Tag: Bakterijos

  • Manote, kad indaplovė išspręs problemą? Plovimo kempinėje bakterijos dauginasi žaibiškai

    Manote, kad indaplovė išspręs problemą? Plovimo kempinėje bakterijos dauginasi žaibiškai

    Indų plovimo kempinė daugelyje namų vis dar naudojama net ir tada, kai virtuvėje stovi indaplovė. Specialistai primena, kad kempinė yra viena nešvariausių buities priemonių, nes joje nuolat susidaro palankios sąlygos mikrobams: šiluma, drėgmė ir maisto likučiai.

    Dėl porėtos struktūros kempinė lengvai sulaiko ne tik riebalus, bet ir bakterijas, kurios greitai dauginasi vidiniuose sluoksniuose. Tai reiškia, kad plaunant indus dalis mikroorganizmų gali būti pernešama atgal ant lėkščių, stalo įrankių ar virtuvės paviršių.

    Ar padeda plovimas indaplovėje?

    Internete dažnai siūloma kempinę dezinfekuoti įdedant ją į indaplovę. Aukšta temperatūra ir ilgesnė plovimo programa iš tiesų gali sumažinti dalį bakterijų ant paviršiaus, tačiau tai nėra patikima išeitis.

    Pagrindinė problema ta, kad kempinė yra porėta, todėl šiluma ir vanduo ne visada pasiekia visus vidinius sluoksnius vienodai. Net jei bakterijų laikinai sumažėja, drėgmė ir maisto likučiai vėl sukuria idealias sąlygas greitam jų atsinaujinimui.

    Verdantis vanduo ir mikrobangų krosnelė

    Panašiai veikia ir kiti populiarūs metodai, pavyzdžiui, plikymas verdančiu vandeniu ar kaitinimas mikrobangų krosnelėje. Tokios priemonės gali sumažinti dalį mikroorganizmų, tačiau pilnai problemos paprastai neišsprendžia.

    Be to, netinkamai kaitinant galima susidurti su saugumo rizikomis, pavyzdžiui, jei kempinėje yra metalizuotų sluoksnių ar ji per sausa. Todėl buityje svarbiausia ne vienkartinė dezinfekcija, o kasdieniai įpročiai, mažinantys užterštumą.

    Ką daryti, kad rizika sumažėtų?

    Praktika rodo, kad veiksmingiausia strategija yra riboti kempinės naudojimo sritis. Virtuvėje verta turėti atskiras priemones skirtingiems darbams, kad ta pati kempinė nebūtų naudojama ir indams, ir stalviršiams, ir kriauklei.

    Kempinės nereikėtų laikyti kriauklėje, kur drėgmės būna daugiausia. Geriausia ją po naudojimo gerai perplauti, nuspausti vandenį ir padėti džiūti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje.

    Higienos specialistai taip pat pabrėžia reguliarų keitimą: kempinę rekomenduojama pakeisti nauja dažnai, o intensyviai naudojant net ir kas savaitę. Jei atsiranda nemalonus kvapas, kempinė pradeda irti ar lieka lipni, tai ženklas, kad delsti nebeverta.

  • Užvirusios bulvės šaldytuve: kiek dienų saugu laikyti ir kada geriau nedelsti išmesti

    Virtos bulvės dažnai lieka po pietų, o vakare kyla klausimas, ar jas dar verta pasilikti. Specialistų rekomendacijos gana aiškios: svarbiausia virtas bulves greitai atvėsinti ir laikyti stabiliai žemoje temperatūroje šaldytuve.

    Pagal JAV Žemės ūkio departamento maisto saugos gaires, virtas daržoves, įskaitant bulves, šaldytuve paprastai saugu laikyti 3–4 dienas. Tam būtina sąlyga, kad šaldytuvas būtų ne šiltesnis nei 4 laipsniai Celsijaus, o maistas į jį patektų laiku.

    Praktinė taisyklė paprasta: virtas bulves reikėtų padėti į šaldytuvą ne vėliau kaip per 2 valandas po virimo. Jei bulvės visą naktį stovėjo ant stalo ar kaitroje virtuvėje, jas patikimiau išmesti, nes vien pakartotinis pašildymas rizikos nepašalina.

