CP v2

Tag: Bakterijos

  • Virtuviniai rankšluostėliai gali tapti bakterijų židiniu: kaip skalbti, kad būtų saugu

    Virtuviniai rankšluostėliai gali tapti bakterijų židiniu: kaip skalbti, kad būtų saugu

    Virtuviniai rankšluostėliai daugelyje namų naudojami kasdien, tačiau būtent jie neretai tampa nemalonaus kvapo ir bakterijų dauginimosi priežastimi. Drėgmė, maisto likučiai ir šiluma sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams, todėl net vizualiai švarus audinys gali būti nehigieniškas.

    Skalbimo dažnumas pirmiausia priklauso nuo to, kam rankšluostėliai naudojami. Jei jais tik trumpam paimami karšti indai ar nuimami dangčiai, dažniausiai pakanka skalbti kas kelias dienas. Tačiau jei jais valomi stalviršiai, šluostomi drėgni indai ar rankos, saugiau juos keisti kasdien.

    Didžiausia problema ta, kad audinys greitai prisigeria vandens ir ilgiau išlieka drėgnas, ypač jei džiūsta prastai vėdinamoje vietoje. Tokiu atveju rankšluostėlis liečiasi su darbo paviršiais, indais ir rankomis, todėl užterštumas lengvai persikelia į kitas virtuvės zonas. Nemalonus kvapas dažniausiai yra aiškus signalas, kad laikas jį nedelsiant keisti ir skalbti.

    Medvilninius rankšluostėlius paprasčiausia prižiūrėti skalbimo mašinoje, pasirenkant aukštesnę temperatūrą, jei tai leidžia audinio etiketė. Skalbiklio paprastai pakanka nedaug, o audinių minkštiklio geriau atsisakyti, nes jis gali sumažinti sugėrimą ir palikti plėvelę, kuri skatina kvapų kaupimąsi.

    Mikropluošto šluostėms reikia daugiau atsargumo, nes per karštas vanduo gali pažeisti pluoštą ir pabloginti valymo savybes. Tokias šluostes dažniausiai rekomenduojama skalbti iki 40 laipsnių temperatūroje. Vietoj dalies skalbiklio kartais pasirenkamas nedidelis kiekis acto, kuris gali padėti neutralizuoti kvapus, tačiau svarbu nepadauginti ir gerai išskalauti.

    Jei audinyje yra įsisenėjusių riebalų ar maisto dėmių, kai kurie namų ūkiai vis dar naudoja terminį metodą: rankšluostėlius pavirina vandenyje su soda ir nedideliu indų ploviklio kiekiu. Toks būdas gali padėti atlaisvinti riebalus ir sumažinti kvapus, tačiau po to būtina kruopščiai išskalauti ir visiškai išdžiovinti, kad drėgmė vėl netaptų problema.

    Norint išlaikyti virtuvę higienišką, svarbu ne tik skalbti, bet ir tinkamai džiovinti rankšluostėlius. Geriausia juos kabinti išskleistus, gerai vėdinamoje vietoje ir nelaikyti susuktų ar permirkusių ant kriauklės krašto. Kuo trumpiau audinys išlieka drėgnas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis taps bakterijų židiniu.

  • Ar tikrai saugu valgyti žalią parduotuvinę lašišą: viena detalė gali baigtis ligoninėje

    Ką reiškia valgyti žalią žuvį

    Žalia lašiša iš parduotuvės teoriškai gali būti valgoma, tačiau tai visada susiję su rizika. Svarbiausi pavojai yra parazitai ir bakterijos, o jų tikimybę lemia ne vien žuvies rūšis, bet ir visas kelias iki jūsų virtuvės.

    Didžiausia problema ta, kad pirkėjas dažnai nemato, kaip tiksliai žuvis buvo sugauta, kaip greitai atšaldyta, kaip transportuota ir kiek laiko laikyta vitrinose. Net trumpi temperatūros svyravimai gali padidinti mikrobiologinę riziką.

    Parazitai, bakterijos ir šaldymas

    Laukinė lašiša gyvena natūralioje aplinkoje ir minta įvairiu grobiu, todėl parazitų rizika paprastai laikoma didesne nei ūkiuose augintos žuvies. Tačiau tai nereiškia, kad ūkiuose užauginta žuvis automatiškai saugi žaliai vartoti.

