CP v2

Tag: Bazinės pajamos

  • Elonas Muskas vėl pranašauja: sako, kad 2036 metais pinigai nebeturės prasmės

    Elonas Muskas vėl pranašauja: sako, kad 2036 metais pinigai nebeturės prasmės

    Pažadas, kuris skamba drąsiai

    Elonas Muskas dar kartą atsidūrė dėmesio centre po pareiškimo, kad 2036 metais pinigai nebeturės reikšmės. Jis šią viziją sieja su sparčiu DI ir robotikos progresu, kuris esą leis gaminti prekes ir teikti paslaugas beveik neribotais kiekiais.

    Tokioje vadinamojoje pertekliaus ekonomikoje, pasak verslininko, žmonių poreikiai būtų patenkinami taip lengvai, kad tradicinis atlyginimų ir kainų mechanizmas taptų nebeesminis. Tačiau jis konkrečiai nepaaiškino, kuo tokioje sistemoje būtų pakeista įprasta valiuta.

    Skepticizmas ir nepatogūs klausimai

    Ekonomistai ir technologijų apžvalgininkai į tokią prognozę reaguoja atsargiai, primindami, kad pinigai yra ne tik atsiskaitymo priemonė. Jie taip pat atlieka paskatų, rizikos įkainojimo, investicijų paskirstymo ir galios balansavimo funkcijas.

    Viešojoje erdvėje nuskambėjo ir argumentas, kad jei pinigai netrukus praras prasmę, logiška būtų aiškiau įsipareigoti dėl turto skyrimo visuomenės tikslams. Pats Muskas yra užsiminęs, kad ketina daryti labdarą, tačiau detalūs planai ir terminai viešai nėra aiškiai įvardyti.

    „Jei DI ir robotai sukurs tiek prekių ir paslaugų, kad jų bus daugiau, nei žmogus gali suvartoti, kam tada išvis reikalingi pinigai?“, – sakė Elonas Muskas.

    Kas trukdo pinigams „išnykti“

    Didžiausia kliūtis šiai vizijai – infrastruktūra ir resursai. DI plėtra remiasi milžiniška skaičiavimo galia, o duomenų centrams reikia vis daugiau elektros, aušinimo ir patikimų tiekimo grandinių, todėl energijos poreikis ir tinklų pajėgumai tampa strateginiu ribojimu.

    Kita problema – koncentracija. Net jei gamybos kaštai mažėtų, kontrolė gali susitelkti ten, kur sutelkta skaičiavimo galia, duomenys, energija ir gamybiniai pajėgumai, o tai didina nelygybės ir priklausomybės rizikas, o ne automatiškai panaikina ekonominę galią.

    Realesnis scenarijus artimiausiam dešimtmečiui

    Dalis ekspertų labiau tikėtinu laiko ne pinigų pabaigą, o didelį darbo rinkos persitvarkymą. Automatizacija jau dabar keičia biuro, kūrybines ir technines profesijas, o DI įrankiai leidžia vienam darbuotojui atlikti daugiau užduočių, todėl kai kur mažėja poreikis samdyti papildomus žmones.

    Todėl vis dažniau aptariami tarpiniai modeliai, pavyzdžiui, bazinių pajamų idėja ar nauji mokesčių principai automatizuotai veiklai. Diskusija persikelia nuo klausimo, ar pinigai išnyks, prie klausimo, kaip valstybės ir verslas pasidalys automatizacijos sukuriamą naudą ir kaip amortizuos prarandamas darbo vietas.

    „Kartais galvoju, kad net jei būtų mygtukas sustabdyti, tikriausiai neturėtume jo spausti“, – sakė Elonas Muskas.

    Ko nepakeis net pažangiausios mašinos

    Net ir augant automatizacijai, tikėtina, kad išliks sričių, kuriose bus vertinamas žmogiškas indėlis. Tai gali būti žmonių kuriama kultūra, dalis paslaugų, kur svarbūs pasitikėjimas ir empatija, taip pat veiklos, kurioms reikalinga atsakomybė ir sprendimų paaiškinamumas.

    2036 metų prognozė kol kas labiau primena provokuojantį scenarijų nei patikrintą planą. Vis dėlto ji išryškina realią problemą: DI plėtra jau dabar verčia iš naujo apibrėžti, kas kuria vertę, kaip ji paskirstoma ir kokių saugiklių reikia visuomenei.

  • Robotams ir DI siūlo minimalų atlyginimą: ar naujas mokestis sustabdys masines atleidimų bangas?

    Robotams ir DI siūlo minimalų atlyginimą: ar naujas mokestis sustabdys masines atleidimų bangas?

