CP v2

Tag: Bioįvairovė

  • Naujojoje Zelandijoje sumedžiotas laukinis katinas: per trejus metus išnaikino dalį retų paukščių

    Naujojoje Zelandijoje gamtosaugininkai sulaikė ir nušovė laukinį katiną, kuris, jų teigimu, kelerius metus medžiojo saugomas rūšis ir padarė reikšmingą žalą vietos bioįvairovei. Gyvūnas buvo pravardžiuojamas Devyniais gyvenimais, nes ilgai išvengdavo gaudyklių ir stebėjimo sistemų.

    Katiną aptiko Purerua pusiasalyje Šiaurės saloje, kur vykdomos invazinių plėšrūnų kontrolės priemonės. Gamtosaugininkai skaičiuoja, kad per maždaug trejus metus jis galėjo pražudyti dešimtis patekių – rudųjų žąsinių ančių, laikomų vienomis rečiausių ančių šalyje.

    Vietos specialistai vertina, kad katino sumedžioti paukščiai galėjo sudaryti apie 1 proc. visos patekių populiacijos. Tokia dalis, ypač mažoms ir izoliuotoms populiacijoms, gali turėti neproporcingai didelį poveikį, nes sumažėja veisimosi sėkmė ir genetinė įvairovė.

    Be patekių, įtariama, kad gyvūno grobiu galėjo tapti ir kivių jaunikliai, vietinės gekonų rūšys bei kiti endeminiai gyvūnai. Naujojoje Zelandijoje daugelis paukščių evoliuciškai prisitaikė gyventi be sausumos plėšrūnų, todėl įvežtiniai plėšrūnai dažnai daro itin didelę žalą.

    Gamtosaugininkai teigia, kad katinas pirmą kartą identifikuotas 2023 metais, kai teritorijoje buvo išleista 20 patekių, siekiant stiprinti jų populiaciją. Netrukus fiksuotos pirmos žūtys, o vaizdo kamerų įrašai parodė tą patį plėšrūną, atpažintą pagal išskirtinę kailio spalvą.

    Pasak projekto komandos, vėliau žuvo dar 15 paukščių, todėl buvo didinamas gaudyklių skaičius, naudojamos termovizorinės kameros ir intensyvinamas stebėjimas. Tačiau katinas elgėsi neįprastai: pasirodydavo skirtingu paros metu ir po to dingdavo keliems mėnesiams, todėl jį nuspėti ir nukreipti į spąstus buvo sudėtinga.

    „Mes nelaikome šios sėkmės savaime suprantama, nes ilgą laiką šis katinas mums buvo mįslė“, – sakė projekto vadovas Andy Mentor.

    Proveržis įvyko liepos pabaigoje, kai stebėtojai pastebėjo, kad katinas tris naktis iš eilės pasirodė toje pačioje vietoje. Komanda naudojo masalus, pastatė narvus ir papildomas gaudykles, o galiausiai stebėjimo sistema užfiksavo gyvūną viename iš narvų; tuomet jis buvo humaniškai nušautas.

    Šis atvejis Naujojoje Zelandijoje vėl įžiebė diskusiją apie naminių ir sulaukėjusių kačių poveikį laukinei gyvūnijai. Šalyje kačių laikymas yra plačiai paplitęs, o gamtosaugininkai nuolat pabrėžia, kad net ir viena sulaukėjusi katė gali kelti grėsmę pažeidžiamoms vietinėms rūšims.

    Socialiniuose tinkluose nuomonės išsiskyrė: dalis žmonių piktinosi nušovimu, kiti tikino, kad tai būtina priemonė siekiant apsaugoti retas rūšis ir užkirsti kelią tolimesniems nuostoliams. Gamtosaugos organizacijos paprastai akcentuoja, kad prioritetas tokiais atvejais yra nykstančių rūšių išlikimas ir ekosistemų stabilumas.

  • Kiek sveria visi Žemės skruzdėlynai: mokslininkų skaičiavimai prilygino juos laukiniams žvėrims

    Mokslininkai pirmą kartą taip plačiai įvertino, kiek skruzdėlių gyvena Žemėje ir kokia yra jų bendra masė. Apibendrinus šimtus lauko tyrimų, apskaičiuota, kad planetoje vienu metu gali būti apie 20 kvadrilijonų skruzdėlių.