    Kaip teisingai atvėsinti?

    Didžiausia klaida yra dėti į šaldytuvą visą karštą puodą. Didelis kiekis vėsta per lėtai, be to, laikinai pakelia šaldytuvo temperatūrą, todėl rizika didėja ir kitiems produktams.

    Patikimiau bulves perkelti į švarų, negilų indą su dangčiu, kad jos greičiau atvėstų. Jei bulvės laikomos su padažu ar riebesniais priedais, higiena ir greitas atšaldymas tampa dar svarbesni.

    Ką rodo tyrimai?

    Mokslinėje literatūroje kartojama ta pati mintis: laikas ir temperatūra yra kritiniai veiksniai. Tyrimai su bulvių patiekalais rodo, kad net ir šaltį pakeliančios bakterijos, pavyzdžiui, Bacillus cereus, gali išlikti ir tam tikromis sąlygomis daugintis, jei produktai laikomi per šiltai.

    Dėl to 10 laipsnių Celsijaus šaldytuve nėra saugi riba, net jei maistas atrodo normaliai. Kitaip tariant, virtoms bulvėms svarbus ne tik dienų skaičius, bet ir reali šaldytuvo temperatūra.

    Požymiai, kada neberizikuoti

    Jei bulvės pasidarė gleivėtos, atsirado pelėsis, juntamas rūgštus kvapas ar neįprastas skonis, jų valgyti nebereikėtų. Vis dėlto vien kvapas ar išvaizda nėra patikimas saugumo testas, nes pavojingi mikroorganizmai ne visada palieka aiškius požymius.

    Norint sumažinti riziką, geriausia planuoti likučių suvartojimą per 3–4 dienas ir šildyti tik tiek, kiek suvalgysite iš karto. Šildant svarbu, kad bulvės būtų karštos ir viduje, tačiau tai nėra priežastis gelbėti maistą, kuris ilgai stovėjo kambario temperatūroje.

  • 7 virtuvės daiktai su galiojimu: jei jų nekeičiate laiku, rizikuojate savo ir šeimos sveikata

    7 virtuvės daiktai su galiojimu: jei jų nekeičiate laiku, rizikuojate savo ir šeimos sveikata

    Virtuvė yra viena jautriausių namų erdvių higienos požiūriu, nes čia maistas nuolat liečiasi su stalviršiais, įrankiais ir indais. Net ir kruopščiai plaunant, dalis daiktų laikui bėgant praranda saugias savybes, o mikroįtrūkimai bei porėtos medžiagos gali kaupti bakterijas ir pelėsį.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla tada, kai įrankiai naudojami ilgai, bet nepastebimi jų nusidėvėjimo ženklai. Vien kvapo ar akivaizdaus nešvarumo nebuvimas dar nereiškia, kad paviršius nebetapo mikroorganizmų „slėptuve“.

    Kempinėlės ir šluostės – trumpiausias galiojimas

    Indų kempinėlės ir virtuvinės šluostės dažnai būna vieni „nešvariausių“ namų daiktų, nes nuolat liečiasi su drėgme, maisto likučiais ir šiluma. Jei kempinėlė pradeda skleisti kvapą, praranda formą, suyra ar sunkiai išsiskalauja, tai aiškus ženklas, kad ją metas keisti.

    Praktiškai saugiausia laikytis taisyklės, kad dažnai naudojamas kempinėles verta keisti reguliariai, o ne laukti, kol jos visiškai suirs. Šluostėms signalas gali būti ir tai, kad audinys tampa „lipnus“, prastai sugeria vandenį arba lieka dėmėtas net po skalbimo.

    Pjaustymo lentelės ir įrankiai su įtrūkimais

    Pjaustymo lentelės, ypač plastikinės ar medinės, laikui bėgant pasidengia grioveliais nuo peilio. Būtent į tuos griovelius gali patekti žalių produktų sultys ir bakterijos, o kruopštus plovimas ne visada pasiekia giliausias vietas.

    Jei lentelė turi gilių įpjovimų, skilimų, pradeda sluoksniuotis, o mediena patamsėja ar ima skleisti kvapą, ją geriau pakeisti. Tas pats galioja ir mentelėms, samteliams ar kitiems įrankiams, kai atsiranda įtrūkimų, kuriuose laikosi nešvarumai.

