitus ekosistemų tinklus.

    Ši rūšis mokslui žinoma tik nuo 2024 metų, tačiau naujausi Japonijos ir Kinijos tyrėjų darbai parodė, kad organizmas turi dar vieną išskirtinę savybę. Aptiktoms struktūroms suteiktas pavadinimas dracosphera, o populiarusis praminimas siejamas su „Dragon Ball“.

    Po mikroskopu „smocžo kamuoliai“ pasirodė esantys gerokai sudėtingesni, nei manyta: kiekvieną jų gaubia daugiau nei 20 membranų sluoksnių, o viduje aptikta šimtai simbiotinių bakterijų.

    Kas yra „dracosphera“?

    DNR analizės parodė, kad šiose struktūrose yra vienos rūšies mikroorganizmai, galintys oksiduoti sieros junginius. Mokslininkų vertinimu, tai gali būti itin svarbu paties moliusko išgyvenimui.

    Šios bakterijos energiją gauna iš cheminių reakcijų ir ją naudoja organinėms medžiagoms gaminti. Toks procesas vadinamas chemosinteze – skirtingai nei fotosintezei, jam nereikia saulės šviesos, todėl jis gali vykti visiškoje vandenyno gelmių tamsoje.

    Tyrėjai aptiktas struktūras lygina su mažomis bakterijų „fermomis“: jos šeimininkui suteikia prieigą prie maistinių medžiagų aplinkoje, kur įprasti maisto šaltiniai yra labai riboti.

    Kuo šis atradimas neįprastas?

    Iki šiol buvo žinoma, kad kai kurie giliavandeniai gyvūnai chemosintezę vykdančias bakterijas laiko specializuotose ląstelėse, vadinamose bakterio­citais. Nauja tai, kad dabar aptikti papildomi, atskiri „skyreliai“ pačių bakterio­citų viduje.

    Panašių struktūrų iki šiol nebuvo stebėta nei kituose moliuskuose, nei vamzdeliniuose daugiašeriuose. Dėl to keliama prielaida, kad tai gali būti pirmasis žinomas organoidas, specializuotas chemosintezei palaikyti.

    Vis dėlto, nors struktūra aprašyta detaliai, tikroji jos funkcija kol kas lieka neaiški. Mokslininkai pateikė dvi pagrindines hipotezes, kodėl bakterijos laikomos tokiuose sudėtinguose mikroskopiniuose „kamuoliuose“.

    Dvi hipotezės: maisto sandėlis arba deguonies taupymas

    Pirma hipotezė teigia, kad „smocžo kamuoliai“ gali veikti kaip maisto atsargos. Gyvūnas galėtų periodiškai ardyti juos gaubiančias membranas, išlaisvinti bakterijas į ląstelės vidų, o tuomet jas suvirškinti ir taip gauti maistinių medžiagų.

    Įdomu tai, kad šių struktūrų viduje nerasta lizosomų – ląstelės elementų, atsakingų už virškinimą. Tai galėtų reikšti, kad virškinimas prasideda tik bakterijoms patekus už „kamuolio“ ribų.

    Antra hipotezė susijusi su itin atšiauriomis sąlygomis gelmėse. Moliuskas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia įsirausęs į dugno nuosėdas, kur deguonies mažai, todėl bakterijų „įkalinimas“ daugiasluoksnėse struktūrose galėtų riboti jų deguonies vartojimą ir palikti daugiau šio elemento pačiam gyvūnui.

    Galutinių atsakymų kol kas nėra: būtų reikalingi fiziologiniai eksperimentai su gyvais individais, tačiau tokių egzempliorių tyrėjams nepavyko gauti. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“.

  • Kokia temperatūra turi būti šaldytuve? Ne visos lentynos šaldo vienodai

    Kokia temperatūra turi būti šaldytuve? Ne visos lentynos šaldo vienodai

    Tinkama temperatūra šaldytuve – vienas svarbiausių dalykų, kad maistas ilgiau išliktų šviežias. Specialistai pabrėžia, kad skirtingose šaldytuvo vietose būna nevienodai šalta, todėl ne visus produktus verta laikyti kur papuola.

    Kaip rašoma „Interia“, temperatūra priklauso nuo šaldytuvo zonos: viršutinėje lentynoje ji gali skirtis nuo esančios daržovių ir vaisių stalčiuje. Dėl to kiekviena lentyna įprastai skirta skirtingo tipo produktams.