    Parazitų riziką mažina užšaldymas pagal nustatytus režimus, kai žuvis pakankamai ilgai laikoma žemoje temperatūroje. Vis dėlto užšaldymas neišsprendžia visų problemų, nes bakterijos gali patekti bet kuriame etape: pjaustant, pakuojant, transportuojant ar laikant.

    Didžiausią grėsmę kelia tai, kas vyksta jau namuose: netvarkinga higiena ir kryžminė tarša, kai žalia žuvis „pasidalija“ bakterijomis su pjaustymo lentelėmis, peiliais, kriaukle ar kitais produktais. Tokiu atveju rizika išauga net ir tada, jei pati žuvis buvo kokybiška.

    Kodėl užrašai ant etikečių ne visada padeda

    Pirkėjai dažnai ieško užrašų, kurie žadėtų tinkamumą sušiui ar sašimiui, tačiau tokie apibūdinimai daugelyje rinkų nėra vieningai ir griežtai reglamentuotas kokybės ar saugos standartas. Praktikoje tai dažnai veikia kaip rinkodaros žinutė, o ne garantija, kad žuvį saugu valgyti žalią.

    Racionalesnė taktika yra vertinti pardavėjo patikimumą ir žuvies laikymo sąlygas: ar darbuotojai gali aiškiai pasakyti, kaip produktas buvo laikomas, ar laikomasi šalčio grandinės, ar vitrina tinkamai šaldo. Jei atsakymų nėra, žaliai vartoti rizika tampa nepateisinama.

    „Jei negalite gauti aiškios informacijos, kaip lašiša buvo laikyta ir ar buvo tinkamai užšaldyta, geriau nerizikuoti ir jos nevalgyti žalios“, – pabrėžia maisto saugos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Renkantis lašišą svarbūs ir akivaizdūs kokybės požymiai: žuvis turi atrodyti drėgna, tvirta, ryškios spalvos, be papilkėjusių plotų ar rusvų dėmių, o pakuotėje neturėtų kauptis skystis. Kvapas turi būti švelnus, primenantis jūrą, o ne aitrus ar „žuvinis“.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausias sprendimas yra terminis apdorojimas. Plačiai taikoma rekomendacija žuvį iškepti iki 63 laipsnių pagal Celsijų vidinės temperatūros, nes tai efektyviausiai sumažina tiek parazitų, tiek bakterijų keliamą riziką.

  • Gydytoja perspėja: pirkdami pusę arbūzo ar meliono rizikuojate infekcija – štai kodėl

    Vasarą prekyvietėse ir parduotuvėse dažnai siūloma pirkti perpjautą arbūzą ar melioną, tačiau medikai ragina būti atsargiems. Pasak vaikų gydytojos gastroenterologės Marjanos Čikalovec, būtent supjaustyti vaisiai gali tapti maisto infekcijų šaltiniu, jei jie buvo pjaustyti ar laikyti netinkamomis sąlygomis.

    Specialistė pabrėžia, kad rizika siejama ne tiek su nitratais, kiek su bakterijomis, kurios gali patekti į minkštimą pjaunant. Šią problemą savo rekomendacijose yra akcentavusios ir tarptautinės institucijos, įskaitant JAV CDC ir FDA bei Europos maisto saugos institucijas.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Arbūzai ir melionai auga ant žemės, todėl jų žievė neretai būna užteršta dirvožemio bakterijomis. Prekyboje vaisiai dažnai nėra kruopščiai nuplaunami, o kartais tik nuvalomi, todėl mikroorganizmai gali likti ant paviršiaus.

    Perpjaunant vaisių, bakterijos nuo žievės ar nešvaraus peilio lengvai perkeliamos į sultingą minkštimą. Tai ypač aktualu turguose ar laikinuose kioskuose, kur ne visada aišku, ar pjaustymo įrankiai buvo tinkamai nuplauti ir dezinfekuoti.

    „Pakanka užterštos žievės ar peilio, kad bakterijos iškart patektų į minkštimą“, – sakė Marjana Čikalovec.

