CP v2

Tag: Bioarcheologija

  • Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje, Pnio (Pniewo) vietovėje, archeologai tyrinėja neįprastą XVII amžiaus kapą, kuris mokslinėje literatūroje priskiriamas vadinamiesiems antivampyriniams palaidojimams. Jauna, maždaug 17–19 metų amžiaus mergina buvo palaidota su geležiniu pjautuvu ties kaklu, o prie kojos piršto pritvirtinta spyna.

    Tyrėjų teigimu, tokie sprendimai atspindi to meto Vidurio Europoje paplitusius tikėjimus, kad kai kurie mirusieji gali „sugrįžti“ ir pakenkti gyviesiems. Tai ne šiuolaikinių filmų vampyrai, o folklorinė baimė, siejama su staigia, neaiškia mirtimi, epidemijomis ar socialine atskirtimi.

    Kam reikėjo pjautuvo ir spynos

    Pjautuvas buvo padėtas skersai kaklo, ašmenis nukreipiant į gerklės pusę. Aiškinama, kad jei kūnas bandytų „pakilti“, ašmenys simboliškai, o gal ir fiziškai turėjo sutrukdyti tai padaryti.

    Antrasis elementas buvo nedidelė spyna, pritvirtinta prie didžiojo kojos piršto. Mokslininkai ją interpretuoja kaip simbolinį „užrakinimą“ kapavietėje, tarsi turėjusį uždaryti kelią atgal į gyvųjų pasaulį.

    Kapas buvo atvertas po laidotuvių

    Tyrimas rodo, kad kapas greičiausiai buvo atidarytas jau po pirminių laidotuvių. Kaulų padėtis ir žemės sluoksnių analizė leidžia manyti, kad kūnas buvo pajudintas tada, kai minkštieji audiniai dar nebuvo visiškai suirę.

    Hipotezuojama, kad būtent per šį vėlesnį įsikišimą ant kaklo galėjo būti uždėtas pjautuvas. Tai sustiprina versiją, jog „apsaugos priemonės“ galėjo būti reakcija į vėliau bendruomenėje kilusias baimes ar gandus.

    Socialinis statusas ir mitybos mįslė

    Dar vienas netikėtas aspektas yra merginos socialinis statusas. Prie kaukolės aptikta metalizuotų siūlų, siejamų su puošniu galvos apdangalu iš šilko, o pati apdaila, kaip nurodoma tyrime, buvo iš sidabro, dengto auksu.

    Tokios medžiagos XVII amžiuje buvo brangios, todėl tikėtina, kad ji kilusi iš pasiturinčios šeimos. Vis dėlto kaulų ir dantų cheminiai rodikliai rodo palyginti menką gyvūninės kilmės baltymų dalį mityboje, kas gali byloti apie nepriteklių ar ilgalaikius mitybos svyravimus.

    DNR, izotopai ir paslaptingas žalsvas pėdsakas

    Tyrėjai atliko DNR analizę ir nustatė retą motininę haplogrupę J1c2c1, kurios ištakos siejamos su Skandinavija. Tačiau izotopinė dantų analizė rodo, kad vaikystę ji greičiausiai praleido netoli palaidojimo vietos, tad skandinaviška kilmė galėjo būti susijusi su ankstesnėmis šeimos kartomis.

    Paslaptimi išlieka ir žalsvas atspalvis ties gomuriu bei kaklo kaulais. Iš pradžių svarstyta, kad tai galėjo būti senos monetos palikimas, tačiau cheminė analizė šią versiją atmetė ir nukreipė į kontaktą su variu ar vario turinčia medžiaga.

    Ką sako pats laidojimo kontekstas

    Kapinynas, kuriame rastas šis kapas, yra už buvusios gyvenvietės ribų, netoli sankryžos, o teritorijoje nematyti įprastų katalikiškų simbolių ar su malda siejamų radinių. Dėl to archeologai svarsto, kad ši vieta galėjo būti skirta atstumtiesiems, svetimšaliams ar baimę kėlusiems asmenims.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmiškai atsakyti, kas tiksliai nutiko mergaitei ir kodėl po mirties ji buvo laikyta galimu pavojumi, kol kas neįmanoma. Tyrimą toliau pildo bioarcheologiniai duomenys, leidžiantys apie praeities baimes kalbėti remiantis ne legendomis, o patikrinamais faktais.

  • Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

    Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

    Nauji radiniai iš Dahšuro

    Vidurinės karalystės laikotarpio Egipto karališkųjų moterų įvaizdis gali keistis iš esmės. Nauja kaulų analizė leidžia manyti, kad dalis princesių ne tik buvo laidojamos su ginklais, bet ir galėjo jais naudotis gyvenime.

    Iki šiol egiptologijoje dažnai vyravo aiškinimas, kad lankai, buožės, durklai ar strėlės moterų kapuose buvo simboliniai. Tokie daiktai buvo siejami su statusu, religiniu ritualu ar pomirtinio pasaulio įkapių tradicija.