    Svarbiausia taisyklė – maistas šaldytuve turi būti vėsinamas, bet ne užšaldomas. Todėl temperatūra neturėtų nukristi žemiau 0 laipsnių Celsijaus.

    Kita vertus, ji neturėtų kilti ir per aukštai: daugiau nei 5 laipsniai didina pelėsio atsiradimo tikimybę ir sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms daugintis. Dažniausiai nurodoma, kad optimalus šaldytuvo temperatūros intervalas – 2–4 laipsniai Celsijaus.

    Kur slypi didžiausias skirtumas: zonos ir produktai

    Skirtingų zonų principas paprastas: jeigu šaldytuvo viduje temperatūra pasiskirsto nevienodai, tuomet ir produktų laikymo vieta ima turėti reikšmę. Dėl šios priežasties šaldytuvų lentynos ir stalčiai praktiškai „padalija“ šaltį pagal zonas.

    Tai reiškia, kad planuojant, kur dėti produktus, verta atsižvelgti ne tik į patogumą, bet ir į tai, kad vienoje vietoje maistas gali atšalti labiau, o kitoje – laikytis šilčiau.

    Kaip nustatyti temperatūrą: termostatas ir valdymas

    Norint palaikyti tinkamą temperatūrą, esminis dalykas – teisingai sureguliuotas termostatas. Šaldytuvuose, kurie turi ir šaldymo skyrių, ir šaldiklį, gali būti du atskiri termostatai (kiekvienai kamerai) arba vienas bendras.

    Dalyje šaldytuvų temperatūra reguliuojama viduje esančiu ratuku. Ant jo dažniausiai būna skalė nuo 1 iki 5, žyminti šaldymo galią, o tikslus rekomenduojamas nustatymas paprastai nurodomas konkretaus modelio instrukcijoje.

    Vis dažniau pasitaiko ir elektroniniai valdymo skydeliai, kuriais temperatūrą galima nustatyti tiksliau. Tačiau principas išlieka tas pats: svarbu siekti, kad šaldytuvo viduje laikytųsi rekomenduojamas 2–4 laipsnių Celsijaus intervalas ir neperžengti 0–5 laipsnių ribų.

    Kas gali „išderinti“ šaldytuvo darbą

    Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad yra veiksnių, galinčių neigiamai paveikti temperatūrą šaldytuve ir sutrikdyti jo darbą. Tokiais atvejais net ir nustatytas tinkamas režimas nebūtinai užtikrins, kad visose zonose bus pakankamai vėsu.

    Būtent todėl, pastebėjus, kad maistas genda greičiau nei įprastai, verta įvertinti ne tik pasirinktą temperatūrą, bet ir tai, ar šaldytuvo veikimas nėra sutrikdomas kasdieniais įpročiais.

  • Mokslininkai aptiko „zombi“ bakterijų fabrikus: DNR gamyba tęsiasi net po ląstelių žūties

    Mokslininkai aptiko „zombi“ bakterijų fabrikus: DNR gamyba tęsiasi net po ląstelių žūties

    Mokslininkai aprašė netikėtą reiškinį, kai bakterijos, regis, „miršta“, bet jų aplinkoje DNR sintezė kurį laiką vis tiek tęsiasi. Šį procesą tyrėjai prilygina biologinėms „zombi“ gamykloms, nes molekulinė „gamyba“ vyksta jau už gyvos ląstelės ribų.

    Kaip nurodoma žurnale „Angewandte Chemie International Edition“ publikuotame darbe, svarbų vaidmenį čia atlieka bakteriofagai – bakterijas užkrečiantys virusai. Jie gali ilgai tūnoti bakterijos genetinėje medžiagoje, o tinkamomis sąlygomis „atsibusti“ ir paleisti visą grandinę netikėtų įvykių.

    Tyrėjai aiškinasi, kad aktyvėję virusai paskatina dalies užkrėstų bakterijų irimą. Kartu į aplinką išsiskiria fermentai, kurie įprastai ląstelėje kopijuoja DNR, tačiau šį kartą jie išlieka aktyvūs net ir už ląstelės ribų.

