CP v2

Tag: Bazinė infliacija

  • Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje birželio mėnesį infliacija netikėtai ryškiai sulėtėjo ir tai sustiprino lūkesčius, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) gali neskubėti griežtinti pinigų politikos. Eurostato išankstiniu vertinimu, metinė infliacija sumažėjo iki 2,8 proc., kai gegužę siekė 3,2 proc.

    Rezultatas buvo geresnis nei prognozuota, o mėnesio pokytis apskritai tapo neigiamas: kainos per mėnesį smuko 0,1 proc. Tai pirmas mėnesinis kainų kritimas šiais metais po kelių mėnesių augimo.

    Kas labiausiai traukė infliaciją žemyn?

    Kartu gerėjo ir rodikliai, kuriuos ECB paprastai vertina kaip patikimesnį signalą apie ilgalaikes tendencijas. Vadinamoji bazinė infliacija, neįtraukianti energijos ir maisto, sumažėjo iki 2,4 proc., kai gegužę buvo 2,6 proc.

    Didžiausias infliacijos šaltinis išliko energija, tačiau jos brangimas pastebimai lėtėjo. Metinis energijos kainų augimas siekė 8,7 proc., kai mėnesiu anksčiau buvo 10,8 proc., o tai rodo, kad ankstesnis šokas pamažu blėsta.

    Švelnėjo ir kitos vartojimo krepšelio dalys: paslaugų infliacija sumažėjo iki 3,2 proc. nuo 3,5 proc., maisto, alkoholio ir tabako kainų augimas lėtėjo iki 1,6 proc. nuo 1,9 proc. Pramoninių prekių, neįskaitant energijos, kainų augimas išliko 0,9 proc.

    Kur kainos kilo lėčiausiai, o kur – sparčiausiai?

    Tarp euro zonos šalių mažiausia metinė infliacija fiksuota Maltoje – 1,9 proc. Prancūzijoje ir Estijoje ji siekė po 2,0 proc., o tai reiškia, kad šios ekonomikos judėjo aiškiai žemiau euro zonos vidurkio.

    Vokietijoje metinė infliacija sudarė 2,4 proc., Suomijoje – 2,7 proc. Tuo metu rytinėje euro zonos dalyje vaizdas buvo kitoks: Lietuvoje metinė infliacija siekė 5,5 proc., Bulgarijoje – 5,3 proc., Kroatijoje – 4,2 proc., Kipre – 4,0 proc.

    Mėnesio pjūvyje kai kuriose šalyse kainos mažėjo: Belgijoje, Bulgarijoje, Estijoje ir Liuksemburge jos krito po 0,4 proc. Prancūzijoje, Austrijoje ir Suomijoje kainos sumažėjo po 0,3 proc.

    Didžiausi mėnesiniai kainų šuoliai fiksuoti Maltoje, kur jos kilo 1,0 proc., ir Kipre – 0,8 proc. Ispanijoje ir Lietuvoje kainos per mėnesį augo po 0,6 proc., o tai rodo nevienodą kainų dinamiką visoje euro zonoje.

    Didžiosios ekonomikos vėso skirtingai

    Didžiosios euro zonos šalys birželį taip pat demonstravo lėtesnę infliaciją. Vokietijoje harmonizuotas rodiklis sumažėjo iki 2,4 proc. nuo 2,7 proc., o svarbiausias veiksnys buvo energijos kainų augimo sulėtėjimas.

    Prancūzijoje harmonizuota infliacija krito iki 2,0 proc. nuo 2,8 proc., o per mėnesį kainos sumažėjo 0,2 proc. Italijoje kritimas buvo kuklesnis: harmonizuota infliacija beveik nekito ir siekė 3,1 proc., nes namų ūkių energijos tarifai reagavo lėčiau nei didmeninės kainos.

    Rinkose šie skaičiai sustiprino prielaidą, kad ECB liepos posėdyje gali rinktis pauzę ir laukti daugiau duomenų. Mažėjanti bazinė infliacija bei vėstantys energijos rodikliai ECB suteikia daugiau erdvės neeskaluoti palūkanų kėlimo, ypač jei ekonomikos augimas išlieka vangus.

    Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad energijos segmentas išlieka pagrindinis neapibrėžtumo šaltinis, o paslaugų kainos vis dar kyla greičiau nei bendras vidurkis. Tai reiškia, kad infliacijos kelias žemyn gali būti nelygus, o sprendimai dėl palūkanų ir toliau priklausys nuo ateinančių mėnesių duomenų.

  • Bazinių kainų infliacija Lenkijoje pakilo iki 3 proc.: ką tai reiškia paskolų turėtojams ir palūkanoms

    Infliacija plečiasi už energijos ribų

    Lenkijos centrinis bankas pranešė, kad balandį bazinių kainų infliacija, atmetus maisto ir energijos kainas, pakilo iki 3 proc. per metus. Mėnesį prieš ji siekė 2,7 proc., todėl rodiklis buvo kiek aukštesnis, nei tikėjosi dalis rinkos dalyvių.

    Bendra vartotojų kainų infliacija tuo pačiu metu pakilo iki 3,2 proc. Tai rodo, kad kainų augimą lemia ne vien degalai ar energija, o dalis spaudimo persiduoda ir į kitas prekių bei paslaugų kategorijas.

    Kodėl tai svarbu palūkanoms?

    Ekonomistai pabrėžia vadinamąjį antrosios bangos mechanizmą: brangesni degalai didina transporto ir logistikos kaštus, o verslai dalį jų bando perkelti galutiniams pirkėjams. Tokiais atvejais infliacija tampa atsparesnė ir sunkiau grįžta į tikslinį lygį vien savaime.