    Kaulai rodo pasikartojusį krūvį

    Tyrėjai iš naujo ištyrė šešių asmenų palaikus iš karališkosios nekropolio Dahšure: penkių princesių ir karaliaus Horo. Šie kaulai buvo rasti dar XIX amžiaus pabaigoje, tačiau ilgą laiką praktiškai nebuvo nuosekliai analizuojami šiuolaikiniais metodais.

    Didžiausias dėmesys sutelktas į raumenų prisitvirtinimo vietas rankų, pečių ir dilbių kauluose. Kelių moterų skeletuose fiksuoti pakitimai, kurie, tyrėjų vertinimu, atitinka ilgalaikį, intensyvų ir pasikartojantį fizinį krūvį.

    Pasak autorių, toks pakitimų derinys galėtų sietis su lanko įtempimu, stipriu suėmimu ir veiksmu, būdingu artimos kovos ginklams. Ryškiausi požymiai aptikti princesės Ity palaikuose, kurios kape buvo rastas prabangiai dekoruotas durklas.

    Ar tai reiškia, kad jos kariavo?

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir palankiausiu atveju tai nebūtinai įrodo dalyvavimą mūšiuose. Tačiau tokie duomenys labiau dera su prielaida, kad karališkosios moterys galėjo treniruotis, medžioti ar dalyvauti kitose fiziškai reikliose veiklose, o ne vien atlikti rūmų ir religines pareigas.

    „Ginklai kapuose gali būti ne vien statuso ženklas, bet ir užuomina į realius įgūdžius bei gyvenimo praktiką“, – teigiama tyrimo aptarimuose.

    Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje išlieka atsargumas. Bioarcheologai primena, kad raumenų prisitvirtinimo vietų pakitimus gali lemti amžius, genetika ar kasdienė veikla, o imtis yra maža ir trūksta platesnio palyginimo su nekarališkos kilmės moterų palaikais.

    Nepaisant to, pats faktas, kad daugiau nei šimtmetį saugoti radiniai vėl prabyla naujais duomenimis, rodo, kaip greitai archeologijoje kinta interpretacijos. Kuo daugiau senųjų kolekcijų bus peržiūrėta moderniais metodais, tuo dažniau gali tekti koreguoti nusistovėjusius pasakojimus apie praeitį.

  • Šokas archeologams: Uzbekistane rasta 4 000 metų senumo vaiko kaukolė po operacijos

    Šokas archeologams: Uzbekistane rasta 4 000 metų senumo vaiko kaukolė po operacijos

    Archeologai pietų Uzbekistane, Džarkutano vietovėje, aptiko maždaug 4 000 metų senumo penkerių metų vaiko kaukolę su aiškiais trepanacijos pėdsakais. Trepanacija yra chirurginė procedūra, kai kaukolės kaule tyčia padaroma anga, o šis radinys laikomas vienu seniausių tokio pobūdžio įrodymų šiame regione.

    Kaulai rasti kape, kuriame palaidoti du mažamečiai vaikai: vienam mirties metu buvo apie trejus, kitam apie penkerius metus. Tyrėjų teigimu, būtent vyresniojo vaiko kaukolėje matoma intervencija išsiskiria aiškiai apibrėžtais kraštais ir žymėmis, rodančiomis kryptingą darbą, o ne atsitiktinę traumą ar vėlesnius pakitimus po palaidojimo.

    Kas yra trepanacija ir kodėl ji stebina

    Trepanacija laikoma viena seniausių žmonijos chirurginių praktikų, žinoma iš įvairių pasaulio regionų ir laikotarpių. Istoriškai ji buvo siejama su bandymais gydyti galvos traumas, mažinti spaudimą kaukolėje, malšinti stiprius skausmus, o kai kuriose kultūrose galėjo turėti ir ritualinę prasmę.

    Džarkutano radinys ypač stebina dėl paciento amžiaus. Tokia procedūra penkerių metų vaikui būtų pareikalavusi ne tik drąsos, bet ir praktinių įgūdžių: tikslaus įrankių valdymo, supratimo, kaip nepažeisti gyvybiškai svarbių audinių, bei bent minimalių infekcijų kontrolės priemonių, kurios senovėje dažnai buvo paremtos patirtimi ir tradicine medicina.

    Kaip tai galėjo būti atlikta

    Analizė rodo, kad anga greičiausiai padaryta naudojant tuo metu prieinamus įrankius, tikėtina, iš akmens ar kaulo. Tyrėjai pabrėžia, kad žymės labiau atitinka kryptingą pjovimą ar grandymą, o ne smūgio sukeltą lūžį, todėl stiprėja hipotezė apie sąmoningai atliktą procedūrą.

