CP v2

Tag: Bakterijos

  • Šį kiaušinį išmeskite iškart: paprastas vandens testas parodo, kada jis nebetinkamas

    Šaldytuve kiaušiniai išsilaiko ilgiau

    Kiaušiniai, laikomi pastovioje žemoje temperatūroje, dažnai išlieka tinkami vartoti ir po ant pakuotės nurodytos minimalios tinkamumo datos. Vis dėlto saugumą lemia ne vien data, o laikymo sąlygos, lukšto būklė ir tai, ar produktas nebuvo ilgai laikytas kambario temperatūroje.

    Medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra nepertraukiama šaltoji grandinė: jei kiaušiniai buvo atšilę ir vėl atšaldyti, padidėja rizika, kad bakterijos dauginsis greičiau. Taip pat didesnę riziką kelia įskilęs ar nešvarus lukštas, nes per pažeidimus mikroorganizmai gali lengviau patekti į vidų.

    Stiklinė vandens pasako daug

    Vienas greičiausių būdų įvertinti kiaušinio šviežumą namuose yra vadinamasis vandens testas. Į aukštesnį indą įpilkite šalto vandens ir atsargiai įdėkite kiaušinį, jo nesudaužydami.

    Jei kiaušinis guli horizontaliai ant dugno, jis paprastai būna labai šviežias. Jei stovi vertikaliai ant dugno, jis yra senesnis, tačiau dažnai dar gali būti tinkamas termiškai apdorotiems patiekalams, jei nėra kitų gedimo požymių.

    Jei kiaušinis iškyla į paviršių, jo geriau nebevartoti. Taip nutinka todėl, kad laikui bėgant per porėtą lukštą pasišalina dalis drėgmės, o viduje didėja oro kamera, todėl kiaušinis tampa labiau plūdrus.

    Kada kiaušinį būtina išmesti?

    Vandens testas labiau parodo šviežumą, bet negarantuoja, kad kiaušinyje nėra bakterijų. Patikimiausia papildoma patikra yra kiaušinį įmušti į atskirą dubenėlį ir įvertinti kvapą bei išvaizdą.

    Jei juntamas aiškiai nemalonus, supuvęs ar sieros primenantis kvapas, tokį kiaušinį reikia nedelsiant išmesti. Taip pat įtarimų turėtų kelti neįprastos spalvos dėmės ar pakitimai, pavyzdžiui, žalsvi, pilkšvi ar juodi plotai, kurie gali rodyti bakterijų ar pelėsių veiklą.

    Rizikuoti nerekomenduojama ir tada, kai lukštas įskilęs, o neaišku, kada tai įvyko, arba ant lukšto matosi slidus ar miltingas apnašas. Maisto saugos specialistai primena paprastą taisyklę: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kiaušinio būklės, saugiau jį išmesti, nei rizikuoti apsinuodijimu.

  • Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Virtuvėje higiena prasideda nuo smulkmenų, o indų plovimo kempinė yra viena dažniausiai naudojamų priemonių namuose. Ji nuolat liečiasi su maisto likučiais, riebalais ir drėgme, todėl gali tapti patogia terpe mikroorganizmams. Dėl to svarbu ne tik kuo plaunate, bet ir kaip atskiriate kempines pagal paskirtį.

    Dažna klaida yra ta pati kempinė, naudojama ir indams, ir kriauklei, ir šiukšliadėžei ar net vonios kambariui. Tokiu atveju nešvarumai bei bakterijos lengvai perkeliami tarp paviršių, o vėliau gali patekti ant įrankių ar indų, kurie tiesiogiai kontaktuoja su maistu. Paprastas atskyrimas pagal paskirtį sumažina kryžminės taršos riziką.

    Kaip pažymėti kempinę?

    Vienas paprasčiausių būdų yra aiškus žymėjimas žirklėmis. Pakanka nukirpti vieną kempinės kampą, kad iš karto būtų matyti, jog ji nebeskirta indams ir neturėtų grįžti prie kriauklės. Taip lengviau išvengti įpročio automatiškai griebti pirmą po ranka pasitaikiusią kempinę.