    Vertinant biomasę, tyrėjai skaičiuoja maždaug 12 megatonų sauso anglies kiekio, tenkančio visoms skruzdėlėms kartu. Toks dydis nustebino tuo, kad priartėja prie visų laukinių žinduolių ir paukščių bendros biomasės įverčių.

    Skaičiavimai paremti 489 atskirais lauko tyrimais, atliktais visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į analizę pateko tropiniai miškai, savanos, dykumos, borealiniai miškai ir net miesto parkai, kad būtų aprėptos skirtingos buveinės.

    Tyrėjai naudojo įprastus biologinės įvairovės metodus: gaudykles, dirvožemio ir paklotės ėminius, kolonijų tankio vertinimus. Vėliau šiuos duomenis sujungė į bendrą modelį, leidžiantį įvertinti pasaulinį skruzdėlių skaičių ir biomasę.

    Vienas iš ryškesnių palyginimų rodo mastą kasdienėje perspektyvoje: pagal įvertį, vienam žmogui Žemėje galėtų tekti apie 2 500 000 skruzdėlių. Nors tai tik apytikris santykis, jis padeda suprasti, kodėl skruzdėlės laikomos vienais gausiausių sausumos gyvūnų.

    Skruzdėlės dažnai vadinamos ekosistemų inžinierėmis, nes jos nuolat permaišo dirvožemį, perneša organines medžiagas ir keičia maistinių medžiagų apytaką. Dalis rūšių sudaro didžiules kolonijas, o jų veikla poveikiu gali prilygti stambesnių gyvūnų vaidmeniui.

    Pavyzdžiui, Brazilijos savanose kai kurių lapkirčių skruzdėlių kolonijos, priklausomai nuo jų tankio, gali iškasti nuo 8 iki 40 tonų dirvožemio viename hektare per metus. Tokie mastai reiškia ne tik urvų tinklus, bet ir ilgalaikius dirvožemio struktūros pokyčius.

    Amazono tropiniuose miškuose lapkirčių skruzdėlės gali nupjauti ir „perdirbti“ apie 17 proc. lapijos. Tai išskirtinis rodiklis, parodantis, kad skruzdėlės kai kuriose ekosistemose tampa vienu svarbiausių augalinės biomasės vartotojų ir skaidytojų grandinės dalyvių.

    Analizė parodė aiškų netolygumą: didžiausia skruzdėlių biomasės dalis sutelkta tropiniuose miškuose ir tropinėse savanose. Skaičiuojama, kad šiose zonose gali būti apie du trečdaliai pasaulinės skruzdėlių biomasės.

    Kai kur tropikuose tankis ypač įspūdingas: viename hektare Amazonės miško gali gyventi daugiau kaip 8 000 000 skruzdėlių. Tai atspindi šiltų ir drėgnų buveinių produktyvumą, kur maisto ir slėptuvių ištekliai yra gausūs ištisus metus.

    Judant link ašigalių, skruzdėlių gausa krenta, o borealiniuose miškuose jų tankis gerokai mažesnis nei tropikuose. Tundroje skruzdėlės beveik neaptinkamos, o šią tendenciją tyrėjai sieja su žemesne temperatūra ir mažesniu augalijos produktyvumu.

    Didžiulis skruzdėlių kiekis svarbus ir gyvūnų evoliucijai: kai kurios žinduolių grupės ne kartą prisitaikė maitintis beveik vien skruzdėlėmis. Tai paaiškina, kodėl skirtinguose žemynuose nepriklausomai atsirado panašūs bruožai, tokie kaip ilgas liežuvis ar stiprūs nagai skruzdėlynams ardyti.

  • Nyderlandų ežere įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė: po ja biohutai pritraukė gyvybę

    Nyderlandų ežere įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė: po ja biohutai pritraukė gyvybę

    Nyderlanduose vienas ramus, žmogaus suformuotas ežeras tapo neįprasto eksperimento vieta: jo paviršių dengia plūduriuojanti saulės elektrinė, o po vandeniu nuleistos vadinamosios biohutų konstrukcijos. Mokslininkai stebėjo, kaip tokia infrastruktūra keičia sąlygas po platformomis ir ar gali atsirasti naujos buveinės.