    Dar viena problema – laikymas. Perpjautas arbūzas ar melionas neretai uždengiamas plėvele ir paliekamas šilumoje, kartais net tiesioginėje saulėje. Dėl didelio vandens kiekio minkštime tokia aplinka yra palanki bakterijoms sparčiai daugintis.

    Kokie simptomai gali pasireikšti?

    Netinkamai laikyto ar supjaustyto vaisiaus vartojimas gali baigtis ūmiais virškinamojo trakto sutrikimais. Dažniausiai pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, gali pakilti temperatūra.

    Didžiausia rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir tiems, kurių imunitetas silpnesnis. Tokiais atvejais net ir, atrodytų, lengva infekcija gali komplikuotis ar sukelti didesnę dehidratacijos grėsmę.

    Kaip saugiau rinktis ir laikyti?

    Medikai pataria rinktis tik sveiką, neįtrūkusį, neįpjautą arbūzą ar melioną. Prieš pjaustant svarbu kruopščiai nuplauti žievę po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti švarų peilį ir lentelę.

    Perpjautą vaisių reikėtų nedelsiant padėti į šaldytuvą ir nepalikti kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas. Jei neaišku, kada ir kokiomis sąlygomis vaisius buvo supjaustytas bei laikytas, geriau jo nepirkti.

    „Neprašykite pardavėjo perpjauti, kad pažiūrėtumėte, ir nepirkite jau supjaustytų arbūzų ar melionų, jei nežinote, kada ir kaip jie buvo laikyti“, – sakė Marjana Čikalovec.

  • Perki pjaustytą arbūzą? Viena detalė parduotuvėje gali išduoti bakterijų riziką

    Perki pjaustytą arbūzą? Viena detalė parduotuvėje gali išduoti bakterijų riziką

    Vasarą arbūzas daugeliui tampa greitu būdu atsivėsinti, tačiau pjaustytas vaisius ne visada yra saugiausias pasirinkimas. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad supjaustant arbūzą didžiausia rizika kyla ne iš pačio minkštimo, o nuo žievės ir aplinkos, kurioje jis pjaustomas.

    Arbūzas auga ant žemės, todėl jo žievė gali būti padengta dirvožemio dalelėmis, transportavimo nešvarumais ir mikroorganizmais. Jei prieš pjaustymą žievė nebuvo kruopščiai nuplauta, peilis, įsmigęs per nešvarų paviršių, gali pernešti bakterijas į vidų, kur saldus ir drėgnas minkštimas sudaro palankias sąlygas joms daugintis.

    Kada pjaustytas arbūzas rizikingiausias?

    Daugiausia abejonių kelia pjaustyti gabalai, kurie laikomi ne šaldytuve, o kambario temperatūroje, net jei jie sandariai apvynioti plėvele. Po plėvele susidaro šiltas ir drėgnas mikroklimatas, todėl mikroorganizmams lengviau daugintis, o pats vaisius greičiau praranda šviežumą.

    Dar vienas signalas pirkėjui yra pjūvio kokybė. Lygus, švarus pjūvis paprastai reiškia, kad buvo naudotas aštrus peilis ir vaisius nebuvo smarkiai spaudžiamas, o suplėšyti kraštai ir sutraiškytas minkštimas gali reikšti spartesnį gedimą, vandeningumą ir prastesnę tekstūrą.

    Ką patikrinti parduotuvėje?

    Jei vis dėlto renkatės puselę ar ketvirtį, svarbu įsitikinti, kad produktas laikomas šaldymo vitrinoje. Taip pat verta apžiūrėti plėvelę: ji turi būti nepažeista ir įtempta, be pratekėjusio skysčio, o minkštimas neturėtų skleisti rūgštaus, fermentaciją primenančio kvapo.

    Pjaustytas arbūzas dažnai kainuoja brangiau dėl darbuotojo darbo, pakuotės ir didesnių nuostolių rizikos. Norint sutaupyti, praktiškiau ieškoti mažesnio, nepjaustyto arbūzo ir jį supjaustyti namuose, prieš tai nuplovus žievę po tekančiu vandeniu ir naudojant švarų peilį bei lentelę.

    Kaip saugiai laikyti namuose?