    Plastikiniai indai ir buteliukai: kai plastikas „pavargsta“

    Plastikinės dėžutės maistui, gertuvės ar dangteliai laikui bėgant susibraižo, praranda skaidrumą, gali deformuotis nuo karščio. Subraižyti paviršiai sunkiau išplaunami, o įtrūkę dangteliai nebesudaro sandarios aplinkos, todėl maistas greičiau genda.

    Jei plastikinis indas įgavo kvapą, tapo lipnus, deformavosi, prastai užsidaro arba matosi įtrūkimai, tai ženklas, kad jo naudoti maistui nebeverta. Ypač atsargiai reikėtų vertinti indus, kurie dažnai šildomi ar liečiasi su karštu maistu.

    Kasdienė higiena virtuvėje prasideda nuo įpročio ne tik plauti, bet ir periodiškai įvertinti daiktų būklę. Reguliari nusidėvėjusių priemonių kaita sumažina kryžminės taršos riziką ir padeda išvengti situacijų, kai problemos priežastis slypi ne produkte, o virtuvės įrankyje.

  • Ar rudenio vėsa leidžia kelti šaldytuvo temperatūrą? Specialistai įspėja dėl klaidos

    Ar keičiantis sezonui reikia reguliuoti?

    Atvėsus orams dažnam kyla mintis šaldytuve nustatyti aukštesnę temperatūrą ir taip sutaupyti elektros. Vis dėlto maisto saugos specialistai pabrėžia, kad sezono kaita nėra priežastis švelninti šaldymo režimą.

    Rudenį ir žiemą virtuvėje išties būna vėsiau, tačiau greitai gendantys produktai išlieka tokie pat jautrūs bakterijų dauginimuisi. Todėl svarbiausias kriterijus yra ne lauko temperatūra, o saugi temperatūra šaldytuvo viduje.

    Kokia temperatūra laikoma saugia?

    Šaldytuvo pagrindiniame skyriuje dažniausiai rekomenduojama palaikyti apie 4 laipsnius šilumos. Tokia temperatūra padeda sulėtinti mikroorganizmų dauginimąsi ir prailgina produktų saugaus vartojimo laiką.

    JAV Maisto ir vaistų administracija nurodo, kad šaldytuve turėtų būti 4 laipsniai šilumos arba mažiau, o šaldiklyje apie minus 18 laipsnių. Dėl to vien tik atvėsus orams šaldytuvo šildyti nereikėtų.

    Jei įrenginys neturi skaitmeninio indikatoriaus, realią temperatūrą verta pasitikrinti šaldytuvo termometru. Praktikoje reguliatorius ant rankenėlės ne visada atitinka tikrąją temperatūrą, ypač kai šaldytuvas dažnai varstomas.

    Kodėl pavojinga nustatyti per šiltai?

    Pakėlus temperatūrą, greitai gendantys produktai gali greičiau tapti nesaugūs, net jei išvaizda ar kvapas dar nekelia įtarimų. Didžiausia rizika siejama su mėsa, žuvimi, pieno produktais, paruoštais patiekalais ir kitais baltyminiais produktais.

    Maisto saugos taisyklėse dažnai akcentuojama vadinamoji temperatūrų pavojaus zona, kai bakterijos dauginasi sparčiausiai. Todėl keli papildomi laipsniai šaldytuve gali lemti trumpesnį laiką, per kurį maistas išlieka saugus.

    Kita kraštutinė klaida yra pernelyg žema temperatūra, kai atskirose šaldytuvo vietose ji priartėja prie 0 laipsnių. Tuomet dalis produktų, ypač esantys arti galinės sienelės ar oro angų, gali pradėti apšalti ir prarasti kokybę.

    Ne visur šaldytuve vienodai šalta

    Šaldytuvo viduje temperatūra pasiskirsto netolygiai, todėl svarbu ir tai, kur dedate produktus. Žalia mėsa ir žuvis turėtų būti laikoma sandariuose induose, geriausia apatinėje lentynoje, kad sultys nepatektų ant kito maisto.