    Vienas svarbiausių klausimų dabar yra tai, ar vaikas po operacijos išgyveno bent kiek ilgiau. Tokiais atvejais mokslininkai paprastai ieško kaulo gijimo požymių aplink angą: jei jų yra, tai reikštų, kad organizmas spėjo reaguoti ir prasidėjo regeneracija. Galutinės išvados priklausys nuo detalesnių bioarcheologinių tyrimų.

    Ką tai sako apie Oksuso civilizaciją

    Džarkutanas siejamas su Oksuso civilizacijos arealu, kuris klestėjo tarp trečiojo ir antrojo tūkstantmečių prieš mūsų erą dabartinio Uzbekistano, Turkmėnistano ir šiaurinio Afganistano teritorijose. Ši kultūra siejama su išplėtota žemdirbyste, irigacijos sistemomis, prekybos ryšiais ir sudėtingesne socialine organizacija.

    Jei trepanacija buvo atlikta planuotai ir pagal nusistovėjusią praktiką, tai galėtų reikšti, kad bendruomenėje egzistavo specializuoti gydytojai ar ankstyvieji chirurgijos amatininkai. Tokie radiniai papildo iki šiol dominavusį vaizdą apie šio regiono bronzos amžiaus visuomenes ir leidžia kalbėti ne tik apie architektūrą ar ekonomiką, bet ir apie medicinos žinių perdavimą.

    „Šis radinys yra vienas įspūdingiausių pastarųjų metų atradimų regione, tačiau jis kartu kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų“, – sakė Salento universiteto tyrėjas Enrico Ascalone.

    Mokslininkai tikisi, kad papildomi tyrimai padės atsakyti, ar operacija buvo bandymas gelbėti gyvybę po traumos, gydyti ligą, ar atlikta dėl ritualinių priežasčių. Ne mažiau svarbu ir tai, kokį statusą tokias žinias turėję žmonės galėjo užimti to meto bendruomenėje.

  • Kroatijoje rastas „vampyru“ laikytas palaikų kapas: po 400 metų atkurtas vyro veidas

    Kroatijoje rastas „vampyru“ laikytas palaikų kapas: po 400 metų atkurtas vyro veidas

    Neįprastas radinys bažnyčios kapinėse

    Kroatijos bažnyčios kapinėse 2023 metais archeologai aptiko vyro palaikus, kurių laidojimo būdas iškart sukėlė įtarimų. Kūnas buvo paguldytas veidu į žemę, o tai siejama su slavų folklore aptinkamais „apsauginiais“ laidojimo ritualais.

    Tyrėjų teigimu, tokia padėtis istoriškai buvo pasirinkta tuomet, kai bendruomenė bijodavo, kad mirusysis gali „grįžti“ ir kenkti gyviesiems. Tokie įsitikinimai Rytų ir Pietryčių Europoje buvo paplitę šimtmečius, ypač epidemijų, karo ar socialinių sukrėtimų laikais.

    Ką apie mirtį pasako kaulai?

    Bioarcheologai nustatė, kad palaidojimas nebuvo įprastas ir galėjo būti atliktas keliais etapais. Skelbiama, jog žmogus iš pradžių buvo palaidotas įprastai, tačiau vėliau kapas buvo atkastas, o palaikai perlaidoti kitaip.

    Analizuojant skeletą pastebėta ir smurto požymių: aptikti lūžiai, kurie, tyrėjų vertinimu, galėjo atsirasti maždaug mirties metu. Tai sustiprino hipotezę, kad vyras mirė smurtine mirtimi ir galėjo būti laikomas pavojingu ar „nešvariu“ bendruomenės akyse.

    „Buvo aišku, kad vyksta kažkas neįprasto, nes tai nepanašu į krikščionišką laidojimo praktiką“, – sakė Nataša Sarkić.

    Veido rekonstrukcija po keturių šimtmečių

    Siekdami geriau suprasti, kas buvo šis žmogus, specialistai atliko kaukolės skenavimą ir sukūrė skaitmeninį 3D modelį. Remiantis teismo medicinos metodais, ant modelio buvo taikomi audinių storio orientyrai ir žingsnis po žingsnio atkuriami raumenys bei veido bruožai.

    Galutinis rezultatas pristatomas kaip realistiška interpretacija, kaip vyras galėjo atrodyti būdamas gyvas. Tyrėjai nurodo, kad jis greičiausiai buvo 40–50 metų amžiaus.

    Toks atvejis, anot archeologų, primena, kad laidojimo papročiai atspindėjo ne tik religines normas, bet ir kolektyvines baimes. Šiuolaikinės 3D rekonstrukcijos technologijos leidžia istorinius pasakojimus papildyti apčiuopiamu žmogišku veidu, o kartu tiksliau vertinti, kaip bendruomenės reaguodavo į mirtį, smurtą ir nežinomybę.