    Dėl to, pasinaudodami aplinkoje esančiomis cheminėmis medžiagomis, šie fermentai gali tęsti genetinės medžiagos sintezę – tarsi „gamybos linija“ būtų įjungta net po bakterijos žūties. Mokslininkų teigimu, toks mechanizmas gali atverti kelią naujiems metodams kuriant DNR pagrindu veikiančias struktūras ir medžiagas.

    Bakterijos, virusai ir netikėta DNR sintezė

    Tyrimus atliko Gabrielio Antonio S. Minero vadovaujama komanda iš Orhuso universiteto. Eksperimente dėmesys sutelktas į dvi bakterijų rūšis: Shewanella oneidensis ir Bacillus subtilis.

    Bakterijos buvo laikomos sąlygomis, kai trūko maistinių medžiagų – tai paskatino „užmigusių“ virusų aktyvaciją. Po suaktyvėjimo bakteriofagai ėmė daugintis, o dalis užkrėstų bakterinių ląstelių suiro.

    Įprastai tokia baigtis reikštų tik naujų viruso dalelių išlaisvinimą ir šeimininko žūtį. Tačiau šį kartą tyrėjai užfiksavo, kad kartu su irimu į aplinką patekę DNR kopijavimo fermentai išlaikė aktyvumą ir pradėjo veikti „laisvai“, už ląstelės ribų.

    Kaip iš DNR gimsta tvarkingos struktūros

    Mokslininkai nustatė, kad procesą galima nukreipti pateikiant specialiai paruoštą DNR fragmentą – uždarą žiedą, kuris tampa šablonu kopijavimui. Tai leidžia vykti vadinamajai „riedančio žiedo“ replikacijai, kai ta pati seka kopijuojama daugybę kartų ir susidaro ilgos pasikartojančios DNR grandinės.

    Tos grandinės nėra vien atsitiktinis molekulių „siūlas“. Dėl tam tikrų sekų, ypač guanino motyvų, jos gali spontaniškai susitvarkyti į vadinamąsias G-kvadruplekso struktūras – tvarkingas erdvines konfigūracijas.

    Shewanella oneidensis atveju susiformavusios struktūros priminė mažus „žiedus“ ar „gėles“ ir, kaip aprašoma, galėjo siekti iki 10 mikrometrų skersmenį. Tuo metu Bacillus subtilis išaugino ilgas, į „laidus“ panašias struktūras, kurių ilgis viršijo 50 mikrometrų.

    Galimos taikymo kryptys: nuo biomaterialų iki katalizės

    Tyrėjai pabrėžia, kad šios DNR struktūros gali turėti ne tik „dekoratyvią“ reikšmę. Jos gali stiprinti biofilmo mechaninę sandarą, o taip pat, dėl gebėjimo prisijungti hemo grupes, rodyti aktyvumą, panašų į peroksidazių fermentų veikimą.

    Praktiniu požiūriu tai reikštų, kad tokios struktūros galėtų dalyvauti konkrečiose cheminėse reakcijose. Mokslininkai svarsto, kad keičiant bakterijoms pateikiamą DNR šabloną ateityje būtų įmanoma formuoti skirtingų savybių „užsakomas“ struktūras.

    Autoriai mini, jog toks mechanizmas galėtų būti pritaikomas kuriant pažangius biomaterialus, nanotechnologijų sprendimus ar pramonėje reikalingus katalizatorius. Pažymima ir tai, kad abi tirtos bakterijos jau dabar domina mokslą dėl galimų pritaikymų, susijusių su nuotekų valymu ir cheminėmis transformacijomis aplinkoje.

  • Kokia turėtų būti temperatūra šaldytuve: optimalu 2–4 °C, bet svarbios ir skirtingos zonos

    Kokia turėtų būti temperatūra šaldytuve: optimalu 2–4 °C, bet svarbios ir skirtingos zonos

    Tinkama temperatūra šaldytuve nėra tik skaičius termostate – nuo jos tiesiogiai priklauso, kaip ilgai išliks šviežias maistas ir ar nesudarysime palankių sąlygų bakterijoms.

    Kaip pabrėžia specialistai, šaldytuve temperatūra pasiskirsto netolygiai: ji skiriasi viršutinėje lentynoje, kitose lentynose ir stalčiuje, skirtame daržovėms bei vaisiams. Dėl to ir produktus verta laikyti jiems tinkamiausiose vietose.