    Projektas vyko Bomhofsplas vandens telkinyje, kur plūduriuojantys saulės moduliai užėmė dalį ežero ploto. Tokios elektrinės dažniausiai diegiamos ten, kur trūksta laisvos žemės arba siekiama naudoti užtvindytas karjerų ar tvenkinių teritorijas, tačiau jų poveikis ekosistemoms dar vertinamas nevienodai.

    Kodėl po moduliais atsirado biohutai

    Po dalimi plūduriuojančių konstrukcijų tyrėjai nuleido groteles primenančius rėmus, pripildytus kriauklių ir šiurkščių natūralių medžiagų. Tokie paviršiai svarbūs, nes daugeliui gėlavandenių organizmų lervų ir mikroorganizmų lengviau įsitvirtinti ant grubesnės tekstūros nei ant lygaus plastiko ar metalo.

    Pagrindinė idėja buvo paprasta: suteikti daugiau tvirtinimosi vietų ir slėptuvių, kurios imituotų natūralias ežero dugno struktūras. Biohutai turėjo tapti savotiškomis „kišenėmis“, kuriose galėtų kurtis smulkūs bestuburiai, moliuskai ir mikrobinės bendrijos.

    Ką pakeitė šešėlis ir ramesnis vanduo

    Stebėjimai parodė, kad po saulės moduliais susidaro šešėlis ir vietomis ramesnės mikroaplinkos, mažiau veikiamos bangavimo. Be to, tokiose zonose plėšrūnams iš viršaus, ypač paukščiams, dažniau sunkiau pastebėti grobį, todėl smulkesni organizmai gali jaustis saugiau.

    Ilgainiui ant biohutų ėmė gausėti prisitvirtinusių organizmų, tarp jų ir gėlavandeniai moliuskai, vėliau atsirado ir kempinių bei kitų smulkių bendrijų požymių. Tyrėjai taip pat fiksavo žuvis, naudojančias šias vietas kaip maitinimosi ir slėpimosi zonas, panašiai kaip mažus dirbtinius rifus.

    Ką tai reiškia plūduriuojančiai saulės energetikai

    Tyrimo esmė nebuvo įrodyti, kad bet kuri plūduriuojanti saulės elektrinė automatiškai pagerina biologinę įvairovę. Greičiau tai signalas, kad tinkamai suprojektuotos papildomos struktūros gali sumažinti dalį rizikų ir net sukurti naujų buveinių, ypač ten, kur dugnas monotoniškas ir trūksta natūralių slėptuvių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis priklauso nuo vietos sąlygų, ežero tipo, vandens kokybės ir to, kiek plūduriuojančios konstrukcijos dengia paviršių. Vis dėlto Bomhofsplas pavyzdys rodo kryptį, kuria vis dažniau juda atsinaujinančios energetikos projektai: kartu su elektros gamyba iš anksto planuoti ir sprendimus gamtai.

    „Po plūduriuojančiais moduliais gali susiformuoti erdvės, kurios kai kurioms rūšims tampa saugesnės ir tinkamesnės įsikurti“, – teigė tyrėjų komanda, apibendrindama stebėsenos rezultatus.

  • Nemokami nuotoliniai mokymai ūkininkams: kaip mažinti emisijas ir stiprinti bioįvairovę

    Gegužės 14 dieną organizuojami nemokami nuotoliniai mokymai, skirti žemės ūkio sektoriaus dalyviams, norintiems gilinti žinias apie aplinkai draugiškesnį ūkininkavimą. Dalyviams bus išduodami kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.

    Seminaro tema orientuota į šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijų mažinimą bei bioįvairovės skatinimą. Šios sritys yra vienos aktualiausių žemės ūkyje, nes emisijų mažinimas vis dažniau siejamas su paramos priemonėmis, atitikties reikalavimais ir ūkio konkurencingumu.

    Mokymai vyks nuotoliniu būdu nuo 9.00 iki 16.00 valandos ir truks 8 akademines valandas. Nuotolinis formatas leidžia prisijungti dalyviams iš skirtingų vietovių, o intensyvi dienos programa patogi tiems, kurie mokymus derina su darbais ūkyje.