    Parnešus pjaustytą arbūzą, plėvelę geriausia nuimti iš karto ir vaisių perkelti į švarų, sandarų indą. Jį būtina laikyti šaldytuve ir suvartoti kuo greičiau, nes supjaustytas vaisius genda greičiau, o temperatūros svyravimai, pavyzdžiui, laikymas ant stalo, riziką tik didina.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl laikymo sąlygų parduotuvėje ar vaisiaus kvapo ir išvaizdos, saugiausia rinktis nepjaustytą arbūzą. Tai paprastas sprendimas, kuris dažnai sumažina tiek galimo užteršimo, tiek ir greito gedimo tikimybę.

  • Tarakanuose aptiko tūkstančius bakterijų DNR fragmentų: ką tai sako apie jų ištvermę ir evoliuciją

    Naujas tarakonų genomų tyrimas atskleidė netikėtą detalę: kai kurių rūšių DNR slepia tūkstančius mažų fragmentų, kilusių iš su tarakonais seniai susijusios bakterijos Blattabacterium cuenoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tarakonai yra „iš dalies bakterijos“, tačiau rodo daug glaudesnius ryšius su mikrobų pasauliu, nei manyta.

    Tyrimo rezultatai publikuoti Proceedings of the National Academy of Sciences. Autorių teigimu, tai gali būti vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gyvūnų genomuose ilgainiui gali kauptis iš kitų organizmų perimtos genetinės „nuotrupos“.

    Genų „šokinėjimas“ tarp nesusijusių rūšių vadinamas horizontaliu genų pernašumu. Bakterijoms tai įprastas reiškinys, nes jos lengvai apsikeičia genetine medžiaga, ypač gyvendamos arti viena kitos, o tai, pavyzdžiui, padeda greičiau plisti atsparumui antibiotikams.

    Sudėtingesniems organizmams, tokiems kaip vabzdžiai, toks procesas laikomas retesniu, nes jų DNR saugoma ląstelės branduolyje, o paveldimi pokyčiai turi patekti į lytines ląsteles. Būtent todėl tarakonų atvejis patraukė ypatingą tyrėjų dėmesį.

    Blattabacterium bakterijos tarakonuose gyvena labai glaudžiai: jos įsikuria specialiose ląstelėse ir perduodamos iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Toks ilgalaikis „bendras gyvenimas“ sukuria daug progų bakterijų genetinei medžiagai patekti šalia šeimininko DNR ir, retais atvejais, į ją įsiterpti.

    Tyrėjai, lygindami tarakonų ir termitų genomus, ieškojo atitikmenų, būdingų Blattabacterium. Daugiausia įterpų aptikta Australijos tarakonų grupėse Panesthiinae ir Geoscapheinae, kur jų skaičius viršijo 3 000.

    Nors tarakonai garsėja ištverme, mokslininkai ragina nepervertinti šių rezultatų: dauguma aptiktų fragmentų yra labai trumpi, neretai net ne primenantys pilnaverčių genų. Tai labiau panašu į genetinius „pėdsakus“, o ne į veikiančias instrukcijas, kurios iškart suteikia naujų savybių.

    Vis dėlto intriguoja tai, kad dalis fragmentų, sprendžiant iš jų pasiskirstymo skirtingose grupėse, gali būti labai seni ir išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie ilgaamžiai įrašai kelia klausimą, ar bent kai kurie jų kartais galėjo įgyti funkciją, tačiau šiuo metu tai dar nėra patvirtinta.

    Tyrimo autoriai pabrėžia: atradimas labiau plečia supratimą apie evoliuciją ir simbiozę, nei pateikia paprastą atsakymą, kodėl tarakonus taip sunku išnaikinti. Genomai gali būti kur kas sudėtingesni, o ryšiai su mikroorganizmais – gilesni, nei ilgą laiką rodė klasikiniai modeliai.

  • Atrodo dar šviežia, bet jau pavojinga: 4 ženklai, kad maistas šaldytuve sugedo

    Maistas šaldytuve gali atrodyti visiškai įprastai, tačiau tai dar nereiškia, kad jis saugus. Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų ar jų išskiriamų toksinų ne visada pakeičia išvaizdą ar kvapą, todėl vien tik akimis pasitikėti rizikinga.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti jau paruoštus patiekalus, mėsą, žuvį, pieno produktus ir salotas su padažais. Šie produktai greičiau genda, o netinkamai laikomi gali sukelti apsinuodijimą maistu.

