Astronomai pranešė aptikę itin retą egzoplanetos kandidatę, kuri, kaip manoma, susiformavo ne kartu su savo žvaigžde, o vėliau iš jos „pelenų“. Tokie objektai vadinami antros kartos planetomis, o naujasis atvejis siejamas su baltąja nykštuke HS 0209+0832, esančia maždaug už 270 šviesmečių.
Tyrėjų teigimu, ši planeta galėjo atsirasti tada, kai į kosmosą išmesta mirštančios žvaigždės medžiaga buvo gravitaciškai „sugaudyta“ ir vėl sutankėjo į naują kūną. Jei išvada pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių įrodymų, kad planetos gali gimti ir po žvaigždės mirties etapų.
Kas yra baltoji nykštukė?
Baltoji nykštukė yra į Saulę panašios žvaigždės branduolys, likęs po to, kai ji išsipučia į raudonąją milžinę ir nusimeta išorinius sluoksnius. Nors tokia žvaigždė dažnai vadinama „mirusia“, ji dar ilgai išlieka labai karšta ir per milijardus metų pamažu vėsta.
Šiuo atveju HS 0209+0832 apibūdinama kaip neįprastai jauna ir įkaitusi: jos efektyvioji temperatūra siekia apie 35 000 laipsnių Celsijaus. Dėl tokio karščio aplink ją esantys kūnai gali patirti intensyvų kaitinimą ir medžiagos netekimą.
30 metų mįslę padėjo išspręsti cheminis pėdsakas
Istorija prasidėjo dar 1999 metais, kai Hablo kosminis teleskopas užfiksavo šios baltosios nykštukės spektrą ir jame matė daug nepaaiškintų linijų. Tuo metu astronomams pritrūko duomenų ir metodų tiksliai nustatyti, kokie cheminiai elementai sukuria tokį „šviesos pirštų atspaudą“.
Nauja analizė parodė elementų rinkinį, kuriame aptikta cinko ir vario, tačiau labiausiai išsiskyrė niobis. Jo kiekis, lyginant su Saulės chemine sudėtimi, gali būti daugiau nei 1 000 kartų didesnis, o tai tyrėjams tapo kertiniu argumentu aiškinant sistemos kilmę.
„Kai pirmą kartą pamačiau niobį šiame kontekste, buvau pritrenktas, nes iki šiol jis nebuvo fiksuotas kituose tirtuose baltųjų nykštukių spektruose. Supratus, kad jis ten yra, daug kas stojo į savo vietas“, – sakė Voriko universiteto profesorius Borisas Gänsicke.
Mokslininkai aiškina, kad toks elementų „parašas“ dera su vadinamuoju s-procesu, kai mirštančiose žvaigždėse formuojasi sunkesni elementai. Tai reikštų, jog planetą sudaranti medžiaga galėjo būti kilusi iš žvaigždės evoliucijos pabaigos, o ne iš pirminio protoplanetinio disko.
Kaip galėtų atrodyti ši planeta?
Stebėjimai rodo, kad kandidatinė planeta gali būti dujų milžinė, panašaus dydžio kaip Jupiteris, skriejanti labai arti baltosios nykštukės. Galimas orbitos periodas siekia apie 4,4 dienos, o toks artumas reikštų ir didelę tikimybę, kad planeta yra potvyniškai „pririšta“ – viena jos pusė nuolat atsukta į žvaigždę.
Dėl ekstremalaus kaitinimo planeta, anot tyrėjų, gali sparčiai netekti medžiagos, kuri nusidriekia uodegos pavidalu ir dalis jos vėliau nusėda ant baltosios nykštukės. Tokie procesai astronomams ypač vertingi, nes leidžia iš atmosferos taršos ir spektrinių linijų spręsti apie suardytų kūnų sudėtį.
„Įspūdinga tai, kad ši planeta neatrodo kaip išlikusi nuo sistemos gimimo ar atklydusi iš kitur. Ji, panašu, pastatyta iš medžiagos, kurią pati žvaigždė išmetė mirdama“, – teigė Borisas Gänsicke.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali pakeisti požiūrį į planetinių sistemų raidą po žvaigždžių senėjimo. Jei antros kartos planetos iš tiesų egzistuoja, ateityje jų paieška gali tapti svarbia baltųjų nykštukių stebėsenos kryptimi, ypač derinant kosminių teleskopų ir antžeminių observatorijų duomenis.
Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar panašūs scenarijai teoriškai galimi ir mūsų Saulės sistemoje labai tolimoje ateityje, kai Saulė baigs savo evoliucijos kelią. Nors tai spekuliatyvu, pats atradimas rodo, kad žvaigždės mirtis ne visada reiškia sistemos pabaigą.
Leave a Reply