    Maistas šaldytuve turi būti vėsinamas, o ne šaldomas – todėl temperatūra neturėtų nukristi žemiau 0 laipsnių Celsijaus. Esant žemesnei temperatūrai dalis produktų gali pradėti šalti, prarasti tekstūrą ir skonį.

    Kita vertus, per šilta aplinka taip pat pavojinga: kai temperatūra viršija 5 laipsnius, lengviau atsiranda pelėsis ir greičiau dauginasi bakterijos. Dėl to įprastai nurodoma, kad optimali temperatūra šaldytuve turėtų būti 2–4 laipsniai.

    Skirtingos zonos – skirtingiems produktams

    Temperatūros skirtumai šaldytuvo viduje nėra atsitiktiniai. Būtent todėl atskiros lentynos ir stalčiai pritaikyti skirtingiems produktams laikyti – vienur vėsiau, kitur šiek tiek šilčiau.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ir nustačius tinkamą bendrą temperatūrą, dalis produktų vienose vietose išsilaikys geriau nei kitose. Jei šaldytuve dažnai genda maistas, verta peržiūrėti ne tik nustatymus, bet ir tai, kur ką laikote.

    Termostato nustatymas: ką svarbu žinoti

    Norint palaikyti tinkamą temperatūrą, svarbiausia teisingai sureguliuoti termostatą. Šaldytuvuose su šaldytuvo kamera ir šaldikliu termostatai gali būti du atskiri arba vienas bendras abiem skyriams.

    Daugelyje modelių temperatūra reguliuojama viduje esančiu ratuku su žymomis, pavyzdžiui, nuo 1 iki 5, kurios rodo vėsinimo intensyvumą. Ką tiksliai reiškia konkreti skalė ir koks nustatymas rekomenduojamas, paprastai nurodoma šaldytuvo naudojimo instrukcijoje.

    Vis dažniau temperatūra valdoma ir elektroniniu valdymo skydeliu. Tokiu atveju nustatymus paprastai galima matyti tiksliau, tačiau principas išlieka tas pats – svarbu išlaikyti 2–4 laipsnių ribas ir neperžengti 0–5 laipsnių intervalo.

    Kas gali „išderinti“ temperatūrą

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad net ir teisingai nustatytas termostatas ne visada garantuoja pastovią temperatūrą. Jai neigiamai gali turėti įtakos veiksniai, dėl kurių šaldytuvas dirba ne taip efektyviai.

    Jei pastebite, kad šaldytuve atsiranda neįprastai šiltų zonų arba, priešingai, kai kurie produktai ima apšalti, verta įvertinti, ar nepasikeitė laikymo įpročiai ir ar prietaisas veikia stabiliai.

  • Išsivirėte kavą „Keurig“ aparatu? Nepalikite kapsulės laikiklyje – tai gali užkimšti adatą

    Vienkartinių kapsulių kavos aparatai „Keurig“ daugeliui tapo greitu būdu pasidaryti kavos puodelį, tačiau po virimo svarbi viena smulkmena, kurią žmonės dažnai pamiršta.

    Kaip rašoma „Food Republic“, pasibaigus virimo ciklui verta kuo greičiau išimti panaudotą K-Cup kapsulę iš laikiklio. Tai gali turėti įtakos tiek aparato veikimui, tiek švarai.

    Palikta kapsulė ilgiau stovi drėgnoje aplinkoje, o šlapi kavos tirščiai laikui bėgant gali patekti į pradūrimo adatos plyšelius. Dėl to adata ima nešvarėti ir gali užsikimšti.

    Užsikimšusi adata – nemaloni problema: aparatas gali pradėti veikti netinkamai, o adatos valymas tampa papildomu darbu, ypač ryte, kai skubama.

    Kaip kapsulė prisideda prie gedimų

    Adata, kuri virimo metu praduria kapsulę, yra viena jautriausių vietų. Jei panaudotos kapsulės nuolat paliekamos laikiklyje, drėgnos kavos liekanos gali pamažu kauptis ir apsunkinti vandens pratekėjimą.

    Tokiu atveju gali tekti imtis adatos atkimšimo ir kruopštesnio valymo, o tai, kaip pabrėžiama, nėra pats paprasčiausias procesas.