    Vandeningumas ir skysčio atsiskyrimas

    Jei produktai ar paruoštas maistas ima leisti vandenį, tampa vandeningi, atsiranda neįprastos sultys ar skysčio sluoksnis, tai dažnai rodo prasidėjusį gedimą. Kartu neretai keičiasi konsistencija, spalva, kvapas ar skonis.

    Vis dėlto kai kuriems produktams skysčio atsiskyrimas gali būti natūralus, pavyzdžiui, jogurtuose ar kai kuriuose padažuose. Tokiais atvejais svarbu įvertinti visumą: ar nėra blogo kvapo, pelėsio, neįprasto rūgštumo ar paviršiaus pokyčių.

    Gleivėtas, slidus paviršius

    Gleivėtumas dažniausiai susijęs su bakterijų, mielių ar pelėsinių grybų dauginimusi ant maisto paviršiaus. Tai ypač būdinga mėsai, paukštienai, žuviai, dešroms, taip pat kai kuriems paruoštiems patiekalams ir pieno produktams.

    Jei maistas tapo slidus, pakito spalva, atsirado nemalonus kvapas ar skonis, tokio produkto geriau nebevalgyti. Nuplauti ar nupjauti viršutinį sluoksnį dažniausiai nėra saugus sprendimas, nes mikroorganizmai gali būti išplitę giliau.

    Neįprastas rūgštus kvapas ar skonis

    Rūgštus kvapas ar skonis dažnai atsiranda mikroorganizmams skaidant maistą ir išskiriant organines rūgštis. Tai dažniau pasitaiko virtų patiekalų, mėsos, žuvies, padažų ir paruoštų salotų likučiuose, ypač jei jie buvo atšaldyti per lėtai.

    Svarbu nepainioti su produktais, kuriems rūgštumas yra normalus, pavyzdžiui, kefyru, jogurtu ar raugintomis daržovėmis. Tačiau jei rūgštumas atsirado ten, kur jo neturėtų būti, ir kartu keičiasi išvaizda, atsiranda dujų, putojimas ar pelėsis, produktą reikėtų išmesti.

    Spalvos pokyčiai ir dėmės

    Spalvos pasikeitimas gali reikšti oksidaciją, netinkamas laikymo sąlygas arba mikroorganizmų augimą. Žalsvos, melsvos, juodos ar baltos dėmės dažnai signalizuoja pelėsį, o patamsėjimas ar pilkšvumas gali rodyti gedimą, ypač baltyminiuose produktuose.

    Jei spalvos pokyčius lydi nemalonus kvapas, gleivėtumas ar pakitusi tekstūra, maisto vartoti nereikėtų. Vertinant saugumą, taisyklė paprasta: jei kyla rimta abejonė, geriau nerizikuoti.

    Kaip saugiau laikyti maisto likučius

    Maisto saugai itin svarbu greitai atvėsinti paruoštus patiekalus ir nelaikyti jų kambario temperatūroje per ilgai. Kuo ilgiau maistas būna šiltas, tuo palankesnės sąlygos daugintis bakterijoms.

    Likusius patiekalus verta sudėti į sandarius indus, o didesnes porcijas išskirstyti į kelis negilius indelius, kad atvėstų greičiau. Taip pat pravartu pasižymėti pagaminimo datą ir laikytis principo, kad seniausi likučiai suvartojami pirmiausia.

  • Šį kiaušinį išmeskite iškart: paprastas vandens testas parodo, kada jis nebetinkamas

    Šaldytuve kiaušiniai išsilaiko ilgiau

    Kiaušiniai, laikomi pastovioje žemoje temperatūroje, dažnai išlieka tinkami vartoti ir po ant pakuotės nurodytos minimalios tinkamumo datos. Vis dėlto saugumą lemia ne vien data, o laikymo sąlygos, lukšto būklė ir tai, ar produktas nebuvo ilgai laikytas kambario temperatūroje.

    Medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra nepertraukiama šaltoji grandinė: jei kiaušiniai buvo atšilę ir vėl atšaldyti, padidėja rizika, kad bakterijos dauginsis greičiau. Taip pat didesnę riziką kelia įskilęs ar nešvarus lukštas, nes per pažeidimus mikroorganizmai gali lengviau patekti į vidų.

    Stiklinė vandens pasako daug

    Vienas greičiausių būdų įvertinti kiaušinio šviežumą namuose yra vadinamasis vandens testas. Į aukštesnį indą įpilkite šalto vandens ir atsargiai įdėkite kiaušinį, jo nesudaužydami.

    Jei kiaušinis guli horizontaliai ant dugno, jis paprastai būna labai šviežias. Jei stovi vertikaliai ant dugno, jis yra senesnis, tačiau dažnai dar gali būti tinkamas termiškai apdorotiems patiekalams, jei nėra kitų gedimo požymių.

    Jei kiaušinis iškyla į paviršių, jo geriau nebevartoti. Taip nutinka todėl, kad laikui bėgant per porėtą lukštą pasišalina dalis drėgmės, o viduje didėja oro kamera, todėl kiaušinis tampa labiau plūdrus.

    Kada kiaušinį būtina išmesti?

    Vandens testas labiau parodo šviežumą, bet negarantuoja, kad kiaušinyje nėra bakterijų. Patikimiausia papildoma patikra yra kiaušinį įmušti į atskirą dubenėlį ir įvertinti kvapą bei išvaizdą.

    Jei juntamas aiškiai nemalonus, supuvęs ar sieros primenantis kvapas, tokį kiaušinį reikia nedelsiant išmesti. Taip pat įtarimų turėtų kelti neįprastos spalvos dėmės ar pakitimai, pavyzdžiui, žalsvi, pilkšvi ar juodi plotai, kurie gali rodyti bakterijų ar pelėsių veiklą.

    Rizikuoti nerekomenduojama ir tada, kai lukštas įskilęs, o neaišku, kada tai įvyko, arba ant lukšto matosi slidus ar miltingas apnašas. Maisto saugos specialistai primena paprastą taisyklę: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kiaušinio būklės, saugiau jį išmesti, nei rizikuoti apsinuodijimu.

  • Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Vienas kirptelėjimas ir virtuvės kempinė nebekels bėdų: taip sumažinsite bakterijų plitimą

    Virtuvėje higiena prasideda nuo smulkmenų, o indų plovimo kempinė yra viena dažniausiai naudojamų priemonių namuose. Ji nuolat liečiasi su maisto likučiais, riebalais ir drėgme, todėl gali tapti patogia terpe mikroorganizmams. Dėl to svarbu ne tik kuo plaunate, bet ir kaip atskiriate kempines pagal paskirtį.

    Dažna klaida yra ta pati kempinė, naudojama ir indams, ir kriauklei, ir šiukšliadėžei ar net vonios kambariui. Tokiu atveju nešvarumai bei bakterijos lengvai perkeliami tarp paviršių, o vėliau gali patekti ant įrankių ar indų, kurie tiesiogiai kontaktuoja su maistu. Paprastas atskyrimas pagal paskirtį sumažina kryžminės taršos riziką.

    Kaip pažymėti kempinę?

    Vienas paprasčiausių būdų yra aiškus žymėjimas žirklėmis. Pakanka nukirpti vieną kempinės kampą, kad iš karto būtų matyti, jog ji nebeskirta indams ir neturėtų grįžti prie kriauklės. Taip lengviau išvengti įpročio automatiškai griebti pirmą po ranka pasitaikiusią kempinę.

    Pažymėta kempinė gali būti skirta šiukšliadėžės plovimui, palangių ar batų padų valymui, taip pat balkono ar garažo darbams. Toks sprendimas padeda ir organizuoti buitį, kai namuose tvarkosi keli žmonės. Visiems aiškiau, kuri priemonė kam skirta.

    Kodėl viena kempinė viskam netinka?

    Virtuvės kempinės greitai prisigeria drėgmės, o kartu su maisto likučiais susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms. Jei ta pati kempinė naudojama įvairiems paviršiams, užterštumas gali persikelti ant vietų, kur ruošiamas maistas. Būtent todėl praktikoje rekomenduojama atskirti priemones bent jau virtuvei ir kitoms namų zonoms.