    Pažymėta kempinė gali būti skirta šiukšliadėžės plovimui, palangių ar batų padų valymui, taip pat balkono ar garažo darbams. Toks sprendimas padeda ir organizuoti buitį, kai namuose tvarkosi keli žmonės. Visiems aiškiau, kuri priemonė kam skirta.

    Kodėl viena kempinė viskam netinka?

    Virtuvės kempinės greitai prisigeria drėgmės, o kartu su maisto likučiais susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms. Jei ta pati kempinė naudojama įvairiems paviršiams, užterštumas gali persikelti ant vietų, kur ruošiamas maistas. Būtent todėl praktikoje rekomenduojama atskirti priemones bent jau virtuvei ir kitoms namų zonoms.

    Kasdienėje rutinoje svarbu ir tai, kaip kempinė laikoma. Jei ji visada paliekama šlapia, neišskalauta ir nedžiūsta, nemalonus kvapas bei gleivėta tekstūra atsiranda greičiau. Todėl po naudojimo verta ją gerai išskalauti, nuspausti ir laikyti taip, kad galėtų išdžiūti.

    Sena kempinė dar praverčia

    Net ir tada, kai kempinė jau nebetinka indams, ji nebūtinai iškart keliauja į šiukšlių dėžę. Pažymėtą kempinę galima naudoti gėlių vazonų ar jų padėklų valymui, plastikiniams dėžėms, lauko baldams ar net sodo įrankiams nušveisti. Tokiems darbams ji dažnai tinka ne prasčiau nei nauja.

    Jei namuose turite kelias senesnes kempines, jas patogu paskirstyti skirtingoms užduotims ir laikyti atskirai. Taip rečiau tenka imti naujas priemones smulkiems, bet šiurkštesniems valymo darbams. Be to, sumažėja rizika, kad kempinė, skirta nešvariems paviršiams, netyčia vėl bus panaudota virtuvėje.

  • Nemaloni tiesa apie rankšluostį: 1 cm2 gali knibždėti 164 000 bakterijų – ką daryti

    Nemaloni tiesa apie rankšluostį: 1 cm2 gali knibždėti 164 000 bakterijų – ką daryti

    Rankšluostis po maudynių dažnai atrodo švarus, tačiau mikrobiologiniai tyrimai rodo priešingą vaizdą. Drėgnoje audinio struktūroje greitai kaupiasi odos ląstelės, sebumas ir prakaito likučiai, o kartu su jais dauginasi mikroorganizmai. Skaičiuojama, kad 1 kvadratiniame centimetre rankšluosčio gali būti iki 164 000 bakterijų.

    Tokį užterštumą lemia paprasta priežastis: rankšluostis sugeria drėgmę ir ilgai neišdžiūsta, ypač prastai vėdinamuose vonios kambariuose. Bakterijoms tai palanki terpė, todėl vien įprotis skalbti kartą per savaitę daugeliu atvejų sudaro geras sąlygas joms sparčiai plisti.

    Tyrimuose taip pat fiksuota, kad didelė dalis namuose naudojamų rankšluosčių būna užteršti žarnyno bakterijų grupei priskiriamais mikroorganizmais, o dalyje aptinkama ir Escherichia coli. Tokios bakterijos ant audinio dažniausiai patenka dėl nepakankamos rankų higienos po tualeto arba liečiant rankšluostį nešvariomis rankomis.

    Kodėl rankšluostis keičiasi greičiau

    Naudojant rankšluostį, jo mikrobinė sudėtis kinta ir ima skirtis nuo natūralios odos mikrofloros. Drėgnoje aplinkoje bakterijos gali formuoti biofilmus, kurie prisitvirtina prie pluošto ir tampa atsparesni įprastam išskalavimui. Būtent tai siejama su nemaloniu kvapu ir audinio papilkėjimu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų rankšluosčiuose atsiranda ne nuo odos, o iš pačios vonios kambario aplinkos. Kuo daugiau drėgmės, tuo lengviau mikroorganizmams išlikti ant paviršių ir persikelti ant tekstilės, ypač jei rankšluostis kabinamas šalia kriauklės ar dušo zonos.