    Jei turite įprotį kapsulę palikti per naktį ar dar ilgiau, siūloma nusistatyti priminimą telefone ar išmaniajame laikrodyje iškart, kai pasidedate puodelį.

    Ne tik patogumo, bet ir higienos klausimas

    Straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į higieną: uždarytas kapsulės laikiklis su panaudota kapsule sudaro tamsią, drėgną ir trumpam šiltą terpę, kurioje gali daugintis bakterijos.

    Teigiama, kad nešvarus kavos aparatas gali tapti potencialiai kenksmingų bakterijų, pavyzdžiui, E. coli ar stafilokokų, veisimosi vieta. Nors jos dažnai būna nepavojingos, palankiomis sąlygomis ir didesniais kiekiais gali sukelti rimtus negalavimus.

    Ypač svarbu laikytis šios taisyklės, jei aparatu naudojasi keli žmonės, pavyzdžiui, darbovietėje – tuomet švara tampa ne tik patogumo, bet ir bendros atsakomybės klausimu.

  • Saharos dulkės pasiekė Amazoniją: mokslininkai aptiko bakterijas ir 3 kartus daugiau endotoksinų

    Saharos dulkės pasiekė Amazoniją: mokslininkai aptiko bakterijas ir 3 kartus daugiau endotoksinų

    Kelionė per Atlantą ir netikėtas „krovinys“

    Milžiniški dulkių debesys iš Sacharos reguliariai įveikia tūkstančius kilometrų, kerta Atlanto vandenyną ir pasiekia Amazonijos atogrąžų miškus. Naujas tyrimas rodo, kad kartu su mineralinėmis dalelėmis į Pietų Ameriką atkeliauja ir bakterijos, galinčios pastebimai pakeisti oro mikrobiologinę sudėtį.

    Mokslininkai nustatė, kad dulkių epizodų metu ore virš Amazonijos padidėja sausų dirvožemių ir dykumų ekosistemoms būdingų bakterijų dalis. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Communications Earth and Environment.

    Kaip buvo fiksuotos dulkės ir mikroorganizmai

    Duomenys rinkti pasitelkiant Amazon Tall Tower Observatory (ATTO) infrastruktūrą, kuri leidžia atlikti ilgalaikius atmosferos matavimus Amazonijos gilumoje. 2020 metų vasario mėnesį tris savaites buvo imami oro mėginiai 42 ir 323 metrų aukštyje, o per penkias dienas užfiksuotas aiškus dykuminių dulkių atplūdimas iš Šiaurės Afrikos.

    Oro masių analizė parodė, kad kelionė iš Afrikos iki Amazonijos truko apie 10 dienų. Surinkti mėginiai filtruoti, o vėliau taikyti genetiniai metodai, leidę nustatyti, kokie mikroorganizmai buvo atnešti kartu su dulkėmis.

    Kuo išsiskyrė bakterijos ir kodėl tai svarbu sveikatai

    Tyrėjai aptiko bakterijų, siejamų su vadinamosiomis biologinėmis dirvožemio plutomis, gyvomis plonomis dangomis, kurias sudaro bakterijos, melsvabakterės, grybai ir kiti organizmai. Genetinis panašumas su Sacharos mikroorganizmais patvirtino jų afrikietišką kilmę ir tai, kad mikroorganizmų pernaša gali vykti tarp žemynų.

    Skirtingai nei bakterijos, grybų sudėtis ore virš Amazonijos išliko santykinai stabili. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad atogrąžų miškai nuolat išskiria labai daug sporų, todėl papildomas srautas iš tolimų regionų bendrame fone gali būti mažiau pastebimas.

    Didžiausią susirūpinimą kelia endotoksinų pokyčiai. Dulkių atplūdžio metu jų koncentracija ore padidėjo maždaug tris kartus, o endotoksinai gali būti susiję su uždegiminėmis organizmo reakcijomis, ypač jautresniems žmonėms ar esant didesnei aerozolių koncentracijai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad genetinės medžiagos aptikimas dar nereiškia, jog visi mikroorganizmai išlieka gyvybingi po kelionės per vandenyną. Tolimesni darbai turėtų atsakyti, ar atneštos bakterijos gali įsitvirtinti, paveikti vietos ekosistemas, atmosferos procesus ar regiono gyventojų sveikatą.