    Kasdienėje rutinoje svarbu ir tai, kaip kempinė laikoma. Jei ji visada paliekama šlapia, neišskalauta ir nedžiūsta, nemalonus kvapas bei gleivėta tekstūra atsiranda greičiau. Todėl po naudojimo verta ją gerai išskalauti, nuspausti ir laikyti taip, kad galėtų išdžiūti.

    Sena kempinė dar praverčia

    Net ir tada, kai kempinė jau nebetinka indams, ji nebūtinai iškart keliauja į šiukšlių dėžę. Pažymėtą kempinę galima naudoti gėlių vazonų ar jų padėklų valymui, plastikiniams dėžėms, lauko baldams ar net sodo įrankiams nušveisti. Tokiems darbams ji dažnai tinka ne prasčiau nei nauja.

    Jei namuose turite kelias senesnes kempines, jas patogu paskirstyti skirtingoms užduotims ir laikyti atskirai. Taip rečiau tenka imti naujas priemones smulkiems, bet šiurkštesniems valymo darbams. Be to, sumažėja rizika, kad kempinė, skirta nešvariems paviršiams, netyčia vėl bus panaudota virtuvėje.

  • Nemaloni tiesa apie rankšluostį: 1 cm2 gali knibždėti 164 000 bakterijų – ką daryti

    Nemaloni tiesa apie rankšluostį: 1 cm2 gali knibždėti 164 000 bakterijų – ką daryti

    Rankšluostis po maudynių dažnai atrodo švarus, tačiau mikrobiologiniai tyrimai rodo priešingą vaizdą. Drėgnoje audinio struktūroje greitai kaupiasi odos ląstelės, sebumas ir prakaito likučiai, o kartu su jais dauginasi mikroorganizmai. Skaičiuojama, kad 1 kvadratiniame centimetre rankšluosčio gali būti iki 164 000 bakterijų.

    Tokį užterštumą lemia paprasta priežastis: rankšluostis sugeria drėgmę ir ilgai neišdžiūsta, ypač prastai vėdinamuose vonios kambariuose. Bakterijoms tai palanki terpė, todėl vien įprotis skalbti kartą per savaitę daugeliu atvejų sudaro geras sąlygas joms sparčiai plisti.

    Tyrimuose taip pat fiksuota, kad didelė dalis namuose naudojamų rankšluosčių būna užteršti žarnyno bakterijų grupei priskiriamais mikroorganizmais, o dalyje aptinkama ir Escherichia coli. Tokios bakterijos ant audinio dažniausiai patenka dėl nepakankamos rankų higienos po tualeto arba liečiant rankšluostį nešvariomis rankomis.

    Kodėl rankšluostis keičiasi greičiau

    Naudojant rankšluostį, jo mikrobinė sudėtis kinta ir ima skirtis nuo natūralios odos mikrofloros. Drėgnoje aplinkoje bakterijos gali formuoti biofilmus, kurie prisitvirtina prie pluošto ir tampa atsparesni įprastam išskalavimui. Būtent tai siejama su nemaloniu kvapu ir audinio papilkėjimu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų rankšluosčiuose atsiranda ne nuo odos, o iš pačios vonios kambario aplinkos. Kuo daugiau drėgmės, tuo lengviau mikroorganizmams išlikti ant paviršių ir persikelti ant tekstilės, ypač jei rankšluostis kabinamas šalia kriauklės ar dušo zonos.

    Kaip dažnai skalbti ir kaip džiovinti

    Dažniausiai minimos rekomendacijos namų ūkiams yra rankšluosčius skalbti kas 2–3 dienas arba keisti po 2–3 naudojimų, ypač jei juo šluostomasi kasdien. Higienos požiūriu svarbi ir skalbimo temperatūra, nes žema temperatūra ne visada pašalina giliai pluošte esančius mikroorganizmus.

    Ne mažiau svarbus ir džiovinimas tarp naudojimų. Rankšluostį verta išskleisti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje, kad jis visiškai išdžiūtų iki kito karto. Susuktas į gniužulą ar pakabintas sulankstytas jis ilgiau išlaiko drėgmę ir tampa savotišku bakterijų inkubatoriumi.