    Kaip dažnai skalbti ir kaip džiovinti

    Dažniausiai minimos rekomendacijos namų ūkiams yra rankšluosčius skalbti kas 2–3 dienas arba keisti po 2–3 naudojimų, ypač jei juo šluostomasi kasdien. Higienos požiūriu svarbi ir skalbimo temperatūra, nes žema temperatūra ne visada pašalina giliai pluošte esančius mikroorganizmus.

    Ne mažiau svarbus ir džiovinimas tarp naudojimų. Rankšluostį verta išskleisti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje, kad jis visiškai išdžiūtų iki kito karto. Susuktas į gniužulą ar pakabintas sulankstytas jis ilgiau išlaiko drėgmę ir tampa savotišku bakterijų inkubatoriumi.

    Dar viena taisyklė, kuri dažnai pamirštama, yra rankšluosčių nesidalijimas su kitais šeimos nariais. Net jei žmogus jaučiasi sveikas, toks įprotis gali lengviau pernešti mikroorganizmus, o peršalimo ar virškinamojo trakto negalavimų laikotarpiu rizika dar labiau išauga.

  • Šaldytuvas pilnas nematomų grėsmių: ekspertai atskleidė, kaip pailginti maisto galiojimą

    Šaldytuvas dažnai laikomas saugiausia vieta virtuvėje, tačiau mikrobiologai pabrėžia, kad jis nėra sterili erdvė. Net ir žemoje temperatūroje ant lentynų bei stalčių gali išlikti bakterijos ir pelėsiai, o tai ilgainiui spartina maisto gedimą ir didina kryžminės taršos riziką.

    Dažniausiai šaldytuve vyrauja gedimą sukeliantys mikroorganizmai, ypač mėgstantys vėsią ir drėgną aplinką. Jie nebūtinai pavojingi sveikatai, bet lemia, kad daržovės vysta, uogos greičiau pūva, o pieno produktai praranda kokybę dar nepasibaigus nurodytam terminui.

    Kur šaldytuve kaupiasi tarša?

    Didžiausios taršos židiniai paprastai atsiranda ten, kur sunkiausia kruopščiai išvalyti: daržovių stalčių grioveliuose, tarpinėse, apatiniuose kampuose. Būtent čia dažniau kaupiasi drėgmė, o išsilieję skysčiai tampa patogia terpe mikroorganizmams plisti.

    Dar viena rizikinga vieta yra šaldytuvo durų lentynėlės, kur temperatūra labiausiai svyruoja dėl nuolatinio varstymo. Temperatūros šuoliai ne tik blogina produktų laikymosi sąlygas, bet ir trumpina jų šviežumo laiką.

    Svarbiausias skaičius – šaldytuvo temperatūra

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja orientuotis į maždaug 2–4 laipsnių temperatūrą, o praktiškai dažnai siūloma nustatyti apie 2 laipsnius, kad atidarant duris trumpam pakilusi temperatūra neperžengtų saugesnės ribos. Vien tik rankenėlės padėtis gali klaidinti, todėl verta naudoti atskirą šaldytuvo termometrą.

    Skirtumas kelių laipsnių ribose gali turėti apčiuopiamą įtaką produktų galiojimo laikui. Kuo šilčiau šaldytuve, tuo greičiau daugėja gedimą skatinančių mikroorganizmų, todėl pienas, mėsa ar žuvis šviežumą praranda gerokai anksčiau.

    Įpročiai, kurie realiai prailgina galiojimą

    Didžiausią efektą duoda paprasti veiksmai: išsiliejusius skysčius būtina nuvalyti nedelsiant, net jei tai atrodo tik vanduo. Drėgmė ant lentynų ir stalčių dugno padeda mikroorganizmams lengviau plisti nuo vieno produkto prie kito.

    Daržovių ir uogų nereikėtų laikyti šlapiai nuplautų, jei jos nebuvo gerai nusausintos. Drėgmė pakuotėse ir maišeliuose tampa viena dažniausių priežasčių, kodėl žalumynai sukrenta, o uogos pradeda pelyti vos per kelias dienas.