    Viena šalčiausių vietų dažnai būna galinė dalis, toliau nuo durų, kur mažiau juntami svyravimai atidarant šaldytuvą. Daržovėms ir vaisiams labiausiai tinka jiems skirti stalčiai, nes ten lengviau palaikyti drėgmę.

    Dažna buitinė klaida yra greitai gendančių produktų laikymas duryse. Durų zonoje temperatūra kinta labiausiai, todėl pieną, mėsą ar žuvį saugiau laikyti vidinėse lentynose.

    Taip pat svarbu neperkrauti šaldytuvo: šaltas oras turi cirkuliuoti. Kai produktai sustumti labai glaudžiai, susidaro šiltesnės zonos, todėl net ir esant tinkamam nustatymui dalis maisto gali būti laikoma blogesnėmis sąlygomis.

    O kaip dėl šaldiklio?

    Šaldiklio temperatūros taip pat nerekomenduojama keisti pagal sezoną, įprasta rekomendacija yra apie minus 18 laipsnių. Toks režimas padeda išlaikyti kokybę ir stabdo mikroorganizmų veiklą.

    Išimtis gali būti situacijos, kai šaldytuvas stovi nešildomoje patalpoje, pavyzdžiui, garaže ar įstiklintame balkone. Labai žema aplinkos temperatūra gali paveikti įrenginio darbą, todėl verta vadovautis konkretaus gamintojo nurodytomis eksploatavimo sąlygomis.

  • Tofu pamėlynavo šaldytuve? Dažna priežastis nustebins, bet vienu atveju geriau išmesti

    Jei atidarę šaldytuvą pamatėte pamėlynavusį tofu, tai dar nereiškia, kad produktas sugedo. Maisto chemijoje gerai žinomas reiškinys, kai tofu spalva gali pasikeisti dėl natūralios reakcijos su šalia laikytomis daržovėmis.

    Dažniausias paaiškinimas susijęs su raudonaisiais svogūnais, raudongūžiais kopūstais ar kitomis violetinėmis ir rausvomis daržovėmis. Jose esantys antocianinai, patekę į šarminę aplinką, gali pakeisti spalvą į melsvą ar žalsvai melsvą, todėl tofu kartais atrodo neįprastai.

    Tokia spalvos kaita paprastai yra nekenksminga, jei tofu nepakito kvapas, neatsirado gleivėtumo ar pelėsio požymių, o produktas buvo laikomas tinkamai. Reakcija gali įvykti net ir tuomet, kai tofu tiesiog stovėjo šalia antocianinų turinčių daržovių, ypač jei pakuotė buvo praverta.

    Kada mėlyna spalva gali būti pavojinga?

    Jeigu tofu pamėlynavo, nors šaldytuve nebuvo raudonųjų svogūnų, kopūstų ar kitų panašios sudėties daržovių, vertėtų suklusti. Mokslinėje literatūroje aprašyta, kad mėlyna spalva sojų produktuose kartais siejama su mikrobiologine tarša, pavyzdžiui, kai kuriomis Pseudomonas genties bakterijomis.

    Tokiu atveju spalvos pokyčius dažniau lydi ir kiti gedimo požymiai: rūgštus ar kartus kvapas, pakitusi tekstūra, lipnumas, skysčio drumstumas. Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausias sprendimas yra produktą išmesti, nes vizualiai atskirti nekenksmingą reakciją nuo gedimo ne visada paprasta.

    Kaip tofu laikyti, kad nekiltų abejonių?

    Neatidarytas tofu paprastai saugus iki ant pakuotės nurodytos datos, jei laikomas šaldytuve pagal gamintojo sąlygas. Atidarius tofu svarbu perkelti į sandarų indą, laikyti šaldytuve ir suvartoti per maždaug 3 dienas, ypač jei produktas laikomas vandenyje.

    Praktinis patarimas paprastas: tofu laikykite atskirai nuo stipriai dažančių produktų, o likučius visada sandariai uždarykite. Taip sumažinsite tiek natūralių spalvinių reakcijų tikimybę, tiek ir riziką, kad produktas suges dėl netinkamo laikymo.