  • Kaip palikti skalbyklės dureles po skalbimo: klaida gali kainuoti remontą – štai taisyklė

    Kaip palikti skalbyklės dureles po skalbimo: klaida gali kainuoti remontą – štai taisyklė

    Kur slypi problema

    Daugelis po skalbimo palieka skalbyklės dureles plačiai atidarytas, kad vidus greičiau išdžiūtų ir neatsirastų blogas kvapas. Tai išties padeda sumažinti drėgmę būgne, tačiau ne visais atvejais yra geriausias sprendimas pačiam įrenginiui.

    Uždarius dureles iškart po skalbimo, būgne ir guminiame sandariklyje lieka vandens, o šiltoje ir drėgnoje aplinkoje greičiau dauginasi bakterijos bei pelėsis. Dėl to ilgainiui gali atsirasti įsisenėjęs kvapas, kuris persiduoda ir šviežiai išskalbtoms tekstilėms.

    Kiek laiko laikyti praviras

    Praktiška taisyklė paprasta: po ciklo dureles verta palikti praviras bent 30 minučių, kad pasišalintų garai ir sumažėtų kondensatas. Jei būgne ar ant stiklo vis dar matote lašus, geriau palaukti ilgiau, kol paviršiai pradžius.

    Tačiau durelių nereikia laikyti atvertų iki galo visą dieną. Daugeliui modelių pakanka nedidelio tarpelio, per kurį cirkuliuos oras, o įrenginys nebus be reikalo apkraunamas.

    Kodėl nereikia atverti plačiai

    Ilgai plačiai atvertos durelės kai kuriuose modeliuose gali papildomai apkrauti vyrius ir fiksavimo mechanizmą, ypač jei durelėmis kas nors netyčia pasiremia. Tokiose situacijose ilgainiui durelės gali imti svirti, o užsidarymas tapti netolygus.

    Rizika didėja ir tada, kai ant durelių džiovinami rankšluosčiai ar kabinami drėgni daiktai. Gamintojų rekomendacijos skiriasi, todėl saugiausia vadovautis konkretaus modelio instrukcija ir laikytis joje nurodyto vėdinimo režimo.

    Ką daryti, jei skalbyklė ima skleisti kvapą

    Jei nemalonus kvapas jaučiamas net ir reguliariai vėdinant, dažnai problema slypi ne būgne, o vietose, kur kaupiasi vanduo ir nešvarumai. Pirmiausia verta apžiūrėti guminį sandariklį aplink angą, nes jo raukšlėse dažnai užsilaiko drėgmė, pūkeliai ir skalbiklio likučiai.

    Po kiekvieno skalbimo naudinga sandariklį nuvalyti minkšta šluoste ir nusausinti įdubas. Taip pat pravartu praverti ar ištraukti skalbiklių stalčiuką, nes jame neretai lieka vandens, kuris ilgainiui pradeda skleisti kvapą.

    Priežiūra ir temperatūros vaidmuo

    Dažnas skalbimas žemoje temperatūroje padeda taupyti energiją, bet gali lemti didesnį apnašų ir nešvarumų kaupimąsi vidinėse dalyse. Dėl to kartkartėmis verta įjungti būgno valymo programą arba tuščią ciklą aukštesnėje temperatūroje, jei tai numato gamintojas.

    Svarbu nepersistengti su skalbiklio kiekiu: didesnė dozė nebūtinai geriau išskalbia, o jos perteklius gali blogiau išsiplauti, kauptis įrenginyje ir didinti kvapo riziką. Dozuokite pagal pakuotės nurodymus, įvertinę vandens kietumą, skalbinių kiekį ir nešvarumo lygį.

    Jei kvapas kartojasi, o matomos apnašos ar vandens sankaupos nesumažėja, verta patikrinti siurblio filtrą ir nuotekų kelią pagal instrukciją. Tokia profilaktika dažnai padeda išvengti ne tik kvapo, bet ir brangesnių gedimų.

  • II pasaulinio karo laivų vrakai tapo gyvybės oaze: bakterijos klesti net toksiškame kure

    II pasaulinio karo laivų vrakai tapo gyvybės oaze: bakterijos klesti net toksiškame kure

    II pasaulinio karo laivų vrakai dažnai laikomi uždelsto veikimo ekologinėmis bombomis, nes korozijai ardomi korpusai ilgainiui ima leisti degalus ir kitus teršalus. Tačiau nauji tyrimai rodo paradoksą: net ir tokiame toksiškame „maisto“ šaltinyje gali susiformuoti gausios mikroorganizmų bendrijos.