    Pravartu planuoti vartojimą pagal gendantį greitį: pirmiausia suvalgyti uogas, salotas ir žalumynus, o vėliau palikti tvirtesnes daržoves ar vaisius. Jei šaldytuvas turi stalčius su drėgmės reguliavimu, vieną verta skirti didesnei drėgmei žalumynams, kitą mažesnei drėgmei vaisiams, kuriems svarbu, kad dujos lengviau pasišalintų.

    Specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai sterilus šaldytuvas, nes tai praktiškai neįmanoma. Svarbiausia sudaryti sąlygas, kad mikroorganizmams būtų kuo sunkiau daugintis, o maistas kuo ilgiau išliktų šviežias ir saugus.

  • Virtuvinį rankšluostį naudojate kelis kartus? Ekspertai įspėja: bakterijos dauginasi žaibiškai

    Virtuvinis rankšluostis dažnai atrodo švarus, tačiau vos per kelias valandas jis gali tapti bakterijoms palankia terpe. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad rankšluostis nuolat kontaktuoja su drėgme, maisto likučiais ir mūsų rankomis, todėl užterštumas auga greičiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Pagrindinė problema ta, kad šluostant indus, stalviršius ar džiovinant rankas mikroorganizmai ne tik kaupiasi audinyje, bet ir lengvai pernešami ant paviršių. Taip užterštas rankšluostis gali tapti „tiltu“ tarp kriauklės zonos, pjaustymo lentelių, švarių indų ir net jau paruošto maisto.

    Kodėl rankšluostis taip greitai užsiteršia?

    Maisto likučiai, drėgmė ir šiluma sudaro idealias sąlygas bakterijoms daugintis, ypač jei rankšluostis ilgai lieka drėgnas. Net jei audinys vizualiai atrodo švarus, mikrobinė tarša gali būti reikšminga, nes bakterijos plika akimi nematomos.

    Specialistai aiškina, kad kambario temperatūroje bakterijų kiekis gali didėti labai sparčiai, o kuo dažniau rankšluostis naudojamas skirtingiems darbams, tuo didesnė kryžminės taršos rizika. Tai ypač aktualu, kai tuo pačiu rankšluosčiu džiovinamos rankos ir šluostomi paviršiai, ant kurių vėliau dedamas maistas.

    Kada rankšluostį būtina keisti?

    Jei rankšluostis ilgai išlieka drėgnas, tai ženklas, kad jis greičiau taps mikroorganizmų dauginimosi vieta. Dar svarbiau jį nedelsiant pakeisti, jei jis turėjo kontaktą su žalia mėsa, paukštiena, žuvimi ar kiaušiniais, nes tokiais atvejais didėja pavojus pernešti ligas sukeliančius mikrobus.

    Nemalonus kvapas ar matomos dėmės dažnai reiškia, kad tarša jau pažengusi, tačiau vien kvapo laukti nereikėtų. Maisto saugos praktikoje rekomenduojama rankšluosčius keisti bent kartą per dieną, o intensyviai gaminant ar tvarkant virtuvę, ypač šiltuoju sezonu, tai gali tekti daryti ir dažniau.

    Saugesni įpročiai ir skalbimas

    Saugiausia turėti kelis rankšluosčius ir skirti juos skirtingoms užduotims, pavyzdžiui, vieną rankoms, kitą indams ar paviršiams. Taip sumažinama tikimybė, kad bakterijos nuo rankų ar kriauklės zonos bus perneštos ant švarių indų ar maisto ruošimo vietos.

    Prieš metant į skalbinių krepšį rankšluostį verta visiškai išdžiovinti, nes suglamžytas ir drėgnas audinys greičiau pradeda skleisti nemalonų kvapą, o tarša gali didėti. Virtuvinius rankšluosčius rekomenduojama skalbti karštame vandenyje ir reguliariai, o jei audinys tam tinkamas, papildomos dezinfekavimo priemonės gali padėti sumažinti mikroorganizmų kiekį.

