Tag: Baltosios nykštukės

  • Mįslingas kosminis šaltinis siuntė radijo pliūpsnius kas 62 minutes – ir staiga nutilo

    Mįslingas kosminis šaltinis siuntė radijo pliūpsnius kas 62 minutes – ir staiga nutilo

    Dar 2002 metų rugsėjį Paukščių Tako centre užfiksuotas keistas reiškinys astronomams paliko daugiau klausimų nei atsakymų: nežinomas šaltinis „iššovė“ penkis galingus radijo bangų pliūpsnius, o tada staiga nutilo.

    Signalai kartojosi itin tiksliai – kas 77 minutes, tačiau po trumpo aktyvumo periodo objektas nebebuvo aptiktas. Astronomas Scottas Hymanas iš Sweet Briar College daugelį metų bandė rasti daugiau panašių atvejų, bet ilgą laiką be rezultatų.

    Praėjus maždaug dviem dešimtmečiams, naršant archyvinius duomenis, mįslė pasikartojo: tas pats šaltinis vėl pradėjo siųsti radijo pliūpsnius, tik jau kas 62,2 minutes. Ir vėl – po kurio laiko stojo tyla.

    Naujausias aptikimas sustiprino susidomėjimą vadinamaisiais ilgaperiodžiais radijo šaltiniais (angl. long-period transients, LPT) – palyginti neseniai išskirta reiškinių klase, kai ryškūs radijo blyksniai kartojasi su ilgomis pauzėmis.

    Kas yra ilgaperiodžiai radijo šaltiniai

    LPT – tai dar neidentifikuoti kosminiai objektai, periodiškai skleidžiantys ryškius radijo impulsus, tačiau jų „taktas“ neįprastai lėtas: tarp blyksnių gali praeiti ne sekundės ar minutės, o net valandos.

    Ši kategorija tapo aiškesnė tik pastaraisiais metais. Nuo 2018 metais stebėto, o 2022 metais plačiai pristatyto objekto GLEAM-X J1627-5235, radijo dangaus apžvalgose Paukščių Take aptikta apie tuziną panašių „mįslingų pulsatorių“, tarp jų – ir anksčiau užfiksuotas GCRT J1745-3009 atvejis.

    Vis dėlto paaiškinti, kas tiksliai sukelia tokius signalus, kol kas sudėtinga. Žinomos „mirusių“ žvaigždžių liekanos gali pulsuoti periodiškai, tačiau nė viena klasė kol kas patogiai nepaaiškina visų LPT elgsenos požymių.

    Pagrindiniai „kandidatai“: neutroninės žvaigždės ir baltosios nykštukės

    Tarp svarbiausių hipotezių minimi trys variantai: pulsarai ir magnetarai (tai neutroninės žvaigždės, kurių radijo spinduliuotę lemia skirtingi mechanizmai), taip pat baltosios nykštukės, galinčios generuoti radijo signalus sąveikaudamos su porininke.

    Pulsarai paprastai sukasi labai greitai ir tarsi „švyturio“ spinduliu šluoja erdvę radijo spinduliuotės pluoštu. Magnetarai – itin stiprų magnetinį lauką turintys giminaičiai, galintys sukelti galingus spinduliuotės proveržius.

    Tačiau LPT atveju tempas atrodo per lėtas neutroninių žvaigždžių standartais: esant tokiam „lėtam“ periodui, įprasti pulsarai teoriškai turėtų sunkiau sukurti sąlygas radijo spinduliuotei apskritai atsirasti.

    Baltosios nykštukės šiuo požiūriu atrodo patrauklesnės, nes gali suktis lėčiau, o sąveika su porininke kartais siejama su stipriais radijo signalais. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi LPT yra baltosios nykštukės – jų periodai, poliarizacija ir impulsų raštai gali rodyti skirtingus fizinius mechanizmus.

    2022-ųjų signalas: du impulsai ir skirtinga poliarizacija

    2022 metais, analizuojant MeerKAT radioteleskopo archyvinius stebėjimus, aptiktas kandidatas, turėjęs pulsarui būdingų bruožų, tačiau „pulsai“ kartojosi kas daug minučių ir, panašu, reguliariai.

    Ieškodami patvirtinimo, tyrėjai rado, kad tą pačią dangaus sritį tą pačią dieną 10 valandų stebėjo ir ASKAP radioteleskopas. Šie duomenys patvirtino maždaug 62 minučių periodą ir leido suprasti, kad tai – LPT objektas, pavadintas LPT J1555−5631, rašo „ScienceAlert“.

    Dar įdomiau tai, kad per kiekvieną 62,2 minutės ciklą objektas skleidė ne vieną, o du aiškius impulsus – vienas buvo ilgesnis, kitas trumpesnis, tačiau abu pasiekė panašų ryškumo piką.