    Mokslininkai tyrė Mikronezijos Chuuko lagūną vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kur 1944 metais per JAV operaciją „Hailstone“ buvo sunaikinta daug Japonijos karinių laivų. Dalis jų nuskendo ir iki šiol guli dugne, o kai kurie tebepraleidžia į vandenį naftos produktus.

    Analizės centre atsidūrė du vrakai: tanklaivis „Shinkoku Maru“ ir kariniams tikslams pritaikytas keleivinis krovininis laivas „Kiyosumi Maru“. Skirtumas svarbus, nes viename aptikta vidutinio sunkumo krosnių alyva, o kitame – sunkesnės naftos liekanos, kurios paprastai yra atsparesnės natūraliam irimui.

    Komanda paėmė kuro mėginius iš abiejų laivų, taip pat mėginius iš ribos, kur „Shinkoku Maru“ atveju susitinka alyva ir jūros vanduo. Tuomet buvo vertinama mėginių cheminė sudėtis ir tiriama mikroorganizmų DNR, siekiant suprasti, kas iš tiesų gyvena šioje itin nepalankioje terpėje.

    Rezultatai parodė didžiulę įvairovę: identifikuotos bakterijos, priskiriamos 1 505 klasifikacijoms rūšies lygiu, apimančioms 432 šeimas ir 107 klases. Tarp dominuojančių grupių buvo Proteobacteria, o tai atitinka ir kitų su naftos tarša siejamų jūrinių buveinių stebėjimus.

    Ypatingo dėmesio sulaukė bakterijos, priskiriamos Ralstonia, Sphingomonas ir Corynebacterium gentims. Literatūroje aprašyta, kad dalis šių genčių rūšių gali naudoti angliavandenilius kaip anglies ir energijos šaltinį, todėl teoriškai jos galėtų prisidėti prie natūralaus naftos junginių skaidymo.

    Tyrimas išryškino ir tai, kad skiriasi bendrijos pačiame kure ir ties alyvos bei vandens sandūra. Tokia riba jūrinėje aplinkoje dažnai laikoma itin aktyvia zona, nes čia mikroorganizmams lengviau pasiekti ir deguonį, ir organinius junginius, o sąlygos būna įvairesnės nei vienalytėje terpėje.

    Ar tai gali padėti mažinti taršą?

    Šie duomenys svarbūs kalbant apie bioremediaciją, kai taršai mažinti pasitelkiami organizmai ar jų procesai. Jei dalis vrakuose aptiktų mikroorganizmų iš tiesų aktyviai skaido naftos angliavandenilius, ateityje tai galėtų papildyti strategijas, skirtas mažinti lėtinių nuotėkių žalą.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribotumą: vien DNR aptikimas nereiškia, kad bakterijos realiai intensyviai ardo kurą būtent tomis sąlygomis, kurios vyrauja jūros dugne. Tam reikėtų papildomų tyrimų, rodančių mikroorganizmų aktyvumą, metabolinius kelius ir faktinius skaidymo tempus.

    Ilgalaikė vrakų problema niekur nedingsta

    Net jei dalis taršos ilgainiui skaidoma natūraliai, seni nuskendę laivai išlieka rizikos šaltiniu, nes korozija tęsiasi dešimtmečius. Be cheminių teršalų, aplinkai pavojų gali kelti ir sprogmenų likučiai, taip pat sunkieji metalai bei kitos medžiagos, galinčios patekti į maisto grandines.

    Chuuko lagūna yra viena žinomiausių tokių vietų pasaulyje, todėl mokslininkų dėmesys jai nestebina. Šio regiono pavyzdys primena, kad istorinė karinė veikla iki šiol formuoja jūrų ekosistemas, o sprendimai turi derinti ekologiją, saugumą ir realias technines galimybes tvarkyti giliai nuskendusius objektus.