    Tvarkant ypač nešvarius, su didesne taršos rizika susijusius išsiliejimus, dažnai praktiškiau naudoti vienkartines popierines servetėles. Tai leidžia greitai pašalinti užterštumą ir išvengti situacijų, kai stipriai užterštas audinys vėliau tampa bakterijų šaltiniu visoje virtuvėje.

  • Tyrimas: rūkas pilnas gyvybės ir gali mažinti oro taršą, bet jo vandens saugumas kelia klausimų

    Rūkas nėra vien sterili vandens lašelių dulksna ore – mokslininkų vertinimu, tai gali būti aktyvi mikroorganizmų terpė, kurioje bakterijos ne tik išlieka, bet ir auga. Nauji stebėjimai rodo, kad dalis rūko mikrobų gali prisidėti prie tam tikrų oro teršalų skaidymo.

    Tyrėjai, analizavę rūko lašelius ir oro mėginius prieš bei po rūko susidarymo, nustatė, kad nors bakterijų aptinkama ne kiekviename lašelyje, bendras jų kiekis visame rūko tūryje gali būti labai didelis. Skaičiuojama, kad viename rūko vandens lašelyje kartais gali būti apie 10 milijonų bakterijų.

    Didžiausią dėmesį tyrime patraukė metilobakterijos – mikroorganizmų grupė, galinti maitintis paprastais anglies junginiais. Tarp jų minimas ir formaldehidas – ore pasitaikantis teršalas, siejamas su fotocheminiu smogu ir prastesne oro kokybe.

    Mokslininkai pastebėjo, kad rūko aplinkoje bakterijos gali didėti ir dalytis, o formaldehidą naudoti kaip „kuro“ šaltinį augimui. Kai teršalo koncentracija tampa per didelė ir joms pačioms pavojinga, dalis bakterijų jį suskaido į anglies dioksidą, taip stabilizuodamos savo aplinką.

    Tokiu būdu mikroorganizmai veikia ne dėl „oro valymo“ tikslo, o dėl išlikimo: naudodamos teršalus kaip maisto šaltinį jos keičia cheminių medžiagų sudėtį ore. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog rūkas automatiškai panaikina taršą ar gali pakeisti emisijų mažinimo priemones.

    Ilgą laiką kai kuriose pasaulio vietovėse rūko vandens surinkimas buvo laikomas patraukliu būdu gauti geriamojo vandens regionuose, kur trūksta kritulių. Rūkas dažnai įsivaizduojamas kaip švarus, „natūraliai filtruotas“ vandens šaltinis.

    Tačiau nauji duomenys primena paprastą taisyklę: rūko vanduo nėra sterilus ir gali turėti tiek gyvų bakterijų, tiek ore esančių cheminių priemaišų. Dėl to prieš vartojimą tokį vandenį reikėtų tirti ir, jei planuojama gerti, atitinkamai apdoroti, nes sudėtis gali skirtis priklausomai nuo vietovės, taršos šaltinių ir meteorologinių sąlygų.

    Šie rezultatai stiprina kryptį, kuri vis dažniau akcentuojama atmosferos moksluose: biologiniai procesai ore ir debesų bei rūko lašeliuose gali turėti realų, nors ir ribotą, poveikį cheminių junginių apykaitai. Kitaip tariant, atmosferoje vyksta ne tik fizika ir chemija, bet ir biologija.

    Kartu mokslininkai pabrėžia neapibrėžtumą: dar nėra iki galo aišku, kokių rūšių mikroorganizmų rūke būna skirtinguose regionuose ir kokiomis koncentracijomis jie gali paveikti konkrečius teršalus. Dėl to tolimesni tyrimai sieks tiksliau įvertinti, kada ir kokiomis sąlygomis rūkas tampa reikšmingu „reaktoriumi“ ore vykstantiems procesams.

  • Atrodytų nekaltas įprotis kenkia: daugkartinė vandens gertuvė gali tapti bakterijų židiniu

    Daugkartinės vandens gertuvės ir jų šiaudeliai tapo kasdieniu palydovu, tačiau netinkamai prižiūrimi jie gali virsti palankia terpe bakterijoms. Drėgmė, šiluma ir ant sienelių likę gėrimų likučiai sudaro sąlygas greitam mikroorganizmų dauginimuisi.