  • Ekspertai įspėja: po kiek panaudojimų rankšluostis turi keliauti į skalbyklę – dažnas klysta

    Ekspertai įspėja: po kiek panaudojimų rankšluostis turi keliauti į skalbyklę – dažnas klysta

    Rankšluostis po dušo dažnai atrodo švarus, todėl daugelis jį naudoja kelias dienas iš eilės. Tačiau net ir nusivalius ką tik nuplautą kūną, audinys su kiekvienu kartu sugeria drėgmę, odos daleles ir mikroskopinius nešvarumus.

    Dėl to rankšluostis gali tapti palankia terpe daugintis mikroorganizmams, ypač jei vonioje tvanku ir drėgna. Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik, kiek kartų jis panaudotas, bet ir ar spėja visiškai išdžiūti.

    Kas kiek kartų skalbti?

    Dažniausiai rekomenduojama rankšluostį skalbti po 3–5 naudojimų. Toks intervalas laikomas saugiu, jei rankšluostis po kiekvieno karto gerai išdžiovinamas ir nenaudojamas sporto salėje ar kelionėse, kur drėgmė išlieka ilgiau.

    Jei vonios kambaryje prasta ventiliacija, rankšluostis kabo susuktas ant kabliuko arba ilgai išlieka drėgnas, skalbti reikėtų dažniau. Kai kuriais atvejais patariama tai daryti net 2–3 kartus per savaitę, nes nuolatinė drėgmė didina bakterijų, mielių ir pelėsių riziką.

    Klaida, kurią daro daugelis

    Viena dažniausių klaidų – palikti rankšluostį suglamžytą ar permestą per mažą kabliuką, kad džiūtų keliais sluoksniais. Taip oras nepasiekia viso audinio, todėl rankšluostis džiūsta netolygiai ir ilgiau išlieka šiltas bei drėgnas.

    Praktiškiausia rankšluostį išskleisti ant platesnio laikiklio taip, kad jis kabėtų vienu sluoksniu. Jei namuose keli žmonės, verta turėti pakankamai rankšluosčių, kad kiekvienas galėtų naudoti savo ir juos keisti reguliariai.

    Kada skalbti nedelsiant?

    Nemalonus, užsistovėjęs kvapas yra aiškus signalas, kad rankšluostį reikia skalbti iš karto, net jei jis vizualiai atrodo švarus. Toks kvapas dažnai rodo, kad audinyje jau vyksta mikroorganizmų dauginimasis.

    Dažnesnis skalbimas būtinas sergant, turint odos bėrimų, žaizdelių ar kitų būklių, kai pažeidžiama odos apsauginė funkcija. Taip pat nerekomenduojama dalintis rankšluosčiu su sergančiu ar turinčiu užkrečiamų odos problemų žmogumi.

    Atskirai reikėtų vertinti sporto rankšluosčius: po treniruotės jie dažnai būna permirkę ir trumpam įkišami į uždarą krepšį. Tokiu atveju skalbimas turėtų būti kuo greitesnis, nes šiluma ir drėgmė sudaro ypač palankias sąlygas nemaloniam kvapui ir bakterijoms.

  • Mįslė, kuri žlugdo pievagrybių derlių: mokslininkai po 100 metų atskleidė netikėtą kaltininką

    Pievagrybių augintojai visame pasaulyje jau seniai susiduria su vadinamąja bakterine dėmėtligė, kuri ant grybų sukelia rudas ar gelsvas dėmes, prastina derliaus kokybę ir sutrumpina produkcijos galiojimo laiką. Didžiausia bėda ta, kad požymiai ne visada matomi iš karto – kai kuriais atvejais dėmės išryškėja tik parduotuvėje ar net vartotojo namuose.

    Ilgus metus buvo manyta, kad ligą daugiausia sukelia vienas konkretus patogenas, todėl kontrolės priemonės dažnai buvo kuriamos taikant į vieną tikslą. Tačiau naujesni tyrimai parodė, kad reali situacija gerokai sudėtingesnė, o vieno kaltininko paieškos gali klaidinti ir augintojus, ir technologus.

    Kaltas ne vienas mikrobas

    Mokslininkai, sujungę klasikinius laboratorinius metodus su DNR sekoskaita ir chemine analize, išsamiau patikrino, kokie mikroorganizmai aptinkami ant pažeistų grybų. Rezultatai parodė, kad bakterinė dėmėtligė siejama ne su vienu organizmu, o su plačia ir mišria bakterijų bendrija.