    Darbo automatizavimas, kurį spartina robotai ir dirbtinis intelektas, vis dažniau pristatomas kaip didžiausias artimiausių metų iššūkis darbo rinkai. Rizika siejama ne su technologijų maištu, o su tuo, kad dalį užduočių įmonės perleis programiniams agentams ir automatizuotoms sistemoms, taip mažindamos etatų skaičių.

    Šiame kontekste viešojoje erdvėje vėl iškilo idėja apmokestinti mašinų atliekamą darbą, tarsi už jį būtų mokamas minimalus atlyginimas. Koncepcijos esmė paprasta: jei įmonė pakeičia žmogaus darbą robotu ar DI sprendimu, ji mokėtų papildomą mokestį, o surinktos lėšos galėtų finansuoti socialines priemones ar platesnį bazinių pajamų modelį.

    Minimalus atlyginimas robotams?

    Vienas šios krypties šalininkų, technologijų verslininkas Charlesas Radclyffe’as, siūlo mechanizmą, kurį vadina minimaliu atlyginimu robotams. Jo teigimu, politikai ir reguliuotojai dažnai neįvertina tempo, kuriuo DI jau dabar perbraižo biurų darbų procesus, todėl mokesčiai galėtų veikti kaip stabdis ten, kur automatizacija smogia stipriausiai.

    „Kiekvieną kartą, kai išrašome sąskaitą už mėnesį DI darbo, tai yra etatas, išimtas iš ekonomikos ir perkeltas į duomenų centrą“, – sakė Charlesas Radclyffe’as.

    Šalininkai pabrėžia, kad daugybė rutinių užduočių, pavyzdžiui, duomenų suvedimas, ataskaitų rengimas ar dokumentų apdorojimas, gali būti atliekamos per sekundes. Verslui tai reiškia greitą sąnaudų mažinimą, tačiau visuomenei kyla klausimas, kas nutinka vartojimui ir mokesčių bazei, jei vis daugiau žmonių praranda stabilias pajamas.

    Kodėl ginčas aštrėja dabar

    Diskusiją kaitina ir tai, kad didelės tarptautinės bendrovės, tokios kaip „Meta“, „Amazon“ ar „Microsoft“, per pastaruosius metus ne kartą skelbė apie restruktūrizacijas ir tūkstančius paveikusių sprendimų dėl darbo vietų. Net kai atleidimų mastas neauga, dažnas signalas yra įšaldomos naujos atrankos, o laisvos pozicijos nebeatkuriamos.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad produktyvumo augimas nebūtinai reiškia proporcingai didesnes algas, todėl didėja atotrūkis tarp technologinės pažangos naudos gavėjų ir samdomų darbuotojų. Šį reiškinį nagrinėja ir Economic Policy Institute, pabrėžiantis, kad ilgą laiką produktyvumo ir atlyginimų dinamika išsiskyrė, o dalis augimo naudos labiau atiteko kapitalui nei darbui.

    Tokioje aplinkoje mokesčio už automatizaciją šalininkai argumentuoja, kad dalis technologijų sukurto efektyvumo turėtų grįžti visuomenei per perskirstymo mechanizmus. Kritikai atsako, kad ankstyvas apmokestinimas gali sulėtinti inovacijas, mažinti konkurencingumą ir skatinti įmones investicijas perkelti į palankesnes jurisdikcijas.

    Alternatyva: automatizacija be atleidimų

    Kita stovykla pabrėžia, kad automatizacija nebūtinai reiškia masines atleidimų bangas. Pavyzdžiu dažnai nurodomos gamyklos ir biurai, kur DI naudojamas kaip pagalbininkas, o darbuotojai perkvalifikuojami, perimant aukštesnės pridėtinės vertės užduotis.

    „Nemanau, kad dabar tinkamas metas tai įrašyti į taisykles. Esame labai ankstyvoje stadijoje, skatinkime žmones tuo naudotis“, – sakė Oliveris Congeris.

    Praktikoje galimi keli scenarijai: nuo darbo našumo augimo, kai vienas darbuotojas prižiūri daugiau procesų, iki trumpesnės darbo savaitės ar dalies funkcijų atsisakymo. Dėl to vis daugiau ekspertų kalba, kad sprendimų paketas turėtų apimti ne tik mokesčius, bet ir aktyvias perkvalifikavimo programas, darbo teisės pritaikymą bei aiškesnes DI diegimo taisykles.

    Kol kas aišku viena: robotų ir DI įtaka darbo rinkai augs, o politinis ginčas dėl to, kaip paskirstyti automatizacijos naudą ir riziką, tik aštrės. Artimiausiais metais spręsis, ar bus renkamasi apmokestinti dalį automatizuoto darbo, ar didžiausias dėmesys teks mokymams ir perėjimo prie naujų profesijų finansavimui.