    Didžiausia problema dažnai slypi ne pačioje gertuvėje, o detalėse, kurias žmonės pamiršta išplauti kruopščiai. Šiaudeliai, dangtelio tarpinės, sriegiai ir sunkiau pasiekiami kampai greitai pasidengia gleivingu apnašu, vadinamu bioplėvele.

    Bioplėvelė gali sukelti nemalonų kvapą ir pakeisti vandens skonį net tada, kai viduje vizualiai viskas atrodo švaru. Toks sluoksnis veikia kaip apsauginė terpė bakterijoms, todėl vien paviršinis praskalavimas dažnai nepadeda.

    Jei geriate per šiaudelį, į skystį neišvengiamai patenka šiek tiek seilių, o ant gertuvės kaklelio gali likti mikrodalelių. Dėl to didėja rizika, kad bakterijos ims sparčiau daugintis, o dalijantis gertuve gali būti perduodami ir kai kurie virusai.

    Praktikoje tai gali pasireikšti nemaloniu burnos kvapu, skrandžio ar žarnyno sudirginimu, o jautresniems žmonėms ir infekcijomis. Rizika didėja, jei gertuvė ilgai stovi šilta, pavyzdžiui, automobilyje, sporto krepšyje ar darbo vietoje prie šildymo.

    Kad gertuvė būtų saugi, ją verta plauti kasdien, o ne tik retkarčiais. Po kiekvieno naudojimo rekomenduojama išpilti likusį vandenį, perplauti šiltu vandeniu, o vėliau išplauti su indų plovikliu, gerai suplakant ir kruopščiai išskalaujant.

    Dar geriau, jei turite specialų šepetėlį gertuvėms: juo lengviau pasiekti dugną ir sieneles, kur dažniausiai kaupiasi apnašos. Šiaudelį reikėtų plauti atskirai plonu šepetėliu, o jei jo nėra, šiaudelį galima pamirkyti karštame muiluotame vandenyje apie 15–20 minučių ir tuomet gerai perplauti.

    Po plovimo svarbu gertuvę ir jos dalis gerai išdžiovinti, nes nuolatinė drėgmė skatina mikroorganizmų dauginimąsi. Jei dangtelis turi gumines tarpines, jas verta kartkartėmis išimti ir išplauti atskirai, nes būtent ten dažnai lieka nematomų nešvarumų.

  • Štai didžiausia klaida šaldant vištieną: dėl jos gerokai išauga apsinuodijimo rizika

    Iš pirmo žvilgsnio vištienos užšaldymas atrodo paprastas: parsinešei iš parduotuvės ir įdėjai į šaldiklį. Tačiau būtent prieš užšaldymą daromos klaidos dažniausiai lemia ne tik prastesnį skonį, bet ir didesnę apsinuodijimo maistu riziką.

    Maisto saugos specialistai primena, kad šaldymas bakterijų patikimai nesunaikina, jis tik sustabdo jų dauginimąsi. Jei mėsa iki užšaldymo jau spėjo pabūti netinkamomis sąlygomis, po atitirpinimo problema gali sugrįžti su kaupu.

    Dažniausia klaida prieš šaldant

    Viena dažniausių klaidų yra atidėliojimas: šviežią vištieną kelias dienas laikyti šaldytuve ir tik tada šaldyti. Toks įprotis atrodo patogus, bet kuo ilgiau žalia mėsa laikoma, tuo labiau didėja mikrobiologinė rizika ir prastėja kokybė.

    Saugiausia taisyklė paprasta: jei žinote, kad vištienos tą pačią dieną negaminsite, ją geriau užšaldyti kuo greičiau. Taip sumažinama tikimybė, kad iki šaldymo ji spės patekti į sąlygas, palankias bakterijoms.

    Pavojingiausia zona virtuvėje

    Kita svarbi klaida yra šaldyti dar šiltą mėsą arba palikti ją ilgam atvėsti kambario temperatūroje. Maisto saugos rekomendacijose pabrėžiama vadinamoji pavojinga temperatūrų zona, maždaug nuo 5 iki 60 laipsnių, kurioje mikroorganizmai dauginasi greičiausiai.