    Tyrime identifikuota mažiausiai 17 bakterijų rūšių, susijusių su ligos vystymusi. Dvi iš jų ir anksčiau buvo laikomos pagrindiniais sukėlėjais, tačiau likusios anksčiau su dėmėtlige praktiškai nebuvo siejamos, todėl iki šiol taikytos priemonės galėjo veikti nepastoviai.

    Toks atradimas paaiškina, kodėl kova su dėmėtlige metų metus duoda nenuspėjamų rezultatų: priemonė, veiksminga prieš vieną bakteriją, nebūtinai sustabdys visą procesą. Dėl to augintojams sunkiau prognozuoti ligos protrūkius ir pasirinkti patikimą kontrolės strategiją.

    Kodėl pievagrybių ūkiai pažeidžiami

    Pievagrybiai dažniausiai auginami uždarose patalpose, kur palaikoma aukštesnė temperatūra ir didelė drėgmė. Tokios sąlygos palankios mikroorganizmams, todėl skirtingos bakterijos gali lengvai sugyventi, keistis medžiagomis ir daryti įtaką viena kitai.

    Praktikoje tai reiškia, kad problema gali būti ne tik konkretus mikrobas, bet ir visas mikroorganizmų tinklas ant grybų paviršiaus bei auginimo aplinkoje. Dėl šios priežasties simptomai gali išryškėti vėliau, o užkratas išlikti net tada, kai akivaizdžių požymių dar nematyti.

    Ko tikėtis toliau

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien sukėlėjų sąrašo nepakanka – kitas žingsnis yra efektyvesnės ir aplinkai palankesnės apsaugos priemonės. Tarp svarstomų krypčių minimos augalinės kilmės medžiagos, pavyzdžiui, eteriniai aliejai, taip pat naudingi mikroorganizmai, galintys konkuruoti su ligą skatinančiomis bakterijomis.

    Kuo tiksliau bus suprasta visa bakterijų bendrija, tuo realistiškiau sukurti patikimesnius diagnostinius testus ir prevencijos protokolus. Tai ypač svarbu, nes dėmėtligė tiesiogiai veikia ne tik derliaus kiekį, bet ir galutinio produkto išvaizdą, kuri prekyboje dažnai lemia, ar pirkėjas jį rinksis.

  • Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Mokslininkai praneša, kad Antarktidos dirvožemyje aptiko mikroorganizmų, kurių artimų atitikmenų iki šiol nepavyko rasti kitų regionų duomenų bazėse. Tyrimas sutelktas į Arthrobacter genties bakterijas, kurios įprastai laikomos plačiai paplitusiomis visame pasaulyje.

    Komanda paėmė dirvožemio mėginius iš atokių Antarktidos vietovių ir iš jų išskyrė bakterijų genomus. Analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų Arthrobacter štamų neturėjo atitikmenų tarptautinėse genetinėse duomenų bazėse, kuriose kaupiami kitų pasaulio vietų mikroorganizmų duomenys.

    Toks rezultatas meta iššūkį ilgai mikrobiologijoje gyvavusiai prielaidai, kad mikrobai yra beveik visur, o jų paplitimą labiau riboja sąlygos, o ne geografija. Antarktida, kaip itin izoliuotas ir ekstremalus žemynas, gali būti viena iš išimčių, kur vietinės linijos formavosi atskirai ir ilgą laiką išliko lokalios.

    Norėdami įvertinti, ar skirtumai yra tik genetiniai, dalį mėginių tyrėjai augino laboratorijoje, imituodami Antarktidos sąlygas. Svarbiausi veiksniai buvo žema temperatūra ir labai ribotas vandens prieinamumas, būdingi didžiajai žemyno daliai už ledynų ribų.

    Eksperimentai parodė, kad antarktiniai štamai augo lėčiau nei jų giminaičiai iš švelnesnio klimato, tačiau išsiskyrė atsparumu. Tai leidžia manyti, kad dalis bakterijų nėra atsitiktinai atneštos vėjų ar paukščių, o yra prisitaikiusios prie vietinės aplinkos ir joje evoliucionavo ilgesnį laiką.