  • Antrojo pasaulinio karo laivų nuotekis stebina: seni degalai tapo namais tūkstančiams bakterijų

    Antrojo pasaulinio karo laivų nuotekis stebina: seni degalai tapo namais tūkstančiams bakterijų

    Degaluose aptiko netikėtą gyvybę

    Daugiau kaip prieš 80 metų Ramiajame vandenyne nuskendę Antrojo pasaulinio karo laivai iki šiol kelia grėsmę aplinkai, nes jų korpusams koroduojant į vandenį pamažu sunkiasi degalai. Tačiau naujas tyrimas rodo paradoksą: pačiame sename kuru aptikta itin įvairi bakterijų bendrija.

    Mokslininkai analizavo degalus, paimtus iš dviejų Japonijos laivų nuolaužų Mikronezijoje, Čuuko lagūnoje. DNR sekoskaita atskleidė, kad degaluose ir jų sandūroje su jūros vandeniu gali klestėti mikroorganizmai, siejami su angliavandenilių skaidymu.

    Čuuko lagūna – ilgalaikės taršos židinys

    Čuuko lagūna, anksčiau vadinta Truko atolu, Antrojo pasaulinio karo metais buvo svarbi Japonijos karinė bazė. Po 1944 metais vykdytų Jungtinių Valstijų antskrydžių dugne liko dešimtys laivų, kurie tapo nuolatiniu taršos šaltiniu.

    Tarša pavojinga tuo, kad dalis degalų dešimtmečius išlieka įkalinti cisternose, o korozijai atveriant naujas ertmes, naftos produktai vėl patenka į aplinką. Tokie nuotėkiai ypač rizikingi rifams, žuvų ištekliams ir pakrančių bendruomenėms, kurios priklauso nuo žvejybos.

    Ką tiksliai rado mokslininkai

    Tyrėjų dėmesio centre buvo du laivai: tanklaivis Shinkoku Maru ir krovininis keleivinis laivas Kiyosumi Maru, karo metu pritaikytas karinėms reikmėms. Iš vieno jų į aplinką sklido vidutinio sunkumo kuras, iš kito – sunkesnis, tirštesnis kuras, kurio sudėtis paprastai laikoma atsparesne skaidymui.

    Cheminė analizė patvirtino, kad degaluose yra kompleksinis naftos angliavandenilių mišinys, įskaitant junginius, kurie gali būti toksiški jūrų organizmams. Vis dėlto didžiausias netikėtumas buvo biologinis vaizdas: identifikuota plati bakterijų įvairovė, apimanti 1 505 rūšies lygmens klasifikacijas.

    Tarp aptiktų bakterijų minimos gentys, kurių atskiros rūšys literatūroje siejamos su naftos produktų skaidymu, pavyzdžiui, Ralstonia, Sphingomonas ir Corynebacterium. Tai svarbu todėl, kad tokie mikroorganizmai teoriškai galėtų prisidėti prie natūralaus teršalų irimo, nors pats tyrimas tiesiogiai nematavo skaidymo aktyvumo.

    „Nepaisant šių angliavandenilių toksiškumo jūrų ekosistemoms ir visuomenės sveikatai, tiek kuro alyva, tiek jūros vandens ir alyvos sandūra palaikė įvairią bakterijų bendriją“, – rašė tyrėjai.

    Ar tai gali padėti valyti taršą

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad bakterijų buvimas dar nereiškia, jog jos efektyviai skaido teršalus realiomis sąlygomis. Vis dėlto skirtinga bakterijų sudėtis pačiame kure ir jo sandūroje su vandeniu leidžia manyti, kad ilgalaikė angliavandenilių ekspozicija formuoja specifinį mikrobiomą.

    Jei ateities tyrimai patvirtintų aktyvų naftos angliavandenilių skaidymą, tai galėtų sustiprinti bioremediacijos kryptį, kai taršai mažinti pasitelkiami mikroorganizmai. Praktikoje toks kelias paprastai derinamas su nuolaužų būklės vertinimu, nuotėkio prevencija ir, kai įmanoma, likusių degalų išsiurbimu.

    Tuo pat metu problema lieka globali: jūrose vis dar yra šimtai karo laikų tanklaivių ir aprūpinimo laivų, kuriuose gali būti likę naftos produktų. Senstant metalui, taršos rizika didėja, todėl mokslininkų įžvalgos apie natūralias mikrobų bendrijas gali tapti svarbia dalimi planuojant aplinkosaugos sprendimus.