    Tokio tipo seminaruose paprastai nagrinėjamos praktinės priemonės, padedančios mažinti amoniako emisijas iš mėšlo tvarkymo ir tręšimo, gerinti dirvožemio būklę bei efektyvinti maisto medžiagų panaudojimą. Taip pat aptariami būdai, kaip ūkyje planuoti bioįvairovę stiprinančius sprendimus, kurie gali prisidėti prie kraštovaizdžio kokybės ir ūkinės rizikos mažinimo.

    Organizatoriai kviečia registruotis visus, kuriems aktualios emisijų mažinimo priemonės ir tvaresnio ūkininkavimo praktikos. Kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimas gali būti naudingas tiek profesiniam tobulėjimui, tiek dalyvaujant mokymų ar kompetencijų reikalaujančiose programose.

  • Nemokami nuotoliniai mokymai ūkiams: kaip mažinti ŠESD ir amoniako emisijas bei stiprinti bioįvairovę

    Nemokami nuotoliniai mokymai ūkiams: kaip mažinti ŠESD ir amoniako emisijas bei stiprinti bioįvairovę

    Ūkininkams ir žemės ūkio sektoriaus specialistams rengiami nemokami nuotoliniai mokymai, skirti praktiniams sprendimams, kaip mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijas bei kartu stiprinti bioįvairovę ūkyje. Po mokymų dalyviams bus išduodami kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.

    Mokymai vyks 2026 metais gegužės 14 dieną nuo 9.00 iki 16.00 valandos, numatyta 8 akademinės valandos. Nuotolinis formatas leidžia dalyvauti iš bet kurios vietos, o turinys orientuotas į priemones, kurias galima pritaikyti tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės ūkiuose.

    Kas praktiškai mažina emisijas?

    Didžiausias poveikis emisijų mažinimui dažniausiai siejamas su tręšimo planavimu ir azoto nuostolių valdymu. Tikslesnis trąšų normų parinkimas pagal dirvožemio tyrimus, tinkamas tręšimo laikas ir technologijos padeda mažinti tiek azoto išplovimą, tiek amoniako išsiskyrimą.

    Gyvulininkystėje daug dėmesio skiriama mėšlo tvarkymui: sandėliavimo sąlygoms, srutų paskleidimo būdams, taip pat pašarų raciono balansavimui. Šios priemonės svarbios, nes amoniako emisijos tiesiogiai siejasi su oro tarša, o dalis azoto nuostolių vėliau prisideda ir prie šiltnamio dujų susidarymo.

    Bioįvairovė kaip ūkio atsparumo dalis

    Bioįvairovės skatinimas dažnai duoda dvigubą naudą: gerina dirvožemio būklę ir didina ūkio atsparumą sausroms ar liūtims. Praktikoje tai gali reikšti tarpinių pasėlių auginimą, sėjomainos plėtrą, mažesnį dirvos judinimą, taip pat kraštovaizdžio elementų, tokių kaip gyvatvorės ar apsauginės juostos, išlaikymą.

    Tokios priemonės siejamos su ilgalaike dirvožemio organinės anglies išsaugojimo kryptimi, kuri svarbi ir klimato kaitos švelninimui. Kuo geresnė dirvos struktūra ir biologinis aktyvumas, tuo efektyviau panaudojamos maisto medžiagos ir mažesni nuostoliai.

    Kodėl šie mokymai aktualūs dabar?

    Žemės ūkio sektoriui didėja reikalavimai mažinti poveikį aplinkai, o kartu auga poreikis aiškiems, ekonomiškai pagrįstiems sprendimams. Emisijų mažinimo priemonės vis dažniau vertinamos ne tik kaip atitiktis, bet ir kaip būdas mažinti sąnaudas, ypač kai kalbama apie efektyvesnį trąšų ir pašarų panaudojimą.

    Mokymų organizatoriai kviečia dalyvius skirti laiko tiek teorijai, tiek praktiniams pavyzdžiams, kad sprendimai būtų pritaikomi konkrečioms ūkio sąlygoms. Dalyvavimas nemokamas, o kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimas gali būti svarbus planuojant profesinį tobulėjimą.