    Kita vertus, situacija nebeprimena 2022–2023 metų laikotarpio, kai kainų spaudimas buvo plačiai išsikerojęs visoje ekonomikoje. Dabar paklausa vertinama kaip silpnesnė, o darbo rinka, pagal ekonomistų komentarus, pamažu vėsta, todėl įmonėms sudėtingiau agresyviai kelti kainas.

    Ką tai gali reikšti paskolų turėtojams?

    Tokie duomenys paprastai mažina argumentų už greitą pinigų politikos švelninimą, nes bazinė infliacija laikoma geresniu ilgalaikio kainų spaudimo barometru. Jei kainų augimas „įsitvirtina“ paslaugose ir kitose bazinėse kategorijose, centriniam bankui sudėtingiau pagrįsti palūkanų mažinimą.

    Tuo pačiu rodikliai dar nėra tokie stiprūs, kad automatiškai reikštų naują palūkanų kėlimo scenarijų. Rinkai tai dažniau signalas, kad sprendimų priėmėjai gali rinktis laukimo strategiją: stebėti, ar degalų šoko efektas neperauga į platesnį ir ilgiau trunkantį kainų kilimą.

    „Šie duomenys greičiau uždaro diskusiją apie greitą pinigų politikos švelninimą, bet yra per silpni, kad grįžtų palūkanų didinimo scenarijus“, – sakė ekonomistas Mariuszas Zielonka.

    Kokios rizikos išlieka?

    Bazinių kainų infliacija vasarą, pagal dalį prognozių, gali laikytis maždaug 3–3,5 proc. intervale, nes degalų kainų poveikis dažnai pasireiškia su vėlavimu, ypač paslaugų segmente. Jei kaštų spaudimas logistikos grandinėse išliks, įmonės gali toliau kelti kainas dalyje paslaugų.

    Kartu prognozės išlieka jautrios geopolitikai ir žaliavų rinkoms, ypač energijos kainoms, kurios gali greitai pakeisti infliacijos trajektoriją. Dėl to kredito turėtojams svarbiausia tampa ne vien vienas mėnesio rodiklis, o kelių mėnesių tendencija ir centrinių bankų komunikacija apie palūkanų kryptį.

  • Vokietijoje infliacija vėl kyla: balandį ji siekė 2,9 proc., daugiausia prisidėjo energija

    Vokietijoje infliacija vėl kyla: balandį ji siekė 2,9 proc., daugiausia prisidėjo energija

    Preliminarūs balandžio duomenys

    Vokietijos Federalinė statistikos tarnyba Destatis paskelbė preliminarų vertinimą, kad 2026 metų balandį metinė infliacija šalyje siekė 2,9 proc. Tai aukščiausias lygis nuo 2024 metų pradžios, kai infliacija buvo akivaizdžiai slopusi.

    Šis rodiklis rodo, kad kainų spaudimas didžiausioje euro zonos ekonomikoje išlieka, o dalis praėjusiais metais matyto dezinflacijos efekto blėsta. Galutiniai suderinto vartotojų kainų indekso duomenys paprastai patikslinami vėliau, tačiau kryptis jau aiški.

    Kas labiausiai kelia kainas?

    Destatis nurodo, kad svarbiausias infliacijos paspartėjimo veiksnys balandį buvo energijos kainos. Preliminariais skaičiavimais, energija per metus pabrango 10,1 proc. ir tai didžiausias šuolis nuo 2023 metų vasario.

    Energijos brangimas ypač jautriai atsispindi vartotojų krepšelyje, nes tiesiogiai veikia ne tik sąskaitas už šildymą ar elektrą, bet ir transporto kaštus. Tokie pokyčiai ilgainiui gali persiduoti ir į prekių bei paslaugų kainas, jei verslui brangesnė energija tampa ilgalaike norma.

    Bazinė infliacija mažesnė

    Vertinant infliaciją be maisto ir energijos, vadinamąją bazinę infliaciją, balandį ji siekė 2,3 proc. Šis rodiklis dažnai laikomas geriau atspindinčiu „vidinį“ kainų augimą, nes yra mažiau priklausomas nuo trumpalaikių svyravimų pasaulinėse žaliavų rinkose.

    Tai reiškia, kad pagrindinis spaudimas kainoms šiuo metu labiau susijęs su energijos komponentu, o ne su plačiu ir tolygiai išsikerojusiu kainų augimu visoje ekonomikoje. Vis dėlto užsitęsęs energijos brangimas gali pakeisti šį vaizdą, jei ima kilti logistikos ir gamybos sąnaudos.

    Vokietijoje degalų kainos išlieka vienu labiausiai matomų infliacijos kanalų vartotojams. Skelbiama, kad benzino litro kaina šalies degalinėse viršijo 2 eurus, o tai didina kasdienes transporto išlaidas ir kartu kelia spaudimą kitoms kainoms.

    Ekonomistai taip pat atkreipia dėmesį, kad energijos kainų impulsas ne visuomet iš karto atsispindi kitose srityse, todėl dalis poveikio gali pasirodyti vėliau. Artimiausi mėnesiai bus svarbūs vertinant, ar šis kainų šuolis išlieka laikinas, ar tampa tvaresne tendencija.

    Tuo pat metu rinkos laukia ir kitų regiono šalių infliacijos signalų, nes jie formuoja lūkesčius dėl palūkanų normų trajektorijos euro zonoje. Jei kainų augimas didžiosiose ekonomikose užsitęs, tai gali ilgiau išlaikyti griežtesnę pinigų politikos aplinką.