    Antarktidos dirvožemiai pasižymi ekstremaliu šalčiu, sausra ir labai menku maisto medžiagų kiekiu, todėl čia išlikti gali tik specifinių savybių turintys mikroorganizmai. Tokios sąlygos taip pat riboja naujų rūšių įsikūrimą ir gali skatinti unikalių, vietinių genetinių linijų stabilumą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalbant apie biologinę įvairovę dažnai susitelkiama į stambius ir lengvai pastebimus gyvūnus, nors didelė Antarktidos išskirtinumo dalis gali slypėti mikroskopiniame pasaulyje. Kiekvienas dirvožemio mėginys gali saugoti dar neatskleistą žemyno biologinės istorijos fragmentą.

    Šis kontekstas ypač svarbus dėl klimato kaitos: Antarktidoje fiksuojami spartūs aplinkos pokyčiai, galintys keisti drėgmės režimą, temperatūrą ir ledynų dinamiką. Keičiantis sąlygoms, rizikuojama prarasti ir mikroorganizmų bendrijas, kurių įvairovę mokslas tik pradeda suprasti ir aprašyti.

  • Virtuvės kempinėlė – bakterijų bomba: ekspertai pasakė, kaip dažnai ją keisti

    Virtuvės kempinėlė kasdien atrodo kaip švaros įrankis, tačiau iš tiesų ji dažnai tampa viena nešvariausių vietų namuose. Dėl nuolatinės drėgmės, šilumos ir maisto likučių porėta struktūra sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad kempinėlėse gali būti ne tik aplinkoje įprastų bakterijų, bet ir ligas sukeliančių patogenų. Tarp jų minimos kampilobakterijos, salmonelės, stafilokokai, E. coli ir listerijos, kurios gali patekti ant indų ar paviršių ir padidinti kryžminės taršos riziką.

    „Kempinėlė yra ideali vieta bakterijoms augti, nes ji dažnai būna drėgna, laikoma kambario temperatūroje ir nespėja išdžiūti“, – sakė Mičigano valstijos universiteto Extension maisto saugos edukatorė Karen Fifield.

    Vienas svarbiausių įpročių, mažinančių bakterijų kiekį, yra kempinėlės geras nuspaudimas po kiekvieno naudojimo ir laikymas taip, kad ji džiūtų iš visų pusių. Jei kempinėlė paliekama šlapioje kriauklėje ar baloje, mikroorganizmų dauginimasis spartėja, o pati kempinėlė greičiau suyra.

    Norint kempinėlę dezinfekuoti, veiksmingi du buityje prieinami būdai: indaplovė ir mikrobangų krosnelė. JAV žemės ūkio departamento bandymai parodė, kad mikrobangų krosnelėje ir indaplovėje galima pašalinti beveik visą bakterinę taršą, jei metodas taikomas teisingai.

    Dezinfekuojant mikrobangų krosnelėje, kempinėlė turi būti be metalinių pluoštų ir prieš kaitinimą visiškai sudrėkinta vandeniu, kad nekiltų gaisro rizika. Paprastai rekomenduojama kaitinti didžiausia galia 1–2 minutes, tačiau svarbu laikytis prietaiso gamintojo saugos rekomendacijų.

    Indaplovėje kempinėlę patariama dėti į viršutinę lentyną ir rinktis programą su karštu džiovinimu arba dezinfekavimo režimu. Maisto saugos specialistai pažymi, kad reguliari dezinfekcija gali prailginti naudojimą, tačiau ji nepanaikina poreikio kempinėlę laiku išmesti.

    Kitas praktinis būdas, taikomas kai kuriose rekomendacijose, yra trumpas mirkymas silpname chloro tirpale, naudojant maistui saugų baliklio produktą ir drungną vandenį. Vis dėlto tokį metodą būtina atlikti atsargiai, tiksliai laikantis proporcijų ir užtikrinant, kad po to kempinėlė būtų gerai išskalauta.

    Ekspertų patarimas dėl keitimo dažnio griežtas: saugiausia kempinėles keisti kas savaitę. Jei ji pradeda skleisti kvapą, tampa slidoka, matosi pelėsio dėmės arba paviršius ima irti ir kaupti maisto likučius, tai signalas, kad ją reikia pakeisti nedelsiant.