    Praktiškai tai reiškia, kad vištienos nereikėtų laikyti ant stalviršio valandų valandas vien tam, kad ji atauštų. Kuo ilgiau mėsa būna šioje temperatūrų zonoje, tuo didesnė tikimybė, kad vėlesnis šaldymas tik užkonservuos problemą, o ne ją išspręs.

    Kaip šaldyti teisingai

    Jei vištieną reikia užšaldyti, svarbu pasirūpinti greitu ir higienišku procesu: mėsą verta supakuoti sandariai, kad ji neliestų kitų produktų ir nesusidarytų kryžminė tarša. Taip pat naudinga ją suskirstyti porcijomis, kad vėliau nereikėtų atitirpinti didelio kiekio.

    Gatintą vištieną taip pat galima šaldyti, tačiau ji turi atvėsti saugiai ir pakankamai greitai, o ne būti laikoma kambario temperatūroje. Atitirpintą vištieną saugiausia atšildyti šaldytuve, nes taip lengviau išlaikyti pastovią žemą temperatūrą ir sumažinti bakterijų dauginimosi riziką.

  • Bendra muilo plytelė visiems namuose? Gydytojai įspėja, kada rizika iš tiesų išauga

    Daugelyje namų vonioje vis dar guli viena kieto muilo plytelė, kuria naudojasi visi šeimos nariai. Vieniems tai atrodo praktiška ir įprasta, kitiems kelia klausimų dėl higienos. Pagrindinė baimė paprasta: ar taip galima „pasidalinti“ mikrobais?

    Moksliniai tyrimai rodo, kad ant kieto muilo paviršiaus mikroorganizmų iš tiesų gali būti. Pavyzdžiui, 2006 metais publikuotame tyrime buvo nustatyta, kad kieto muilo gabalėliuose gali aptinkami kelių rūšių mikrobai, tačiau tai dar nereiškia automatinės infekcijos.

    „Muilas nėra savaime apsivalantis, todėl po naudojimo ant jo gali likti bakterijų“, – sakė visuomenės sveikatos specialistė, daktarė Kelly Reynolds.

    Svarbiausia detalė – riziką lemia ne vien pats muilas, o aplinka ir įpročiai. Drėgnoje muilinėje, kur muilas nuolat šlampa ir neapdžiūsta, mikroorganizmams sudaromos palankesnės sąlygos išlikti. Tuo metu gerai nusausinamas muilas ir tekantis vanduo prieš naudojimą gali sumažinti paviršinę taršą.

    Papildomą riziką sukuria situacijos, kai namuose yra sergančių žarnyno infekcijomis ar vėmimu ir viduriavimu pasireiškiančiais virusais, taip pat kai muilu naudojamasi neplautomis, akivaizdžiai nešvariomis rankomis. Tokiais atvejais ant paviršių, įskaitant muilą, gali patekti daugiau patogenų, o vėliau jie lengviau pasklinda per rankas ir bendrus daiktus.

    Norint sumažinti riziką, svarbu rankas plauti pakankamai ilgai, kruopščiai įtrinant visas vietas, o patį muilą laikyti taip, kad jis galėtų išdžiūti. Praktikoje tai reiškia muilinę su skylutėmis ar laikiklį, nuo kurio vanduo nubėga, taip pat reguliarų vonios ir kriauklės zonos valymą.

    Jei namuose daug žmonių, dažnai lankosi svečiai arba yra mažų vaikų, patogesnė alternatyva gali būti skystas muilas su dozatoriumi. Jis paprastai laikomas higieniškesniu, nes produktas talpoje nesiliečia su skirtingų žmonių rankomis, o dozatorius sumažina tiesioginį kontaktą su pačia priemone.

    Kitas pasirinkimas – prausikliai ar dušo geliai, kurie kai kuriais atvejais gali būti švelnesni odai dėl labiau subalansuoto pH ir drėkinamųjų sudedamųjų dalių. Vis dėlto esminė taisyklė išlieka ta pati: svarbiausia yra technika ir reguliarumas, o ne vien priemonės forma.