    Dar viena taisyklė, kuri dažnai pamirštama, yra rankšluosčių nesidalijimas su kitais šeimos nariais. Net jei žmogus jaučiasi sveikas, toks įprotis gali lengviau pernešti mikroorganizmus, o peršalimo ar virškinamojo trakto negalavimų laikotarpiu rizika dar labiau išauga.

  • Šaldytuvas pilnas nematomų grėsmių: ekspertai atskleidė, kaip pailginti maisto galiojimą

    Šaldytuvas dažnai laikomas saugiausia vieta virtuvėje, tačiau mikrobiologai pabrėžia, kad jis nėra sterili erdvė. Net ir žemoje temperatūroje ant lentynų bei stalčių gali išlikti bakterijos ir pelėsiai, o tai ilgainiui spartina maisto gedimą ir didina kryžminės taršos riziką.

    Dažniausiai šaldytuve vyrauja gedimą sukeliantys mikroorganizmai, ypač mėgstantys vėsią ir drėgną aplinką. Jie nebūtinai pavojingi sveikatai, bet lemia, kad daržovės vysta, uogos greičiau pūva, o pieno produktai praranda kokybę dar nepasibaigus nurodytam terminui.

    Kur šaldytuve kaupiasi tarša?

    Didžiausios taršos židiniai paprastai atsiranda ten, kur sunkiausia kruopščiai išvalyti: daržovių stalčių grioveliuose, tarpinėse, apatiniuose kampuose. Būtent čia dažniau kaupiasi drėgmė, o išsilieję skysčiai tampa patogia terpe mikroorganizmams plisti.

    Dar viena rizikinga vieta yra šaldytuvo durų lentynėlės, kur temperatūra labiausiai svyruoja dėl nuolatinio varstymo. Temperatūros šuoliai ne tik blogina produktų laikymosi sąlygas, bet ir trumpina jų šviežumo laiką.

    Svarbiausias skaičius – šaldytuvo temperatūra

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja orientuotis į maždaug 2–4 laipsnių temperatūrą, o praktiškai dažnai siūloma nustatyti apie 2 laipsnius, kad atidarant duris trumpam pakilusi temperatūra neperžengtų saugesnės ribos. Vien tik rankenėlės padėtis gali klaidinti, todėl verta naudoti atskirą šaldytuvo termometrą.

    Skirtumas kelių laipsnių ribose gali turėti apčiuopiamą įtaką produktų galiojimo laikui. Kuo šilčiau šaldytuve, tuo greičiau daugėja gedimą skatinančių mikroorganizmų, todėl pienas, mėsa ar žuvis šviežumą praranda gerokai anksčiau.

    Įpročiai, kurie realiai prailgina galiojimą

    Didžiausią efektą duoda paprasti veiksmai: išsiliejusius skysčius būtina nuvalyti nedelsiant, net jei tai atrodo tik vanduo. Drėgmė ant lentynų ir stalčių dugno padeda mikroorganizmams lengviau plisti nuo vieno produkto prie kito.

    Daržovių ir uogų nereikėtų laikyti šlapiai nuplautų, jei jos nebuvo gerai nusausintos. Drėgmė pakuotėse ir maišeliuose tampa viena dažniausių priežasčių, kodėl žalumynai sukrenta, o uogos pradeda pelyti vos per kelias dienas.

    Pravartu planuoti vartojimą pagal gendantį greitį: pirmiausia suvalgyti uogas, salotas ir žalumynus, o vėliau palikti tvirtesnes daržoves ar vaisius. Jei šaldytuvas turi stalčius su drėgmės reguliavimu, vieną verta skirti didesnei drėgmei žalumynams, kitą mažesnei drėgmei vaisiams, kuriems svarbu, kad dujos lengviau pasišalintų.

    Specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai sterilus šaldytuvas, nes tai praktiškai neįmanoma. Svarbiausia sudaryti sąlygas, kad mikroorganizmams būtų kuo sunkiau daugintis, o maistas kuo ilgiau išliktų šviežias ir saugus.