    Du impulsai taip pat pasižymėjo priešinga apskritimine poliarizacija: vienu atveju radijo bangų „sukimasis“ buvo viena kryptimi, kitu – priešinga. Tyrėjų teigimu, tai leidžia manyti, kad spinduliuotė kyla iš sričių prie abiejų magnetinių polių, o objekto sukimasis ir magnetinė ašis gali būti beveik statmenos.

    Vis dėlto impulsai nėra tobulai „simetriški“: vietoj tikėtinos 180 laipsnių atskirties jie pasirodė esantys maždaug 165,4 laipsnio atstumu. Tai, pasak S. Hymano, gali būti užuomina apie sudėtingesnę magnetinio lauko struktūrą nei paprastas dipolinis modelis.

    Kita didelė mįslė lieka ne mažiau intriguojanti: kodėl LPT gali „dirbti“ tarsi laikrodis ir staiga pereiti į tylą, o vėliau – kartais – vėl atsinaujinti. LPT J1555−5631 kol kas pakartotinai neužfiksuotas, tačiau GCRT J1745-3009 yra rodęs pasikartojantį aktyvumą, kaip ir dar du panašūs šaltiniai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal“.

  • Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Iki šiol manyta, kad išorinės Saulės sistemos planetos, tokios kaip Uranas ir Neptūnas, gali išlikti stabilios neįsivaizduojamai ilgai, net jei Saulė po kelių milijardų metų virs baltąja nykštuke. Tačiau naujas modeliavimu ir stebėjimų analize paremtas tyrimas rodo gerokai niūresnį scenarijų.

    Astrofizikai teigia, kad Saulės masės netekimas senstant gali būti ne tolygus ir ramus, o labiau chaotiškas. Vietoje vieno sklandaus proceso masė galėtų būti išmetama daugybe atskirų, atsitiktinių pliūpsnių, kurie tarsi stumteltų Saulę ir pakeistų jos gravitacinį poveikį planetoms.

    Saulė gali „stuksėti“ tūkstančius kartų

    Tyrime modeliuojama, kad kiekvienas toks išmetimo epizodas galėtų sudaryti apie vieną dešimttūkstantąją Saulės masės, o panašių epizodų per vėlyvą Saulės evoliucijos etapą galėtų būti tūkstančiai. Nors atskiras pokytis būtų mažas, jų suma gali išbalansuoti didžiųjų planetų orbitas.

    Skaičiavimai rodo, kad atsitiktinumas čia yra esminis: jei masė būtų išmetama idealiai simetriškai, poveikis galėtų išsilyginti. Tačiau realistiškesnė, netolygi masės netektis gali sukurti ilgainiui didėjančius orbitų nukrypimus.

    Kas nutiktų planetoms?

    Modeliuose, kuriuose taikyti tikėtini masės netekimo parametrai, didelėje dalyje scenarijų išorinės planetos pradeda pavojingai artėti prie orbitų persikirtimo dar iki tol, kol Saulė baigia netekti didžiosios dalies išorinių sluoksnių. Kai kuriais atvejais reikšmingas nestabilumas prasideda Saulei praradus tik apie 10 proc. masės.

    Galimos pasekmės skamba dramatiškai: Uranas ir Neptūnas teoriškai galėtų pakeisti savo vietas arba pasislinkti į gerokai vidines orbitas, sukeldami grandininę gravitacinę sumaištį. Kai kuriuose scenarijuose bent viena milžinė planeta galiausiai būtų išmesta į tarpžvaigždinę erdvę ir taptų klajojančia planeta.

    Kodėl tai svarbu ne tik mums?

    Toks rezultatas reikštų, kad Saulės sistemos ateitis gali būti ne tik trumpesnė, bet ir daug labiau priklausoma nuo atsitiktinių procesų, nei buvo manyta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai keičia ir platesnį požiūrį į planetinių sistemų raidą, nes didžioji dalis Paukščių Tako žvaigždžių gyvenimo pabaigoje patiria panašius virsmus.

    „Staigmena yra ta, kas nutinka, kai tariamas glotnumas virsta atskirais išmetimo įvykiais: vaizdas pasikeičia iš esmės“, – sakė vienas tyrimo autorių Konstantinas Batyginas.

    Tyrėjų teigimu, anksčiau įsivaizduotas tylus ir tvarkingas planetinių sistemų „išėjimas į pensiją“ gali būti mitas. Jei masės netekimas iš tiesų vyksta trūkčiojančiai, daugelio sistemų orbitos vėlyvoje stadijoje gali tapti gerokai trapesnės, o klajojančių planetų atsiradimas galėtų būti natūrali tokios pabaigos pasekmė.