    Siekiant sumažinti kryžminės taršos riziką, rekomenduojama vengti kempinėle valyti žalią mėsą ar paukštieną liečiančius skysčius. Tokiais atvejais saugiau naudoti vienkartinį popierinį rankšluostį ir tinkamą valiklį, nes kempinėlė gali bakterijas ne pašalinti, o išnešioti po virtuvės paviršius.

    Jeigu sunku laikytis savaitinio keitimo, specialistai ragina bent jau įvesti rutiną reguliariai dezinfekuoti ir visada kruopščiai išdžiovinti. Praktinis triukas, padedantis sumažinti švaistymą, yra perkirpti naują kempinėlę per pusę ir naudoti po vieną dalį, tačiau higienos principai nuo to nesikeičia.

  • Skalbinių krepšys ima dvokti? Paprastas triukas su popieriniu rankšluosčiu gali nustebinti

    Net ir reguliariai skalbiant, skalbinių krepšys laikui bėgant gali pradėti skleisti nemalonų kvapą. Dažniausiai problema kyla ne dėl paties krepšio, o dėl drėgmės, kuri kaupiasi nuo suprakaituotų drabužių, sportinės aprangos ar ką tik naudotų rankšluosčių.

    Drėgnoje aplinkoje greitai dauginasi bakterijos ir pelėsio grybeliai, o būtent jie ir sukuria įkyrų kvapą. Jei krepšys stovi prastai vėdinamoje vietoje, situacija paprastai tik blogėja.

    Popierinis rankšluostis apačioje

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti kvapų atsiradimą yra į krepšio dugną įdėti 2–3 popierinio rankšluosčio lapus. Jie sugeria dalį drėgmės, kuri dažnai nusėda apačioje, ir taip padeda krepšiui ilgiau išlikti sausesniam.

    Kuo mažiau drėgmės, tuo mažesnė tikimybė, kad krepšyje įsiveis kvapą sukeliančios bakterijos. Popierinius rankšluosčius verta keisti bent kartą per savaitę, o jei dažnai metate į krepšį drėgnus audinius, dar dažniau.

    Dar veiksmingiau su soda

    Jei namuose turite kepimo sodos, ją galima panaudoti kaip kvapų sugėriklį. Įberkite kelis šaukštus sodos į nedidelį medžiaginį maišelį arba seną kojinę ir padėkite krepšio apačioje.

    Soda ne maskuoja, o sugeria kvapus, todėl tai ypač praktiška, kai krepšyje dažnai atsiduria sportiniai drabužiai ar virtuviniai rankšluosčiai. Svarbu sodos neberti tiesiai į krepšį, kad ji neišbyrėtų ant audinių.

    Klaida, kurią daro daugelis

    Dažniausia priežastis, kodėl kvapas atsiranda greitai, yra į krepšį įmesti šlapi ar labai drėgni daiktai, pavyzdžiui, rankšluostis po dušo ar maudymosi apranga. Net kelios valandos gali būti pakankamos, kad drėgmė pradėtų „užkurti“ nemalonų aromatą.

    Jei drabužiai drėgni, prieš dėdami į krepšį leiskite jiems apdžiūti. Tai ypač svarbu vasarą arba jei vonios kambaryje šilta ir mažai ventiliacijos.

    Neužmirškite ir paties krepšio

    Net jei kvapo dar nejaučiate, krepšyje kaupiasi dulkės, odos dalelės ir mikroorganizmai. Plastikinį krepšį pravartu periodiškai išplauti šiltu vandeniu ir įprastu valikliu, o tuomet gerai išdžiovinti.

    Pintus ar medžiaginius krepšius dažnai geriausia išsiurbti, nuvalyti vos drėgna šluoste ir leisti pilnai išdžiūti. Jei naudojate išimamą medžiaginį maišą, jį reikėtų reguliariai skalbti.

    Maži įpročiai, tokie kaip popierinio rankšluosčio lapai ar maišelis su soda, dažnai leidžia išvengti aštrių kvapų be papildomų kvapiklių. Svarbiausia užtikrinti, kad krepšyje nesikauptų drėgmė ir jis turėtų kuo daugiau oro.