Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

Nauji radiniai iš Dahšuro

Vidurinės karalystės laikotarpio Egipto karališkųjų moterų įvaizdis gali keistis iš esmės. Nauja kaulų analizė leidžia manyti, kad dalis princesių ne tik buvo laidojamos su ginklais, bet ir galėjo jais naudotis gyvenime.

Iki šiol egiptologijoje dažnai vyravo aiškinimas, kad lankai, buožės, durklai ar strėlės moterų kapuose buvo simboliniai. Tokie daiktai buvo siejami su statusu, religiniu ritualu ar pomirtinio pasaulio įkapių tradicija.

Kaulai rodo pasikartojusį krūvį

Tyrėjai iš naujo ištyrė šešių asmenų palaikus iš karališkosios nekropolio Dahšure: penkių princesių ir karaliaus Horo. Šie kaulai buvo rasti dar XIX amžiaus pabaigoje, tačiau ilgą laiką praktiškai nebuvo nuosekliai analizuojami šiuolaikiniais metodais.

Didžiausias dėmesys sutelktas į raumenų prisitvirtinimo vietas rankų, pečių ir dilbių kauluose. Kelių moterų skeletuose fiksuoti pakitimai, kurie, tyrėjų vertinimu, atitinka ilgalaikį, intensyvų ir pasikartojantį fizinį krūvį.

Pasak autorių, toks pakitimų derinys galėtų sietis su lanko įtempimu, stipriu suėmimu ir veiksmu, būdingu artimos kovos ginklams. Ryškiausi požymiai aptikti princesės Ity palaikuose, kurios kape buvo rastas prabangiai dekoruotas durklas.

Ar tai reiškia, kad jos kariavo?

Tyrėjai pabrėžia, kad net ir palankiausiu atveju tai nebūtinai įrodo dalyvavimą mūšiuose. Tačiau tokie duomenys labiau dera su prielaida, kad karališkosios moterys galėjo treniruotis, medžioti ar dalyvauti kitose fiziškai reikliose veiklose, o ne vien atlikti rūmų ir religines pareigas.

„Ginklai kapuose gali būti ne vien statuso ženklas, bet ir užuomina į realius įgūdžius bei gyvenimo praktiką“, – teigiama tyrimo aptarimuose.

Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje išlieka atsargumas. Bioarcheologai primena, kad raumenų prisitvirtinimo vietų pakitimus gali lemti amžius, genetika ar kasdienė veikla, o imtis yra maža ir trūksta platesnio palyginimo su nekarališkos kilmės moterų palaikais.

Nepaisant to, pats faktas, kad daugiau nei šimtmetį saugoti radiniai vėl prabyla naujais duomenimis, rodo, kaip greitai archeologijoje kinta interpretacijos. Kuo daugiau senųjų kolekcijų bus peržiūrėta moderniais metodais, tuo dažniau gali tekti koreguoti nusistovėjusius pasakojimus apie praeitį.