  • Niekada nepalikite pietų ant stalo: bakterijos dauginasi žaibiškai, įspėja ekspertai

    Paruoštas maistas nėra sterilus net ir po virimo ar kepimo: aukšta temperatūra sunaikina daugumą mikroorganizmų, bet ne visus, o dalis gali patekti vėliau, kai patiekalas vėsta ar yra perkeliamas į indus. Didžiausia rizika prasideda tuomet, kai maistas ilgam paliekamas kambario temperatūroje, nes bakterijos tokiomis sąlygomis dauginasi sparčiausiai.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia vadinamąją dviejų valandų taisyklę: paruoštą maistą reikėtų atšaldyti ir padėti į šaldytuvą ne vėliau kaip per dvi valandas. Jei aplinkos temperatūra aukšta, pavyzdžiui, per karščius ar šalia veikiančios orkaitės, saugus laikas gali sutrumpėti iki maždaug vienos valandos.

    Kas vyksta patiekalui vėstant

    Vėstant patiekalui prasideda procesai, kurių akimis dažnai nepamatysite: aktyvėja bakterijų dauginimasis ir spartėja riebalų oksidacija bei baltymų irimo procesai. Dėl to blogėja skonis, kvapas ir tekstūra, tačiau pavojingiausia tai, kad maistas gali atrodyti normalus, nors jau kelia riziką.

    Šaldytuvas šiuos procesus sulėtina, bet jų nesustabdo. Namų šaldytuve, kuris dažniausiai laikomas apie 4 laipsnių temperatūroje, mikroorganizmų augimas lėtėja, tačiau higiena, pakuotė ir laikas išlieka kritiškai svarbūs.

    Kuriems patiekalams rizika didžiausia

    Greičiausiai genda patiekalai, kuriuose daug drėgmės ir baltymų: mėsa, paukštiena, žuvis, patiekalai su kiaušiniais, taip pat kreminiai padažai, pieno ar grietinėlės pagrindo patiekalai. Sriubos, troškiniai ir padažai neretai atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka temperatūrų zonoje, kur bakterijoms palankiausia daugintis.

    Net iš pažiūros paprasti produktai, pavyzdžiui, virti makaronai ar ryžiai, gali tapti problema, jei ilgai laikomi ant stalo ir vėliau dar kartą pašildomi. Kuo dažniau maistas būna šildomas ir vėl atvėsinamas, tuo labiau nukenčia kokybė ir didėja rizika.

    Kaip saugiai atvėsinti ir laikyti

    Saugus laikymas prasideda iškart po gaminimo: dideles porcijas verta padalyti į mažesnes ir sudėti į negilius indus, kad šiluma pasišalintų greičiau. Atvėsusį maistą reikėtų sandariai uždaryti, kad sumažėtų sąlytis su oru, drėgme ir kitais produktais, o kvapai nesusimaišytų.

    Šaldytuve svarbi ir vieta: didžiausi temperatūros svyravimai paprastai būna durelėse, todėl jautresnius produktus geriau laikyti gilesnėje lentynų dalyje. Pašildant būtina pasiekti, kad patiekalas būtų karštas per visą tūrį, o ne tik paviršiuje.

    Dažnai kartojama 2–3 dienų taisyklė šaldytuve yra bendras orientyras namų sąlygoms, tačiau ji galioja tik tada, kai maistas buvo greitai atvėsintas, laikomas švariuose sandariuose induose ir nebuvo ilgai paliktas kambario temperatūroje. Jei kyla abejonių dėl laikymo ar kvapo, saugiau nerizikuoti.

    Šaldymas gali padėti prailginti laikymą, nes labai žema temperatūra sustabdo daugumos bakterijų dauginimąsi, tačiau jų nesunaikina. Todėl šaldyti reikėtų tik šviežiai paruoštą maistą, o atitirpinus jį patartina iškart gerai pašildyti ir suvalgyti negrąžinant atgal į šaldytuvą.