  • Mokslininkai aptiko „fenikso planetą“: gali išspręsti 30 metų mįslę ir perrašyti teorijas

    Mokslininkai aptiko „fenikso planetą“: gali išspręsti 30 metų mįslę ir perrašyti teorijas

    Astronomai pranešė aptikę itin retą egzoplanetos kandidatę, kuri, kaip manoma, susiformavo ne kartu su savo žvaigžde, o vėliau iš jos „pelenų“. Tokie objektai vadinami antros kartos planetomis, o naujasis atvejis siejamas su baltąja nykštuke HS 0209+0832, esančia maždaug už 270 šviesmečių.

    Tyrėjų teigimu, ši planeta galėjo atsirasti tada, kai į kosmosą išmesta mirštančios žvaigždės medžiaga buvo gravitaciškai „sugaudyta“ ir vėl sutankėjo į naują kūną. Jei išvada pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių įrodymų, kad planetos gali gimti ir po žvaigždės mirties etapų.

    Kas yra baltoji nykštukė?

    Baltoji nykštukė yra į Saulę panašios žvaigždės branduolys, likęs po to, kai ji išsipučia į raudonąją milžinę ir nusimeta išorinius sluoksnius. Nors tokia žvaigždė dažnai vadinama „mirusia“, ji dar ilgai išlieka labai karšta ir per milijardus metų pamažu vėsta.

    Šiuo atveju HS 0209+0832 apibūdinama kaip neįprastai jauna ir įkaitusi: jos efektyvioji temperatūra siekia apie 35 000 laipsnių Celsijaus. Dėl tokio karščio aplink ją esantys kūnai gali patirti intensyvų kaitinimą ir medžiagos netekimą.

    30 metų mįslę padėjo išspręsti cheminis pėdsakas

    Istorija prasidėjo dar 1999 metais, kai Hablo kosminis teleskopas užfiksavo šios baltosios nykštukės spektrą ir jame matė daug nepaaiškintų linijų. Tuo metu astronomams pritrūko duomenų ir metodų tiksliai nustatyti, kokie cheminiai elementai sukuria tokį „šviesos pirštų atspaudą“.

    Nauja analizė parodė elementų rinkinį, kuriame aptikta cinko ir vario, tačiau labiausiai išsiskyrė niobis. Jo kiekis, lyginant su Saulės chemine sudėtimi, gali būti daugiau nei 1 000 kartų didesnis, o tai tyrėjams tapo kertiniu argumentu aiškinant sistemos kilmę.

    „Kai pirmą kartą pamačiau niobį šiame kontekste, buvau pritrenktas, nes iki šiol jis nebuvo fiksuotas kituose tirtuose baltųjų nykštukių spektruose. Supratus, kad jis ten yra, daug kas stojo į savo vietas“, – sakė Voriko universiteto profesorius Borisas Gänsicke.

    Mokslininkai aiškina, kad toks elementų „parašas“ dera su vadinamuoju s-procesu, kai mirštančiose žvaigždėse formuojasi sunkesni elementai. Tai reikštų, jog planetą sudaranti medžiaga galėjo būti kilusi iš žvaigždės evoliucijos pabaigos, o ne iš pirminio protoplanetinio disko.

    Kaip galėtų atrodyti ši planeta?

    Stebėjimai rodo, kad kandidatinė planeta gali būti dujų milžinė, panašaus dydžio kaip Jupiteris, skriejanti labai arti baltosios nykštukės. Galimas orbitos periodas siekia apie 4,4 dienos, o toks artumas reikštų ir didelę tikimybę, kad planeta yra potvyniškai „pririšta“ – viena jos pusė nuolat atsukta į žvaigždę.

    Dėl ekstremalaus kaitinimo planeta, anot tyrėjų, gali sparčiai netekti medžiagos, kuri nusidriekia uodegos pavidalu ir dalis jos vėliau nusėda ant baltosios nykštukės. Tokie procesai astronomams ypač vertingi, nes leidžia iš atmosferos taršos ir spektrinių linijų spręsti apie suardytų kūnų sudėtį.

    „Įspūdinga tai, kad ši planeta neatrodo kaip išlikusi nuo sistemos gimimo ar atklydusi iš kitur. Ji, panašu, pastatyta iš medžiagos, kurią pati žvaigždė išmetė mirdama“, – teigė Borisas Gänsicke.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali pakeisti požiūrį į planetinių sistemų raidą po žvaigždžių senėjimo. Jei antros kartos planetos iš tiesų egzistuoja, ateityje jų paieška gali tapti svarbia baltųjų nykštukių stebėsenos kryptimi, ypač derinant kosminių teleskopų ir antžeminių observatorijų duomenis.

    Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar panašūs scenarijai teoriškai galimi ir mūsų Saulės sistemoje labai tolimoje ateityje, kai Saulė baigs savo evoliucijos kelią. Nors tai spekuliatyvu, pats atradimas rodo, kad žvaigždės mirtis ne visada reiškia sistemos pabaigą.

  • Astronomai aptiko 84 paslaptingus objektus: slepiasi galaktikose ir gali keisti supernovų istoriją

    Astronomai aptiko 84 paslaptingus objektus: slepiasi galaktikose ir gali keisti supernovų istoriją

    Astronomai, analizuodami NASA orbitinės observatorijos Chandra rentgeno teleskopo archyvinius duomenis, netoliese esančiose galaktikose aptiko 84 neįprastus šaltinius, kurių spinduliuotė iki šiol praslydo pro akis. Tyrėjų teigimu, tai gali būti gerokai didesnės, anksčiau nepastebėtos objektų populiacijos tik „matomiausi“ atstovai.

    Šie objektai pavadinti hiperminkštais rentgeno šaltiniais. Nors jie gali išspinduliuoti šimtus tūkstančių ar net milijonus kartų daugiau energijos nei Saulė, didžioji dalis jų spinduliuotės, tikėtina, tenka itin trumpabangiams ultravioletiniams spinduliams, kuriuos sugeria tarpžvaigždinės dujos ir dulkės.

    Kas juos daro beveik nematomus?

    Chandra teleskopas tokiu atveju užfiksuoja tik silpną, žemos energijos rentgeno spindulių „uodegą“, todėl šaltiniai atrodo blankūs ir lengvai supainiojami su triukšmu. Be to, teleskopo jautrumas pačiose žemiausiose energijose laikui bėgant mažėjo dėl detektorių taršos, tad panašių objektų gali būti gerokai daugiau.

    Komanda hiperminkštus šaltinius aptiko šešiose galaktikose, vienoje jų skaičius siekė nuo 7 iki 21. Tarp tirtų sistemų minimos Andromedos galaktika ir M101, o dalis šaltinių pasikartojo tose pačiose koordinatėse skirtingų laikotarpių stebėjimuose, kas rodo, kad tai nėra atsitiktinės detektoriaus paklaidos.

    Kokie tai objektai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad hiperminkštumas greičiau apibūdina stebimą spinduliuotę, o ne vieną konkretų dangaus kūnų tipą. Tarp kandidatų minimos baltosios nykštukės, neseniai įvykę novų proveržiai, taip pat sistemos su neutroninėmis žvaigždėmis ar juodosiomis skylėmis, kurios aktyviai „maitinasi“ medžiaga iš kompaniono.

    Objektų padėtis galaktikose suteikia papildomų užuominų. Pavyzdžiui, M101 dalis šaltinių rikiuojasi palei spiralines vijas, kur gausu jaunų žvaigždžių formavimosi sričių, o elipsinėse galaktikose jų daugiau ten, kur dominuoja senesnės žvaigždžių populiacijos; tyrėjų vertinimu, su foniniais, nesusijusiais šaltiniais gali būti supainiota mažiau nei 3 proc. aptiktų taškų.

    Kodėl tai gali būti svarbu supernovoms?

    Viena svarbiausių hipotezių sieja dalį šių šaltinių su baltosiomis nykštukėmis, kurios ilgą laiką kaupia dujas iš kompanionės žvaigždės. Toks kaupimas gali priartinti baltąją nykštukę prie ribos, kai įvyksta Ia tipo supernova, ypač svarbi kosminių atstumų matavimams ir Visatos plėtimosi tyrimams.

    Astrofizikoje ilgą laiką aptariamas neatitikimas: Ia tipo supernovų stebima daug, tačiau potencialių „paruoštų“ jų pirmtakų aptinkama per mažai. Jei bent dalis hiperminkštų šaltinių yra būtent tokios, branduolinį degimą palaikančios ir medžiagą kaupiančios baltosios nykštukės, tai galėtų užpildyti dalį šios spragos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ne visi šie 84 šaltiniai būtinai baigsis supernova, o populiacija, tikėtina, yra mišri. Vis dėlto net keli patikimai identifikuoti būsimų Ia tipo supernovų kandidatai suteiktų retą galimybę stebėti procesus, vykstančius dar iki sprogimo.

    Norint tiksliau nustatyti, kas slepiasi už hiperminkšto spindesio, reikės geriau įvertinti šaltinių temperatūras ir spektrus, ypač derinant beveik vienalaikius ultravioletinių ir rentgeno spindulių stebėjimus. Tyrimas paskelbtas žurnale Nature Astronomy.